Dovanoti paveikslai yra iš naujosios P. Kiznio galerijos salės, kuri šį rudenį papildė jau kelerius metus muziejuje pristatomą mecenato paveikslų galeriją.

„Nuo šiol iš 26 antrojoje salėje matomų ilgalaikiam eksponavimui perduotų kūrinių šeši – jau muziejaus nuosavybė. Dovana vertinama šešiaženkle eurų suma, o antrojoje salėje deponuotų kūrinių vertė siekia septynženklę sumą“, – penktadienį pranešė muziejus.

M. Kaminsko nuotr.

Valdovų rūmams dovanoti du nežinomo italų dailininko XVII amžiaus poriniai natiurmortai su vazomis, italų dailininko Filippo Gagliardi (Filipo Galjardžio, 1606–1659), vadinamo išgalvotos architektūros kompozicijų pradininku, paveikslas „Architektūrinė kompozicija“, prancūzų kilmės dailininko Charleso Dauphino (Šarlio Dofino, apie 1620/1628–1677/1678) XVII amžiaus drobė „Romėnų mitologijos medžioklės ir augmenijos deivė Diana“.

Papildydamas muziejaus kolekciją P. Kiznis taip pat įteikė nežinomo vokiečių dailininko XV amžiaus pabaigos–XVI amžiaus pradžios triptiką su Kristaus gyvenimo ir kančios scenomis.

Pramonininkas ir mecenatas Pranas Kiznis (antras iš kairės). M. Kaminsko nuotr.

Nuo šiol Valdovų rūmų muziejui priklausys ir žinomo manierizmo bei ankstyvojo baroko epochų Neapolio dailininko Fabrizio Santafede (Fabricijaus Santafedės, apie 1555–1626) kūrinys „Kūdikėlio Jėzaus maudynės“. Paveikslas yra su autoriaus parašu, jis rastas tik restauravus drobę Lietuvoje.

Anksčiau mecenatas jau yra dovanojęs muziejui ir ilgam laikui saugoti bei eksponuoti paskolinęs paveikslų, dovanojęs ar deponavęs skulptūrų, parėmęs muziejaus kultūrinę ir švietėjišką veiklą.

Dalies komisijos narių teigimu, ne visi pateikti kūriniai atitiko premijos įstatuose minimus reikalavimus. 

„Premijos skyrimas ne romanui, o kito žanro kūriniui prieštarautų premijos įstatams. Taip sutapo, kad šiemet buvo nominuotos trys knygos, kurios nėra romanai, o tarp likusių komisija lyderio neišrinko“, – sakė komisijos sekretorė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.

„Šiemet dalis pasiūlytų kūrinių neatitiko įstatų reikalavimų, o likusieji nesurinko komisijos daugumos balsų“,– teigė ir komisijos pirmininkas, poetas ir vertėjas Marius Burokas.

Daugumos komisijos narių nuomone nuspręsta šiais metais premijos neskirti.

Šiemet jai pasiūlyti šeši kandidatai: Akvilina Cicėnaitė („Anglų kalbos žodynas“), Juozas Gaižauskas („Pasibaidęs Dievo žirgas“), Marius Ivaškevičius („Tomas Mūras“), Loreta Jastramskienė („Visada, Tėve, bus Amerika“), Jurga Vilė („Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius“), Agnė Žagrakalytė („Triukšmaujantys: katalikai“).

Rašytojo ir žurnalisto Liudo Dovydėno (1906–2000) premija teikiama nuo 2008-ųjų.

Jos mecenatas – Jungtinėse Valstijos gyvenantis rašytojo sūnus fotomenininkas Jonas Dovydėnas. 

Premijos laureatais anksčiau yra tapę rašytojai Romualdas Granauskas, Leonardas Gutauskas, Vytautas Martinkus, Valdas Papievis, Vladas Kalvaitis, Donaldas Kajokas, Grigorijus Kanovičius, Kristina Sabaliauskaitė, Birutė Jonuškaitė, Sigitas Parulskis, Markas Zingeris, Rugilė Audenienė ir Ieva Dumbrytė.

„Nacionalinio mecenato šiemet nebuvo pasiūlyta. Tikimės, kad bus pasiūlyta kitais metais“, – BNS sakė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

Pagal įstatymą, nacionalinio mecenato vardas suteikiamas asmeniui, skyrusiam ne mažiau kaip 1 mln. eurų paramą kultūros, švietimo, mokslo, kitam projektui ar projektams.

Kadangi tokia suma neturi būti skiriama per vienus metus, ministro teigimu, ateityje asmenų, vertų mecenatų vardo, turėtų daugėti.

„Mecenato vardas suteikiamas už augantį indėlį į kultūrą. Per kelerius metus ta suma gali susikaupti ir tapti tokia, kokia nustatyta įstatyme. Tad mecenatai auga Lietuvoje“, – teigė jis.

Kita vertus, M. Kvietkauskas pasidžiaugė, kad šiemet pirmą kartą sulaukta pasiūlymo mecenatų vardus suteikti dviem savivaldybių mecenatams.

Mecenavimo taryba rekomendavo jiems suteikti mecenatų statusus.

„Tai įvertinimas tikrai už didelį indėlį – 250 tūkst. eurų – kultūrai. Mes tikrai labai džiaugiamės, kad yra du savivaldybių mecenatai, suteikę tokią paramą kultūrai“, – BNS sakė ministras.

Mecenato vardas suteikiamas už augantį indėlį į kultūrą.

Jis teigė negalįs įvardyti šių mecenatų, kol nepriimti oficialūs sprendimai.

