„Antrą kartą gyvenime tapau studentu,.. kad tapčiau vaikų krepšinio treneriu“, – šeštadienį instagrame paskelbė A. Vučičius.

„Negalite nė įsivaizduoti, koks esu laimingas, kad po daugelio metų pradedu įgyvendinti savo vaikystės svajones“, – pridūrė prezidentas.

Jaunystėje teisės studijas baigęs 50 metų A. Vučičius nuotraukoje pozavo su Belgrade įsikūrusio sporto ir sveikatos koledžo išduota studijų knygele ir nedideliu krepšinio kamuoliu.

Nėra nieko geriau, nei šeštadienius ir sekmadienius leisti su jaunaisiais žaidėjais, kuriuos gali kažko išmokyti.

Birželio mėnesį provyriausybiniam bulvariniam laikraščiui krepšinį dievinančios šalies prezidentas sakė, kad jo neįgyvendintas noras yra tapti krepšinio treneriu.

„Nėra nieko geriau, nei šeštadienius ir sekmadienius leisti su jaunaisiais žaidėjais, kuriuos gali kažko išmokyti“, – kalbėjo A. Vučičius dienraščiui „Kurir“.

Paklaustas, ar neturi didesnių ambicijų, A. Vučičius teigė, kad svajoja treniruoti „nedidelio klubo“ vaikus.

Serbijos prezidentas yra prisiekęs ir krepšinio, ir futbolo gerbėjas.

A. Vučičius užėmė ministro pirmininko pareigas 2014 metais, o prezidentu tapo 2017 metais.

– Socialiniuose tinkluose nevengiate pasidalyti savo kūno pokyčių istorija, nuotraukomis. Paauglystėje jūsų išvaizda visai nepriminė dabartinės – tesvėrėte 64 kg. Kaip ir kada nusprendėte keistis? Galbūt prisidėjo ir noras tapti stipresniam, o gal bendraamžiai dėl liesumo patraukdavo per dantį?

– Sportavau kone visą gyvenimą, išbandžiau daug sporto šakų, taigi negalėčiau sakyti, kad paauglystėje jaučiausi fiziškai silpnas. Nuo darželio lankiau karatė, paskui – ir krepšinį, plaukimą, futbolą, stalo tenisą, netgi pramoginius šokius. Buvau populiarus vaikas, be to, visi panašaus amžiaus berniukai ganėtinai liesi, tad dėl figūros pašaipų neteko sulaukti. Tik močiutė pamačiusi vis sakydavo: "Oi, niekas vaiko nemaitina!" (Juokiasi.) O prisimenant, kaip atsidūriau sporto salėje, tai turbūt  likimas. Viršutiniame pastato, kuriame lankiau šokius, aukšte buvo įsikūrusi sporto salė. Nuėjau ten, taip viskas ir prasidėjo.

E.Misiūnas nuo vaikystės išbandė įvairias sporto šakas, tačiau pastaruosius aštuonerius metus treniruojasi sporto salėje ir stebina pasiektais rezultatais.

– O kodėl nusprendėte priaugti daug raumenų masės?

– Visada mėgau dėmesį. Kartą pamačiau sportišką tėčio pažįstamą, kuris atrodė išties įspūdingai. Pagalvojau, kad neįmanoma neatkreipti dėmesio į tokį žmogų. Nusprendžiau ir pats taip atrodyti. Tuo metu įvyko lūžis: stengiausi viską daryti tinkamai ir keisti savo kūną. Šis žmogus tapo mano įkvėpėju, sudarė mitybos programą ir sporto planą. Anksčiau mano racionas buvo chaotiškas – valgydavau, kas tik pakliūdavo po ranka. O tuomet ėmiau valgyti tai, ką reikia, kaip sakė treneris. Kitas svarbus dalykas – dažnas valgymas. Siekiant rezultatų, valgyti reikia penkis šešis kartus per dieną. Kadangi sportuoti visuomet mėgau, būtent mityba man ir buvo sunkiausias aspektas. Žinoma, viskas įmanoma, reikia tik stengtis.

– Gal prie noro keisti išvaizdą prisidėjo ir noras labiau patikti merginoms?

– Negalėčiau sakyti, kad merginos tuomet į mane neatkreipdavo dėmesio. Na, bet aš norėjau išsiskirti, o pradėjęs sportuoti jau per pirmus keturis mėnesius priaugau 10 kg. Sulaukiau daugybės komplimentų, ypač iš merginų, tai man, žinoma, labai patiko. Geri žodžiai motyvavo toliau siekti rezultatų.

– Kiek masės nuo to laiko pavyko užsiauginti?

– Dabar sveriu 101 kg, taigi, priaugau 37 kg. Kaip mėgstu sakyti, esu padirbėjęs augindamas masę. Svoris nėra toks svarbus, geriau atrodyčiau sverdamas 95 kg ir turėdamas ryškesnius raumenis.

