Operacija pradėta po to, kai buvo patvirtintas įstatymas, skirtas 1936–1939 metų pilietinio karo ir po jo sekusių diktatūros dešimtmečių palikimui šalinti.

Jose Antonio Primo de Rivera (Chosė Antonijus Primas de Rivera) 1933 metais įkūrė Falangistų partiją, kuri kartu su kariuomene ir Ispanijos Romos katalikų bažnyčia tapo vienu iš žiauraus F. Franco režimo ramsčių.

J. A. Primo de Rivera karo pradžioje, 1936 metų lapkritį, už sąmokslą prieš išrinktą respublikonų vyriausybę buvo nuteistas mirties bausme ir 1959-aisiais palaidotas bazilikoje Kritusiųjų slėnyje, esančiame 50 km į šiaurės vakarus nuo Madrido.

Ispanijos žiniasklaida pranešė, kad ekshumavus palaikus, jie bus perkelti į Madrido San Isidro kapines.

8 val. 30 min. vietos (9 val. 30 min. Lietuvos laiku) prie komplekso buvo matyti du juodi katafalkai, o Ispanijos visuomeninė televizija pranešė, kad pradėta jo palaikų ekshumacijos operacija.

Pagal naująjį įstatymą jokia su 1936 metų kariniu perversmu, sukėlusiu pilietinį karą, susijusi asmenybė neturėtų būti laidojama matomoje viešoje vietoje, kuri galėtų paskatinti pagarbos apeigas.

Neturėtų būti įmanoma atiduoti pagarbą kokiam nors diktatūrą primenančiam asmeniui.

Todėl šeima sutiko, kad jo palaikai būtų perkelti į San Isidro kapines, ir pasirinko tam balandžio 24-ąją, nes šią dieną sukanka lygiai 120 metų nuo jo gimimo.

Bazilika yra dalis didžiulio kalvos šlaite esančio mauzoliejaus, kurį po pilietinio karo pastatė F. Franco režimas. Prie mauzoliejaus statybų prisidėjo 20 000 politinių kalinių.

1975 metais mirus diktatoriui, jis taip pat buvo palaidotas prie altoriaus esančioje kapavietėje, netoli J. A. Primo de Riveros kapo.

Ministrų kabineto ministras Felixas Bolanosas (Feliksas Bolanosas) teigė, kad ši operacija yra dar vienas žingsnis vyriausybei siekiant iš mauzoliejaus atimti frankizmo ir kraštutinių dešiniųjų ideologijos simbolio statusą.

„Neturėtų būti įmanoma atiduoti pagarbą kokiam nors diktatūrą primenančiam asmeniui“, – sakė jis po to, kai vyriausybė ketvirtadienį paskelbė apie ekshumaciją.

2018 metais į valdžią atėjusio ministro pirmininko Pedro Sanchezo (Pedro Sančezo) kairiosios pakraipos vyriausybės prioritetas – pagerbti žuvusiuosius, nukentėjusius nuo smurto ar represijų pilietinio karo ir diktatūros metu.

2019 metais jo vyriausybė perkėlė F. Franco palaikus iš bazilikos po ilgos teisinės kovos su diktatoriaus šeima.

Atminimo vieta

Bazilikoje, kurios viršūnėje stovi 150 metrų aukščio akmeninis kryžius, ir mauzoliejuje taip pat saugomi daugiau kaip 30 000 abiejų pilietinio karo pusių aukų palaikai.

Tai labai skaldantis praeities simbolis.

Vadinamuoju demokratinės atminties įstatymu, įsigaliojusiu 2022 metų spalį, siekiama, kad Kritusiųjų slėnis taptų tamsiųjų diktatūros metų atminimo vieta.

Jis taip pat skatina ieškoti režimo aukų, palaidotų masinėse kapavietėse visoje Ispanijoje, ir panaikina F. Franco režimo priešininkams paskelbtus apkaltinamuosius nuosprendžius.

Tačiau šis įstatymas sukėlė politinių nesutarimų, nes dešiniosios partijos teigė, kad juo be reikalo narstoma praeitis.

Labiausiai pasislinkusios į politinio spektro dešinę „Vox“ partijos lyderis Santiago Abascalis (Santjagas Abaskalis) apkaltino vyriausybę, kad J. A. Primo de Riveros ekshumacija siekiama „dar kartą išniekinti kapus ir kurstyti neapykantą“.

Ispanijoje ruošiamasi gegužės 28 dieną vyksiantiems regioniniams ir vietos rinkimams ir metų pabaigoje vyksiantiems visuotiniams rinkimams, kurie, apklausų duomenimis, bus įtempti.

Vietos policijos duomenimis, į renginį susirinko apie 2 tūkst. žmonių. Jie surengė eiseną nedideliame kalvotame Predapijaus miestelyje, kuriame gimė ir buvo palaidotas diktatorius.

B. Mussolini kapas kasmet reguliariai pritraukia dešimtis tūkstančių lankytojų iš viso pasaulio.

Sekmadienio susirinkimas skyrėsi nuo ankstesnių – fašizmo simpatikai taip pat išreiškė paramą naujajai Italijos vyriausybei, kuriai vadovauja Giorgia Meloni (Džordža Meloni), dešiniausia premjerė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

„Būčiau balsavęs ir už Liuciferį, jei jis tik būtų nugalėjęs kairiuosius Italijoje. Taigi džiaugiuosi, kad turime Meloni vyriausybę“, – Italijos naujienų agentūrai ANSA sakė žygio organizatorius Mirco Santarelli (Mirkas Santarelis).

