Visus rinkimus žadantis laimėti švariausias politikas Lietuvoje Ramūnas Karbauskis, regis, taip pat sėkmingai naudojasi įstatymų spragomis, o patekęs į Seimą ir turėdamas itin skaitlingą frakciją parlamentine kontrole užsiima tik kai jam to reikia.

Koalicijos partneris Gediminas Kirkilas taip pat neatsilieka. Ramiu tonu pareiškia, kad prezidentas gali turėti nuomonę, bet vyriausybės formavimui neturėtų kliudyti. Čia ir išmuša visus saugiklius. Nejaugi kažkas pakeitė Konstituciją?

Politinėje padangėje tikrai vis dažniau stebime, kad Konstitucija, kuri ir sudėlioja mūsų politinės sistemos veikimo principus, tapo ne pamatiniu dokumentu, tačiau popieriuku, kurį išsitraukia politikai kada nori ir kada jiems tai paranku bei interpretuoja, kaip kam patinka.

Todėl tenka vėl grįžti prie to, kas jau atrodė savaime suprantama. Kai tik atsiranda trintis su prezidentu, politikai aiškina apie parlamentinę resupubliką. Tik, deja, pamirštama, jog 1998 m. Konstitucinio teismo (KT) nutarime vis dėlto yra aiškiai nurodoma, jog „mūsų valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai“. Ne visi politologai vienareikšmiškai vertina šią nuostatą, nes politikos moksluose išskiriamas pusiau prezidentizmo sąlygas mūsų Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos atitinka. Pusiau prezidentizmo variantų gali būti įvairių, su silpnesniu ar stipresniu prezidentu. Ir, mūsų atveju, yra sričių kur jis stipresnis, kur silpnesnis.  Bet tai pusiau prezidentizmas.

Tačiau politikai, kai jiems nepriimtina prezidento pozicija, bando teigti, jog prezidentas gali turėti nuomonę, bet iš esmės tik tiek, nes vyriausybė formuojama Seime esančios daugumos. Taip, parlamentas yra politinės sistemos ašis. Prezidentas niekada neteiks premjero kandidatūros, kuris neatstovaus susiformavusios po rinkimų daugumos. Tik su Seimo pritarimu naujos vyriausybės programai, o kartui ir viso kabineto sudėčiai, vyriausybė ir gali pradėti darbą. Tačiau Konstitucijoje yra aiškiai įtvirtintas dviejų galvų, t. y. prezidento ir premjero, modelis formuojant vyriausybę. Tai išplaukia ir iš Konstitucijoje įtvirtinų prezidento funkcijų, kuriose numatoma, jog jis „Seimo pritarimu skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį“ bei „ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus“.

Dar daugiau. Nors Konstitucijos 96 straipsnyje aiškiai nurodoma, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą vyriausybės veiklą. Tačiau čia pat yra ir nuostata, kad „ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs ministrui pirmininkui“. Ir tai nėra tik Konstitucijoje palikti „mandagumo gestai“ prezidentui. Jis veikia kaip tam tikra atsvara ir papildomas kontrolės instrumentas.

Todėl kaip galima vertinti G. Kirkilo pareiškimus, pritariamai linksint ir koalicijos partneriams, jog premjeras siūlo ministro kandidatūrą, tai ir neša atsakomybę? Norima įteigti, jog prezidentas neneša atsakomybės ir jo funkcija tik simbolinė pasirašyti po kiekviena teikiama kandidatūra? Bet būtent Konstitucijos minėtos nuostatos aiškiai įtvirtina ir prezidento atsakomybę dėl skiriamų ministrų. Neatsitiktinai kai ministrų kompetencija ir veikla kelia abejonių, žiūrime ir į prezidentą bei laukiame jo pozicijos. Nes tai yra tiesiog elementaru.

Ir teigti, kad prezidento funkcija tiesiog netrukdyti vyriausybės formavimui, kuriam diriguoja premjeras su valdančiąja dauguma yra ignoravimas Konstitucijos ir to paties 1998 KT nutarimo, kuriame yra ir aiškiai nurodyta, jog „prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių vyriausybės personalinės sudėties formavimui“. Politikai negali kada nori turėti butaforinį prezidentą. Jis, beje, irgi yra tautos tiesiogiai išrinktas. O Konstitucijos suteiktos nors ir labai ribotos galios jam leidžia būti pakankamai aktyviu būtent formuojant kabinetą.

Bet kad Konstitucija ir įstatymai politikams yra tiesiog popieriukai bei vyrauja principas „darau, ką noriu“, įrodo ir neįtikėtinas Seimo nario Mindaugo Puidoko pareiškimas praėjusią savaitę. Svarstant Konsitucijos 106 straipsnio keitimo projektą, politikas iškelė tiesiog genialią iniciatyvą – taikykime ypatingos skubos tvarką. Tai mažų mažiausiai šokiruoja. Bet kartu tai labai simptomiška. Politikai tikrai gerai įsisąmonino vieną – kai turi valdžią ir dar didelę frakciją, tai buldozeriu gali eiti ir per įstatymus ir per sveiką protą. 

Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Pats demokratijos terminas net ir politikų kalbose, regis, prarado turinį. Tačiau politikos mokslai demokratijos tyrimams skiria nemažai dėmesio ir analizuoja skirtingus demokratizacijos etapus. Vienas svarbiausių yra demokratijos konsolidacijos etapas, kurio metu sukuriami demokratiniai institutai, įtvirtinamos demokratinio žaidimo taisyklės. O vienas svarbiausių konsoliduotos demokratijos elementų yra susiformavusi pilietinė visuomenė. Pmilietinė visuomenė negimsta per naktį, jos branda yra sunkiai pasiekiama. Ir nors Lietuva laikoma konsoliduotos demokratijos šalimi, pilietinės visuomenės problemos toli gražu neišspręstos.

Kasmet atliekami Pilietinės visuomenės instituto tyrimai, kuriuose tiriamas pilietinės galios indeksas, Lietuvoje, deja, nerodo rimtesnės pažangos. 2010 m. jis siekė 37,8, o 2016 m. 37 punktus, kai galimas maximumas yra 100. Pilietinis aktyvumas yra žemas, nerimą turėtų kelti ir tai, kaip žmonės vertina pilietinio aktyvumo rizikas. Net 51 proc. galvoja, kad labai tikėtina ar tikėtina, jog tai gali grėsti darbo praradimu, 54,4 proc. mano, kad dėl to galėtų būti viešai užsipuolami.

Ir situacija, kai medikai sulaukia iš vyriausybės tokio atsako, nors galimybę streikuoti jiems laiduoja Konstitucija, pagrįstai kelia klausimą, koks valdžios požiūris į piliečius –  ar valdžia pati siekia būti pilietinės visuomenės brandos katalizatoriumi, ar kaip tik žaidžia „nulinės sumos“ žaidimą, siekdama silpnos pilietinės visuomenės, kurios valdymas tiesiog patogus. Anksčiau matėme pastarąjį modelį. Nebuvo įtraukianti piliečius ir A. Kubiliaus vyriausybė, protestuojantis jaunimas dėl Darbo kodekso premjerui A. Butkevičiui kėlė tik erzelį, o kalbėtis su tuo jaunimu jis net neišdrįso. Tuometė Seimo pirmininkė apskritai pareiškė, jog jaunimui sveika pagulėti ant kieto grindinio. Esant brandžiai pilietinei visuomenei po tokio pareiškimo jos kėdė turėjo rimtai suklibėti. Bet nieko panašaus neįvyko.

Dabartinis „valstiečių“ neretai demonstruojamas požiūris, deja, nerodo esminių pokyčių valdžios ir visuomenės santykyje. O tai svarbu, nes tikėtis sėkmingo vyriausybės programos prioritetų įgyvendinimo be visuomenės įtraukimo, be dialogo, įtikinėjimo, efektyvios komunikacijos yra neįmanoma.

Pilietinės visuomenės funkcijos yra ir valdžios kontrolė, ir valstybės kūrimas. Ir dabartinės valdžios politikams derėtų net pasveikinti tai, jog medikai ir kiti pradeda vis garsiau kalbėti. Žinoma, sunku derinti visų interesus, vyriausybei nėra lengva, negalima teigti, jog ir niekas nedaroma. Tačiau nuo politikų siunčiamų žinučių labai priklauso ir tai, kaip jaučiasi žmonės, kiek jie jaučia jų norą įsiklausyti ir leisti visiems įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą. Nuo to priklauso ir ar apskritai piliečiai jaučiasi esą šios valstybės dalimi ir linkę jausti atsakomybę už tai, kas jų valstybėje vyksta, o ne visko laukti iš politikų. Lietuvoje ir taip visuomenės ar jos grupių bendras veikimas, realus spaudimas valdžios institucijoms, deja, yra retas reiškinys. Dažniau tiesiog pasyviai laukiama, kad kažkas kažką padarys, o nesulaukus ieškoma kitų gelbėtojų. Todėl toks politikų požiūris yra labai netoliaregiškas. Bet išminčiai ir politikai, regis, vis nepakeliui.

Nėra sveikintina ir tai, jog politikai patys gal net to nesuvokdami sudaro įspūdį apie taikomus dvigubus standartus. Policininkai, mokytojai ne kartą grasino streikais, kėlė reikalavimus, protestavo. Ir stebėjome, jog policijoje pokyčiai vyko. Jie tikrai buvo labai reikalingi. Bet tai ir tapo pavyzdžiu kitiems, jog esant lyderystei, valdžios ambicingumui, pokyčiai gali vykti. Todėl ar galima piktintis, jog kiti nenori laukti, kada ateis jų eilė ir nori pokyčių šiandien.

Premjerui derėtų prisiminti policijos šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti“. Tai labai būtų geras šūkis ir jo vadovaujamai vyriausybei. Jei į piliečius bus žiūrima iš aukšto tik kaip į tuos bėdžius, nuolat prašančius išmaldos, deja, tokia politika į jokį geresnį rytojų nenuves.