Kūrėjai kasmet ieškodami naujų kūrybinių sprendimų stengiasi maloniai nustebinti lankytojus.

Pati Kuršių nerija yra labai dinamiška, besikeičianti, šį kitimą padiktavo smėlio pusiasalyje karaliaujančios gamtos jėgos.

Čia gyvenantiems žmonėms per amžius teko su jomis kovoti, bet šįkart šiaudinių skulptūrų kūrėjai nusprendė padaryti atvirkščiai – stichijas pasitelkti į pagalbą, susidraugauti su jomis.

Praeitą savaitę Gintaro įlankoje jau iškilo pirmieji du kūriniai.

Vienas jų – Arvydo Ališankos „Juodkrantės viesulas“, kuris susiformavo Gintaro įlankoje.

Įsisukusios, įsipynusios nendrės virsta vertikaliu sūkuriu ir juda taip, kaip būdinga sūkuriams – prieš laikrodžio rodyklę.

Kuršių nerijos nacionalinio parko feisbuko nuotr.

Pučiant stipriam vėjui, galima jį išgirsti – skulptūra suskamba vėjo varpais.

Šiuos varpus sukonstravo pajūrio gamtos įkvėptas muzikos kūrėjas Linas Švirinas.

Per rudens lygiadienį „Juodkrantės viesulas“ virs ugnies kolona ir iškeliaus į dausas.

Kazys Venclovas sukūrė skulptūrą „Pamariais su vėjeliu“, nes Kuršių nerija ir dviratis – neatsiejami dalykai.

Ramų, šiltą vakarą ar rūku apsigaubusį rytą lėtai pamariu riedantis dviratininkas ilgesingai žvelgs į tolį, o vos pakilęs stipresnis vėjas ims sukti ratus ir nešti jį ten, kur laukia beprotiški nuotykiai.

Su nekantrumu laukiama trečiosios menininko Tautvilo Povilionio kuriamos skulptūros.

Jos teigimu, ekspoziciją ant vandens bus galima stebėti visą vasarą, o rugsėjo 22 dieną, minint rudens lygiadienį, teatralizuoto renginio metu skulptūros bus sudegintos.

Šiemet gegužės-birželio mėnesiais Juodkrantėje vyksiančio tradicinio tarptautinio skulptorių simpoziumo tema – „Žolynai“.

Eskizas turi būti sudarytas mažiausiai iš keturių skulptūrų.

Dokumentus iki balandžio 17 dienos gyvai arba el. paštu priima Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.

Ugnies reginį palydės unikalusis, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis su savo TRIO grupe. Atlikėjo koncertas – tai visad kelionė aukštyn mitinio pasaulio medžio šakomis, kurios gidas S. Petreikis – nuoširdus, ekspresyvus ir visad nenuspėjamas.

Šių metų nendrinių skulptūrų tema „Žvaigždynai“. „Žvaigždynų“ kompoziciją kūrė keturi skulptoriai – Egons Perševics iš Liepojos (Latvija), Andrius Sirtautas iš Šilutės (Lietuva), Daumantas Kučas ir Aušra Jasiukevičiūtė iš Vilniaus (Lietuva).

