Ji tvirtino esanti pamaloninta ir dar turinti kūrybinių planų ateičiai.

„Nežinau, ar aš nusipelniusi, apie save taip negalvoju, bet kad pamaloninta, tai tikrai labai. Pakilus ūpas, ką ir bešnekėt, geras žodis, paskatinimas, menininkui visada daug reiškia“, – BNS sakė rašytoja V. Palčinskaitė.

„Kaip, tai meluočiau sakydama, kad čia man vis tiek – labai apsidžiaugiau, nes nelabai tikėjausi. Vaikų literatūra nėra taip labai labai pastebėta“, – teigė rašytoja, šios žinios sulaukusi iš leidėjos.

Meluočiau sakydama, kad čia man vis tiek – labai apsidžiaugiau, nes nelabai tikėjausi. 

Kūrėjai premija pirmadienį skirta už viso gyvenimo nuopelnus – ji įvertinta už „vaizduotės žaismę kelioms skaitytojų kartoms ir daugialypės patirties liudijimą memuaruose“.

V. Palčinskaitė, išgirdusi šią formuluotę, juokavo: „aš pati sau svarbi būsiu, taip gražiai mane įvardijo“.

80-metį šiemet pasitikusi rašytoja teigė dar turinti kūrybinių planų, o kur jie nuves – parodys ateitis.

„Aišku, visada kol žmogus gyvas, kuriantis žmogus, visada turi planų, norėčiau ir vaikams kokią nors knygą parašyt, kuri būtų ir man nelabai įprasta, įdomesnė, bet kiekvienas rašytojas norėtų, kad taip būtų. Be to, kadangi esu parašiusi dvi atsiminimų knygas, turėtų būti trečia, baigiamoji – tokių planų turėčiau, o kas per tą laiką išdygs – negali žinot. Gal ne tai, ką sakau, kitas variantas, bet planų be abejo, turiu, kam ir begyventi, jei neturi planų“, – kalbėjo rašytoja.

Ji prisiminė savo kelią pradėjusi nuo poezijos suaugusiems, išleidusi šešis poezijos rinkinius ir nebeišsižadanti jokio žanro, nes vieną pažadą sau jau sulaužė.

 Niekada nesakyk niekada, visaip gali būti.

„Kaip rašiau memuaruose, galvojau trys manęs neliečia – romanas, anoniminis laiškas ir memuarai. Vieną jau sulaužiau, kadangi memuarai jau išėjo. Niekada nesakyk niekada, visaip gali būti“, – teigė V. Palčinskaitė.

Kūrėja labiausiai žinoma dėl savo poezijos vaikams, ji yra išleidusi per trisdešimt knygų, išvertusi per 20 kūrinių, tai pat daugiausiai skirtų vaikams.

Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 39 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams paprastai įteikiamos minint Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Į aukščiausią šalies kultūrinį apdovanojimą pretenduoja fotomenininkė Violeta Bubelytė, rašytojai Violeta Palčinskaitė ir Gintaras Grajauskas, dailės istorikė, kitikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė, dailininkas, vaikų knygų autorius Kęstutis Kasparavičius, aktoriai Albinas Kėleris bei Rasa Samuolytė, vertėja Rūta Kumžienė, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Mindaugas Urbaitis, juvelyras Sigitas Virpilaitis, antradienį pranešė Kultūros ministerija.

Visuomenė iš viso buvo pasiūliusi 47 menininkus.

Iš dvylikos pretendentų bus išrinkti šeši Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai, juos planuojama paskelbti gruodžio 11 dieną.

Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną.

Kasmet skiriamos premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Šiuo metu tai sudaro 39,2 tūkst. eurų.

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų diplomai bei ženklai bus įteikti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga vasario 16-ąją.

Pernai V.Palčinskaitė nustebino originaliu sumanymu: knygoje „Bala nematė“ poetė išradingai žaidžia su lietuvių patarlėmis. Šiemet skaitytojų laukia staigmena – sugrįžta vienas ryškiausių jos kūrinių – pjesė „Aš vejuos vasarą“.

Turbūt vos tik išgirdus rašytojos vardą daug kam mintyse iškyla būtent ši frazė. Suvaidinta šimtuose teatrų ne tik Lietuvoje, pamėgta vaikų ir suaugusiųjų „Aš vejuos vasarą“ – stebuklinga istorija apie laimę ir apie tai, kaip nelengva ją išsaugoti. Apie dalykus, kurie ir po pusės amžiaus nepasensta ir išlieka kaip niekada svarbūs. Simboliška, kad 1968 m. pasirodžius istorijai apie taikų Pienės Pūko miestą lemtingi įvykiai klostėsi Čekoslovakijoje, o šiemet tariantis sugrąžinti pjesę prasidėjo karas Ukrainoje. Už knygą gautą honorarą V.Palčinskaitė nedvejodama pervedė Ukrainos vaikams.

Apie fatališką „Aš vejuos vasarą“ likimą su V.Palčinskaite kalbėjosi knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

– Pjesė „Aš vejuos vasarą“ pasirodo nauju pavidalu, su dailininkės Marijos Smirnovaitės iliustracijomis. Pirmą kartą ji pastatyta 1968-aisiais Valstybiniame jaunimo teatre – prieš 54 metus, tačiau tekstas nė kiek nepaseno. Šios pjesės likimas tikrai neeilinis. Kaip sekėsi „Aš vejuos vasarą“ scenoje?

– Visų pirma, norėčiau papasakoti, kaip gimė mintis reanimuoti šią pjesę. Su „Aš vejuos vasarą“ susiję tiek nutikimų: ir labai gražių, ir fatališkų, ir netgi baisių, tad ilgą laiką net nedrįsau jos judinti, net buvau šiek tiek prietaringa. Ir štai praėjusių metų pabaigoje portale Bernardinai.lt netikėtai pasirodė vieno labai garsaus lietuvių kalbos mokytojo iš Utenos Stepo Eitminavičiaus tekstas, kur jis labai gražiai pasakoja su šia pjese susijusią savo istoriją. Kaip jis, būdamas vaikas, pamatė „Aš vejuos vasarą“ scenoje, kokį stiprų įspūdį jam paliko tas spektaklis ir kiek sykių pats su mokiniais statė šią pjesę. Tas mokytojo tekstas man buvo tokia kalėdinė dovana ir tada kilo idėja vėl iškelti į šviesą.

