Pusšimtis tvarkytojų

Nors orai labai permainingi, tačiau jie leido savanoriams kelias valandas iš širdies padirbėti VIII forto teritorijoje. Čia surengtoje talkoje dalyvavo apie 50 žmonių, dauguma jų – moksleiviai.

„Į talką atėjo daug moksleivių iš Milikonių gimnazijos. Ji yra visai netoli forto, tačiau ne visi mokiniai žinojo, kad čia toks yra, tad tikrai džiugu, kad jie atėjo, pamatė ir prisidėjo prie šios vietos gražinimo. Jaunimas dirbo tikrai nuoširdžiai“, – kalbėjo viena talkos organizatorių Evelina Šimkutė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Šilainių sodų priežiūra

Talkos dalyviai pasiskirstė darbais. Vieni tvarkė Šilainių sodų lysves, kiti – iš krūmynų traukė žolėmis apaugusias padangas. Dar kitiems patikėtas kvapnus darbas – troškinio virimas. Būtent čia pagamintu patiekalu talkininkai mėgavosi po atliktų darbų.

„Štai vieni perkasa kompostą. Gaminant natūralias trąšas, mažiname atliekų kiekį. Į kompostinę patenka ir atliekos iš sodų, tačiau čia galima kompostuoti ir virtuvėje gaminant atlikusias atliekas. Tai, kas jau susikompostavo, dedame į lysves ir kitąmet čia užaugs nuostabūs dalykai“, – darbus vardijo E. Šimkutė.

VIII forte įkurtuose Šilainių soduose auga ir vaiskrūmiai, tad talkos dalyviai dėmesį skyrė ir jiems.

„Mūsų bendruomenėje yra garbaus amžiaus sodininkų, kuriems sunku patiems apgenėti medžių ar krūmų šakas, tačiau vaisiais mėgautis vis tiek jie nori. Todėl viena talkos dalyvių grupė rūpinasi būtent medeliais ir krūmais“, – dar vieną savanorių grupę apžvelgė talkos organizatorė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Daug senų šiukšlių

Šioje teritorijoje labai daug istorinės taršos, nes ilgą laiką fortas neturėjo aiškaus šeimininko, todėl buvo susidaręs įspūdis, kad čia galima atsikratyti stambiagabaritėmis atliekomis.

Viena talkininkų grupė pavadinta padangų medžiotojais. Jų užduotis – surasti kuo daugiau padangų ir jas nuridenti į surinkimo vietą. Dar kelios komandos VIII forto teritorijoje rinko šiukšles. Tiesa, dauguma jų jau seniai čia gulėjo, tad susimaišė su žemėmis, dalis jų apaugo samanomis, todėl ne visas atliekas galima tinkamai išrūšiuoti.

„Šioje teritorijoje labai daug istorinės taršos, nes ilgą laiką fortas neturėjo aiškaus šeimininko, todėl buvo susidaręs įspūdis, kad čia galima atsikratyti stambiagabaritėmis atliekomis. Mes fortą jau aštuntus metus tvarkome ir kas kartą pasirenkame vis skirtingą šlaitą. Ant jų per ilgą laiką yra prisikaupę įvairiausių šiukšlių. Randame ir padangų, ir senų televizorių, kurie čia palikti tikrai seniai. Aišku, pasitaiko ir naujai atvežtų padangų, tačiau daugiau vyrauja istorinės, jau apkerpėjusios šiukšlės“, – kalbėjo E. Šimkutė, pridūrusi, kad talkoje randamos ir šiuolaikinės šiukšlės, kurias palieka čia ateinantys žmonės.

Mums bekalbant keli moksleiviai iš krūmynų ištraukė neaiškios paskirties betoninius žiedus ir juos pradėjo ridenti per visą forto teritoriją iki surinkimo vietos.

„Mes bendradarbiaujame su Kauno tvirtovės parku. Po talkos surinktomis šiukšlėmis jie pasirūpins“, – kad surinktos atliekos neužsibus VIII forto prieigose, nurodė talkos organizatorė.

Oazės tarp daugiabučių

Kaunietė Evelina Šimkutė – vietokūros praktikė, organizuojanti įvairius renginius, rengianti projektus, skirtus konkrečiai vietai ir atsižvelgiant į vietos žmonių poreikius. Vienas svarbiausių jos tikslų – parodyti, kaip gera daržininkauti mieste.

Evelina pasakoja, kad net tokiuose miestuose kaip Berlynas, Paryžius, Niujorkas labai populiaru auginti daržoves daugiabučių rajonuose – daržininkystė mieste yra tarsi šiuolaikinio miesto dalis.

"Į Lietuvą daržininkystės mieste mada dar tik ateina. Tiesa, mūsų senjorai daržininkauja nuo senų laikų. Pavyzdžiui, Šilainių mikrorajone, kuriame gyvenu, prie daugiabučių yra ploteliai, kuriuose auga ne tik gėlės ir krūmai, bet ir daržovės. Šaunu, kad taip daržininkauti iš vyresniųjų mokosi ir jaunimas", – džiaugiasi pašnekovė.

Šilainiuose prie daugiabučių esantys vidiniai kiemai – puiki erdvė, kurioje nėra transporto, įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, auga vaismedžiai. Šiuose kiemuose anksčiau būdavo daugiau daržininkaujama, bet Evelina neabejoja, kad daržininkystės entuziastų ateityje daugės.

