– Baltijos gitarų kvartetas gyvuoja jau kone dvidešimt metų. Kaip kilo idėja suburti tokios originalios sudėties ansamblį?

– Idėja kilo dar studijų metais, kuomet kartu su kolegomis buvome klasikinės gitaros studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Koncertinių kelionių metu klausydavomės panašių kolektyvų įrašų keliaudami savo automobiliu. Supratome, kad keturios gitaros – fantastiška ansamblio sudėtis, kuria galima išdarinėti tokius dalykus, apie kuriuos grojant solo ar duetu negalima net pasvajoti. Ši idėja mus sužavėjo ir pakerėjo – būtent ansamblio skambesys ir techninės galimybės. Buvome pakankamai aktyvūs, tam tikras ryškesnių studentų branduolys ir nusprendėme paieškoti repertuaro ir padaryti kažką panašaus, kaip garsieji pasaulio kvartetai. Po keleto mėnesių surengėme pirmąjį koncertą Šilutėje, simbolinę gegužės pirmąją dieną. Tiesa, tame koncerte kvartetu atlikome vos keletą kūrinių, o likusią repertuaro dalį sudarė solo pasirodymai. Pamatėme, kad publika puikiai reaguoja į kvartetinius kūrinius, ją uždega tokie pasirodymai. O toliau viskas vystėsi labai greitai – po metų ar dvejų koncertavome Estijoje, Japonijoje ir kitose šalyse, ansamblio karjera vystėsi žaibiškai.

– Ansamblio istorija prasidėjo minint darbo žmonių šventę. Ar toji darbo aura jus lydi per abu kolektyvo gyvavimo dešimtmečius? Ar taip simboliškai dirbate ta pačia ansamblio sudėtimi?

O taip, netgi rengdamiesi dvidešimtmečio paminėjimui 2024 m. planuojame surengti koncertą būtent gegužės pirmąją. Mūsų ansamblio sudėtis keitėsi, bet nežymiai. Trys ansamblio nariai – aš, Sergejus Krinicinas ir Zigmas Čepulėnas – muzikuoja nuo pat pradžios, keletą metų kartu grojo kolega Valdas Mikuckis, vėliau jį pakeitė Ieva Baltmiškytė. Jai išvykus gyventi į Belgiją kilo spontaniška mintis išlaikyti demografinį balansą. 2008 m. emigracija buvo labai intensyvi, Lietuvoje gyventojų vis mažėjo, tad mes į Lietuvą pasikvietėme tikrą belgą Chrisą Ruebensą. Nuo to laiko mūsų ansamblio sudėtis liko nepakitusi. Chrisas atvažiavo į Lietuvą trumpam, pagroti su mumis metus ar dvejus, bet liko visam laikui, nes koncertas vijo koncertą, vienas gastroles keitė kitos, leidome kompaktines plokšteles – veiklos buvo iki soties. Galiausiai Chrisas Lietuvoje sutiko savo gyvenimo meilę, dabar jau augina du vaikučius ir mes jį jau vadiname Lietuvos belgu. Dažnai kalbama apie taip vadinamus meilės emigrantus, o Chriso atvejis – ypatingas. Jis – muzikos arba meilės muzikai bei gitarai emigrantas.

Baltijos gitarų kvartetas. Organizatorių nuotr.

– Ar jus galima būtų įvardinti Baltijos gitarų kvarteto krikštatėviu?

Ne, tikrai ne. Nuo pat pirmųjų ansamblio gyvavimo dienų pas mus vyravo demokratija ir iki šiol neturime vieno aiškiai išreikšto lyderio. Kiekvienas narys prisideda savitu indėliu ir atneša į kolektyvą savas stiprybes. Vieno stiprioji pusė – aranžavimas, kito – kūryba, trečio – kiti dalykai. Visada įsiklausome į vienas kito nuomones ir taip sukuriame ypatingą spalvinę atmosferą. Bet kvarteto pavadinimo krikštatėviu tikrai būtų galima įvardinti mano tėtį – ilgametį Čiurlionio kvarteto violončelininką. Būtent jis mums pasiūlė pasirinkti šį pavadinimą. Mums, jauniems atlikėjams, šis pavadinimas pasirodė ganėtinai pretenzingas, pernelyg drąsus – kaip čia dabar vadinsimės lyg būtume visų Baltijos šalių gitarų kvartetas? Bet tėtis, daugiau nei penkias dešimtis metų grojęs styginių kvartete, pasiūlė pažvelgti plačiau: žinoma, tai tarsi Baltijos šalis reprezentuojančio kolektyvo pavadinimas, bet jis ir įpareigoja – būdamas tokio ansamblio nariu negali sau leisti groti nereprezentatyviai. Patikėjome ir pasiryžome pasivadinti Baltijos gitarų kvartetu. O po keleto metų supratome neapsirikę, nes tai vienur, tai kitur muzikos kritikai bei kolegos ėmė mus vadinti Baltijos šalyse lyderiaujančiu klasikinių gitarų ansambliu.

– Dažniausiai ansamblius sudaro kad ir giminingi, bet skirtingi instrumentai, turintys skirtingas atlikimo technikos, diapazono ir tembro charakteristikas, jūs gi grojate keturiais iš esmės vienodais instrumentais. Kuo klausytoją gali nustebinti būtent tokia ansamblio sudėtis?

Tokio ansamblio unikalumas ir yra keturi vienodi instrumentai. Juk ne veltui vis populiarėja violončelių ar kitų identiškų instrumentų kvartetai. Šių ansamblių žavesys slypi netikėtumo momente. Visi ansamblio nariai turi būti lygiaverčiai ir turėti atitinkamas galimybes to lygiavertiškumo demonstravimui. Pasirodymas tampa tam tikru spektakliu, nes niekada nežinai, kada ir kuris atlikėjas perims pagrindinę melodiją, kas atsidurs diapazono viršuje, o kas – apačioje. Kita vertus, mes nevengiame eksperimentuoti, paįvairindami savo naudojamų instrumentų gamą. Aš asmeniškai į kai kuriuos numerius išeinu nešinas dvylikos stygų liutnia, Chrisas kartais mėgsta paimti į rankas ukulelę. Tai padeda atrasti naujesnių sąskambių ir spalvų. O neužilgo klausytojams pateiksime siurprizą – gitarų meistras mano užsakymu gamina aštuonstygį instrumentą. Tokių atvejų gitaros istorijoje jau yra buvę (puikiai žinome slavišką septynstygę ar dubliuotų stygų dvylikastygę gitaras), bet kiekvienas iš tokių neįprastų instrumentų yra unikalus, skiriasi jų derinimai ir stygų išdėstymas. Buvo etapas, kuomet mūsų ansamblyje Zigmas grojo septynstyge gitara su papildomu bosu. Labai šiltai atsimenu šį kūrybinį epizodą, na, o specialiai mūsų ansambliui gaminamas naujasis instrumentas bet kuriuo atveju tikrai pagyvins kvarteto skambesį.

Chrisas Ruebensas. Organizatorių nuotr. 

– Kokiais instrumentais grojate dabar?

– Kažkada grojome keturiomis itin kokybiškomis to paties meistro – ispano Manuelio Contreraso pagamintomis gitaromis. Tuomet išgaudavome itin homofonišką skambesį. Ieškodami naujų tembrinių apraiškų šiuo metu visi grojame skirtingų meistrų pagamintomis gitaromis. Vieno rankose skamba vokiečių meistro instrumentas, kito – pagamintas kanadiečio, trečias reprezentuoja ispanišką gitarą, o aš groju lietuvių meistro pagamintu instrumentu. Tos skirtingos spalvos, skirtingi tembrai vienodų instrumentų ansamblį paverčia dar įdomesniu.

Zigmas Čepulėnas. Organizatorių nuotr.

– Ar Pažaislio muzikos festivalyje skambėsianti programa „Piligrimai“ primins jūsų ansamblio nueitą dvidešimties metų kelią?

