Mintis sukurti muziką pagal A.Kriščiūno darbus V.Bareikiui gimė poilsiaujant dailininko namuose Fuerteventūros saloje.

„Teko lankytis Tenerifėje bei Gran Kanarijoje, tačiau gamtos grožiu garsėjančios Fuerteventūros dar nebuvome atradę. Pernai pirmą kartą nuvykome ten ir atostogas leidome unikaliuose Algio bei Jurgos (Jurga Baltrukonytė) namuose. Šie namai išskirtiniai tuo, kad juose gali rasti gausybę Algio darbų. Nuo kiekvienos sienos į tave žvelgia įvairūs paveikslų personažai ir tai labai įkvepia“, – pasakojo Vidas.

Atostogų metu dailininko darbai V. Bareikį įkvėpė ir palaipsniui tai tapo savotiška atostogų meditacija.

„Kiekvieną dieną vis stabtelėdavau prie kurio nors iš jų ir pasinerdavau į daugiasluoksnį paveikslo siužetą, imdavau girdėti juose užkoduotą muziką. Nors per atostogas buvau pasižadėjęs nedirbti, bet negalėjau atsispirti norui prisėsti prieš patikusį darbą ir, stebint jį, sukurti jam garso takelį. Šis procesas priminė mano teatro kūrybą – jau esu sukūręs ne vieno spektaklio garso takelį, kai atspirties tašku muzikinei kalbai tampa vizualinė ar dramaturginė linija. Būtent taip ir ėmiau improvizuoti prie Algio darbų. Palaipsniui tai tapo kiekvieno atostogų vakaro tradicija – tarsi meditacijos forma, kai niekur neskubėdamas, atsipalaidavęs, paleidęs mintis ir jausmus pasineri į vizualius Algio darbus bei bandai išgirsti juose užkoduotus garsus“, – savo atostogų kūrybinėmis paslaptimis dalinosi V. Bareikis.

Atostogų Kanarų salose metu tarp kūrėjų užsimezgė ne tik asmeninė, bet ir kūrybinė draugystė. Pasiplaukiojimų irklentėmis bei pasivaikščiojimų kalnais metu naujas kūrybinis duetas pradėjo galvoti apie galimybę šį projektą pristatyti žiūrovams. Taip gimė mintis sukurti vizualinę – garsinę instaliaciją, kurioje ne tik girdėsis V. Bareikio sukurta muzika, bet ir matysis „atgiję“ tapybos darbai.

Dailininko A. Kriščiūnas teigia, kad sukurti garso takeliai suteikė dar platesnes paveikslų reikšmes.

„Kai pirmąkart išgirdau Vido įgarsintus paveikslus, buvau priblokštas – jie atsiskleidė visai kitomis, man negirdėtomis prasmėmis, atsirado daugiau gelmės ir jausmo. Muzikos priėmimas – labai individualus dalykas, todėl kiekvienas žiūrovas mūsų kūriniuose įžvelgs savas reikšmes ir patirs labai skirtingas emocijas“, – intrigavo dailininkas.

Pirmadienį, liepos 3 d., Palangos „Kablyje“ įvyko A. Kriščiūno parodos atidarymas. Lankytojai turėjo progą ne tik pasinerti į meno ir jausmų pasaulį, bet ir gyvai pabendrauti su abiem kūrėjais, nusifotografuoti ar užduoti klausimų.

Prancūzas yra kylantis kino filmų garso takelių autorius – šiuo metu pluša net prie trijų naujų projektų. Jo pažintis su Lietuvoje kurtu mokslinės fantastikos filmu „Vesper“, kurį Prancūzijoje per pirmą savaitę pamatė 100 tūkst. žiūrovų, prasidėjo nuo režisierių laiško.

Bruno Samper ir Kristina Buožytė žinutę brūkštelėjo pamatę menininko interviu, filmuotą Kanų kino festivalyje. D. Levy tuomet sužibėjo sukūręs „Oskarui“ nominuoto animacinio ilgametražio Jérémy Clapino filmo „Aš pamečiau savo kūną“ (angl. „I Lost my Body“, 2019 m.) muziką, už kurią buvo įvertintas nacionaliniu Prancūzijos kino prizu – Cezariu. Savo studijoje kasdien dirbantis kompozitorius sutiko apie darbą su lietuvės K. Buožytės ir prancūzo B. Samper tandemu papasakoti daugiau.

– Kaip reagavote sulaukęs „Vesper“ režisierių pasiūlymo prisijungti?

– Perskaičiau scenarijų ir užkibau. Man tai rodėsi kaip nauja ir jaudinanti patirtis – iškart sutikau. Kiekvienas filmas kitoks, kitokie jo kūrimo principai, kiekvieną kartą mokausi iš naujo. Šįkart sužavėjo galimybė dirbti su orkestru ir choru. Tai buvo sudėtinga pirmiausiai dėl to, kad brangiai kainuoja. Filme muzika nenutyla nė sekundei, ji lydi viso pasakojimo metu, taigi tai ir labai daug darbo. Ieškojome geriausio įmanomo sprendimo, ir šis procesas, nors sunkus, man labai patiko. Džiaugiuosi, kad po ilgų paieškų turėjau galimybę dirbti su itin profesionaliu jaunosios kartos orkestru iš Bethoveno akademijos Lenkijoje. Jį man rekomendavo violončelininkas Mario Forte, su kuriuo dažnai tenka bendradarbiauti.

