Proga įtvirtinti atmintyje
L.Mažylis iš karto pristatė, kad Lietuva turi progą švęsti net tris Vasario 16-ąsias. Be 1918-ųjų metų Nepriklausomybės Akto, turime niūriausiais tautai laikais – 1949-aisiais partizanų pasirašytą Minaičių aktą – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.
„1989 m. vasario 16 d. Kaune, netoli nuo čia, buvo pasirašyta taip pat Nepriklausomybės deklaracija. Tekstai skiriasi, bet esmė – ne. Visuose yra kalbama apie laisvę, orumą, valstybę ir laisvės siekį. Tai yra gija, kuri jungia visas tris Vasario 16-ąsias“, – diskusiją Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre pradėjo L.Mažylis.
Diskusijos dalyviai paskaičiavo, kad du iš Minaičių aktą pasirašiusių žmonių buvo studentai, vienas buhalteris, kitas – kariškis ir keturi mokytojai. „Tai žmonės, kuriuos į politiką išstūmė ir privertė būti vadais aplinkybės, nors niekada gyvenime jie to neplanavo ir negalvojo. Jie sugebėjo parašyti ir palikti mums kaip testamentą tai, ko dabarties politikai dažniausiai net neatsimena, – kad esame demokratiniais pagrindais tvarkoma parlamentinė valstybė“, – atkreipė dėmesį I.Šimonytė.
Diskusijos dalyviai pastebėjo, kad šie dveji metai šaliai labai turtingi jubiliejų. Praėjusiais metais atšventėme Valstybingumo šimtmetį, šiemet – vienos Nepriklausomybės deklaracijos 70-metis, kitos – 30-metis, pernai – Sąjūdžio 30-metis, šiemet dar laukia Baltijos kelio 30-metis.
„Tai progos prisiminti savo bendrystę“, – sakė I.Šimonytė. L.Mažylis pridūrė, kad jubiliejai tuo ir yra svarbūs, kad mes lyg ir žinome apie svarbius įvykius, jų reikšmę, bet, minėdami jubiliejus, tuos įvykius ir jų reikšmę įtvirtiname savo ir naujausių kartų atmintyje.
Lyg kitoje šalyje
Anot L.Mažylio, ta karta, kuri tarpukariu paragavo laisvės ir demokratijos laikinojoje Lietuvos sostinėje, nebeįsivaizdavo Lietuvos be laisvės ir demokratijos. „Galbūt nuo tų laikų susiklostė, kad Kaunas tebėra išskirtinis miestas“, – svarstė L.Mažylis. Jam antrino I.Šimonytė, kuri augo Vilniuje, kaip ir jos mama bei močiutė.
„Mano vaikystės terpė buvo visiškai kitokia nei kauniečių. Sovietmetis nesugebėjo Kauno pakeisti taip, kokios įtakos jis turėjo Vilniui. Kai būdama moksleivė atvykdavau į Kauną (kai baigėsi sovietmetis, man buvo 15 metų), jausdavausi taip, lyg čia būtų kita šalis“, – dėstė politikė ir pasidalijo įspūdžiais iš šiųmetės Vasario 16-osios šventės Kauno Vienybės aikštėje.
„Mane labai žavi Kauno ponios. Taip atrodo nesugniuždomi žmonės. Kažkuria prasme tie žmonės savo namuose, širdyse, galvose valstybę per priespaudos 50-metį ir išsaugojo, išnešiojo“, – apie mados, kultūros, inteligencijos tęstinumą kalbėjo I.Šimonytė.
L.Mažylis mestelėjo, kad stiliaus prasme Kaunas tikrai turėjo gebėjimą atrodyti kitaip, būti arčiau vakarietiškų madų net ir sovietiniais laikais. „Kauną buvo užvaldę mados ir problemos, identiškos Vakarų pasauliui. Pas mus tai pavojingai pradėjo artėti prie kitokio santykio su valdžia ir politika. R.Kalantos įvykiai tai ryškiai parodo“, – pateikė pavyzdį profesorius.