Programą pavadinčiau įvairia ir netgi marga, labiau atspindinčia mūsų paskutinių penkerių metų kūrybinės veiklos procesą. Joje skambės originali mūsų ansamblio nario Chriso Ruebenso kūryba, kurią nuolatos įtraukiame į savo programas ir stengiamės propaguoti. Skambės Zigmo Čepulėno ir mano paties aranžuoti kūriniai: Jono Švedo, Fausto Latėno ir Eduardo Balsio kompozicijos, o dalis programos bus skirta Ukrainai ir ukrainiečių muzikai. Pavasarį dalyvavome koncertiniame ture po Baltijos šalis, kuriam parengėme nemažai ukrainietiškos muzikos aranžuočių. Būdami menininkais labai jaudinamės dėl Ukrainos ir ten gyvenančių bei kuriančių kolegų likimo, tad kviečiame bent mintimis pabūti kartu su šia šalimi ir ją palaikyti. Greta kitų muzikinių numerių atliksime dvi dalis iš ukrainiečių gitaristo ir kompozitoriaus Olego Boyko specialiai mums dedikuoto kūrinio „Piligrimai“. Šį opusą kompozitorius pradėjo kurti prieš pat prasidedant invazijai į jo šalį, o užbaigė jau įsibėgėjus karo baisumams. Manau, šis kūrinys tikrai taps ypatingu koncerto akcentu tiek mums, tiek Pažaislio muzikos festivalio publikai.

– Ar dažnai sulaukiate specialiai jums sukurtų kūrinių?

– Žinoma, kompozitorių dėmesio sulaukiame pakankamai dažnai. Ypač – Lietuvos kompozitorių. Mums kūrinius yra dedikavę Jurgis Juozapaitis, Giedrius Kuprevičius, nuo senų laikų gitarą įsimylėjęs Jonas Tamulionis ir kiti. Su užsienio kūrėjais taip pat palaikome ryšius ir šiuo metu su keletu jų bendraujame kurdami bendrus ateities planus. Tikiu, kad artėjančiame kvarteto dvidešimtmečio koncerte išgirsime ne vieną premjerą.

Sergejus Krinicinas. Organizatorių nuotr.

– XXVIII Pažaislio muzikos festivalio šūkis yra „Kuriame meilę muzikai“. Kas jums yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?

– Platus ir filosofinis klausimas, į kurį būtų galima atsakyti keletu žodžiu arba kalbėti apie tai keletą valandų. Manau, kad mums, kaip kvartetui, meilę muzikai geriausiai apibūdina mūsų pačių vidinis bendravimas, pasiruošimo koncertams, programų formavimo procesas. Didžiulė meilė muzikai gimsta iš šio intensyvaus bendravimo ir jo metu sklindančių emocijų. Na ir, žinoma, susitikimas su publika, kuomet su ja dalinamės to proceso rezultatais bei vaisiais. Sulaukiame atgalinio ryšio, komentarų, emocinių bangų koncerto metu, regime klausytojų akyse įsižiebiančią meilę, pasigėrėjimą tiek, regis, neįmantriu instrumentu – gitara, tiek pačia muzika ir jos gimimo procesu. Tai mus įkvepia ir savo ruožtu pripildo meilės bei įkvėpimo, raginančio toliau spinduliuoti gitaros meną ir meilę šiam instrumentui kituose pasirodymuose.

Lietuvos muzikos informacijos centras su juo susipažino rengiant Zitos Bružaitės leidinio "Penktame aukšte" dainų įrašus ir vėliau organizuojant jų pristatymo koncertą. Kiek vėliau kilus minčiai užsakyti ir išleisti lietuvių kompozitorių pjeses gitarai nekilo abejonių, į ką kreiptis.

Ch.Ruebensas mielai sutiko bendradarbiauti ir kuruoti naujų kūrinių gimimą. Projekte dalyvavo penki kompozitoriai: Jievaras Jasinskis, Beata Juchnevič, Jonas Jurkūnas, Rita Mačiliūnaitė ir Jonas Tamulionis. Taip po gero pusmečio pasirodė klasikinės gitaros pjesių pradedantiesiems ir pažengusiems rinktinė "Vakarais". Šia proga apie projekto užkulisius bei edukacinę veiklą Ch.Ruebensą Muzikos informacijos centro platformai kalbino muzikologė Sigita Ilgauskaitė.

Pedagoginį darbą dirbu jau 25-erius metus. Ir man nesvarbu, ar tai yra maži vaikai, ar paaugliai, ar studentai.

– Chrisai, tu koncertuoji kaip solistas, esi Baltijos gitarų kvarteto narys, turi įvairiausių kūrybinių sumanymų, buri muzikantus, rašai muziką, kam tau dar pedagogika? Ką tau tai suteikia, ko nesuteikia scenoje?

– Manau, kad tai yra labai svarbus darbas. Mokytojauti pradėjau, antrais metais, kai dar studijavau akademijoje. Mūsų Maldegemo kaime (Belgija) yra maža muzikos mokykla, iš kurios man paskambino direktorius ir paklausė, ar norėčiau pas juos dirbti. Tada pagalvojau, kad akademijoje vis tiek yra pedagoginė praktika, ir kodėl gi nepradėjus kaupti stažo bei išbandyti, ar man patinka tokia veikla. Būdamas studentu, be abejo, svajojau apie atlikėjo karjerą, tačiau žvelgiau realistiškai. Kiek pažinojau profesionalių muzikantų, didžioji dauguma darbavosi papildomai, ne retas jų – pedagoginėje srityje.

– Tai pamokos vis dėlto atsirado galvojant apie ateities pragyvenimo šaltinį?

– Pradžioje taip, o vėliau man vis labiau ir labiau patiko. Aš supratau, kad darbas su vaikais mane džiugina, kad man įdomu ir gera perduoti savo patirtį jiems, parodyti būdus, kaip galima ką nors išmokti, parodyti, kodėl muzikuoti yra smagu. Skaičiavau, kad pedagoginį darbą dirbu jau 25-erius metus. Ir man nesvarbu, ar tai yra maži vaikai, ar paaugliai, ar studentai. Kiekvienas amžiaus tarpsnis man yra įdomus.

– Čia juk atsiranda ir skirtingo amžiaus pedagoginė psichologija.

– Taip, psichologinis priėjimas prie mokinio man yra taip pat svarbus kaip ir noras išmokyti muzikos. O pradėjus gyventi Lietuvoje, koncertinės veiklos dar nebuvo daug, tad iš karto ieškojau ir pedagoginės veiklos. Kartu pastebėjau, kad Lietuvoje labai trūksta mokytojų. Todėl man tai buvo papildoma motyvacija.

– O gal tu pameni, koks buvo tavo pirmasis gitara sugrotas kūrinys? Gal gali pareflektuoti, ką labiausiai norėjosi groti vaikystėje ir ką dabar nori groti tavo paties mokiniai?

– Kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą, man buvo devyneri metai. Belgijoje buvo tokia sistema, kad pirmuosius metus reikėjo lankyti tik solfedį, o jau nuo antrų metų galėjai rinktis instrumentą.

– Pasakyk, kad solfedis pas jus buvo labiau mėgstama pamoka...

– Na, daugeliui solfedis nepatiko, tačiau mano grupei pasisekė. Mūsų pirmų metų solfedžio mokytoja buvo tiesiog pasaka. Ji buvo dirbus darželyje auklėtoja, vėliau studijavo muziką ir dainavimą, todėl joje susijungė tiek vaikų, tiek muzikos meilė. Pas ją buvo smagu ir gera. Tiesa, jau penkerių žinojau, kad noriu išmokti groti būtent gitara. Nežinau iš kur, gal tiesiog pamačiau per televiziją ir man patiko. Tačiau kai nuo antrų metų pradėjau lankyti gitaros pamokas, nepamenu, kad būčiau žinojęs, ką konkrečiai noriu groti. Priėmiau viską, ką mokytojas man siūlydavo. Todėl ir dabar aš pradžioje niekada neklausiu savo mokinių, ką jie nori groti. Tiesiog turiu savo metodiką ir mėgstu pats sugalvoti, nuo ko pradėti.

Galbūt kai kurie yra matę per televizorių, kad gitara galima groti akordus, tačiau labai svarbu, kad vaikas pažintų klasikinės gitaros atlikimo galimybes ir klasikinę muziką. Tuo labiau kad daugelis vaikų ateina atviri naujoms patirtims. Ir tik po kelerių metų, kai vaikas jau įgunda valdyti gitarą, techninius niuansus, atnešu keletą kūrinių ir siūlau rinktis. Tada jau vaikas gali groti ne tik klasiką bet ir, tarkim, bliuzą ar ispanišką muziką. Tada jau galima stebėti, kas jam labiau patinka.

