Tai feisbuke pranešė jo žmona Roksolana Chmara, kuria remiasi „Ukrinform“.

„Nenoriu tuo patikėti. Nenoriu to rašyti. Mano brangiausias pasaulyje žmogus mirė. Viskas“, – parašė ji.

Praėjusią savaitę pats S. Chmara pranešė, kad guli ligoninėje ir yra intensyviai gydomas.

Trečiadienį paskelbtame įraše jo žmona pažymėjo: „Mes visi darėme viską, ką galėjome, ir netgi daugiau. Mes taip norėjome, kad jis būtų su mumis, kai bus paskelbta mūsų Pergalė!“.

„Jis taip mylėjo Ukrainą ir ukrainiečius. Dėl jos jis plėšė savo sielą ir širdį“, – pridūrė moteris.

S. Chmara – Ukrainos politikas, buvęs sovietinių koncentracijos stovyklų politinis kalinys, I, II ir IV šaukimų Aukščiausiosios Rados deputatas, Ukrainos didvyris.

Jis taip mylėjo Ukrainą ir ukrainiečius. Dėl jos jis plėšė savo sielą ir širdį.

S. Chmara gimė 1937 metų spalio 12 d. Lvivo srityje. Mokėsi Lvivo medicinos instituto Stomatologijos fakultete. Dalyvavo disidentų judėjime, prisidėjo prie savilaidos, kuriai aktyviai ieškojo draudžiamos literatūros.

1980 metais S. Chmara buvo nuteistas septynerius metus kalėti griežtojo režimo lageriuose ir penkeriems metams tremties už „nacionalistinę veiklą“. Bausmę atliko Urale. Jis daugiau kaip 300 parų praleido karceryje.

Išėjęs į laisvę, grįžo į Ukrainą. Jis tapo vienu iš Ukrainos Helsinkio grupės (vėliau - Respublikonų partijos) lyderių.

1990 metų spalį jis palaikė „Studentų revoliuciją ant granito“. Kartu su keliais savo bendražygiais jis paskelbė bado streiką, solidarizuodamasis su studentais.

Tų pačių metų lapkritį S. Chmara vienas surengė piketą, protestuodamas prieš karinį paradą. Prieš jį buvo įvykdyta provokacija ir jis buvo suimtas dėl kaltinimų teisėsaugos pareigūno užpuolimu. Jis buvo paleistas tik 1991 metų balandį.

S. Chmara ypač atkakliai gynė nekaltai nuteistus ukrainiečius ir politinius kalinius. 2004 metais jis aktyviai dalyvavo Oranžinėje revoliucijoje.

„Jono Basanavičiaus pavyzdžiu, sulaukęs gražiausios vasario dienos, naktį mirė Antanas Terleckas“, – socialiniame tinkle „Facebook“ parašė A. Terleckas.

A. Terleckas gimė 1928 metų vasario 9 dieną Krivasalio kaime, Švenčionių apskrityje.

Pirmą kartą jis suimtas 1945 metų vasarą, apkaltintas priklausąs antisovietinei organizacijai, tačiau neradus jokių įrodymų, paleistas.

Pokariu A. Terleckas Vilniaus universitete finansininko specialybę.

Anot Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešimo, sovietmečiu jis su kalbininkais ir studentais lituanistais važinėjo po pietryčių Lietuvą, lietuvių gyventas Baltarusijos dalis, vežė ten lietuviškų leidinių ir vadovėlių.

„A. Terlecko patriotizmas, nesitaikymas su sovietine okupacija ir ryžtingas būdas atkreipė į jį KGB dėmesį. 1957 metų pabaigoje bute buvo padaryta krata, o jis pats suimtas“, – teigiama pranešime.

A. Terlecko byla susieta su kelių kitų žmonių bylomis, jie kaltinti pogrindinės organizacijos sukūrimu. Sovietų Lietuvos aukščiausiasis teismas A. Terlecką nuteisė ketveriems metams lagerio, bausmę jis atliko Taišetlage, Irkutsko srityje.

Būdamas 36 metų, A. Terleckas įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Baigdamas studijas, buvo išlaikęs 31 egzaminą ir programą įvykdė, bet diplomo negavo, jo diplominis darbas neįtiko politiškai.