Nešini transparantais ir didžiule Italijos vėliava, daugelis minioje vilkėjo juodus drabužius, primindami liūdnai pagarsėjusius B. Mussolini Juodmarškinius.

Apie incidentus renginyje nepranešta.

Kai kurie iš dalyvių kėlė dešines rankas, norėdami pasveikinti fašistus, nepaisant organizatorių nurodymų to nedaryti.

„Jei po 100 metų vis dar esame čia, tai tik tam, kad atiduotume pagarbą žmogui, kurio ši valstybė norėjo ir kuriuo niekada nenustosime žavėtis“, – sakė Orsola Mussolini (Ursula Musolini), buvusio lyderio proanūkė, kartu su seserimi Vittoria (Viktorija) dalyvavusi eisenoje.

1922-ųjų spalio 28 dieną B. Mussolini sukarintos pajėgos įžengė į Italijos sostinę, perėmė valdžią ir pradėjo iki 1943-ųjų trukusį režimą, pasižymėjusį dideliu autoritarizmu ir nacionalizmu. Šis valdžios perversmas įprastai vadinamas „Žygiu į Romą“.

1945-ųjų balandį, paskutinėmis karo valandomis, partizanai nušovė B. Mussolini, o vėliau jo kūną Milano aikštėje minia pakorė ir išniekino.

Nors dabar Italijos įstatymai draudžia atsiprašinėti už fašizmą ar jį pateisinti, jų retai laikomasi.

B. Mussolini, kuris prisiskyrė sau titulą „Dučė“ („Vadas“), pėdsakai iki šiol matomi visoje Italijoje: jo vardas užrašytas ant pastatų, o diktatoriaus portretai vis dar puošia kai kurių ministerijų sienas.

Šių metų „Žygio į Romą“ šimtmetis sutampa su naujos vyriausybės, kuriai vadovauja G. Meloni, suformavimu. Rugsėjį jos vadovaujama neofašistinių šaknų turinti partija „Italijos broliai“ (it. Fratelli d'Italia) laimėjo parlamento rinkimus.

G. Meloni stengėsi atsiriboti nuo šio palikimo, tačiau visiškai jo neatsisakė. Ji tvirtino, kad niekada nejautė simpatijų „nedemokratiniams režimams“, o fašizmo rasinius įstatymus, kurie 1938 metais pradėjo atimti teises iš žydų, pavadino „žemiausiu tašku Italijos istorijoje“.

Be kita ko, penktadienį Predapijuje taip pat vyko antifašistinis susirinkimas, skirtas miesto išlaisvinimui iš nacių ir fašistų pajėgų 1944 metais paminėti.

Kalbėdamas per susitikimą su Demokratų partijos rėmėjais netoli Vašingtono J. Bidenas atkreipė dėmesį, kad daugybė amerikiečių buvo smarkiai susirūpinę demokratijos šalyje padėtimi, kai D. Trumpas siekė panaikinti 2020 metų prezidento rinkimų rezultatus.

„Tai ne vien Trump, tai ištisa filosofija, pagrindžianti – ketinu kai ką pasakyt... tai tarsi pusiau fašizmas“, – sakė prezidentas.

Demokratas taip pat pavadino D. Trumpo judėjimą, kurio šūkis – „Padarykime Ameriką vėl didžią“ (Make American Great Again, MAGA), „ekstremalia MAGA filosofija“.

„Tai nėra mūsų tėvų Respublikonų partija. Tai visai kas kita“, – teigė J. Bidenas.

Prieš paragindamas savo partijos rėmėjus susivienyti lapkritį vyksiantiems kadencijos vidurio rinkimams, J. Bidenas gynė savo paties darbą prezidento poste ir sakė, kad „padėtis pradeda keistis“.

J. Bidenas pabrėžė savo pastangas užtikrinti vieningą NATO atsaką į Rusijos karinę invaziją Ukrainoje ir atkurti Aljansą po audringo D. Trumpo prezidentavimo.

„Nepakankamai įvertinau, kokią didelę žalą padarė ankstesni ketveri metai, kalbant apie Amerikos reputaciją pasaulyje“, – sakė prezidentas.

"Pasyvūs nacistai, nacizmo talkininkai yra didelė dalis (Ukrainos) liaudies masių. Todėl denacifikacija neišvengiamai bus ir deukranizacija – atsisakymas nuo istorinėse Mažosios ir Naujosios Rusios teritorijose gyvenančių žmonių tapatybėse dirbtinai išpūsto etninio komponento", – sakoma valstybinės agentūros "RIA novosti" straipsnyje "Ką Rusija turi padaryti su Ukraina?".

Dar keletas tos pačios rašliavos postulatų.

"Nuo nacizmo išvaduotai teritorijai Ukrainos vardas negali būti išsaugotas. Ukrainos denacifikacija – tai ir neišvengiama jos deeuropizacija. Ukrainietiškumas – dirbtina antirusiška konstrukcija, neturinti savo civilizacinio turinio."

"Banderoviška viršūnė turi būti likviduota, jos perauklėjimas neįmanomas. O socialinė pelkė, kuri ją aktyviai ir pasyviai, veiksmais ir neveiklumu palaikė, privalo patirti karo sunkumus, išmokti išgyventą patirtį kaip istorinę pamoką ir išpirkti savo kaltę."

"Denacifikacijos laikotarpis niekaip negali būti trumpesnis nei viena karta, kuri turi gimti, užaugti ir subręsti denacifikacijos sąlygomis."

Tai rašoma balandžio 3-iosios "RIA novosti" vedamajame straipsnyje. Tikra A.Hitlerio laikų fašistinė programa.