– Tavo manymu, kas yra svarbiausia kūriniuose vaikams? Techniniai uždaviniai, tema, o gal emocija?

– Pirmiausia yra technika. Tačiau be galo svarbu, kad grojant būtų ir smagu. Pats esu grojęs trimitu, tai iš pradžių grojama labai daug gamų ir techninių pratimų, ir tik gerokai vėliau duodami kūriniai. O su gitara visiškai kitaip. Žinoma, reikia mokytis, kaip naudojami pirštai, išgaunamas garsas, ką daryti su kaire ranka ir panašiai. Tačiau kūriniai grojami iš karto, stengiamės kuo greičiau pradėti groti melodiją, kad mokiniui būtų motyvacija ir džiaugsmas, jog jis jau gali muzikuoti bei kažką atlikti.

– Dirbdamas prie gitaros pjesių leidinio "Vakarais" bendravai su penkiais Lietuvos kompozitoriais. Papasakok, kaip vyko darbas, ar kompozitoriai domėjosi gitaros atlikimo technikomis, o gal jiems ir taip viskas buvo aišku, ar jie atsižvelgė į tavo sudarytas kūrybos gaires? Koks buvo bendravimas?

– Bendravimas buvo labai malonus ir įdomus. Kadangi pats kuriu muziką, nors neturiu oficialaus kompozitoriaus diplomo, įsivaizduoju, koks tai yra darbas. Tačiau buvo dalykų, kurie stebino. Kartais labai aiškiai jaučiau, kad autoriams kyla klausimų, apie kuriuos niekada negalvojau rašant kūrinius gitarai, nes aš ja groju ir todėl man viskas aišku. Arba aš pats turėjau klausimų apie kūrinius ir po to, kai kompozitoriai man paaiškino, kokia yra jų mintis, tos kompozicijos paaiškėdavo visiškai kitokios.

O dėl kūrybinių gairių, kurias siunčiau, pastebėjau, kad visi labai atidžiai jas perskaitė. Kažkam net sakiau, kad kurti galima ir laisviau, nebūtina taip stipriai apsiriboti. Man tikrai patiko, kad galėjome gyvai kalbėti, diskutuoti apie tai, kaip kūriniai gali plėtotis, kaip užrašyti techninius niuansus, kad grojančiajam būtų viskas aišku. Pavyzdžiui, su R.Mačiliūnaite buvo įdomus atvejis, nes kūrinyje "Elegija rudenio lapams" ji gitarą traktavo kaip monofonišką instrumentą – grojantį tik vienu balsu. Tai neįprasta, nes dažnai, siekdami sukurti pilnesnę harmoniją, muzikuodami kaip tik leidžiame natoms skambėti ilgiau, nei parašyta. Tačiau kalbant su Rita paaiškėjo, kad ji turi labai aiškią viziją – garsai turi tęstis tik tiek, kiek nurodyta. Nustebau, tačiau pamačiau tą kūrinį visai kitaip. Supratau, kad jame nereikia dėlioti pirštus taip, kad būtų daugiau balsų, ir tada staiga viskas tapo logiška. Todėl šis kūrinys, viena vertus, yra lengvesnis, tačiau kelia nemenką iššūkį groti jį įdomiai ir labai aiškiai užgesintomis natomis.

Kartu su kompozitore Beata Juchnevič taip pat aiškinomės kūrinio užrašymo galimybes. Pasitarę nusprendėme, kad atlikėjams bus daug lengviau perteikti vieną iš jos kompozicijų, jei sužymėsime frazavimą. J.Tamulionio ir J.Jurkūno kūriniai nekėlė klausimų, nes jie patys turi labai daug patirties su gitara. Tikrai smagiai susidėliojo J.Jasinskio pjesės, kurios atsidūrė leidinio pradžioje ir pabaigoje, nes jis parašė patį lengviausią ir patį sunkiausią kūrinį. Manau, kad lengvesnius kūrinius rašyti yra sudėtingiau, nes reikia nuolat galvoti, ar tai nebus per sunku. Šiame leidinyje yra trys lengvi kūriniai, o kiti reikalauja daugiau įgūdžių. Taip pat yra keli duetai. Mes kalbėjome su kompozitoriais, kad, esant duetui, jie gali rašyti vieną partiją mokiniui, o kita partija gali būti sudėtingesnė, skirta mokytojui.

– Tavo manymu, ansamblinis muzikavimas yra svarbus mokantis groti gitara?

– Labai svarbus! Mano mokiniams tikrai patinka groti dviese ar trise. Su pradedančiaisiais koncerte dažniausiai groju kartu, kad vaikas nebūtų vienas ir kad salėje garso būtų daugiau. Juk fortepijonu grojantis vaikas girdimas geriau, nei pradedantis gitaristas, tad mokytojo vaidmuo ir padrąsinimas jam yra labai svarbus. Tiesa, iš kolegų, kuriems jau papasakojau apie šį leidinį, taip pat išgirdau džiugių reakcijų dėl to, kad yra ir duetų.

Dar norėjau pabrėžti, kad šis leidinys svarbus, nes jame yra lietuvių kompozitorių kūriniai, o kadangi autoriai turi skirtingą patirtį, tai čia daug įvairovės. Kitas dalykas, kad nors tai yra ir šiuolaikinė muzika, jokio nesugrojamo avangardo nerasite. Ir nors kai kur yra sąsajų su  kantri ar folkmuzikos stiliais, kūriniai tikrai tinka ir pradedantiesiems, ir pažengusiems. Svarbu ir tai, kad dažnai tiek mokytojams, tiek atlikėjams yra klausimas, kaip rasti kūrinius, kur juos įsigyti. Todėl svarbu, kad per musiclithuania.com platformą tą legaliai gali padaryti kiekvienas. Būtent ne kopijuoti, o nusipirkti, nes taip skatinama, kad daugiau kompozitorių rašytų muziką ir daugiau tokių leidinių atsirastų.

– Jei norėčiau išmokti groti gitara, bet nežinočiau nuo ko pradėti, ką patartum?

– Visų pirma, reikia ieškoti mokytojo – arba lankyti privačiai, arba muzikos mokykloje. Nežinau... o jei tu norėtum eiti į muzikos mokyklą, ar galėtum tai padaryti?

– Gal jau per didelė būčiau...

– Įdomu, nes Belgijoje nėra jokios amžiaus ribos. Pavyzdžiui, mano mama veždavo mus su broliu į muzikos mokyklą ir turėdavo laukti, kol mes baigsime. Todėl ji pati pradėjo lankyti saksofono pamokas, nors jai buvo gal 40, gal daugiau. Paskui ji net grojo bigbende, kur taip pat buvo ne vienas vyresnio amžiaus muzikantas mėgėjas. Na, o savarankiškai išmokti groti įmanoma, bet tuomet turi labai norėti ir turėti daug kantrybės. Retai kam pavyksta.

Didžiąją jų pasirodymo dalį sudarys autoriniai Ch. Ruebenso kūriniai, sulaukę plataus pripažinimo tiek koncertinėse scenose, tiek Acerra, IMA tarptautiniuose konkursuose. Klausytojus ir atlikėjus jie žavi egzotiškais garsovaizdžiais, pagavia melodine linija, skoningu įvairių kultūrų, stilių ir žanrų deriniu. Chriso kūryboje puikiai susilieja klasikinės, džiazo ir pasaulio (world) muzikos bruožai.

Iš Belgijos kilęs klasikinės gitaros atstovas Lietuvoje gyvena ir kuria daugiau nei dešimt metų. Į mūsų šalį jį atvedė gitara ir meilė. Čia atvykęs Chrisas iš karto buvo pakviestas prisijungti prie Baltijos gitarų kvarteto, su kuriuo koncertuodamas apkeliavo visą Europą ir Aziją, įrašė kelias kompaktines plokšteles.

