-
J. Lago apie „Sodrą“: ji įjungia tanko režimą ir važiuoja per tave 25
Įšaldė visas sąskaitas
J. Lago pasakojo, kad tarp Lietuvos ir Norvegijos gyvenantis pažįstamas turi nedidelį verslą. „Dėl „pateisinamos priežasties“ šis vyras pavėlavo Lietuvoje sumokėti mokesčius „Sodrai“. Grįžęs po kelių dienų norėjo pervesti jai 5 tūkst. Eur, tačiau jo įmonės buhalterė sakė, „Sodra“ Lietuvoje pati nuskaičiuoja mokesčius, tad jis sumokėtų dvigubai“, – J. Lago teigė, kad vyras kraipė galvą, bet patikėjo. Verslininkas laukė, stebėjo banko sąskaitą, o verslas ir toliau sukosi.
„Ir tik pyst, atsiprašant, atėjo Lietuvos valstybė į visas šešias jo sąskaitas. Visose šešiose sąskaitose užblokavo ar nuskaitė po tą 5 tūkst. Eur sumą. O dar buvo ir tokių sąskaitų, kuriose buvo nedaug Švedijos kronų ir Kanados dolerių, tai „Sodra“ suvarė po 5 tūkst. Eur įmonę į „minusą“. Kad žinotų, matyt. Kad bijotų, s**a. Nes valstybė šikančių Lietuvoje nelaukia. Maži verslai čia eina ..., gimsta tūkstančiais į dieną ir mums jų kažkiek per daug. Atsiprašau labai už leksiką, bet kitas žingsnis – tik su visrakčiu, be leidimo – į mūsų butus. Pareini, o ten – „Sodra“ gyvena, ugnelę kūrena“, – emocingai feisbuke rašė menininkė. Ir teigė, kad Lietuvoje ši mažoji įmonė skubos tvarka bus uždaroma.
Ir tik pyst, atsiprašant, atėjo Lietuvos valstybė į visas šešias jo sąskaitas. Visose šešiose sąskaitose užblokavo ar nuskaitė po tą 5000 Eur sumą.
„Jautrus norvegas tokių „fintų“ nesupranta, nes nė Norvegijos karalius į savo šalies piliečių ar įmonių sąskaitas negali lįsti be teismo leidimo. Sakau, mes čia taip įpratę. Jis žiūri. Šypsosi. Bet kreivai taip“, – verslą ir pati turinti J. Lago pasakojo, kad po šio atvejo Norvegijos pilietis patyrė šoką, dingo pasitikėjimas mūsų valstybės institucijomis.
Ji nesupranta, kodėl buvo įšaldytos visos norvego sąskaitos, nors net poroje jų buvo nesumokėta „Sodrai“ pinigų suma. Juvelyrei atrodo logiška, kad skola būtų nurašyta iš vienos sąskaitos. Beje, įrašai apie skolą lieka įmonės kredito istorijoje, tad bendrovė atrodo kaip nepatikima.
Pasigenda teismo sprendimo ir paaiškinimų
Po socialiniame tinkle praėjusią savaitę aprašyta situacija, menininkės nuostabai, nugulė beveik 150 komentarų. Dar daugiau nei 1,5 tūkst. sulaukta ir jaustukų. 13 metų savo įmonei vadovaujanti J. Lago portalui tikino, kad po tokios didelės internautų reakcijos, lietuvių išlietų asmeninių istorijų, ji suprato, kad Lietuvoje yra nemaža bėda. „Valstybė į mūsų bankų sąskaitas gali įlįsti per daug durų – lenda ir anstoliai, ir „Sodra“, ir VMI. Lenda kas nori, be žmogaus žinios, teismo sprendimo. Taip tikriausiai yra tik Lietuvoje“, – moteris tikina, kad tokia praktika nėra taikoma nei Norvegijoje, nei Ispanijoje.
Pixabay nuotr.
Daug keliaujanti pašnekovė neslepia, kad identiškų situacijų kaip norvegui buvo pasitaikę ir jai pačiai.