Šilainių mikrorajone, kuriame gyvenu, prie daugiabučių yra ploteliai, kuriuose auga ne tik gėlės ir krūmai, bet ir daržovės. Šaunu, kad taip daržininkauti iš vyresniųjų mokosi ir jaunimas.

Šilainių gyventojai turi dar ir edukacines lysves VIII forto teritorijoje – tai projektas "Šilainių sodai", kurį koordinuoja E.Šimkutė. Ten daržai yra nuo seniai. Bene prieš tris dešimtmečius gyventojai, atsikėlę į tada dar naują rajoną, forto šabakštyną nutarė paversti naudinga žeme. Sutvarkė forto slėnį ir ėmė jame auginti daržoves – organiškai, ekologiškai, be jokių pesticidų. Bendruomenės nariai čia užsiaugina morkų, bulvių, žirnių, pomidorų, agurkų, moliūgų.

Teikia įvairios naudos

Kartu su Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkais neseniai atliktas tyrimas parodė, kad tos daržovės niekuo neužterštos ir sveikatai jokio pavojaus nekelia.

"Daržininkystė mieste – ne žemės ūkio plėtojimas. Jos vertė matuojama ne tik užsiaugintomis daržovėmis, bet ir kita nauda žmonėms. Visų pirma, fizinei sveikatai – miestų gyventojai turi galimybę pajudėti, užsiimti patinkančia veikla. Bendravimas su tą patį pomėgį turinčiais žmonėmis labai pozityviai veikia psichologinę sveikatą. Šilainių sodų daržininkė Onutė, man paklausus, kodėl čia ateina, sakė, kad Šilainių daržuose ji pailgina savo gyvenimą", – pasakoja E.Šimkutė, kuriai daržininkavimas teikia ne tik malonumo, bet ir pakeičia sporto klubą.

Nors didžioji dalis "Šilainių sodų" bendruomenės yra senjorai, kai kurie jau virš 30 metų ten auginantys daržoves, per karantiną, kai niekur negalima buvo išvažiuoti, pradėjo jungtis ir šeimos su mažais vaikais.

Plėtojant edukacinę programą, čia buvo įrengta dvylika naujų paaukštintų lysvių. Kai kurie miestiečiai jose pirmą kartą darbavosi, mokėsi, kaip iš sėklytės ar daigelio užsiauginti daržovių.

Pasak E.Šimkutės, prie "Šilainių sodų" bendruomenės gali prisijungti bet kuris norintysis. Šiemet, kaip ir pernai, bus skelbiamas viešas kvietimas tiems, kurie norėtų daržininkauti.

"Jei norite prisijungti, nebūtina būti patyrusiu daržininku – pakanka noro, – drąsina projekto koordinatorė. – Neturite kaimo, sodo, bet norite pats užsiauginti daržovių ir žalumynų? Tai puikiausiai galima padaryti pakeltose lysvėse. Jos nedidelės – vos 1 x 1 m, jų priežiūra gana paprasta. Kas norės, pamėgins, o kas nenorės ar negalės prisijungti, galės bent ateiti pažiūrėti ir vaikams parodyti, kaip auga daržovės, ar tiesiog pasėdėti "Šilainių sodų" teritorijoje. Juo labiau kad mes rengiame įvairias edukacijas ne tik apie daržininkystę."

Kita išeitis – palangė

Tie, kurie nenori laukti, kol atšils orai, šį bei tą užsiauginti gali ir namuose ant palangės. E.Šimkutė vadina save pradedančiąja palangės daržininke – tuo užsiima antrus metus.

"Pernai pamėginau, labai patiko – ir smagu, ir įdomu. Dabar, kai trūksta vitaminų, palangės daržas man pagelbėja, – džiaugiasi Evelina. – Auginu mikrožalumynus – jų labai paprasta pasisėti ir užsiauginti ant palangės. Žalumynai išdygsta ir paauga labai greitai, yra maistingi ir skanūs. Dar šiemet pasėjau paprikų, nes tiek saldžiąsias, tiek aitriąsias paprikas puikiai sekėsi auginti pernai, kai buvo karšta vasara. Pasisodinau ir mažųjų pomidoriukų, kurie gali augti ir ant palangės, ir balkone, ir į lauką galima išnešti. Balkone šiemet mėginsiu užsiauginti ridikėlių. Namuose kuo puikiausiai auga bazilikai, petražolės."

Kad užsiaugintum daržovių ant palangės, Evelinos teigimu, daug žinių nereikia. Patarimų galima rasti ir internete: kaip pasirinkti vietą, sėklas, indą. Pavyzdžiui, mikrožalumynus galima auginti indeliuose su permatomu dangteliu, kuriuose pristatomas maistas, – tereikia pradurti dugne skylutes, ir turėsi tokį mini šiltnamiuką. Dar svarbu pasirinkti tinkamą mišinį, į kurį sėjame. Tai nesudėtinga net ir nenusimanančiam – svarbu nenusiminti, jei kartą nepasiseka, ir bandyti vėl.

Augalams reikia šviesos, šilumos, drėgmės ir meilės

Vilniaus universiteto Botanikos sodos darbuotoja Vida Raubienė, atsakinga už močiutės daržo auginimą ir priežiūrą, tikina: augalus ant palangės galima auginti visus metus, o kai kurių daržovių net ir kelis derlius nuimti. Pavyzdžiui, svogūnus: užaugusius laiškus nupjovei – ir naujus sodini. O jei kantrybės turi, iš to paties gumbelio gali antro derliaus sulaukti.