Bene svarbiausias A. Terlecko kūrinys buvo Lietuvos laisvės lygos įkūrimas 1978 metais, minint 38-ąsias okupacijos metines.

M. Vidzbelio/BNS nuotr.

Pogrindinės organizacijos tikslas buvo ugdyti politinę ir tautinę sąmonę, kelti laisvės klausimą tarptautiniuose forumuose.

1979 metais Laisvės lyga inicijavo „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą“. Jį pasirašė 35 lietuviai, šeši latviai, keturi estai, parėmė Rusijos disidentai Jelena Boner, Andrejus Sacharovas, Tatjana Velikanova ir kt.

Tai buvo reikšmingiausias neginkluoto pasipriešinimo laikotarpio dokumentas. Memorandume reikalauta negaliojančiais paskelbti Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus nuo jų pasirašymo momento, iš Baltijos šalių išvesti okupacinę kariuomenę, taip likviduojant abiejų diktatoriškų režimų suokalbio padarinius šiame regione.

Memorandumo tekstas paskelbtas per užsienio radijo stotis, publikuojamas pogrindžio leidiniuose.

Pabaltijiečių memorandumas sulaukė didelio atgarsio pasaulyje – 1983 metų sausio 13 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

1979 metų spalio mėnesį A. Terleckas vėl buvo suimtas, nuteistas ir aštuonerius metus kalėjo Rusijoje.

1987 metų pradžioje grįžęs į Lietuvą jis greitai vėl įsitraukė į visuomeninę ir disidentinę veiklą. Jo vadovaujama Laisvės lyga rengė protestus ir mitingus prieš sovietų valdžią, garsiausias iš jų – 1987 metų rugpjūčio 23 dieną vyko prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.

A. Terlecko patriotizmas, nesitaikymas su sovietine okupacija ir ryžtingas būdas atkreipė į jį KGB dėmesį.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui, A. Terleckas ir jo vadovaujama lyga oponavo Lietuvos komunistų partijai, o neretai ir Sąjūdžio politikai.

1989 metais Laisvės lyga inicijavo parašų rinkimą dėl SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Su Sąjūdžio pagalba surinkta daugiau kaip milijonas parašų.

Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę A. Terleckas dalyvavo politiniame gyvenime, komentavo politinius įvykius, rašė knygas, dalyvavo Seimo rinkimuose,  2000 metais buvo išrinktas į Panevėžio miesto tarybą.

Už savo veiklą A. Terleckas apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu,  Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiumi, Estijos Marijos žemės kryžiaus 3 klasės ordinu.

2013 metais Seimas jam skyrė Laisvės premiją.

„Netekome iškilaus žmogaus teisių aktyvisto, disidento ir didžio Lietuvos draugo. Sergejus Kovaliovas buvo ypatingas Lietuvos laisvės kovų rėmėjas per visus sovietinės okupacijos ir priespaudos dešimtmečius“, – rašoma šalies vadovo užuojautoje.

Prezidento teigimu, asmeninis S. Kovaliovo rūpestis ir dėmesys bei tikėjimas nepriklausomos Lietuvos ateitimi stiprino šalį 1990 metų kovo 11-ąją ir itin sunkiomis 1991-ųjų akimirkomis.

„Visas šios drąsios asmenybės gyvenimas buvo skirtas kovai prieš sovietų vergovę, prieš vyraujantį melo ir pažeminimo režimą“, – sakoma premjerės užuojautoje.

I. Šimonytė pažymi, kad kovodamas už žmogaus teises S. Kovaliovas aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos disidentais, kartu parengė ir pasirašė svarbius nusikaltimus demaskuojančius dokumentus, prisidėjo prie „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platinimo Vakaruose.

„Dėl didžiojo kovotojo už laisvę Sergejaus Kovaliovo netekties reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems ir visiems, kuriems teko garbė pažinoti šį kovotoją už teisingumą“, – sakoma užuojautoje, kurią paskelbė Vyriausybės spaudos tarnyba.

Naujienų agentūra „Interfax“ pranešė, kad žmogaus teisių gynėjas S. Kovaliovas mirė ankstyvą pirmadienio rytą, jam buvo 91-eri.

Rusijos kovotojas už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją S. Kovaliovas yra pirmasis 2011 metais Lietuvos Seimo įsteigtos Laisvės premijos laureatas. Šį premija teikiama kasmet Seime per Laisvės gynėjų dieną už nuopelnus laisvei, demokratijai, žmogaus teisėms.

