Muzikas negali sustoti. Jis turi ieškoti tobulėjimo kelių ir jais kryptingai eiti. Judėti būtina net ir tada, kai esi pasiekęs aukštumas – tai dovanoja naujų potyrių ir motyvuoja dirbti.
Nuolat keliaudama gyvena ir Rita Novikaitė, mecosoprano balso savininkė – sava Kaune, Vienoje, Londone ir Romoje; sava teatro scenoje ir aukštosios mokyklos auditorijoje, sava operoje ir kamerinėje aplinkoje.
– Daug keliaujate po pasaulį, vienu metu dirbate Lietuvoje ir Austrijoje. Tad pirmiausia klausiu – kur yra jūsų namai?
– Namai yra čia. Čia mano šeima, tėveliai, vaikystės draugai, su kuriais esame suaugę tarsi vienas stiebas. Žinoma, aš daug keliauju, tad negyvenu vien Lietuvoje, ar vien Austrijoje. Nemažai laiko praleidžiu Londone, dažnai būnu Vokietijoje. Labai myliu Vieną – ji graži tarsi balta gulbė auksine karūna, Londonas man regisi aukštas, jaukus ir fantastiškai raudonas. Ypatingą aurą turi Roma – tai labai keistas miestas, galbūt mane su juo sieja kokios nors transcendentinės sąsajos. Vilnius taip pat yra be galo gražus. Taip jau yra, kad mano profesija reikalauja mobilumo, tad tikrai nesinori visuomet būti vienoje vietoje, be to, yra daug šalių ir miestų, kur gera būti. Todėl aš visuomet sakau, kad geriausia tuomet, kai namai yra širdyje. Vis dėlto, jei tektų rinktis miestą, tai būtų Kaunas.
– Bakalauro studijas baigėte Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vėliau mokėtės Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete. Studijavote ir žymaus dirigento Arturo Toscanini fondo įkurtoje Giuseppe's Verdi akademijoje "Accademia Verdiana". Papasakokite apie pastarąją plačiau – juk ne kiekvienam pasiseka pabuvoti taip arti itališkosios operos korifėjaus.
– Besimokydama Grace iš draugų sužinojau, kad yra tokia akademija Italijoje. Tad nuvažiavau į perklausą, padainavau ir mane priėmė (nepaisant to, kad naktį praleidau traukinyje, tad teko dainuoti nemiegojus). Taip jau susiklostė, kad toje studijoje buvau vienintelė užsienietė – visi kiti buvo italai. Ilgai ten neužsibuvau, kadangi daugelis dalykų ėmė kartotis iš ankstesnių studijų – statėme operą, tad iškart po pastatymo išvykau atgal į Austriją. Juolab kad ten manęs laukė koncertinė veikla.
– Kokį įspūdį paliko studijos šioje akademijoje?
– Įspūdis liko dvejopas. Buseto regionas (kuriame gyveno kompozitorius Giuseppe Verdi – aut. past.) garsėja tuo, kad ypatingai puoselėja itališkos muzikos tradicijas. O pats Parmos operos teatras (kuriame dirbo G.Verdi ir A.Toscanini – aut. past.) žymus nepakančia publika, kuri moka kone visas itališkų operų arijas, chorus, uvertiūras ir kt. mintinai, dainuoja juos kartu su solistais: laikai fermatą – jie taip pat ją laiko (ilgiau nei solistas) ir dar muša ritmą sau į petį. Tad buvo labai smagu prisiliesti prie itališkos muzikos tradicijos iš vidaus, išgyventi ją iš tiesų. Kita vertus, itin kruopščiai puoselėjamos tradicijos tarsi pristabdo vokalinės mokyklos pažangą, tad technine prasme šios studijos nebuvo labai naudingos.
– Kuo vokalistui yra svarbi mokykla, kurioje jis studijuoja?
– Svarbu ne mokykla, kurioje studijuoji, bet tai, ar išmoksti kokios nors vokalinės metodikos. Kur tai padarysi, nėra labai svarbu. Viena mano labai mylima profesorė sakydavo, kad vokalinės mokyklos yra penkios – italų, prancūzų, vokiečių, rusų ir jokia – jei vokalisto balse neatpažįsti nė vienos iš pirmų keturių metodikų, gali žinoti, kad jis nėra įvaldęs jokios. Kartais mes puolame aiškintis, kuri iš tų mokyklų yra geriausia, tačiau atsakymo į šį klausimą tiesiog nėra. Visos jos nuostabios, o skirtumas yra tik vienas – estetinis: ar man gražus konkretus garso išgavimo būdas, ar gražesnis kitos mokyklos.
Apskritai šiuo metu Europa pradeda išpažinti ne galingai skambančius balsus, bet natūralius, jaunatviškus, tačiau sugebančius išgauti daug niuansų. Norima balso, kuris skambėtų tarsi nebuvo mokytas, tačiau būtų pajėgus susidoroti su sudėtingo kūrinio techniniais iššūkiais. Tad, neįvaldžius jokios metodikos, to pasiekti neįmanoma.