Įstatymas numato, kad savivaldybės, kurioje nuolatinių gyventojų yra 25 tūkst. ar mažiau, mecenato vardas suteikiamas asmeniui, skyrusiam ne mažiau kaip 150 tūkst. eurų dydžio paramą mecenuojamam projektui. Didesnėse ir kurortinėse savivaldybėse mecenatu pripažįstamas asmuo, skyręs ne mažiau kaip 250 tūkst. eurų dydžio paramą.

Šiuo metu galiojantis Mecenavimo įstatymo nenumato jokių lengvatų finansinę paramą teikiantiems verslininkams.

Mecenatams įteikiamas specialus ženklas, jų vardai įrašomi į Mecenatų knygą.

M. Kvietkauskas teigė, kad pasirinktas simbolinis mecenatystės skatinimas. Tačiau jis neatmetė galimybės ateityje numatyti ir mokestinių ar kitokių lengvatų už paramą kultūrai.

„Kai kuriose sferose tos paramos formos lengvatomis tikrai skatinamos labai efektyviai, pavyzdžiui, kino koprodukcijos skatinimas. Jis Lietuvai suteikia didžiulės vertės sukurtus naujus filmus. Manau, kad ir kitose sferose labai gerai apgalvojus, kaip turi veikti lengvatos, galima atrasti tinkamą mechanizmą“, – tvirtino jis.

„Kultūros ministerija nuosekliai dirba ieškodama, kokie galėtų būti nauji būdai skatinant mecenatystę, ne tik simbolinio vardo suteikimas“, – pridūrė jis.

Pasak kultūros ministro, vienas iš variantų būtų pakoreguoti Labdaros ir paramos įstatymą, kur numatytos lengvatos verslui, labiau jį pritaikant kultūros rėmimui.

Nacionalinio mecenato vardą kol kas turi vienintelis asmuo – bendrovės „Teltonika“ steigėjas ir savininkas Arvydas Paukštys. Jam šis vardas suteiktas pernai už finansinę paramą atstatant Balbieriškio Švč. M. Marijos Rožančinės bažnyčią Prienų rajone.

Iš Anykščių rajono kilęs P. Kalibatas Rusijoje, tuometiniame Leningrade, dabartiniame Sankt Peterburge, studijuodamas neakivaizdžiai įgijo inžinieriaus geologo specialybę. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, jis ėmėsi knygų leidybos verslo.

1994 metais P. Kalibatas įkūrė savo spaudos ir leidybos įmonę „Petro ofsetas“.

Bendrovės spausdintos knygos pelnė ne vieną apdovanojimą, įmonės išleista Pauliaus Normanto knyga „Baltas“ įrašyta į šalies rekordų knygą kaip ilgiausia lankstytina knyga Lietuvoje, o atkurti Kristijono Donelaičio „Metų“ ir Martyno Mažvydo „Katekizmo“ kūriniai buvo pirmieji faksimiliniai leidiniai šalyje.

P. Kalibatas daugelį metų buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kasmetinės premijos už kūrybiškiausią metų knygą mecenatas, įvairių kultūros leidinių bei šalies poligrafijos sektoriaus rėmėjas, Pasaulio anykštėnų bendrijos leidybos projektų organizatorius, šios bendrijos garbės narys, taip pat Lietuvos spaustuvininkų asociacijos tarybos narys bei Knygotyros ir dokumentotyros instituto įkurtos Knygos kolegijos pirmininkas.

P. Kalibatas šiais metais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Lietuvos vadovų užuojauta

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą, mirus spaustuvininkui, leidėjui ir mecenatui P. Kalibatui.

Pasak šalies vadovės, Lietuvos knygų pasaulis neteko savo spaudos Atlanto – didelės asmenybės, spaustuvininko pašaukimą atradusios Atgimimo metais, pradedant disidentų kūriniais ir kita Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio leidyba.  

Užuojautoje teigiama, kad P. Kalibato įsteigta spaustuvė išaugo į reikšmingą poligrafijos bendrovę, kurios išleistos knygos buvo ir skaitomos, ir gėrimasi jų kokybe, pelniusia daug apdovanojimų. Leidėjo švietėjišką misiją vainikavo K. Donelaičio „Metų“ 1818 m. leidimo faksimilinis leidinys. Kaip mecenatas P. Kalibatas rėmė studentus, jaunuosius leidėjus, literatūrines premijas, „Knygų Kalėdas“, niekada nepamiršdamas ir savo šaknų – anykštėnų bendrijos.

Dėl skaudžios netekties prezidentė pareiškė nuoširdžią užuojautą P. Kalibato šeimai, artimiesiems ir kolegoms, taip pat Lietuvos kultūros bendruomenei.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis taip pat pareiškė užuojautą dėl P. Kalibato mirties.

„Netekome vieno iš šalies spaudos ir leidybos pradininkų, didžių mecenatų, švietėjų padėjusių pamatą mūsų poligrafijos plėtrai po Nepriklausomybės atkūrimo. P. Kalibato įkurta bendrovė pelnė daugybę apdovanojimų už pavyzdinę spaudos kokybę, buvo apdovanota diplomais už gražiausiai išleistas Lietuvos knygas.

Dėl skaudžios netekties reiškiu nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems, bičiuliams ir bendražygiams, kolegoms, visai šalies kultūros bendruomenei. Esu tikras, kad P. Kalibato indėlis į kultūros kėlimą, švietėjišką, filantropinę veiklą niekuomet nebus pamirštas“, – sako Vyriausybės vadovas.