S. Kovaliovas gimė 1930 metais Ukrainoje, 1954 metais Maskvos valstybiniame universitete įgijo biofiziko išsilavinimą. 1969 metais tuometinėje Sovietų Sąjungoje jis įkūrė pirmąją iniciatyvinę grupę žmogaus teisėms ginti, aktyviai dalyvavo publikuojant periodinius leidinius „Einamųjų įvykių kronika“, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.

Maskvoje S. Kovaliovas susitikdavo ir bendradarbiaudavo su Lietuvos disidentais Nijole Sadūnaites, Petru Plumpa, Sigitu Tamkevičiumi.

1974 metais S. Kovaliovas buvo suimtas ir teisiamas Vilniuje. Jis kaltintas antisovietine agitacija ir propaganda, septyneriems metams ištremtas į gulagą Permės regione, vėliau trejus metus praleido tremtyje Kolymoje.

1995 ir 1996 metais S. Kovaliovas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.

Diplomas bus įteikiamas Vilniuje esančiuose specialiuose socialinės globos namuose „Tremtinių namai”.

1954 metais A. Terleckas baigė VU Ekonomikos mokslų fakultetą, po dešimties metų vėl buvo  įstojęs į Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių, bet dėl politiškai neįtikusio diplominio darbo studijų baigti jam neleista, pranešė VU.

Anot VU pranešimo, tuomet baigdamas studijas, A. Terleckas buvo išlaikęs 31 egzaminą ir programą įvykdė, bet parašytas diplominis darbas neįtiko politiškai.

Oficialiai VU rektoriaus įsakyme nurodyta: „Išbraukti […] kaip neatvykusio į diplominio darbo gynimą arba valstyb. egzam. laikymą.“

Atminties diplomai yra VU iniciatyvos „Grįžtanti atmintis“ dalis. Ja siekiama prisiminti ir pagerbti VU bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš VU ir neteko galimybės baigti studijas ir įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su VU susijusią veiklą.

A. Terleckas buvo vienas iš aktyviausių disidentų sovietinės okupacijos metais, 1978 metais su bendražygiais jis įsteigė Lietuvos laisvės lygą. Dėl savo veiklos A. Terleckas yra kalėjęs Sibiro lageriuose, Urale, kalėjime Vilniuje.

Taryba skirti 2020-ųjų garbės piliečio apdovanojimą J. Sasnauskui nusprendė bendru sutarimu. Apdovanojimą pasiūlęs meras Remigijus Šimašius pabrėžia, kad J. Sasnauskas – aktyvus Lietuvos laisvės lygos veikėjas, žurnalo „Laisvės Šauklys“ bendraautorius, žurnalistas, rašytojas, vienas iš pasaulyje didelio atgarsio sulaukusio laisvės dokumento „45 pabaltijiečių memorandumo“ iniciatorių ir rengėjų.

Posėdyje meras teigė, kad J. Sasnauskas yra žmogus, „kuris ne ant sofos, o labai rimtais darbais kovojo už Lietuvos idealus tuomet,kai Lietuva buvo okupuota, ir tai darė nuoširdžiai, atkakliai, dėl to kentėjo“.

„Jis buvo žmogus, kuris drąsiai priėmė naujus iššūkius, atėjo į naują pasaulį, pradėjo Lietuvą kurti naujai ir drąsiai naujoje aplinkoje, t.y. neliko disidento pozicijoje, o perėjo į kūrėjo poziciją. Tiek tai, kas vyksta bernardinų bendruomenėje, tiek jo paties publicistinėje veikloje, kiek jis rašo apie Vilnių, kiek įkvepia žmonių – man atrodo, niekam nesukelia abejonių, kad tai yra žmogus, ypatingai vertas Vilniaus garbės piliečio pozicijos“, – sakė meras.

Pasak R. Šimašiaus, J. Sasnauskas „kukliai ir nuolankiai“ priima šį titulą.

Opozicijos atstovai teiravosi, kodėl nebesvarstomi siūlymai suteikti šį titulą pernai mirusiam menininkui Jonui Mekui. R. Šimašius tikino, kad sprendimas siūlyti titulą „yra mero arba išimtinais atvejais administracijos direktoriaus prerogatyva“.

Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.

Pastaraisiais metais šį titulą yra pelnę MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai, dailininkas Samuelis Bakas, architektas Algimantas Nasvytis, buvęs Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, anksčiau šis vardas skirtas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, dirigentui bei violončelininkui Mstislavui Rostropovičiui, Nobelio premijos laureatui, poetui Czeslawui Miloszui (Česlavui Milošui), Izraelio prezidentui Shimonui Peresui (Šimonui Peresui) ir kitiems.

Lietuva yra paskutinė bendrijos šalis, neratifikavusi šio 2017 metais pasirašyto dokumento.

„Matome Lietuvą kaip mūsų paskutinę viltį ir esame čia, kad paskatintume, pasveikintume Lietuvos Seimą ir Lietuvos žmones dėl susitarimo neratifikavimo“, – interviu BNS sakė Kubos žmogaus teisių aktyvistas, prieš beveik dešimt metų apdovanotas Europos Parlamento įsteigta Sacharovo premija.

„Tai gali būti labai stipri priemonė paspausti Kubos vyriausybei“, – pridūrė jis.

Po susitarimo pasirašymo galioja laikinoji jo versija, tačiau kol dokumentas nėra ratifikuotas visose ES narėse, jis neveikia visavertiškai.

Susitarimą sudaro trys dalys – politinio dialogo, sektorinio bendradarbiavimo ir prekybos.

Pasak G. Farinaso, šiuo metu situacija Kuboje darosi prastesnė – daugėja smurto ir sulaikymo atvejų prieš žmogaus teisių aktyvistus ir opozicijos politikus.

„Pastaruoju metu režimas tapo labai agresyvus. Be to, pastaruoju metu augo spaudimas prieš paprastus žmones, kurie nėra opozicijos, prodemokratiškų ar žmogaus teisių grupių nariai“, – kalbėjo aktyvistas.

57-ių žurnalistas ir psichologas pats ne kartą skelbė bado streiko akcijas, protestuodamas prieš žmogaus teisių suvaržymus Kuboje, jis ne kartą buvo sulaikytas.

Ragina įvesti sankcijas

Pasak disidento, šiuo metu Kuboje yra nuo 128 iki 175 politinių kalinių.

Pastaruoju metu tarptautinėje bendruomenėje daugiausiai atgarsio sulaukė pranešimai apie kito Kubos disidento Jose Danielio Ferrero (Chosė Danielio Ferero) areštą ir netinkamą elgesį su juo kalėjime. Havanos veiksmus jau pasmerkė Europos Parlamentas ir Jungtinės Valstijos.

Tačiau G. Farinasas teigė, kad reakcija į susidorojimą su J. D. Ferreru nebuvo pakankama.

„Reikia padaryti daugiau. Režimas turi sulaukti politinių sankcijų ir galbūt ekonominių sankcijų tam, kad Ferreras būtų paleistas“, – kalbėjo aktyvistas.

„Dabar režimas tarsi atlieka naudos ir kainos bandymus, įkalindamas tokius svarbius visuomenei žmones kaip Ferreras. Jeigu kaina bus per maža, jie toliau darys tą patį su kitais aktyvistais. Jeigu kaina bus per didelė, tai tikriausiai sustabdys tokius režimo veiksmus“, – pridūrė jis.

Pasak G. Farinaso, šiuo atveju ES ir Kubos susitarimo įšaldymas gali būti svarbus įrankis spausti Kubos vyriausybei.

„Labai svarbu, kad Europa žiūrėtų daugiau nei tik ekonominio intereso“, – tvirtino jis.

Bendradarbiavimo su Kuba šalininkai sako, kad tolesnė Havanos izoliacija nepaskatins šalies pagerinti žmogaus teisių padėties, tai geriau gali padaryti bendra ES pozicija dėl prekybos ir politinio dialogo.

Užuojautą dėl disidento mirties pareiškusi prezidentė Dalia Grybauskaitė pažymi, kad „gūdžiausiais sovietinio režimo metais P. Cidziko nepalaužė nei KGB persekiojimai, nei įkalinimai“.

„Tai buvo tvirta asmenybė, savo drąsa ir atkaklumu kartu su kitais disidentais nepaliaujamai skleidusi pasauliui žinią apie okupacinės sovietų valdžios nusikaltimus“, – sakoma prezidentės užuojautoje.