„Aktyvus pasipriešinimas visuomet būna pavienių žmonių dalia, tačiau kai terpė yra tinkama, tie pavieniai žmonės gali sukurti labai didelį pokytį. Po ledu yra daug gyvybės“, – sakė I.Šimonytė.
Idealistai ar pragmatikai?
L.Mažylis papasakojo apie Kauno virsmą 1919–1920 m. „Viskas kūrėsi vienu metu. Miestas sparčiai kilo, modernėjo pirmiausia technine prasme, radosi art deco stiliaus namai, tokie paprasti dalykai kaip vandentiekis, šaligatviai, automobiliai“, – aiškino profesorius.
Per 20 metų Kaunas sukūrė ir valstybines institucijas, ir modernų įvaizdį, tačiau 1940-aisiais kaunietiškosios elegancijos nebeliko per kelis mėnesius. Viskas buvo raunama iš sąmonės, naikinama, įskaitant ir priėjimą prie aukštojo mokslo. Paliktas tik dabartinis Kauno technologijos universitetas.
„Technokratiškumas dabar yra didelė Kauno stiprybė. Nepaisant to, kad humanitariniai mokslai tuomet buvo perkelti į sostinę, Kaune yra unikali humanitarikos ir technologijų dermė, tuo čia persmelktas net oras“, – kalbėjo I.Šimonytė. Ji miestui ir miestiečiams linkėjo humanitarikos nepamesti ir neatstumti. „Kas kuria valstybę: idealistai ar pragmatikai? Pastarieji daro darbus ant žemės, o valstybę kuria idealistai“, – konstatavo Seimo narė.
Mintimis nusikėlęs į 1989-uosius L.Mažylis pasakojo, kaip buvo atstatytas ir naujai pašventintas vienas svarbiausių šalies simbolių – Laisvės paminklas, o prie jo Vasario 16-osios rytą prisiekė Sąjūdžio Seimas.
Anot L.Mažylio, Kaune per trumpą laiko susibūrė net apie 600 Sąjūdžio grupių, tad atsirado komfortas mąstyti visais lygiais, įskaitant ir užsienio politiką. „1989–1990 m. buvome patekę į labai pavojingą situaciją, tačiau šaliai pavyko išlaviruoti. Dar kartą susitelkė žmonės, kurių išmanumas tikrai buvo neeilinis, ir Lietuva išlaviravo kaip ir 1917–1918 m.“, – po visai šaliai svarbius istorinius įvykius nardė profesorius.
„Tuo metu aš į visa tai žiūrėjau kitomis akimis, todėl turbūt niekada ir negalėsiu įvertinti atsakomybės, kuri tada slėgė žmones, kurie ėmėsi iniciatyvos. Mes dabar į visus tuos dalykus žiūrime iš šių laikų žinojimo, kai atrodo, kad viskas buvo aišku, ką reikėjo daryti“, – kalbėjo I.Šimonytė, tuomet buvusi paaugle.
Ko mums trūksta?
Atgavusi nepriklausomybę Lietuva siekė sekti Skandinavijos šalių pavyzdžiu kurdama savo ekonomiką ir gerovę. „Tačiau buvo daug iliuzijos, kad galimas labai greitas virsmas. Užtrukau 20 metų, kol suvokiau, kodėl švediškos ekonomikos Lietuvoje dar nesukūrėme“, – dėstė I.Šimonytė.
Anot jos, taip nutiko todėl, kad mums trūksta pasitikėjimo. Bendruomeninės demokratijos – taip pat, tačiau jai sukurti reikalingas pasitikėjimas vienų kitais.
„Kas yra tas esminis veiksnys, kuris skiria mus nuo Skandinavijos šalių? Pastebėjau, kad dažnai mes turime visai kitokį naratyvą. Nesakau, kad kiekvienas iš mūsų, bet per didelė mūsų dalis dažnai yra iš anksto neigiamai nusiteikusi kitų atžvilgiu. Mes jų nepažįstame, bet norime apie juos galvoti neigiamai. Skandinavijos visuomenės pasižymi tuo, kad du trečdaliai gyventojų mano, jog kiti žmonės yra geri. Mūsų krašte taip atsakytų gal tik trečdalis“, – apžvelgė I.Šimonytė.
