Beveik deja vu

Klaipėdos universiteto profesorius, šviesaus atminimo Stasys Vaitekūnas (1941–2016), it koks detektyvas, ilgus metus ieškojo Vasario 16-osios akto originalo.

Beveik prieš 10 metų, kalbėdamas su dienraščio žurnalistais, profesorius spėjo užčiuopęs galimos šio akto rankraščio buvimo vietos gijas ir ištarė metaforą, vėliau tapusią tam tikru burtažodžiu: "Svarbūs dokumentai nedega."

S. Vaitekūnas savo gyvenimo Gralio surasti nespėjo, nepraėjus nė keturiems mėnesiams po jo mirties, ši sėkmė aplankė jo kolegą, profesorių, dabartinį Europos parlamentarą Liudą Mažylį.

2017 m. kovo 29 d., Vokietijos diplomatiniame archyve jis rado nutarimo dėl 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės paskelbimo originalą lietuvių kalba.

Tuomet, artinantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, tai buvo stiprus emocinis pakylėjimas visiems šalies žmonėms, ne tik valstybininkams ar mokslininkams.

Dabar, belaukiant kito šimtmečio – Klaipėdos karšto prijungimo prie Lietuvos jubiliejaus, staiga pavyko atrasti dar vieną svarbų dokumentą, kurį tyrinėtojai jau manė esant prarastą – Tilžės akto originalą, pareiškimą, kuriuo Prūsijos lietuviai išreiškė pageidavimą, kad kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos.

Adaptavo: 1926 m. ir 1936 m. buvo išleisti Tilžės akto plakatai, tikėtina, kad jie galėjo būti parengti pagal vieną iš šešių krašte likusių šio akto egzempliorių. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Burtažodis vėl suveikė

Rengdama istorinę parodą šia proga, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė visur viešai prieinamuose šaltiniuose ieškojo eksponatų, kurie galėtų tikti ekspozicijai šiai progai.

Viskas buvo labai paprasta, pradėjau žiūrinėti, ką virtualioje erdvėje turi Vytauto Didžiojo karo muziejus ir staiga pamatau Tilžės aktą, netikiu savo akimis.

Ir čia, prisiminus S. Vaitekūno metaforą, kad svarbūs dokumentai nedega, tyrėjai nusišypsojo stulbinanti sėkmė.

"Viskas buvo labai paprasta, pradėjau žiūrinėti, ką virtualioje erdvėje turi Vytauto Didžiojo karo muziejus ir staiga pamatau Tilžės aktą, netikiu savo akimis. Juk iki tol mes šio dokumento originalo nematėme. Vyravo įvairios versijos, galbūt Tilžės aktas buvo pasirašytas vėliau, gal jo ir nebuvo, bet štai dabar matome, kad jis yra. Ir tai labai svarbu. Dokumentas buvo ypač svarbus 1923 m. įvykiams, nes juo liudijama, kad dalis krašto žmonių pritaria prijungimui", – kalbėjo Z. Genienė.

Vytauto Didžiojo karo muziejui leidus, Klaipėdoje bus eksponuojamas Tilžės akto originalas.

Pirmieji smalsuoliai jį jau galės išvysti šiandien oficialiame Tilžės akto pasirašymui skirtame iškilmingame renginyje Pilies muziejaus Konferencijų salėje.

Likimas: prieš 81 metus Paneriuose kartu su šeimos nariais buvo sušaudytas vienas iš Tilžės akto signatarų, Klaipėdos krašto šviesuolis, spaustuvininkas ir leidėjas E. Jagomastas. Šiandien žūties vietą ženklina memorialinis akmuo, tačiau Jagomastų palaikai lig šiol neatrasti ir neperlaidoti. R. Narvydo nuotr.

Žingsnis link sukilimo

Mažosios Lietuvos tautinės tarybos 1918 m. lapkričio 30 d. pareiškimas – dar kitaip vadinamas Tilžės aktu – laukė savo valandos Vytauto Didžiojo karo muziejaus spaudos rinkiniuose, kur saugoma daugiau nei 60 tūkst. eksponatų.

Originalus, jokiuose istorijos vadovėliuose nematytas Tilžės aktas atrastas likus keliems mėnesiams iki Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio, vadinamojo sukilimo, minėjimo.