Ant palangės galima auginti špinatus, salotas, bazilikus, gražgarstes. Su krapais ir petražolėmis daugiau vargo, bet jis atsiperka – užauginus ilgam užtenka.

O jei dar turite įstiklintą balkoną, galite net ir pomidorų, agurkų, paprikų užsiauginti. Šios daržovės puikiai dera. Ant palangės joms augti sudėtingiau, daug vietos užima. Bet pasisėti galima jau dabar, o kai atšils oras – persodinti į didesnį vazoną ir išnešti į balkoną. Įstiklintas balkonas – kaip žiemos sodas.

Jei susiruošėte auginti daržovių, nusipirkite medinį ar plastikinį lovelį, kuris tilptų ant palangės, pripilkite jį kompostinės žemės ir pasėkite prieskonių ir daržovių. Jei loveliui vietos nėra – galima sėti į vazonus: į vieną vazoną – vieną daržovę, į kitą – kitą. Svarbiausia laikyti augalus saulėtoje vietoje, nes be saulės jie išaugs liauni, ploni, silpni. Kol nesibaigė šildymo sezonas, augalus ant palangės, po kuria yra radiatoriai, reikia dažniau laistyti.

Sėklų dabar galima nusipirkti beveik visuose prekybos centruose, juo labiau – specializuotose parduotuvėse. Ant pakelių būna parašyta, kaip sėti, laistyti, prižiūrėti, – daug mokslo nereikia.

O ko jau tikrai visiems augalams reikia, tai meilės. Reikia su jais šnekėti, bendrauti, glostyti, papurkšti lapelius, jei oras per sausas. Jie už tai atsidėkos savo grožiu ir derliumi.

Kas čia gyvena?

Penktadienio vakarą į Kauno tvirtovės VIII fortą, kuriame ir vyko edukacija, atginė būrį žmonių. Kol laukta sutemų, o su jomis ir drugelių, biologinės įvairovės specialistas, gamtininkas Tomas Pocius šilainiškiams padėjo susipažinti greta apskritai kokių vabzdžių gyvename. Taip prasidėjo renginys „Šilainių rūšių ralis: naktinių drugių stebėjimas“.

„Čia kažkas iš sparvų, gal aklys“, – įvertino T.Pocius vienos iš renginių dalyvių čia pat rastą egzempliorių. Mergaitė indelyje turėtą laimikį bandė fotografuoti – norėjo išbandyti ką tik parsisiųstą „iNAturalist“ programėlę. Joje mėgėjai ir profesionalai iš nuotraukų visiems norintiems padeda atpažinti, kokį augalą ar gyvūną aptiko.

„Jeigu pavyksta, arčiau pritrauk vaizdą – labai gražios jų akys“, – drąsino vieną T.Pocius, kol kiti vaikai nešė čia pat baloje rastus tritoniukus, kažkur greta užmatytus kolorado vabalus, amarus, kai kuriuos drugelius.

Vimdančios vaišės

Edukacinėje forto zonoje, į kurią patogiausia patekti nusileidus sutvarkytais laiptais ties Žaibo g. 26 namu, kabojo apšviesta paklodė – ekranas, ant kurio laukėme šviesos ir kvapų priviliotų drugelių.

„Lietuvoje gyvena daugiau kaip 2 tūkst. drugelių rūšių. Tik apie 130 jų rūšių yra dieninės“, – vardijo T.Pocius. Tad jeigu naktimis miegame, matome tik nedidelę dalį drugelių įvairovės. Tiesa, naktiniai drugeliai – neišvaizdūs, pilkos spalvos, nes ryškios spalvos naktį neaktualios.

Kai kurie susirinkusieji nusistebėjo, kaip atskris drugeliai, jeigu keliame nemenką triukšmą. Ar neatbaidysim jų? Ne, drugelių labai prasta klausa, jie net neturi tam skirtų organų. Garsus, tiksliau jų keliamas vibracijas, jie jaučia sparnais.

Kaip drugeliams masalą T.Pocius buvo paruošęs ir „skanių“ vaišių. Sriuba iš sugedusių trešnių, paskaninta surūgusio arbūzo gabalėliais. Pauostyti išdrįsusių vaikų reakcija patvirtino – patiekalas drugeliams tikrai patiks. Mus vimdantis kvapas sparnuočius tik vilioja.

„Rūgstantis arbūzas labiausiai tinka drugeliams privilioti“, – žiniomis dalijosi gamtininkas. Tačiau drugeliai nespjauna ir į tiesiog cukraus sirupą.

Sūnui – vorai, mamai – kačiukas

„Atsargiai, čia daug šliužų“, – įsijautę į vabaliukų paieškas aplink zujo vaikai. Tarp jų ir kaunietės Donatos Barauskienės atžalos. 

„Atėjau dėl vaikų. Oi, ne, jie vabalų tikrai nebijo vabalų. Su vyru veisiam egzotinius gyvūnus, vaikai myli visokius padarėlius. Dukra augina gyvatę, sūnus – vorus, driežus, vyras veisia vėžlius, o aš noriu kačiuko“, – juokėsi moteris. 

Tą vakarą nenuobodžiavo nė vienas atėjęs. “Labiausiai patinka drugeliai“, – laisvą minutę nuo paieškų dėstė viena mergaitė, kai pasiteiravome, kuo ji labiausiai žavisi. Į fortą ji dažnai ateina su močiute. Ši čia turi sodą. „Ir vabaliukių paieškau, ir pavalgom, ir paravim“, – apie veiklą forte pasakojo jaunoji gamtininkė.