Vėliau, ieškodamas naujų muzikinių iššūkių, gitaristas subūrė savo kolektyvą „Chris Ruebens Ensemble“, kuriame  groja džiazo, populiariosios ir pasaulio muzikos atlikėjai. Chriso kūriniai, parašyti specialiai šiam ansambliui, jungia braziliškos, rytų, klasikinės, bliuzo ir džiazo muzikos elementus. Kūrybingas atlikėjas rengia ir savo vokalines programas, kuriose skamba jo aranžuotos prancūziškos dainos ir filmų muzika.

Taip pat Ch. Ruebensas bendradarbiauja su vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur, perkusininku Vladimiru Tarasovu, akordeonininku Martynu Levickiu ir „Mikroorkéstra“, dirigentu ir kompozitoriumi Vykintu Baltaku ir jo vadovaujamu „Lietuvos ansamblių tinklu“, Belgijos šiuolaikinės muzikos ansambliu „Het Collectief“ ir kitais. Savo meilę muzikai jis perduoda mokydamas jaunimą groti gitara – jau daugiau nei dvidešimt metų jis dėsto muzikos mokyklose, stovyklose ir festivaliuose. Kompozitoriaus talentą Chrisas atskleidžia kurdamas pedagoginius kūrinius vaikams ir kompozicijas gitarai bei kitiems instrumentams.

Ilgą laiką grojęs įvairios sudėties ansambliuose, atlikėjas ir kompozitorius pagaliau pasiryžo sukurti savo solinę programą, kurią sudaro jo paties kūriniai ir aranžuotės. Programa „Viskas gerai, iki pasimatymo!“ („Muy bien, Adios!“) pirmąkart pristatyta 2018 m. liepą Kristupo festivalyje. Joje Chrisas žada klausytojus įsileisti į slapčiausių savo išgyvenimų gelmes, kartu kviesdamas kiekvieną atsigręžti ir į paties vidinį pasaulį. Ši programa – geras įrodymas, kad dažnai išskirtiniam įvykiui nereikia pompastiško pristatymo ir milžiniškos erdvės. Užtenka kamerinės salės, atviro muzikinio pokalbio ir laiko sau...

Kviečiame į jaukų vakarą, pripildytą sodraus gitaros skambesio ir viena už kitą gražesnių melodijų!

Pernai solinę programą keliose šalies salėse pristatęs ir su Baltijos gitarų kvartetu Klaipėdos koncertų salėje muzikavęs gitaristas ir kompozitorius Chrisas Ruebensas šįkart scenoje gros kartu su daugeliui gerai pažįstamu džiazo smuikininku Tadu Dešuku. Didžiąją jų pasirodymo dalį sudarys autoriniai Ch.Ruebenso kūriniai, sulaukę plataus pripažinimo tiek koncertinėse scenose, tiek tarptautiniuose konkursuose. Klausytojus ir atlikėjus jie žavi egzotiškais garsovaizdžiais, pagavia melodine linija, skoningu įvairių kultūrų, stilių ir žanrų deriniu. Chriso kūryboje puikiai susilieja klasikinės, džiazo ir pasaulio (world) muzikos bruožai.

Iš Belgijos kilęs klasikinės gitaros atstovas Lietuvoje gyvena ir kuria daugiau nei dešimtmetį. Į mūsų šalį jį atvedė gitara ir meilė. Čia atvykęs Chrisas iš karto buvo pakviestas prisijungti prie Baltijos gitarų kvarteto, su kuriuo koncertuodamas apkeliavo visą Europą ir Aziją, įrašė kelias kompaktines plokšteles.

Vėliau, ieškodamas naujų muzikinių iššūkių, gitaristas subūrė savo kolektyvą „Chris Ruebens Ensemble“, kuriame groja džiazo, populiariosios ir pasaulio muzikos atlikėjai. Chriso kūriniai, parašyti specialiai šiam ansambliui, jungia braziliškos, rytų, klasikinės, bliuzo ir džiazo muzikos elementus. Kūrybingas atlikėjas rengia ir savo vokalines programas, kuriose skamba jo aranžuotos prancūziškos dainos ir filmų muzika.

Taip pat Ch.Ruebensas bendradarbiauja su vargonininke Renata Marcinkute-Lesieur, perkusininku Vladimiru Tarasovu, akordeonininku Martynu Levickiu ir „Mikroorkéstra“, dirigentu ir kompozitoriumi Vykintu Baltaku ir jo vadovaujamu „Lietuvos ansamblių tinklu“, Belgijos šiuolaikinės muzikos ansambliu „Het Collectief“ bei kitais. Savo aistrą muzikai jis perduoda mokydamas jaunimą groti gitara – jau daugiau nei du dešimtmečius jis dėsto muzikos mokyklose, stovyklose ir festivaliuose. Kompozitoriaus talentą Chrisas atskleidžia kurdamas pedagoginius kūrinius vaikams ir kompozicijas gitarai bei kitiems instrumentams.

Ilgą laiką grojęs įvairios sudėties ansambliuose, atlikėjas ir kompozitorius pagaliau pasiryžo sukurti savo solinę programą, kurią sudaro jo paties kūriniai ir aranžuotės. Programa „Viskas gerai, iki pasimatymo!“ / „Muy bien, Adios!“ pirmąkart buvo pristatyta 2018 m. liepą Kristupo festivalyje. Joje Chrisas klausytojus įsileidžia į slapčiausių savo išgyvenimų gelmes, kartu kviesdamas kiekvieną atsigręžti ir į paties vidinį pasaulį. Ši programa – geras įrodymas, kad dažnai ypatingam įvykiui nereikia pompastiško pristatymo ir milžiniškos erdvės. Užtenka kamerinės salės, atviro muzikinio pokalbio ir laiko sau. Koncerto vakaras žada būti jaukus, pripildytas sodraus gitaros skambesio ir viena už kitą gražesnių melodijų.

– Savo vardo ansamblį įkūrėte po pasirodymo Kristupo vasaros festivalyje, daug kartų jame koncertavote ir jau netrukus čia pristatysite pirmąją solinę programą. Panašu, jog šiam festivaliui jaučiate ypatingas simpatijas.

– 2011 m. vasarą su savo trio „Luz de luna“ („Mėnulio šviesa“) iš Belgijos pirmą kartą grojau Kristupo vasaros festivalyje. O po metų festivalis priėmė mano naują programos pasiūlymą („Cafe musicale“), kurį atliko specialiai jai suburtas naujas ansamblis „Chris Ruebens Ensemble“. Nuo tada mano simpatijos ir abipusis pasitikėjimas šiam festivaliui tik didėja. Vėliau pasiūliau ir daugiau programų: „Karavanas“, „Cafe de Paris“, „Kelias į Neapolį“, „Gyvenimas kaip filmas“ ir dabar čia pristatysiu savo pirmąją solinę programą „Muy bien, adios!”. Kodėl būtent Kristupo vasaros festivalis? Jis turi daug spalvų, čia skamba skirtingi muzikos stiliai, žanrai. Manau, dėl to ir mano projektai labai jam tinka. Kristupo vasaros festivalis mane nuolat skatina pagalvoti, ką dar galėčiau sukurti, parodyti publikai. Mėgstu vis ką nors pakeisti, kad man pačiam būtų įdomu.  

– Tai kokia ta pirmoji solinė programa?

– Istorija atsiranda, kai kuriu muzikinę programą. Šį kartą ji tiesiog apie mane patį. Pradėjau nuo minties, kad noriu sukurti netradicinį klasikinės gitaros koncertą. Yra muzika, kurią seniai groju, yra tokia, kurią groju neseniai, yra visiškai naujos, tik ką sukurtos. Ją parašiau specialiai šiam pasirodymui. Tai mano kūryba, susijusi su klasikine gitara, ispaniška muzika, džiazu, kitais stiliais. Kartais ir su improvizacijomis. Tai – spalvinga muzikinė mano paties gyvenimo istorija. 

– Kaip supratote, jog jau laikas kurti solinę programą? Ar ilgai ją kūrėte, brandinote?

– Po studijų akademijoje (Lemmensinstitute, Liuvene, Belgijoje) vienas koncertavau labai retai. Daugybę laiko buvau skyręs klasikinės gitaros solo repertuarui (po magistro studijų dar dvejus metus studijavau, siekdamas koncertuojančio solisto diplomo), tad tuo metu norėjau muzikuoti tik ansambliuose. Man labai patinka ir yra svarbus bendravimas scenoje su kitais muzikantais.

