Panašiai kaip Roberto Planto dainoje "Stairway to Heaven" ("Laiptai į rojų"), kur susipina fizikos ir metafizikos priešprieša bei tapatybė. Nuo "Stairway to Heaven" atsiradimo praėjo pusė šimtmečio, tai, kas apčiuopiama, keitė pavidalus, bet tos muzikinės figūros vis taip pat paralyžiuoja.

2018-ieji R.Plantui – svarbūs, kaip ir daugeliui jo garsių bendraamžių. Tam tikrą laiko ribą teko peržengti ne tik jam, bet ir sidabrinio balso savininkui Klausui Meine bei jo kolegai Rudolfui Schenkeriui iš "Scorpions", juodai lakuotais kojų nagais Lietuvą šiurpinusiam Stevenui Tyleriui iš "Aerosmith", dėl sutinusio nykščio jubiliejų ligoninėje pragulėjusiam scenos banditui Ozzy Osbourne'ui, gitaros genijui be pirštų Tony'ui Iommi'ui iš "Black Sabbath", "Smoke on the Water" būgnininkui Ian'ui Paice'ui iš "Deep Purple", Trakuose jautrius tėvelius roto viruso simptomams pasmerkusiam "Poison" autoriui Alice'ui Cooperiui, į islamą atsivertusiam Catui Stevensui, "Belladonna" kūrėjui Philui Moggui iš UFO, taip pat baronui Andrew Lloydui Webberiui su jo "Jėzus Kristus – superžvaigždė" ir "Operos vaiduoklis". Visiems jiems šiemet sukako 70 metų. Tiek pat būtų buvę ir Gary'ui Thainui iš "Uriah Heep" bei Johnui Bonhamui iš "Led Zeppelin", bet jie jau seniai išėjo "šnarančio vėjo laiptais", kaip 113 mln. kartų kanale "YouTube" metaforiškai vis byloja "Stairway to Heaven".

Tie laiptai kasmet išveda vis daugiau XX amžiaus kultūros figūrų, vadintinų ne asmenimis, o asmenybėmis. Didžiųjų pokyčių karta išeina, ir metų sandūros kaskart vis aiškiau apie tai kalba. Fone lieka feisbukiniai miražai, virtualūs profiliai ir plastikinės vertybės, kurių perspektyva tokia pat miglota, kaip per mėnesį pasenusios išmaniosios programėlės.