„Aš vejuos vasarą“ yra viena iš dviejų pirmų mano parašytų pjesių. Istorija tokia. Kažkada, baisu net pasakyti, 1968 m., man kilo sumanymas vaikišką pjesę pastatyti Panevėžio teatre, kurį labai mylėjau ir vertinau. Buvo vasara, atostogavome Palangoje, tačiau pareiškiau, kad saulė man kenkia, neisiu į paplūdimį, tad sėdėjau bibliotekoje ir rašiau. Kai įpusėjau pjesę, ištiko fatališkas dalykas – paskambino tuomet labai garsi režisierė Aurelija Ragauskaitė iš Jaunimo teatro ir užsakė parašyti... vaikišką pjesę. Aišku, ji nieko nežinojo apie tuomečius mano bandymus. Išsigandau atsakomybės, nes pradėjau rašyti būdama laisva, o čia – užsakymas. Vadinasi, teatras pasitiki manimi, esu įpareigota. Ir staiga supratau, kad nebemoku rašyti...

Kaip tik buvo vasaros vidurys, tad ir pavadinimas iš to laiko: „Aš vejuos vasarą“. Sugalvojau veikėjus. Mamą Pienę, verdančią vakarienę. Atsirado taikus Pienės Pūko miestas. Tada Kmynai – pikti miesto kaimynai. Braškė, kurią ne laiku nuraškė. Nasturtas – miesto galva ir Konvalijos turtas. Tetulė Konvalija, sauganti savo taliją. Lapą su veikėjų sąrašu padaviau režisierei ir pasakiau, kad viskas, daugiau nemoku. O A.Ragauskaitės būta geros pedagogės, ji man sako: palauk, yra veikėjai, yra pavadinimas, tai yra ir pjesė, juk beliko tik sugalvoti, kas ką veikia. Taip ir atsirado, kaip vadinu, ta „antra pirma“ pjesė.

Fatališka tai, kad 1968 m., kai pasirodė spektaklio premjera, rusų tankai įvažiavo į Čekoslovakiją. Nekaltas Pienių Pūko miestas ir pikti kaimynai kmynai. Kaip šiandien prisimenu – šių metų pradžioje kalbėjome apie pjesės atgimimą, o vasario gale išgirdome kitą baisią naujieną.

A. Ragauskaitės būta geros pedagogės, ji man sako: palauk, yra veikėjai, yra pavadinimas, tai yra ir pjesė, juk beliko tik sugalvoti, kas ką veikia.

– Į miestą atvykstančių piktų kaimynų kmynų maršas iš tikrųjų pranašiškas:

Cha! Tai mes, nenuoramos, pikti kaimynai.

Traukitės iš kelio, kai žygiuoja kmynai.

Nusibodo snūduriuot senam kieme.

Užkariauti Pienės Pūko miesto – marš – eime!

Ir tarsi to būtų negana, kmynai pradeda prievartinį Pienių Pūko miesto apželdinimą. Turbūt nieko nuostabaus, kad, kai skaičiau apie tą apželdinimą, galvoje aidėjo visi tie dalykai, apie kuriuos kalbame šiandien. Kartais knygos sukuria savo neįtikėtinus likimus, tiesa?

– Tikrai taip. „Aš vejuos vasarą“ statė per 100 teatrų. Net Kanados lietuvių bendruomenė visai neseniai sukūrė savo „Aš vejuos vasarą“ versiją. Įdomu, kad ypač šią pjesę pamilo ukrainiečiai, turbūt nė vienoje šalyje jos nestatė taip dažnai kaip Ukrainoje. Pati lankiausi premjerose Kyjive ir Lvive, tad, kai matau subombarduotą teatrą, žuvusius vaikus, negaliu sulaikyti ašarų. Nieko baisesnio negaliu įsivaizduoti.

– Būtinai turiu paminėti, kad honorarą už šią knygą jūs ir pervedėte Ukrainos vaikams. Noriu klausti apie daugybę pastatymų. Scenoje matėte daugybę Pienių Pūko miestų, daugybę braškių, daugybę blogųjų kmynų. Kas buvo tie aktoriai, sukūrę vaidmenis pirmame pastatyme? Juk šiandien tie vardai labai svarbūs Lietuvos teatro pasaulyje.

– Visų pirma, paminėčiau, kad pjesė „Aš vejuos vasarą“ buvo kitokia, nei tuomet buvo įprasta matyti vaikų teatre. Poezija ir muzika, zongai – tuo metu nebuvo įprasta scenoje. Kaip sakau, įvedžiau pirmuosius bardus į vaikų teatrą. Tai buvo Saulius Sipaitis su Kristina Kazlauskaite, abu jie buvo puikūs. Puikios ir Viktorijos Gatavynaitės dekoracijos. O kaip vaidino Nijolė Gelžinytė, Eugenija Pleškytė, Birutė Didžgalvytė...

– Blogieji kmynai buvo įspūdingi?

– Kmynai buvo tokie grėsmingi – S.Sipaitis, Algirdas Grašys, Rimgaudas Karvelis – visas mūsų aktorių žiedas.

– Ar labai skyrėsi skirtingų teatrų interpretacijos?

– Siužetinė pjesės linija labai aiški, tad iš esmės interpretacija buvo ta pati. Švelnus, taikus Pienės Pūko miestas ir kmynai užkariautojai. Aišku, kiekvienas teatras turėjo savo braižą ir net savo tautinių motyvų. Pamenu, Kyjivas „Aš vejuos vasarą“ statė ne jaunimo, o dramos teatre, labai puošniai. Spektaklis dalyvavo teatrų festivalyje, tai nebuvo vaikiškų spektaklių festivalis. Iš visų pjesių „Aš vejuos vasarą“ pelnė trečią vietą. Labai didžiavausi, kad vaikiška pjesė gali būti vienoje gretoje su suaugusiųjų dramaturgija.

– Minėjote, kad pjesės „Aš vejuos vasarą“ modernumas slypi muzikoje –  tai zongai, toji muzikinė dalis. Skaičiau pjesę šiandienos akimis, norėjau pasižiūrėti, kas paseno, ir mane lydėjo priešingas jausmas. Labai svarbi ir intensyvi pjesės dramaturginė linija. Juk net ir braškė pasikeičia – prinoksta, prisiėmusi atsakomybę dėl laiko išbandymų. Tekste yra ir nuostabios poezijos, kuri galėtų virsti atskiru eilėraščiu ar atskira daina. Tarkime, „Daina apie mėlyną saulę“. Parašėte ją 1968 m:

Mergaitė sukūrė mažutį pasaulį

Ir nupiešė didelę mėlyną saulę.