Jos mama pridūrė, kad abi su dukra bijo tik vorų ir skruzdėlių.

Renginio vakarą dalyviai sulaukė ievinės kandies, smailiasparnio šerdinuko, kelių sprindžių ir pirštasparnių rūšių, liucerninio siaurasparnio. Kitų dar laukiama, kol nustatys drugių ekspertai. Be drugių šviesa, o galbūt ir parūgusių vaisių kvapas, priviliojo blakių, žiedmusių, ichneumonidų ir, žinoma, uodų.

Išleis žemėlapį

“Čia yra pelėdgalvis drugelis. Jų Lietuvoje yra daugiausiai rūšių“, – įvertino dar vieno vaiko laimikį T.Pocius ir visus sukvietė prie vienoje iš iškeltų lysvių augančių kukurūzų.

„Žinot, kas yra tie tamsiai žali dalykėliai?“ – rodė į augalo žiedą gamtininkas. Amarai. Aplink juos – daugybė skruzdžių. „Jos saugo amarus nuo boružių. Amarai yra pagrindinis boružių maistas. Skruzdėms amarai yra kaip mums karvės – augina jas maistui. Amarai šlapinasi cukrumi, kuris skruzdėms labai patinka“, – pasakojo T.Pocius.  

Forte jį nustebino augalų, o kartu ir vabzdžių įvairovė. „Kai praėjusį kartą čia tyrinėjome gamtą, augalus, radome retų. Kai papasakojau rimtesniems gamtininkams, ką čia radau, nustebo: vidury miesto auga tokie augalai? Gali būti, kad ir drugiai bus įdomesni. Kokie drugiai gyvena, priklauso nuo augalų. Lervos priklausomai nuo rūšies minta tik tam tikrais augalais“, – kalbėjo žinovas.

Ši edukacija buvo Naktinių drugių savaitei skirtas renginys, kai dėl mokslinės naudos skatinama stebėti ir registruoti drugius į tam tikras duomenų bazes, pavyzdžiui iNaturalist, Project Noah, Encyclopedia of Life ir t.t.

Į jas surinkti duomenys prieinami viso pasaulio mokslininkams, kurie tyrinėja drugių paplitimą ir vystymąsi. Tai pat puiki edukacinė priemonė.

Iš VIII forte surinktos medžiagos organizatoriai „Šilainiai Project“, atstovaujami menininkės Evelinos Šimkutės, rudenį planuoja išleisti unikalų VIII forto biologinės įvairovės žemėlapį.

Daržai fortui – tik į naudą

Dar visai neseniai šis fortas, esantis pat daugiabučių, buvo užmirštas ir apleistas. Tiesa, tik ne sodininkauti ir daržininkauti mėgstančių vietinių. Dalis forto teritorijos jau daug metų yra paversta daržais ir sodais. Juos buvo užsimota panaikinti, nes veiklai paveldo objektuose yra taikomi dideli apribojimai.

„Labai džiaugiamės, kad pavyko išgelbėti daržus“, – sakė laikinai einantis Kauno tvirtovės parko vadovo pareigas Egidijus Bagdonas. Jo manymu, net ir tokia žemiška, palyginus su karyba ir istorija, veikla fortui tik į naudą.

„Visa veikla, kuri vyksta tvarkingai, tik padeda išsaugoti paveldą“, – kalbėjo E.Bagdonas, susirinkusiesiems prieš tai pasakojęs, kad VIII fortas tiems laikams buvo inovatyvus. Jame jau buvo įvesta elektra. Iki šių dienų yra išlikęs jo elektros generatorius. Tai pirmas fortas, kuris statytas ne tik iš plytų, bet pradėtas naudoti ir cementas, nors kitiems to meto pastatai kilo dar be betono.

Kareivinės įrengtos didžiulėje erdvėje po žeme. Jos jau sutvarkytos, rengiamas vienas kitas renginys. Tačiau dalį metų forto viduje turi būti ramu, nes jis yra teriologinis draustinis – jame žiemoja šikšnosparniai.

Veši senjorų daržai

Paruošiamieji žemės darbai Šilainių teritorijoje buvo pradėti dar 1981 m. Statiniai čia ėmė kilti 1984-ųjų pavasarį, kai iškilmingai buvo paklotas pirmojo Šilainių daugiabučio pamatų blokas su atminimo kapsule. Dar po metų, liepą, dalyvaujant miesto valdžios atstovams ir architektams, raktus į butus gavo pirmieji mikrorajono naujakuriai.

"Mano mama ir tėtis buvo pirmieji naujakuriai antruosiuose Šilainiuose. Čia jie įsikėlė 1989-aisiais", – nuo tada savo istoriją šiame rajone ėmė rašyti ir E.Šimkutė. Šilainiuose ji lankė vietos darželį, vėliau – Jono Basanavičiaus gimnaziją. Gimtojo rajone smėlio dėžėse mažoji slapstė stiklo šukes ir džiovintų gėlių žiedus, o ūgtelėjusi už namo kampo draugėms draugėms kuždėjo paslaptis.

Nors su vaikyste Evelina atsisveikino, nerūpestingą laiką jai vis dar mena to meto liudininkai – senutėlės čiuožyklos ir girgždančios sūpynės kiemuose. Sentimentui prabėgusiam laikui žadina ir vietos senbuvių tradicijos.

"Kalbu štai apie šiuos sodus", – siauru takeliu, vedančiu VIII forto link, skynėsi menininkė.