Kas gi "denacifikuos" ir naujai išauklės "išlaisvintą" Ukrainą? Aišku, didžioji Rusija. Tačiau kaip ji tai padarys, nėra aišku, nes jos pačios galimybės jau baigiasi dėl Vakarų sankcijų. Nebėra ne tik kai kurių maisto produktų, buities ir ūkio daiktų, nebėra ir automobilių detalių, pirmiausia padangų, kurių gamintojai paliko "didžiąją šalį". Gyventojai, kaip tarybiniais laikais, naktimis jau vagia ratus nuo prie daugiabučių paliktų automobilių. Tai byloja socialiniuose tinkluose skelbiamos nuotraukos ir skundai.

Anksčiau lėktuvai iš daugybės Rusijos oro uostų skraidė į visas pasaulio šalis. Tačiau dabar teskrenda į Stambulą, Antaliją ir Dušanbę. Labai platūs laukia šio sezono kelionių maršrutai. Kai tik baigs galioti ES vizos, rusai nei per Turkiją, nei per Indiją ar Vietnamą nebegalės atkeliauti į Europą. Teks vykti į Kislovodską ir taip numylėtą Krymą. Labai gaila, kad taip atsitiko su didžiausią teritoriją ir durniausią, o dabar ir kruviniausią valdžią turinčia valstybe. Rusijos laukia tamsi kaip naktis Šiaurės Korėjos ateitis.

„Išgyvenu trečiąjį karą, man jau 92 metai. Tai – ne karas, tai – banditų kova! Vokietis kovėsi, subombardavo uostą ir išvyko – viskas. O V. Putinas – fašistas!“ – plūdo garbaus amžiaus moteris.

„Jis (V. Putinas – aut. past.) yra prastesnis už nacius“, – pridūrė A. Evdokimovos vyras.

Pask UNIAN, pensininkė su savo vyru gyvena Irpinėje, kur pastarąsias savaites vyksta mūšiai. Jos namas buvo smarkiai apgadintas, o vyras – sužeistas per agresoriaus kariuomenės apšaudymą. Garbaus amžiaus pora atviravo, kad vieną naktį miegojo griuvėsiuose.

Pirmąkart šie politikai susikirto penktadienį vykusiame ES susitikime Vienoje, kai M. Salvini pavadino imigrantus iš Afrikos vergais. Šis pasisakymas sukėlė J. Asselborno pykčio pliūpsnį.

Vėliau M. Salvini feisbuke pasidalino vaizdo įrašu ir komentarais, kuriais siekė dar labiau išprovokuoti Liuksemburgo ministrą.

Savo ruožtu jis interviu Vokietijos žiniasklaidai pareiškė, kad M. Salvini naudoja „30-ųjų metų fašistų toną ir metodus“.

„Neišsižadu savo žodžių, – šį savaitgalį duotame interviu „Spiegel Online“ sakė J. Asselbornas. – Tai buvo apskaičiuota provokacija“.

M. Salvini, kurio „Šiaurės lyga“ yra Italijos valdančiojoje koalicijoje, atsikirto sekmadienį.

„Liuksemburgo fiskalinio rojaus socialistų ministras pavadino mane fašistu, sulyginęs mano iš Italijos emigravusius senelius su šiandieniniais nelegaliais migrantais, ir nutraukęs mano kalbą“, – tviteryje parašė M. Salvini.

„Jeigu jam taip patinka imigrantai, jis gali pasiimti juos visus, nes Italijoje mes jų turime jau per daug“, – pridūrė jis.

Nepaisant pastaraisiais metais smarkiai sumažėjusio į Europą atvykstančių imigrantų skaičiaus, klausimas dėl migracijos vis dar yra vienas labiausiai skaldančių Europos Sąjungą.

Kitą savaitę Austrijoje vyksiančiame neformaliame ES viršūnių susitikime jam vėl bus skirta daug dėmesio.

Italijos pozicija migracijos klausimu tapo daug griežtesnė po rinkimų, kai „Šiaurės lyga“ suformavo koaliciją su „Penkių žvaigždučių judėjimu“.

„Italijoje mes galvojame, kad yra būtina padėti mūsų vaikams gimdyti daugiau vaikų, o ne priimti naujus vergus, kad jie pakeistų vaikus, kurių nebesusilaukiame“, – išplatintame vaizdo įraše iš ES posėdžio penktadienį sakė M. Salvini.

Tuomet Liuksemburgo ministras replikavo: „To jau per daug!“.

Tačiau M. Salvini tęsė: „Gal jums ir reikia daugiau imigrantų Liuksemburge, bet aš norėčiau, kad Italija liktų italams“.

Akivaizdžiai įsiaudrinęs, J. Asselbornas nutraukė jo kalbą.

„Liuksemburge, sere, yra keliasdešimt tūkstančių italų. Jie čia atvyko kaip migrantai ir dirbo Liuksemburge tam, kad jūs Italijoje turėtumėte daugiau pinigų savo vaikams, po velnių“, – kalbėjo Liuksemburgo diplomatijos vadovas.

Savo įžvalgas ji pateikė komentare, publikuotame dienraščio „The Guardian“ interneto svetainėje.

Autorė Italijoje gyvena jau ketvirtadalį amžiaus ir sako matanti, kad šiandien tokių garsių žmonių kaip Michelangelo, Galileo Galilei, Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini, Bernardo Bertolucci, Piero Pasolini, Primo Levi ir Elenos Ferrante tėvynė verda stipria neapykanta, kuri kėsinasi sunaikinti visą šios šalies žavesį.

