Vyriausybės trečiadienį priimtu sprendimu, pensijos jiems bus pradedamos mokėti nuo rugsėjo 1 dienos. Šiuo metu ši išmoka siekia 273 eurus.

Pagal Valstybinių pensijų įstatymą, buvusiems aukščiausiesiems valstybės pareigūnams, jei jie ne mažiau kaip dvejus metus ėjo pareigas, taip pat Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams skiriamos pirmojo laipsnio valstybinės pensijos.

V. Pranckietis Seimo pirmininko pareigas ėjo 2016–2020 metais. Dabar jis vadovauja Seimo Kaimo reikalų komitetui.

Dailininkas Š. Sauka yra Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Baltijos asamblėjos premija.

Š. Saukai nacionalinė premija skirta 1989 metais, kai šios premijos buvo įsteigtos. Jos tuomet vadinosi Lietuvos nacionalinės literatūros, meno ir architektūros premijos ir buvo skiriamos už reikšmingiausius literatūros, muzikos, teatro, dailės kinematografijos, televizijos, fotografijos meno, architektūros bei dizaino kūrinius.

1992 metais Vyriausybė pakeitė premijų nuostatus ir paredagavo jų pavadinimą, tačiau dabar teikiamos premijos yra tiesiogiai susijusios su ankstesnėmis.

"Aišku, kad tai yra didelis įvertinimas. Gauti Nacionalinę premiją, viena vertus, yra didelė garbė, bet kartu – ir didžiulė atsakomybė. Architektūriniais klausimais dabar į mane daug kas kreipiasi nuomonės, todėl ir sakau, kad tai didelė atsakomybė", – atsargiai apie įvertinimą kalba architektas.

Koks, jo akimis, buvo Kauno architektūrinis veidas šiemet? "Architektūroje metai yra labai trumpas periodas, kad kažkas pasikeistų. Kaunas – vienas didesnių miestų, kuriame, viena vertus, vyksta architektūrinis gyvenimas, bet kad per metus labai daug įvyktų, negalėčiau pasakyti. Visa statybinė veikla tikriausiai traktuojama kaip architektūrinė, tai ta statybinė veikla šiemet tikriausiai labiausiai traukė dėmesį", – pastebi pašnekovas, turėdamas mintyse ne tik pastatus, bet visą miesto infrastruktūrą.

Pirmiausia G.Balčytis atkreipia dėmesį, kad šiemet itin daug darbų mieste vyko tvarkant gatves, kas, žinoma, sukėlė ir tam tikrų nepatogumų gyventojams. "Bet miestui, manau, geras ženklas, kad tvarkomi šaligatviai, gatvės, nes ta infrastruktūra gana seniai padaryta. O vienas didžiųjų architektūrinių įvykių – pastatytas "Magnum" verslo centras šalia "Akropolio". Tai vienas iš tokio didelio mastelio pastatų Kaune. Taip pat Vienybės aikštės sutvarkymas arba rekonstrukcija. O kiti didieji architektūriniai įvykiai tikriausiai įvyks jau kitais metais", – sako G.Balčytis.

Jokia tarnyba neišsaugos mūsų paveldo, jeigu mes patys nesuvoksime, kad tai yra mūsų vertybė, kad tai yra svarbu ir kad daugiau mes neturėsime tokių pastatų, kurie pastatyti prieš kokius 100 metų.

Anot jo, statomas tiltas į Nemuno salą yra aiškiausias ženklas, kad artimiausiu metu keisis Nemuno salos veidas. "Mokslo salos" statybos mane labai džiugina. Plėtra šalia "Žalgirio" arenos vyksta – kranai stovi, statomas baseinas ir SPA. Kalbama, kad planuojami pokyčiai Stoties turgaus teritorijoje – tai viena tų vietų, turinti didžiulį plėtros potencialą", – pastebi pašnekovas.

Ko mes siekiame?