„Išskridau į Madridą ir pamiršau pasiimti kodų generatorių, tad mokesčių ir nesumokėjau. Esu taip padariusi, kad „Sodra“ šiuos mokesčius nuo sąskaitos pati nuskaičiuotų, ir žinau, kad ji tai gali padaryti, tad kai intensyviai keliauju, tai pavėlavusi ir nemoku antrą kartą. Tačiau tąkart nesumokėjus buvo užblokuotos visos 7 ar 8 įmonės sąskaitos dviejuose bankuose. Kaip ir mano pažįstamam buvo įšaldytos ir tos sąskaitos, kuriose buvo nedaug pinigų, tad taip einama „į minusą“. Pradžioje skola galėjo būti 4-5 tūkst., o vėliau ji gali išaugti ir iki 30 tūkst., – prisiminė J. Lago. – Kitą kartą, kai prieš kelis metus buvau Amerikoje, jie nuskaičiavo dvigubą ar trigubą sumą, tiksliai nepamenu, ir jos nebesugrąžino. Sakė, kad šie nuskaityti pinigai padengs mokesčius už ateinančius mėnesius. Ši sistema yra neprognozuojama – kai kuriems nuskaičiuoja skolą, o kitiems – ne.“ Moteris tikina, kad dažnai sunku suvokti, kas vyksta, o dėl pokyčių sąskaitose paaiškinimo iš institucijų vargu ar sulauksi. Anot J. Lago, tuomet belieka tik spėlioti, iš kurios banko sąskaitos pinigai bus paimti.
„Tokios situacijos parodo mūsų valstybės požiūrį į verslą. Kad ir kaip mes besimaivytume, gyvename iš verslo, o ne atvirkščiai. Versle dabar yra didžiulė konkurencija, tai toks neatidumas yra nesuprantamas, verslui turi būti patogu, – sako J. Lago, kurios įmonėje dirba 20 žmonių. – Žmonės dešimtimis emigruoja iš Lietuvos, o nepasitikėjimas „Sodra“ yra labai rimtas indikatorius. Ką ji daro, kad žmonės ja pasitikėtų? Ji įjungia tanko režimą ir važiuoja per tave.“
Moters galvoje kirba daugybė klausimų, į kuriuos atsakymų ji taip ir nesulaukia:„Ar tikrai, jūs, valstybės tarnautojai, taip didinate pasitikėjimą „Sodra“ ir valstybe? Ar tikrai lendate į mūsų sąskaitas nesiklausę, neskambinę ir tiesiog iš galios pozicijų užvažiuojate mažam verslui į galvą taip, kad jam praeitų noras čia kurtis, kad jis neatsikeltų? O bankai? Kam jūs reikalingi, jeigu po mūsų sąskaitas, kaip po viešnamį, kas netingi ir turi daugiau galios braido?“
Po įmonių sąskaitas „nevaikšto“
„Sodros“ Komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis teigia, kad norint išvengti nemalonių situacijų ir nepatogumų visuomet reikia laiku sumokėti mokesčius, o nesant galimybei apie tai būtinai pranešti.
– Kaip vertinate šią Norvegijos piliečiui nutikusią situaciją arba teiginius, kad pradinė skola gali išaugti net kelis kartus?
– Sunku šią situaciją vertinti, nežinant konkrečių aplinkybių. Bet kuriuo atveju, nesvarbu, ar įmonė Norvegijos ar Lietuvos piliečio, įmokas ir mokesčius mokėti reikia. Įmokas laiku mokėti reikia ir Norvegijoje. Tai tas pats, kas laiku darbuotojams mokėti atlyginimus, nes socialinio draudimo įmokos yra gyventojo darbo užmokesčio dalis – už tai kiekvienas gauname socialinio draudimo išmokas susirgę, susilaukę vaikų, netekę darbo, nemokamai gauname sveikatos priežiūros paslaugas, galiausiai – pensiją.
Įmokų mokėjimo tvarka yra reglamentuota įstatymais, aiški ir visiems vienoda, o kilus sunkumų „Sodros“ specialistai visuomet yra pasirengę padėti vykdyti savo įsipareigojimus.
Įprastai darbdaviai už praėjusį mėnesį darbuotojams atlyginimą moka kito mėnesio pradžioje. Pasibaigus mėnesiui darbdaviams suteikiama 15 dienų pateikti pranešimus apie darbuotojams priskaitytą darbo užmokestį ir sumokėti įmokas – įmokas už praėjusį mėnesį reikia sumokėti iki kito mėnesio 15 dienos.