– „Vesper“ garso takelį jau galima rasti tokiose skaitmeninėse platformose, kaip „Spotify“. Ar jums buvo svarbu, kad jis būtų išleistas kaip atskiras albumas?

– Be jokios abejonės. Juk tai pirmasis mano garso takelis, kurį įrašė orkestras. To siekiau nuo pirmosios darbo minutės. Rašydamas muziką filmui praleidi išties daug laiko, įdedi daug meilės, tad negali nenorėti, kad ji gyventų ir savarankišką gyvenimą. Žinoma, tai papildomos valandos studijoje ir biudžetas. Juk kino filmų muzika ruošiama 5.1 sistemoms, kurios sukurtos taip, kad kino teatrų lankytojai visiškai pasinertų į garsą. Taigi turėjome paruošti stereo versiją, be to, iš naujo aranžuoti ilgesnius kūrinius, kad jie tiktų albumui.

– Ir kaip albumui sekasi?

– Čia turiu papriekaištauti „Spotify“ – šioje platformoje galima rasti įvairiausių pasirinkimų, house, repo muzikos, dainų sporto salei, bet nėra atskiros žymos filmų garso takeliams! Manau, tai labai svarbu, jei nesi tokio lygio kompozitorius, kaip Hansas Zimmeris. Na, bet „Vesper“ premjera Lietuvoje rugsėjo 30 dieną sutampa su premjera Jungtinėse Amerikos Valstijose – manau, tada albumas sulauks papildomo dėmesio. Niekur neskubu – šis mano kūrinys atsparus laikui.

Danas Levy. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Filmas baigiasi jautriu atlikėjos ir dainų autorės Yorina kūriniu „Just a Wave“. Kaip atradote šią vokalistę?

– Įdomi istorija. Tai Bruno labai norėjo „Vesper“ baigti daina. Iš pradžių dėl to abejojau, maniau, tai per daug tradicinis sprendimas. Visgi kūrybinio proceso pabaigoje supratau, kad istorija nėra lengva, ir mano muzika šią emociją tik sustiprina. Taigi pritariau režisieriui, kad reikėtų gaivesnio, įkvepiančio vilčiai kūrinio pabaigai. Su Yorina buvau dirbęs anksčiau, tad pakviečiau ją prisijungti. Kūrinio demo versiją ji atsiuntė kaip tik tuomet, kai su Bruno ir Kristina sėdėjome studijoje. Visi kartu paklausėme ir iškart nusprendėme šią dainą panaudoti.

– Kaip sekėsi dirbti su dviem režisieriais iš karto?

– Čia jų reikėtų paklausti, kaip jiems sekėsi dirbti su manimi – esu kietas riešutėlis. Visiškai pasineriu į savo projektus ir esu labai smulkmeniškas, nėra taip, kad atsiunčiu muziką ir atsisveikinu. Man filmo garso takelis neatsiejamas nuo montažo, apšvietimo, vaidybos. Muzika tarsi viską suklijuoja, bet jei kuris nors kitas elementas man netinka ar jo nesuprantu, nenoriu nusileisti.

Kadras iš filmo.

Apie tai, kad su manimi nėra lengva, režisierius perspėjau pačioje pradžioje. Žinote, anksčiau grojau grupėje – tai buvo duetas, ir mes su dainininke visą laiką ginčydavomės. Šįkart buvome trikampis, atkaklių profesionalų trikampis – ir tai buvo verta galutinio rezultato. Šis mane tiesiog pribloškė – gerąja prasme. Nes idėja buvo nuostabi, bet ji man rodėsi gal kiek per fantastiška. Visgi ji įgyvendinta.

– Tad kuo gi „Vesper“ istorija, vykstanti ateityje, kai pasaulis – ant žlugimo ribos, ir jo ateitis – paauglės rankose, jums įsiminė?

– Žinutę sau atradau vos perskaitęs scenarijų. O dabar ji dar svarbesnė. Turiu galvoje pasaulį šiandien ištikusią krizę. Jei nesiimsime iniciatyvos, planeta iš tiesų gali žlugti. „Vesper“ sufleruoja apie vilties svarbą, nors katastrofa jau visai arti. Svarbu susivokti, kokioje aplinkoje gyvenime, ir prisiimti atsakomybę. Šis filmas – tai ne „Žvaigždžių karai“ ta prasme, kad visi netapsime džedajais, bet visai realu, kad mūsų vaikai turės iš naujo mokytis sugyventi, kovoti dėl išlikimo, ieškoti naujų būdų užsiauginti maistą. Visai kaip pagrindinė filmo herojė Vesper.

Gegužės 22–26 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje viešėsiantis šou „Toruk – the First Flight“ – ne išimtis. Be begalės iššūkių, kuriuos teko įveikti Pandoros gyvenimą kuo tiksliau perteikti norintiems kūrėjams ir artistams, rimtu galvos skausmu tapo šou garso takelis.

„Toruk – the First Flight“ kompozitorių ir muzikos direktorių duetas „Bob & Bill“ užsimojo natūralioje aplinkoje įrašyti garsus, girdimus režisieriaus Jameso Camerono išgalvotoje Pandoros planetoje. Pasak jų, tik natūralūs garsai gali perteikti gamta alsuojančios Pandoros bei jos gyventojų navių simfoniją.  