Suaugę sušuko: apgaulė! Apgaulė!

Na, kurgi jūs matėte mėlyną saulę?

Mergaitė pravirko: mačiau aš tą šalį, –

Ten saulė kaip nori, taip šviesti tau gali.

Suaugę – supraskit,

Suaugę – nepykit

Ir tik netrukdykite jai.

Netrukdykit!

Yra dalykų, kurie per 54-erius metus visai nepasensta. Dirbote su daugybe žymių dailininkų ir šiandien jūsų jaunatviška kūrybinė dvasia pritraukia jaunus, visai kitos kartos dailininkus. Kaip jums šis naujas „Aš vejuos vasarą“ pavidalas?

– Man labai patinka. Čia jau antra mano knyga, kurią iliustruoja Marija Smirnovaitė. Prieš tai ji sukūrė pavidalą knygai „Ką padarė šokių salė“. Šįkart tokia žaluma, kad norisi tiesiog į ją įeiti.

Ryšiai: kultinę V. Palčinskaitės pjesę „Aš vejuos vasarą“ statė per 100 teatrų – nuo Kanados iki Ukrainos. / G. Kavaliauskaitės nuotr.

– „Aš vejuos vasarą“ buvo dažnai statoma mokyklose. Man regis, kad mokyklinio teatro tradicija šiandien gerokai prislopusi. Žinoma, tam įtakos turėjo ir pandemija. Kaip manote, ar daug vaikai praranda, neturėdami galimybės realizuoti savęs scenoje? Ar grįš tie laikai, kai teatro spektaklis mokykloje tapdavo didžiuliu įvykiu? Juk scena visus suvienija.

– Nesitikiu, kad kas nors ryšis statyti visą pjesę. Galbūt atsiras kas perskaitys knygą ir, pajutęs tam tikrų momentų aktualumą, imsis statyti ištraukas. Gal ką nors sudomins poetiniai tekstai, gal dainos. Kažkas turi įvykti.

– Jūs prisižadėjote, tad laukiame trečios prisiminimų knygos – trečių babilonų. Šiandien vis labiau suprantame, kokios svarbios prisiminimų knygos, koks svarbus žmonių, nugyvenusių kūrybišką ir turiningą gyvenimą, žvilgsnis ir pasakojimas apie laikus, kurie, jei tie žmonės nepapasakos, tiesiog išnyks. Taigi, dėl trečios prisiminimų knygos esame sutarusios. Kas dar laukia ateityje?

– Labai sunku pasakyti, nes, kaip žinote, esu prietaringa, sunku planuoti. Tretieji babilonai tikrai bus. Tik sunku pasakyti, kaip pavyks. Knyga jau trečia, tad turiu pasakoti kitaip, naujai, tai, ko dar nepasakojau. Pažadu – tikrai bus.

Paėmusi žinomą frazę kūrėja išaugino iš jos eilėraštį su kieta vidine dramaturgija, humoru. Visas glėbys šių poetės talento vaisių atsidūrė naujausioje leidyklos "Tyto alba" išleistoje V.Palčinskaitės knygoje "Bala nematė". Joje – 22 literatūrinėmis miniatiūromis paverstos gerai žinomos patarlės.

Pokalbis su poete – apie subtilų prasmių žaidimą ir nesenstančią patarlių išmintį.

– Ar buvo paprasta iš daugybės patarlių, priežodžių atsirinkti 22 egzempliorius? Kokiais kriterijais rėmėtės?

– Vilniaus universitete Donatas Sauka mums dėstė tautosaką. Visada su nekantrumu laukdavau jo paskaitų. Tai buvo šviesiausias metas mano studijų istorijoje. Gal tada ir užgimė noras labiau pasidomėti tais posakiais, tomis patarlėmis, tais liaudies išminties perliukais, pasak dėstytojo, su įvairiomis briaunomis. Atrinkti buvo nesunku, nes viskas vyko labai netikėtai, spontaniškai, visai negalvojant apie knygą ar kokius mokslinius išvedžiojimus.

Buvo labai smagu posakį suvokti mažo vaiko akimis. Bala nematė... Vadinasi, būna, kai ji mato? O ką mato? O kartais gal geriau, kad nematytų?

– Tyrinėtojai teigia, kad patarlės – prie modernaus pasaulio pritampantis žanras. Ar buvo pagundų atsirinkti iš šiandieniam vaikui sunkiai suprantamomis realijomis paremtų patarlių? Pavyzdžiui – "Tu kriošėsi, o aš kakalį kursiu." Jūs pati kasdienos gyvenime dažnai operuojate patarlėmis, frazeologija?

– Tokių pagundų nebuvo. Parinkau tas patarles, pagal kurias galėčiau parašyti ne sunkiai suprantamą, o juokingą (ir kartu pamokantį) eilėraštį vaikams. Viskas prasidėjo nuo paprasto, gal kiek ir pamiršto posakio "bala nematė". Prisiminiau, kaip mano močiutė, prisvilinusi keptuvėje blyną, pradžioje labai susikrimsdavo, o paskui linksmai šyptelėdavo – bala nematė... Suprask, tiek jau to, ne pasaulio pabaiga. Nuo tos balos man viskas ir prasidėjo. Buvo labai smagu posakį suvokti mažo vaiko akimis. Bala nematė... Vadinasi, būna, kai ji mato? O ką mato? O kartais gal geriau, kad nematytų? Kai aš pati "įbridau" į tą balą ir kaip vaikystėje apsitaškiau joje ligi ausų, tada ir gimė knyga. Iš tos pačios balos.

– Beje, kirčiuoti žodį "patarlė" reikia kaip "kirmėlė". Esame įgudę keblius žodžius pririšti prie paprastesnio pavyzdžio: Trakai kaip ratai, gegužė kaip kirmėlė (vėl ta kirmėlė). Jūs irgi taip praktikuojatės? Poetui juk tai labai svarbu dėl taisyklingo eilutės rimo ar ritmo.