Šiandien neabejojama, kad Tilžės aktas iš dalies lėmė, kad 1923 m. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos ir šiandien Lietuva gali vadintis jūrine valstybe.

Perlaidojo: J. Lėbartas – vienas iš 24 Tilžės akto signatarų, miręs 1944 m. pradžioje ir atgulęs Klaipėdos senosiose kapinėse, prieš 20 metų buvo perlaidotas Joniškės kapinėse. Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Atsižvelgiant į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyventi, ir į tai, kad mes, lietuviai, čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų daugumą, reikalaujame mes, remdamiesi Vilsono paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Maž. Lietuvos prie Didž. Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada, visas savo jėgas už įvykdymą minėtojo siekio pašvęsti", – rašoma Tilžės akte.

Pareiškimą pasirašė 24 signatarai: Jonas Vanagaitis, Mikelis Deivikas, Mikas Banaitis, Kristupas Kupelis, Jurgis Lėbartas, Jurgis Gronavas, Mikelis Mačiulis, Jokūbas Juška, Viktoras Gailius, Ansas Smalakys, Mikelis Lymantas, D. Kalniškis, Enzys Jagomastas, Liudvikas Deivikas, Emilis Bendikas, Mikelis Klečkus, Martynas Jankus, Kristupas Paura, Jonas Fridrichas Sūbaitis, Jurgis Arnašius, Jonas Užpurvis, Mikelis Reidys, Valteris Didžys ir Jurgis Margis.

Sugrąžino: dar vieno Tilžės akto signataro – J. Vanagaičio – palaikai 2009 m. rugsėjį iš Vokietijos buvo atgabenti ir perlaidoti Bitėnų kapinėse (Pagėgių savivaldybėje). Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.

Ilga kelionė jūra

Mažosios Lietuvos tautinė taryba, norėdama, kad išreikšti siekiai būtų įgyvendinti, nutarė Aktą įteikti Santarvės valstybėms ir taip jį paskelbti.

Aišku, labai džiaugiamės šiuo dokumentu, tik gaila, kad ne mes tuokart jį įsigijome.

"1918 m. gruodžio mėnesį į Karaliaučių išvyko J. Vanagaitis ir Jurgis Aukštuolaitis, tačiau Santarvės atstovų ten nerado, todėl pasuko link Dancigo. Yra žinoma, kad Dancige rado Danijos Raudonojo Kryžiaus laivą. Tarpininkaujant jo kapitonui, susisiekė su Prancūzijos karinio laivo-kreiserio kapitonu, įteikė jam keturis Tilžės akto egzempliorius su viltimi, kad jie bus perduoti Prancūzijos, Anglijos, Italijos ir JAV atstovams. Penktas egzempliorius ir jį lydintys dokumentai buvo įteikti minėto Danijos laivo kapitonui ir netrukus paskelbti Danijos, o vėliau ir Vokietijos spaudoje", – teigė Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikai.

Ilgai manyta, kad nė vienas dokumento originalas neišliko, nes pagrindiniai žinomi šaltiniai, liudiję akto pasirašymo faktą, buvo tik 1926 m. ir 1936 m. išleisti Tilžės akto plakatai.

Pagerbimas: Tilžės akto signataro V. Gailiaus atminimas Klaipėdoje įamžintas memorialinėje lentoje, kuri kabo ant pastato Liepų gatvėje. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Taisytas šeštas egzempliorius

Vytauto Didžiojo karo muziejaus saugomas Tilžės akto rankraštis yra dvipusis, su korektūromis ir originaliais parašais, užklijuotas ant vienspalvio popieriaus lapo, kitoje pusėje – spaudinys su parašais.

Todėl tikėtina, kad tai vienas iš šešių šio akto egzempliorių, pagal kurį galėjo būti sumaketuoti ir išleisti minėti plakatai.

"Į Spaudos rinkinį ši išskirtinė vertybė pateko dar 1983-iaisiais. Žinoma tik tiek, kad šis akto rankraštis buvo nupirktas iš R. Špigelskienės. Daugiau informacijos apie unikalų rankraštį pardavusią moterį neturime", – teigė muziejininkai.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus Spaudos rinkinyje saugomi ir gana reti, 1926 m. išleisti Tilžės akto plakatai bei daugeliui gerai žinomas paties Tilžės akto signataro J. Vanagaičio iniciatyva 1936 m. "Ryto" spaustuvėje išleistas plakatas su deklaracijos tekstu ir parašais.