„Pandoros planetoje nėra vietos niekam, kas dirbtina. Čia vyrauja harmonija su gamta. Čia viskas tikra ir natūralu. Todėl turėjome gerokai pasukti galvas, kol išsprendėme rebusą, kur ir kaip moderniame pasaulyje rasti autentikos“, – prisipažįsta kūrėjų duetas „Bob & Bill“.

Kad paruoštų garso takelį, kūrėjai savo įrangą pastatė atokiai miške. Taip vyrai siekė išgauti kuo natūralesnį ritmą. Vietoj to, kad skirtingiems ritmams sukurti panaudotų būgnų lazdeles, jie pasitelkė gamtos garsus ir joje esančius objektus, pavyzdžiui, žingsnius per sausus lapus, lazdelės trenksmą į medžio kamieną ar elementarų šakos nukritimą ant žemės.  Dauguma šių miške užfiksuotų ir įrašytų garsų nebuvo papildomai apdoroti studijoje.

Negana to, kūrėjai kiekvienam iš penkių šou pasirodančių navių klanų sukūrė ir priskyrė specifinius garsus. Kiekvienam būdingas unikalus tembras, instrumentuotė ir garsai. Šou net nuožmusis Torukas skleidžia su niekuo nesupainiojamą autentišką dviejų natų garsą.

Be to, anurajų klano balsams išgauti savo balsą „paskolino“ vienas geidžiamiausių kontratenorų pasaulyje – kanadietis Danielis Tayloras. Jo balsą papildė ritmas, išgautas panaudojus tuščiavidures lazdeles.

Kad darbas būtų atliktas nepriekaištingai, kompozitoriai pagalbos kreipėsi ir į Paulą Frommerį – lingvistikos ekspertą, kuris J. Camerono juostai „Įsikūnijimas“ sukūrė navių kalbą. Jis į navių kalbą išvertė visus specialiai šou parašytus kūrinius.

Be įrašyto garso takelio, „Toruk – the First Flight“ skamba ir gyvai atliekama muzika.

– Alberto, ką jums, garsų pasaulio žmogui, reiškia kino muzika?

– Kino muzika pirmiausia yra emocija. Tai tas pats, kaip pirmą kartą paimti už rankos mylimąją. Garsas per kelias sekundes paveikia jausmus, o pasigirdęs stebint kintančius vaizdus tamsioje salėje leidžia patirti turbūt patį stipriausią įspūdį, kokį tik gali patirti mūsų sąmonė.

– Sekant „Giro d’Italia“ dviračių lenktynių aistras „Nuostabiuosiuose lūzeriuose“, nesunku išgirsti, kad garso takelį suvokiate kaip savarankišką filmo dalį, kartu su vaizdu kuriančią prasminį audinį. Kaip vertinate priešingus sprendimus, veikiančius žiūrovų jausmus ir nurodančius suvokimo kryptį?

Geriausia atsisakyti visų priemonių, kurias bando įpiršti protas, ir pasikliauti jausmais.

– Nemanau, kad žmonėms patinka nurodymai, kaip suprasti vieną ar kitą dalyką. Jeigu vaizdas paveikus, sprendimas sustiprinti jį garsu sukelia pertekliaus ir nuobodulio jausmą. Geriausia atsisakyti visų priemonių, kurias bando įpiršti protas, ir pasikliauti jausmais. Niekada nekuriu muzikos kinui, nepamatęs vaizdo. Jis suteikia pagrindinę informaciją ir yra tikrasis kompozitorius. Aš esu tik tarpininkas, kuris parenka tinkamus instrumentus ir įrašo garsą.

– „Nuostabieji lūzeriai“ atskleidžia nematomą dviračių sporto pusę. Jūs liekate melodijos užkulisiuose ir nukreipiate klausą į pirmapradžius garsus. Ar toks pasirinkimas, subtiliai atliepiantis filmo temą, buvo sąmoningas?

– Iš dalies taip. Ieškojau organiškų garsų, kurie atspindėtų važiavimą dviračiu, bet būtų universalūs ir subtiliai perteiktų sportininkų jausmus. Nenorėjau naudoti žemo dažnio elektroninių garsų, kurie dažni filmuose ir laidose apie sportą. Kelias dienas nekėliau kojos į studiją ir neėmiau į rankas jokio instrumento. Tiesiog gyvenau, meditavau, klausiausi muzikos. Trumpai tariant, maitinau save. Praėjus kelioms dienoms nuo pirmųjų scenų peržiūros, važiavau per miestą dviračiu ir staiga išgirdau savo kvėpavimą. Tą patį vakarą ilgam užsidariau studijoje.

– Prasitarėte, kad filmo garsinis leitmotyvas atsirado tada, kai muzika buvo beveik sukurta. Ar dažnai dalijatės autoryste su netikėtumu?

– Buvo ne visai taip. Po šiokios tokios pertraukos kūriau paskutinę garso takelio dalį. Galvojau apie sceną, kurioje Daniele (dviratininkas Daniele Colli – aut. past.) mina dviratį ir tiesia vandenį kitiems sportininkams. Norėjau išskirti pagrindinį veikėją iš bendro konteksto – sukurti ne emocingą, bet organišką, paprastą ir įtaigų garsą, su kuriuo galėtų susitapatinti ne tik Daniele, bet ir kiekvienas iš mūsų. Netikėtai gimė iš esmės dviejų natų melodija. Nustebau, kai Arūnas nusprendė paversti šį fragmentą pagrindine garso takelio tema.