Anot šalies vadovės, tautos atmintyje P. Cidzikas išliks kaip „kovotojas, siekęs kitų pasipriešinimo dalyvių išlaisvinimo, tapęs žinomu ir artimu visai Lietuvai, kurio veikla priartino nepriklausomybės pavasarį“.

„Lietuva neteko dar vieno Lietuvos nepriklausomybės puoselėtojo, žymaus kovotojo už lietuvių tautos laisvę ir dvasingumą, pirmųjų mitingų už laisvę organizatoriaus. Neabejotinus P. Cidziko nuopelnus Tėvynei liudija apdovanojimai“, – savo užuojautoje sako premjeras Saulius Skvernelis.

P. Cidzikas gimė 1944 metų balandžio 25 dieną Lazdijų rajone, Šeštokuose. 1971 metais jis įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, tačiau dėl įtarimų platinant pogrindinę Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką 1973 metų vasario 16 dieną suimtas ir pusę metų kalintas KGB tardymo izoliatoriuje.

Nepavykus surinkti įrodymų ir dvasiškai palaužti, KGB iniciatyva jam skirtas prievartinis psichiatrinis gydymas. P. Cidzikas ketverius metus kalintas specialiajame psichiatriniame kalėjime Černiachovske Karaliaučiaus srityje. Vėliau dar pusę metų „gydytas“ Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje.

Išėjęs į laisvę P. Cidzikas tęsė kovą prieš okupantus: rašė valdžiai ir tarptautinei bendruomenei protesto laiškus, 1978 metais prisidėjo prie Antano Terloceko įkurtos Lietuvos laisvės lygos veiklos.

Iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę P. Cidzikas buvo šešis kartus sulaikytas ir 3–15 parų kalintas, jo namuose atliktos septynios kratos.

1987 metų rugpjūčio 23 dieną P.Cidzikas kartu su A. Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Nijole Sadūnaite surengė mitingą Ribentropo-Molotovo pakto pražūtingoms Lietuvai pasekmėms paminėti.

1988 metų pradžioje P. Cidzikas su Povilu Pečeliūnu ir kitais bendraminčiais įkūrė „Politkalinių gelbėjimo grupę”, jos tikslas – priversti sovietų valdžią išleisti iš lagerių ir tremties  lietuvius politkalinius.

1988 metų rugpjūčio 16 dieną Katedros aikštėje Petras Cidzikas pradėjo garsiąją bado akciją, ji sulaukė didelio visuomenės palaikymo, plačiai komentuota Vakarų spaudoje.

1998 metais P. Cidzikas apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 metais apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Levko Lukjanenkai buvo 89 metai.

„Mirtis atėmė iš mūsų Levko Lukjanenką, gyvąjį ukrainiečų dvasios nenugalimumo simbolį ir vieną iš tų, kas iškovojo mums nepriklausomybę XX amžiuje“, – savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ parašė prezidentas Petro Porošenka.

„Šis žmogus visą savo gyvenimą nugyveno tarnaudamas Ukrainai, kovodamas už laisvę ir nepriklausomybę“, – pridūrė premjeras Volodymyras Groismanas (Volodymyras Hroismanas).

L. Lukjanenka mirė Kijevo ligoninėje po ilgos ligos, pranešė Ukrainos žiniasklaida.

1928 metais tuomet sovietinės Ukrainos šiaurinio Černigovo regiono kaime gimęs L. Lukjanenka yra vienas 1991 metų rugpjūčio nepriklausomybės deklaracijos, paskelbtos subyrėjus Sovietų Sąjungai, autorių.

1961 metais L. Lukjanenka už „antisovietinę propagandą“ buvo nuteistas mirti sušaudant, bet paskui bausmė buvo pakeista įkalinimu 15 metų.

Netrukus po to, kai 1976-aisiais išėjo į laisvę, jis padėjo įsteigti Ukrainos Helsinkio grupę – žmogaus teises propagavusią organizaciją.

Po metų jam buvo paskirta 10 metų įkalinimo ir penkeri metai tremties. Jis buvo paleistas tik 1988-aisiais.

2005 metais L. Lukjanenkai buvo suteiktas aukščiausias šalies apdovanojimas: Ukrainos didvyrio vardas.