– Taip, su tos patarlės kirčiavimu turėjau bėdos. Kai kyla kokių nors neaiškumų, visada pasitikrinu. Šį kartą suklydau. Gerai, kad pasitikrinau anksčiau, negu klaidą būtų pastebėjusi knygos redaktorė. Nesitikėjau, kad žodį patarlė reikia kirčiuoti kaip kirmėlė. Ne pati maloniausia asociacija, bet teko pataisyti kelias vietas. Rašytojui kalbos klaidos – nedovanotinos, nors ir tokių retsykiais pasitaiko.

– Ar visada teisingai suprantame patarlių ir priežodžių tikrąją mintį? Juk čia nesunku nuslysti ir truputį apsijuokti?

– Manau, į knygą pateko tik tie posakiai, patarlės, kurių prasmė labai aiški. O jeigu skaitytojas supras savaip, nieko blogo. Tai bus dar viena atrasta briauna, kaip pasakytų mano dėstytojas.

– Vienas knygos eilėraštis "Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą" virto skaičiuote, kiti išaugo į nedidelį siužetinį pasakojimą ("Moki žodį, žinai kelią", "Tylėjimas – auksas", "Melo trumpos kojos"). Kas lėmė formų įvairovę?

– Patinka keistis. Gal todėl ir formų įvairovė. Juolab kad esu išbandžiusi ne vieną literatūros žanrą. Be to, susitikinėdama su mažaisiais skaitytojais pastebėjau, kad labiausiai jiems patinka tie eilėraščiai, kuriuos galima ne tik deklamuoti, bet ir suvaidinti. Taip pat jiems patinka trumpi žanrai, skaičiuotės, naudojamos kiemo žaidimuose. Deja, vis rečiau... Ir labai skaudu, kai mažųjų kalbą "puošia" įvairios svetimybės, anglų kalbos žodelyčiai, kurių jie net nesupranta. Todėl nors šiek tiek priartinti juos prie mūsų tautosakos lobių, sudominti, supažindinti, buvo slapta knygos užduotis.

– Įdėmesnis jūsų eilėraščių vaikams skaitytojas puikiai pajaučia visai nevaikiškas potekstes, toks yra paskutinis knygos eilėraštis "Negirk dienos be vakaro". Apskritai jūsų vaikų poezija man atrodo truputį skirta ir tėveliams, jie gali atrasti jiems skirtą briauną, nors žodžiai paprasti ir dar surimuoti. Sąmoningai to siekiate? Tai juk galimybė augti kartu su eilėraščiu.

– Ne truputį, o labai labai turi patikti suaugusiesiems... Juokauju? Tikrai ne. Pagalvokite, vaikui, kuris dar nemoka skaityti, skaito tėveliai. Kokia gi mama ar tėtis skaitys savo vaikui tai, kas jam nepatinka? Pirmiausia turėčiau įtikti jiems, argi ne? Taip, girdėjau, kad paskutinis knygos eilėraštis "Negirk dienos be vakaro" kai kam pasirodė liūdnas. Jis neliūdnas. Reikalas tas, kad rašydama vaikams tarsi pati tampu tuo vaiku, kuris žvelgia į pasaulį vaikiškomis akimis. Bet kartais tas vaikas išslysta iš mano kontrolės ir netyčia grįžtu į save, suaugusį žmogų.

– Labai naujoviškas knygos pavidalas. Jūsų knygas iliustravo žymios dailininkės, regis, vien moterys? Kaip sekėsi su jaunuoju Simonu Kvintu, kuris vienoje iliustracijų nepasidrovėjo ant sienos užrašyti "V+S lygu BALA NEMATĖ. Chuliganas."

– Man sekėsi. Vaikiškas knygas iliustravo vien moterys. Garsios moterys. Tai dailininkė Sigutė Valiuvienė, Marija Ladigaitė, Irena Daukšaitė, Lina Eitmantytė, Sigutė Ach, Marija Smirnovaitė... Atsiprašau, jei kurią praleidau. Dabar – jaunasis S.Kvintas. Iliustravo kitaip, nei esu įpratusi. Tuo ir džiaugiuosi – ši knyga ir yra kitokia. Simonas jaunas, talentingas ir santūrus žmogus. Turiu prisipažinti, kad tas chuliganas esu aš.... Nežinojau, ar Simonas pritars. Pamačiusi knygą, supratau, kad pritarė. Vaikams patinka rašinėti ant sienų (apie negražius rašymus čia nekalbu). Mūsų atveju viskas labai logiška. Juk norima pasakyti, kad autorius plius dailininkas yra knyga! Ar kas ne taip?

– Jums karantinas – gerai? Praėjusį rudenį pristatėte naują eilėraščių knygą "Ką padarė šokių salė", baigiate naują knygą vaikams "Trolis Molis ir Čurlionis", sėsite prie...

– Kiekvienas rašytojas pasakytų tą patį: mūsų darbas – amžinas karantinas. Dirbame be išeiginių ar poilsio dienų, be savaitgalių, be atostogų... Taigi, nieko naujo... Tačiau, kai tai tęsiasi pernelyg ilgai, kai, atrodo, visą pasaulio auksą išmainytum į galimybę keliauti, apsilankyti teatre ar bent jau su draugais išgerti kavos kavinaitėje už kampo... Pradedi nerimauti... Kas mūsų laukia... Kaip pasikeis pasaulis... Ir nejučia į galvą šovė vienas garsus biblinis posakis: "Ir šitai – praeis." Kitaip tariant, bala nematė.

– Kas gali būti geriau pokalbio pabaigoje už šias eilutes iš naujos knygos "Bala nematė" – "Ką pasėsi, tą ir pjausi."

– Negaliu nepritarti.

Jubiliejinės gražiausių V. Palčinskaitės eilėraščių rinktinės „Vaikų kambarys“  tiražas atnaujintas ketvirtąjį kartą, tačiau šių kūrinių aktualumas neblėsta. Eilėraščių rinktinę puošia 100 nepaprastai spalvingų ir subtilių dailininkės Sigutės Ach iliustracijų, kurios iki šiol eksponuojamos personalinėse dailininkės parodose. Apie kūrybą, vaikystės kambarius, kuriuose užaugo, bei duoklę Hanso Kristiano Anderseno pasakoms – interviu su poete V. Palčinskaite ir dailininke Sigute Ach.