A. Jasiukevičiūtės nuotr.

„Kai pagalvoji apie žvaigždynus, mintyse susiburia jų visas spiečius. Norėjosi daryti didelę abstrakčią struktūrą, kurią padegus būtų labai įspūdingas debesis. Tačiau, apgyvendinti jį Gintaro įlankoje – iššūkis nemenkas ir mes bediskutuodami tarpusavyje, nusprendėme eiti kitu keliu. Kūrėme pasakojimą apie berniuko svajonę užaugus tapti jūrininku ir išplaukti tyrinėti tolimųjų jūrų. Šią mintį pasiūlė Liepojos skulptorius Egons'as, primindamas, kad vandens žmonėms, gyvenantiems prie Baltijos jūros ir Kuršių marių žvaigždės reiškė navigaciją, jų dėka laivai rasdavo kelią grįžti į krantą. Taip man kilo mintis padaryti Kelrodę žvaigždę ir dvi šokančias seseris – Aušrinę ir Vakarinę, kurios pasikeisdamos budi, nuo sutemų ligi aušros ir palydi laivus jų kelionėse. A. Sirtautas pridėjo dangaus „gyventoją“ Delčią, kurios „dylimas“ primena tirpstančią vasarą ir tolstančią svajonę. O D. Kučas „pakvietė“ Gintaro įlankos „žvaigždes“ paukščius, kad jie, sutūpę ant kuolų sudarytų „žvaigždžių spiečių“ vasarai. Taip sukūrėme kompoziciją apie svajonių laivelį, palydimą Delčios, Kelrodės, Aušrinės ir Vakarinės žvaigždžių į tolimą svajonę. Linkėdami pakelti į dangų akis ir pamačius žvaigždes prisiminti savo svajones“, – pasakojo šių metų kompozicijos idėjos autorė A. Jasiukevičiūtė.

Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistai planus Gintaro įlankoje pastatyti lankytojų centrą ir apie gintaro kasimą pasakoti turėjusį interaktyvų muziejų puoselėjo 6 metus. Deja, jie žlugo, pasipriešinus kultūros paveldo specialistams.

Laiko pasinaudoti Europos Sąjungos finansine parama liko nedaug, todėl parko lankytojų centrą skubiai kurti ketinama Juodkrantės mokykloje, kuri bent porą metų stovi tuščia.

Kai kurie istorikai Gintaro įlanką vadina reikšmingiausia vieta Kuršių nerijoje. XIX amžiaus viduryje čia pradėjus pramoninę gintaro gavybą, Juodkrantė, vėliau ir Nida, iš mažų žvejų kaimelių virto Europoje garsiais kurortais. Gintaru su Juodkrantės ženklu verslininkai prekiavo visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Į gyvenvietę ėmė plūsti investicijos, kilti prabangūs viešbučiai ir vilos. Gintaro kasykla buvo didžiausias industrinis objektas tuometinėje Rytų Prūsijoje.

Kaip rašo dienraštis „Lietuvos rytas“, viešoji įstaiga „Kelių priežiūra", kuriai priklauso Gintaro įlankoje riogsantis druskų sandėlis, netrukus turėtų gauti leidimą atlikti griovimo darbus. Tada bus skelbiamas griovimo rangos darbų konkursas.

„Pastatą reikia nugriauti iki 2019 metų kovo, tačiau norėdami išspręsti dešimtmečio problemą iki vasaros pradžios planuojame nugriauti neteisėtu statiniu pripažintą druskų sandėlį", - sakė „Kelių priežiūros" vadovas Darius Aleknavičius.

Ši įmonė prižiūri kelią Smiltynė-Nida. Sandėlyje buvo laikoma kelių valymo ir barstymo technika, taip pat dangos slidumą mažinančios medžiagos. Druskos sandėlis buvo pastatytas 2007 metais gavus visus reikiamus dokumentus. Tuomet paaiškėjo, kad kelininkų statinys atsidūrė nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, - ši vieta gali būti skiriama muziejams, renginiams, čia gali vykti edukacinė veikla, pavyzdžiui, supažindinanti su gintaro gavyba. 2016 metų spalio mėnesį Klaipėdos teismas įpareigojo šį pastatą nugriauti.

Visas įmonės patirtas išlaidas turės atlyginti Neringos savivaldybė ir Aplinkos ministerija.

Šiemet skulptūros susietos su Kuršių nerijos tema. Lankytojai pastebėjo, kad nendrinį garnį dažną dieną būdavo aptūpusios gyvos gervės. Ši skulptūra patiko ir kitiems vandens paukščiams.

