Kaip iš giedro dangaus

2021-uosius dauguma mūsų įsimins kaip pandemijos metus. Tačiau jie kaunietei Sigitai Gavorkienei buvo itin negailestingi. Iš medikų lūpų ji išgirdo pirmojo tipo cukrinio diabeto diagnozę. Tiesa, žodžiai skambėjo keliskart skaudžiau, nes liga buvo nustatyta ne jai, o vyresnėlei dukrai.

„Barbora persirgo kovidu, bet jos savijauta nesitaisė. Dukrą kankino troškulys, jį lydėjo dažnas šlapinimasis, silpnumas, ėmė kristi svoris. Suvedus išvardytus simptomus, „Google“ paieška rodė vieną ir tą pačią diagnozę, bet viską nurašiau kovidui. Juk gimė sveika, augo sveika, kaip ji gali susirgti cukriniu diabetu?“ – S. Gavorkienė pasakojo, kad būklei negerėjant, vyresnėlei buvo atlikti kraujo tyrimai.

Atsakymai tąsyk atkeliavo greičiau nei paprastai. Išvydusi juos, šeimos gydytoja Sigitai liepė krautis daiktus ir nusiteikti, kad ligoninėje teks praleisti daugiau laiko. Gydymo įstaigoje mergaitė iškart pateko į Intensyviosios terapijos skyrių, o Sigita su skaudama širdimi liko laukti už durų.

„Suvokiau, kad mūsų gyvenimai pasikeis, tik dar nesupratau, kaip smarkiai. Žemė slydo iš po kojų, per ašaras nieko nemačiau. Kitą dieną atėjau pas dukrą į Intensyviosios terapijos skyrių, pamačiau prijungtus aparatus ir subadytas jos rankų pirštų pagalvėles. Kai mane pasikvietė gydytoja, paklausiau, ar ši liga pagydoma. Ji man atsakė, kad dar nė vienas žmogus pasaulyje nepasveiko nuo cukrinio diabeto“, – S. Gavorkienė ėmė suprasti, kad gyvenimas nebebus toks, koks buvo anksčiau.

Apie tai, tik kitais žodžiais, buvo kalbama ir ligoninėje organizuojamose diabeto paskaitose. Į jas įtraukiami ir vaikai, ir tėvai. Pirmąją savaitę Sigitos smegenys nepriėmė jokios informacijos. Aplinkiniai ramino, kad tai natūrali reakcija, esą antrąją savaitę, atslūgus emocijoms, viskas ima dėliotis į savo vietas. Minėtas scenarijus, anot S. Gavorkienės, išsipildė. Ji suprato, kad galima verkti, tačiau galima ir bandyti kiekvienoje situacijoje ieškoti teigiamų dalykų.

Gyvena ligos ritmu

Jau beveik trejus metus Sigitos šeima gyvena cukrinio diabeto ritmu, kurį lygina su laviravimu ant lyno – vienas žingsnis ir tu gali kristi žemyn.

Suvokiau, kad mūsų gyvenimai pasikeis, tik dar nesupratau, kaip smarkiai.

„Supratingumo akcijos „Mėlynasis balionėlis“ metu viena ranka žmonės mušinėjo balioną, o kita ranka dirbo. Būtent tokia yra žmonių, sergančių cukriniu diabetu, kasdienybė. Turi nuolat kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, galvoti, ką dedi į burną. Tai viso gyvenimo mokslas, nes savijautai įtaką daro daugybė veiksnių – mokykla, stresas, augimas, hormonai, net pilnatis! – S. Gavorkienė pasakojo, per dvejus metus išmokusi ne tik skaičiuoti angliavandenius, bet ir planuoti laiką. – Mėgome spontaniškumą. Būdavo, susikrauname kuprines ir lekiame kur nors. Dabar turime apgalvoti kiekvieną detalę. Pirmieji metai buvo pilni iššūkių. Supratau, kad turiu planuoti viską, įskaitant ir blogiausią scenarijų. Insulinas juk gali perkaisti, jo gali pritrūkti, sensoriai gali nerodyti, kateteriai gali nusilupti. Yra tiek papildomų dalykų, kuriuos reikia apgalvoti prieš išvykstant. Todėl pas mane visada yra sukrautas atsarginis krepšelis.“

Nors propagavo gana sveiką mitybą, susirgus dukrai Sigita iš raciono išbraukė baltus miltus ir cukrų. Tiesa, namuose atsirado kitų saldėsių, kurie būtini tada, kai reikia kuo skubiau pakelti smarkiai nukritusį cukraus kiekį kraujyje.

„Padeda sultys, gurkšnis limonado, ledinukai, gliukozė ar medaus šaukštelis. Dukrai visa tai taip pabodo, kad kartais klausia, ar nebūtų galima pakeisti kuo kitu“, – kalbėjo S. Gavorkienė.

Ėmėsi svarbių pareigų

Apie cukrinį diabetą, iki kol šis nepasibeldė į šeimos namus, Sigita mažai ką žinojo. Šiandien moteris vis dar mokosi, o mokymai, anot jos, trunka 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę.