Kalbant bendrai, susidarius skolai „Sodra“ teikia vieną mokėjimo nurodymą skolos sumai ir ne daugiau, tad skola šiaip sau išaugti negali. Tačiau jeigu kiekvieną mėnesį susidaro 4-5 tūkst. eurų skola ir ji nepadengiama, o sąskaitose lėšų nėra, tai suprantama, kad per 6 mėnesius skola gali padidėti iki 30 tūkst. eurų.
– Ar išties „Sodra“ gali automatiškai kas mėnesį nuskaičiuoti mokesčius iš įmonės sąskaitų?
– „Sodra“ po jokias įmonių sąskaitas „nevaikšto“ – neturime jokios informacijos ir nesidomime įmonių sąskaitomis ir jose esančiomis lėšomis.
Nesumokėjus įmokų iki nurodytos dienos „Sodra“ laukia dar bent savaitę ir jeigu darbdavys nereaguoja į įspėjimą ir pats nesikreipia į „Sodrą“, per PLAIS (piniginių lėšų apribojimo informacinė sistema), kurią administruoja Registrų centras, pateikiamas vienas mokėjimo nurodymas skolos sumai su delspinigiais. Tokiu atveju nuskaičiuojamas ir PLAIS administravimo mokestis.
Jeigu mokėjimo nurodymas įvykdomas – įmokos laikomos sumokėtomis. Mokėjimo nurodymas nėra atšaukiamas tol, kol nesumokėta nurodyta suma.
Jeigu įmonė turi finansinių sunkumų ir negali laiku sumokėti socialinio draudimo įmokų, ji apie tai turėtų informuoti „Sodrą“. Daugeliu atveju gali būti sudarytas skolos mokėjimo dalimis grafikas. Jeigu įmonė laikosi savo įsipareigojimų, „Sodra“ daugiau mokėjimo nurodymų neteikia. Tačiau tikimės, kad negalintis įmokų sumokėti draudėjas imsis iniciatyvos apie tai pranešti. Tai įprasta praktika.
– Ar „Sodra“ neturi gauti teismo sprendimo įšaldyti/nuskaičiuoti pinigus iš įmonės sąskaitos?
– Socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos išieškomos remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsniu.
Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka tokiais būdais:
duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, sąskaitos, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų sąskaitų kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka;
duodami nurodymą skolininko darbdaviui, pensijos, stipendijos, pašalpos ar kitos išmokos mokėtojui išieškoti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas į Fondą;
duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai laiku nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo ar draudėjo skolininko, praleidusio skolos grąžinimo draudėjui terminą, o patikrinimo metu surinktų dokumentų ir kitų įrodymų pagrindu nustačius, kad draudėjo piniginės sumos yra pas kitus draudėjus, – ir iš tokių draudėjų indėlių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje ir priklausančių palūkanų;
inicijuodami bankroto bylų iškėlimą.
Vykdant išieškojimą pirmu ir trečiu būdu draudėjas padengia šių procedūrų administravimo išlaidas.
– Kokiais būdais „Sodra“ primena skolų turintiems verslininkams apie jų įsipareigojimus?
– Praleidus įmokų mokėjimo terminą kiekvienas darbdavys visada yra informuojamas per „Sodros“ paskyrą draudėjui, kad įmokos nėra sumokėtos ir skaičiuojami delspinigiai. Šiomis paskyromis naudojasi visi draudėjai, nes jie elektroniniu būdu teikia pranešimus „Sodrai“ apie darbuotojų darbo užmokestį.
Be to, kiekvienas draudėjas turi jam priskirtą specialistą – konsultantą, kuris gali paskambinti ir informuoti, nors tokios prievolės nėra.
– Iš kelių juridinių ir fizinių asmenų pernai metais tokiu būdu buvo išreikalauti nesumokėti mokesčiai?
Per 2018 metus „Sodra“ veiklą vykdantiems draudėjams – tiek savarankiškai veikla užsiimantiems asmenims, tiek įmonėms – pateikė 325 tūkst. mokėjimo nurodymų 236 mln. eurų sumai.
Komentaras
Registrų centro Komunikacijos skyriaus vadovas Tada Valančius:
PLAIS, šiuo atveju, skolų išieškojimą įgyvendinančioms institucijoms, kaip „Sodra“, VMI ir kt., padeda įgyvendinti jiems įstatymu numatytą funkciją. Sistema skolos išieškojimą pradeda vykdyti vienai iš institucijų pateikus konkretų nurodymą.