1993 m. R. Jebreal atvyko į Boloniją studijuoti tikėdamasi ištrūkti iš nesibaigiančio konflikto, kuriame gyveno nuo pat gimimo kaip Izraelio palestinietė.

„Iš žiaurios fašistinės praeities griuvėsių prisikėlusi Italija tapo klestinčia demokratine valstybe ir atrado savo vietą spalvotoje pažangioje Europoje, kurios noru spręsti konfliktus taip žavėjausi. Pasilikau čia gyventi, gavau Italijos pilietybę, pagimdžiau italą kūdikį ir tapau viena pirmųjų iš užsienio kilusių televizijos laidų vedėjų šalies istorijoje“, – rašo R. Jebreal.

Grėsmingos permainos

Vis dėlto šiandien, nepaisant to, kad jau 24 metus su tam tikromis pertraukomis gyvena Italijoje, vos pasirodžiusi italų televizijoje aptarti migracijos klausimų ir mažumų teisių analitikė teigia sulaukianti daugiau grasinimų būti nužudyta ir išprievartauta, nei tąsyk, kai per CNN kanalą pasmerkė JAV prezidento Donaldo Trumpo rasistines pažiūras.

Ir ši grėsmė toliau auga tiems asmenims, kurių partija, kaip prognozuojama, kitą mėnesį laimėsianti parlamento rinkimus, nelaiko „rasiškai grynais“, įsitikinusi R. Jebreal.

Kraštutinės dešiniosios Šiaurės lygos pirmininkas Matteo Salvini apkaltino Demokratų partiją užtvindžius Italiją imigrantais, užimančiais italų darbo vietas, ir pavertus visą šalį didžiule pabėgėlių stovykla. Jis tvirtina, kad imigrantai atneša tik narkotikus, vagystes ir smurtą.

Pirmąjį vasario savaitgalį paaiškėjo šių neapykanta persunktų kalbų padariniai: centrinėje Italijos dalyje esančiame Mačeratos mieste buvo įvykdytas teroro išpuolis iš pravažiuojančio automobilio apšaudant praeivius. Užpuolikas, Šiaurės lygos kandidatas praėjusiais metais vykusiuose vietos rinkimuose 28-erių Luca Traini, dvi valandas važinėjo automobiliu šaudydamas iš pažiūros nebaltaodžius asmenis. Iki sulaikant jam pavyko sužeisti šešis žmones, o vedamas policijos jis dar spėjo atsisveikinti fašistiniu gestu. Užpuoliko namuose pareigūnai rado Adolfo Hitlerio knygą „Mano kova“ ir vėliavą su keltišku kryžiumi, kurį dažnai naudoja kraštutinės dešiniosios partijos.

Ne atsitiktinumas

Vis dėlto baisiausias Mačeratos išpuolio aspektas, pasak analitikės, yra tai, kaip plačiai paplitusios L. Traini pažiūros. Šiaurės lyga sudarė koaliciją su kita kraštutine dešiniąja prieš imigraciją pasisakančia partija „Italijos broliai“ ir susitepusiu buvusiu šalies ministru pirmininku Silvio Berlusconi. Prognozuojama, kad būtent šis blokas laimės kovo mėnesį vyksiančius rinkimus. S. Berlusconi ir jo sąjungininkai jau ne vienerius metus skatina neapykantą užsieniečiams, kaltindami juos dėl daugelio negandų ir kurdami aplinkybes, kai smurtas prieš atvykėlius atrodo neišvengiamas.

Televizijos magnatas S. Berlusconi, kadaise pavadinęs islamą „nevisaverte religija“, per savo žiniasklaidos tinklus ragina bijoti ir nekęsti užsieniečių. Kas savaitę per jo kanalą „Channel 4“ transliuojama laida „Penktoji kolona“ praneša apie imigrantų nusikaltimus. Kai kanalo „Channel 7“ laidoje „Piazza Pulita“ komentaro autorė pasisakė už įstatymą, Italijoje gimusiems imigrantų vaikams automatiškai suteikiantį šios šalies pilietybę (kaip įprasta demokratinėse Vakarų valstybėse), pagrindinis S. Berlusconi laikraštis „Il Giornale“ pirmajame puslapyje išspausdino jos nuotrauką su antrašte „Talibanas“. Tai būtų juokinga, jei nekeltų pavojaus, rašo analitikė. Italijos karinės pajėgos dalyvauja NATO misijoje Afganistane, todėl priskirti asmenį Talibanui tolygu pavadinti jį priešu, su kuriuo dera susidoroti smurtu.

S. Berlusconi remiamos koalicijos politinė darbotvarkė pavojingai nukreipta prieš imigraciją ir gina tai, ką laiko „gryna rase“. Vienas iš kandidatų į parlamentą Attilio Fontana yra pasakęs, kad visi imigrantai kelia grėsmę „baltosios rasės“ išlikimui. Didžiausiam Italijos laikraščiui „Corriere della Sera“ jis net pasigyrė, jog dėl savo išdidžių rasistinių pažiūrų dar labiau išpopuliarėjo.

Dešinieji politikai pritaria

Pasak R. Jebreal, Mačeratos išpuolį padrąsinusią mirtiną neapykantą iki kraštutinės ribos privedė neatsakingi politikai. Užuot užstojęs Mačeratoje užpultus migrantus S. Berlusconi apkaltino pačias aukas. Jis įspėjo, esą migrantai yra „tuoj sprogsianti socialinė laiko bomba“, ir pažadėjo, kad išrinktas į parlamentą deportuotų 600 tūkst. iš 630 tūkst. Italijos migrantų.