„Susirgus dukrai, apie ligą ir gyvenimą su ja nieko nenutuokiau, informacijos apie ligos valdymą stoka varė į neviltį. Dabar norisi skleisti žinią, kad visuomenė kuo labiau susipažintų su pirmojo tipo diabetu, kuris mūsų gyvenime atsiranda netikėtai ir neplanuotai“, – taip pat, anot S. Gavorkienės, jos gyvenime atsirado ir klubas „Diabeto IQ“.

Pradžioje buvusi klubo savanore Klaipėdoje, šį rudenį moteris ėmėsi kitų atsakingų pareigų – trylika metų gyvavusio Kauno vaikų diabeto klubo „Svaja“ neliko, jis tapo asocijuotu klubo „Diabeto IQ“ nariu ir, kaip sako Sigita, prisikėlė naujam gyvenimui su naujais savanoriais, naujomis idėjomis ir nauju pavadinimu. Tiesa, misija ir tikslai liko labai panašūs. Svarbiausia, anot Kauno klubo vadovės, palengvinti žmonių, sergančių pirmojo tipo cukriniu diabetu, kasdienybę – padėti sergantiems vaikams ir suaugusiems integruotis visuomenėje, skatinti naudotis naujausiomis cukrinio diabeto valdymo priemonėmis, šviesti apie ligos atpažinimo požymius, ligos valdymo priemones.

„Mes turime, ką duoti, net jei sergate daugybę metų ir esate tikri, kad viską išmanote. Seminarai, mokymai apie naujas technologijas, dirbtinę kasos sistemą ir kitus dalykus, kuriuos ne visi žino. Šiandien technologijos yra stiprios, todėl sirgdami galime sau daug padėti“, – apie „Diabeto IQ“ organizaciją, vienijančią daugiau nei pusę tūkstančio pirmojo tipo cukriniu diabetu sergančių vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų iš visos Lietuvos, pasakojo S. Gavorkienė.

Kviečia burtis

Remiantis Higienos instituto duomenimis, praėjusiais metais pirmojo tipo cukrinis diabetas buvo nustatytas 223 vaikams ir jaunuoliams iki 18 metų, taip pat 927 suaugusiems asmenims. Lyginant su ankstesnių metų statistika, sergamumas auga, todėl, anot pašnekovės, natūraliai didėja ir bendruomenė, kuriai reikalingos žinios apie gyvenimą su diabetu.

„Sergant diabetu ypač svarbu ir naudinga priklausyti ta pačia liga sergančių bendruomenei. Liga – specifiška, kiekvieną dieną kelianti naujų iššūkių, todėl bendrystė – būtina. Mums svarbu, kad sudėtingose situacijose nesijaustumėte vieniši. Nuėję pas gydytojus, mes gauname informaciją kurios reikia, o iš žmonių, kurie susidūrę su šia liga, galime gauti patarimų, kad ir vidury nakties, nes tikrai atsiras, kas nemiega. Mes vieni kitiems ir padėjėjai, ir konsultantai, ir psichologai“, – kiekvieną nesergantį S. Gavorkienė ragino domėtis liga ir ją pažinti, o sergančius, kurie dar nėra bendruomenės nariai, kvietė būti drąsesniems ir susisiekti su Kauno „Diabeto IQ“ savanoriais.

Puiki proga susitikti – lapkričio 14-oji – Tarptautinė diabeto diena. Tądien „Cinamon“ mažiausiems ligoniukams dovanoja apsilankymą kine, o „Garsų Pasaulio įrašai“ – nuostabią „Lesės“ istoriją. Sulaukus didelio susidomėjimo, laisvų vietų į kino seansą nebeliko, tačiau visi norintys gali ateiti į susitikimą prieš „Lesę“.

„Bet kokiu atveju noriu paraginti skambinti mums darbo dienomis. Rašyti elektroniniu paštu kaunas@dia-iq.lt galite ištisą parą, – S. Gavorkienė patikino, kad išgirstas bus kiekvienas. – Svarbiausia juk bendrystė ir tikėjimas, kad po tamsios nakties išaušta šviesus rytas. Noriu pasakyti, kad gyventi galima ir su šia liga. Reikia tik išmokti įžvelgti teigiamų dalykų.“

Pagalba

Prisidėti prie klubo Kauno „Diabeto IQ“ veiklos, galite ir jūs:

Juridinis asmuo: Kauno „Diabeto IQ“ klubas,

kodas 302497002, sąsk. Nr. LT367300010122049658

Abipusis bendradarbiavimas

„Paminėjome gražią Kauno ir Torunės draugystę. Esame broliškos tautos, giminingi Hanzos miestai, tad ir mūsų ryšys ypatingas. Torunės patirtis neabejotinai prisidėjo prie sėkmingo Europos kultūros sostinės įgyvendinimo, užmezgėme vertingus ryšius tarp mokyklų, universitetų ir kultūros įstaigų, mainomės įžvalgomis apie kultūros paveldo apsaugą ir kelionę UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo link. Drauge siekiame pažangos bei išlikti motyvuojančiu pavyzdžiu vienas kitam“, – kalbėjo Torunėje viešėjęs Kauno vicemeras Mantas Jurgutis.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Jam antrino Torunės meras Michailas Zaleskis sakydamas, kad Lietuvos ir Lenkijos istoriniai ryšiai niekada nebus pamiršti, o šių dienų miestų partnerystė – itin vertinama, todėl bendradarbiavimas ateityje tik stiprės.

Pirmieji ryšiai užmegzti dar 2008 m. tarp Torunės ir Kauno švietimo įstaigų. Pasirašius bendradarbiavimo sutartį, miestai aktyviai keičiasi pasiūlymais prisijungti ir dalyvauti kultūros bei meno, sporto renginiuose, specialistai vieni iš kitų semiasi praktinių patirčių. Pavyzdžiui, Kaunas iš Torunės sėkmingai perėmęs nevyriausybinių organizacijų finansavimo modelį.

Viešnagės metu surengtos darbinės sesijos tarp Torunės ir Kauno savivaldybių specialistų, diskusijos apie bendradarbiavimo plėtrą darnaus judumo, „švaraus“ transporto, paveldosaugos, urbanistikos srityse. Į jas aktyviai įsitraukė Torunės Sporto ir laisvalaikio, Kultūros, Reklamos ir Turizmo departamentai, Verslo paramos centras, Kultūros agentūra.

Įteikti garbingi apdovanojimai

Po metų pertraukos Torunėje oficialiai atidarytas Lietuvos konsulatas. Garbės konsulu paskirtas verslininkas Pšemeslavas Bankovskis. Jis tęsia Lietuvos ir Lenkijos draugystės entuziasto bei Kauno ir Torunės bendradarbiavimo iniciatoriaus, savo velionio tėčio Ježi Bankovskio pradėtus darbus.

2022 m. liepą buvusiam Lietuvos garbės konsului J. Bankovskiui skirtas (po mirties) 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklo apdovanojimas už ypatingus nuopelnus Kaunui ir Lietuvos Respublikai. Jo dėka užmegzti tiesioginiai ryšiai tarp įvairių Kauno įstaigų. Garbingas apdovanojimas įteiktas laureato sūnui.

Merui Michailui Zaleskiui bei toruniečiams perduota Visvaldo Matijošaičio dovana – „Laisvės kario“ skulptūros miniatiūra. Simboline dovana siekiama priminti, kad nepaisant skiriančio atstumo, Kaunas visuomet yra šalia, pasirengęs vienyti jėgas siekiant bendrų tikslų. Vienas iš miesto bei šalies simbolių – Vytis – bendras lietuvių skulptoriaus Arūno Sakalausko bei ukrainiečių autorių Boriso Krylovo ir Olesiaus Sidoruko kūrinys.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Kauno ženklai Torunėje

Dar viena simbolinė miestų giminystės išraiška – Senosios rotušės kieme atidaryta paroda. Ekspozicijoje pristatoma Kauno mokslo, kultūros ir sporto infrastruktūros plėtra, sėkmingai įgyvendinami projektai, turtinga tarpukario modernizmo architektūra.

Minint partnerystės penkmetį, renginį praturtino ir Kauno šokio teatro „Aura“ meninis pasirodymas.

Viešnagę vainikavo bendros Šv. Mišių intencijos. Pamaldoms už lenkų ir lietuvių draugystę, bendradarbiavimą, vadovavo Torunės vyskupas, dalyvaujant Kauno arkivyskupui metropolitui Kęstučiui Kėvalui ir kunigui Vincentui Lizdeniui.

„Vienybė yra didžiausia mūsų stiprybė. Kol esame kartu, jokios blogio jėgos negali mūsų suskaldyti ir sugriauti mūsų tvirtų ryšių. Nesvarbu, kur esame – Ukrainoje ar Lietuvoje, turime dėti visas pastangas, kad priartintume savo Pergalę, ir net paprasčiausias palaikymas vienas kitam gali daug ką pakeisti. Ir jei toks nuoširdus ir patikimas draugas kaip Lietuva stos kartu su mumis šioje sunkioje kovoje už mūsų bendrą taikią ateitį, neabejoju – mums lemta laimėti“, – sakė Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta.

Renginyje savo patirtais išgyvenimais dalijęsi Kaune apsistoję ukrainiečiai pritaria, kad bendravimas su tautiečiais ypač svarbus ir reikalingas. Tuo pačiu jie jaučiasi dėkingi šiltai priėmusiems lietuviams.

Tokio palaikymo, nuoširdžios pagalbos ir paramos iš lietuvių tikrai nesitikėjau. To neapsakomo jausmo nepamiršiu visą gyvenimą.

„Su skausmu palikau Ukrainą ir artimuosius, kad nuo karo apsaugočiau savo vaikus. Tai, ką atradau čia – mane labai sujaudino. Tokio palaikymo, nuoširdžios pagalbos ir paramos iš lietuvių tikrai nesitikėjau. To neapsakomo jausmo nepamiršiu visą gyvenimą“, – sakė iš Kijevo į saugesnę Lietuva su dviem vaikais prieš du mėnesius atvykusi Anna.

„Nuo pat karo pradžios esame neabejingi Ukrainos kovai už nepriklausomybę ir laisvę. Iš arti matydami vaikų, moterų, senjorų ir tėvynėje likusių vyrų išgyvenimus, visomis jėgomis bandome ieškoti būdų, kaip galime padėti. Šiuo renginiu norime dovanoti ukrainiečiams bent dalelę to namų jausmo, kurį jie dabar praradę – sukurti progą paprastam, nuoširdžiam pokalbiui, šypsenai, naujoms draugystėms užgimti. Tikiu ir tikiuosi, kad tai, ką sukūrėme išliks, o bendrystės jausmas, ukrainiečių pasididžiavimas savo šalimi ir tautiečiais tik sustiprins tą kovinę dvasią, kuri nuo pat karo pradžios įkvepia ir stebina visą pasaulį“, – sakė SBA grupės prezidentas Arūnas Martinkevičius.

Šeštadienio popietę susirinkusieji Vienybės aikštėje galėjo mėgautis Ukrainos nacionalinės operos solistės Ksenijos Bachritdinovos-Kravčuk atliekamais ukrainiečių kompozitorių kūriniais. Jai akompanavo tarptautinių konkursų laureatas Darius Mažintas, kuris pasaulį sužavėjo, kai skambino fortepijonu prie okupantų subombarduoto Irpinės kultūros centro Ukrainoje. Trys pianistės iš Charkivo, studijuojančios VDU muzikos akademijoje Kaune, atliko F. Šopeno ir N. Paganinio kūrinius. Renginio vedėja ir dainininkė Elizaveta Izmalkova, studijuojanti Vilniaus kolegijoje muzikinį teatrą, atliko ukrainiečių ir užsienio atlikėjų kūrinius, kėlusius susirinkusiųjų dvasią. Visus pakerėjo 170 „Herojaus“ mokyklos ukrainiečių moksleivių parengtas specialiai šiam renginiui sukurtas šokis.

SBA grupės nuotr.

Susirinkusiesiems ukrainiečiams Raudonojo Kryžiaus savanoriai suteikė informacijos, kur kreiptis pagalbos įsikuriant, tvarkantis dokumentus ar įsidarbinant Lietuvoje. Popietėje vaikus linksmino animatoriai, žmonės buvo vaišinami kava, užkandžiais, ledais ir spurgomis.

– 30 metų praėjo, kai visi susitelkėme, prie bokštų budėjome, į Baltijos kelią važiavome. Nieko neturėjome materialine prasme paėmus, bet buvome laimingi, nes buvome vieningi ir žinojome, kokio tikslo siekiame. Šiandien, kuomet šaldytuvai pilni, stogas virš galvos, visko yra, rankas ir kojas turime, darbą susirasti galime ir vis tiek nelaimingi. Jeigu tu ieškai negatyvių dalykų, tu ir Kanarų salose gyvendamas surasi – tai bus per karšta, tai vanduo per sūrus. Kaip žmonėms pabandyti pasakyti, kad tiesiog išlikime ramūs ir susitvarkys tos visos bėdos?

Kai vienybė prarandama, fragmentuojasi visuomenė ir mes labai gerai žinome, kas mus ateina gelbėti.

– Taip, mes esame patyrę, kokia galia yra vienybėje. Juk tankus tai sustabdėme ne ginklais – dainomis, susikabinę rankomis, malda. Dalykais, kurie atrodo prieš ginklus kaip humoras. Ir visgi tai buvo stipresnis ginklas nei tankai. Mes pasaulyje pristatomi kaip laimės kūdikiai, kaip unikalus demokratijos triumfas, nes per tokį trumpą laiką atstatyti visuomenę praktiškai sulyginant su Vakarų kraštais, kurie jau 200 metų demokratijos tradiciją turi, yra beveik kaip stebuklas. Jeigu pasižiūri pasaulio statistikas, mes esame pirmame penkiasdešimtuke beveik visais klausimais. Daug analitinių straipsnių pristato Baltijos valstybes kaip patvirtinimą, kad demokratija veikia. Tai yra teisinga žmonijos atrasta kartu su gyvenimu sistema. Mes esame pavyzdys, kad išvis tokie dalykai veikia. 

Mes turėtume tai prisiminti ir vertinti, nes mūsų brolių ir seserų kraujas – partizanų, tų, kurie sušalo Sibiro platybėse, tiesiog šaukė į mus – ar jūs juokaujate? Jūs skundžiatės ne kad trūksta vieno ar kito dalyko, kur gyvybės ir mirties klausimas sprendėsi visai neseniai prieš keletą dešimtmečių, kad mes šitą laisvę turėtume. Dabar turime ją saugoti, nes jeigu murmančių skaičius didės, mes prarasime vienybę. Kai vienybė prarandama, fragmentuojasi visuomenė ir mes labai gerai žinome, kas mus ateina gelbėti. Jie paskelbs, kad štai, mūsų kaimynai nestabilūs, susipriešinę, tai žinote, ką? Mes jiems padėsime. Ir vėl iš naujo ta pati dainelė, kurią mes jau turėjome. Praktiškai vienybė yra nacionalinio saugumo klausimas Lietuvoje, nes kraštas yra labai nedidelis. Ir jeigu susipriešiname, jei vienas kitą ujame, negerbiame, tai galima sakyti, mes rizikuojame laisvės ir nepriklausomybės istorija. Mes rizikuojame savo krašto likimu.

– Tie partizanai irgi turbūt turėjo nusiskundimų, kad keliuose kvadratiniuose metruose artimu atstumu turėjo būti. Ir vandens nebuvo, ir nusiprausti nebuvo kur. Ir šaltoka, ko gero, ten žiemomis girioje sėdėti buvo. Bet jie sėdėjo. Ir žinojo, kad kiekvieną dieną gali žūti, ir ne tik žūti, bet ir nukankinti gali būti. Bet jie turėjo tikslą – laisvą Lietuvą. Mes šiandien gyvendami laisvoje Lietuvoje esame nepatenkinti, kad su kauke reikia vaikščioti.

Mūsų egzaminas šiandienos yra pateisinti tą brolių ir seserų auką, kuri tikrai buvo nepaprastai brangia kaina nupirkta, kad šią laisvės ir nepriklausomybės aplinką turėtume.

–  Taip, aišku žmonės į tokią kalbą kartais reaguoja dar didesniu pykčiu: jums tai gerai, jūs turite pavalgyti, stogą, štai mano problemos, mano ligos. Turime pripažinti, kad išbandymai, sunkumai mūsų nėra palikę. Bet kaip sunkumo nepadaryti problema – šiandien yra klausimas. Sunkumas yra įprastas dalykas, net Viešpats Dievas turėjo sunkumų, kaip ten pagalvoji. Bet kaip nepadaryti problemų? Tai reiškia, neužkietinti sunkumo iki tokio lygio, kad mes nebesusikalbame, nebegalime kartu gyventi, vienas kito gerbti. Mažas kraštas, nedidelė visuomenė, mums iš tikrųjų turėtų būti vienybę lengviau laikyti nei šimtams milijonų žmonių.

Mūsų šiandienos egzaminas yra pateisinti tą brolių ir seserų auką, kuri tikrai buvo nepaprastai brangia kaina nupirkta, kad šią laisvės ir nepriklausomybės aplinką turėtume. O toliau, kaip jūs sakote, rankas ir kojas turime, vis tiek gali prasimanyti, užsidirbti, kitiems padėti ir tikrai gyventi taip, kaip nori, kaip tavo vaizduotė neša ir turėti tą gyvenimo versiją, kuri yra viena geriausių žiūrint pasaulio kontekste, negu, pavyzdžiui, gyvenant totalitaristinėje visuomenėje, kur tu negali net savo nuomonės pareikšti, susitikti, kalbėtis, keliauti. Įvertinti tai, ką turime – šiandien turbūt yra šitos visos pandemijos pamoka.

Vilmanto Raupelio nuotr.

– Vilties kultūra. Esate apie ją kalbėjęs. Ir tą vilties kultūrą, kai kalbame apie visuomenės psichinę sveikatą, tą nerimą, kuris, be jokios abejonės, visų mūsų namuose šiandien tvyro. Labai trūksta lyderystės iš politikų pirmiausia. Bet lygiai taip pat ir iš jūsų – Dievo tarnų – pusės, to žodžio, to nuraminimo. Aš nesakau, kad jūs kažko nepadarote, aš tiesiog manau, kad daugelio žmonių akys gręžiasi į tuos dvasinius, moralinius lyderius, kurių, deja, Lietuvoje nėra daug. 

– Taip, mes turime atkreipti dėmesį, kad ta vilties kultūra turi būti lavinama. Kaip ir kiti gebėjimai – mes juos laviname pastangomis. Taip ir čia – turi būti lavinamas gebėjimas ne bloga pabrėžti, bet galbūt ieškoti gero, ir pabrėžti, ir parodyti. Taip, Bažnyčia irgi galėtų tos kultūros skelbimo praktiką daryti. Aišku, politiniai lyderiai irgi turi prisiminti, kad jie tarnauja kurdami vienybę. Visi dalykai yra tvarkoje, jie tvarkysis pakeliui, jeigu mes turėsime tą patį pagrindą. Ta vienybės dvasia, troškimo vieni kitiems padėti, tvarkys ir teisę, ir ekonomiką, nes jeigu žmogus šviesoforo signalo laikosi iš baimės – yra vienas dalykas, bet jeigu jis laikosi iš meilės, kad nesužeistų kito žmogaus, yra visai kita motyvacija.

Žmonės aišku turi didelius išbandymus, problemas, bet visur jas pabrėžti, tik demonstruoti, reiškia ir kitiems nepadėti ir galbūt net pavogti džiaugsmą gyventi.

Mes turime prisiminti, kad motyvacija yra dar svarbesnis dalykas, kurį turime perteikti žmonėms, negu vieni ar kiti niuansai iš ekonomikos ar politikos. Šiandien mūsų uždavinys visiems kartu mokytis vilties meno, jeigu jį taip galima pavadinti, žiūrėti, kokie žodžiai byra iš lūpų – ką aš siūlau kaip sprendimą ir ką aš darau, kad pasaulis būtų geresnė vieta gyventi, ar prisidedu? Jeigu nieko neprisidedu, tai bent patylėkite ir netrukdykite tiems, kurie prisideda, nes jiems nuotaiką gadinate ir tada atimate jėgą. Jūsų darbas tada ramiai pabūti, jeigu nieko gero nepasakai. Jeigu ką nors gero turite – prašom, į eterį kalbėkite, nes tai yra nacionalinis turtas. Žmonės, aišku, turi didelius išbandymus, problemas, bet visur jas pabrėžti, tik demonstruoti, reiškia ir kitiems nepadėti ir galbūt net pavogti džiaugsmą gyventi. 

– Ką patartumėte tikintiesiems? Gal išpažintį atlikus lengviau pasidarytų ar bažnyčioje šventas mišias išklausius? Dabar tos galimybės neturime, kaip elgtis?

– Vis tiek Kalėdos yra dvasinė šventė, širdies. Prisiminti, kad esame Dievo mylimi, kad jis aplankė šį pasaulį ir nori, kad mes taip pat jį aplankytume. Tas aplankymas ne tik fizinis, kad ateiti į bažnyčią, bet jis yra dvasinis – atsivėrimas maldai, bendrystei, kuri yra egzistencinio pobūdžio. Pagalvoti apie gyvenimo dovaną, apie Kūrėją. Kalėdos šiemet yra su išbandymu, bet jeigu tu pasižiūri į tą Kalėdų istoriją, kuri aprašyta Evangelijoje, ten irgi buvo išbandymas – Marija gimdo antisanitarinėmis sąlygomis, su spaudimu. Ciesoriaus įsakymas visiems susirašyti, nėščios irgi eina 150 kilometrų, kaip jos atveju, ir gyventojų surašymas vyksta. Tada mes žinome įsakymą išžudyti berniukus – turi praktiškai čia ir dabar krautis daiktus ir bėgti į Egiptą – net visai į kitą kraštą, priverstiniai pabėgėliai, tremtiniai.

Tai fonas Kalėdų buvo toks pat. Ne tik angelų giesmė. Šiemet išgyvename štai šitą Kalėdų istorijos dalį ir galbūt daugiau atkreipsime dėmesį, kad jose taip pat buvo įtampa, taip pat negalėjo šeimos, giminės aplinkoje būti pasitiktas kūdikis. Bet tai nesutrukdė nei naujai istorijai, kurią mes vadiname mūsų era, nei sutrukdė tam džiaugsmui, kuris vis dėlto įvyko ir buvo perkeistas pasaulis per šito įvykio reikšmę. Panašiai šiandien ir mes turėtume į Kalėdas žiūrėti. Sunkumai, suvaržymai. Negalime ateiti į bažnyčią, bet pažvelkime į dvasinę šitos šventės tikrovę – juk tai buvo Dievo troškimas ateiti į žmonių tarpą ir jo didelis lūkestis, kad jis bus priimtas.

Jūs ir aš esame laimės kūdikiai, nes pirmiausia esame pašaukti į gyvenimą. Turbūt pastebėjome, kad gyvename.

– Ir kančioje gražūs dalykai gimsta. O gal tik kančioje? 

– Kartais tik per kančią gražūs dalykai gimsta. Iš tikrųjų viskas, kas šitame pasaulyje sukurta, yra atėję per kančią –  kūrybinę kančią, kančią susitarti dėl bendro tikslo ir tas sunkumas nesustabdė žmonių kurti miestų, tiesti kelių, atrasti vakciną. Galėjome numoti ranka: nieko nebus, be dešimties metų jokių vakcinų. O vis dėlto susivienijus galima pasiekti, pasirodo, neįtikėtinų dalykų. Gal tai ir yra pamoka, kad mumyse yra tokios kūrybinės galios, kurios mes nesame atradę, kurios dar nėra išlaisvintos. Jeigu tai yra įmanoma per tokį trumpą laiką, tai gal ir kiti dalykai yra įmanomi.

– Požiūrio klausimas, kaip jūs sakote. Gal mes kaip tik ant gražių dalykų slenksčio esame. Koks jūsų palinkėjimas žmonėms švenčių proga?

– Brangieji, esame nuostabios šventės dalyviai. Jūs ir aš esame laimės kūdikiai, nes, pirmiausia, esame pašaukti į gyvenimą. Turbūt pastebėjome, kad gyvename. Tai reiškia, kad laimėjome toje loterijoje, kuri vadinasi būtis ir patirtis gyvenimo, tikrovės šio pasaulio. Tai turime prisiminti, ypač per Kalėdas, nes jos yra Dievo ir žmogaus susitikimo šventė. Viešpats įžengė į žmonijos istoriją, kad mums atvertų dalykus, kurie džiugina širdį, kurie dovanoja viltį ir įkvepia gyventi. Norisi palinkėti šv. Kalėdų proga jums visiems įkvėpimo ir džiaugsmo, kuris tebūna jūsų gyvenimo būdas ir stilius. Ačiū ir gražių Naujųjų metų.

Šį Istorijų festivalio organizatorių inicijuotą simbolinį dialogą, atvirumo ir pagarbos, o kartu ir bendrystės palinkėjimo ženklą kurti ir įgyvendinti padėjo musulmonų imamas Abdushukuras Manonovas, stačiatikių diakonas Konstantinas Pankrašovas, evangelikų liuteronų kunigas Saulius Juozaitis ir katalikų kunigas Vilius Sikorskas.

Šiai iniciatyvai buvo patikėta misija kuo daugiau žmonių paskatinti bent pabandyti savyje atrasti  empatiją, užuojautą, bendrų sąlyčio taškų su įvairiais aplinkiniais, o tai „miestui padės tapti tolerancijos ir skirtingų kultūrų susitikimo vieta“.

Skambėjo giesmės įvairiomis kalbomis, prašymai palaiminti "darbą, maistą, gyvenimus", "miestą ir žmones", "gyventojams, visiems mums ir visam pasauliui suteikti motiniškos globos ir Dievo palaimos".

"Galime būti kartu, gerbti, turėti dialogą. Mylėkite miestą ir vieni kitus", – po jautrios ceremonijos sakė festivalio kuratorė Daiva Citvarienė. Savo ruožtu festivalio organizatoriai susirinkusius vaišino duona ir pakvietė dalintis ja bei žinia apie bendrystę. 

"Tikiu, kad į miestą tamsios dienos negrįš. Duona – universalus šventas maistas, įkūnijantis bendrystę. ", – kalbėjo D. Citvarienė.

Festivalio rengėjai pabrėžė, kad vietą pasirinko dėl ypatingos parko erdvės. „Čia sugyvena skirtingos kultūros ir tradicijos, o Senosios Kauno kapinės savo kultūrine įvairove ir istorija yra viena įdomiausių, turtingiausių Kauno vietų. Čia seniau amžino poilsio vietą rado keturių religijų tikintieji, žymiausi Kauno gyventojai“, – teigė rengėjai.

Tai buvo paskutinis festivalio, kurioje programoje – beveik 50 skirtingų žanrų renginių, skirtų šeimoms, žmonėms su negalia, lietuviškai nekalbantiems kauniečiams, jaunuoliams ir senjorams, akcentas.

Festivalio kuratorė D. Citvarienė renginių ciklą apibūdino kaip aštuonių dienų kelionę, kuri oje per ilgą miesto gyvavimą visus lydėjo patyrę Kauno ir Kauno rajono istorijų pasakotojai – muziejų gidai, teatralai, menininkai, pasakoriai.

Būtent tokiu būdu buvo bandoma atskleisti, koks turtingas ir įvairus buvo  ir yra Kauno miestas ir rajonas, bei paklausti, kokios aplinkos norėtume sau ir linkime savo vaikams.

Istorijų festivalis yra „Kaunas 2022” festivalio dalis.

Mąstantis žemės apvalkalas

Atrodytų, kad tai – iš mistikos srities, tačiau moksliniai duomenys kalba ką kita. 1929 m. rusų mokslininkas Vladimiras Vernadskis rašė apie noosferą: apie tai, kad žmogaus protas keičia gamtą, o tarpininkas tarp žmogaus ir gamtos yra visuomenė. Noosferos sąvoką pasiūlė matematikas, Sorbonos universiteto profesorius Eduardas Lerua (1871–1938), kuris šią proto sferą traktavo kaip mąstantį žemės apvalkalą, formuojamą žmogaus sąmonės.

Mūsų dienų britų biomechanikas Rupertas Sheldrake'as priėjo prie išvados, kad egzistuoja mofogenetiniai laukai, lemiantys viso, kas gyva ar negyva, formas, nes saugo bet kurios rūšies individų patirtį. Tai kolektyvinė gamtos atmintis.

Fizikai taip pat įsitikino, kad egzistuoja atminties zonos. Vienas XX a. atradimų – torsioniniai laukai, svarbiausias informacijos nešėjas visatoje. Žmogaus sąmonė, mintys ir jausmai – taip pat torsioninės prigimties. Mūsų organizmas nuolatos priima ir skleidžia torsioninius laukus, o jų plitimo greitis daug didesnis nei šviesos.

Šie laukai suteikia erdvei atminties. Tai reiškia, kad erdvėje išlieka viskas, ką kada nors spinduliavo žmonės: jų mintys, jausmai, emocijos, fantazijos. Mokslininkai netgi išmoko fotografuoti nematomus pėdsakus, paliktus daiktų ar individų erdvėje po to, kai jų pačių ten nebeliko. Eksperimentais nustatytas įdomus faktas: vieno tipo informacijos traukia viena kitą ir sudaro erdvėje savotiškas informacijos sankaupas arba egregorus.

Giminės laukas

Nuo pat gimimo mus lydi ne tik tėvo ir motinos, bet ir visos giminės energija. Teigiama giminės energija mus apsaugo nuo negandų, o neigiama gali susargdinti ir sukelti kitų problemų. Žmogus be giminės paramos gali netekti gyvybinės energijos, nesusilaukti palikuonių.

Giminės ryšį galima įsivaizduoti kaip energijos srauto apsikeitimą, tai labai galinga jėga. Jeigu ryšys pažeistas – energija yra neigiama. Jeigu giminėje buvo koks nors prakeiksmas, kurį vienas kitam siuntė tos pačios giminės nariai, šis negatyvas veikia dabar gyvenančius giminės narius. Jis gali pasireikšti ligomis, nelaimingais atsitikimais, problemomis, negebėjimu sukurti šeimos.

Kuo geresni santykiai tarp gyvų giminės narių ir kuo geresni santykiai buvo tarp jau mirusių giminės narių, tuo tas palaikymas stipresnis. Tam, kad giminės energija tekėtų laisvai, mūsų protėviai atlikdavo palaiminimo ritualą. Tėvai ir vyresnieji šeimos nariai laimindavo vaikus ir anūkus, kad jiems visada sektųsi.

Anksčiau be tėvų palaiminimo vaikai nesiimdavo jokių svarbių darbų, nes žinodavo, kad palaiminimas – gyvenimo jėga ir stiprybė. Manoma, kad žmogus, kurį palaimino mama, tampa nepažeidžiamas. Palaiminimo esmė yra ta, kad motina aplink savo vaiką sukuria tarsi apsauginį kokoną, kuris apsaugo nuo nelaimių ir visus būsimus žmogaus veiksmus nukreipia tinkama vaga.