Nulėmė rinkimų patirtis

– Jūs vienas pretendentų, kuris būsimuose merų rinkimuose turėjote bene realiausius šansus pelnyti rinkėjų pasitikėjimą. Ar sulaukėte pasiūlymų balotiruotis?

– Šį rudenį man pačiam labai netikėtai pasipylė pasiūlymų gausa faktiškai beveik iš visų partijų ir kuriamų visuomeninių komitetų. Tai, žinoma, mane labai pamalonino. Esu visiems labai dėkingas už pasitikėjimą. Bet maždaug prieš metus apsisprendžiau save realizuoti kitoje veikloje ir politiko kelio atsisakiau. Širdimi jaučiu, kad gal ir norėčiau dalyvauti rinkimuose, bet protu suvokiu, kad turiu atsitraukti. Bent jau dabar.

– Kas vis dėlto nulėmė jūsų apsisprendimą trauktis iš aktyvios politikos?

– Jei pamenate, su visuomeniniu rinkimų komitetu 2015 m. dalyvavau rinkimuose į merus ir į miesto savivaldybės tarybą. Viskas baigėsi tuo, kad teko įsitraukti į kovą dėl nesąžiningų rinkimų, nes pažeidimų buvo itin daug. Tada kreipėmės į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK). Komisija mums iškėlė sąlygą, kad leis perskaičiuoti balsus 7 Klaipėdos rinkimų apylinkėse, jei ras pažeidimų, tuomet perskaičiuos visus Klaipėdos miesto rinkėjų balsus. Taip ir įvyko. Perskaičiavus tų apylinkių rezultatus, mūsų įtarimai pasitvirtino. Nuspręsta perskaičiuoti visus klaipėdiečių balsus. Tai turėjo būti padaryta Vilniaus rinkimų apygardoje. Tada ir prasidėjo visi "kalneliai" bei negražūs žaidimai. Dėl to mes kreipėmės į Vyriausiąjį administracinį teismą, jis mūsų ieškinį nagrinėjo, bet neatsakė į esminius klausimus, kuriuos kėlėme. VRK, priėmusi sprendimą perskaičiuoti balsus, turėjo perskaičiuoti ne tik pažymėtus ar sugadintus, bet ir nepanaudotus biuletenius, kaip numato įstatymas. O šito jie nepadarė. Kodėl? Į šį klausimą neatsakė ir teismas.

– Kokių įtarimų tada jums kilo?

– Sprendimas neperskaičiuoti nepanaudotų biuletenių ir buvo tas didžiausias VRK pažeidimas. Juk tų pačių rinkimų Šilutės atvejis (kur rinkimų rezultatai vėliau buvo anuliuoti) parodė, kad nežinia kur pradingo apie 600 būtent nepanaudotų biuletenių, kurių Klaipėdoje niekas net neperskaičiavo. Jau nekalbu apie tai, ką užfiksavo antstoliai: maišai su klaipėdiečių balsavimo biuleteniais nebuvo užplombuoti, kai kurie vokai buvo atplėšti, liudininkai patvirtino, kad protokolai buvo perrašinėjami kitą dieną po rinkimų.

– Kaip manote, kodėl taip nutiko? Ar dėl rinkimų komisijos narių tingėjimo, aplaidumo, o gal egzistuoja kokia nors sąmokslo teorija?

– Kažin, ar tai aplaidumas. Manyčiau, tai buvo daroma sąmoningai, kad nebūtų keičiami rinkimų rezultatai, kad jie liktų tokie, kokie yra. 2015 metais rinkimų teisę Klaipėdoje turėjo 137 tūkst. rinkėjų, rinkimuose dalyvavo apie 40 procentų klaipėdiečių, taigi didžioji dalis rinkimų biuletenių liko nepanaudota ir jų kelias yra neaiškus. O jų skaičius yra toks, kad galima buvo iš esmės pakeisti rinkimų rezultatus. Šilutės pavyzdys kaip tik ir parodė, kad jie tam ir buvo panaudojami. VRK turėjo juos perskaičiuoti, bet to nepadarė. Ir tai davė pagrindo įvairiems spėliojimams, o tai verčia abejoti rinkimų skaidrumu. Aš kalbu ne apie vieną ar kitą balsą, o apie tūkstančius balsų, kurie iš esmės keitė visą politinį lauką. Ir, kai tai matai, kad ir ką kalbėtum ar darytum per rinkimų kampaniją, ir net jei žmonės už tave balsuotų, rezultato pasiekti vis tiek nepavyks.

– Vadinasi, jūs jau anksčiau priėmėte sprendimą daugiau nebedalyvauti rinkimuose?

Čia net protu sunku paaiškinti, kad tokie dalykai galėtų vykti XXI amžiuje.

– Taip galutinai apsisprendžiau jau anksčiau, ne dabar. Bet labai tikiu, kad pasikeitusi VRK sudėtis ir mano ankstesnės kovos už skaidrius rinkimus pavyzdys drausmins ir, reikia tikėtis, šitų rinkimų rezultatai bus sąžiningesni. Juk rinkimai ir yra tam, kad kiekvienas politikas kovotų ne "po kilimu", o savo idėjomis, argumentais. Tačiau negaliu teigti, kad patys rinkimai mane nuvylė, man teko daug bendrauti su žmonėmis ir, manyčiau, kad esu daugiau politikas nei verslininkas. Nes man tarnauti žmonėms, įgyvendinant jų lūkesčius, yra žymiai maloniau, nei užsiimti verslo projektais. Šia prasme rinkimai mane pakylėjo, tačiau nuvylė kitkas. Norėčiau, kad ta rinkimų kova būtų sąžininga, bet čia net protu sunku paaiškinti, kad tokie dalykai galėtų vykti XXI amžiuje.