Iš kairės ją, o kartu ir mus sveikino melsvi gėlių žiedai, priešingoje pusėje linko perpus mažesni, paskutines dienas prieš rudens šalnas skaičiuojantys geltoni. Akimis sunkiai aprėpiamos erdvės, besišliejančios Kauno tvirtovės dalyje Milikonyse, vietinių vadinamos Šilainių senjorų bendruomenės daržais.

"Štai čia Elenos Vandos darželis. Prie jo moteris sukasi jau bemaž trylika metų, o jai jau 84-eri! – E.Šimkutė prasitarė senjorų bendruomenės daržuose svajojanti ir pati sukasti nedidukę lysvę, kurioje augintų gėles ar daržoves. – Manau, kitąmet taip ir padarysiu. Kai gyvenau Londone, apie daržininkystę galėjau tik pasvajoti. Ten, norint naudotis žemės plotu, reikia laukti labai ilgai."

Svajonė virto realybe

Taip, prieš kelias dešimtis metų spalvotomis kreidelėmis nerangia vaikiška ranka ant asfalto piešusi gėles, lėles ir namus, laikui bėgant jaunoji menininkė savo fantaziją perkėlė į kitas erdves, tuo metu gimtuosius Šilainius išmainė į tolimąjį Londoną, menų studijoms viename garsiausių pasaulio menų koledžų, kur mokėsi tokie dizaineriai kaip Johnas Galliano, Stella McCartney ar Alexanderis McQueenas. Čia esą patenka gabiausi, o išlieka – stipriausi. Evelinai pavyko!

"Jei kas nors 2004-aisiais man būtų pasakęs, kad studijuosiu "Central Saint Martins" menų ir dizaino koledže, būčiau nepatikėjusi. Kaip aš tai padariau, – apie svajonę, kuriai buvo lemta išsipildyti su kaupu, palaiminga šypsena kalbėjo jauna moteris. – Vidurinės mokyklos pažymiai buvo geri. Išsilaikiau dailės egzaminą, tačiau viso to niekam nereikėjo."

Koledžo bendruomenė, anot 33-ejų kaunietės, kandidatus vertino pagal savus kriterijus. Juos kur kas labiau domino merginos užrašų knygelė ir jose surašytos mintys ar eskizų sąsiuviniai su darbais, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių taip ir neišvydo dienos šviesos.

"Kelias iki svajonės buvo ilgas – ketveri metai. Tiek truko kursai ir dar tiek pat pačios studijos, – paklausta, ar laukimas pasiteisino, E.Šimkutė nė nesusimąstė. – Londone sutikau begalę įdomių žmonių iš įvairių pasaulio kampelių. Įgijau neįkainojamos patirties. Tapau labiau savimi pasitikinti ir drąsesnė."

Jei kas nors 2004-aisiais man būtų pasakęs, kad studijuosiu "Central Saint Martins" menų ir dizaino koledže, būčiau nepatikėjusi.

Gavo darbo pasiūlymą

Gavusi bakalauro diplomą, kaunietė su "Central Saint Martins" koledžo bendruomene neatsisveikino. Jai buvo pasiūlytos studijos asistentės pareigos.

"Ką turėjau daryti? Buvau tarpininke tarp studentų, techninių darbuotojų, akademikų ir darbų saugos darbuotojų. Nelengvas, tačiau labai įdomus darbas. Kaskart atėjusi į koledžą nežinodavau, kas manęs lauks", – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Nepaisant pavydėtinos sėkmės svetimuose kraštuose,  menininkė nepaliaujamai galvojo apie gimtuosius. Bent kelis kartus per metus grįždavo atgal į Šilainius ir čia fotografuodavo pilkus monolitus, tarp jų įspraustus kiemus, burzgiančius automobilius, rūdijančias sūpynes ir savo rūpesčiuose paskendusius kaimynus.

"Eidavau į pasivaikščiojimus po rajoną, stebėjau aplinką ir ją fotografavau. Stebėjau vietos pokyčius, o medžiagą dėjau krūvon, vėliau eksponavau universitete. Iš to kilo įvairių diskusijų", – per savo kūrybinį kelią pasakojimais vingiavo pašnekovė.

2012 m. menininkė perėjo prie skulptūros – iš plieno gamino vaikų čiuožyklos, iš betono – smėlio dėžių kopijas, kurių originalus vis dar galima rasti Šilainiuose.

"Jaučiau, kad visa tai Londono žmonėms labai artima, nes panašią čiuožyklą, kaip Šilainiuose, galima rasti ir kur nors Šiaurės Anglijoje. Taip pat ir smėlio dėžę", – šypsojosi menininkė.

Širdis kvietė namo

Galimybės, kurias suteikė vienas didžiausių pasaulyje miestų, savyje talpinantis daugiau nei dvi dešimtis universitetų, penkiskart tiek teatrų ir muziejų, įvairių religijų ir kultūrų žmones, kalbančius daugiau nei 300 kalbų, Evelinos nesulaikė – jauna moteris apsisprendė grįžti atgal į Lietuvą.

Ją šaukė širdis ir Šilainiai. Tiksliau, projektas, kuriuo menininkė siekė atskleisti rajono žavesį ne tik čia gyvenantiems maždaug 50 tūkst. vietinių, bet ir atokesnių rajonų gyventojams ar svečiams iš užsienio.