"Aišku, labai džiaugiamės šiuo dokumentu, tik gaila, kad ne mes tuokart jį įsigijome. Būtų buvę labai miela Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje turėti Tilžės akto originalą", – pastebėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

Jis nuo pernai lapkričio 15 dienos saugotas Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugykloje.

Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės, po ekspozicijos Lietuvoje dokumentas į archyvą turės keliauti ilgesniam laikui.

„Dokumentas pabuvęs šviesoje, jis porą mėnesių „pailsi“, bet tą daryti galima tik tam tikrą metų skaičių. Po šitų metų, kol jis bus Lietuvoje, jis turės keliauti ilgesniam „poilsiui“. Tai darome, kad ne tik mes, bet ir mūsų vaikų vaikai galėtų tą dokumentą matyti“, – pirmadienį per spaudos konferenciją Signatarų namuose sakė R. Kačkutė.

Nepriklausomybės akto originalas pakeitė daugiau nei du mėnesius eksponuotą faksimilę.

Renginyje dalyvavęs ir svečių knygoje pasirašęs Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Matthias Sonnas (Matijas Zonas) teigė, kad „signatarų laiškas išlieka aktualus iki šiol“.

„Nepriklausomybė – tai į išorę nukreipta laisvė. Teisinė valstybė ir demokratija užtikrina mūsų laisvę šalies viduje. Mūsų Europoje Lietuva ir Vokietija šiandien drauge užtikrina šias laisves“, – kalbėjo M. Sonnas.

Pasak jo, Nepriklausomybės paskelbimas yra svarbi ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos istorijos dalis.

Dokumentas pabuvęs šviesoje, jis porą mėnesių „pailsi“, bet tą daryti galima tik tam tikrą metų skaičių.

„Mes tęsime (bendros Europos istorijos kūrimą – BNS). Net ir pastarųjų įvykių kontekste, kai atsiranda vis daugiau skeptiškai Europos ateitį vertinančių žmonių. Aš žinau, kad Lietuva ir Vokietija Europos ateitimi neabejoja“, – sakė ambasadorius.

Vokietijai siųstą Nutarimą dėl valstybės atkūrimo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Berlyno diplomatiniame archyve rado 2017 metų pavasarį.

Lietuva ir Vokietija sutarė, kad Aktas nuo 2018 metų sausio Lietuvai perduodamas ilgiausiai penkeriems metams, dokumento saugojimą pratęsiant kas metus. Susitarimas numato, kad 2022 metais dokumentas galėtų būti eksponuojamas Kaune.

Kaip teigė R. Kačkutė, dar nėra aišku, kuriam laikui po ekspozicijos Lietuvoje Vasario 16-osios Aktas turės būti grąžintas saugoti į archyvą Vokietijoje.

„Manyčiau, čia spręs ekspertai, kurie įvertins būklę to dokumento. Kiekvieną kartą, kai iškeli dokumentą į šviesą, įvyksta cheminiai procesai. Aš nesu ekspertė, bet ekspertai įvertins“, – sakė ji.

Taip pat dar nėra aišku, ar dokumentas galėtų likti Lietuvoje visam laikui. Pasak Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės, tai Lietuvos ir Vokietijos užsienio ministerijų klausimas.

Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir vėl eksponuojamas tame pačiame kambaryje, kur 1918 metų vasario 16 dieną jį pasirašė Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba.

Jis saugomas specialiai jam pagamintoje neperšaunamoje vitrinoje su reikiamu mikroklimatu.

Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, kitų buvimo vieta nėra žinoma.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta knyga apie jau senokai kultūriniame Kauno meno lauke sklandančią, iki galo vis dar neišsiaiškintą istoriją. Veikiau ne pati istorija, o tos istorijos pagrindinio herojaus legenda inspiravo filosofą doc. dr. Tomą Kavaliauską parašyti romaną "Originalas". Apie ką gi jis galėtų būti?

(Ne)reali asmenybė

Prieš aštuonerius metus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje buvo surengta vieno menininko paroda, kuri sulaukė nemažo visuomenės susidomėjimo. Ir jį sukėlė ne menininko darbai – viskas daug įdomiau.