– Kaip įsiklausymas į pavienius garsus keičia jūsų suvokimą apie muzikos prigimtį ir sandarą?

– Tam tikra prasme visi garsai sklinda iš vidaus. Iš pradžių sugeri juos, tada permąstai ir galiausiai paverti muzika, todėl formaliai traukinio gausmas, kvėpavimas arba pianino skambėjimas nelabai skiriasi, tačiau sutinku, kad įprasti aplinkos garsai ypatingi. Parinkti tinkamus instrumentus ir suteikti jiems muzikinę formą įdomiau ir smagiau. Tokie garsai suteikia daugiau galimybių sukurti unikalų derinį.

– Dokumentikos santykis su realybe sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kokią užduotį kėlėte sau kaip kompozitorius: atspindėti, apmąstyti ar perkurti matomą realybę?

– Pirmiausia klausčiau savęs, kas apskritai yra realybė. Visi skirtingai matome pasaulį ir jame vykstančius procesus, filmuodamas arba kurdamas muziką, paverti ją kažkuo kitu, kitaip tariant, savo realybe, pilna asmeninių jausmų ir vidinio pasaulio atspindžių. Sudėtinga atskirti šias sąvokas, tačiau, tikriausiai, visi keliai padeda kurti.

– Ar dirbdamas visada taikote tą patį metodą, ar kiekvieną kartą ieškote naujo būdo temai atskleisti?

– Netaikau vieno metodo, todėl kiekvienas atvejis ir panašus, ir skirtingas. Iš pradžių galvoju, kaip įgyvendinti užduotį. Dažniausiai jaučiuosi taip, lyg stovėčiau ant uolos krašto ir sukčiau galvą, kaip nusigauti žemyn. Galiausiai pradedu palengva leistis ir žingsnis po žingsnio atsiduriu apačioje. Kartais būna sunku tai nupasakoti.

Vis dėlto kiekvieną kartą išmokstu mažų gudrybių, kurios padeda dirbti efektyviau ir geriau, greičiau įgyvendinti savo sumanymus. Tikriausiai tai ir vadinama metodu, tačiau aš niekada nestudijavau muzikos ir visai neseniai pradėjau ją kurti, todėl manau, kad dar tik ieškau.

– Gyvenate Berlyne. Kaip didmiesčio garsovaizdis lavina ir stebina jūsų ausį? Galbūt intensyvi akustinė patirtis ne tik suteikia daug galimybių, bet ir bukina klausą?

Pavykusia muzika laikau tą, kuri dera su pasakojimu ir vaizdais.

– Didmiestis yra neišsenkantis garso šaltinis, kartais pernelyg stiprus ir chaotiškas mano ausiai. Triukšmas skatina ieškoti tylos ir kuo dažniau ištrūkti į gamtą. Šalia Berlyno plyti didžiuliai miškai, kuriuose viešpatauja ramybė ir daug gamtos garsų. Manau, smegenims naudinga judėti tarp šių dviejų polių ir įgyti įvairesnės patirties. Pavyzdžiui, pastaruoju metu žaviuosi industriniais didelių gamyklų ir sunkių mašinų skleidžiamais garsais, kartais primenančiais muzikos instrumentų ar netgi orkestro skambesį.

– Kokią kino muziką įvardytumėte kaip meistrystės pavyzdį?

– Nelabai analizuoju garso takelius iš profesinės pusės. Mano žinios apie kino kompozitorius gana skurdžios. Pavykusia muzika laikau tą, kuri dera su pasakojimu ir vaizdais. Pernelyg nenuklysdamas į praeitį, kaip vieną iš profesinių pavyzdžių išskirčiau amerikiečių kompozitorių Johną Williamsą. Man imponuoja jo gebėjimas parinkti garso struktūras, atspindinčias veikėjų charakterius. Iš neseniai matytų filmų įspūdį paliko fantastinės dramos „Tarp žvaigždžių“ (2014 m.) garso takelis. Manau, Hansas Zimmeris puikiai padirbėjo. Mano asmeninis favoritas, tikriausiai, būtų Ry’us Cooderis ir jo garso takelis filmui „Paryžius, Teksasas“ (1984 m.), kuriame jis iš esmės atlieka kelias natas gitara.

– Kas skamba jūsų asmeniniame garso takelyje, kai važiuojate per miestą dviračiu su ausinėmis?

– Manau, dažniausiai ambientas, sumaišytas su eksperimentine ir neoklasikine muzika. Taip pat seni folkloro atlikėjai ir XX a. pirmosios pusės populiarioji muzika.

Anot kompozitoriaus, pagrindinis jo darbo įrankis – intuicija, o dirbant su įkvepiančiais vaizdais, kokių nestinga A. Matelio filme, nesunku surasti idėją.

– Jei filme yra bent viena vieta, kuri priverčia nustebti, įsiminti filmą, – jau gerai. Vienas iš tokių filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ aspektų – jūsų garso takelis, kuris organiškai susiliejo su vaizdu. Kaip jums tai pavyko?