Būtent dėl pasitikėjimo, jos manymu, Skandinavijos valstybės, būdamos aukštų mokesčių šalys, yra konkurencingiausios ekonomikos pasaulyje. „Jie galvoja, kad tai, ką padeda bendrai ant stalo, jiems kaip visuomenei grįžta teisinga, sąžininga grąža“, – apibūdino politikė, išreiškusi viltį, kad mūsų nepasitikėjimas yra išaugamas.
„Mums, kaip valstybei, pavyko daug nuveikti, tačiau visuomenės pasitikėjimo prasme reikėtų nueiti gerokai toliau, jeigu norime pasiekti situaciją, kai manysime, kad valstybė nėra trečiasis asmuo mūsų atžvilgiu. Labai dažnai girdime, kad valstybė privalo. Valstybė nėra trečiasis asmuo mūsų atžvilgiu. Viskas, ką valstybė turi, yra tai, ką esame sutarę jai patikėti. Jeigu mes negalime jai patikėti, negali būti ir atgalinio ryšio“, – aiškino I.Šimonytė.
Žavisi vyresniąja karta
Prakalbus apie didėjantį žmonių patriotiškumą paminėta ir mada tapęs pavyzdys prie savo namo būti iškėlus Vyčio vėliavą, giedoti himną, taip pat ir kilusi dilema, gali savanoriai kandidatuoti į savivaldą, ar ne. „Atrodo, juk ne pirmi savivaldos rinkimai, ne pirmi prisiekę savanoriai. Kaip atsirado ši problema ir kodėl būtent dabar? Po Krymo okupacijos labai daug pilietiškų žmonių nuėjo į savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą ir nemažai tų pačių žmonių, aktyviai dalyvaujančių vietinėje politikoje“, – kalbėjo I.Šimonytė.
Anot jos, tai labai svarbūs ir gražūs dalykai, tik reikia įvertinti, kad gerų norų vedami nepriimtume nevykusių sprendimų ir nežlugdytume žmonių iniciatyvumo.
Prabilus apie kartų panašumus ir skirtumus, kalbant apie patriotizmą, politikė minėjo, kad per visą jos karjerą ją labiausiai gerąja prasme yra nustebinę būtent vyresniosios kartos atstovai. „Su tais žmonėmis nebegalėdavau tęsti pokalbio, man reikėdavo nueiti paverkti“, – prisipažino I.Šimonytė.
Tai nutikę krizės metais. „Politiniai kaliniai, tremtiniai, tie, kurie yra išgyvenę tikrąją krizę, yra sakę: vaikeli, jeigu tau labai reikia, ir dar labiau sumažink tas mūsų pensijas“, – apie laikotarpį, kai užimančiai atsakingas pareigas jai teko priimti skausmingus kai kurių gyventojų grupių atžvilgiu sprendimus, tačiau jie buvo būtini atsižvelgiant į ilgalaikes šalies perspektyvas, kalbėjo I.Šimonytė.
„Sakiau, kad man tai tikrai nieko nereikia. Jie vis tiek aiškino, kad patys nepražus, nes krizė yra tada, kai, ištremtiems prie Laptevų jūros, plaukai prie lovos prišąla. Tokiems žmonėms niekada neturėdavau ką protingo atsakyti, nes viskas skambėtų lėkštai, nes neįmanoma giliai suprasti, ką jiems yra tekę iškęsti“, – sakė diskusijos dalyvė.
Valstybei svarbūs simboliai
L.Mažylis užsiminė apie probleminius Kauno pastatus, pavyzdžiui, kino teatrus, Centrinį paštą.
