Britanijos rinkėjams 2016-ųjų birželį nubalsavus už pasitraukimą iš bloko, norinčiųjų gauti Vokietijos pasą naudojantis šios šalies konstitucijos specialiąja nuostata, numatančią kompensaciją už nacių eros persekiojimus, išaugo beveik 40 kartų.

2015-aisiais Vokietija gavo vos 43 tokius prašymus išduoti pasą, tačiau šis skaičius kitais metais šoktelėjo iki 684: beveik visi šie prašymai buvo pateikti po referendumo dėl „Brexit“.

Remiantis Vokietijos vidaus reikalų ministerijos statistika, paskelbta vykdant parlamentinį tyrimą, pernai tokių prašymų padaugėjo iki 1 667.

Pagal Vokietijos konstituciją, buvę Vokietijos gyventojai, 1933–1945 metais – nuo nacių lyderio Adolfo Hitlerio paskyrimo kancleriu iki Vokietijos kapituliacijos – praradę pilietybę dėl „politinių, rasinių ir religinių priežasčių“, turi teisę prašyti atkurti jų pilietybę.

Anot vokiečių vyriausybės, šią grupę „daugiausiai sudaro Vokietijos žydai“ ir tuomečiai opozicinių partijų nariai.

Šią teisine nuostata gali naudotis ir į užsienį pabėgusių persekiotų asmenų palikuoniai.

Vis daugiau Britanijos gyventojų, besitikinčių išsaugoti visas turimas privilegijas, tokias kaip teisė gyventi ir dirbti bet kurioje Bendrijos šalyje, siekia gauti ir kitų ES valstybių pilietybę.

Pavyzdžiui, maždaug aštuonis kartus – nuo 386 2015-aisiais iki 3 173 2017-aisiais – padaugėjo britų, siekiančių Prancūzijos paso.

„Ryšys su artėjančiu „Brexit“ yra akivaizdus: per dvejus metus, 2016-aisiais ir 2017-aisiais, Vokietijos pilietybę gavo 10 358 britai – tai yra daugiau nei dukart daugiau nei per laikotarpį nuo 2000 iki 2005 metų“, – skelbia federalinė statistikos tarnyba „Destatis“.

2015-aisiais Vokietijoje buvo natūralizuoti 622 britai, o 2016 metais šis skaičius išaugo daugiau nei tris kartus ir pasiekė 2 865. Augimo tendencija išliko ir 2017 metais, kai buvo pasiektas naujas rekordas ir Vokietijos pilietybė buvo suteikta 7 493 britams.

Dabar britai yra antra pagal dydį Vokietijos pilietybės siekianti užsieniečių grupė po turkų.

Europos Sąjungos (ES) aukščiausios instancijos teismas ketvirtadienį panaikino tvarką, pagal kurią pas savo sutuoktinius į Vokietiją gyventi vykstantys turkai, norintys gauti vizą, privalo turėti vokiečių kalbos pagrindus.

Bylą prieš Vokietiją pradėjo Naime Dogan (Naimė Dohan), kuriai praėjusį sausį Vokietijos ambasada Ankaroje neišdavė leidimo apsigyventi pas savo vyrą, kuris jau 15 metų yra Vokietijos pilietis.

Vizos prašymas buvo atmestas pagal 2007 metų šeimų susijungimo tvarkos reikalavimą, pagal kurį turko sutuoktinis, norintis gauti leidimą gyventi Vokietijoje, privalo sugebėti bendrauti vokiškai bent jau bendriausiomis frazėmis.

Tokios sąlygos buvo iškeltos, siekiant išvengti priverstinių santuokų ir skatinti turkų integraciją į visuomenę.

Tačiau Europos Teisingumo Teismas išaiškino, kad tokia tvarka prieštarauja ES ir Turkijos aštuntajame dešimtmetyje pasirašytai asociacijos sutarčiai, „neleidžiančiai įvesti naujų įsikūrimo laisvės suvaržymų“.

„Toks kalbos žinių reikalavimas apsunkina šeimų susijungimą“, sakoma teismo nutartyje, ir yra „Turkijos piliečių įsikūrimo laisvės naujas suvaržymas“.

Teismas taip pat pridūrė, kad nors vyriausybė gali nustatyti visuomenei naudingus apribojimus – kaip 2007 metų nuostatos, kuriomis buvo siekiama paspartinti integraciją arba kovoti su priverstinėmis santuokomis – „nagrinėjamas kalbos žinių reikalavimas peržengia būtiniausių priemonių, reikalingų šiam tikslui pasiekti, ribą“.