Jo koalicijos partneris M. Salvini teisino šaulį ir apkaltino kairiuosius politikus „užtvindžius Italiją migrantais“. Atrodo, L. Traini motyvai išties atitinka partijos vadovo poziciją: jis apšaudė ne tik migrantus, bet ir vietinę Demokratų partijos būstinę.

Italijoje fašizmas tebėra gyvas ir pastaruoju metu stiprėja, tvirtina R. Jebreal. Galbūt nuleistuką nuspaudė L. Traini, bet išpuolį įkvėpė S. Berlusconi vadovaujami dešiniųjų pažiūrų politikai, kurie kiršindami italus bando pridengti savo negebėjimą spręsti ekonomines negandas.

Mačeratos išpuolis – ne atsitiktinis įvykis. Jis nutiko dėl to, kad politikai griežtina rasistinę poziciją ir draugišką spalvotą kultūrą verčia nuodingu baimės ir neapykantos viralu.

„Sudie, mano gražioji tėviške“, – komentarą dienraščio „The Guardian“ interneto svetainėje baigia R. Jebreal.

Bet šį kartą ne apie kaimynų melus, kuriais jie vis malšina įsisenėjusius savo kompleksus, o apie sąvokas. Ar tikrai tą 1945-ųjų pavasarį buvo įveiktas būtent fašizmas? Kuo jis skiriasi nuo nacionalsocializmo ir ar pastarasis toks jau priešiškas jį pražudžiusiam bolševizmui?

Problema ta, kad žmonės (ir ne tik Rusijoje) vis dar painioja ir neteisingai interpretuoja šias dvi sąvokas.

Kas gi tas fašizmas? Šiuo terminu iš tiesų įvardijamas Benito Mussolini (1883–1945) režimas Italijoje, gyvavęs nuo 1922 m. iki 1943 m. Taip pat fašizmas yra įgavęs ir abstrakčią prasmę, kuria nusakomas bet koks (dažniausiai dešinės pakraipos) režimas, nuožmiai ir šiurkščiai primetantis visuomenei savąjį požiūrį, vertybes ir gyvenimo būdą. Tačiau pagal šią vertinimo skalę po fašizmo saule telpa ir bolševizmas (stalinizmas), ir Šiaurės Korėjos bei Irano režimai, ir "Islamo valstybė".

Netgi demokratijoje egzistuojančius politinio pseudokorektiškumo apologetus, kurie siekia uždrausti net pašaipą, ironiją ar sarkazmą viešoje erdvėje, galima laikyti tam tikros rūšies fašistais. Tad čia peršasi prielaida, jog fašizmas tam tikra prasme yra ne tiek konkretus muzikos kūrinys (ideologija), kiek atlikimo stilius, kuris lengvai adaptuojasi ir suleidžia savo šaknis nepriklausomai nuo konkrečios doktrinos idėjų.

Taigi, ar sąjungininkai lemtingais žmonijai metais įveikė būtent fašizmą? Deja, ne. Nes fašizmo, kaip ir mirties, nenugalėsi, tai – nuolatos egzistuojanti jėga, kuri visada buvo, yra ir bus bei lauks progos prasiveržti.

Prieš ką tada kovojo sąjungininkai? Atsakymas – prieš nacionalsocializmą. Bet ar tai ne tas pats fašizmas? Deja, ne.

Nacizmas dažnai neteisingai interpretuojamas kaip dešinioji ideologija. Prie to prisidėjo dar pats Adolfas Hitleris (1889–1945), skelbęs apie mistinių "semitų-bolševikų" sąmokslą, tačiau gyvenimo pavyzdžiai rodo nacizmo ir bolševizmo giminystę.

Pirmiausia dėmesį patraukia pavadinimas, susidedantis iš dviejų žodžių: "nacionalinis" ir "socializmas". Be to, prisiminkime jau minėtą Molotovo–Ribentropo paktą (šis dažnai vertinamas, kaip dviejų galvažudžių Adolfo ir Josifo bandymas vienas kitą pergudrauti), kuris vis dėlto galėjo būti ne tiek šaltas strateginis žingsnis, kiek tam tikra politinio flirto forma. O bet koks flirtas be pasąmoningai jaučiamos traukos ir simpatijos vargiai įmanomas.

Iš tiesų, abi šios ideologijos iš esmės itin panašios, o jų skirtumai – daugiausia paviršiniai. Tiek nacizmo, tiek komunizmo šaknys slypi žmonių, kurie įsivaizduoja esą nuskriausti, moralinėse nuoskaudose ir kartėlyje. Ir čia kalbame ne tiek apie banalų atotrūkį tarp turtingųjų bei vargšų (kaip dabar madinga sakyti) ir net ne apie faktą, jog dalis žmonių globalizacijos eroje bei dėl spartaus IT technologijų vystymosi liko už politinės galios bei materialinės gerovės ribų. Kalbame apie dalies žmonių sąmonėje tvyrantį nenorą spręsti savo problemas bei gebėjimų tam trūkumą.

Turime omenyje iš to gimstančius pavydą ir juodą neapykantą ne tik tiems, kurie turi daugiau, bet ir tiems, kurie, turėdami tiek pat arba dar mažiau, dėl savo moralinių įsitikinimų geba džiaugtis gyvenimu.

Būtent tokios yra nacizmo bei komunizmo medžio šaknys. Šio augalo kamieno funkcionavimą lemia įsitikinimas, jog valdžia ir turtai buvo užgrobti neteisėtai, jog dėl visų nuskriaustųjų gyvenimo bėdų ir problemų yra kalti visi, tik ne jie patys.