  – Violeta, esate sakiusi, kad jūsų rašytojos kelią lėmė ir perskaitytos knygos, ir vaikystė, ir namai, kuriuose buvo daug šviesos ir džiaugsmo. Koks buvo jūsų vaikystės kambarys?

 – Mano vaikystės kambaryje buvo daug tėvų meilės, todėl ir daug džiaugsmo... Daug lėlių. Daug įvairiausių žaidimų. Daug knygų. Ir nustebsite, kad buvo dar vienas man labai svarbus daiktas: tikras medicininis švirkštas! Žinoma, be adatos. Vaikystėje norėjau būti gydytoja. Galvojau, kad mano katinui Murzai labai trūksta vitaminų. Taigi, artimas mūsų šeimos draugas, gydytojas Gimžauskas, gimtadienio proga padovanojo tą išsvajotą daiktą. Juk žaislinių švirkštų tuomet nebuvo. Pasijutau tokia neapsakomai laiminga, kad net pažadėjau nesipriešinti, jeigu prireikus ir man suleistų kokių vitaminų...

Leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.

 – Sigute, o kaip atrodė jūsų vaikystės kambarys? Kokias detales iš jo prisimenate ryškiausiai?

 – Kambaryje stovėjo mano tėtės sukonstruota dviaukštė lova. Ji buvo padaryta iš dviejų normalių lovų, tad tai buvo masyvus baldas ir tas, kas lipdavo miegoti į antrą aukštą, atsidurdavo tikrai aukštai. Tą užlipimą ir aukštį labai gerai atsimenu, tarsi būčiau užlipus ant spintos – visas kambarys likdavo apačioje ir tai buvo stebuklinga. Vakare, kai sutemdavo, aš gulėdavau lovoje ir žiūrėdavau į milžiniško kaštono šakas, o gal ten buvo klevas, o kaštonas po juo? Apšviestos žibinto jos tarsi susisukdavo į lizdą jo šviesoje ir aš užmigdavau tame lizde. Vaikystėje taip lengvai peržengiama riba tarp įmanomo ir neįmanomo.

 – Violeta, jūsų kūryboje gausu aliuzijų į H. K. Anderseno pasakas. Pavyzdžiui, rinktinėje „Vaikų kambarys“, skaitytojai ras jūsų eilėraštį „Mergaitė su degtukais“. Ką Jums reiškė H. K. Anderseno kūryba vaikystėje ir ką ji reiškia dabar?

 – H. K. Anderseno kūryba tiek vaikystėje, tiek ir dabar reiškia labai daug. Nuo to laiko, kai mama atnešė į namus Anderseno pasakas ir vakarais ėmė man jas skaityti, nes pati dar nemokėjau, Andersenas tapo tarsi neatskiriama mano gyvenimo dalimi. Vaikystėje anaiptol ne viską suprasdavau, bet net ir tai, ko nesuprasdavau, labai traukė. Dabar Anderseną skaitau jau kitaip. Ir įdomu tai, kad net skaitydama kone šimtąjį kartą, vis dar atrandu kažką tokio, ko anksčiau nebuvau įžvelgusi.

 – Sigute, o koks jūsų santykis su šio rašytojo kūryba?

 – Anderseno pasakose labai daug tikro, išgryninto širdies sopulio. Skaitant jo pasakas man nuolat sopėjo, jos stipriai įsirėžė į mano esybę, pažadino norą atjausti, norą veikti gėrio pusėje, norą užgydyti. Tikriausiai taip ir turi veikti pasaka – pažadinti žmoguje tik jam įmanomą atjautą visoms gyvoms būtybėms. Visos Anderseno pasakos – tai jo paties jausmų ir minčių apie tai istorijos. Jos labai tikros, todėl lieka su mumis visą gyvenimą.

 – Gražiausių V. Palčinskaitės eilėraščių rinktinė „Vaikų kambarys“ padabinta nepaprastai spalvingu, subtiliu ir žaviu rūbu – Sigutės Ach iliustracijomis, nuo kurių sukūrimo jau prabėgo beveik aštuoneri metai. Sigute, kaip dabar, jau vertindama iš laiko perspektyvos, prisimenate jų kūrybos procesą?

 – Iliustruoti didžios poetės kūrinius man buvo didelė garbė. Kadangi tai – rinktinė, prieš tai Violetos eilėraščiai jau buvo aprengti įvairiausiais dailininkų kurtais rūbais. Norėjau, kad rinktinė turėtų naują, dar nematytą rūbą. Daug dėmesio skyriau knygos visumai. Todėl pasirinkau ilgesnį kelią – iliustruoti kiekvieną atvartą pilnaverte iliustracija. Eilėraštis yra ypatingas kūrinys, jo žodžiai jau sudėlioti taip, kad įjungia vaizduotę, tai – lyg piešimas žodžiais. Todėl iliustruotojai poezijos knygas tik subtiliai papuošia, nenorėdami užgožti pačių eilėraščių. Pasirinkusi nupiešti kiekvieną knygos atvartą, turėjau sukurti 100 didelių iliustracijų, nes rinktinėje – 200 puslapių. Kiekvienas eilėraštis mano vaizduotėje nugulė spalva ir tonu. Man tai buvo svarbiausia. O vėliau jau plonyte linija ieškojau herojų, lietaus lašelių, skėčių – leidau Violetos pasauliui pasirodyti per mano rankas. Atsimenu, kaip keletą valandų sėdėjau savo kaimo šiltnamyje, nes reikėjo nupiešti nebanalų pomidoro portretą. Praėjo visai nemažai laiko. Šį rudenį iliustracijas turėjau galimybę peržvelgti naujai, nes vežiau jas į parodą Kėdainių M. Daukšos bibliotekoje. Piešiniai ir dabar bibliotekoje, jau pasiruošę naujai kelionei. Iliustracijos vis dar švyti spalvomis, lyg būtų sukurtos vakar. Dabar į jas žvelgdama, kaip dažnai būna, praėjus laikui po sukūrimo, jaučiuosi bendraautore, tarsi dar kažkas būtų piešęs drauge. Matau piešinį, jau pamiršusi jo atlikimo jausmą. Jis jau gyvena savo gyvenimą ir man džiugu matyti jo spalvotą veidą.

Leidyklos nuotr.