– Šiuo metu dėstote VDU Muzikos akademijoje, taip pat Vienos Praynerio muzikos ir taikomųjų menų konservatorijoje. Ar nesunku blaškytis tarp dviejų šalių?
– Tarp kelių miestų blaškosi daug mano kolegų, nes buvimas plačiame pasaulyje motyvuoja, neleidžia pasiduoti rutinai. Man profesine prasme tai yra labai svarbu. Juolab kad ir susisiekimas šiais laikais gana paprastas. Tai nėra labai sudėtinga, svarbiausia yra disciplina.
– Daugelis muzikantų teigia į užsienį išvykstantys dėl ten gaunamo humaniško atlyginimo – neva ten gali dirbti viename orkestre, o ne keliuose kolektyvuose, kaip tai daro Lietuvoje dirbantys muzikai. Kaip šiuo klausimu yra vokalistų atveju?
– Išvažiuodama iš Lietuvos turėjau tikslą mokytis, o ne uždirbti. Žinoma, ne paslaptis – menininkų atlyginimai svečiose šalyse didesni nei čia. Nereikia pamiršti, kad ir pragyvenimas ten brangesnis. Be to, nemanau, kad dirbti keliose vietose vienu metu muzikantus verčia vien tik finansinė padėtis. Austrijoje dirbant rimtame kolektyve, tokiame kaip, pavyzdžiui, Vienos filharmonija, darbo užmokestis yra pakankamas, kad galėtum sau leisti neklajoti. Tačiau turiu keletą kolegų, kurie dirba ten, tačiau dirba ir kitur. Ir nemanau, kad tai daryti juos verčia pinigų stygius, tiesiog mūsų profesija reikalauja judėjimo, migravimo iš vienur į kitur.
– Dažnai kalbama apie dėstytojų požiūrį į studentus, studijų kokybę Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose. O ar galėtumėte jūs, kaip dėstytoja, palyginti pačius studentus čia, Lietuvoje, ir Austrijoje?
– Studentas visur yra studentas. Tautybė nesvarbi – visi jie tarsi ežiukai rūke. Bet pačia geriausia prasme. Aš su meile žiūriu į tą jų klajojimą rūkuose. Vis dėlto skirtumų tikrai yra. Pavyzdžiui, atvažiuoja mokytis koks nors kinas, kuris labai nevokališkai taria balses, tačiau yra labai darbštus. Tenka ilgai dirbti su tomis balsėmis. Tačiau studentai iš Rytų būna labai disciplinuoti, nepaisant to, kad žodžiu susikalbėti gana sunku, nes jų anglų kalba dažniausiai būna labai paslaptinga – nežinai, ar jie tave supranta, tačiau padaro viską tiksliai, kaip tu sakai, tad dainavimo rezultatai būna geri. Visai kitokie būna atvykėliai iš Lotynų Amerikos – balsai puikūs, diapazonas platus, skamba puikiai, tačiau disciplinos – jokios. Suvaldyti tuos balsus labai sunku. Austrai yra labai susikaupę. Labai disciplinuoti, tačiau juos nuolat reikia motyvuoti. Na, o lietuviai studentai dažniausiai būna disciplinuoti ir balsingi, tačiau jiems labai trūksta savarankiškumo. Vis dėlto šią savybę, pasirodo, galima išugdyti gana neskausmingai.
– Esate sukūrusi daug vaidmenų įvairiuose Europos operos teatruose, turinčiuose skirtingas tradicijas: Austrijoje, Italijoje, Anglijoje. Kuriame iš jų labiausiai patiko? Galbūt turite savo mėgstamiausią operos personažą?
– Kiekvienas teatras man yra siejasi su konkrečiais vaidmenimis. Aš esu labai azartiškas žmogus, tad jeigu imuosi kažką daryti – palengva pamilstu tą vaidmenį, kurį tuo metu atlieku. Todėl man brangi ir studentavimo laikais sudainuota Rozina iš G.Rossini operos "Sevilijos kirpėjas" ar prieš metus Londone sukurtas motinos vaidmuo G.C.Menoti operoje "Konsulas". Kai myli tai, ką darai, pritrauki prie savęs ir kitus žmones. Tai sukuria nepaprastai nuostabią darbo atmosferą. Tuomet ir tave myli visi: ir dirigentai, ir režisieriai, ir kolegos. Darbas būna kupinas džiaugsmo, nors ir naktimis nemiegi galvodamas, kaip čia padaryti geriau. Tad visa, ką dariau įvairiuose operos teatruose – kartu ir žmonės, kuriuos ten sutikau, man asocijuojasi tik su kuo geriausiais potyriais.
– Jūsų repertuaras labai platus – kuriate vaidmenis operose, atliekate stambių formų simfoninius kūrinius (oratorijas, mišias ir kt.), kamerinę muziką, dainas. Dažnai muzikantai koncentruojasi arba į kamerinius, arba į stambius žanrus. Ką mieliau renkatės jūs?