Išieškojimą per PLAIS sistemą vykdanti institucija pagal susiklosčiusias aplinkybes sistemai gali formuoti dvejopą nurodymą. Apriboti įsiskolinimo sumą konkrečioje skolininko sąskaitoje arba, jei tokia sąskaita nėra žinoma, įsiskolinimą apriboti pagal visas žinomas skolininko sąskaitas.
Visų žinomų skolininko sąskaitų apribojimas užtikrina greitesnį skolos išieškojimo vykdymą.
Norvegijos piliečio atveju sistema automatiškai (greičiausiai, nes neturime jokio tikslumo ir aiškumo dėl konkretaus atvejo, kad galėtume patikrinti) pagal gautą nurodymą išsiuntė nurašymo nurodymus visoms žinomoms skolininko sąskaitoms, kuriose yra apribojama įsiskolinimo suma, kol bus visiškai įvykdytas arba atšauktas nurodymo teikėjo nurašymo nurodymas.
Visų žinomų skolininko sąskaitų apribojimas užtikrina greitesnį skolos išieškojimo vykdymą, kadangi tai leidžia vykdyti skolos išieškojimą dalimis iš skirtingų skolininko sąskaitų, jei nei vienoje sąskaitoje nėra pakankamai lėšų padengti visos skolos iš karto.
Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad skolininkas be apribojimų gali naudotis savo sąskaitoje esančiomis lėšomis, kurios viršija apribojimo/ nurašymo sumą. Piniginės lėšos apribojamos (kitaip sakant, įšaldytos) tik pagal konkretų įsiskolinimą. Šiuo konkrečiu atveju PLAIS sistemai suformuotas nurodymas 5000 Eur sumai, tad jei skolininko sąskaitoje yra, pavyzdžiui, 15 tūkst. Eur, jis likusia suma – 10 tūkst. Eur gali disponuoti nevaržomai.
-
Lietuvos jaunimas: per mažai laisvės ir per daug depresijos
Nors knyga skirta visiems jau peržengusiems 10 metų ribą, autorė nevengia pabrėžti, kad ją rašydama pirmiausia galvojo apie paauglius, ir jų nuomonė, vertinimai jai aktualiausi. J. Lago įsitikinusi, kad būtent jie yra drąsiausi išsakyti tikrą nuomonę, nebijo būti išskirtiniai ir dar nėra įtakoti svetimų nuomonių ir normų.
Tad ir konkursas ragino parodyti, išsakyti, bet kokiomis priemonėmis išreikšti savo išskirtinumą. Daugiausia dalyvių siuntė savo kūrybinius darbus: eilėraščius, apsakymus, nuotraukas. Viena dalyvė pristatė projektą, skirtą žmonėms, susidūrusiems su psichologinėmis problemomis. Taip pat dalyvavo jaunuolis, jau dabar dirbantis vardan gražesnės Lietuvos ateities. O pagrindinį prizą laimėjusi Evelina Žičkutė J. Lago papirko savo meile lietuvių kalbai. Mokyklą šiomis dienomis baigianti mergina jau ne vienerius metus savarankiškai tobulina gimtosios kalbos žinias, dalyvauja su tuo susijusiuose konkursuose, kone tobulai parašė nacionalinį diktantą ir svajoja visą gyvenimą skirti lietuvių kalbai.
Mintimis, kokia yra jos karta, ko trūksta šių dienų jaunimui ir kokią įtaką jaunam žmogui gali padaryti knygos, abiturientė mielai pasidalijo.
– Kaip manai, ar tavo kartos žmonės pasižymi išskirtinumu?
– Gerai būtų! Gyvi į sieną įsimūrytų, kad tik nebūtų pastebėti. Žinant istoriją, ar galima juos kaltinti? Jeigu išvis išliks, Lietuva atsigaus dar labai negreitai. Kita vertus, jei žolės daigeliai prasikala pro asfaltą, kaip to nepadarys žmogus? Turėjau garbės pažinti tokių jaunuolių, kurių vienintelės galimybių ribos – pačių nusistatytos. Dabar galvoju apie juos ir šypsausi. Taip, dalis mano kartos atstovų bus tie, kurie ne tik neleis pasauliui sustoti, bet ir pagreitins jo sukimąsi.
– Ko trūksta šių dienų jaunimui? O gal kai kurių savybių ar aplinkybių yra per daug?
– Laisvės. Laisvės trūksta. Ir klausimų kėlimo. Kai vaikas mažas, jis visko klausinėja aplinkinių ir jų nuomonę priima kaip savą. Sulaukus atitinkamo amžiaus ateina laikas permąstyti, kvestionuoti viską, ką iki šiol girdėjai iš kitų. Ar tai tikrai tiesa? Ar aš iš tikrųjų taip galvoju, ar laikausi įsikibęs kažkieno kito nuomonės? Mąstyk. Mąstyk. Neleisk kitiems brautis į tavo šviesių minčių sodą. Nes dabar žmonių masė vaikšto kaip zombiai, įtikėję vieni kitų melais, gąsdinimais, prietarais. Tai veikia ir jaunimą. Kodėl vaikai žudosi? Dėl depresijos. Kas yra depresija? Savęs užslopinimas. Pastarojo yra per daug. Kai kiekvienas, jaunas ir senas, stos prieš pasaulį toks, koks yra, saulė ims ryškiau šviesti.
– Myli lietuvių kalbą. O ar daug skaitai? Ar žinai mūsų leidyklos knygas?
– Neseniai iš knygų namelio paėmiau „Siaubų autobusą“. Deja, atiteko senas leidimas, o ne jūsų gražusis. Būtent tokį požiūrį buvau susidariusi apie jūsų leidžiamas knygas – dailios, iš pirmo žvilgsnio truputį vaikiškos, bet iš tikrųjų tinkančios (ir) suaugusiems. Gal todėl iki praeitos savaitės nė vienos ir neperskaičiau?! Man patinka tamsios istorijos. Tokios, kurių bijo net liberaliausios užsienio leidyklos, tad tenka ieškoti forumuose. O šiaip skaitinėju viską, kas naujai išleidžiama jaunimui, taip pat nespjaunu į madas – musulmonės moterys, erotika. Ką tik baigiau „Tamsą, kuri prabudo“. Gal metas atgimti fantastikos žanrui?!
– Ar knygų istorijos įkvepia tave?
– Pati retkarčiais rašteliu vieną kitą istoriją, tad, atleiskit už nekuklumą, žinau, kas yra kūryba. Ten taip dažnai viskas pasisuka taip, kaip (rašytojui) reikia (ššš!), kad preteksto įkvėpimui, skaitant kitų knygas, kartais pritrūksta. Tai netrukdo mėgautis geru kūriniu, bet visgi...
– Kaip manai, kiek labai knygos gali keisti gyvenimus?
– Kažkuriame žurnale skaičiau apie merginą, kuri teigė, jog užteko vienut vienutėlės psichologinės knygos, kad ji visiškai pakeistų savo gyvenimą į teigiamą pusę. Kai pagalvoji, tų „padėk sau“ tipo knygų kasmet išleidžiama šimtai. Gal tikrai jos tokios vertingos, ir tik aš neradau tos vienintelės, kuri pakeistų manąją laiko tėkmę?
Laimėtojos rašinį galite perskaityti čia.
-
Juvelyrė J. Lago – skaitančių paauglių ambasadorė
Jurga Lago – debiutuojanti lietuvių autorė, juvelyrikos namų YURGA įkūrėja. Savo pirmajai knygai „Lietaus žemė“ skyrė ne vienerius metus kūrybinių ieškojimų. Gimusią idėją apie mitologija paremtą knygą išpildė iki pat viršelio, leidyklai „Nieko rimto“ tereikėjo ją išleisti. Susipažinti su autore galėjote Vilniaus knygų mugėje, kur vyko knygos pristatymas, o šįkart Jurga dalinasi mintimis apie „Lietaus žemę“, kūrybą, skaitymą, vaikystę bei svajones.
– Rašyti knygas dabar madinga. Bet Jūsų kūrinio istorija prasidėjo prieš 5 metus. Kas tada Jus, veiklią, užimtą moterį, paskatino sėsti rašyti?
– Nieko nedarau vien todėl, kad tiesiog šovė į galvą, užsimaniau, o ypač – jeigu „tai madinga“. Kaip tik atvirkščiai – dažnai einu prieš srovę, stengiuosi užsiimti tik įdomia, prasminga veikla ir jau galiu leisti sau didžiulę prabangą – daryti tai, kas man atrodo įdomu ir reikalinga. Kadangi esu dizainerė, turiu sekti madą, jos tendencijas ir kaitą – tam, kad žinočiau tiksliai, kas bus patvaru, ilgalaikiška, kas nereaguos į stiliaus ir mados kaitą. Esu atsakinga vartotoja, jau keletas metų pasirinkau veganišką gyvenimo būdą ir stengiuosi negaminti beprasmių, nereikalingų daiktų – pasaulis ir taip jų pilnas. Mano kūriniai ateina į gyvenimą tik tada, kai tiksliai žinau, kad jų reikia, kad jie yra prasmingi, kad tai nebus dar vienas bereikšmis madingas barškalas, teršiantis mūsų aplinką visomis prasmėmis.
Taip pat ir su rašymu. Rašiau nuo pat vaikystės, lygiai taip pat, kaip ir piešiau. Kiek tik save prisimenu. Priklausiau Klaipėdos Literatų klubui, o 18 m. laimėjau Lietuvos jaunųjų literatų konkursą... Tačiau kažkuriuo gyvenimo momentu žmogus privalo rinktis, ir aš pasirinkau piešti – būti dizainere, kurti papuošalus. Tačiau visada rašiau – koncepcija man visuomet buvo ypatingai svarbi, o piešinius lydėdavo tekstai. Mano kolegos, pažįstami tikriausiai nė kiek nenustebo, kai išleidau knygą.
Apie rašymo madingumą ir visokią beprasmę, nereikalingą (ar tik „šiaip gražią“) kūrybą nenoriu net kalbėti – priklausau tai kūrėjų kartai, kuri gerbia profesionalumą, yra labai kritiška ir reikli – pirma sau, paskui kitiems – ir niekada nekurs, negamins ir nepaleis klykdami į pasaulį jokio tvarinio vien tik tam, kad tau pačiam atrodo gražu ar gerai. Tas neatsakingas šiandieninis visų gaminimas, rašymas, įsivaizdavimas, kad „kiekvienas gali kurti“ skandina mus šiukšlyne – daiktų, knygų, visokių garsiai rėkiančių asabų (jie dažnai tai vadina kūryba). Šiandien, neoliberalioje mūsų aplinkoje, kai žodis kūryba yra tiesiog netekęs savo prasmės, nes kuria ir manikiūrininkė, ir ūkininkas, ir verslininkas (visi, kurie ką nors gamina ir generuoja pinigą), tuo tarpu tiesioginio pelno dažnai negeneruojanti tradicinė kultūra ir menas kukliai pasitraukia į šalį, duodami kelią šniokščiančioms šlamšto upėms.
Knygą rašiau ilgai, ją vertino man svarbūs autoritetai (pirmiausia paaugliai), o tada išdrįsau ją paleisti į gyvenimą.
– Kaip, kur gimė knygos idėja?
– Neatsimenu. Kažkada seniai. Nešiojausi ją mintyse, kol atėjo jos valanda… O šiaip visada turiu daugybę idėjų – esu hiperaktyvi ir turiu taisyklę – tos idėjos, kurios nedingsta laikui bėgant, kurių „neišaugu“, nepamirštu, nenukišu, būna realizuojamos. Lėtai, atsakingai, neskubant, kaip ir viskas, ką aš darau.
Esu atspari paskutiniu metu plintančiai „patriotinio entuziazmo infekcijai“ (Stefan Zweig), tačiau kartu manau, kad ir būdami mažute, jaukia, „namine“ šalimi, esame ypatingi ir įdomūs pasauliui. Mūsų gamta, kalba, užsispyrimas, sugebėjimas išlikti bet kokiomis velniškomis sąlygomis, kaip ir prisitaikėliškumas, bailumas, polinkis eiti su stipresniais, nugalėtojais… Mane slegia žmogaus įgimtas noras pjautis ir kariauti – žmonijos istorija, kuri yra tik karų istorija. Jėga, kuri nori kariauti, visuomet yra veržlesnė už taikingąją pusę, be to, ją veja materialiniai interesai. Noras kariauti ir SĄMONINGAI duoti vienas kitam į snukį yra būtina žmogiškumo sąlyga, skirianti mus nuo žvėrių. Tada kristi po kojomis tam, kuris liko stovėti... Kai šiandien pasaulyje tiek išsilavinusių žmonių, ateis diena, kai svietas ims keistis: kai kautis, pjautis ir luptis ims darytis GĖDA, kai šalis valdantys karingi bepročiai ir vidutinybės ims trauktis, kai apsivilkti kario uniformą bus nusikaltimas, o nykios karų šmėklos, apsėdusios žmogaus būtį, taps praeitimi...