Universitetas prarado šansą

– Nepaisant to, jūs po pastarųjų rinkimų labai aktyviai dalyvavote ir dalyvaujate miesto gyvenime. Ką bandėte daryti ir kas jums nepavyko?

– Prie daugumos iniciatyvų, kurios vykdomos mieste, esu prisidėjęs ir aš. Tačiau manau, kad Klaipėdoje viskas vyksta pernelyg lėtai. Reikia suvokti, kad gyvename globaliame pasaulyje ir taip užsidarius gyventi nebeįmanoma. Šiandien akivaizdu, kad miestas mažėja. Per 10 metų Klaipėdoje neliko 40 tūkst. žmonių. Neabejoju, kad dauguma išvykusiųjų yra jauno amžiaus. Nors, anot statistikos, vidutinis darbo užmokestis Klaipėdoje yra vienas didžiausių Lietuvoje, net didesnis nei Kaune. Tai kyla klausimas, jei tokie geri atlyginimai, kodėl žmonės iš Klaipėdos išvažiuoja?

– Ką, jūsų nuomone, pirmiausia Klaipėdoje reikėtų sutvarkyti?

– Politikams ir yra užduotis sutvarkyti švietimą, turiu galvoje Klaipėdos universitetą (KU). Universitetas, žinoma, sėkmingai gali gyvuoti ir su 3 tūkst. studentų, verslo įmonės gali bendradarbiauti ir su mažesne mokslo įstaiga, bet, jei mes jau norime lygintis bent su Kaunu, studentų Klaipėdoje turėtų būti keliolika tūkstančių. Kažkada KU turėjo 10 tūkst. studentų. Tą galima pasiekti ir dabar.

– Kaip tai padaryti?

– Kai prasidėjo aukštųjų mokyklų reforma, aš pats buvau įtikinęs tris universitetus, kad jie jungtųsi prie KU, tačiau klaipėdiečiai nesugebėjo tuo pasinaudoti. Šansas buvo praleistas. Iš paties KU nebuvo parodyta iniciatyvos, tiesa, dabar jau ir senojo rektoriaus nebėra, ir universiteto taryba kita. Bet visada yra kitų galimybių. Ir jei miestas nori, kad į jį grįžtų jauni žmonės, tai KU klausimą turi neatidėliotinai spręsti. Dar vienas pavyzdys. Rodžiau didelę iniciatyvą, kad Klaipėdos "Žemynos" gimnazija taptų universitetine, nes Vilniaus ir Kauno universitetinės gimnazijos labai gerai reitinguojamos ir pasiruošia sau būsimus studentus. Tai KU per ketverius metus niekaip negalėjo tos problemos išspręsti, juolab kai pati gimnazija to nori, o abi įstaigos yra kaimynystėje. Ir dar klausiame, kodėl jauni žmonės išvažiuoja?

Iniciatyvos kapojamos kirviais

– Kas, jūsų manymu, pritrauktų žmones į Klaipėdą?

– Manyčiau, sutvarkius viešojo transporto sritį, Klaipėda taptų patrauklesnė gyventojams. Apie tai, kad senjorams viešasis transportas turėtų būti nemokamas, net nekalbu. Talino pavyzdys parodė, kad iš to galima gauti didelę naudą. Juk patys matome, kad jau vien pagerėjęs susisiekimas su Palangos oro uostu duoda rezultatą. Norėtųsi, kad Klaipėda neliktų uždaras miestas. Kalbu ir apie keltų liniją su Gdansku, ir geležinkelio atšaką su Ryga. Viskas yra įmanoma, tik reikia geros valios. Jeigu miestas susitvarkytų susisiekimo problemą, iš paskos pajudėtų ir visi verslai, kad ir konferencinis, medicininis ar klasikinis turizmas. Kalbėdami apie Klaipėdą džiaugiamės, kad čia gera gyventi, nes nėra spūsčių, yra jūra, labai geri dviračių takai, mes tikrai turime labai daug pranašumų, bet jų neišnaudojame.

Mes tikrai turime labai daug pranašumų, bet jų neišnaudojame.

– Jūs esate Lietuvos studentų krepšinio lygos prezidentas, kuriam pavyko įtikinti jaunuosius krepšinio talentus karjeros siekti čia, o ne užsienyje. Galbūt šitą jūsų modelį būtų galima pritaikyti ir Klaipėdai mėginant sustabdyti emigraciją?

– Taip, mums pavyko sustabdyti jaunų Lietuvos krepšinio talentų išvykimą svetur. Visi jie dabar renkasi karjerą čia, renkasi studijas Lietuvos universitetuose. Tai pavyko padaryti, pasitelkus krepšinio žvaigždes, parodėme ir krepšininkų tėvams, ir žaidėjų agentams, kad Lietuvoje iš tiesų yra geros sąlygos tobulėti. Per tuos 10 metų su Lietuvos studentų rinktine mums dukart pavyko tapti pasaulio čempionais. Taigi galiu teigti, jog sustabdyti klaipėdiečius, kad jie neišvažiuotų iš Klaipėdos, ar susigrąžinti išvažiavusiuosius yra žymiai lengviau. Tik čia reikia bendrų pastangų – ir politikų, ir visuomenininkų, ir verslininkų, ir universiteto, kad visi keltų miesto įvaizdį. Jei mums tai pavyktų, galėtume daryti stebuklus.