Pernai kelis kartus mane pakvietė pagroti solo užsienyje ir pajaučiau, kad tai yra ne tik kitaip, bet, kad ir man patinka! Soliniuose pasirodymuose atsiranda daugiau ir asmeniškesnio bendravimo su publika. Esi visiškai laisvas ir muzikos interpretaciją gali pakeisti taip, kaip nori bei kada nori. Tai – be galo įdomu. 

Apskritai, dėka solinės programos, galiu padaryti mažą pertrauką nuo organizavimo, aranžavimo, kuris neišvengiamas dirbant su grupėmis, o tai suteikia laiko ir laisvės atrasti save iš naujo.

Per pusmetį ramiai atsirinkau kūrinius, pridėjau šiek tiek improvizacijų ir aranžavau dvi džiazo atlikėjų, Keith Jarret ir John Zorn, kompozicijas.

– Ką Jums, kaip atlikėjui, reiškia solinės programos sukūrimas ir pristatymas publikai? Ar jaudinatės, kaip ji bus priimta?

– Ilgą laiką labai jaudinausi. Bet taip yra su kiekviena programa. Nors šį kartą jaudinausi labiau dar dėl to, kad muzika tik mano kurta. Ar publikai patiks? Ar bus pakankamai įdomu? Kartais abejojau, kaip man išvis pavyks vienam pusantros valandos pagroti.

Vis tik, jau surengiau kelis bandomuosius koncertus, tad dabar man jau ramiau. Jau žinau kaip viską sudėliosiu ir kad viskas bus gerai. Nesenai pirmąkart išbandžiau visą programą, pristatydamas ją klausytojams vienoje bažnyčioje. Reakcijos po koncerto buvo nuostabios ir labai šiltos. Įdomu tai, jog publika buvo labai skirtinga: nuo mažiausių vaikų iki senelių, įvairių muzikos skonių ir muzikinio išsilavinimo. Tačiau visiems labai patiko. Džiaugiuosi, jog publika suprato ir priėmė mano muziką taip, kaip įsivaizdavau.

– Ar ketinate tęsti veiklą su „Chris Ruebens Ensemble“?

– Pagrojome dvi programas su ansambliu ir kol kas nėra planų naujai programai. Bet visko dar gali būti. O gal po kiek laiko ansamblis atsinaujins, tik jau kita muzikantų sudėtimi. Mėgstu svajoti apie naujus projektus ir yra dar daug įdomų muzikantų Lietuvoje, su kuriais norėčiau bendrų projektų. Bet ar tai bus po „Chris Ruebens Ensemble“ vėliava, ar jau kitu pavadinimu – ateitis parodys.   

Pirmosios Chris Ruebenso solinės programos „Muy Bien, Adios!“ pristatymas – liepos 24 d., antradienį, 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje. Programoje skambės C. Ruebens kompozicijas, J. Zorn ir kt. kūrinius.

Belgijoje gimęs ir augęs C. Ruebensas skambinti gitara pradėjo būdamas devynerių. Besigilindamas į šio instrumento paslaptis, atlikėjas dar išmoko groti fliugelhornu ir baritonhornu, kuriais muzikavo pučiamųjų orkestre. Jau tuomet C. Ruebensas domėjosi ne tik klasika, bet ir įvairiais kitais muzikos stiliais, jų sinteze. Tai ryškiai atsispindi dabartinėje jo koncertinėje ir kūrybinėje veikloje.

Lietuvoje talentingas muzikantas atsidūrė 2008 metais, kai buvo pakviestas tapti Baltijos gitarų kvarteto nariu. Šalia daugybės koncertų, jis randa laiko pedagoginei veiklai - savo meistriškumu ir patirtimi dalijasi su jaunaisiais gitaristais.

2012 metais, ieškodamas naujo skambesio savo kūrybai, įkūrė „Chris Ruebens Ensemble“. Šiuo metu jame, be paties gitaristo, groja multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, akordeonistas Nerijus Bakula, būgnininkas Andrius Kairys. Ansamblis atlieka plataus muzikinio spektro kompozicijas, siekia atskleisti įvairias muzikos spalvas, nuotaikas, tuo pelnydamas publikos simpatijas.

Atlikėjas inicijavo albumo „The Yellow Duck“ leidybą. Jis išrinktas geriausiu iš penkių Nepriklausomuose muzikos apdovanojimuose („The Independent Music Awards“, IMA) nominuotų instrumentinės muzikos albumų.

Programoje „Cafe de Paris“ taip pat neegzistuoja muzikiniai rėmai. Joje netrūksta subtilios elegancijos, žaismingos romantikos, spontaniškų proveržių. Jei norite išgirsti, kaip tai skamba, spalio 15 d. paskirkite muzikinei kelionei į Paryžių. Jos pradžia – 16 val. Raudondvario menų inkubatoriuje.

Net neįlipdami į lėktuvą atsidursite kitame pasaulyje, sukurtame iš gražiausių prancūziškų melodijų. Jas atliks gitaristas, kompozitorius, vokalistas Chrisas Ruebensas kartu su savo ansambliu.

Belgijoje gimęs ir augęs C. Ruebensas skambinti gitara pradėjo būdamas devynerių. Besigilindamas į šio instrumento paslaptis, atlikėjas dar išmoko groti fliugelhornu ir baritonhornu, kuriais muzikavo pučiamųjų orkestre. Jau tuomet C. Ruebensas domėjosi ne tik klasika, bet ir įvairiais kitais muzikos stiliais, jų sinteze. Tai ryškiai atsispindi dabartinėje jo koncertinėje ir kūrybinėje veikloje.

Lietuvoje talentingas muzikantas atsidūrė 2008 metais, kai buvo pakviestas tapti Baltijos gitarų kvarteto nariu. Šalia daugybės koncertų, jis randa laiko pedagoginei veiklai – savo meistriškumu ir patirtimi dalijasi su jaunaisiais gitaristais.

Muzikiniai proveržiai

2012 metais, ieškodamas naujo skambesio savo kūrybai, įkūrė „Chris Ruebens Ensemble“. Šiuo metu jame, be paties gitaristo, groja multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, akordeonistas Nerijus Bakula, būgnininkas Andrius Kairys. Ansamblis atlieka plataus muzikinio spektro kompozicijas, siekia atskleisti įvairias muzikos spalvas, nuotaikas, tuo pelnydamas publikos simpatijas.

Atlikėjas inicijavo albumo „The Yellow Duck“ leidybą. Jis išrinktas geriausiu iš penkių Nepriklausomuose muzikos apdovanojimuose („The Independent Music Awards“, IMA) nominuotų instrumentinės muzikos albumų.

Programoje „Cafe de Paris“ taip pat neegzistuoja muzikiniai rėmai. Joje netrūksta subtilios elegancijos, žaismingos romantikos, spontaniškų proveržių. Gegužės 4 d. paskirkite muzikinei kelionei į Paryžių. Jos pradžia – 18 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Tad net neperžengdami Vilniaus senamiesčio ribų, atsidursite kitame pasaulyje, sukurtame iš gražiausių prancūziškų melodijų. Jas atliks gitaristas, kompozitorius, vokalistas Chrisas Ruebensas kartu su savo ansambliu.

Belgijoje gimęs ir augęs C. Ruebensas skambinti gitara pradėjo būdamas devynerių. Besigilindamas į šio instrumento paslaptis, atlikėjas dar išmoko groti fliugelhornu ir baritonhornu, kuriais muzikavo pučiamųjų orkestre. Jau tuomet C. Ruebensas domėjosi ne tik klasika, bet ir įvairiais kitais muzikos stiliais, jų sinteze, kas ryškiai atsispindi dabartinėje jo koncertinėje ir kūrybinėje veikloje.

Lietuvoje talentingas muzikantas atsidūrė 2008 metais, kai buvo pakviestas tapti Baltijos gitarų kvarteto nariu. Šalia daugybės koncertų, jis randa  laiko pedagoginei veiklai - savo meistriškumu ir patirtimi dalijasi su jaunaisiais gitaristais.