Išeitis? Griežtas ir nuožmus lyderis turi sutelkti tokių pat kaip jis netikšų minias ir, bendromis jėgomis sunaikinus savo tariamus engėjus, turi grįžti prie "tikrųjų" vertybių ir dvasingumu bei taurumu atsiduodančios santvarkos, tokiu būdu bus įgyvendintas "tikrasis" socialinis teisingumas. Nei nacizmas, nei bolševizmas (komunizmas) nepripažįsta žmogaus, kaip individo su išskirtinėmis savybėmis ir teisėmis, galinčio prisidėti prie valstybės valdymo. Esminiai žaidėjai čia – masės bei abstrakcijos, t. y. tie, kurie engia (žydai bei kiti ne arijai, buržuaziniai kapitalistai, buožės), ir tie, kuriuos engia (arijai, proletarai). Nė viena šių ideologijų nepripažįsta, jog žmogaus gebėjimais įsigytas turtas turi priklausyti jam.

Ir štai staiga šiame ideologijų medyje įvyksta dramatiška mutacija. Kam turi priklausyti turtai bei valdžia? Esminis nacizmo skirtumas nuo komunizmo – santykis su praeitimi. Komunizmas nepripažįsta praeities įtakos dabarčiai bei ateičiai. Praeitis buvo ir jos nebėra. Komunizmas nepripažįsta ir praeities reliktų, mitologijos arba tautinio identiteto. Yra viena bendra masė – viso pasaulio prastuomenė, kuri neigia tautinius skirtumus. Esą žmogus negali, siekdamas įgyvendinti komunistinę santvarką, tuo pat metu tikėti mitais, legendomis bei kitais tautiškumui svarbiais dalykais, nes jo ideologijos esmė – vulgarus buitinis pragmatiškumas, apsiribojantis banaliausių materialių poreikių patenkinimu.

Ir štai čia įvyksta lūžis, iš to paties kamieno ima augti antras medis, kurio esmė yra būtent tautiškumas, tai yra ta žmogaus kokybės kategorija, lemianti turtų ir galios pasiskirstymą, ir kuo individo rasinis grynumas skaidresnis, tuo jam daugiau turi priklausyti.

Taip politiniame miške atsirado savotiški Siamo dvyniai, medis su dviem skirtingais, iš vieno kelmo išaugusiais, bet savaime atsiskirti negalinčiais kamienais.

Šio augalo vaisiai nepasižymėjo įdomesne išvaizda bei skoniu, tačiau kartais gebėjo sugundyti ir apnuodyti net racionaliausius protus. Baisiausia, kad jie nešė vien mirtį ir destrukciją, o kūrybiškumo ir gyvybės atstovams surengė selekcijos seansą (genocidą), taip siekdami išveisti naują, jų požiūriu, "geresnę" žmonių rūšį.

Iš to galima daryti prielaidą, jog 1945-ųjų pavasarį pasaulis regėjo ne pergalę prieš fašizmą (iš tiesų – nacizmą), bet savotiškų Siamo dvynių atskyrimo operaciją, kurios metu vienam jų nebuvo lemta išgyventi, o kito mirtis tykojo stipriai degradavus gilioje senatvėje.

„Fašizmo šmėkla siautėja Europos gatvėse“, – televizijos transliuotoje kalboje pareiškė R.T.Erdoganas. Jis kalbėjo po susirėmimų, kilusių neleidus turkų ministrams Europos šalyse per mitingus agituoti už reformas, kuriomis prezidentui būtų suteikta daugiau įgaliojimų.

„Praeityje taip pat būdavo elgiamasi su žydais“, – pridūrė R.T.Erdoganas, turėdamas omenyje nacių Vokietijos vykdytą Holokaustą.

„Europa juda link nuskendimo savo pačios baimėse, – sakė R.T.Erdoganas, kalbėdamas apie pastaraisiais metais matomą kraštutinių dešiniųjų kilimą Europoje. – Turkofobija didėja. Islamofobija didėja. Jie bijo net prisiglaudžiančių migrantų. Jie bijo visko, kas ne iš ten, jie priešiški viskam, kas ne iš ten.“

Po savaitgalį priimto Nyderlandų sprendimo blokuoti Turkijos ministrus Roterdame kilo protestai, vietos policijai vaikant proturkiškus protestuotojus teko pasitelkti arklius ir šunis.

Šie vaizdai, kuriuos paskelbė provyriausybinė Turkijos spauda, išprovokavo piktą reakciją.

Turkija ir Europos Sąjunga išgyvena sunkiausią savo krizę, svarbioms ES narėms Olandijai ir Vokietijai neleidus turkų ministrams rengti mitingų už Turkijos konstitucijos pataisas, kuriomis būtų išplėsti R.T.Erdogano įgaliojimai.

R.T.Erdoganas ne kartą kaltino abi šias šalis, kad jos elgiasi „kaip naciai“. Tokie komentarai pribloškė Hagą ir Berlyną.

Antradienį R.T.Erdoganas dar labiau pakurstė pyktį paminėdamas 1995 metų Srebrenicos žudynes, per kurias Bosnijos serbai išžudė 8 tūkst. Bosnijos musulmonų ir kurioms Jungtinių Tautų taikdariai olandai neužkirto kelio.

Trečiadienį Turkijos prezidentas nuėjo dar toliau: apkaltino Nyderlandus išžudžius daugiau kaip 8 tūkst. Bosnijos musulmonų Srebrenicoje.