 – Violeta, gražiausių jūsų eilėraščių rinktinės „Vaikų kambarys“ tiražas atnaujintas jau ketvirtąjį kartą. Nemažai skaitytojų užaugo su Jūsų poezija ir dabar ją skaito savo vaikams. Ko palinkėtumėte savo skaitytojams?

 – Prieš pat karantiną buvau pakviesta susitikti su mažaisiais skaitytojais JAV lietuvių mokyklose. Sujaudino ir nustebino tai, kad vaikų tėveliai atvykdavo į susitikimus prašyti autografų su mano senomis knygomis, kurias jie skaitė vaikystėje… Emigruodami jie tas knygas atsivežė į Ameriką, nors jau seniai buvo suaugę… Ir skaitė jas savo vaikams. Todėl linkiu dabartiniams savo skaitytojams, kuriuos be galo myliu, kad užaugę jie irgi nepamirštų skaityti knygas savo vaikams. Tikrai nebūtinai mano. Pasaulyje prirašyta begalė nuostabiausių knygų mažiesiems. Žinoma, ir lietuvių autorių. Knyga moko svajoti, o svajonės juk pildosi!

Poetė, kurios eilės užaugino ne vieną kartą, pristato naują knygą vaikams "Ką padarė šokių salė". Joje veikia ne tik žiogas, sraigė, du ožiukai iš Pakruojo ar senjorai vėžliai iš Žemaitijos ir kitokie gyvūnai, bet ir pati šokių salė, lubos, grindys, sienos. O puikius tekstus papildo dailininkės Marijos Smirnovaitės nuotaikingos iliustracijos.

– Naujiems mokslo metams pateikiate įstabią dovaną – eilėraščių knygą "Ką padarė šokių salė". Kokią žinutę norėtumėte pasiųsti visiems Lietuvos vaikams, kurių gyvenimas taip pat gerokai susijaukė dėl "Covid-19"?

– Linkiu vaikams nenuobodžiauti, netinginiauti, net ir namie galima prisigalvoti įvairių gerų dalykų, o atitrūkus nuo kompiuterių ir telefonų, skaityti knygas! Žinau, kas nors gal susirauks, išgirdęs apie knygų skaitymą... Bet pabandykim. Knygos moko svajoti. Virusai ateina ir išeina, o svajonės lieka. Beje, jos išsipildo!

– Naujoji jūsų knyga apie šokius. Mėgstate šokti?

– Neseniai einant Antakalniu staiga mane vardu pašaukė vienas garbus nepažįstamas ponas ir paklausė: "Ar pamenat, kaip mes su jumis šokome? Na, žinoma, negalite prisiminti, šyptelėjo, nes jums tada buvo ketveri... Kartu su jūsų tėveliu mokytojavome. Buvau dar labai jaunas mokytojas, kai tėvelis į mokytojų vakarėlį atsivedė ir jus su mama. Muzikai užgrojus, kai niekas nepakvietė šokti, taip ėmėte verkti, kad čiupau jus ant rankų ir šitaip šokome visą vakarą..."

Taigi, sakau, gal nuo tų laikų ir užgimė meilė šokiui... Tėvų namuose Kaune, susirinkus artimiausiems draugams per Stasines (tėvas buvo Stasys), po kuklių mamos vaišių svečiai tarsi savaime imdavo šokti. Buvau jau kiek ūgtelėjusi panelė ir ‚,kankindavau" tėvų draugus. Jie buvo labai geranoriški. Tačiau išsirinkdavau ne bet kurį. Tik tą, kuris, mano supratimu, gerai šoka, o ne kokį trypčiojantį vietoje senuką. "Senukams" tada buvo gal per trisdešimt... Beje, tėvai bendravo ir su garsiu to meto baletmeisteriu Broniumi Kelbausku bei jo žmona, puikia balerina Marija Juozapaityte-Kelbauskiene. Dažnai lankydavomės baleto spektakliuose. Gal po daugelio metų tie tolimi ir beveik pamiršti vaikystės įspūdžiai sapno pavidalu sugrįžo į mano šokių salę knygoje.

O jaukiausius ir smagiausius pasišokimus

su artimiausiais draugais ligi šiol prisimenu Panevėžyje garsaus aktoriaus Donato Banionio ir jo žmonos Onutės namuose. Prisišnekėję apie teatrą, poeziją ir kitus mums svarbius dalykus, pasigirdus muzikos garsams, savaime pakildavome nepabaigę gerti kavos.

Mano skaitytojai kviečia mane tik į knygų pristatymus. Kažkodėl niekas nebekviečia į šokius...

– Knygoje veikia ne tik žiogas, sraigė, du ožiukai iš Pakruojo ar senjorai vėžliai iš Žemaitijos ir kitokie gyvūnai, bet ir pati šokių salė, lubos, grindys, sienos. Tai nauja vaikų poezijoje, kur viskas kartais paprasčiau. Derinatės prie šių dienų modernaus vaiko? Ar vaikai modernėja? Juk pažįstate juos šitiek metų!

– Keičiasi laikai. Keičiasi žmonės. Vaikai irgi keičiasi. Tai natūralu. Dirbtinai nesumodernėsi. Pats laikmetis pakeitė mus. Vaikai dabar drąsesni, imlesni, atviresni pasauliui. Naujausios technologijos, savaime suprantama, irgi gerokai pakeitė jų mąstyseną. Vaikai tapo nervingesni ir net agresyvesni. Šį kartą nenorėčiau kalbėti apie tas skaudžias agresyvumo apraiškas ar patyčias...

Pasikeitę vaikai yra ir tie patys vaikai, kurie juokiasi, kai jiems linksma, ir verkia, kai liūdna. Prieš kokius kelis dešimtmečius nebūčiau parašiusi eilėraščio "Išmanusis telefonas", kuris, beje, skaitytojų labai mėgstamas. Tai nereiškia, kad aš sumodernėjau. Kalbu ne apie patį išmanųjį telefoną, o apie tai, kad dabar, deja, daugeliui vaikų tai vienintelė galimybė susisiekti su tėvais, uždarbiaujančiais užsienyje... Labai skaudu. Vaikams trūksta šilto prisilietimo, buvimo šalia. Niekada nepamiršiu, kai po susitikimo su skaitytojais vienoje Vilniaus vaikų bibliotekoje prie manęs priėjo dvi mažos mergaitės. Renginys jau buvo pasibaigęs, autografai išdalyti. Ar dar norite ko nors paklausti – pasidomėjau. Apsikabinkim – pašnabždom atsakė mažylės.