– Šiuo metu vis daugiau žmonių pasirenka sveiką gyvenimo būdą, atsisako alkoholio, domisi sportu. Kaip manote, kas skatina tokį visuomenės sąmoningumą?

– Žmonės visame pasaulyje vis daugiau dėmesio skiria savo sveikatai. Lietuva šiuo požiūriu gal šiek tiek atsilieka dėl sovietinės patirties, kai alkoholis buvo labai plačiai vartojamas. Dabartiniams pokyčiams, manau, didelę įtaką padarė spauda – yra begalė straipsnių apie sveikatingumą, žmonės skaito, domisi. Be to, atsiranda vis daugiau gerą pavyzdį rodančių žinomų žmonių, kurie garsiai kalba apie savo sprendimus gyventi sveikai.

– Dažnai tenka išgirsti, kad sportas teikia naudos ne tik kūnui. Aktyviai sportuojantiems žmonėms lengviau susidoroti su stresu, rasti motyvacijos ir savidisciplinos kitose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, moksle, darbe. Gal ir pats tai pastebėjote?

– Taip, visiškai su tuo sutinku! Kai patiri stresines situacijas, nueiti į sporto salę – lyg iškrova, po kurios jautiesi geriau. Sportas gali išugdyti valią, o valia padeda visose gyvenimo srityse: moksluose, darbuose, santykiuose.

– Dirbate asmeniniu treneriu. Kada supratote, kad sekasi ir patinka ne tik pačiam sportuoti, bet ir padėti kitiems?

– Jau aštunti metai, kai sportuoju salėje. Jaučiausi pasiekęs gana gerų rezultatų, kad galėčiau dalytis patirtimi. Ir iki šiol žmonės vis klausdavo patarimų, daug žinučių sulaukdavau ir socialiniuose tinkluose. Iš pradžių atsakydavau nemokamai, tiesiog iš geros valios. Prieš metus pagalvojau, kad iš mėgstamos veiklos galiu uždirbti, taip viskas ir prasidėjo.

– Trenerio profesija nėra susijusi vien su sportu ar mityba, dažnai tenka pabūti tarsi ir psichologu: išklausyti kliento asmeninių rūpesčių ar gyvenimo peripetijų. Gal esate pastebėjęs, kad kūno pokyčiai klientams padeda pagerinti ir asmeninį gyvenimą?

– Žinoma, su klientu kalbos nesisuka vien apie sportą. Tenka pasikalbėti ir apie gyvenimiškus įvykius, nesvarbu, tai smagūs dalykai ar problemos. Kaip ir sakėte, esi tam tikra prasme psichologas. Sportas tikrai padeda numalšinti patiriamą stresą. Be to, pagerina formą, prideda pasitikėjimo savimi, o jis ir moterims, ir vyrams padeda asmeniniame gyvenime. Natūralu: geriau atrodai, geriau ir jautiesi.

– Su kokiais klaidingais klientų įsitikinimais dažniausiai susiduriate?

– Ir vaikinai, ir merginos dažnai baiminasi, kad vos ėmus sportuoti užaugs didžiuliai raumenys. Žmonės galvoja, kad per mėnesį ar du taps labai sportiški. Tuomet tenka paaiškinti, kad jaudintis neverta, nes rezultatai nepasiekiami taip greitai ir lengvai. Kitas mitas, kad norint numesti svorio reikia kone badauti. Tai labai kenksmingas įsitikinimas, nes ėmus badauti lėtėja medžiagų apykaita, o pradėjus vėl valgyti, svoris grįžta su kaupu. Mesti svorį reikia dažniau valgant, pasirenkant sveiką maistą.

– Esate sakęs, kad tenka sulaukti pašaipokų vyrų žvilgsnių dėl to, jog nevengiate pademonstruoti gražaus kūno. Kaip manote, kodėl vis dar manoma, kad rūpintis išvaizda dera tik moterims?

– Ko gero, tai lietuvių mentaliteto dalis. Pasikartosiu, turbūt taip yra dėl sovietinių laikų, kai žmonės stengėsi būti vienodi. Ir dabar, jei vyras šiek tiek labiau prisižiūri, jam klijuojamos įvairiausios etiketės, kad ir imama šnabždėtis, kad jis – gėjus. Galbūt taip kalbantieji pavydi sportiško kūno – juk lengviau ne stengtis ir keistis patiems, bet kritikuoti.

– Kas jus labiausiai skatina palaikyti tonusą?

– Rezultatas. Nuolat prisimenu, kiek darbo ir laiko esu įdėjęs, būtų labai liūdna visa tai prarasti ir pradėti nuo pradžių. Žinau, kas, metus sportą, nutinka. Apsileidus raumenys sunyksta daug greičiau, ir tada jau reikia labai daug darbo, norint pasiekti norimų rezultatų.

– Kas dar, be sporto, jums teikia džiaugsmo?