– Pagrindinis mano darbo įrankis – intuicija. Be to, dirbant su tokiais įkvepiančiais vaizdais kaip Arūno filme, gerokai paprasčiau surasti idėją. Nuo pat pradžių ieškojau kažko, kaip sakote, organiško Danieliaus charakteriui, scenoms, kuriose jis mina pedalus... O kas labiau organiška nei kvėpavimas? Tad nusprendžiau savo kvėpavimą transformuoti į muziką. Taip gimė pagrindinis filmo leitmotyvas. Paprastai mėgstu filmo atmosferą susieti su vienu kuriuo instrumentu. Neretai skirtingiems takeliams naudoju skirtingus instrumentus. Taip gimsta nauji iššūkiai ir esu tikras, kad kiekvieną sykį sukursiu kažką visiškai naujo. Šiame filme tokiu instrumentu tapo kvėpavimas ir vokalas.

Kas labiau organiška nei kvėpavimas? Tad nusprendžiau savo kvėpavimą transformuoti į muziką.

– Papasakokite daugiau, kaip savo kvėpavimą pavertėte muzika? Kokią techniką naudojote?

– Specialios technikos nenaudojau. Takelio idėja mane aplankė vieną rytą minant dviratį. Įtemptai svarsčiau, kaip kursiu muziką Danieliaus charakteriui. Staiga mano paties kvėpavimas tapo raktu, jis uždavė toną ir tempą. Vakare nuėjau į studiją, sureguliavau metronomą tuo tempu, kuris skambėjo mano galvoje nuo ryto, ir atsistojęs patalpos vidury pabandžiau atkartoti tą kvėpavimą. Vėliau pridėjau daugiau balsų, kad sukurčiau polifoninį chorą.

– Kaip reagavo A. Matelis, kai pirmą sykį išgirdo jūsų kurtą garso takelį? Ar jis prisidėjo kuriant muziką?

– Labai gerai pamenu pirmąją Arūno reakciją. Iš pradžių jis man atsiuntė dvi filmo scenas, kuriose turėjo skambėti muzika. Viena iš finalinės scenos kalnuose, kita – iš Danieliaus treniruočių baseine, bandant atsistatyti po traumos. Prieš tai su Arūnu tik kartą trumpai kalbėjomės per „Skype“. Net nežinojau, kaip jis atrodo, nes jo kompiuterio kamera neveikė… Iškart sutarėme, kad pabandysiu ką nors sukurti, o tada pasižiūrėsime, ar mąstome ta pačia kryptimi.

Netrukus nusiunčiau jam muziką abiem scenoms. Jau kitą dieną jis pranešė, kad jam patinka melodija, skirta finalinei scenai. Iš tiesų ji ir skamba filme. Nieko daugiau nekeičiau. Bet antroji melodija buvo ne visai tai, ko jis norėjo. Arūnas taip pakomentavo: „Norėčiau tokio skambesio, tarsi dvi planetos šoktų susikibusios prieš Saulę.“ Su šia „koncepcija“ vėlgi nukeliavau į studiją, sėdau prie pianino, užsimerkiau ir pabandžiau įsivaizduoti tokį šokį. Kitą dieną nusiunčiau įrašą Arūnui. Jis atsakė: „Ką gi, dabar žinai, kaip skamba dvi planetos, šokančios priešais Saulę. Galime dirbti toliau.“

Alberto R. Lucendo. Fotografija iš asmeninio archyvo

– Koks jūs kino kompozitorius? Kaip save apibūdintumėte?

– Esu labai smalsus žmogus, tad kartais sąmoningai ieškau iššūkių. Muzikos kūrimas kinui yra vienas iš tų dalykų, kurie patenkina mano smalsumą. Didelis iššūkis priešais save turėti tuščią popieriaus lapą ir mąstyti: „Štai popieriaus lapas. Jį visą turiu užpildyti muzika. Kaip ketinu tai padaryti?“ Galiausiai pavyksta. Žinoma, rašant muziką kyla daug klausimų, bet išmoksti rasti rūpimą atsakymą, nors kartais net nesupranti kaip. Tai labai jaudinanti patirtis.

Man nepatinka dirbti su bandomaisiais takeliais, kurie įprastai padeda susigaudyti filmų kompozitoriams. Verčiau užsimerkiu ir bandau įsiklausyti į tai, kas skamba mano viduje. Ir jeigu girdžiu smuiką, išsinuomosiu smuiką ir mokysiuosi juo groti. Tai užims daugiau laiko, bet bus daug smagiau ir įdomiau.

– Kada pradėjote kurti muziką filmams?

– Pradėjau neseniai – prieš penkerius metus. Prieš tai labiau orientavausi į studijinius įrašus, prodiusavimą, pats muzikavau. Grodamas vienoje muzikos grupėje susidūriau su kino muzika. Nuo tada vis daugiau laiko skiriu jai. Tai nuostabu, nes tokiu būdu galiu apjungti visas savo aistras – garso inžinieriaus, muzikanto, prodiuserio – su kinu, kurį dievinu... Žvelgiant iš dabarties taško akivaizdu, kad visą laiką išskirtinai domėjausi garso takeliais. Nuo pat mažens pirkdavau diskus su filmų takeliais, nors mano draugai labiau domėjosi roko, pankroko, popmuzika. Net pirmoji daina, kurią dar vaikas išmokau groti pianinu, buvo filmo „Ugnies vežimai“ („Chariots of Fire“) takelis. Galbūt man buvo lemta tapti kino kompozitoriumi?