Taigi 2010-iesiems baigiantis, M.Žilinsko dailės galerija miestiečius pakvietė į bulgarų menininko Dogu Bankovo parodą "Nenušaukite padavėjo prieš pietus" ("Don't shoot the waiter before lunch"), kurioje buvo pristatyta apie 150 dailininko kurtų koliažų. Štai čia ir prasideda intriguojanti istorija – nė vienas iš 150 darbų nebuvo palaimintas D.Bankovo parašu, o tai sukėlė abejonių jų autentiškumu ir apskritai menininko D.Bankovo realumu.

Bjaurus kūrinys

Žurnalistas, laidų autorius, rašytojas Rytis Zemkauskas ėmėsi atskleisti tiesą apie D.Bankovą. Pasirodė laida "Alchemija XVII. Niekam nežinomas menininkas", iš kurios sužinojome, kad D.Bankovo kūriniai Kauną pasiekė kuratoriaus, menininko Gorano Oldiecko iniciatyva.

Laidoje kuratorius pasakoja žavingą istoriją, kaip, vaikštinėdamas po blusų turgų Sofijoje, atrado neįtikimai bjaurų paveikslą, kurį panoro įsigyti. Parsinešęs namo, apžiūrinėdamas kūrinį, už paveikslo nugarėlės atrado net 40 įvairiausių nuotraukų, laiškų ir iškarpų iš laikraščių, kuriose buvo rašoma apie brangenybių vagystes viešbučiuose.

G.Oldieckas pastebėjo ant keleto nuotraukų užrašytą "Dogu Bankov" vardą ir nusprendė pasidomėti kitais šio menininko darbais. Po kurio laiko, daugiau nei šimtas koliažų atsirado Kaune, kur buvo surengta paroda. Darbai buvo sudokumentuoti ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus išleido knygą "Don‘t shoot the waiter before lunch. Dogu Bankov 1884 – 1970", kurios dizainą kūrė Naglis R.Baltušnikas. Ar kažkas paaiškėja apie dailininko asmenybę, pasklaidžius knygos puslapius? Deja.

Dokumentika ir fikcija

Vis dėlto filosofui T.Kavaliauskui aplink D.Bankovą tvyrantis nežinomybės ir abejonių ūkas tapo inspiracija parašyti bohemišką romaną "Originalas", kuriame fikcija susipina su dokumentika.

Aplink D.Bankovą tvyrantis nežinomybės ir abejonių ūkas tapo inspiracija parašyti bohemišką romaną "Originalas".

Romano veikėjai – tikros istorinės asmenybės, kurių gyvenimus autorius pratęsia interpretuodamas kai kuriuos jų biografijų faktus, pridėdamas pasakojimui naujų detalių, intriguojančių elementų. Iškyla klausimas, kur baigiasi dokumentika ir prasideda fikcija?

"Linija labai plona. Yra įvykių, kurie realioms asmenybėms nėra nutikę, tačiau knygoje veikiantiems personažams atsitinka. Tai nėra visiška fikcija, nes, remiantis jų asmenybėmis ir gyvenimų istorijomis, jiems galėjo taip nutikti", – sakė T.Kavaliauskas.

Būtent dėl to, kad riba tarp tikrovės ir fikcijos tokia plona, knygoje galėjo įsivelti didelė klaida. "Vienos iš pagrindinių moteriškų personažų pėdsakai dingsta, todėl tai paskatino sukurti naują veikėją – jos dukterį. Vis dėlto interpretuojant reikia elgtis atsargiai, nes istorinių asmenybių gyvenimo faktai kartais neleidžia visiškai pasikliauti savo fantazija", – apie Liros Sotnikovos personažą pasakojo rašytojas.

Autorius išskyrė ir kitą romano veikėją – vienos iš Bulgarijoje veikiančių galerijų direktorių Ivaną Goranovą – pasisavinusį penkis D.Bankovo kūrinius, kuris realiame gyvenime buvo gana nykus ir paprastas, o knygoje jo personažas tapo ryškus ir įsimintinas.

Istorija tęsiasi

"Originalas" yra verčiamas ir į anglų kalbą, tad knyga bus prieinama gana didelei, intriguojančias istorijas mėgstančiai auditorijai.