Iniciatyvų valdžiai nereikia?

– Manau, kad atėjusi nauja valdžia išnaudos Klaipėdos privalumus, nes Klaipėda yra labiausiai neišnaudotas miestas. Kai kurie jauni klaipėdiečiai savo ateitį sieja su Vilniumi. Be to, kyla naujas miestas žvaigždė – Kaunas. Dabar visų žvilgsniai yra nukreipti į Kauną. Manau, kad ir Klaipėda galėtų tokia tapti, tik nauja miesto valdžia turėtų pakeisti strateginį mąstymą. Klaipėdos savivaldybėje yra daug protingų, energingų ir supratingų žmonių. Ir Vydūno paminklo bei skvero projektas parodė, kad galima susivienyti ir padaryti gražių darbų. Dabar susidaro įspūdis, kad tarp miesto ir uosto vyksta amžina kova. Galimas dalykas, kad miestas ten, kur reikia, nesugeba apginti gyventojų interesų, o ten, kur reikėtų ieškoti kompromisų, nepajėgia jų rasti. O tai yra įmanoma.

– Kalbate apie kompromisus. Ar dėl užsitęsusių Klaipėdos muzikinio teatro statybų irgi kaltas biurokratinis vangumas?

– Prieš 10 metų prasidėjus krizei, naujo Klaipėdos muzikinio teatro idėja buvo beveik palaidota, bet man asmeniškai tada pavyko įtikinti A.Kubiliaus vyriausybę, kad Muzikinio teatro Klaipėdai reikia. Ir labai džiaugiuosi, jog statybos prasidėjo. Tik gaila, kad tas pastatas, kuris galėjo stovėti jau seniai, statomas tik dabar. Juk tada ir ES lėšas panaudoti buvo daug didesnės galimybės. Didelė klaida buvo ta, kad mieste iš pat pradžių nebuvo susitarta dėl vietos Muzikinio teatro statybai, iššvaistytas laikas, kai buvo nuspręsta, kad teatrą reikia statyti Memelio mieste. Supratau, kad idėja nereali, nujaučiau, kad verslas ten turi kitų interesų. Taip ir išėjo – jie bankrutavo, bet buvo prarasta labai daug laiko, ir viskas grįžo į tą pačią vietą, kurioje ir buvome. Pats asmeniškai dėjau pastangas, kad šitas projektas išjudėtų, įtraukiau net megažvaigždes, tarp jų – Violetą Urmanavičiūtę, bet miesto politikai neparodė geros valios. Jutau didelį pasipriešinimą, negaliu nuspėti net priežasčių. Juk tas teatras galėjo būti pastatytas net anksčiau nei Palangos koncertų salė. Aišku, statybos kada nors baigsis, bet kiek laiko prarasta? Tokiame mieste gyvenantys žmonės daug ką praranda. Bet mums reikėtų vytis. Ir tai įmanoma. Matau, kad klaipėdiečiai yra dideli miesto patriotai, turi daug idėjų ir energijos ir jiems reikia tą leisti daryti. Ir tas entuziazmas – viena pagrindinių varomųjų jėgų. O dabar dauguma nusivilia, susidūrę su biurokratizmu.

– Susidarė įspūdis, jog kad ir ką jūs darydavote miesto labui, susidurdavote su dideliu pasipriešinimu, kaip manote, kodėl?

– Tą ypač jaučiau, kai buvau miesto tarybos narys ir Strateginės plėtros komiteto pirmininkas. Supratau viena: mažai yra dalykų, kur kas nors gyvenime tavo pasiūlymų lauktų ar tau padėtų.

Palinkėjimas būsimiems politikams

– Jūsų požiūriu, koks būtų pats blogiausias scenarijus po savivaldybių rinkimų Klaipėdai?

Labai norėtųsi tikėti, kad dugnas jau pasiektas.

– Man norėtųsi tikėtis, kad tas blogiausias scenarijus jau dabar yra. Labai norėtųsi tikėti, kad dugnas jau pasiektas. Tačiau net ir tie politikai, kurie dabar yra, kažkiek keičia savo mąstymą, suprasdami, kas vyksta, nes juk dabar tarpusavyje konkuruoja ne tik įmonės, bet ir miestai. Mes esame globalaus pasaulio dalis, kur žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja, todėl reikia juos saugoti. O Klaipėda turi labai daug pranašumų prieš kitus miestus, ir mes turime moderniai protingai juos pristatyti. O išvažiuojantys žmonės parodo, kad kažkas mieste daroma ne taip. Tai – politikų darbo įvertinimas, kuris parodo, ar jie moka gyventi koja kojon su laiku, ar jie gyvena sau, o miestiečiai gyvena savo gyvenimą. Ir jei jie neranda sąlyčio taškų, žmonės ieško, kur jiems būtų gyventi geriau, o ne dalyvauti kažkokiose biurokratinėse kovose. Laikas dabar yra pinigai tikrąja ta žodžio prasme – jei žmogus pajaučia, kad ten jis nėra pageidaujamas ar laukiamas, jis tiesiog išvažiuoja.

– Ko palinkėtumėte būsimiems savivaldybės politikams?