– Studijuojant Austrijoje mano profesorės sakydavo, kad tik labai didelės žvaigždės gali sau leisti dainuoti tai, ką nori. O paprastas šių dienų dainininkas privalo būti universalus. Jis turi mokėti galėti susitvarkyti su įvairiais žanrais, net jeigu jie ir nelabai tinka jo balsui, – čia juk ir yra profesionalumas. O kalbant apie tai, kas man patinka, – iš tiesų labai nedaug kas man nepatinka. Man patinka visi žanrai – opera, kurioje veiksmas vyksta didelėje scenoje, groja didelis orkestras. Patinka ir oratorija. Kamerinėje muzikoje viskas arčiau, intymiau, jautriau. Apriboti save tam tikrais žanrais būtų pernelyg liūdna ir nuobodu.
– Kaip formuojate savo repertuarą? Juk gražių kūrinių gausybė...
– Atlikti konkrečius kūrinius įprastai esu kviečiama. Labai smagu, pavyzdžiui, kai pakviečia Lietuvos nacionalinė filharmonija atliekti programą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Repertuarą lemia ir atsitiktiniai susitikimai su įvairiais menininkais, pvz., Londone po paskutinės spektaklio premjeros prie manęs priėjo niekuo neišsiskiriantis žmogus. Pasakė, kad jam labai patinka mano balsas ir norėtų, jog padainuočiau keletą jo dainų. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo žymus britų kompozitorius Keithas Bursteinas. Vėliau jis parašė man ciklą, kurį jau atlikau ir planuoju atlikti dar ne vieną kartą, nes tai – nuostabaus grožio muzika. Kitais atvejais, kai galiu rinktis pati, renkuosi muziką, kuri koncertų salėse skamba retai. Pavyzdžiui, Ernesto Lecuonos. Jo opusus Lietuvoje pirmą kartą atlikome su Kauno fortepijoniniu trio šiųmečiame Pažaislio festivalyje. Šio kompozitoriaus dainas su kitu pianistu dainavau Austrijoje – ten jį irgi nedaug kas buvo girdėjęs. Tad kartais repertuarą renkuosi pati, o kartais jis pats mane pasirenka.
– O ar turite savo mėgstamiausią kompozitorių?
– Skirtingu laiku mane žavi skirtingi kompozitoriai. Negaliu pasakyti, kad laikausi kažko įsikibusi. O paskutinė mano aistra – G.F.Hendelis ir kubiečių kompozitorius E.Lecuona. Šiuo metu norėčiau dainuoti tik jų kūrinius, bet žinau, kad ir tai praeis.
– Kas jums svarbiausia atliekant muziką? Interpretacija, kompozitoriaus užmojai, nuoširdumas? Daugelis atlikėjų akcentuoja jausmų perteikimą...
– Visi trys jūsų paminėti faktoriai yra labai svarbūs. Vis dėlto, sakyčiau, pirmiausia reikia perskaityti natas ir nustatyti kūrinio formą, nes tik paskui mes ją užpildome turiniu. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į kūrinio stilistiką ir laikotarpio reikalavimus. Kažkokių konkrečių dalykų natose gali ir nebūti, tačiau atlikėjas privalo žinoti, kad tuo laiku buvo daroma būtent taip ir ne kitaip. Man asmeniškai yra labai svarbu žinoti, ką konkrečiu opusu norėjo pasakyti jo autoriai – poetas ir kompozitorius: kas inspiravo kūrinio atsiradimą, kokiomis aplinkybėmis jie tuomet gyveno, kokius jausmus išgyveno. Kai visa tai sukomplektuoji, jokiais būdais negalima pamiršti ir savo asmeninės patirties. Kiekvienu atveju svarbus kompleksiškas požiūris. Na ir, žinoma, visa tai turi pasiekti klausytoją.
– Kodėl išmaišiusi tiek pasaulio nusprendėte sugrįžti į Kauną? Juk čia ganėtinai mažas miestas. Ar nejaučiate kultūrinės civilizacijos stygiaus?
– Kaunas – mano gimtasis miestas, patogus gyventi, ir pastaruoju metu nėra labai didelio skirtumo, ar iš Kauno ar iš Vienos skristi į Londoną ar kur kitur. O kultūrinės civilizacijos stygiaus tikrai nejaučiu. Dirbu su Lietuvos nacionaliniu orkestru, taip pat Lietuvos kameriniu orkestru, su fantastišku Kauno simfoniniu orkestru, Valstybiniu choru ir kitais įstabiais Lietuvos kolektyvais ir menininkais.
Neslėpsiu, buvo labai malonu, kai mane pakvietė dėstyti VDU Muzikos akademijoje. Imponuoja dinamiška kūrybinga akademinė universiteto bendruomenė, skatinanti kurti čia ir Europoje – taigi tikrai jokio savirealizacijos ar kultūrinės civilizacijos stygiaus.