Ką rado grįžusi Evelina? Keliauninkę sveikino pasikeitę Šilainiai – senieji kaimynai ir pasikeitę jų įpročiai, kalbūs naujakuriai, sužėlę krūmynai ir į viršų gerokai pasistiebę medžiai. Menininkė neslėpė, kad po tokios pertraukos grįžti gyventi į Kauną, iš naujo jį prisijaukinti ir užsiimti veikla įtraukiančią vietos bendruomenę, buvo vienas beprotiškiausių jos sprendimų. Vis dėlto rizika pasiteisino.

"Labai džiaugiuosi tuo, ką pavyko pasiekti. Ypač tais šiltais žmogiškaisiais ryšiais, – vietinių geranoriškumu ir atvirumu stebėjosi menininkė. – Tikėjausi negatyvių reakcijų – juk daugeliu atvejų lindau į privačią erdvę. Didžiulei mano nuostabai, žmonės spinduliavo pasitikėjimu ir buvo dosnūs savo laiko, istorijų, nuotraukų. Mane labai nustebino toks pozityvumas."

Viso pokalbio metu pozityvumu spinduliavo ir pati Evelina. Šypsena nesitraukė nuo jos veido, o laisvi rankų mostai ir platūs žingsniai, matuojantys miegamojo rajono grindinio plyteles, kuždėjo apie sielos ramybę. Taip, gimtuosiuose Šilainiuose ji jaučiasi sava, tačiau dar reikia metų, kad tokia pat artima pasijaustų ir kitiems miesto kampeliams.

"Sau nusistačiau tokį terminą – treji metai", – akimis matuodama VIII forto tolius, po kuriuos ne kartą vaikščiojo ir su vietos gyventojais, ir su svečiais iš užsienio, menininkė lenkė pirštus ir vardijo tolimesnius tikslus.

Čia gera grįžti

Apie Šilainius ji esą nemažai papasakojo nuotraukomis, meniniais performansais ir kūrybinėmis dirbtuvėmis, dabar, anot Evelinos, atėjo metas versti kitą puslapį. Neseniai pasitraukusi iš komandos "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022", kurioje pastaruosius pusantrų metų kuravo bendruomenių programą, Evelina kryptingai tęsia kūrybinį darbą Šilainiuose.

"Namų darbai atlikti dideli, dabar tikslas yra apčiuopiami, tvarūs, kūrybiški darbai, atliepiantys šilainiškių poreikius. Tik įsivaizduokite, Šilainiuose, kuriuose gyvena kelios dešimtys žmonių, yra tik viena nekomercinė vieta, kur jie gali susitikti", – apie vietos biblioteką kalbėjo menininkė. Yra dar ir nedidukas parkas, tiesa, jis šuo metu tvarkomas. Yra ir Sargėnų dvaras su savo dramatiška istorija. Kalbama, kad 1831 m., po nepasisekusio Kauno puolimo, rusai padegė dvaro pastatą su visais jame buvusiais žmonėmis.

"Dabar Sargėnų dvaro parkas apleistas. Žmonės vedžioja šunis, o vaikai slepiasi nuo tėvų", – lengvu žingsniu VIII forto teritorija žingsniavo pašnekovė ir džiaugėsi, kad ši vieta vis dažniau tampa vietinių traukos objektu. Antai jau ir šiemet čia vyko du kultūriniai renginiai – poezijos skaitymai ir garso menininkės rezidencija.

"Smagiausia tai, kad šiuos renginius inicijavau ne aš. Šia vieta, kaip neatrasta galimybe, pasinaudojo kūrybininkai", – forto patrauklumą vertino pašnekovė.

Tuo metu visus tuos, kurie vis dar mano, kad Šilainiai – pilkas, niūrus ir nesaugus, menininkė kviečia šį miegamąjį rajoną pažinti ne iš policijos suvestinių ar reportažų žiniose, o per savus potyrius.

"Šilainiai juk tokie nuostabūs, – rudens spalvomis besidažančio rajono gaivą į plaučius traukė E.Šimkutė. – Čia esu laiminga ir taip, po visų kelionių Šilainiai yra ta vieta, kur visuomet gera grįžti."

"Šilainiai project" iniciatorė menininkė Evelina Šimkutė pastebėjo, kad pirmais projekto įgyvendinimo metais visi vykę procesai buvo pirmieji. "Kartu su rezidavusiais menininkais ieškojome atsakymų į klausimą, kas yra Šilainiai, todėl visos įgytos patirtys labai įvairios ir svarbios. Antraisiais metais aiškiai apibrėžėme projekto koncepciją ir rezidencijoms atrinkome menininkus, kurių vystomos kūrybinės praktikos kvestionuoja santykį su erdve", – lygino menininkė.

Jai antrindamas projekto rengėjas Egidijus Bagdonas pridūrė: išsigryninusi vietos specifika – natūralus atsitiktinumas, kadangi ryšys su vieta formuojasi per bendravimą su žmonėmis: kuo bendravimas yra atviresnis, nuoširdesnis, tuo ryšys gilesnis.

Labai svarbią reikšmę "Šilainiai Project" projekto kontekste turi Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalys, kuriame antrųjų metų rezidencijos menininkai įkūrė laikiną studiją, kurioje jie bendravo su vietos bendruomenės nariais. "Iš pradžių lankytojai nedrįso prieiti prie menininkų. Žmonės baiminosi, todėl kūrėjai daugiausia bendravo su vaikais. O vėliau susidarė eilės norinčiųjų, kad juos nupieštų", – šilainiškių bendravimo evoliuciją nupasakojo bibliotekos padalinio vedėja Ilona Paškevičiūtė.