– Apmaudu, kad kai kurie žmonės į politiką žiūri kaip į darbo biržą. Jie nori tik tam tikram laikui susikurti sau darbo vietą. Tokiu atveju jie sprendžia tik savo asmeninius reikalus miesto sąskaita ir, neabejotinai, nuvilia rinkėjus. Reikėtų nuoširdaus, nuoseklaus, sąžiningo darbo, galbūt ir su tam tikru kai kurių jėgų pasipriešinimu, bet miesto interesus reikia ginti iki galo. Reikia jausti tarnystę klaipėdiečiams, kad jie tavimi pasitikėjo.

– Nepaisant, kad atsisakote politinės veiklos, ar ir toliau dirbsite miesto labui?

– Neidamas į rinkimus, tikrai neatribosiu savęs nuo miesto gyvenimo. Ir nebūnant tarybos nariu galima daug nuveikti miesto labui. Galbūt atsiras naujų lyderių. Būna, kad ir senieji keičiasi. Ar persigalvosiu dėl dalyvavimo rinkimuose? Tikrai  ne. Žinau, kad yra žmonių, kurie už mane balsuotų, bet esu apsisprendęs eiti kitu keliu.

Tokius siūlymus gali teikti fiziniai ir juridiniai asmenys, susiję su tokio projekto inicijavimu, vykdymu ar vertinimu. Siūlymai priimami iki spalio 1 dienos, trečiadienį pranešė ministerija.

Nuo rugsėjo įsigaliojantis Mecenavimo įstatymas numato, kad nacionalinio mecenato vardas gali būti suteikiamas ne mažiau kaip vieno milijono eurų dydžio paramą valstybės arba daugiau negu vienos savivaldybės lygmeniu įgyvendinamam projektui ar projektams skyręs asmuo.

Mažose savivaldybėse (iki 25 tūkst. gyventojų) mecenato vardas gali būti suteikiamas ne mažiau kaip 150 tūkst. eurų dydžio paramą skyrusiam asmeniui, didesnėse – ne mažiau kaip 250 tūkst. eurų dydžio paramą skyrusiam asmeniui.

Ministerija teigia, kad Seimui įteisinus mecenato statusą sieks formuoti mecenavimo kultūrą, skatinti privačias iniciatyvas kultūros ir meno plėtrai, sudaryti palankias sąlygas remti visuomenei svarbius kultūros, meno, kitų sričių projektus.

Mecenatai galės naudotis mokestinėmis lengvatomis, kuriomis naudojasi ir labdaros bei paramos davėjai.

Numatyta, kad nacionalinio mecenato ženklus iškilmingoje aplinkoje įteikia premjeras sausio 25-ąją – Vilniaus pagarsinimo – Gedimino laiškų – dieną. Savivaldybės mecenato ženklus įteikia meras pasirinktą atmintiną dieną.

Paspirtis – finansinė injekcija

Vakar Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje oficialiai įsteigta Mecenato stipendija jaunajam kultūros darbuotojui.

Jos sumanytojas – bendrovės "Mūsų laikas" valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas, kasmet demonstruojantis išskirtinį dėmesį kultūrininkams.

Verslininkas šiuo metu mecenuoja I.Simonaitytės literatūrinę premiją, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos renginį "Klaipėdos knyga", dienraščio "Klaipėda" organizuojamus Metų klaipėdietės rinkimus, Klaipėdos pilies džiazo festivalį, teatro spektaklius bei kitus kultūrinius reiškinius.

"Juk be kultūros ateities nėra", – įsitikinęs jis.

Šiemet pradedama dar viena nauja tradicija – Mecenato stipendija jaunajam kultūros darbuotojui. Taip siekiama įvertinti jaunųjų talentų nuopelnus miesto kultūrai, paskatinti juos dar aktyvesnei kūrybinei raiškai.

"Norime atkreipti dėmesį į jauno žmogaus talentą. Bet kokia finansinė injekcija yra tam tikra paspirtis į priekį. Galbūt tai paskatins ir kitus verslininkus prisidėti prie Klaipėdos kultūros puoselėjimo", – svarstė R.Cibauskas.

Pelnė R.Skudikė

Pirmoji stipendija šiemet dedikuojama praėjusiems Lietuvos bibliotekų metams ir skiriama minėtos įstaigos darbuotojui, kurį pasiūlė pačios bibliotekos. Ją pelnė Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos Skaityklų skyriaus vedėja 34-erių R.Skudikė.

I.Simonaitytės bibliotekos vadovo Juozo Šikšnelio žodžiais, Rasa – puiki darbuotoja, naujų idėjų sumanytoja ir skatintoja, pernai ji buvo viena keturių realizuotų kultūros projektų autorių.

R.Skudikei balandžio 27-ąją, minint Kultūros darbuotojų dieną, bus įteikta stipendija, kuri siekia 2 tūkst. eurų.

Pasak R.Cibausko, bibliotekininko darbas deramai neįvertinamas, nors yra nelengvas, kilnus ir pasiaukojantis.

"Tai – pirmasis žingsnis. Kitais metais rinkimų procese jau nebedalyvausiu, ši misija bus perduota specialiai sudarytai komisijai. Stengsimės pažiūrėti į teatrų, muziejų, bibliotekų, galerijų darbuotojų gretas kaip įmanoma objektyviau", – teigė pašnekovas.

Kandidatais stipendijai galės būti siūlomi jaunieji kultūrininkai, tai yra asmenys nuo 14 iki 35 metų arba kolektyvai.

Paraiškos bus priimamos kasmet nuo sausio 1 d. iki balandžio 1 d. Jas vertins ir kandidatą Mecenato stipendijai išrinks komisija, sudaryta iš stambiausių miesto kultūros įstaigų vadovų.

Stipendiatas bus skelbiamas kasmet, minint pasaulinę Kultūros dieną, įstaigoje, kurios darbuotojas gaus stipendiją.

