Suaugo su jūra
– Nekyla abejonių, kad esate gydytoja iš pašaukimo. Kaip jūsų gyvenime atsirado medicina?
– Žmogų, kaip asmenybę, pirmiausia suformuoja tėvai ir aplinka, iš kurios jis yra atėjęs. Taip pat ir draugai. Vienuolika metų viename suole sėdėjau su bendraklase, kuri iki pat šiol man yra artima, palaikome šiltus santykius. Net ir mūsų vaikai mokėsi vienoje klasėje. Jos tėvelis buvo kapitonas. Sovietų laikais tai atrodė didelė egzotika: grįždamas iš jūros jis parveždavo žurnalų, papasakodavo intriguojančių istorijų. Mane, vaiką, tai labai žavėjo. Juolab kad pati užaugau prie jūros Melnragėje ir esu gryna klaipėdietė. Matyt, todėl ir mes su drauge troškome keliauti, skaitėme knygas apie jūrininkus ir tikėjomės, kad vieną dieną mums pavyks tai padaryti. Gal penktoje, šeštoje klasėje pradėjome sukti galvas, kaip moteriai patekti į jūrą. Tapti virėja nesinorėjo, puodai netraukė. Kitas būdas – pasukti į mediciną ir tapti laivo gydytoja. Taip susiklostė, kad draugė pabijojo stoti, o aš nusvilau. Iš pirmo karto nepavyko, bet žemaitiškas kraujas neleido pasiduoti – galiausiai vis tiek pasiekiau savo. Įstojau į Kauno medicinos institutą ir iki šiol jaučiu, kad sėdžiu savo ratuose. Jei reikėtų vėl rinktis, daryčiau tą patį.
– O kas nutiko stojant pirmąjį kartą?
– Esu ramus žmogus. Būdama jaunesnė labai greitai atrasdavau bendrą kalbą su vaikais, todėl traukė pediatrijos studijos. Kadangi Vilniuje tebuvo kelios vietos, nepavyko. Užtat įstojau į Kauno medicinos instituto gydomąjį fakultetą, o mano draugė – į farmakologijos. Visai nedaug trūko, kad vėliau pasirinkčiau pediatriją, bet pamačius tikrąjį gydytojų darbą su leukoze sergančiais vaikais supratau, kad tai – ne man. Tiesiog per sunku emociškai, beprotiškai jaudinčiausi dėl kiekvieno vaiko. Kai kurie įspūdžiai iš instituto iki šiol gyvi, dar dabar širdį suspaudžia prisiminus ant rankų savo vaikus nešiojančius tėvus. Mūsų Klaipėdos Jūrininkų ligoninės hematologai – irgi auksiniai žmonės. Ant kojų pastato ir sunkiausios būklės ligonius po reanimacijos, po chemoterapijos. Įsivaizduoju, kokį moralinį pasitenkinimą jaučia gydytojai, kai atsigavęs jų pacientas žingsniuoja koridoriumi ir nuoširdžiai dėkoja. Būtent tai mane labiausiai įkvepia dirbti.
– Ko gero, daugumai gydytojų šis jausmas – svarbesnis už atlygį?
– Be jokios abejonės. Blogai, kai žmogus nesveiksta. Esi nusiminęs, vis mąstai, ką ne taip darai. Rodos, atiduodi visas jėgas, o jam negerėja. Kartais darau klaidą realiai neįvertindama paciento amžiaus – norisi išgelbėti kiekvieną, nors ir negali to padaryti. Tokiais atvejais tenka pripažinti – kiek Dievulis davė, tiek. Juk anksčiau studentų gerontologijos mokslų niekas nemokė.
Palietė karas ir tremtis
– Gal ir jūsų tėvai ar seneliai buvo gydytojai?
– Aš vėlyvas ir vienturtis vaikas šeimoje. Tėveliai su medicina visiškai nesusiję, mamos tėvai tikri žemaičiai, Telšiuose turėjo ūkį, o tėtis – kalvis. Tiesa, giminėje iš babytės pusės buvo gydytojų. Deja, mūsų giminę išblaškė karas ir trėmimai. Babytei su mama pavyko pasislėpti nuo tremties Klaipėdoje, bet visi kiti buvo išvežti į Krasnojarsko kraštą. Mano tėveliui teko sėdėti kalėjime, jo neturiu jau beveik 29 metus. Po visų lagerių jam labai suprastėjo plaučiai. Mano teta, mamos sesuo, studijavo mediciną, bet ją, trečiakursę ar ketvirtakursę, irgi ištrėmė iš Kauno, taip pat ir mano dėdę inžinierių. Paskui teta tapo felčere.
– Kodėl susidomėjote būtent plaučių ir kvėpavimo takų ligomis?
– Mano studentavimo laikais rezidentūros nebuvo, baigęs bendrąją terapiją iškart eidavai gydyti ligonių. Gimus sūnui teko vieniems metams atidėti internatūrą. Tada neatsitiktinai gavau paskyrimą į Klaipėdos tuberkuliozės ligoninę – labai norėjau sugrįžti į savo gimtąjį miestą, į namus. Kartu su savimi į Klaipėdą parsivežiau ir kaunietį vyrą Gediminą.
– O kaip planai tapti laivo gydytoja?