– "Šokių salės" herojus kūrė dailininkė Marija Smirnovaitė, jaunesnės kartos atstovė. Kaip vertinate, ar ji perskaitė ir suprato eiles, susidorojo su tikrai nepaprasta užduotimi?

– Dailininkė M.Smirnovaitė man buvo tikras atradimas ir džiaugsmas! Nedažnai pasitaiko, kad dviejų kūrėjų mintys, personažų suvokimas ir fantazija šitaip sutaptų. Žiūrėdama iliustracijas nepalioviau šypsotis, o kartais ir balsu nusijuokdavau. Užėjus prastai nuotaikai, atsiverčiu šokių mokytojo Stručio ar Apsauginio iliustracijas ir nejučia vėl nusijuokiu. Liūdnų minčių nebelieka. Esu be galo dėkinga Marijai, kad susitikome knygos puslapiuose.

– Ar dažnai aplanko prasta nuotaika?

– Iš prigimties esu optimistė, bet kartais, kaip ir kiekvieną žmogų, apninka liūdesys. Skaudžiai išgyvenu bet kokias neteisybės apraiškas. Netektys. Draugų išdavystė. Pavydas. Ir dar – tuščiai praleistas laikas, kuris taip negailestingai lekia, o tu vis dar jautiesi nepadariusi to, ką galėjai padaryti... Bet liūdėdama visada prisimenu posakį, kurį kažkada išgirdau būdama Škotijoje: kiekvienas tamsus debesėlis turi savo sidabrinį apvadėlį. Stengiuosi, kad negatyvas manęs neužvaldytų.

– 2017 m. pasirodžiusi knyga "Eilėraščiai iš namų" (iliustravo I. Daukšaitė-Guobienė) gyvena prašmatnų gyvenimą: eilėraščiai sugulė į vadovėlius, juos mielai skaito vaikai scenoje ir konkursuose, parengta net Filharmonijos programa "Senukas augino dygliuotą agavą", keletas jų virto dainomis. Kodėl Jūsų kūrybą linkę dainuoti? Augę socializmo laikotarpiu žmonės, anuomet vaikai, dienelę kasdien baigdavo: "Kai mieste nemiega niekas / atkeliauja dėdė miegas". Ir šiandien jie sudainuotų motyvą be klaidų! Kodėl taip sekasi "Eilėraščiams iš namų"?

– Nesitikėjau, kad ši nedidelė knygelė susilauks tokio dėmesio. Taip, tiesa, didesnė pusė jos eilėraščių nukeliavo į vadovėlius, o kita dalis pavirto dainomis. Niekada specialiai nerašiau tekstų vaikiškoms dainoms. Ko gero, taip jau sutapo, kad mano eilėraščiai vaikams yra paprasti, rimuoti, lengvi, tik kad skaitytojas žinotų, kokiu sunkiu darbu pasiekiamas tas lengvumas... Gal todėl daugelis jų tapo patrauklūs muzikams. Kažkada mokiausi Kauno vaikų muzikos mokykloje ir nuo tada laikausi nuostatos, kad ne tik nata, bet ir žodis literatūroje turi skambėti! Vėliau ta nuostata labai pravertė verčiant pasaulinius miuziklus į lietuvių kalbą.

– Kokius?

– Pavyzdžiui, "Mano puikioji ledi".

– Kas dabar ant Jūsų darbo stalo? Rašote vaikams ar tęsiate "Babilonų" – knygų suaugusiesiems – seriją?

– Ant mano darbo stalo, kaip ir mano gyvenime, vyrauja baisi netvarka. Tikras chaosas, jeigu atvirai. Anksčiau už tai labai save bardavau, tikėdamasi gerų pokyčių. Dabar, ieškodama pasiteisinimų, sakau, kad taip įdomiau. Dirbu savotiškai. Vienu metu į galvą lenda keli skirtingi sumanymai. Keista, bet man tai padeda. Kai užstringa vienas kuris nors tekstas, pereini prie visiškai kito, ir fantazija dirba kur kas geriau ir įdomiau. Kad ir dabar: netikėtai ateina į galvą kokia nedidelė pastraipa, skubi ją užrašyti ir žinai, kad tai jau būsima "Babilonų" knyga, nors šiuo metu skubu įsijausti į trolio Molio nuotykius, o tarp visko, tarsi tyčia norėdamos man pakenkti, išlenda naujų, visai neplanuotų eilėraščių eilutės. Tikras kūrybinis chaosas...

– "Muzika troliui" – 2011 m. nominuota "Metų knygos vaikams" rinkimuose, buvo ir yra mėgstama vaikų. Kaip trolis pasikeitė per dešimtmetį? Nors, matyt, troliui dešimt metų nė motais? Akimirka?

– "Muzika troliui" buvo ne tik nominuota. Ji buvo karūnuota! Už ją gavau Metų vaikų literatūros karūną ir dar kitų premijų. Knygai sekėsi. Iki šiol esu dėkinga tuometiniam Norvegijos karalystės ambasadoriui Lietuvoje jo ekscelencijai Leifui Arne Ullandui, kuris geranoriškai pasisiūlė kartu su manimi pristatinėti šią knygą Lietuvos vaikams ir daugiau papasakoti apie savo šalį. Juk knygoje aprašytą trolį sutikau viešėdama Norvegijoje, kurioje praleidau dvi žiemas, bendravau su moksleiviais. Knygos pristatymo sėkmė Lietuvoje buvo garantuota jau vien todėl, kad ambasadorius atvykdavo su savo bičiuliais, dviem įspūdingais mediniais troliais, nuolat gyvenančiais jo darbo kabinete.

Trolis Molis ir po dešimtmečio liko toks pat įžūlus pagyrūnas. Tik sakosi dar labiau išprusęs ir pažengęs muzikos pažinimo srityje. Nori tapti ne vien Edvardo Grigo specialistu. Troliai nesensta ir nemiršta. Juos gali pražudyti tik kaitri saulės šviesa. Todėl trolis Molis jau pakeliui į Vilnių, nes artinasi ruduo, jam dabar tinkamas metas. Baigiu suslėpti namuose dūžtamus daiktus. Ir rankraščius taip pat. Dėl viso pikto. Bet kaip galėčiau jo nepriimti? Molis sako, kad dabar jam parūpo Čiurlionis!