"Neabejoju, kad talentų tikrai atsiras, o stipendija bus savotiška paspirtis siekti aukštumų ir motyvuos ne tik pačius laimėtojus, bet ir kitus. Nes dažnai gabius žmones slegia bendras nusivylimas, kurį įveikti yra sunkiausia. Geras pavyzdys – Metų klaipėdietės rinkimai, parodantys, kad iš tikrųjų galima daug nuveikti miesto labui", – kalbėjo R.Cibauskas.

Pinigų per daug nebus

R.Cibauskas – sykiu ir Lietuvos studentų krepšinio lygos prezidentas, septynerius metus kasmet finansiškai remiantis geriausiai besimokantį studentą – krepšininkę ir krepšininką.

Esą ir sportininkams mokslas yra neįkainojama vertybė, suteikianti galimybę realizuoti save kitose nei sportas srityse.

"Griauname mitus, kad tie, kuriems sekasi sporte, blogai mokosi. Turime puikių jaunų žmonių, kurie ir gerai žaidžia, ir gerai mokosi, pavyzdžių. Būtent tai ir skatiname daryti", – pastebėjo pašnekovas.

Už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimą R.Cibauskas pernai Kultūros ministerijos buvo nominuotas Lietuvos metų kultūros rėmėju bei apdovanotas Mecenato garbės ženklu.

R.Cibausko kandidatūrą šiam garbingam apdovanojimui pasiūlė Klaipėdos miesto viešosios bibliotekos.

"Mecenatystė prasidėjo nuo kultūros – jaunų, talentingų menininkų rėmimo. Todėl ši nominacija išprovokavo mane padėti kultūros žmonėms, kuriems pinigų per daug tikrai nebus", – neabejojo verslininkas.

Ypatingą dėmesį jauniesiems menininkams skirianti advokatų kontora, kasmet skirianti 1000 eurų premiją geriausiam jaunajam menininkui, šį kartą „ArtVilnius'16“ įsigijo net septynis skirtingų kartų atstovų meno kūrinius.

Visi darbai ketvirtus metus meno mugę remiančio mecenato kolekcijai buvo pasirinkti intuityviai, norint bent truputį atskleisti skirtingą Lietuvos meno panoramą, o taip pat – siekiant paskatinti jaunuosius kūrėjus. „Kasmet ši meno mugė vis labiau auga ir plečiasi, tampa vis ryškesniu meno įvykiu. Džiugina ne tik tai, kiek daug galime pamatyti šiandien, bet kiek daug turime potencialo rytdienai. Mugėje tarp gausybės žinomų ir pripažintų kūrėjų vardų – nemažai ir daug žadančių jaunųjų menininkų”, – teigė advokatų kontoros „Cobalt” vadovaujantis partneris Lietuvoje Irmantas Norkus, atidarymo dieną davęs pažadą mugėje nusipirkti bent vieną „ArtVilnius'16“ jaunojo menininko kūrinį.

Kolekcijoje – ir ryškūs darbai, ir ramus kūrinių koloritas

„ArtVilnius'16” mugės mecenatas įsigijo net septynis meno kūrinius. Kaip teigia I. Norkus, „Cobalt“ kolekciją norėta papildyti ne tik jaunojo menininko, bet ir skirtingų kartų atstovų darbais. Iš jaunosios kartos jis išsirinko mobilios galerijos „The Rooster gallery” pristatytą menininkės Vitos Opolskytės tapybos darbą „32 kartus”. Ši jaunoji menininkė apdovanota ne vienu prizu, tarp kurių ir antroji vieta konkurse „Jaunojo tapytojo prizas‘15 “. „V.Opulskytė yra labai perspektyvi jaunosios kartos atstovė, turintį savitą braižą. Išsirinkome būtent šį darbą dėl jo kontekstualumo, kuris atsiskleidžia per įdomiai keliuose paveikslo planuose supintose laiko linijose. Tarsi kūrinys kūrinyje. Patiko ir ramus darbo koloritas”, – savo pasirinkimą komentavo I. Norkus.

Iš viduriniosios kartos menininkų mugės mecenatas pasirinko muzikalius ir spalvotus Kristinos Norvilaitės grafikos kūrinius – lino raižinius „Mūsų choras labai gražus” ir „Aš groju ir dainuoju”. Galerijoje „Kunstkamera” I. Norkus įsigijo keturis Lietuvos dailės klasiko Lino Katino grafikos darbus iš ciklo „Oranžinė serija”. Ryškūs, cinkografijos technika sukurti kūriniai – smagi atsvara ramiam jaunosios menininkės V.Opulskytės darbo koloritui. Pasak I. Norkaus, L. Katino darbai jį patraukė stipria menininko pasaulėžiūra, pasitikėjimu ir su niekuo nesupainiojamu braižu.

„Manau, kad visi turime investuoti į meną. Šiandien savo kolekciją papildėme 7 meno kūriniais, bet tai tikrai ne paskutinis meno pirkinys, nes laukia dar ne viena ateities „ArtVilnius” mugė”, – sako I. Norkus.

Pagalba kūrybinių idėjų įgyvendinimui

Kasmet mugės mecenatas apdovanoja ir geriausią jaunąjį meno mugės menininką (iki 35-erių metų) ir skiria jam 1000 eurų premiją. Ji yra skirta padėti jauniesiems talentams jų kūrybinio kelio pradžioje.