Latvio Zigmundo Vilnio sukurtas „Pilkasis garnys“ yra bene lengviausiai atpažįstama skulptūra.

Viktorijos Bitinaitės-Stankevičienės „Krikštas“, Kazio Venclovo „Mėnesiena“, Martyno Gaubo „Nepaprastas ryšys“ ir Andriaus Sirtauto „Mirusios kopos“ užpildė visą įlankos erdvę ir vertė vasarą keliaujančiuosius į Neringos poilsiavietes sustoti bent pusvalandžiui.

Gyvas, lietuviškumu dvelkiantis menas neleido atplėšti nuo šių skulptūrų akių. Jų nuotraukos socialiniais tinklais apkeliavo visą pasaulį.

Rugsėjo 22 d., kai sutemos apgaubs marias, apie 19.30 val. nendrinės figūros virs ugnies skulptūromis. Tie, kas spės užfiksuoti šį vaizdą, taps neįtikėtino reginio liudininkais.

Rudens lygiadienio vakarą Juodkrantėje ypatingą dvasią kurs ir folkloro ansambliai „Giedružė“, „Aušrinė“ bei neofolko elektroninės muzikos atlikėjas.

Kitapus Kuršių marių panašiu metu nendrines skulptūras degins dreverniškiai.

Rudens lygiadienio šventės proga, Gintaro įlankoje, akustinių spalvų fone, ant vandens suliepsnojo nendrinės skulptūros.

Šventės metu susirinkusieji atsisveikino su žiemoti iškeliaujančia saule ir paminėjo Baltų vienybės dieną.

Vyriausybė sutinka didinti mokesčius už gintaro išgavimą, Lietuvoje rengiantis skelbti konkursą gintaro išteklių žvalgybai ir gavybai.

Posėdyje trečiadienį Vyriausybė pritarė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pataisoms. Posėdyje teigta, kad didesnis mokestis sieks apie 20 proc. gintaro rinkos vertės, Europos Sąjungoje jis svyruoja apie 15-25 procentų, o gintaro rinkos kaina šalyje paskutinį kartą buvo nustatyta 1992 metais.

Premjeras Algirdas Butkevičius žurnalistams po Vyriausybės posėdžio tvirtino, kad mokesčių padidinimas neturėtų atbaidyti potencialių gintaro žvalgybos ir gavybos konkurso dalyvių.

„Jei žiūrėti į pasaulinę praktiką ir įvertinti gintaro paklausą bei kainą, tai kaina yra žymiai didesnė. Tai nėra prekė, kuri parduodama pigiai“, - kalbėjo premjeras.

Mokesčio tarifą už išgaunamą gintarą siūloma didinti nuo 20,2 euro iki 280 eurų už kilogramą, kai gintaro frakcija yra iki 40 milimetrų, ir iki 900 eurų už kilogramą, kai gintaro frakcija yra didesnė kaip 40 milimetrų.

Aplinkos ministerijos teigimu, patvirtinus naujus mokesčių dydžius, preliminariais skaičiavimais, už išgautus gintaro išteklius iš Juodkrantės telkinio iš viso būtų gauta apie 41 mln. eurų pajamų.

70 proc. šio mokesčio pajamų tektų valstybės biudžetui, 20 proc. - savivaldybės, kurioje išgaunamas gintaras, aplinkos apsaugos programai. Dar 10 proc. šio mokesčio pajamų būtų pervedama į valstybės biudžetą Aplinkos apsaugos rėmimo programai finansuoti - gintaro išteklių gavybos ir žvalgybos kontrolės priemonėms įsigyti, monitoringui ir aplinkos apsaugos kontrolę vykdančių pareigūnų darbo užmokesčiui.

Aplinkos ministerijos teigimu, iki šiol Lietuvoje gintaras nebuvo išgaunamas, tačiau sumenkus gintaro gavybai Rusijos Karaliaučiaus srityje ir dėl to padidėjus šios žaliavos paklausai rinkoje, situacija pasikeitė. 2014 metais net kelios įmonės Lietuvos geologijos tarnybai pateikė prašymus dėl leidimo žvalgyti ir išgauti gintarą Kuršių marių Gintaro įlankoje.