T.Kavaliauskas pasakojo, kad, verčiant knygą, jos siužetas pasipildo naujais veikėjais, kuriuos filosofas atrado bulgarų teatro istoriją nagrinėjančioje knygoje. "Ryškios asmenybės, kurių gyvenimai nutrūksta realybėje, nerandant informacijos apie juos, yra puiki medžiaga kūrybai", – sakė rašytojas. Veiksmo, intriguojančių detalių kupina istorija knygoje pasipildo charakteringais veikėjais, kurių emocionalūs, vaizdingi dialogai perteikia intriguojančią D.Bankovo legendą.

Nors klastočių parduoti negalima, perkant jas bent jau Lietuvoje nelabai kas gresia. Vis dėlto dažnai, ypač išvykę į, pavyzdžiui, Turkiją, lietuviai neatsispiria galimybei pigiau įsigyti „Prada“, „Dolce & Gabbana“, „Varsace“ ir kitų prekių ženklų drabužių.

Turkija gali būti vadinama savotišku klastočių rojumi, nes ši šalis yra viena svarbiausių padirbtų prekių logistikos taškų dėl savo lokacijos – ji yra tarp Azijos ir Europos. Be to, turi didelius gamybos pramonės pajėgumus. Nors šioje šalyje tiek gaminti, tiek pardavinėti, importuoti ir eksportuoti prekių klastotes, pažymėtas garsiais prekių ženklais, draudžiama, čia lankęsi poilsiautojai tikrai patvirtins, kad pusvelčiui įsigyti tokių prekių visai nesudėtinga.

Iš Turkijos klastotės į Europos Sąjungą (ES) patenka ne tik sunkvežimiais gabenamomis siuntomis, bet ir lėktuvais grįžtančių poilsiautojų lagaminuose. Pasitaiko atvejų, kad prekeiviai, apsimetę poilsiautojais, savo lagaminus tiesiog prigrūda klastotų prekių ir tokiu būdu bando sugrįžti.

Nuvykę į svečią šalį dauguma poilsiautojų susigundo galimybe papildyti savo lagaminus žinomų prekių ženklų drabužiais, kuriuos įsigyja už mažesnes kainas. Anot advokatų kontoros „Metida“ teisininko Mykolo Jakučio, įsigijus vos vienus marškinėlius, problemų neturėtų kilti. Vis dėlto yra tikimybė, kad su tokiu prekių prikimštais lagaminais grįžusių į ES valstybes prekės bus sulaikytos muitinės pareigūnų.

„Jeigu poilsiautojas Turkijoje, tarkime, įsigyja vieną, du klastotės vienetus ir įsideda į lagaminą ar net apsirengia, žinoma, jis gali sėkmingai grįžti. Muitinės pareigūnams jis nekels jokių įtarimų, sėkmingai praeis patikras ir sėkmingai įsiveš tą klastotę į Lietuvą. Tačiau yra ir tokių atvejų, kad „poilsiautojai“ grįžta su pilnais lagaminais klastočių, kurių yra šimtai vienetų. Aišku, kad yra siekis tas prekes realizuoti. Iš esmės pačioje Turkijoje prekių klastotės draudžiamos. Ten irgi yra tam tikri įstatymai. Kaip ir Lietuvoje, tos prekės draudžiamos, bet jomis vis tiek prekiaujama“, – sako M. Jakutis.

Be to, būtina nepamiršti, kad lagaminus pirmiausia tikrina tos šalies, iš kurios išvykstate, muitinės pareigūnai. Jei šalyje galioja įstatymai, kad klastotėmis draudžiama ne tik prekiauti, bet ir jas įsigyti, klastotų prekių prikimštas lagaminas gali užkliūti pareigūnams.

„Mano patarimas būtų iš viso šių prekių nepirkti, nes tai yra pažeidimas ir grįžtant galima turėti vienokių ar kitokių problemų su muitinės pareigūnais. Kitas dalykas, tai yra ta pati prekių kokybė. Nemanau, kad nusipirkus, pavyzdžiui, Turkijoje žymiu prekės ženklu pažymėtus kvepalus, jie kvepės taip, kaip originalus. Be to, vartotojas, žinoma, sumoka gana nedidelę pinigų sumą už tą klastotę, tačiau ta pati klastotė, grįžus į Lietuvą, jeigu muitinės pareigūnams kiltų įtarimas, gali kainuoti net brangiau nei originali prekė“, – pataria M. Jakutis.