– Stojau į mediciną tam, kad pakeliaučiau ir paplaukiočiau, bet išėjo kiek kitaip. Ištekėjau, atsirado pirmasis vaikas, tad šiuos planus teko pamiršti. Be to, tik studijų pabaigoje susivokiau, kad niekas į jūrą neišleis politinio kalinio ir tremtinių dukters. Kelias į jūrą man bet kuriuo atveju buvo užtvertas. O Tuberkuliozės ligoninė buvo arti namų, ten aš tapau tikra pulmonologe. Kadangi praktikos daug neturėjau, teko visko mokytis iš naujo. Man labai pasisekė su mokytojais, žemai lenkiu galvą prieš visus Klaipėdos tuberkuliozės ligoninės gydytojus. Per tuos daugiau nei devynerius metus labai daug sužinojau ir patobulėjau. Paskui pasitaikė proga ateiti į Klaipėdos jūrininkų ligoninę. Čia, Diagnostikos skyriuje, į savo darbą pažvelgiau dar plačiau – pamačiau, kas yra sąnarių ligos, sepsis, susidūriau su daug neaiškių dalykų. Tai nepaprastai įdomu. Juk gydytojo darbas – tarsi detektyvo. Knisiesi, ieškai atsakymo, kartais net spėji, nes kiekvienas atvejis yra išskirtinis ir unikalus. Kaip jau sakiau, asmenybei daug įtakos turi aplinka. Šia prasme man labai pasisekė – Jūrininkų ligoninėje jauki ir maloni atmosfera, čia dirba supratingi kolegos, kurie visada pasiruošę padėti. Nesijauti suvaržytas ar įspraustas į rėmus. Priešingai. Darydamas ką nors nauja, jauti vadovų ir kolegų palaikymą.
Svarbiausia – pagarba ir atidumas
– Kas jums svarbiausia darbe, kokius uždavinius sau keliate?
– Visada siekiau būti gera gydytoja praktike. Pasikartosiu, man labai pasisekė dėl mokytojų. Vis dar bendrauju su savo pirmąja mokytoja. Buvome pirmoji 12-osios vidurinės, dabartinės "Žemynos" gimnazijos, laida. Mokiausi sustiprintą vokiečių, šią kalbą mokytojai man įkalė kaip vinį. Vėliau šios žinios pravertė. Medicinos institute irgi buvo diegiamos labai svarbios vertybės – nepakenkti pacientui, stengtis visada padėti kolegai, nes be reikalo jis į tave niekada nesikreips, bei pagarbiai elgtis su mirštančiuoju ir numirusiu žmogumi. Kai būdavome prozektoriumuose, mokytojai aiškindavo, kad negalima pamišti, jog tai – žmogaus organai. Jau dirbdama Klaipėdos jūrininkų ligoninėje sugalvojau išmokti bronchoskopuoti. Džiaugiuosi, kad Vilniuje mane priėmė nuostabus mokytojas ir nepaprastas žmogus profesorius Edvardas Danila.
– Stažavotės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Ne viskas pinigais pamatuojama.
– Kelis kartus buvau išvažiavusi į Vokietiją, kurioje man labai patiko. Netgi kažkada norėjau ten padirbėti. Bet su vyru esame stipriai įsikibę į Lietuvą. Kad ir finansiniu požiūriu čia uždirbama mažiau, bet mums ji brangi. Ne viskas pinigais pamatuojama. Nesu valdinga mama, savo vaikams leidau rinktis, bet, matyt, šis jausmas persidavė ir jiems, nes abu sūnūs Vaidotas ir Daumantas liko Lietuvoje. Pateisinu ir tuos žmonės, kurie išvažiuoja, juk yra visokių situacijų. Bet kas bus, jei visi pabėgsime?
Tūkstančiai kilometrų automobiliu
– Ar su šeima vis dar gyvenate Melnragėje? Ką veikia sūnūs?
– Nors truputį ir baugina uostai, iš tėvų namų keltis kitur nenorėčiau. Mano vyras įgijo du universitetinius išsilavinimus: yra ir diplomuotas anglų kalbos filologas, ir inžinierius. Turime du sūnus, bet nė vienas jų medicinos nepasirinko. Vienas baigė ekonomiką ir dirba banke. Kitas mokėsi istorijos, bet istoriku netapo. Darbuojasi geležinkelyje ir šiuo metu baiginėja transporto logistikos studijas. Iš Klaipėdos nė vienas sūnų nepabėgo, esame tikri savo miesto patriotai.
– Kaip pailsite nuo darbų?
– Mėgstame keliauti, domimės istorija. Taip pat daug metų atsipalaiduoju sportuodama, o vasarą stengiuosi kuo daugiau minti dviratį. Su šeima mašina esame išmaišę daugybę Lietuvos ir užsienio vietovių. Esu sužavėta Lenkijos istorinio paveldo, kurio šioje šalyje yra labai daug, didybe ir grožiu. Ilsimės ne gulėdami paplūdimiuose, o intensyviai. Pernai nuvažiavome daugiau kaip 3 tūkst. kilometrų pietine Italija ir Sicilija. Vyras taip sudėlioja maršrutą, kad trypčioti vietoje nėra kada – anksti ryte keliesi, visą dieną keliauji, grįžti vakare, išmiegi, o kitą dieną – vėl į trasą. Dar vienas mano hobis – knygos, skaitydama detektyvus atsipalaiduoju, šiaip mėgstu įvairią literatūrą. Smagu, kai knygos vis dar gali priblokšti, kaip neseniai skaitytas Rohintono Mistry romanas "Trapi pusiausvyra". Tai pasakojimas apie niūrią Indijos pusę ir joje vykdomą politiką, žiaurumą ir žmonių nelygybę.
Vizitinė kortelė
Gimė 1958 m. kovo 24 d. Klaipėdoje.
Mokėsi Klaipėdos 12-oje vidurinėje mokykloje, dabar – Klaipėdos "Žemynos" gimnazija.
1986 m. baigė tuometį Kauno medicinos institutą.
Stažavosi Vilniaus ir Kauno universitetų klinikose, Vokietijoje.
21 metus dirba Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, Diagnostikos skyriuje.
Ištekėjusi, turi du sūnus – Vaidotą ir Daumantą.