Atsižvelgiant į tai, kad gintaro žaliavos kaina per pastaruosius dvejus metus išaugo net kelis kartus, jo ištekliai yra riboti (Juodkrantės telkinyje, preliminariais vertinimais, siekia tik 112 tonų) o jų gavyba būtų vykdoma Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) saugomoje Kuršių nerijos teritorijoje, siūloma atitinkamai padidinti ir mokesčius už šiuos gamtos išteklius.

Pataisomis taip pat ketinama nustatyti atskirą mokesčio tarifą už paviršinį vandenį, naudojamą suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo veiklai - jo tarifas būtų 0,03 cento už kubinį metrą. SGD terminalas iš Kuršių marių per metus numato paimti apie 65 mln. kubinių metrų vandens, kuris naudojamą variklių aušinimui, dujinimo procesui ir kitos reikmėms, todėl per metus šio mokesčio pajamos būtų apie 195 tūkst. eurų.

Įstatymo pataisos turėtų įsigalioti nuo 2016 metų pradžios, joms dar turi pritarti Seimas.

Sutvarkyti šalia Juodkrantės esančią Gintaro įlanką norima seniai, tačiau vis nerasta tinkamos idėjos, ką ten daryti. Neseniai architektų iš Kauno pasiūlyta koncepcija grąžinti įlankai XIX a. buvusį gintaro kasyklų vaizdą, sulaukia vis daugiau palaikymo.

Įlanka atsirado XIX a., kai mariose pradėta kasti gintarą. Teigiama, kad čia veikusi jo gavybos kompanija buvo vienas iš didžiausių pramonės objektų Rytų Prūsijoje. Gintaras kastas apie 30 metų, vidutiniškai kasmet būdavo išgaunama per 70 tūkst. kilogramų. Gintaru prekiavę verslininkai išgarsino Juodkrantę, ir ši iš mažo žvejų kaimelio virto prašmatniu kurortu.

Įlankos sutvarkymo koncepciją pateikę architektai iš Kauno siūlo atkurti gintaro kasėjų barakus, juose įkurti unikalų gintaro gavybos muziejų, įsigyti autentišką garinę žemkasę gintarui kasti.

„Aišku, mes labai svajojame, kad turistai patys galėtų kasti gintarą mariose: būtų tokia šlapioji, purvinoji dalis, kur jie patys galėtų ir išplauti, ir pažiūrėti, kokia laimė jų laukė“, – viziją LRT Televizijai pasakoja Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.

Išanalizavus istorinius XIX–XX a. sandūros žemėlapius paaiškėjo, kad pradžioje Gintaro įlanka buvo tik stačiakampė medinė prieplauka, aplink kurią vėliau piltas iš marių iškastas gruntas. Supilta buvo apie 50 hektarų teritorija, o prieplauka virto įlanka.

Atkuriant istorinę tiesą, kaip siūlo architektai, dalį dabartinės įlankos greičiausiai tektų vėl užpilti, pakeisti šiandieninę kranto liniją. Ar tai bus įmanoma, sunku pasakyti, nes Gintaro įlanka – istorinis draustinis.

„Kaip tik vertingoji šio istorinio draustinio savybė yra kranto linija. Pirmiausia reikalingi geologiniai, istoriniai tyrimai, nuo jų mes ir pradėsime“, – tikina A. Feser.

Tyrimams ir teritorijos planavimo dokumentams parengti prireiks dvejų metų, statyboms – dar maždaug antra tiek. Lėšų darbams tikimasi gauti iš Europos Sąjungos fondų.
Share on facebook Share on google_plusone_share Share on twitter Share on linkedin Share on mailto Share on favorites 0
Dali