„Manome, kad mūsų paskatinimas yra puiki investicija ir pagalba jauniems ir dar neatrastiems talentams įgyvendinti net pačias keisčiausias idėjas bei padės kurti progresyvią visuomenę ir paskatins kultūrinį progresą. Mūsų jaunieji menininkai yra mūsų ateitis, tad juos turime paskatinti jau dabar kurti didelius darbus ir turime jiems padėti kloti pamatus rytojui”, – teigia I. Norkus.

Antrus metus iš eilės apdovanoti Lietuvos metų kultūros mecenatai. Už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimo skatinimą ženklas šiemet įteiktas klaipėdiečiui verslininkui Rimantui Cibauskui.

Šio apdovanojimo sumanytojas kultūros ministras Šarūnas Birutis teigia, kad apdovanojimas skirtas išreikšti padėką labiausiai prie kultūros sklaidos prisidėjusiems verslininkams.

Metų kultūros mecenatų ženklai įteikti trims verslininkams už skirtingus nuopelnus ir mecenatystės tradicijų tęstinumą dienraščio “Verslo žinios” renginyje “Metų Gazelė”.

Stebint 800 verslininkų iš visos Lietuvos, pirmoje kategorijoje už einamaisiais kalendoriniais metais suteiktą paramą jauniesiems menininkams apdovanotas Gediminas Kuprevičius. Mecenatas G. Kuprevičius skiria lėšas ir per fondą, ir kaip privatus asmuo.

Antroje kategorijoje už suteiktą paramą Lietuvoje vykdytiems kultūros edukacijos projektams apdovanojimas teikiamas draudimo bendrovei AAS „BTA BALTIC INSURANCE Company“.  Ji savo lėšomis draudė didelės vertės Lietuvos dailės muziejaus ir  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parodas.

Trečioje kategorijoje už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimo skatinimą ženklas įteiktas klaipėdiečiui verslininkui Rimantui Cibauskui. Verslininkas rėmė Vakarų Lietuvos bibliotekas, knygų leidybą, teatrinę veiklą, konkursus ir festivalius, Lietuvos jūrų muziejų, paminklų kūrimą ir priežiūrą.

Turtingas JAV verslininkas Douglas Tompkinsas (Daglas Tompkinsas), pagarsėjęs kaip aplinkosaugos entuziastas, nusipirkęs didelius žemės plotus Pietų Amerikos Patagonijos regione, kad išsaugotų jų pirmapradę gamtą, mirė po nelaimingo atsitikimo Čilėje.

72 metų D.Tompkinsas mirė nuo didelio kūno atšalimo, kurį patyrė įvykus nelaimingam atsitikimui per žygį baidarėmis Čilėje, nurodė pareigūnai.

Medicinos tarnyba „Aysen“ informavo, kad D.Tompkinsas, kuris kartu su kitais įkūrė aprangos bendroves „The North Face“ ir „Esprit“, plaukė per vieną ežerą Patagonijos regione Čilės pietuose kartu su penkiais užsieniečiais, kai jų baidarės apvirto dėl didelių bangų.

D.Tompkinsas mirė intensyviosios terapijos skyriuje ligoninėje Koihaikės mieste, esančiame už 1,7 tūkst. km į pietus nuo sostinės Santjago.

„Jis buvo praradęs sąmonę ir nebekvėpavo“, kai buvo atskraidintas į ligoninę sraigtasparniu, gydytojas Carlos Salazaras (Karlas Salazaras) sakė vietos televizijoms.

Čilės armija patvirtino, kad turistų grupės, plaukusios per Generolo Kareros ežerą, baidarės apvirto dėl didelių bangų. Karinių patrulių laivas išgelbėjo tris žmones, o sraigtasparnis išskraidino kitus tris.

D.Tompkinsas, kuris karjerą versle baigė 1989 metais, aktyviai finansavo aplinkosaugos projektus ir ekologinį švietimą. Jis buvo nusipirkęs tūkstančius hektarų žemės Patagonijoje – retai apgyventame regione Čilėje ir Argentinoje, pasižyminčiame pirmaprade gamta ir rūsčiu klimatu.

Savo privačiose teritorijose jis įkūrė 290 tūkst. ha ploto Pumalino parką, apimantį miškus, ežerus ir fiordus, plytinčius nuo Andų kalnų iki Ramiojo vandenyno.

D.Tompkinsas kartu su kitais įkūrė sporto ir turizmo aprangos bendrovę „The North Face“, kuri dabar priklauso bendrovei „VF Corp.“, įsikūrusiai Grinsboro mieste Šiaurės Karolinoje. Be to, kartu su savo žmona Susie (Sjuzi) įkūrė aprangos grupę „Esprit“.

Šis aktyvaus laisvalaikio gamtoje entuziastas ne vien supirkinėjo žemes, kad išsaugotų jų gamtą, bet ir įsitraukdavo sprendžiant kai kurias aplinkosaugos problemas Čilėje bei Argentinoje. Daugelis jį giria už pagalbą atkreipiant dėmesį į didelių ekonomikos plėtros projektų, tokių kaip užtvankų statyba, potencialų neigiamą poveikį ekosistemoms.

„Aplinkosaugos judėjimui – ne vien Čilėje, bet ir tarptautiniu mastu – (D.Tompkinso mirtis) yra didžiulė netektis“, – sakė Sara Larrain (Sara Larein), ilgametė to verslininko draugė, vadovaujanti vienai Čilės žaliųjų organizacijai.

„Šis žmogus nukreipė visą savo energiją, visą savo kapitalą ir dvasią ekosistemų apsaugai“, – pridūrė ji.