Visus metus netilo diskusijos dėl Kauno simboliu vadinamų Centrinio pašto rūmų – ką su juo daryti, kas čia turėtų įsikurti, bet ir čia kol kas viskas pakibę ore.

"Paštas – vienas žymiausių tarpukario pastatų, identifikuojantis Kauną kaip tarpukario architektūros miestą. Ši situacija iš tikrųjų man visiškai nesuprantama. Pastatas priklauso valstybei, o jau kelerius metus vyksta toks tragikomiškas spektaklis: pastatas neprižiūrimas, pradeda bėgti vanduo per sienas. Miesto bendruomenė siūlo kelius, ką galima su šituo pastatu padaryti. Vienas tokių, mano supratimu, neblogų sumanymų – įsteigti jame architektūros centrą, kuris atliktų labai svarbias ir tarpukario architektūros stebėjimo, ir naujos architektūros pristatymo funkcijas", – susiklosčiusia situacija stebisi G.Balčytis.

Tiesa, metams baigiantis paskelbta, kad būtent šiame pastate, kuris dabar stovi tuščias, planuojama vykdyti kauniečių skiepijimą nuo COVID-19. Tik ar ne keistai atrodo tuomet Kauno užmojis siekti, kad Kauno modernizmo architektūra atsidurtų UNESCO iškiliausių pasaulio paveldo vertybių sąraše?

"Dėl to ir sakau, kad situacija – tragikomiška. Nelabai suprantu, ko apskritai mes siekiame. Juo labiau, kad 2022 m. Kaunas turės išskirtinę galimybę pasirodyti pasaulyje tapdamas Europos kultūros sostine. Viena tų programų yra "Modernizmas ateičiai", ypač susijusi su Kauno modernizmo architektūra. Mums, kaip miestui, praleisti šią progą, nepanaudoti ir neatverti visuomenei tokio pastato kaip Paštas, tiesiog keista ir man nesuprantama", – neslepia kartėlio Nacionalinės premijos laureatas ir kalba pasisuka apie mažesnius, nei Pašto rūmai, objektus, kurie šiemet nuskambėjo kaip netinkamo elgesio su savo paveldu pavyzdžiai: tai ir naujais stoglangiais sudarkytas pastatas V.Putvinskio gatvėje, dar vadinamoje art deco perlu, ir Aleksandro Gordevičiaus projektuotos, 1928 m. pastatytos Petro Rusecko vilos nugriovimas Perkūno alėjoje.

Keičiame miesto identitetą

"Jokia tarnyba neišsaugos mūsų paveldo, jeigu mes patys nesuvoksime, kad tai yra mūsų vertybė, kad tai yra svarbu ir kad daugiau mes neturėsime tokių pastatų, kurie pastatyti prieš kokius 100 metų. Galime pastatyti puikių pastatų dabar, bet tų senųjų nebesukursime. Jeigu juos sunaikinsime, tada klausimas – ką mes tada turėsime?" – retoriškai klausia G.Balčytis ir čia pat beda pirštu į kiekvieno atsakomybę: ne tik daugiabučiuose, net ir modernizmo architektūros pastatuose atsiranda pačių pigiausių, nederančių langų, iš esmės keičiančių viso pastato vaizdą ir architektūrinį įvaizdį, ir tie pastatai, kaip pats architektas sakė, tampa pastatais-klounais. "Koks skirtumas, koks tas namas? Tik matydami trumpalaikę perspektyvą, mes keičiame miesto identitetą", – konstatuoja architektas.

Jis vis dėlto nusiteikęs optimistiškai ir sako, kad nėra viskas taip jau blogai – be visų jau išvardytų baigtų ir plėtojamų projektų, išskyrė programą, kuri skirta istorinių pastatų fasadams tvarkyti. "Tai miesto veidą, sakyčiau, paprastomis ir greitomis priemonėmis labai pakeičia. Dar prieš dešimtmetį tos pačios Laisvės alėjos namai buvo apšepę, o dabar nemažai jų – uždengti, tvarko jų fasadus, yra jau ir sutvarkytų. Bendra tendencija, manyčiau, vis dėlto yra pozityvi", – viltingai pokalbį užbaigia G.Balčytis.