– Kiek knygoje tikrų faktų, realios istorijos?
– 100 % realiai taip Lietuvoje ir buvo – niekas negali paneigti, o jeigu nesiliausime, ir vėl taip bus.
– O kiek charakterių iš Jūsų gyvenimo, artimos aplinkos persikėlė į knygą?
– Piešėjai sako, kad, piešdamas žmogaus portretą, visuomet dailininkas nupiešia save – kiekvienas ne veltui tai darome skirtingai… Tas pats ir su personažais rašant – aš rėmiausi konkrečiais žmonėmis – taip lengviau, labiau įtikinama, ten didelė dalis ir manęs, žinoma.
– Knyga pristatoma kaip skirta paaugliams. Galbūt taip ji liks nepastebėta vyresnių, kuriems irgi gali būti įdomi?
– Knygą rašiau suaugusiems – tačiau įvilkau į apgaulingą rūbą – paaugliams – todėl, kad būtent ši auditorija sugeba mąstyti kitaip, sugeba priimti žinutę, dar nėra išmokę meluoti, dar nebūtinai eis su minia, nėra įvaldę savęs ir kitų apgaudinėjimo meno. Suaugusiam žmogui ši knyga tikrai bus įdomi – ji kalba apie visiems mums svarbius dalykus.
– Kuriate labai grakščius, subtilius ir elegantiškus papuošalus, o knygoje kalba aštri ir tiesmuka. Kaip jums tai pavyksta? Galėtumėte sakyti, kad Jūsų asmenybė irgi ryškiai duali?
– Visada buvau kovotoja. Labai pastabi, subtili, elegantiška, tačiau kovotoja. Man tai padeda kurti – dažnai po paprasta forma, atrodo, nereikšmingomis detalėmis, slepiasi paslaptinga kūrinio esmė ar idėja, kuri nėra tokia paprasta, kokia gali pasirodyti iš pirmojo žvilgsnio. Ne veltui mano kūrybos moto yra banalus – grožis slypi paprastume. Kiekvienas kūrėjas žino – tai sudėtingiausias uždavinys: nedaugžodžiauti, išgryninti formą ir turinį, pasakyti pačią esmę. Ir palikti vietos žiūrovui, skaitytojui…
Metams bėgant supratau, kad man be galo svarbus žmogaus gebėjimas JUOKTIS. Iš savęs, iš pasaulio, iš negandų. Tik taip gali būti objektyvus, o kartais tik taip įmanoma tiesiog neprarasti sveiko proto, o humoras – lengvas, subtilus ir taiklus – yra galingas ginklas.
– Kūrybai Jums reikalinga specifinė aplinka ar koks nors daiktas, ritualas? Griežtai atskiriate skirtingų darbų erdves (t. y. kai rašote ir kai kuriate papuošalus)?
– Ir taip, ir ne. Rašau dažnai savo „darbo lovoje“, vakarais. Kartais taip įsijaučiu į rašymą, kad paskui bijau miegoti. Kartais negaliu sustoti – mintis veja mintį, o kartais kankinuosi ir negaliu nieko parašyti. Man reikia įkvėpimo – rašydama apie Lietuvos miškus, ten ir sėdėjau – kad jausčiausi būtent taip, kaip įsivaizduoju, kad turėtų jaustis mano personažas – ieškau panašių vietų. Kad būtų šalta, drėgna, gūdu. Kad matyčiau gyvius, samanas, dvokiantį, stovintį raistą… O keisčiausia, kad viską radau!
Papuošalus kuriu savo studijoje. Tačiau vienu prisėdimu negimsta niekas – aš daug keliauju, daug minčių ateina tiesiog vaikštant – visuomet turiu su savimi užrašų knygelę – ten prie kiekvieno kliento vardo yra daugybė piešinukų. Man reikia laiko – kartais atrodo, kad tiksliai žinau, ką reikia daryti, pradedu, imame daryti, o procesui įsibėgėjus kartais baigiu visiškai priešingu kūriniu – kuriu žmonėms – daiktai turi „prilipti“ ir nepaleisti. Turi būti prasmingi… Nieko negaliu padaryti „ant smūgio“, „greitai“…
– Kokia buvo Jūsų mėgstamiausia istorija, kai buvote maža?