2012 metais, ieškodamas naujo skambesio savo kūrybai, įkūrė „Chris Ruebens Ensemble“. Šiuo metu jame, be paties gitaristo, groja multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, akordeonistas Nerijus Bakula, būgnininkas Andrius Kairys. Ansamblis atlieka plataus muzikinio spektro kompozicijas, siekia atskleisti įvairias muzikos spalvas, nuotaikas, tuo pelnydamas publikos simpatijas.

Atlikėjas inicijavo albumo „The Yellow Duck“ leidybą. Jis išrinktas geriausiu iš penkių Nepriklausomuose muzikos apdovanojimuose („The Independent Music Awards“, IMA) nominuotų instrumentinės muzikos albumų.

Programoje „Cafe de Paris“ taip pat neegzistuoja muzikiniai rėmai. Joje netrūksta subtilios elegancijos, žaismingos romantikos, spontaniškų proveržių. Jei norite išgirsti, kaip tai skamba, kovo 24 d. paskirkite muzikinei kelionei į Paryžių. Jos pradžia 18 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Po atokvėpio jaukioje „Cafe musicale“ ir prancūzišku žavesiu alsuojančioje „Cafe de Paris“, Baltijos gitarų kvarteto narys, gitaristas, kompozitorius ir dainininkas Chrisas Ruebensas su grupe Kristupo vasaros festivalyje pristato naują programą „Karavanas“. Atlikėjai publiką kviečia į kelionę be galutinio tikslo, kurioje pasijusite šurmulingo karavano dalimi, o skirtingos kultūros, kraštovaizdžiai atsiskleis paslaptinguose Arabijos šnabždesiuose, aistringo argentinietiško tango dvelksme, svajingose prancūziškose melodijose, ugningosios ispanų gitaros akorduose, egzotiškųjų zurnos, najaus raudose, vingraus kelzmerių klarneto ir braziliško akordeono pasažuose. Apie Kristupo vasaros festivalį ir naują „Chris Ruebens Ensemble“ programą pasakoja ansamblio įkūrėjas Ch. Ruebensas.

– Kristupo vasaros festivalyje koncertuojate jau ne pirmą kartą. Kuo Jus žavi šis festivalis?

– Iš tiesų, mūsų ansamblis buvo įkurtas po to, kai 2012 m. gavome pasiūlymą sukurti muziką naujo ansamblio premjeriniam pasirodymui Kristupo vasaros festivalyje. Festivalis mus priėmė ir dar daugybę kartų kvietė koncertuoti. Būtent todėl, man atrodo, jog mes prisijaukinome festivalio publiką, o ir su pačiu Kristupo vasaros festivaliu sieja ypatingas ryšys. Tai vienas iš daugiausiai skirtingų muzikos žanrų pristatančių ir ilgiausiai trunkančių vasaros renginių Lietuvoje – tikrai džiaugiamės būdami šio festivalio dalimi.

Ligi šiol, mūsų ansamblis dažniausiai koncertuodavo Šv. Kotrynos bažnyčioje (kartą grojome ir VU Botanikos sode) – ir turbūt, neklysčiau pasakydamas, jog vienoje iš mėgstamiausių koncertų vietų Vilniuje. Šį kartą savo naują programą taip pat pristatysime šioje ypatingoje erdvėje, tad nekantriai laukiame!

– Ar pats lankotės festivalio koncertuose?

– Deja, turbūt kaip ir daugeliui muzikantų, vasara yra pats darbymetis, tad pritrūksta laiko apsilankyti koncertuose kaip paprastam lankytojui. Ši vasara taip pat intensyvi – esame suplanavę nemažai koncertų, repetuojame, tad labai gaila, kad netenka apsilankyti festivalio koncertuose, išgirsti įdomių pasirodymų, išskirtinių užsienio atlikėjų.

– Kaip atsirado programa „Karavanas“?

– Daugybę kartų grojome programą „Cafe de Paris“, sudarytą iš prancūziškų dainų ir nepaprastos muzikos stilių įvairovės (džiazo, baladžių, šansonų, roko, funk). Po to, norėjosi grįžti prie pirminės idėjos – kurti daugiau instrumentinę muziką, tyrinėti world žanro ir klasikinę muziką, ieškoti sėkmingo šių stilių apjungimo būdų, kaip kad darėme kurdami mūsų albumą „The yellow duck“. Tiesa, ansamblio sudėtis kiek pakito: nuostabus akordeonistas Nerijus Bakula pakeitė mūsų pianistą Vytautą Bikų, o būgnininkas Andrius Kairys ir įvairių pučiamųjų instrumentų meistas Saulius Petreikis vis dar groja kolektyve. Saulius ir toliau didina savo, regis, nesibaigiančią instrumentų kolekciją ir įtraukė keletą naujų skambesių į mūsų programą. Kaip ir anksčiau, aš sukūriau muziką ir grosiu gitara.

Kalbant apie programą „Karavanas“ – reikėtų pradėti nuo to, jog kartais aš mėgstu sugalvoti kokią nors mažą istoriją, kuri įkvėptų kūrybai. Po pirmosios ansamblio programos „Cafe musicale“ gana greitai kilo idėja palikti šią kavinę ir leistis į muzikinę kelionę. Keliaujame klausydamiesi pasaulio skambesių – nuo braziliškų ritmų ir žydiškos muzikos įkvėptų motyvų iki rytietiškų, ispaniškų ir džiazo melodijų.

Tikimės, jog klausydamasi „Karavano“, publika puikiai praleis laiką, galės atsipalaiduoti, o mūsų muzika suteiks galimybę mintimis pakeliauti po tolimas pasaulio vietas.

– Kaip manote, koks yra „Karavano“ klausytojas?

– „Karavano“ klausytojas gali būti kiekvienas – kiekvienas, kuris mėgsta keliauti, kiekvienas, kuris mėgsta skirtingą muziką, kiekvienas nuo aštuonerių iki šimto metų (ir netgi vyresni nei šimtamečiai yra labai laukiami, būtų puiku, jei sulauktume tokių klausytojų), kiekvienas, kuris mėgo mūsų ankstesnius koncertus ir kiekvienas, kuris iki šiol neturėjo galimybės pasiklausyti mūsų muzikos.

Rugpjūčio 3 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje išgirskite pasaulio skambesių magiją Chriso Ruebenso ir grupės koncerte „Karanavas“. Programą pristato „Chris Ruebens Ensemble“: Chrisas Ruebensas (gitara, vokalas), Saulius Petreikis (trimitas, fleitos, vokalas), Nerijus Bakula (akordeonas), Andrius Kairys (mušamieji, perkusija).

Klasikinę gitaros muziką mėgstantiems vilniečiams puikiai pažįstamas Baltijos gitarų kvartetas netrukus minės savo dešimtmetį. Kritikų pripažintas lyderiaujančiu gitaros ansambliu Baltijos šalyse kvartetas nė nesvarsto apie pabaigą ir ketina toliau stebinti žymiausių pasaulio koncertų salių bei Lietuvos publiką.

Keturi žavūs, entuziastingi, šmaikštūs ir labai skirtingi gitaristai Saulius L.Lipčius, Sergejus Krinicinas, Zigmas Čepulėnas ir prieš šešerius metus prie ansamblio prisijungęs belgas Chrisas Ruebensas įpusėjus pavasariui minės kvarteto dešimtmetį. Daugybė koncertų, kelionių po užsienio šalis ir Lietuvą, nesuskaičiuojamos valandos repeticijų, trys kompaktinės plokštelės. Kaip sakė patys gitaristai, dešimt metų pralėkė nepastebėtai.

Iš tiesų, per dešimt metų savarankiškai dirbančių muzikantų kelias atrodo įspūdingai: aplankyta daugiau nei 20 pasaulio šalių, įvairių festivalių, koncertuota prestižinėse koncertų salėse – Berlyno filharmonijoje, Varšuvos karalių rūmuose, Pekino Uždraustojo miesto koncertų salėje ir kt. Šiandien klasikinės gitaros atstovai gali pasigirti ne tik mokęsi gitaros subtilybių pas garsius muzikus, bet jau ir patys vedantys gitaros meistriškumo pamokas Europos festivaliuose.