„Jie neturi nieko bendra su civilizacija, jie neturi nieko bendra su šiuolaikiniu pasauliu, – vėl užsipuldamas Nyderlandus kalbėjo R.T.Erdoganas. – Tai jie išžudė daugiau kaip 8 tūkst. Bosnijos musulmonų ... per Srebrenicos žudynes.“

Įstatymo projektui pateikta formuluotė, kad be komunizmo „kita totalitarine santvarka laikomi fašizmas, vokiškas nacizmas, ukrainietiškas ir lietuviškas nacionalizmas, prūsiškas, rusiškas ir vokiškas militarizmas“.

Anot dienraščio, Lietuvos ambasadorius Varšuvoje dėl to išsiuntė laišką Prezidentūrai, Seimui ir kelioms ministerijoms. Jis nuogąstauja, kad įstatymas sudarytų prielaidas nugriauti lietuviams skirtus paminklus.

Kausimas išbrauktas iš darbotvarkės

Iš Lenkijos parlamento posėdžio darbotvarkės išbrauktas klausimas dėl pataisų, kurios „lietuvišką nacionalizmą“ prilygintų totalitarinei santvarkai, pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Tai yra akibrokštas. Bet suvokiant dabartinės Lenkijos valdžios ideologinę prigimtį, prisimenant ankstesnes iniciatyvas, pavyzdžiui, rezoliuciją dėl santykių su Ukraina istorinių niuansų, tai nestebina.

„Žinome, kad toks klausimas buvo ketvirtadienio posėdžio darbotvarkėje, bet jis nebebus svarstomas“, – BNS sakė užsienio reikalų ministro atstovas spaudai Kęstutis Vaškelevičius.

Pagal Lenkijos parlamente registruotą siūlymą be komunizmo kita totalitarine santvarka būtų laikomi „fašizmas, vokiškas nacizmas, ukrainietiškas ir lietuviškas nacionalizmas, prūsiškas, rusiškas ir vokiškas militarizmas“.

Rezoliuciją inicijavo Lenkijos valdančiųjų atstovas parlamentaras Jacekas Kurzępa (Jacekas Kužempa). Jis yra pirmą kadenciją Seime dirbantis partijos „Įstatymas ir teisingumas“ narys, edukologijos ir sociologijos mokslų daktaras, buvęs žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio (Lecho Kačynskio) visuomeninio judėjimo koordinatorius.

Kiltų pavojus lietuviškiems paminklams

Lietuvos politikai akibrokštu vadina Lenkijos politikų svarstomą įstatymo pataisą, kuria „lietuviškas nacionalizmas“ prilyginamas totalitarinei santvarkai. Anot jų, ją priėmus kaimyninėje šalyje gali būti pradėti griauti su Lietuva susiję paminklai.

„Tai yra akibrokštas. Bet suvokiant dabartinės Lenkijos valdžios ideologinę prigimtį, prisimenant ankstesnes iniciatyvas, pavyzdžiui, rezoliuciją dėl santykių su Ukraina istorinių niuansų, tai nestebina. Tai vos ne jų mąstymo tradicija. Jie gyvena lyg apsuptoje tvirtovėje ir, natūralu, mato kitų nacionalizmus, bet savo nacionalizmo nemato“, – ketvirtadienį BNS sakė Seimo Užsienio reikalų komiteto narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas.

Anot jo, priėmus minėtą pataisą, kiltų grėsmė visiems Lenkijoje esantiems su Lietuva susijusiems atminties ženklams.

„Ką reiškia paminklas Antanui Baranauskui? Atsiras kuris interpretuos, kad čia yra lietuviško nacionalizmo propaganda ir reikia nuimti, A.Baranauską iš Seinų krašto istorinės atminties išbraukti. Prasidės manipuliacijos tam tikrais dalykais“, – sakė Lietuvos parlamentaras.

„Manau, kad gali atsirasti tokių interpretuotojų, kad bet koks lietuviškas simbolis bus traktuojamas kaip propaganda“, – teigė jis.

Jam pritarė ir Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas socialdemokratas Gediminas Kirkilas.

V. Skaraičio / BFL nuotr.

„Tiesą sakant, Lenkijoje ne visi su tuo sutinka. Matėme Lenkijos Generalinės prokuratūros vertinimą, kuris iš esmės nepritaria tam. Generalinės prokuratūros žmonės supranta, kad tos įstatymas gali turėti pasekmių. Galbūt kokius nors paminklus reikės nugriauti ar lenteles nuplėšti. Jie supranta, kad jiems reikės tą vykdyti“, – sakė jis.

Pagal Lenkijoje svarstomas įstatymo „Dėl draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką pastatų, objektų ir viešojo naudojimo įrenginių pavadinimuose“ pataisas, totalitarine santvarka būtų laikomi, „ypač fašizmas, vokiškas nacizmas, ukrainietiškas ir lietuviškas nacionalizmas, prūsiškas, rusiškas ir vokiškas militarizmas“.

Pasak Lietuvos parlamentarų, jeigu toks projektas būtų toliau svarstomas Lenkijos Seime, Lietuva turėtų atšaukti savo ambasadorių konsultacijoms iš Varšuvos.

„Jeigu tai lieka darbotvarkėje ir eina į priekį, aišku, mažiausiai ką galime padaryti – ambasadoriaus atšaukimas konsultacijoms“, – teigė L.Kasčiūnas.

Tokios pat pozicijos laikosi ir valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis.

„Jeigu būtų šita pataisa, šis įstatymas priiminėjamas, mes tokiu atveju turbūt turėtume išsikviesti savo ambasadorių, atšaukti jį konsultacijoms, kaip vertinti tokius dalykus“, – ketvirtadienį Seime žurnalistams sakė jis.