– Paauglystėje labai mėgau piešti. Pamenu, piešdamas prarasdavau net laiko nuovoką. Bet tada gyvenime atsirado sportas, ir šis hobis pasimiršo, o dabar panašaus antro neturiu. Kalbant apie laisvalaikį, labai mėgstu leisti laiką su draugais, pavyzdžiui, eiti į kiną, skaniai pavalgyti.

– Kokie mėgstamiausi vadinamieji nesveiki patiekalai, kuriais kartais leidžiate sau pasilepinti?

– Sunku įvardyti vieną mėgstamiausią. Kino teatre nusiperku guminukų, namuose valgau picą, mėsainius.

– Jūsų tėtis – teisininkas, politikas, vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas. Ar pačiam niekada nebuvo kilusi mintis sekti tėčio pėdomis, siekti tesinininko ar politiko karjeros?

Emilis neatmeta galimybės sekti tėvų teisininkų profesiniu keliu, tačiau kol kas eina savuoju.

– Ne tik tėtis, ir mama – teisininkė. Užaugau teisininkų šeimoje, tai labai jaučiasi. Nuo mažų dienų pakovodavau su mokytojais dėl savo teisių (juokiasi). Buvo minčių ir apie tokį karjeros pasirinkimą, bet kol kas judu kita linkme. Tačiau pradėti mokytis niekada nėra vėlu, gali būti, kad jau kitąmet pradėsiu studijas. Svarstau apie informacines technologijas, programavimą, šiuo metu tai paklausi specialybė. Bet ir teisės, kaip galimybės, neatmetu.

– Neseniai sesei gimtadienio proga padovanojote šmaikščią palaidinę, ant kurios – jų su tėčiu nuotrauka, sporto salėje. Dažnai drauge sportuojate?

– Sportiška visa mūsų šeima. Mama lanko šokius, dabar pats ją treniruoju dar ir salėje. Sesė skina medalius plaukimo varžybose, tėtis irgi praleidžia nemažai laiko salėje, kiek žinau, anksčiau ilgus metus užsiėmė lengvąja atletika, kikboksu. Sportas mums visuomet buvo įprastas, tad ir aš nuo mažų dienų lankiau būrelius, visuomet užsiėmiau viena ar kita sporto šaka. Tačiau dėl užimto grafiko sportuoti visiems drauge gana sudėtinga.

– Atskleiskite, kokios vertybės svarbiausios jūsų šeimoje? Ką kartu veikiate laisvalaikiu?

– Jei pavyksta visiems atrasti laisvo laiko, tradicinė mūsų pramoga – pažiūrėti gerą filmą ir po to nueiti skaniai pavalgyti. Kartu leidžiame atostogas, bet tai irgi nėra dažnas dalykas. O kalbant apie vertybes, mūsų šeimoje visuomet svarbiausia buvo sąžiningumas, pareigingumas, pagarba.

– Nemažai jaunų žmonių geresnių galimybių ieško svetur. Kas jus motyvuoja likti Lietuvoje?

– Emigranto duonos paragauti teko ir man – neseniai buvau išvažiavęs į Angliją padirbėti treneriu. Gerą įspūdį paliko anglų mentalitetas – jie labai draugiški, nebijo pasidžiaugti tavo sėkme. Bet kad ir kaip viskas atrodė puiku, o ir galimybės didesnės, labai traukė Lietuva. Tiesą sakant, išvažiavęs pasijaučiau kur kas didesniu patriotu. Pamenu, man būnant svetur, minios lietuvių kaip tik dainavo Lietuvos himną prie Baltojo tilto. Tai ir aš dainavau mintyse, buvo liūdnoka. Manau, išvažiavimas į užsienį kartais gali turėti ir geros įtakos, lengviau pasidaro suprasti, kiek tau brangi tėvynė. Juk nemažai tokių, kurie išvyksta, o paskui grįžta ir daugiau niekur nebenori važiuoti.

„Dažniausiai bėgimo treneriai sako – „pirk gerus batelius, aukis ir bėk į lauką“. Iš tikro tie bėgimo treneriai–entuziastai – juos supa sveiki, aktyvūs žmonės, bendraminčiai, jie nepagalvoja, kad jų klauso ir žmonės, turintys kelio problemų, ir vyresnio amžiaus žmonės. Tas receptas netinka visiems“, – sako gydytojas.

G. Tankevičius ragina iš pradžių sportuoti taip, kad neskaudėtų, o vėliau pamažu didinti apsukas ir siekti aukštesnių rezultatų.

Anot gydytojo, bėgimo treneriai, skatindami kitus sportuoti, turėtų pakeisti sąvokas.

„Reikia keisti sąvokas į truputį platesnes: „judėkime, judėkime taip, kad neskaudėtų ir judėkime taip, kad gerėtų sveikata“. Tokie turėtų būti prioritetai“,  – pabrėžia specialistas.