– Pakalbėkime apie vaizdo ir muzikos santykį filme. Kaip dirbate su vaizdu? Kuriame filmo kūrimo etape norite prisidėti?

– Vaizdas man – viskas. Be jo negaliu kurti muzikos. Mano nuomone, vaizdas turi savo ritmą, vidinį tempą net ir tada, kai akompanuojama dialogui. Kalba – taip pat instrumentas su savo vidiniu ritmu ir skambesiu. Asmeniškai man labiausiai patinka gauti beveik galutinę filmo versiją, kai režisierius pasako, kurioje vietoje pageidauja muzikos arba leidžia šį sprendimą priimti man. Deja, dažniausiai tenka dirbti su paskiromis, nesusijusiomis filmo scenomis. Sukurti muziką trumpo metro filmui nesudėtinga. Ilgo metro filme nuolat galvoji, kaip sujungti visas muzikines linijas, išlaikyti filmo atmosferą ir vientisumą.

– Kaip vyksta darbas su filmo režisieriumi? Ko iš jo tikitės?

– Tai nelengvas darbas. Muzikos kūrimas – ne mechaninis veiksmas. Kuriu muziką, išreiškiančią mano jausmus, o ji turi pereiti kito asmens vertinimų filtrą. Be to, neturiu akademinio pagrindo, todėl muzikos rašymas man gana sudėtingas procesas. Štai kodėl stengiuosi dirbti su žmonėmis, su kuriais, tikėtina, užsimegs ryšys. Viliuosi, kad jie suteiks man laisvę kurti. Aišku, gera gauti grįžtamąją reakciją. Juk galiausiai tie žmonės mato filmo visumą ir geriausiai žino, ko reikia. Tuomet jų pastabos pagerina mano muziką.

– Kaip filmo režisieriui išgauti geriausia, ką sugeba kompozitorius?

– Tai klausimas režisieriui. Mano manymu, filmo režisierius turi turėti savitą kino pasaulį, savitą balsą, kalbą. Tuomet, jei jis įsileidžia tave į šį pasaulį ir tu supranti jo kalbą, girdi jo balsą, nelieka nieko kito, kaip leistis užvaldomam filmo istorijos. Viskas pradeda tekėti savaime.

– Išlaikyti balansą tarp vaizdo, efektų ir muzikos – tikras menas. Iš ko sprendžiate, ar tai pavyko?

– Nesu didelis vizualinių efektų fanas. Nemanau, kad jie reikalingi, norint sukurti gerą filmą. Aš esu istorijų fanas. Jeigu turi gerą istoriją ir žinai, kaip ją papasakoti, netgi muzika nebūtina. Iš tiesų, man nepatinka takeliai, kuriems suteikiamas ryškus vaidmuo (tik retkarčiais). Mano mėgstamiausi tie, kurių negali vertinti kaip muzikos atsietai nuo filmo. Kita vertus, vertinu ir priešingus atvejus, kai muzika akivaizdžiai kuria kontrastą vaizdui ar veiksmui. Šiuo metu gana madinga, kai slogiai ar veiksmo kupinai scenai naudojama labai švelni, saldi ar minimalistinė muzika. Mėgstama naudoti ir klasikinę instumentuotę moderniuose, šiuolaikiškuose filmuose.

Nesu didelis vizualinių efektų fanas. Nemanau, kad jie reikalingi, norint sukurti gerą filmą. Aš esu istorijų fanas.

– Kokie jūsų mėgstamiausi filmai su išskirtiniais garso takeliais?

– Mėgstu klasikus, su kuriais užaugau. Tai Ennio Morricone ir Johnas Williamsas. Kaip ispanas, itin vertinu režisieriaus Julio Medemo skonį. Pastaruoju metu man išties patinka, kaip muziką filmuose naudoja Terence`as Malickas. „Taurių riteris“(„Knight of Cups“) yra bene naujausias mano matytas filmas, kurį pamenu kaip darnią muzikos ir istorijos kombinaciją. Patinka, kaip Hananas Townshendas naudoja itin klasikinio skambesio ansamblį, savotiškai jungdamas retro muziką su vizualiais, filosofiniais Malicko filmų vaizdais ir nepaprasta Emmanuelio Lubezkio kinematografija. Manau, tokie sprendimai išties gerai veikia.

– Parekomenduokite vieną kitą kino kompozitorių.

– Tarp pastaruoju metu įsiminusių garso takelių paminėčiau Hanso Zimmerio „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“), Cliffo Martinezo „Važiuok“ („Drive“), Nilso Frahmo „Victoria“ ar Nicholaso Britello „Mėnesiena“ („Moonlight“)... Yannas Tiersenas, Ludovico Einaudi ar Danny Elfmanas – tai kompozitoriai, kuriuos vertinu už savitą stilių. Išskirčiau Jóhanno Jóhannssono muzikos koncepciją. Deja, jis neseniai mus paliko.

– Su kokiais iššūkiais šiuo metu susiduriate kaip kino kompozitorius? Kokie projektai laukia artimiausiu metu?