Specialiai Baltijos gitarų kvartetui pagamintomis žinomo ispanų meistro Manuelio Contreraso gitaromis grojantys muzikantai šį instrumentą apibūdina paprastai, bet labai šiltai: ramybė, džiaugsmas, jausmas, tarsi esi namie ar laikai apglėbęs mylimą moterį. Kodėl kadaise pasirinko būtent gitarą, ar ji yra instrumentas, kuriuo išgaunamas gražiausias garsas, apie darbą drauge, publikos vertinimus, kuriamą muziką ir per koncertus skambančius mobiliuosius charizmatiškasis ketvertas papasakojo "Vilniaus dienai".

– Šie metai kvartetui – jubiliejiniai. Ką jums, kaip atlikėjams, kūrėjams, reiškia, kad tiek laiko esate kartu, kad metams bėgant tampate vis populiaresni, plečiasi klausytojų gretos ir pan.?

Saulius: – Net nepastebėjome, kaip prabėgo tie pirmieji dešimt metų. Ir tik dabar, atėjus šiai datai ir peržvelgdami jau padarytus darbus bei įgyvendintas idėjas, įvertiname savo nueitą kelią. Tuos dešimt metų puikiai įprasmina su koncertais aplankytos daugiau nei 20 pasaulio šalių, prestižinės koncertų salės, festivaliai, trys kompaktinės plokštelės. Tačiau ir patys jaučiamės nepalyginti labiau sulipę į vieną ansamblį, daug geriau pažįstame vienas kitą kaip muzikantą, mokame dirbti kartu ir pasiekti rezultatų.

Sergejus: – Dešimt metų prabėgo išties greitai. Malonu suvokti, kad nuolat progresavome kūrybos ir karjeros požiūriu. Galbūt keista, tačiau per tiek metų, kai grojame drauge, sustiprėjo kiekvieno asmeniniai menininko bruožai, netapome vieni kitų kopijomis.

Chrisas: – Nuolatinis darbas su tais pačiais žmonėmis turi daug pranašumų, bet kartu ir iššūkių. Manau, po dešimties metų kvartetas išties turi kuo didžiuotis. Mūsų auditorija auga ir tai motyvuoja. Kasmet tobulėjame – ir individualiai, ir kaip kvartetas, ir tai teikia didžiulį pasitenkinimą.

– Tai, ką darote, be abejonės, yra talentas, bet taip pat ir daug darbo. Taigi klausimas – kiek savęs reikia atiduoti muzikai, kad sėdėdami koncerte klausytojai šitaip ja gėrėtųsi? Kiek jūsų gyvenimo atima repeticijos?

Chrisas: – Paprastai repetuojame kartą ar du per savaitę. Aš pats kasdien groju apie tris valandas.

Saulius: – Kūrybinis darbas valandomis nematuojamas. Būna, kad koncertui ar pasirodymui ruošiesi ir važiuodamas automobilyje, ir prabudęs vidury nakties. Žinoma, norint gerai atlikti kūrinį ir įvaldyti instrumentą, reikia kasdienio kryptingo darbo, o susigroti – ilgų ir prasmingų repeticijų.

Sergejus: – Kiekvieno nario atsakingas asmeninis pasiruošimas yra sėkmingos repeticijos receptas. Visi esame pedagogai, nemažai laiko skiriame mokiniams ir studentams. Tačiau privalome patys kasdien praktikuotis – groti, ne tik palaikyti gerą fizinę bei kūrybinę formą, bet ir nuolat tobulėti.

– Grojate kitų kūrėjų, atlikėjų kūrinius, bet turite ir savų, kuriuos kvartetui rašo Chrisas. Kaip kiti prisidedate prie kvarteto muzikos įvairovės?

Saulius: – Taip, mūsų kvartete kūrinius rašo Chrisas ir mes nuolat skatiname jį tai daryti, plėsti kvarteto originalų repertuarą. Kiti kvarteto nariai taip pat jį plečia atlikdami įvairias aranžuotes. Verta paminėti pastarąją, kurią parengė Zigmas. Tai Alfredo Schnittke’s "Gogolio siuita". Ji sulaukė didelio tiek klausytojų, tiek profesionalų dėmesio. Šį kūrinį įrašėme naujoje kompaktinėje plokštelėje.

Sergejus: – Džiaugiamės, kad jau penkti metai Chrisas yra ne tik mūsų kvarteto narys, bet ir labai originalus kompozitorius. Kiekvienas jo naujas kūrinys turi ką nors savita, neįprasta, yra nepanašus į buvusį. Aranžuotes teko daryti kiekvienam, tačiau toliausiai šiuo klausimu yra pažengęs Zigmas. Jo darbai, mano nuomone, subtiliausi.

– Chrisai, kiek kūrinių kvartetui esi parašęs ir kuo ypatingas, išsiskiriantis kūrinių rašymas šiam ansambliui?

Chrisas: – Iki šiol kvartetui esu parašęs keturis kūrinius: "Summerdance" ("Vasaros šokis"), "Gitana Linda" (kvarteto nariai per koncertus visad juokauja, kad taip ir neaišku – Gitanai ar Lindai parašytas šis kūrinys, – red. past.), "Fenestrae" ("Langai"), "Jolie Folie". Netrukus baigsiu ir dar vieną kūrinį, tiesa, jis kol kas be pavadinimo – kartais jį sugalvoti yra pati sunkiausia užduotis (šypsosi).

Muziką rašiau dar tada, kai nepriklausiau Baltijos gitarų kvartetui. Kai tapau jo nariu, pradėjau kur kas rimčiau rašyti kvartetui. Anksčiau rašiau pedagoginiais tikslais, ansambliams, kuriuose grojau, dėmesys daugiau buvo skiriamas improvizacijai. Kuriant ir aranžuojant klasikinei gitarai būtinas preciziškumas ir detalumas, turi tiksliai numatyti, kaip muzika skambės scenoje. Tai sudėtingas procesas, bet jei viskas pasiseka, jauti didžiulį pasitenkinimą. O rašyti savo ansambliui yra prabanga, nes puikiai pažįsti kolegas, žinai jų gebėjimus, o žinodamas repertuarą ir bendras idėjas gali paįvairinti programą.

– Vyrai visada bendrauja paprasčiau ir nesusiduria su tiek bėdų kaip moterys. Kaip jūsų ketvertui sekasi vienam kitą suprasti? Kokie jūsų santykiai? Nenusibodote vienas kitam?

Saulius: – Groti ansamblyje – tai ne tik susigroti instrumentais, bet ir charakteriais, bendravimu. Kadangi kiekvienas esame individuali, ryški asmenybė, turinti savo požiūrį, patirtį, išmokti dirbti kartu yra labai svarbu. Džiugu, kad su patirtimi vis lengviau vienas kitą išgirstame ir dirbame profesionaliai, siekdami aukščiausių rezultatų. Vienas kitam stengiamės nenusibosti – bent kartą metuose turime neilgą laikotarpį be repeticijų ir koncertų. Po tokių "atostogų" grįžtame vienas kito išsiilgę ir vėl kimbame į darbus.

Sergejus: – Esame keturios skirtingos asmenybės, kiekvienas turi savo stiprią nuomonę, kuri privalo būti gerbiama, kitaip nerastume bendros kalbos. Stengiamės spręsti klausimus demokratiškai, per koncertus mėginti įvairias kūrinių interpretacijas. Reikia nebijoti eksperimentuoti – tai rizikinga, bet įdomu!

Chrisas: – Būtent apie šiuos iššūkius prieš tai ir kalbėjau. Intensyviai visi kartu dirbame, mūsų kvartete nėra vadovo. Didžiausias pliusas yra kiekvieno mūsų įnašas ir atsidavimas grupei, noras toliau tobulėti. Aišku, idėjos ir nuomonės ne visada sutampa, ir taip, kartais mes vienas kitam atsibostame (juokiasi). Taigi daugiausia tie iššūkiai susiję ne su pačia muzika, o su visa aplinka. Bet tai normalu. Atsigręži, įvertini tai, ką pasiekei, žinai, ką gali, žvelgi į ateitį, ką dar galėtum padaryti ir ko pasiekti. O kai lipi į sceną ir turi gyvai groti, paskui sulauki gražių atsiliepimų bei auditorijos palaikymo... Štai kas svarbiausia!

– Jums gitara – ne šiaip vienas muzikos instrumentų. Koks jausmas užlieja paėmus gitarą į rankas?

Zigmas: – Jausmas toks įprastas ir geras... Turbūt kiekvienam muzikantui instrumentas reiškia labai daug, nes jis suteikia galimybę reikštis kūrybiškai, išsakyti tai, kas nepasakoma žodžiais. Laikui bėgant dėl šių pokalbių su instrumentu atsiranda glaudus ryšys, tad kiekvieną kartą paėmus gitarą į rankas užplūsta ramybė ir džiaugsmas.

Saulius: – Toks pat, kaip apglėbus mylimą moterį (šypsosi).

Chrisas: – (Šypsosi.) Laikydamas gitarą rankose jaučiuosi tarsi grįžęs namo. Labiausiai mėgstu klasikinę, nes galimybėms išgauti garsus nailoninėmis stygomis beveik nėra ribų. Ir pats stygų jausmas... Veikiausiai visa tai paaiškinti galėtų Freudas (juokiasi). Manau, klasikinė yra ta gitara, su kuria gali išgroti daugiausia žanrų.

Sergejus: – Gitara yra labai pavydi dama, kuri negali pakęsti nedėmesingumo, atsainumo. Prisilietimas pirštų galiukais prie stygų gali ją suerzinti arba pamaloninti – viskas atsispindi garse. Ne visada paprasta su ja bendrauti (šypsosi).

– Kodėl kadaise pasirinkote būtent šį instrumentą?

Chrisas: – Pamenu, kad groti gitara užsinorėjau, kai buvau šešerių. Nė neįsivaizduoju, kodėl šis instrumentas patraukė mano dėmesį, bet labai džiaugiuosi, kad taip nutiko (šypsosi).

Zigmas: – Vaikystėje girdėdavau savo dėdę grojantį ir dainuojantį dainas, tai turbūt padarė didžiulį įspūdį ir paauglystėje, kai apėmė noras reikštis, gitara jau buvo pažįstama ir artima. Vėliau išgirdau neseniai anapilin iškeliavusio flamenko gitaristo Paco de Lucíos, žymių klasikinės gitaros atlikėjų įrašus ir tai mane sukrėtė. Krečia iki šiol... gerąja prasme.

Saulius: – Mane atvedė likimas, kai keli atsitikimai tiesiog negrįžtamai įdėjo gitarą man į rankas. Būdamas paauglys palaikiau tai ženklu ir daugiau šio instrumento nebepaleidau.

Sergejus: – Man paauglystėje reikėjo preteksto dažnai lankytis klasės draugės namuose. Ji tuomet mokėsi muzikos mokykloje gitaros specialybės. Paprašiau jos mane pamokyti groti, o vėliau pirmoji meilė tapo gitaros virpesio simboliu. Kaip poetiškai išrėžiau! (Šypsosi.)

– Ar gitara yra tas instrumentas, kuriuo išgaunama gražiausia muzika? Kurie dar instrumentai jums patinka?

Sergejus: – Be abejonės! Bet labai daug kas priklauso nuo atlikėjo. Kai griežia Vilhelmas Čepinskis, atrodo, kad smuikas pats nuostabiausias instrumentas (po gitaros). Kai skambina Petras Geniušas – fortepijonas užburia savo garsais, tiesa, ne taip, kaip gitara (šypsosi). Mūsų šešiastygė sugeba ir virpėti tarsi smuikas, ir nustebinti polifoniškumu lyg mažas fortepijonas.

Chrisas: – Gitara nėra vienintelis instrumentas. Ilgą laiką fanfarų orkestre grojau į trimitą panašiu instrumentu ir baritono ragu. Belgai turi senas tokių orkestrų tradicijas, kiekviename mieste ar kaimelyje yra bent po vieną tokį orkestrą. Man visad patiko žalvarinio orkestro skambesys. Studijuodamas muzikos akademijoje Belgijoje išmokau groti būgnais (tam tikru lygiu). Deja, jei nori tikrai gerai groti instrumentu, tenka rinktis.

Saulius: – Manau, kad gitara yra vienas nuostabiausio garso instrumentų jau vien dėl to, kad tai vienas iš nedaugelio, kurio garsui suformuoti ir išgauti nenaudojama jokia papildoma priemonė – stygos liečiamos pirštais. Nėra jokio tarpininko tarp muzikanto ir virpančios natos.

Zigmas: – Viskas priklauso nuo pačios muzikos ir atlikėjo. Įvairovė turbūt ir yra vienas patraukliausių muzikos bruožų. Gitara yra tik vienas instrumentų, bet kadangi grodami ją glostom, gnaibom, braukom ir trankom, ji tarsi chameleonas gali apsimesti daugeliu kitų instrumentų.

– Kas jums yra didžiausias įvertinimas?

Sergejus: – Kai jauti publikos atsaką į kūrybinių jausmų pasaulį, kurį stengiesi atiduoti ant scenos.

Saulius: – Didžiausias įvertinimas, kai per koncertą pavyksta užmegzti gerą kontaktą su klausytoju. Vadinasi, mūsų atliekama muzika keliauja tiesiai į jų širdis.

Chrisas: – Groti klausytojams, groti tau taip patinkančiu instrumentu mėgstamą muziką, matyti, kaip tuo mėgaujasi publika, sulaukti jų padėkos.

– Per koncertus vis dar tenka dažnai išgirsti skambant mobiliuosius telefonus. Kaip jūs tai vertinate? Man, kaip klausytojai, pikta, kad žmonės tokie nesupratingi ir užmaršūs. Ar priimate tai kaip nepagarbos ženklą? Ar užsienyje per koncertus tokie dalykai taip pat vyksta?

Saulius: – Dažniausiai telefonai suskamba pačiose tyliausiose, subtiliausiose koncerto vietose. Tada, manau, telefono savininkas jaučiasi kur kas blogiau nei mes (šypsosi).

Sergejus: – Ši problema, manau, yra daugelyje šalių. Esame stebėję situaciją, kaip per koncertą paraudęs klebonas, sėdintis bažnyčios pirmoje eilėje, ilgai nesugebėjo išjungti skambančio telefono. Japonijoje laikoma, kad nepadoru kalbėtis mobiliuoju telefonu viešose vietose ir transporte, o šventykloje ar koncertų salėje tai beveik kriminalas.

Chrisas: – Kartais tai gali būti labai skausminga, kai telefonas suskamba pačiu netinkamiausiu momentu, vidury subtilaus kūrinio. Paprastai stengiuosi nereaguoti, be to, manau, kad tai labiau trukdo patiems klausytojams. Mūsų užduotis yra nekreipti į tai dėmesio ir atkreipti auditorijos dėmesį į muziką. Tiesa, kartais tai gali virsti ir linksma, žaisminga situacija. Taip nutiko ir per pastarąjį koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, kai per pauzę suskambo telefonas ir Zigmas pradėjo groti žymiąją "Nokios" melodiją gitara. Ją moka daugelis muzikantų, nes tai yra ispanų kompozitoriaus ir gitaristo Francisco Tárregos kūrinio "Didysis valsas" dalis.

Žinoma, jei telefonas suskamba trečią kartą ir prireikia amžinybės, kad jį išjungtų, kyla klausimas, kaip žmonės nesupranta, kad tai trukdo ir blaško. Laimė, taip nutinka ne dažnai.

– Ir paskutinis klausimas, kuris turėtų būti geroji žinia visiems jūsų klausytojams, – ar ilgai dar gyvuos Baltijos gitarų kvartetas?

Chrisas ir Zigmas: – Taip.

Saulius: – Kaip pasakoje – ilgai ir laimingai (šypsosi).

Sergejus: – Gyvuosim tiek, kiek turim neįgyvendintų svajonių. O jų, patikėkit, su metais tik daugėja!

Tiesa, kvarteto gerbėjams jubiliejinio koncertų turo teks palaukti. Jis planuojamas rudenį. Muzikantai neatskleidė jo detalių, bet pažadėjo, kad bus tikrai gražu ir įdomu.