Ji džiaugėsi: bibliotekos veikla nesustojo reziduojant menininkams. Parodų atidarymai, edukaciniai užsiėmimai, menininkų dirbtuvės – viskas vyko vienoje didelėje bendroje erdvėje. "2015-aisiais prasidėjęs bendradarbiavimas su projektu leidžia justi, kad po 30 metų tylos Šilainiai atgyja", – pozityviomis mintimis pasidalijo I.Paškevičiūtė.

Aš galiu pasakyti, kad Baltijos gatvė, esanti Šilainiuose, – nuostabi, tačiau niekas manęs greičiausiai neišgirs. Tačiau, jei taip pasakys menininkas iš užsienio, žmonės suklus, ims pastebėti tą vietą.

Bibliotekos erdvės pranašumą įžvelgė ir E.Šimkutė. "Ne visos veiklos, sietinos su projektu, vyko uždaroje erdvėje: pasivaikščiojimai, fotografavimas, poezijos skaitymai  organizuoti lauko erdvėje, tačiau atsižvelgiant į faktą, kad Lietuvoje ryškus sezoniškumas, yra puiku, jog turime biblioteką – ir dirbtuvėms, ir bendravimui, ir pristatymams", – pastebėjo projekto iniciatorė.

Įdomu tai, kad per dvejus metus "Šilainiai Project" rengiamose rezidencijose dalyvavo tik menininkai iš užsienio. "Pats rajonas mums, vietiniams, yra gana įprastas, todėl smalsu, ką atvykę menininkai, kurie apie šią vietą nežino nieko, joje pastebi, kokius klausimus jie kelia", – apsisprendimą pagrindė E.Šimkutė.

"Aš galiu pasakyti, kad Baltijos gatvė, esanti Šilainiuose, – nuostabi, tačiau niekas manęs greičiausiai neišgirs. Tačiau, jei taip pasakys menininkas iš užsienio, žmonės suklus, ims pastebėti tą vietą. O tai suteikia galimybę rajono gyventojams atitrūkti nuo kasdienybės maršruto ir atrasti įprastas vietas iš naujo", – pridūrė E.Bagdonas.

Kad ir kiek daug per pastaruosius dvejus metus nuveikta, projektas "Šilainiai Project" dar nebaigtas. "Tęstinumas, dialogas su vieta ir gyventojais reikalauja laiko, įdirbio, tačiau mūsų tikslas nesikeičia – norime suburti bendruomenę, kuri veiktų pati", – tikslais dalijosi E.Šimkutė.

Projekto rengėjų planuose ir trumpalaikio buto – galerijos, kurią būtų galima aplankyti, joje pabūti, paskaityti, idėja, ir naujos fizinės erdvės projektui paieškos.

Prasidėjęs nuo vieno žmogaus, "Šilainiai Project" tęsia savo veiklą, įtraukdamas vis daugiau bendraminčių ir paskatindamas atrasti Šilainius.

E.Šimkutės kūryba telpa daugelyje diskursų – kultūriniame, urbanistiniame, arhitektūriniame, istoriniame ir kituose. Autorė atlieka neatpažįstamai pakitusio gimtojo Šilainių mikrorajono tyrimą, persunktą asmeninių ir platesnių istorinio laikmečio patirčių.

Apleistos, gamtos veik pasiglemžtos vaikų žaidimų aikštelės per skulptūrą iš dalies grąžinamos į pirminę fizinę formą. Taip – stabdant nykimą ir čia pat jį pabrėžiant – mezgasi naujas santykis su pažįstama aplinka. Uždaroje projektų erdvėje galima pamatyti rankomis atliktų viešų objektų kopijas iš nerūdijančio plieno, betono. Ir šie, ir originalai dažnai nebeatlieka tiesioginės funkcijos, bet žymi kaitą – tikrovės, atsiminimų, vietos.

Vizualaus meno ir kuratorystės lauke besireiškianti E.Šimkutės kūryba remiasi vietos ir laiko tyrimais. Paroda "Kabinete" – pirmoji šiuo metu tarp Londono ir Kauno kuriančios menininkės personalinė paroda Lietuvoje. Menininkė taip pat įgyvendina decentralizacijos praktika paremtus socialinius-kultūrinius projektus, skirtus gimtiesiems Šilainiams, – "Šilainiai Photo" (silainiaiphoto.com) ir "Šilainiai Project" (silainiaiproject.com). Į pastarojo baigamąją parodą "Kabinetas" pakvies spalio pabaigoje.

Kas? E.Šimkutės parodos iš skulptūrų ciklo "Objektai" atidarymas.

Kur? Parodų erdvėje "Kabinetas" (A.Mapu g. 20).

Kada? Rugpjūčio 22 d. 19 val. Diskusija su autore – rugpjūčio 30 d. Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d.

– Neseniai grįžai iš Londono, kur baigei mokslus Central Saint Martins menų koledže. Nors daug laiko praleidai svetur, tavo mintyse ir širdyje – Šilainiai. Kodėl norisi čia sugrįžti?

– Šilainiai yra mano gimtasis rajonas, kuriame užaugau. Į Londoną išvykau 2004 metais. Ir nors išvykusi buvau ilgai, Šilainiai manęs nepaliko, kaip ir aš jų. Ieškodama naujų temų ir idėjų, kurios man svarbios ir įdomios kuriant, aš visuomet čia sugrįžtu.

– Ar Šilainiai skiriasi nuo kitų Europos didmiesčių daugiabučių kvartalų?