Pasak G.Kirkilo, Lietuva diplomatiniais kanalais jau išreiškė susirūpinimą.

„Ambasadoriaus atšaukimas konsultacijoms yra vienas iš būdų išreikšti savo nepasitenkinimą. Tai, aišku, gana stiprus žingsnis, taip draugiškos Europos Sąjungos ir NATO šalys labai retai tokius žingsnius naudoja. Kita vertus, draugiškos NATO ir ES šalys viena kitos atžvilgiu tokių istorinių vertinimų neteikia. Tai ar užsienio reikalų ministras tą padarys, aš nežinau, tai vienas iš galimų žingsnių“, – teigė Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas.

Jo vertinimu, politikai neturėtų kištis į praeities vertinimą, tai reikėtų palikti mokslininkams.

„Tiesiog neeuropietiška, man taip atrodo“, – teigė jis.

Tuo metu Seimo Užsienio reikalų komiteto vicepirmininkas „valstietis“ Egidijus Vareikis siūlo nesureikšminti lenkų iniciatyvos.

„Man atrodo, reikia palaukti sprendimo. Kad tokia diskusija gali įvykti, ji vyksta, niekur nedingsi, mes irgi labai dažnai svarstome lenkišką šovinizmą ir panašiai. Dabartinė Lietuvos Respublika, kaip suprantu, ten nėra smerkiama, kalbama apie tokį reiškinį kaip lietuviškas nacionalizmas“, – BNS sakė valdančiosios frakcijos atstovas.

Kita vertus, jis pripažino, kad minėtų pataisų svarstymas negerina Lietuvos ir Lenkijos santykių.

„Kad tokia diskusija vyksta, aišku, nieko gero mums ir mūsų santykiams, bet tai demokratijos raidos dalis, negali uždrausti žmonėms turėti tam tikras nuomones, nors kartais nuomonės skaudina, nors ne visada jos teisingos“, – svarstė E.Vareikis.

Jo frakcijos kolega R.Karbauskis įsitikinęs, kad Lenkijos parlamentas minėtų pataisų nepriims.

„Manau, kad tai buvo kažkokia individuali iniciatyva, nes kiek suprantu, ir Lenkijos, ir Lietuvos Seimai yra suinteresuoti gerinti santykius. Kiek turiu informacijos, tai yra, matyt, tiesiog nesusipratimas. (...) Manau, kad niekada mes ir nesulauksime to, kaip fakto“, – teigė jis.

Nesusipratimas – išspręstas

Nesusipratimas dėl pataisų, kurios „lietuvišką nacionalizmą“ prilygintų totalitarinei santvarkai, Lenkijos parlamente išspręstas, sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

„Parlamentuose gimsta įvairios idėjos, mūsų parlamentuose taip pat, kaip ir tikėjomės, ir ne be pagrindo, kad tas nesusipratimas bus išspręstas, taip ir įvyko“, – ketvirtadienį žurnalistams trumpoje spaudos konferencijoje Užsienio reikalų ministerijoje sakė L.Linkevičius.

Klausimas dėl pataisų, kurios „lietuvišką nacionalizmą“ prilygintų totalitarinei santvarkai, išbrauktas iš Lenkijos parlamento ketvirtadienio posėdžio darbotvarkės. L.Linkevičius sakė turintis patikinimą iš Lenkijos, kad ši pataisa į darbotvarkę nebegrįš, nors pats projektas dėl totalitarinių režimų bus svarstomas toliau.

„Mūsų ambasadorius šiandien buvo susitikęs su vicemaršalka Terleckiu Varšuvoj, pats tas įstatymas nukreiptas prieš totalitarizmo paminklu, ir jis toliau bus svarstomas, bet šitos pataisos, kurios įnešė sumaištį, yra netinkamos, tas buvo pripažinta ir pasakyta, kad šitas klausimas uždarytas, todėl manau, kad toliau interpretuoti ir neverta“, – sakė ministras.

Jis pabrėžė, kad siūlymas buvo vieno asmens iniciatyva. „Tai vieno parlamentaro iniciatyva, ką, pas mus nėra parlamentarų, kurie turi iniciatyvų? Nereikia apibendrinti, jei tai būtų bendra valia ar nuotaika, labai neramintų ir būtų visiškai netinkama, bet ta yra pripažįstama kaip klaida, tas buvo pasakyta“, – pabrėžė L.Linkevičius.

Jis sakė, kad pavieniai asmenys, ar jie būtų parlamentarai, ar kiti, nesudrums siekio atkurti glaudesnius Lietuvos ir Lenkijos santykius. „Apie tai buvo kalbama ir ambasadorių susitikime su vicemaršalka, aptarta buvo, kad reikia atkurti parlamentarų ryšius, atkurti tuos formatus, kurie buvo“, – sakė ministras.

Kalbėdamas apie konkrečius žingsnius, ministras sakė, jog svarbiausia – kalbėtis, kad kaimynus pasiektų informacija apie tikrąją situacijos padėtį.

„Mes turėtumėm reguliariai vykdyti ekspertų tarybas, saugumo, gynybos srityje, švietimo srityje, nes yra labai daug klaidinančios informacijos. Aš įsitikinęs, kad mes tikrai pasistūmėjom į priekį ir sutvarkant gimnazijų reikalus, ir atliepiant bendruomenių interesus, bet gana iškreipta informacija perteikiama ir atrodo, kad labai sudėtinga būtų. Reikia susėsti kalbėti faktais ir jie tada eliminuos bet kokias interpretacijas“,– pabrėžė L.Linkevičius.