„Kas turėtų investuoti ir juos tvarkyti? Kaip ir visose kitose srityse, tai yra prioriteto klausimas. Jeigu yra prioritetas, atsiranda ir politinė valia. Lietuvos paštas aiškina, kad pastatas nebeatitinka pašto veiklos modelio, yra nefunkcionalus, tačiau valstybė yra šiek tiek daugiau nei funkcinis paslaugų teikimas, o ir kultūra, paveldas, istorija. Jeigu mes manome, kad išsaugoti pastatą yra svarbu, o tai yra mūsų visų sutarimo ir pasitikėjimo reikalas, jis turi būti išsaugomas“, – neabejojo I.Šimonytė.
Jos nuomone, valstybei yra labai svarbūs simboliai, nors ir sakoma, kad demokratijos ant duonos neužsitepsi, simboliais krosnies neužsikursi. „Tačiau būtent simboliai per kartas ir per laiką išlaiko mūsų kaip tautos gyvybę“, – vertino politikė.
L.Mažyliui pasiteiravus, ar I.Šimonytė daug skaito, ši juokavo, kad yra žmonių, galinčių suprasti, jog ji per gyvenimą yra perskaičiusi vos vieną knygą. Ji turėjo omenyje „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, nes šią knygą dažnai cituoja ir paklausta įvardija kaip mėgstamiausią.
Ji teigė mėgstanti įvairius žanrus, tik su fantastika sekasi silpniau. „Knygų mugė – jau po savaitės. Bus galima nusipirkti kelis metrus knygų“, – šypsojosi I.Šimonytė, o L.Mažylis pridūrė, kad archyvų dydžiai matuojami kilometrais.
Atsisakyti oficioziškumo
Vienam diskusijos klausytojų paprašius idėjų, kaip turėtume švęsti Vasario 16-ąją, I.Šimonytė pajuokavo, kad grilis ir barbekiu šiai šventei gal ne pats geriausias klimatiniu požiūriu sprendimas, bet tai nereiškia, kad negalime rasti idėjos, kuri prigis taip, kaip „Tautiškos giesmės“ giedojimas Liepos 6-ąją.
„Norėčiau tikėti, kad iš bandymų kurti vietines tradicijas vieną jų pasigausime visi. Tačiau tikrai turėtų likti kuo mažiau oficioziškumo – aišku, būtinas vėliavos pakėlimas ir pan., bet iš tokių švenčių reikėtų pasisemti kuo daugiau džiaugsmo sau“, – linkėjo I.Šimonytė ir perėjo prie savęs kaip kandidatės į prezidentus vertinimo.
„Kaune esu gavusi du įdomius komplimentus. Vienas buvo, kad balsuotų už mane, bet aš labai jauna. Tu pagalvok, sako, kiek metų mums reikės tave, baigusią kadenciją ar kadencijas, išlaikyti. Išlaikyti tikrai nereikės. Tam žmogui pažadėjau pasirūpinti savimi pati. Kitas sakė, kad aš gal ir visai nieko, bet po dešimties metų jau norėtųsi vyro“, – pasakojo I.Šimonytė, kurios pasisakymas buvo palydėtas juoko bangos.
Anot jos, mūsų pažangos laidas yra nustoti skirstyti vieniems kitus į vyrus ir moteris, kauniečius ir vilniečius, pagal tautybes, kartas ir pan. „Visi esame Lietuvos vaikai, kiekvienas pagal savo galimybių ribas. Kaip sakė partizanai, atiduok valstybei, ką privalai. Valstybę mes suprantame kaip bendrą kūrybą, bendrą gėrį ir supratimą. O privalome atiduoti tai, ką galime. Esu ne kartą sakiusi, kad norėčiau, jog mane vertintų kaip žmogų, o ne kaip moterį. Kaip moterį tegul vertina tomis aplinkybėmis, kur tai yra aktualu“, – subtilumo nestokojo politikė.
Politinė reklama apmokėta iš kandidatės į LR prezidentus Ingridos Šimonytės rinkimų sąskaitos Užs. 1669320.