– Skaitant jūsų tekstus neretai šypsomės. Kas jums yra humoras? Nuotykis? Kebli situacija? Autoironija? Nors nemėgstate, kai Jus vadina klasike, bet jūsų rango kūrėjai gal metas surimtėti?

– Surimtėti jau tikrai nesurimtėsiu. Galėčiau nebent suvaikėti... Bet ir tai jau nebegresia. Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad suvaikėjau dar gilioje jaunystėje, kai parašiau savo pirmą eilėraštį vaikams...

Humoras? Humoras padeda gyventi. Nežinau, kaip reikėtų be jo. Man gaila žmonių, neturinčių šito jausmo. Jis ne tik leidžia į įvairias situacijas pažvelgti kitu kampu, bet ir save pamatyti iš šalies. Kartais tai labai naudinga. Tik, deja, humoras toks dalykas, kurio, mano supratimu, neįmanoma išmokti. Jis yra arba jo nėra.

– "Net tą liūdesio dieną jau galvoju, kur čia galima dar nuvažiuoti, kur, nusipirkus bilietą ir niekam nieko nesakius, sėsti į lėktuvą ir, dingti porai dienų, ko nors prigalvoti. Man labai daug duoda kelionės. Jeigu neišvažiuoju, tai bent pasvajoju, kur galėčiau", – sakote viename interviu. Šiandien keliauti – prasta mintis. Kaip tveriate priverstinį sėdėjimą namuose?

– Mes, rašantieji, juk ir taip gyvename amžino karantino zonoje. Dirbame be nustatytų darbo valandų, dažnai be išeiginių ir net be atostogų... Toks jau tas mūsų kūrybinis darbas. Tiesa, nebent šį kartą nustebinčiau savo skaitytojus prisipažindama, kad pirmuosius karantino mėnesius neperskaičiau nė vienos knygos ir neparašiau nė vienos eilutės... Ko gero, norėjau pasimėgauti būsena, kada nereikia niekur skubėti, neprisiimi jokių įsipareigojimų. Nejaučiau jokios baimės. Norėjau tiesiog pabūti su savimi. Pagalvojau, jeigu tavo kasdienybė jau yra kūrybinis karantinas, tai tegu priverstinis karantinas taps mano poilsiu... Matyt, taip reikėjo. Kad susikaupčiau naujiems sumanymams.

Na, o keliauti galima visaip. Net mintimis, neišeinant iš kambario. Kartais nebūtina sėsti į lėktuvą ir įsikurti patogiame viešbutyje. Prisiminiau, kaip gilioje vaikystėje su tėvais važiuodavome į Palangą vasaroti. Tėvelis susitardavo su mūsų artimų draugų šeima ir nusamdyto sunkvežimio vėjuotame kėbule vykdavome atostogauti. Kokia tai būdavo kelionė, kokia šventė! Mamos apmuturiuodavo mus, vaikus, šiltom antklodėm, kelionė iš Kauno į Palangą trukdavo visą dieną, visą amžinybę, o lekiantys vaizdai tokie stebuklingi. Jei kartais prapliupdavo lietus, vairuotojas, sustabdęs sunkvežimį, užtempdavo mums virš galvų skylėtą brezentinį stogą, ir tada būdavo dar linksmiau... Esu pamiršusi ne vieną patogią ir bereikšmę poilsinę kelionę, o štai šitos – niekada. Bet gyvenu viltimi, kad dar suspėsiu po tam tikro laiko vėl susikrauti lagaminą.

– "Šokių salėje" susiliejo du jūsų talentai: poetės ir dramaturgės. Juk tai drama. Kaip dabar sakoma "yra scenarijaus pėdsakų". Norėtumėte išvysti suvaidintą visą "Šokių salę"? Su Apsauginiais, Voverėmis iš Argentinos ir Sraige, šokančia rokenrolą?

– Norėčiau. Juk visada siekdavau, kad mano pjesėse vaikams būtų muzikinių intarpų, nedidelių miuziklo elementų. Tuo metu tai buvo naujas stilius, sėkmingai įgyvendintas pjesėje "Aš vejuos vasarą". Rašydama eilėraščius mažiesiems neretai ieškau kad ir nedidelio siužeto, veiksmo. Pastebėjau, kad vaikams labai patinka eilėraščiai, kuriuos galima ne tik deklamuoti, bet ir suvaidinti. Manau, "Šokių salė" tam labai tinka ir skaitytojams kils pačių įvairiausių sumanymų. Gal net muzikinių.

– Tikriausiai neverta priminti, kad jūsų kūryboje daug gilios prasmės slypi iš pirmo žvilgsnio paprasčiausiuose posmeliuose. Pavyzdžiui: "Sako, vėžliui šiuo metu / Jau sukako šimtas du. / Klausiu, kiek vėžlienei metų? / Neatsakė. / Nesuprato. / Kol nesulenda į kiautą, / Sakė, nieko jai neskauda." Jums nesulįsti į kiautą tikriausiai pavyksta? Kaip?

– Oi, nepavyksta nepavyksta. Kartais taip norisi patūnoti kiaute. Laimei, mano mylimi skaitytojai niekaip neleidžia ilgiau ten užsibūti. Todėl išlendu. Kad neskaudėtų.

Pasak šalies vadovės, poetės kūryba brangi ir suaugusiems, ir mažiesiems skaitytojams, suartina kartas ir spalvina vaikystę poezijos tonais.

Savo eilėraščiais, pjesėmis kine ir teatre V. Palčinskaitė kuria šviesų pasaulį, kupiną pasakų, paprastų kasdienybės stebuklų, tikėjimo grožiu ir gerumu, augina vaiko širdyje tauriausius jausmus ir perteikia jam amžinąsias vertybes, rašoma Prezidentūros paskelbtame pranešime.

Prezidentė padėkojo V. Palčinskaitei už literatūrą praturtinančią įtaigią žodžio meistrystę ir gimtadienio proga palinkėjo kuo daugiau sveikatos ir stiprybės, kad įkvėpimas visada lydėtų gyvenimą ir kūrybą.

Poetė, dramaturgė, scenaristė V. Palčinskaitė gimė 1943 metų lapkričio 20 dieną Kaune. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 metais, o pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žemė kėlė žolę“ 1961 metais išleido būdama septyniolikos metų.

Poetė yra apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi.