Žodis „moliūgas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio „peopon“, kuris reiškia „didelis melionas“. Prancūzai jį vadino „pompon“, britai – „pumpion“, o amerikiečiai jį pakeitė į „pumpkin“ – „moliūgą“, žodį, kurį vartojame iki šiol.

Kasmet JAV užauginama 1,5 mlrd. svarų moliūgų. 80 proc. šio derliaus (apie 800 mln. moliūgų) subręsta skinimui per vieną vienintelį metų mėnesį – spalį.

Egzistuoja daugiau kaip 45 skirtingos moliūgų rūšys. Skiriasi jų spalva – gali būti oranžinė, raudona, geltona ir žalia. Priklausomai nuo spalvos skiriasi ir pavadinimai – „Chuliganas“, „Cukrinė vata“ ar „Oranžinis kokteilis“.

Kiekviena moliūgo dalis yra valgoma: oda, lapai, žiedai, minkštimas, sėklos ir stiebai.

Net 92 proc. moliūgo sudaro vanduo.

Moliūgai yra puikus kalio, vitamino A ir beta karoteno – galingo antioksidanto, suteikiančio oranžinės spalvos daržovėms ir vaisiams – šaltinis.

Mokslininkai mano, kad moliūgai atsirado Šiaurės Amerikoje maždaug prieš 9 tūkst. metų. Seniausios moliūgų sėklos buvo rastos Meksikoje.

Moliūgai buvo istoriškai svarbus Amerikos indėnų maisto produktas.

Jie augino moliūgus upių pakrantėse šalia kukurūzų ir pupelių. Toks sodinimo būdas buvo vadinamas „trijų seserų metodu“, kuris leido šioms trims daržovėms „palaikyti“ viena kitą.

Kukurūzai tarnavo kaip grotelės, ant kurių galėjo „užlipti“ pupelės. Pupelės maitinosi saulės šviesa ir vėjuotomis dienomis išlaikydavo kukurūzų stiebus stabilius, taip pat maitino jų dirvožemį, o moliūgai saugojo negilias kukurūzų šaknis ir neleido įsitvirtinti piktžolėms.

Moliūgų skaptavimą Amerikoje išpopuliarino airių imigrantai. Savo tėvynėje airiai iš bulvių arba ropių drožinėdavo žibintus, tačiau atvykę į Ameriką jie ėmė naudoti moliūgus, nes juos drožinėti buvo daug lengviau.

Ši skaptavimo tradicija, vėliau pavadinta „Jack-o’-lantern“ („Džeko žibintas“) kilo iš airių legendos apie žmogų, vardu Stingy Jackas, kuris buvo nemalonus personažas, garsėjęs tuo, kad krėtė bjaurius pokštus žmonėms.

Ji ne tik gali pavirsti labai skirtingais patiekalais, bet ir puikiai tarnauti kaip dekoracija. Ilgai išsilaikanti daržovė išlieka populiari ir žiemą. Kita vertus, yra žmonių, kurių šaldikliuose moliūgų minkštimas guli dar nuo Helovino ir jie nesugalvoja, ką įdomaus iš jo galėtų padaryti.

„Moliūgai turi gerą savybę ilgai laikytis. Ne veltui senovėje juos vertino kaip tam tikrą maisto saugojimo būdą. Moliūgai labai universalus, daug ką galima iš jo padaryti. Jį palyginus ilgai galima saugoti natūraliomis sąlygomis. O jei tai didelis moliūgas – vienu ypu galima ir didelę šeimą pamaitinti. Ir ekonomiškiau – mažiau atsimeta žievės, jei lygintume su keletu mažesnių“, – apie moliūgo privalumus pasakojo vaisiais ir daržovėmis prekiaujanti Jūratė.

Pasak jos, didžiausias prekybos bumas moliūgais būna prieš Heloviną, bet ir vėliau jie išlieka populiarūs.

„Ne vienas, pirkdamas kaip dekoraciją, paklausia ir ką būtų galima su viduriais padaryti. Žinote, būna net kad dabar ateina, sako, pirkome, pasidarėme „pabaisą“, vidurius sudėjome į šaldiklį, o dabar galvojame, ką čia iš jų gero padarius. Na tai mes patarimų negailime – aš pati juos auginu, žinau, kad tai labai universali daržovė – bet ką iš jos gali pasidaryti. Ir saldainius darau iš sudžiovinto, ir kepsnius kepu, ir konservuoju tiek saldžiai, tiek marinate, kaip agurkus. Sriubas verdu, blynus kepu, į kotletus maišau. Išdžiovintos sėklos – puikus užkandis, geriau už saulėgražas“, – patirtimi dalijosi turgaus prekybininkė.

Išties moliūgas – puiki medžiaga, kuriai galima suteikti kokį tik nori skonį. Troškinant ar kepant su sultiniu nuo mėsos, tai bus kaip mėsiškas patiekalas. Pridėjus cukraus, medaus, svarainių, citrinos ar uogų – saldus patiekalas ar net puiki uogienė.

Dar vienas dalykas, apie kurį dažniausiai negalvojame naudodami moliūgą, – jo nauda organizmui. Moliūgas turi daug vitaminų ir mineralinių medžiagų, daug pektino, kuris padeda iš organizmo pasišalinti cholesteroliui, stipriai varo šlapimą. Jie nėra kaloringi, todėl labai tinka besilaikantiems lieknėjimo dietos.

Beje, kalbant apie dekoracijas, moliūgas tarnauja ne tik kaip Helovino pamėklė, bet ir puiki puošmena interjerui.

„Būna, žmonės perka vien dėl to, kad nori pasipuošti savo virtuvę. Ateina ir kavinių, kaimo sodybų savininkai, parduotuvėse deda į vitrinas. Tam reikalui nori įdomesnių, didesnių. Ir ieško būtent turguje, nes parduotuvės tokiais nestandartiniais dydžiais neužsiima“, – sakė prekybininkė Jūratė.

Moliūgų saldainiai

Moliūgo minkštimą reikia supjaustyti gana stambiais gabaliukais ar juostelėmis, nes džiūdami jie susitraukia apie tris kartus. Supjausčius užpilti cukrumi arba medumi (galima pridėti ir imbiero) ir palaikyti parą. Jei norite visiško natūralumo, galite laikyti obuolių sultyse (sultis, jei nelabai saldžios prieš tai galima pavirinti, kad nugaruotų – liks saldesnis koncentratas).

Per parą moliūgų gabaliukai prisigers atitinkamo skonio. Tada juos reikia labai trumpai, kad moliūgai neišsileistų, pavirti, gerai nukošti ir džiovinti. Džiovinti galima specialioje vaisių džiovyklėje, orkaitėje (60-50 laipsnių temperatūroje) arba tiesiog ant radiatoriaus arba krosnies, jei tokią turite. Džiovinimas užtruks apie 10, jei gabalėliai didesni, ir iki 12 valandų.

Moliūgų kepsniai

Prieskoniais moliūgui galite suteikti kokį tik norite skonį. Kiek norėsite kepsnių, tiek reiks paruošti maždaug 1,5 cm storio moliūgo skridinėlių. Juos galite gardinti specialiais mėsai skirtais prieskonių mišiniais, sutrupintais sultiniui skirtais vištienos, jautienos ar grybų skonio kubeliais. Galima mirkyti ir iš jų paruoštame arba natūraliame sultinyje. Tik sultinyje reikėtų laikyti gana ilgai (mažiausiai kelias valandas), tad jei norite greičiau, pamirkius, reikėtų pridėti dar prieskonių arba šiek tiek pakaitinti, galima ir užvirti, bet kad moliūgai neišsileistų.

Vienas iš moliūgams specialiai subalansuotų mišinių yra toks: 6 kepsniams – 1 šaukštas maltos paprikos, 0,5 šaukštelio malto čili pipiro, 0,5 šaukštelio maltų juodųjų pipirų, žiupsnelis maltų baltųjų pipirų, žiupsnelis maltos kalendros, druskos.

Moliūgo skridinėlius prieskoniuose palikite nuo 10 iki 30 min. – kuo ilgiau pastovės, tuo ryškesnis skonis bus. Tada skridinėlius apvoliokite miltuose ir kepkite keptuvėje ant aliejaus maždaug po 2 min kiekvieną pusę. Galite patiekti su mėgiamu kepsnių padažu (grybų, sūrio, grietinėlės ir t.t.), taip pat šviežiomis daržovėmis ir bulvių koše.

„Žiežmarių gėlių“ agronomė, doc. dr. Audronė Žebrauskienė sako, kad nėra kitos tokios daržovės kaip smidrai, kuri būtų prisotinta tokia gausa vitaminų bei tokia skani.

Kas yra smidras?

Vaistinis smidras – daugiametis augalas, auginamas visame pasaulyje, kurio švieži, traškūs, sultingi ūgliai valgomi jau ankstyvą pavasarį. Ne tik Vakarų Europos šalyse, bet ir visame pasaulyje vaistinis smidras jau kelis šimtmečius auginamas kaip vertinga, maistinga delikatesinė daržovė.

Smidrų ūgliai  gali būti žalios, violetinės  ar baltos spalvos, kitaip sakant, jie yra balinami augimo metu (auginami aukštose vagose po žeme, lysvė uždengiama juoda plėvele, kad ūgliai negautų saulės šviesos). Žalieji smidrai turi didesnę dietinę vertę nei baltieji, be to, žaliųjų smidrų ūglių skonis yra švelnesnis nei baltųjų.

Vertingiausia yra ūglio galvutė, nes joje susikaupia daugiausia maisto medžiagų.

„Vertingiausia yra ūglio galvutė, nes joje susikaupia daugiausia maisto medžiagų,“ – teigia dr. A. Žebrauskienė

Kokia jo nauda žmogaus organizmui?

Ar žinojote, kad 100 g žaliųjų smidrų turi vos 17 kalorijų? Tai daržovė, prisotinta puokšte vitaminų, mineralinių medžiagų, maistinių skaidulų ir kt.

Smidrų ūgliuose yra  apie 20 aminorūgščių, daugiausiai – asparagino, kuris labai vertinamas medikų ir dietologų. Taip pat ir vitamino E – viena porcija ūglių tenkina visos dienos šio vitamino poreikį. Smidrų ūgliai – vitamino A ir B grupės vitaminų šaltinis, be to, juose gausu folio rūgšties, kalio ir cinko.

Smidrai pasižymi ir priešvėžinėmis savybėmis, kaip ir avokadai, lapiniai bei briuseliniai kopūstai, turi daug glutationo – toksinus šalinančio organinio junginio, kuris padeda skaidyti kancerogenus ir kitus žalingus junginius. „Dėl šios priežasties, valgant smidrus, galima išvengti tam tikrų vėžinių susirgimų“ – pasakoja agronomė.

Smidrų auginimas

Smidrai – daugiamečiai augalai, todėl yra atsparūs šalčiui. Suaugę neiššąla esant -20-30 °C šalčiui, net ir esant plonai sniego dangai. Pradeda augti, kai tik dirva įšyla. O jauni smidrų ūgliai – jautrūs šalčiui.

Smidrams augti ir derėti būtina drėgmė. Esant sausam rudens periodui sulėtėja smidrų ūglių vystymasis ir pavasarį gaunamas mažesnis derlius.

„Smidrams daug šviesos nereikia – tik pirmaisiais augimo metais, esant šviesos trūkumui, augimas ir vystymasis sulėtėja. Vyresni augalai gerai auga ir vystosi pavėsyje, tačiau saulėtame plote dirva įšyla greičiau, taip gaunamas ankstyvesnis ūglių derlius,“ – patarimais dalinasis „Žiežmarių gėlių“ agronomė.

Įmonės „Žiežmarių gėlės“ laukuose smidrų sezonas tęsiasi iki pat Joninių. Paskui augalams reikia leisti pailsėti ir kaupti maisto medžiagas kitų metų derliui. Smidrų derliaus nuėmimas yra labai atsakingas darbas. Juk tai – daržovė, kuri valgoma šviežia, nupjovus ūglius, juos būtina kuo greičiau atvėsinti, kad neišsiskleistų galvutė, neprarastų puikios išvaizdos ir nepablogėtų maistinė vertė. Suvalgyti ūglius reiktų per keturias dienas ir ilgai nelaikyti šaldytuve, kol yra šviežių, augančių ūglių.

Nors žiemą dažniau norisi šiltų patiekalų, kartais neatsisakome pasimėgauti ir šaltais užkandžiais. Vienas tokių, kuriam sunku atsispirti – įdaryti avokadai.

Reikės

2 avokadų,

2 pomidorų,

agurko,

2 šaukštų garstyčių daigų,

100 g mocarelos,

1 šaukšto citrinų sulčių,

1 šaukšto alyvuogių aliejaus,

pagal skonį druskos,

pipirų,

1 šaukštelio šalavijų.

Paruošimo būdas

Avokadus perpjaukite per pusę ir išimkite kauliukus. Šiek tiek pagilinkite duobutę išskobdami daugiau minkštimo. Minkštimą smulkiai supjaustykite. Smulkiai supjaustykite pomidorus, agurką ir sūrį. Viską sumaišykite su aliejumi, citrinų sultimis, prieskoniais ir daigais. Paruoštą įdarą sudėkite į avokadus.

Valgyti galima ir dažniausiai dėl grožio sodinamus dekoratyvinius moliūgus, tačiau jie būna ne itin skanūs ir turi mažai minkštimo. Taip LRT RADIJUI sako Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio ir maisto mokslo instituto profesorė Honorata Danilčenko. Ji priduria, kad moliūgo skonį paprastai lemia ir tai, kaip jis auginamas.

– Kokioje patalpoje reikėtų laikyti iš lauko atsineštus moliūgus?

– Tamsu ar šviesu – nėra labai svarbu. Vėsuma – taip pat. Reikėtų, kad temperatūra siektų apie 10 laipsnių šilumos. Tada moliūgas labai puikiai išsilaikys. Drėgmė turėtų būtų kaip kambaryje – apie 60–70 proc. drėgnio. [...] Žinoma, moliūgą galima išlaikyti ir visus metus. Tai padaryti įdomu, bet kam? Kai ateina pavasaris, moliūgai jį taip pat jaučia, todėl prasideda atvirkštiniai gyvybiniai procesai – cukrus virsta krakmolu. Bus ne tas skonis. Geriau, jei yra galimybių moliūgus perdirbti ir turėti perdirbtus.

– O koks šių metų moliūgų derlius?

– Šiemet moliūgų derlius buvo šiek tiek mažesnis. Tuo visi skundžiasi. Gal geresnį derlių gavo šiaurės Lietuvos ūkininkai, nes ten buvo daugiau lietaus. [...] Ir pas mane pačią, – nors ir buvo laistoma, ko gero, per vėlai pradėjau tai daryti.

Paprastai neprofesionalūs mūsų daržininkai neturi laistymo sistemų, o su kibiriuku daug vandens neprineši. Pagal šių metų sąlygas reikėjo, kad tie moliūgai būtų mulčiuoti. Tada drėgmė būtų išsilaikiusi ilgiau. Kitu atveju – išpili porą kibirų, ir vanduo tuoj pat išgaruoja. Juk naktys taip pat buvo šiltos – apie 24 laipsnius. Manau, kad derliaus užteks. Tie, kurie turi rekordininkus, tikrai dalinsis, nes didelis moliūgas turi būt greitai suvartotas – supjaustytas jis ilgai nesilaiko.

– Ar užšaldytas moliūgas praranda savo gerąsias savybes?

– Gerųjų savybių tikrai nepraranda, bet jį atitirpinant reikia surinkti skystį,  kuris nubėga, nes jame atsiranda dalis vandenyje tirpstančių vitaminų. Žinoma, prekinė moliūgo išvaizda jau nebus tokia graži, bet jį galima panaudoti įvairioms košėms, sriuboms.

– Ar vizualiai galima atskirti, ar moliūgas užaugintas naudojant chemines trąšas?

– Vizualiai to neįvertinsite, bet galima pajusti chemines medžiagas prapjovus moliūgą.

– Ar galima sodinti sėklas, kurias gauname iš savo moliūgų, ar geriau pirkti parduotuvėje?

– Jeigu pasodinote grynaveislius moliūgus, galite juos sėti ir auginti. Pageidautina, kad šalia nebūtų kokio aguročio ar agurkų, nes jie tos pačios šeimos nariai, todėl apsidulkins. Tuomet tai turės įtakos moliūgo formai. Jei ant sėklų pakuotės nurodyta F1 arba F2, vadinasi, tai yra hibridas. Jeigu jam sąlygos bus ne visai geros, jis būtinai vėliau atsigims į savo tėvus ir jau bus kitoks, todėl galima nusivilti arba kaip tik – sužinoti, iš kokių moliūgų buvo sukurtas hibridas.

– Ar valgomi dekoratyvūs moliūgai?

– Valgomi, bet ten labai mažai minkštimo. Dar norėčiau paminėti, kad reikėtų pirkti moliūgus, kurių žievė plona. Tai rašoma ant pakuotės. Jos išmesti nereikia – galima sudžiovinti, daryti miltus ar ką nors kita. Dekoratyvūs moliūgai paprastai būna labai prėski, nelabai skanūs.

Vasara soduose ir daržuose subrandino saulėtuosius moliūgus: tai - tikra vitaminų bomba ir maistas visapusei sveikatai. Atkeliavę pas mus iš Meksikos, jie vis labiau populiarėja ir mūsų šalyje.

Mineralų puokštė

Šie geltonieji milžinai turi gausybę naudingųjų medžiagų, dėl to neretai moliūgai vadinami natūraliu polivitaminu. Viename moliūge yra apie 92 proc. vandens, 5–14 proc. angliavandenių (cukrų, krakmolo, ląstelienos), 1,1–1,7 proc. pektinų, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, seleno, cinko druskų), vitaminų (C, B1 , B2, PP, karoteno).

Tai – itin naudinga daržovė, nes moliūgą galima suvartoti visą: tiek minkštimą, tiek sėklas, tiek ir žievę. Moliūgo sėklose yra 36–52 proc. riebalinio aliejaus, fitosterolio, dervinių medžiagų ir organinių rūgščių. Šių daržovių sėklų aliejus itin vertingas: jame be omega-3 ir omega-6, yra dar 13 riebalų rūgščių. Taip pat sėklose gausu cinko, seleno, kuris stabdo odos senėjimą.

Universali daržovė

Jei moliūgai gerai užderėjo, spėk suktis virtuvėje. Juos galima virti, kepti, konservuoti. Tereikia išlaisvinti kulinarinę fantaziją ir išbandyti daugybę sveikų ir skanių patiekalų: troškinių, sriubų, košių, įvairiausių salotų ir daržovių asorti žiemai. Moliūgai puikiai tinka ir desertams – blynams, pyragams, vertingoms uogienėms ir tyrėms gaminti. Iš jų galima spausti ir pikantiško skonio sultis.

Moliūgų vaisiai skiriasi spalva, dydžiu ir forma. Dažniausiai moliūgo skonis priklauso nuo jo minkštimo spalvos: jei jis šviesus – skonis bus saldus, tad labiau tinkamas desertams. Pats skaniausias – muskatinės rūšies moliūgas. Jie būna tiek apvalūs, tiek pailgi, kai kurių forma – panaši į gitaros. Jų žievė esti plona ir jie turi daug naudingojo minkštimo.

Iš džiovinto moliūgo minkštimo galima pasigaminti miltų, kurie pravers kepant blynus, o sudžiovinta ir sumalta žievė puikiai tiks kavai, pyragaičiams, sausainiams pagardinti.

Ne tik maistas, bet ir vaistas

Moliūgą ne tik skanu, bet ir sveika valgyti. Dėl gerųjų savybių jis gali būti naudojamas įvairiems negalavimams gydyti. Juos patartina valgyti sergantiesiems ateroskleroze (padeda pašalinti iš organizmo cholesterolį), skrandžio, žarnyno, kepenų, inkstų ir tulžies ligomis.

Moliūgų minkštime yra nedaug organinių rūgščių ir ląstelienos, tad jie ypač tinka sergant skrandžio ir žarnyno ligomis. Sultyse yra daug karotino, kuris mažina skrandžio uždegimus, malšina skausmą sergant gastritu.

Ypač vertingos sėklos – jos vartojamos esant skausmingam šlapinimuisi, sergant prostatos adenoma. Moliūgų sėklų milteliai ir jų nuoviras padeda išvalyti žarnyną nuo kaspinuočių ir askaridžių.

Moliūgas pagelbės, jei kankina nemiga, nerimas: tuomet nakčiai rekomenduojama išgerti puodelį moliūgų nuoviro su medumi. Šios daržovės gerina smegenų veiką, o 400 g moliūgo kasdien sustiprins dantis ir aprūpins organizmą fluoro paros norma.

Verta žinoti

Šviežių moliūgų sultys gerina žarnyno peristaltiką, gerai varo šlapimą, tad jos – tinkamas pasirinkimas norintiems sulieknėti. Be to, kad šios daržovės turi dietinių ir valomųjų savybių, jos puikiai tinka grožio kaukių gamybai: moliūgo kaukės minkština, maitina ir drėkina odą. Galima pasigaminti ir kūno šveitiklį bei plaukų kondicionierių. Taip pat šių daržovių minkštimu gydomi nudegimai, pažeista oda, egzema, dedervinės.

Kopūstai pradėjo augti prieš tūkstantmečius Viduržemio jūros regione. Šiandien yra galybė jų rūšių, kurie skiriasi spalva, lapų tekstūra, skoniu ir net aromatu. Kopūstas – viena daržovių, kurias galima sandėliuoti ir išlaikyti praktiškai iki naujo derliaus. Tad lietuviškas racionas be šių daržovių neišsiverčia.

Populiarūs visame pasaulyje

Sakoma, kad geriausia kopūstus patiekti žalius. Dietologai sutaria, kad ši daržovė privalo būti ir vegetarų bei žaliavalgių racione, mat yra gausi organizmui svarbių vitaminų ir mikroelementų.

Tačiau labai populiaru kopūstus atitinkamai paruošti. Štai kopūstų salotos užkariavo pasaulį nuo Amerikos iki Azijos, kur korėjiečiai neįsivaizduoja kasdienybės be garsiojo kimči. Ne ką mažiau garsi ir kopūstų sriuba.

Nauda sveikatai

Kopūstai gali padėti išgydyti vidurių užkietėjimą, skrandžio opas, odos ligas, egzemą, geltą, reumatą, artritą, podagrą, kai kurias širdies ligas, akių sutrikimus. Taip pat padėti sumažinti antsvorį, sustabdyti senėjimo procesus ir sumažinti Alzheimerio ligos riziką.

Kopūstai turi itin veiksmingų antioksidantų. Tiksliau, vitamino C, kurio turi daugiau nei apelsinai. Vienoje porcijoje daugiau nei pusė vitamino dienos normos. Pastarasis vitaminas mažina laisvųjų radikalų kiekį kūne, kurie yra pagrindinė senėjimo priežastis. Dėl vitamino C kopūstai naudingi gydant opas, depresiją, stiprinant imuninę sistemą ir kovojant su kosuliu ir peršalimu, gydant žaizdas ir pažeistus audinius, net tam tikras vėžio formas.

Kopūstuose taip pat gausu sieros. Ši yra labai naudinga, nes gelbsti kovojant su infekcijomis. Jos trūkumas gali paskatinti mikrobines infekcijas ir sulėtinti žaizdų gijimą. Kopūstai pašalina toksinus: laisvuosius radikalus, šlapimo rūgštis. Juose gausu jodo, kuris padeda funkcionuoti smegenims ir nervų sistemai. Taip pat vitamino E, gerinančio odos, akių ir plaukų būklę. Kopūstai turtingi kalcio, magnio, kalio ir kitų maistinių medžiagų ir yra naudingi bendrai sveikatos būklei.

Viename puodelyje arba 89 gramuose žalio kopūsto yra:

Kalorijų  22

Angliavandenių  5 g

Cukraus  3 g

Skaidulų  2 g

Baltymų  1 g

Natrio  16 g

Komentaras

Med. dr. Endrius Tomas Veilas (drweil.com):

- Kryžmažiedės daržovės, pavyzdžiui, kopūstai turi daugiau galios apsaugoti nuo vėžio. Nyderlanduose atliktas tyrimo metu šimtui tūkstančių žmonių nustatyta, kad tie, kurie valgė daugiausia daržovių, turėjo net ketvirtadaliu mažesnę riziką susirgti gaubtinės žarnos vėžiu. Tačiau tie, kurie daugiausiai valgė kopūstų, riziką sumažino praktiškai dvigubai. Taip pat beveik perpus sumažėjo storosios žarnos vėžio rizika. Kopūstai taip pat be galo naudingi širdies ir kraujagyslių sistemai. Kadangi turi cholesterolio kiekį kraujyje mažinančių savybių. Kai kurie mokslininkai taip pat mano, kad kopūstų vartojimas stiprina pilvo raumenis.

Receptas:

Kopūstų sluoksniuotis

Reikės:

1 kopūsto,

0,5 kg vištienos faršo,

1 poro,

4 bulvių,

300 g Mocarelos sūrio,

2 svogūnų,

100 g brandinto kietojo sūrio,

druskos, pipirų, bazilikų,

2 šaukštų aliejaus,

1 šaukšto sviesto,

1 kubelio daržovių sultinio,

1 šaukšto citrinų sulčių.

Kopūstą ir porą nuplaukite. Kopūstą padalykite į keturias dalis ir stambiai supjaustykite, porą – pailgomis juostelėmis. Kopūstus ir porus šiek tiek pakaitinkite virš garų, kad suminkštėtų. Bulves išvirkite su lupenomis, atvėsinkite ir supjaustykite griežinėliais. Svogūnus susmulkinkite ir pakepinkite įkaitintame svieste, kol pasidarys permatomi, tada įmaišykite šakute faršą, jį pagal skonį pasūdykite, pagardinkite pipirais ir apie dešimt minučių patroškinkite. Karščiui atsparioje kepimo formoje vis užberkite mocarelos ir parmezano sluoksniuokite bulves, kopūstus ir porus, svogūnų ir faršo troškinį. Apkepą apliekite padažu, paruoštu trupintą sultinio kubelį sumaišius su prieskoniais, aliejumi ir citrinų sultimis. Kepkite karštoje orkaitėje apie pusvalandį. Skanaus!

Šiuo metu, kai natūraliai lysvėje užaugintų daržovių pasirinkimas minimalus, puiki išeitis – burokėliai. Jie per žiemą išsaugo ne tik skonį, bet ir visą naudingųjų medžiagų vaistinėlę.

• Burokėliuose gausu B, PP grupės vitaminų, betaino, mineralinių medžiagų, tokių kaip jodas, magnis, kalis, kalcis, geležis, bioflavonoidų. Nenustebkite, kad burokėliuose aptinkamas nemažas kiekis vitamino C, kuris stiprina imuninę sistemą, fosforo, o lapuose gausu vitamino A.

• Burokėliai teigiamai veikia kaulų, arterijų būklę, suteikia švytėjimo ir elastingumo  odai.

• Padeda pašalinti toksinus ir kitas kenksmingas medžiagas iš organizmo.

• Mažina vėžio riziką ir piktybinių auglių formavimąsi.

• Tinka žmonėms, kenčiantiems dėl besikaupiančių skysčių organizme, ir tiems, kurie turi problemų dėl antsvorio.

• Burokėliai – idealus pasirinkimas turintiesiems problemų dėl kraujo, pavyzdžiui, kai nukritęs hemoglobino kiekis, įtariama anemija, leukemija.

• Valo inkstus, kraują, mažina organizmo rūgštingumą, padeda iš kepenų pašalinti toksinus.

• Skanaudami burokėlius padedame ir smegenims.

• Burokėliai padeda praplėsti kraujagysles, užkerta kelią sklerozei, turi raminamąjį poveikį, kuris būtinas normaliam širdies darbui.

• Tinka hipertonijos, aterosklerozės ir kitų širdies bei kraujagyslių sistemos ligų profilaktikai ir gydymui.

• Saugo nuo radioaktyvių ir sunkiųjų metalų, nes juose gausu pektinų.

• Burokėliai nepakeičiami, kai esate išsekę, reikia atgauti jėgas, kadangi stiprina organizmą, imunitetą, gerina virškinimą, spartina medžiagų apykaitą.

• Juose gausu folio rūgšties, kuri svarbi formuojantis naujoms ląstelėms, tad puikiai tiks visoms damoms, kurios rūpinasi išvaizda. Be to, burokėliai jaunina!

• Nors burokėliai – labai puiki daržovė, jos skanauti atsargiai reikėtų tiems, kurių skrandžio veikla jautri ar itin padidėjęs rūgštingumas.

• Net ir virti burokėliai išsaugo naudingąsias medžiagas ir mineralus.

• Gerdami burokėlių sultis būkite atidūs, o dar geriau – maišykite jas su kitomis, pavyzdžiui, morkų. Padauginę galite pajusti galvos svaigimą, pykinimą, todėl nepersistenkite.

Įdaryti burokėliai

Reikės

6 vidutinio dydžio virtų burokėlių,

6 rūgščių obuolių,

6 valg. š. biriai virtų ryžių,

2 valg. š. razinų,

2 valg. š. sviesto,

100 g 15 proc. riebumo grietinėlės,

1 valg. š. kapotų graikinių (galima ir kitokių) riešutų,

1 arbat. š. cinamono,

druskos,

pipirų.

Paruošimo būdas

Burokėlius nulupkite, išskobkite vidų, pabarstykite druska, pipirais.

Obuolius nulupkite, stambiai sutarkuokite ir sumaišykite su ryžiais, razinomis ir cinamonu. Šia mase įdarytus burokėlius sudėkite į karščiui atsparų indą, ant kiekvieno uždėkite po šaukštą grietinės, užberkite riešutų. Į indą įpilkite truputį vandens, įdėkite sviesto ir kepkite orkaitėje apie 30 min.