Pernai Lietuvoje konfiskuota 6 mln. suklastotų vienetų. Dar metais prieš tai – 5 mln. vienetų. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, 2015 m. konfiskuota tik 90 tūkst. vienetų suklastotų prekių. Taigi per vienerius metus konfiskuotų klastočių skaičius išaugo 54 kartus.

Muitinės pareigūnai pabrėžia, kad internetu įsigytų pirkinių siuntose padirbtų prekių Lietuvai iš kitų valstybių siunčiama nedideliais kiekiais, tačiau labai dažnai. Be to, populiarėjant tokiam pirkimui, srautas nuolat didėja. Kartais vartotojai net nežino, kad internetu įsigytas daiktas yra suklastotas.

Apie 80 proc. visų klastočių, kurios sulaikomos Lietuvoje, atkeliauja būtent iš Kinijos. Pasitaiko ir stambių partijų klastočių. Pavyzdžiui, pernai vasarį Lietuvos muitinės pareigūnai prie Panevėžio sulaikė iš Latvijos įvažiavusį vilkiką, kuris vežė „Nike“ sportbačių klastotes. Krovinio vertė buvo daugiau nei 200 tūkst. eurų.

Muitinės pareigūnai nurodo, kad iš Latvijos pro Lietuvą į Vakarų Europą keliauja gana dideli klastočių kiekiai. Teisininkai sako, kad prekyba padirbtomis prekėmis klesti visame pasaulyje, ne vien Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2013 m. tarptautinė prekyba suklastotais ir piratiniais gaminiais sudarė apie 461 mlrd. dolerių.

Tai jau tradicija tapęs renginys, kurio metu Lietuvos gyventojai kviečiami susipažinti su pirmąja spausdinta lietuviška knyga.

M. Mažvydo „Katekizmas“ (visas pavadinimas „Katekizmuso prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“) – tai 1547 m. Karaliaučiuje išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, kurios atsiradimas pradėjo naują etapą lietuvių kalbos istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.

Manoma, kad spausdintų knygų tiražas buvo iki 300 egzempliorių, tačiau pasaulyje yra žinomi tik du šios ypatingos mūsų raštijai knygos vienetai. Vienas jų saugomas Vilniaus, kitas – Torunės (Lenkija) universitetų bibliotekose. VU biblioteka egzempliorių įsigijo mainais iš Odesos (Ukraina) M. Gorkio mokslinės bibliotekos.

M. Mažvydas – lietuvių raštijos pradininkas ir reformacijos veikėjas. Jo „Katekizme“ įamžinta senoji lietuvių kalba, kuri dėl savo archajiškumo ir giminingumo su sanskritu itin reikšminga indoeuropeistikos tyrinėjimams, ypač lyginamajai kalbotyrai. Pats knygos lietuvių kalba išleidimas padarė didžiulį postūmį tolesniam bendrinės lietuvių kalbos populiarinimui, jos raidai ir išlikimui.

Ilgą laiką pirmoji lietuviška knyga nebuvo prieinama visuomenei. Todėl VU bibliotekos tradicija kasmet vieną dieną rodyti M. Mažvydo „Katekizmo“ originalą tampa puikia galimybe didelei visuomenės daliai iš arti susipažinti su svarbia mūsų kultūros paveldo dalimi. Pirmosiomis balandžio dienomis M. Mažvydo „Katekizmas“ eksponuojamas minint VU įkūrimo datą (1579 m. balandžio 1 d.).

VU bibliotekos svečiai balandžio 4 d. taip pat galės išvysti „Katekizmo“ faksimilę – tiksliai atkurtą originalo kopiją, kurios išskirtinumą liudija ilgas ir nelengvas trejų metų gamybos procesas ir ribotas 100 vienetų tiražas. Aukštos kokybės faksimilės požymiai – į originalo panaši popieriaus faktūra, pergamento nelygumai, netolygus siuvimas, laiko padaryti įtrūkimai.