– Galbūt Šilainiai panašūs į kitus daugiabučių kvartalus, bet man ši vieta visuomet bus išskirtinė. Dirbdama Šilainiuose, sužinau vis daugiau asmeniškų Šilainių gyventojų istorijų, kartu pažindama ir šios vietos istoriją. Tai mane įkvepia. Nuostabu, kiek daug Šilainiuose kūrybingų žmonių.

– Papasakok apie savo baigiamąjį darbą, įkvėptą Šilainių?

– Mano baigiamasis darbas buvo sudarytas iš trijų dalių. Viena jų – skulptūriniai darbai „Objects“ (liet. „Objektai“): iš nerūdijančio plieno atkurta Šilainiuose esanti čiuožykla ir iš betono išlieta smėlio dėžė. Kita darbo dalis – fotografija, kurioje užfiksuota mano vaikystės kieme esanti žaidimų aikštelė. Būtent iš šios vietos sėmiausi įkvėpimo. Parodos metu kiekvieną dieną vykdžiau performansą, kurio metu kreida piešiau ant grindų. Po 15 minučių šio alinančio darbo nelikdavo nė pėdsako, nes žmonės piešinį numindžiodavo. Nors tai priminė Sizifo darbą, man buvo svarbu fiziškai būti prie savo kūrinių ir taip juos aktyvuoti. Šiuos skulptūrinius darbus bus galima pamatyti rugpjūčio 22 – 31 dienomis Kaune, galerijoje „Kabinetas“.

– Viename savo kūrybinių taškų per asmeniškus vaikystės prisiminimus susilietei su Šilainiais. Dabar į meninį procesą bandai įtraukti vietos žmones, užsienio menininkus. Ar tai visada buvo paralelinė tavo kūrybos praktika ar savo kūrybos tau darosi maža? Kodėl gimė šios idėjos ir ko jomis sieki?

– Šilainiai – mano įkvėpimo šaltinis, turėjau grįžti čia. Fotografijos ir skulptūros neužteko, norėjau bendrauti su žmonėmis, išgirsti jų istorijas, pamatyti jų kūrybą, pasidalinti įkvėpimu. Įdomu, kaip man tokia įdomi ir reikšminga vieta paveiks kitus menininkus. Todėl inicijavau menininkų rezidencijas, kurių metu menininkai kelioms savaitėms apsigyvena šeimose ir kuria viešose Šilainių rajono erdvėse. Kasdien susipažįstu su naujais menininkais iš Šilainių – poetais, tapytojais, fotografais ir t.t. Dauguma jų jau dirba kitur. Šilainiuose matau labai daug galimybių ir noriu, kad visi šie kuriantys žmonės iš Šilainių sugrįžtų ir kurtų čia.

– Šilainiuose matai didelį kūrybinį ir kultūrinį potencialą. Kas Šilainiams kultūra šiandien ir kas galėtų būti rytoj? Ko trūksta? Ko reikėtų, kad bendruomenės stiprėtų? Kaip Europos kultūros sostinės projektas galėtų prie to prisidėti?

– Šiandien kultūra Šilainiuose yra šokis, muzika, sportas, pasivaikščiojimai viešose erdvėse. O galėtų būti daug daugiau. Šilainiuose gyvena apie 50 tūkst. žmonių. Tai yra vienas jauniausių ir didžiausių rajonų Kaune. Deja, Šilainiuose vis dar nėra kultūros centro. Jaučiamas didelis poreikis turėti viešą vietą, į kurią galėtų rinktis jaunimas, senjorai, jaunos mamos ar kiti gyventojai, kur nuolat vyktų veiksmas. Tokią vietą įkurti užtektų pasinaudoti jau esama Šilainių infrastruktūra. Galbūt Kaunas – Europos kultūros sostinė – suaktyvintų šį procesą ir viskas įvyktų greičiau.

– Į rezidencijas atvyko penki menininkai. Kaip jie galėtų pritraukti čia gyvenančius žmones ir kur galima su jais susitikti?

Į rezidencijas atvyko Brooke Carlson (Australija), Arara Mori (Japonija), Francis Olvez-Wilshaw (Anglija), The Lake Twins (Anglija) ir Marija Nemcenko (Škotija). Taip pat šilainiškė menininkė Milda Gailiūtė kuria darbus Šilainių tematika. Menininkai dirba viešose Šilainių erdvėse – ant nedidelių kalnelių, takelių, įvairiose aikštelėse ir kt. Jie piešia ant grindinio, kuria skulptūras, performansus, fotografuoja ir filmuoja.

Labai džiaugiamės, kad vietiniai Šilainių gyventojai ateina pažiūrėti, paklausti ar šiaip kartu pabūti. Maloniai nustebino vietinių gyventojų atvirumas bei dosnumas diskusijose apie meną ir kūrybą. Nesitikėjome tokio gilaus ir įžvalgaus pokalbio apie performanso meną ir silikatines plytas po Brooke Carlson performanso.

Džiaugiuosi, kad vietiniai gyventojai po truputį pradeda įsitraukti į projekto organizacinę veiklą – savanoriaudami, organizuodami pasivaikščiojimus, o galbūt ir priimdami menininką gyventi jų namuose.

Biblioteka yra vienintelė nekomercinė vieta Šilainiuose, turinti atviras erdves, todėl čia vyksta susitikimai su menininkais, filmų peržiūros, performansai ir diskusijos. Rugpjūčio mėnesį susitikimai vyks 18 ir 24 dienomis nuo 18 val.