– Tikrasis iššūkis – atrasti naujų projektų, režisierių, filmų, kurie padėtų man augti kaip menininkui, įkvėptų, paskatintų atrasti naujas ribas, kuriant žmonių jausmus veikiančias emocijas. Ką tik baigiau takelį filmui apie motinystę pavadinimu  „(m)otherhood“, o vasarą kursiu muziką dokumentiniam filmui apie vaikų edukacijos sistemą. Šie projektai skamba kaip socialinė dokumentika, tačiau jie nufilmuoti labai kinematografiškai. Juk ir „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ gali atrodyti kaip dokumentinis filmas apie sportą, bet, manau, jame gali atrasti daug kitų dalykų.

Tai yra Lietuvos muzikos informacijos centro (MIC) pokalbių ciklo su kino kompozitoriais dalis. Kino kompozitorių Alberto R. Lucendo kalbino Diana Lukoševičienė.

Daugiau kaip pusę metų prie filmo garso takelio dirbęs T. Petrikis įvertintas už pasiekimus kino ir TV muzikos kategorijoje. Tarptautiniai muzikos apdovanojimai teikiami išskirtiniams įvairių žanrų kompozitoriams – tarp 57 sidabro laimėtojų iš viso pasaulio tik trims asmenims įteiktas apdovanojimas už muziką filmų garso takeliams.

„Pelėdų kalno“ muzika palieka didelį įspūdį. Kompozitorius T. Petrikis sukūrė sudėtingą, subtiliai su filmo siužetu susiliejantį garso takelį. Jis praturtina ir vientisai papildo „Pelėdų kalno“ pasakojamą istoriją apie Lietuvai itin skaudžius sovietų okupacijos laikus. T. Petrikis yra sukūręs muziką daugiau nei 30-čiai filmų. Didžiuojamės, galėdami apdovanoti jį sidabro medaliu“, – teigia apdovanojimų steigėjas dr. Thomas Bakeris.

„Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad žmonės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje žiūrėjo „Pelėdų kalną“, žaismingą, greito veiksmo kupiną vaidybinį filmą apie sudėtingą Lietuvos istorijos tarpsnį. Manau, šis filmas yra puiki galimybė kviesti tautiečius ir pasaulį diskusijai, ką reiškia gyventi ir išgyventi priespaudoje ar tremtyje, kokią prasmę turi  pamatinės sąvokos „Laisvė“, „Drąsa“, „Meilė Tėvynei“ ir pan. Man buvo garbė dalyvauti šiame diskurse pasitelkiant subtilią muzikos kalbą“, – sako apdovanojimu įvertintas T. Petrikis.

„Global Music Awards“ – ne pelno siekianti organizacija, kuriai itin svarbu išlikti nepriklausomai, o darbus vertinti pagal meninę vertę. Tarptautinių muzikos apdovanojimų komisiją sudaro 16 skirtingų kompetencijų narių: muzikos kompozitoriai, atlikėjai ir akademikai iš įvairių šalių. Kai kurių komisijos narių darbai buvo įvertinti Emmy ir Grammy apdovanojimais, rašoma pranešime spaudai.

„Skirtingai nei kiti prestižiniai apdovanojimai, kurie dažnai kreipia dėmesį tik į kūrinio bilietų pardavimo skaičių ar menininko gerbėjų skaičių, mūsų tikslas yra įžvelgti ir pabrėžti meninę kūrinių kokybę. Norime paskatinti daug metų savo įgūdžius tobulinančius nepriklausomus nuo didžiųjų studijų kūrėjus dirbti ir pasakyti, kad jų kūryba yra labai svarbi. Džiaugiamės, kad sulaukėme paraiškų net iš 63 šalių, ir Lietuvai, mano žiniomis, tai yra pirmasis apdovanojimas“, – pabrėžia dr. Thomas Bakeris.

Laimėtojai tarptautiniuose „Global Music Awards“ apdovanojimuose renkami daugiau kaip 30 muzikos kategorijų. Menininkai yra kviečiami siųsti savo darbus įvairioms sritims, pavyzdžiui, dainų, žaidimų, filmų ir TV, eksperimentinės muzikos, garso efektų kūrimo ir kt.

Nuoširdus pasakojimas, kuriame Rūta Meilutytė atskleidžia tai, ką jai teko patirti kelyje link olimpinio aukso ir vėliau, kovojant su užklupusiomis negandomis, užkariauja vis didesnį gerbėjų ratą. Jame – ir jos gyvenimo istorija susižavėjęs muzikos kūrėjas L. Somovas.

Garso takelį filmui jis kūrė nepažinodamas plaukikės. Tačiau, pamatęs jos istoriją Ronaldo Buožio ir Roko Darulio kurtoje juostoje, kaip pats sako, jis negalėjo likti abejingas jos išgyvenimams. Pasak muzikanto, jį įkvėpė Rūtos asmeninė patirtis, kurią jis garsais stengėsi perteikti žiūrovams.

„Kuriant sunkumo tikrai nejaučiau. Rūta yra labai įkvepianti asmenybė, o aš tiesiog stengiausi įsikūnyti į jos gyvenimo istoriją, išjausti kiekvieną siužeto emociją ir ją sustiprinti garsais, o kartais – ir tyla“, – pasakojo L. Somovas.