– Skaičiau labai daug būdama maža. Net lovą buvau uždegusi, skaitydama naktį. Nepamenu savo mėgstamiausios vienos knygos. Gal A. Lindgren „Broliai liūtaširdžiai“.
– Ką patartumėte vaikui, kuris šią minutę svajoja tapti rašytoju?
– Nežinau. Daryti tai, kas jam tikrai patinka – sekti „ženklus“ gyvenime: jeigu darysi tai, kas tave džiugina, traukia, kam jauti aistrą ir pašaukimą, būtinai tapsi tuo, kuo nori. Niekada nesistenk būti toks, kokį tave nori matyti aplinka. Ir visai nesvarbu, kas tie „jie“ – tėvai, matematikos mokytoja ar mokyklos direktorius – pirmiausia turi būti sąžiningas pats sau ir daryti tai, kas tikrai patinka ir sekasi, o visa kita ateina tuomet gana nuosekliai savaime. Pas mus gajus krikščioniškasis „sunkaus darbo ir gyvenimo“ kelias gali nuvesti neteisinga kryptimi. Neskubėk. Dažnai reikia sustoti. Pasėdėti parke ant suoliuko pačiam su savimi, nebėgti į šimtus būrelių ir nelėkti ten, kur kiti stumia – pasiklausyti paukščių parke, pasižiūrėti į pro šalį lekiančius šimtus automobilių, praeivių ir paklausti savęs – KAM rašyti – ar tai ką nors pakeis, ar kam nors gali būti įdomi mano siunčiama žinutė…
Būti pastabiam, klausiančiam, kritiškam…
– Kodėl paaugliai turėtų laisvalaikiu skaityti?
– Nes tik skaitančio žmogaus sistema ar šiaip inertiškas gyvenimas netampys už virvučių kaip kvailos marionetės. Nes tik mokantis rasti informaciją, ieškantis atsakymų žmogus mokės teisingai pasirinkti. Tik žinantis, informuotas, suprantantis (ar bandantis suprasti) žmogus mokės įvertinti pačius paprasčiausius (svarbiausius) dalykus gyvenime, kurie dažniausiai būna esminiai ir kurių mes nepastebime informacijos šiukšlyne. Skaitantis žmogus nebėgs su minia – jis visada bendraus tik su pačiais protingiausiais, mokysis iš pačių geriausių – su tais, kurie turi ką pasakyti – su rašytojais.
– Papasakokite apie ryšį su knygomis Jūsų šeimoje. Skaitote knygas savo vaikams?
– Visi mūsų šeimoje skaito. Keliomis kalbomis. Aistringai. O kai kurie yra netgi, sakyčiau, priklausomi nuo skaitymo…
– Gal galite pasidalinti su skaitytojais 3 įdomiais faktais apie save?
– Esu žemaitė, gimusi Telšiuose ir dar moku žemaitiškai kalbėti (nežinau, ar čia skaitytojui įdomus faktas).
Mano kūrybos simbolis yra mažas simpatiškas paukštelis ir aš jau ketvirti metai nesuvalgiau nė vieno paukščio. Tiesiogine prasme – pasirinkau veganizmą.
Mėgstu pajuokauti. Ypač iš nusistovėjusių, rimtų, nekvestionuojamų dalykų… tad gal dar įdomus ir juokingas vienas faktas – kai buvau pakviesta į vakarienę pas Ispanijos karalius, susilažinau su draugais iš vieno didžiulio dalyko, kad išdrįsiu vietoj rankinuko pasiimti tokį permatomą depiliatoriaus dėklą. Taip ir padariau – tai liko nuotraukose. Buvo daug smagaus juoko, o kartu ir adrenalino… (nors nerizikuoju „ant durniaus“ – depiliatoriaus dėklas buvo stilingas).
Norintys dalyvauti konkurse, kurio prizai – ne tik J. Lago knygos, bet ir jos kurti papuošalai, registruotis gali leidyklos „Nieko rimto“ svetainėje.