Tarsi gerumo debesis

Egregoro palankumas jaučiamas tol, kol žmonės nepažeidžia jo interesų. Bet vos tik jie ima tolti nuo jo, keisti pomėgius, siekius, jis bemat uždaro savo energijos kanalus, žmogų ar šalį užgriūva nesėkmės ir nemalonumai.

Bandydami to išvengti, žmonės nuo seno tikėjo amuletų galia. Krikšto metu vaikui dovanojamas kryželis. Jis suteikia galimybę jį nešiojančiam žmogui prisijungti prie galingojo tikėjimo egregoro, saugo nuo pavojų, nelaimių. Krikšto žvakė taip pat turi amuleto galios – ji gali padėti tais kritiškais momentais, kai vaikas sunkiai serga, yra prie mirties arba ištiktas komos. Jeigu žmogus netiki Dievą ir nepripažįsta jokios religijos, vietoj kryželio ant kaklo jis gali nešioti kitą amuletą.

Tačiau didžiausias amuletas – pozityvios žmogaus mintys. Labai svarbu, kad žmonės stengtųsi savo mintis kontroliuoti, mažiau pyktų ant kitų. Stipri mintis, dar pastiprinta ir emocijomis, gali pažeisti aplinkinių žmonių bioenergetiką. Panašiomis technikomis naudodavosi Amerikos indėnų šamanai, iššaukdami lietų, egiptiečių žyniai – statydami šventyklas, mūsų vaidilos – padėdami kovoti su priešais. Prieš kovą vaidilos atlikdavo grupines vizualizacines meditacijas: įsivaizduodavo karius, grįžtančius iš mūšio lauko su gausiu karo grobiu, sveikus ir laimingus.

Kodėl ypatingai jaučiamės bažnyčioje? Tai biolauko struktūra – kaip debesis, kurio apgaubta minia, turinti vieną tikslą, bioenergetiškai suvienodėja. Žmonės keičiasi energija: tie, kurie jos turi daug, dalies netenka, o tie, kurie stokoja, jos pasiima. Dėl šios priežasties daugelis bažnyčių pastatytos senųjų šventyklų vietose. Žemė – gyvas organizmas, turintis bioenergetinius centrus. Taigi šiose vietose žmogus ypač jaučia ir žemiškos, ir kosminės energijos srautus.

Norite – tikėkite, norite – ne

Tam tikros mintys, emocijos keičia ląstelių struktūrą, taip randasi ligos.

Nuolatinė baimė dėl pinigų trūkumo sukelia stuburo problemas.

Nemeilė priešingai lyčiai – gimdos, prostatos bėdas.

Nemeilė sau – krūties vėžį.

Negalėjimas savęs realizuoti sutrikdo skydliaukės veiklą.

Migrena – stiprių neigiamų minčių įtakos padarinys.

Kai įpykęs žmogus linki savo priešui blogio, tas linkėjimas pakenkia jo paties sveikatai.

Prakeiksmas pažeidžia tą, kuris pats kažkada pasielgė panašiai. Gali būti, kad tai pamoka: žmogus turi patirti tai, ką išgyveno jo auka.

„Noriu, kad ryšiai su Britanija būtų artimi, kiek tai įmanoma – aš nesiderėsiu su Britanija priešiškai nusiteikęs“, – J.-C. Junckeris sakė žurnalistams Pekine.

Tačiau jis pakartojo Bendrijos poziciją, kad „nebus derybų jokiu lygmeniu“, kol Londonas oficialiai inicijuos išstojimo procesą pagal ES sutarties 50-ąjį straipsnį.

Šie J.-C. Junckerio komentarai nuskambėjo tuo metu, kai Theresa May (Teresa Mei) ruošiasi tapti antrąja moterimi, užėmusia Britanijos ministro pirmininko postą, kai Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) atsistatydins po šalį ir pasaulį supurčiusio „Brexit“ referendumo.

Europos lyderiai prašė Londono kuo greičiau oficialiai pradėti „skyrybas“ su ES, bet Th.May užsiminė, kad ji nesileis skubinama.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, sėdėjęs šalia J.-C. Junckerio per spaudos konferenciją po ES ir Kinijos verslo forumo, pridūrė, kad „po vadinamosios skyrybų procedūros Jungtinė Karalystė liks mūsų artimiausia partnerė“.

J.-C. Junckeris stengėsi išsklaidyti nuogąstavimus dėl „Brexit“, sakydamas forumo dalyviams, kad „27 (nares turinti) Europa yra antroji (didžiausia) ekonominė zona pasaulyje ir tokia išliks. Ji išliks vedančioji pasaulio rinka“.

Analitikai sako, kad Kinijai nepalankiai vertina sąmyšį, kurį pasaulio rinkose sukėlė referendumas dėl Britanijos pasitraukimo iš ES rezultatai, bet Pekinas ilguoju laikotarpiu galėtų strategiškai išnaudoti labiau susiskaldžiusią Europą.

Per forumą Kinijos premjeras Li Keqiangas (Li Kečiangas) pareiškė: „Tikime, kad ES ir Britanija pasirinks sklandų kursą.“

Aiškiai juokaudamas Li Keqiangas pridūrė, kad J.-C. Junckeris „gerbia ES kultūrų įvairovę – jis ką tik kalbėjo prancūziškai, o kitą kartą galbūt kalbės vokiškai“.