Atvykę į P. Smuglevičiaus salę bibliotekos svečiai taip pat galės aplankyti čia veikiančią Lietuvos valstybės atkūrimo 100 metų jubiliejui skirtą parodą „Už visą auksą brangesnė laisvė!“, kurioje pateikiami dokumentai, susiję su Lietuvos valstybingumo raida.

M. Mažvydo „Katekizmas“ bus eksponuojamas balandžio 4 d. nuo 10 iki 19 val. VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje (Universiteto g. 3). Įėjimas nemokamas.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atstovė spaudai nurodė, kad naujas pasirašymo laikas šiuo metu derinamas. Ministrai planavo susitarimą pasirašyti penktadienį Berlyne.

„Dėl pasikeitusios Vokietijos užsienio reikalų ministro darbotvarkės derinamas kitas susitarimo pasirašymo laikas“, – BNS ketvirtadienį sakė Rasa Jakilaitienė.

Lietuvos vyriausybė trečiadienį uždegė žalią šviesą minėto susitarimo pasirašymui. Pagal jo projektą, akto saugojimas Lietuvoje turėtų būti pratęsiamas kas metus, bet maksimalus terminas neviršytų penkerių metų.

Dokumentą planuojama nuo kitų metų eksponuoti Vilniuje esančiuose Signatarų namuose.

Ranka rašytą nutarimą dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo lietuvių ir vokiečių kalbomis su 20 signatarų parašais Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve kovo pabaigoje rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis.

Lietuva kitąmet minės valstybės atkūrimo šimtmetį. Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, kitų buvimo vieta nėra žinoma.

Švenčiant universiteto gimtadienį Vilniaus universiteto biblioteka kviečia pasižiūrėti Martyno Mažvydo „Katekizmo“ – pirmosios lietuviškos knygos originalo ir šia proga eksponuojamų unikalių bibliotekoje saugomų rankraštinių dokumentų. P.Smuglevičiaus salėje bus galima išvysti ir Plantino-Moretų – žymiausioje XVI–XVIII a. Vakarų Europos leidykloje – išleistų knygų parodą.

Jau tapo tradicija, kad minint Vilniaus universiteto įkūrimo datą biblioteka plačiai atveria duris lankytojams ir parodo vienintelį Lietuvoje saugomą pirmosios lietuviškos knygos egzempliorių bei keletą kitų retų leidinių ir rankraštinių dokumentų. Pastarųjų šiandienai Vilniaus universiteto bibliotekoje priskaičiuojama per 300 tūkstančių. Šį kartą bus eksponuojami seniausi pergamentai: ankstyviausias bibliotekoje saugomas dokumentas – 1209 metų žemės dovanojimo aktas, puošniai iliuminuoti XIV–XV amžiaus giesmynų lapai.

Pasaulyje žinomi tik du Martyno Mažvydo „Catechismusa prasty szadei“ egzemplioriai. Vienas jų saugomas Vilniaus universiteto, o kitas – Torunės (Lenkija) universiteto bibliotekoje. Manoma, kad iš viso 1547 metais galėjo būti išspausdinta apie 200 šios knygos egzempliorių. Vilniaus universiteto bibliotekos egzempliorius gautas mainais iš Odesos (Ukraina) M. Gorkio mokslinės bibliotekos 1957 metais. Su M. Mažvydo „Katekizmu“ prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos ir kultūros istorijoje – ėmė kurtis ir plėtotis lietuviška spauda, dariusi didžiulę įtaką lietuvių tautos kultūriniam gyvenimui.

Turtinga universiteto bibliotekoje saugoma Nyderlandų leidėjo Ch. Plantino ir jo palikuonių išleistų knygų, pasižyminčių aukšta poligrafijos kultūra ir menišku apipavidalinimu, kolekcija. Parodoje turėsite galimybę susipažinti su antikos rašytojais Gajumi Julijum Cezariu, Marku Tulijum Ciceronu, šventųjų, Bažnyčios tėvų bei mokytojų raštais ir Lietuvai ypač svarbiomis knygomis – M. K. Sarbievijaus „Lyrika“, K. Radvilos Našlaitėlio „Kelione į Jeruzalę“.

M. Mažvydo „Katekizmo“ originalas bus eksponuojamas balandžio 1 dieną nuo 11 iki 19 val. VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje (Universiteto g. 3).