„Kiekvienos šalies maiste slypi nepapasakotos žmonių istorijos ir tradicijos“, – įsitikinusi žurnalistė, keliautoja, keleto knygų apie keliones autorė Dalia Smagurauskaitė, kuri kartu su daugeliu dalyvaus tradicinėje parodos diskusijoje „Kelionės – mano gyvenimo būdas“.
Žurnalistas S. Vaitulionis prisipažįsta, kad tik per vieną iš dešimties kelionių neatsiverčia kompiuterio ir nepatikrina elektroninių laiškų: „Žinau, iš savęs vagiu brangias atostogų akimirkas, tačiau darbinė paranoja dažniausiai paima viršų. Net Indijoje, gulėdamas prie baseino Goa, tvarkingai sau leidau žiūrėti prekybos centro katalogą. Esu darboholikas, nieko nepadarysi, o aiškinimai, kad „pasaulis be tavęs nesugrius“, dažniausiai mane veikia priešingai.“
Šiurpios nakvynės žavi
Saugirdas visiškai nesupranta, kaip galima keliauti autobusu ar išvykus gyventi palapinėse. Prabangūs viešbučiai jam irgi nebūtini, svarbiausia – įdomi patirtis.
„Rudenį, keliaudami po JAV, specialiai ieškojome kuo baisesnio pakelės motelio, tokio kaip siaubo filmuose. Radom. Buvo šiurpu“, – juokiasi ir pasakoja, kad keisčiausios nakvynės prizą laimi klaikus nesuvokiamo senumo miegamasis autobusas su gultais Indijoje, kuriuo jam teko keliauti iš Mumbajaus į Goa. „Žodžiais neapibūdinsi nei kvapo, nei švaros, nei kompanijos, nei saugumo jausmo“, – priduria jis.
Maistas vyro kelionėse, prisipažįsta, yra vienas svarbiausių malonumų. Prieš išvykdamas, Saugirdas visada pasidomi ypatingais tos vietovės restoranais – kur eiti pusryčių, kur kokteilio, o kur – puikios vakarienės. „Esu kulinarinių kelionių šalininkas“, – sako.
Išragauti viską keliaujant jam nebūtina. „Esu išrankus maistui, todėl bet ko man neįsiūlysite, – tikina. – Netinkamai surizikavau Indijoje – ragavau ryklio. Visiška bjaurastis.“
Renginių vedėjas ir organizatorius G. Masalskis kelionėse kartais neatskiria, kada dirba, o kada – ilsisi: „Ne sykį su klientais ar partneriais esu buvęs ten, kur – tikras poilsis, o su šeima kartais tenka ir padirbėti.“
Per metus iš Lietuvos jam pavyksta ištrūkti keturis ar penkis kartus. Kelionėse yra nakvojęs Belgijos miške, 16-likos vietų kambaryje Liuksemburgo svečių namuose, sporto salėje ant čiužino ir skautų palapinėje.
Neatsispiria „McDonald's“
Lietuvoje nuosavą maitinimo verslą turintis Giedrius svetimose šalyse visada stengiasi paragauti ko nors neįprasto. „Daug nevalgau, – prisipažįsta. – Man kur kas svarbiau, kad maisto būtų dažnai. Turistines vietas aplenkiu, ieškau maisto, kurį valgo vietiniai, nes tik tada gali suvokti, kaip jie iš tiesų gyvena, kokios jų tradicijos. Žinoma, kartais nusižengiu – mėgstu „McDonald's“ ar kokį kitą nesveiką maistą. Beje, Naujojoje Zelandijoje nustėrau pamatęs „McDonald's“ sumuštinį su virtu ridiku. Niekaip negaliu suprasti, kodėl Tailande visi valgo tas straksinčias ir šliaužiančias nesąmones. Jos tikrai nei skanios, nei sexy.“
Buriavimą pamėgęs Giedrius pasakoja, kad laive didelio maisto pasirinkimo dažniausiai nebūna: „Per regatą nėra laiko galvoti apie maistą, tad puikiausiai tinka obuoliai, bananai, „Snickers“ batonėliai. Per ilgesnį plaukiojimą galima ir tuną pagauti, o tuomet kažkaip stebuklingai denyje atsiranda ir sojų padažo, ir „wasabi“.“
Prieš metus iš Italijos į Lietuvą gyventi grįžusi žurnalistė, rašytoja D. Smagurauskaitė tik kartą keliavo su grupe autobusu. „Tai buvo prieš penkiolika metų, – pasakoja. – Po to supratau: keliauti su keliomis dešimtimis turistų – ne man. Vertinu laisvę ir galimybę keisti kelionės planus, nemėgstu taikytis prie kitų ritmo. Dabar kelionėse būname dviese, man tai – idealus skaičius.“
Meilė Italijai
Dalia įsimylėjusi Italiją. Dvi knygas apie šią pasaulio kultūros paveldo šalį parašiusi žurnalistė sako, kad labiausiai ją žavi galimybė keliaujant po nedidelius miestelius aptikti kūrinių ar statinių, kurie kitame krašte būtų traukos objektas, o tai Italijoje yra kasdienybės dalis. Dar gamta, tūkstančiai kilometrų jūros pakrantės, žmonės, mistiškasis „dolce vita“ ir, žinoma, maistas. „Būtų galima parašyti po kelias knygas apie kiekvieną Italijos regioną, dar dešimtį tomų apie šalies virtuvę – ir vis tiek nepavyktų visko sutalpinti į puslapius“, – sako ir priduria, kad būti turistu Italijoje ir gyventi Italijoje – du skirtingi dalykai.
Į mėgstamiausių šalių lentyną šalia Italijos šiandien Dalia padėtų Jungtines Amerikos Valstijas ir Jordaniją. JAV jai – tarsi daugybė neįtikėtinai skirtingų šalių po viena vėliava. „Sunku net įsivaizduoti, kiek ten galima nuveikti, paragauti ir pamatyti, – pasakoja. – Vieno gyvenimo neužtektų! Antroji mane žavi svetingais žmonėmis, gamta ir senąja istorija.“
Rašytoja neabejoja, kad maistas – vienas iš būdų pažinti šalį. „Maiste slypi nepapasakotos žmonių istorijos ir tradicijos, – sako. – Italijoje patiekalų ir jų variacijų yra tiek daug, kad ir patys italai visų nežino. Nuostabu, kad daugybė patiekalų siejama su tradicijomis, žmonėmis, istorija. Viskam yra priežastis, paaiškinimas arba legenda. Pavyzdžiui, Sicilijoje, Trapanio mieste ir jo apylinkėse, tradicinis patiekalas yra kuskusas, menantis arabų laikus, Sirakūzuose neabejotinai rastume graikiškų pėdsakų. Saldumynai sukurti vienuolių rankomis, vynuogynai ant ugnikalnio šlaitų nuo seno simbolizuoja vyrų ištvermę ir netgi išnykusias profesijas. Na, o sekmadieniais ant tradicinių pietų stalo Sicilijoje nerasite ankštinių daržovių, mat jos primena vargo kupinus praėjusius amžius.“
Naujai pažvelgti į Lietuvą Dalią privertė širdies draugas. „Jis – užsienietis, todėl jam įdomu viskas: baidarės, ežerai, ąžuolų giraitės su medinėmis pagoniškų dievų skulptūromis, šaltojo karo laikų palikimas, platūs žvyrkeliai ir mediniais namais nusėti kaimai. Net naminukės gamintojai!“ – juokiasi.