Koks jausmas tapti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu?  Pirmadienį paskelbtas vienas jų, aktorius Donatas Banionis Žinių radijui sakė, kad premiją gauti labai malonu, nors kai kurių ir buvo po to išvadintas „nevykėliu“.

„Džiaugiuosi, manau, kad tik kvailys gali nesidžiaugti.  (...) 100 tūkst. litų – tai jau gali nueiti į kioską nusipirkti ko nors. Čia jau nepasigersi taip lengvai. Bet žinoma, tie pinigai nueis mano sūnui, ne man“, – visiems dėkojo D. Banionis.

„Man yra pasakę, kad aš nevertas. Gavau pranešimą ir pasipiktinimą – už ką tau duodama, tokiam nevykėliui. Jau pora tokių skambučių gavau“, – pridūrė jis.

Aktorius D. Banionis buvo apdovanotas už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame teatre ir kine.

Aktorius Juozas Budraitis gavo premiją už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką, už inovatorišką ir intelektualią aktorystę, atvėrusią langą į Lietuvą. Jis Žinių radijui sakė, kad premija stipriai supurto smegenis.

„Man buvo didelė staigmena. Gal ir nevertas aš tos premijos, bet komisija jau taip nusprendė, tai man buvo didelis įspūdis.  (...) Premija yra supurtanti organizmą ir smegenis – imi galvoti, kaip galima save pateisinti ir padaryti dar kažką reikšmingesnio. Ta premija juk ne už užsisėdėjimą metuose, bet ir į ateitį žvelgiant (skiriama – red.)“, – Žinių radijui sakė J. Budraitis.

Rašytojas Vladas Braziūnas buvo apdovanotas už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką.

„Niekaip nepasijutau. Nesuvokiau ir dabar pradedu tik po trupučiuką (suvokti – red.), kai matau nuoširdžias žmonių šypsenas – tai mane pratina po truputėlį prie to džiaugsmo.  (...) Čia, matyt, yra sąmonės savisauga, kad neperdegtų nuo labai staigaus emocijų pliūpsnio“, – kalbėjo V. Brazūnas.

Kompozitorius Giedrius Antanas Kuprevičius premiją gavo už plačią muzikinės raiškos gamą nuo miuziklo iki operos ir baleto.

„Pirmą sykį buvau pasiūlytas šiai premijai prieš 5 metus, antrą kartą – prieš 4 metus ir dabar šiemet. Daugiau buvo laukta tada, o dabar sutikau labai ramiai, stoiškai. Galiu tik pasakyti, kad, ko gero, ir komisija per tą laiką subrendo. (...) Man daugiau rūpi premijos autoritetas, premijos ateitis, kriterijai“, – Žinių radijui sakė G. A. Kuprevičius.

Kompozitoriui Faustui Latėnui nacionalinė premija suteikta už Lietuvos teatro skambesį, už muziką kaip visavertę teatrinio vyksmo dalyvę.

„Aš neslėpsiu, pasijutau labai džiugiai. Ši žinia tikrai buvo labai svarbi ir reikšminga mano kūrybinei biografijai ir apskritai biografijai. Šitas įvertinimas stiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir tikrai nebus stimulas sustoti ir džiaugtis tuo laimėjimu, laurais. Atvirkščiai – kuo aktyviau darbuotis ir pateisinti jau kitais darbais šitą aukštą apdovanojimą“, – komentavo F. Latėnas.

Kino operatorius Jonas Gricius buvo įvertintas už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą, už profesinę sąžinę.

Nacionalinės premijos tradiciškai įteikiamos vasario 16-ąją.

Kasmet teikiamos ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kurių kiekvienos dydis – 104 tūkst. litų.