Pasak kūrėjo, svarbiausias uždavinys jam buvo muzika neužgožti filmo. Savo kūriniais L. Somovas stengėsi pabrėžti R. Meilutytės gyvenimo istoriją ir jos suformuotą charakterį.

„Norėjosi daugiau erdvės palikti pasakojamai istorijai. Stengiausi išlaikyti dinamiką ir neperkrauti filmo nereikalingais garsais, – sakė jis. – Žmogus yra tai, ką jis šneka, ką veikia – taigi vizualiai galima pamatyti ir žmogaus vidinį pasaulį. Būtent tokią visumą ir stengiausi ištransliuoti muzika.“

Tai – pirmasis ilgametražis filmas, kuriam muziką kūrė Lietuvoje itin žinomas ir mėgstamas prodiuseris. Tačiau garso takelių kūrimo patirties jis turėjo ir anksčiau – jo kurta muzika skamba keliuose trumpametražiuose filmuose ir serialuose.

„Kiekvienas filmas turi savo spalvą, žanrą. Tai kristalizuojasi kartu su kiekviena emocija, matoma ekrane. Visa tai perteikiu garsais ir jungiu su bendru vaizdiniu kūriniu, – pasakojo atlikėjas. – Labai džiaugiuosi, kad teko dirbti su senais pažįstamais Roku ir Ronaldu. Myliu ir gerbiu jų aukšto lygio profesionalumą ir įkvepiančią aistrą savo darbui.“

Lietuviška muzika dažnai skamba ir olimpinės čempionės R. Meilutytės ausinėse. Tarp pastaruoju metu mėgstamiausių plaukikės atlikėjų galima rasti lietuvių grupę „Solo Ansamblis“. Rūta prieš startus dabar taip pat dažnai klausosi „Red Axes“, „Fleetwood Mac“, Lilo Peepo, Andy'io Stotto, „KC & The Sunshine Band“, „Unknown Mortal Orchestra“, „Laid Back“ kūrinių.

Daugiau įdomybių apie save žiūrovams R. Meilutytė atskleidžia nuo kovo 2 dienos kino teatruose rodomame filme „Rūta“.

Komedija „Patriotai“ išsiskiria ne tik savo unikalia tematika, bet ir garso takeliu. Filme skamba net kelios, specialiai jam rašytos dainos ir melodijos. O šios komedijos kompozitorius Deivydas Zvonkus susilaukia gausių žiūrovų pagyrų.

Anot žinomo kompozitoriaus – dirbančio su populiariomis šalies grupėmis, televizinėmis laidomis ir serialais – darbas kine yra visai kitoks.

„Skiriasi pati specifika. Laidose ar serialuose muzika dažniausiai atlieka foninį vaidmenį, šiame filme viskas atvirkščiai. Ypač šiame filme, nes muzikiniai numeriai, kuriuos atlieka berniukų choras, yra viena iš filmui būtinų dalių. Jie – pirmame filmo plane ir ryškūs“, – sakė D. Zvonkus.

Kompozitorius patikino, kad gavęs dainų tekstus, kuriuos sukūrė komedijos „Patriotai“ scenaristas Mindaugas Nastaravičius, jis gerokai nustebo. Man tekstai buvo daugiau nei neįprasti.

„Gavęs tekstus, pripažinsiu, pagalvojau: „Ką rūko scenaristas“, – juokėsi Deivydas ir pridūrė. – Tik vėliau, dėliodamas muziką filmui ir pamatęs bendrą vaizdą, supratau, kodėl buvo parašyti tokie tekstai. Iš tiesų, buvo labai smagu kurti jiems muziką ir skiemenuoti.“

Visi supranta, kad kurti filmui muziką – didelė atsakomybė ir sunkus darbas. Tačiau Deivydo nuomone, tai gali būti ir malonumu: „Kiekvienas mano darbas – savotiškas iššūkis. Kurti muziką man yra labiau malonumas, nei sunkus ar alinantis darbas. Ypač filmui. Džiugu, kad yra tokie „Patriotai“, kuriuose atsispindi ir šių dienų aktualijos ir patriotizmas“.

Komedija „Patriotai“ pasakoja apie garsiai savo patriotiškumą deklaruojančios šeimos pasiruošimą ypatingai šventei – sūnaus Karolio išlydėtuvėms į karius savanorius. Tačiau ruošiantis šventei ima aiškėti, kad tikrieji patriotai – visai ne tie, kurie garsiai kalba apie meilę tėvynei. Sūnaus išlydėtuves užgožia vertybiniai konfliktai, komiškos ir absurdiškos pastangos norint įrodyti savo atsidavimą Lietuvai.

Filme vaidino gausus aktorių būrys: Rimantė Valiukaitė, Giedrius Savickas, Ramūnas Cicėnas, Arūnas Sakalauskas, Marius Čižauskas, Emilija Latėnaitė, Nerijus Gadliauskas, Miglė Polikevičiūtė ir kiti.

Filmo premjeros planuojamos ne tik Lietuvoje bet ir užsienio šalyse gyvenantiems tautiečiams. „Patriotai“ bus rodomi: vasario 14 dieną Osle ir Stavangeryje, vasario 21 dieną Čikagoje, vasario 27 dieną Bergene, kovo 11 dieną Veljė. Taip pat, artimiausiu metu paaiškės, ar filmą išvys Vokietijos, Švedijos ir Didžiosios Britanijos lietuviai.