Muziejaus Investicijų, projektų ir turto valdymo skyriaus vedėjas Vaidas Petrokas, atsakingas už kalno tvarkymo eigą, BNS teigė, kad šie geologiniai tyrimai nacionalinę svarbą turinčiame kalne buvo patys sudėtingiausi kada nors atlikti Lietuvoje. Anot jo, tyrimų pagrindu sukurtas trijų dimensijų (3D) kalno modelis leis inžinieriams ir geologams parengti techninį projektą, t.y. pasiūlyti aiškius sprendimus, kaip, pirmiausia, tinkamai sutvirtinti kalno pietrytinį šlaitą ir ant jo stovinčius Kunigaikščių rūmus, o vėliau – ir visą kalną.

„Geologiniai tyrimai buvo viena iš pagrindinių ir sudėtingiausiu dalių – ištirti visą kalną, kokia jo struktūra. Tam padaryta 15 gręžinių nuo pat kalno viršaus iki, populiariai tariant, kalno pado: šeši jų – vertikalūs gręžiniai, devyni buvo skersuoti pjūviai. Tai, galima sakyti, buvo patys sudėtingiausi geologiniai tyrimai, atlikti Lietuvoje“, – pabrėžė jis.

Tyrimus organizavo Lietuvos nacionalinis muziejus, atliko bendrovė „Geobaltic“, dirbanti kartu su muziejaus skelbtą konkursą laimėjusia bendrove „Hidroterra“. Visam galutiniam kalno sutvarkymo techniniam projektui, įskaitant archeologinius, inžinerinius tyrimus, numatyta 2,2 mln. eurų.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Tyrimai leis pritaikyti sprendimus

Anot V. Petroko, tyrimai atskleidė, kokie tiksliai yra sluoksniai kalne, paimta ir laboratorijoje ištirta apie 200 mėginių. Taip nustatyta tiksli grunto sandara konkrečiose kalno vietose, ir tai vėliau leis pritaikyti kiekvienai vietai tinkamą konstrukcinį sutvirtinimo sprendimą.

Tyrimo ataskaitą liepą patvirtino Lietuvos geologijos tarnyba. Kalno 3D modelį pagal pateiktus duomenis rugsėjį sukūrė Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkai.

3D modelis leidžia „pjaustyti“ kalną įvairiais pjūviais, matyti, kur formuojasi nuošliaužos, kokia yra geologinė struktūra ir kokių reikia sprendinių priimti, kad statiniai laikytų ir patys šlaitai būtų sutvirtinti.

Ketvirtadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje rengiama ir mokslinė konferencija, skirta tyrimams pristatyti – bus aptariama, ar anksčiau keltos mokslininku hipotezės pasitvirtino.

Turėdama šiuos duomenis, „Hidroterra“ toliau rengia pietrytinio kalno šlaito tvarkymo techninį projektą – jis turi būti baigtas iki lapkričio 22-osios. Šiame, problemiškiausiame šlaite stovi Kunigaikščių rūmų ir gynybinės sienos pagrindai.

„3D modelis leidžia „pjaustyti“ kalną įvairiais pjūviais, matyti, kur formuojasi nuošliaužos, kokia yra geologinė struktūra ir kokių reikia sprendinių priimti, kad statiniai laikytų ir patys šlaitai būtų sutvirtinti. 3D modelis mums tai parodys, bet geologiniai tyrimai yra pagrindas’, – tvirtino V. Petrokas.

„Bus sprendimai, kaip, pavyzdžiui, reikia stiprinti Kunigaikščių rūmų pagrindus, ar tai turėtų būti tam tikro gylio poliai - aukščiau, ar žemiau, ar jie atlaikys, jei priimsime tokį sprendimą. Tai susiję su investicijomis. Gal vienoje vietoje šlaituose reikia gabionų, o kitur gal reikia stipresnių sprendinių“, – paaiškino muziejaus atstovas.

Kalną dar tyrinės archeologai

Techninis viso kalno tvarkymo projektas turėtų būti baigtas iki kitų metų kovo pabaigos. Vis dėlto V. Petrokas neabejoja, kad projekto rengėjai pasinaudos galimybe nukelti terminą, kadangi dar turės būti atlikti ir archeologiniai tyrimai nustačius naujus objektus: žemutinės pilies pietinį bokštą greta ankstesniojo, šiuo metu uždaryto tako į kalną ir tunelį po pilies prižiūrėtojo (Pilininko) namu.

„Yra daug paslapčių, tad nenorėčiau teigti, kad kovo mėnuo yra galutinis. Reikia ištirti ir istorines kalno paslaptis, turėti šitą medžiagą“, – kalbėjo V. Petrokas.

Pastarąjį kartą kiek išsamesni kalno geologiniai tyrimai buvo atlikti beveik prieš pusę amžiaus – 1973-iaisiais.

Po 2016 metais įvykusių kelių Gedimino kalno nuošliaužų 2017 metų pabaigoje valstybės mastu paskelbta ekstremali situacija. Per tą laiką atlikti kalno šiaurės vakarų šlaito tvarkybos darbai, įrengta vandens drenavimo sistema, tačiau pietrytinio šlaito būklė lieka kritinė, yra naujų nuošliaužų grėsmė.

Tyrimai parodė, kad pagrindinė kalno problema – vanduo ir nestabilus prieš 30 metų supiltas gruntas.

Gedimino kalno tvarkybos darbus planuojama baigti 2022 metų pabaigoje.

Dėl kritinės būklės ir tvarkymo darbų kalnas kurį laiką buvo uždarytas lankytojams, šiuo metu į jį galima pasikelti taku nuo Vilnios pusės, taip pat veikia funikulierius.

Geologų duomenimis, iš naujai aptiktų smegduobių 15 susiformavo pernai, kitos 30 susidarė ankstesniais metais, bet dar nebuvo registruotos. 2018 ir 2017 metais naujų smegduobių fiksuota po devynias.

Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus vedėja Roma Kanopienė sako, kad nors smegduobių šiemet ir daugiau, jos savo dydžiu nėra išskirtinės.

„Jeigu visos 15 būtų tokios, kurios keltų pavojų ar riziką kam nors, tai būtų labai daug ir baisu. Bet tie reiškiniai, tai pusės metro, metro gylio. Skersmuo irgi nedidelis“, – BNS komentavo R. Kanopienė.

Daugiausia smegduobių atsiranda labai sukarstėjusiose Biržų rajono vietovėse.

Lietuvos geologijos tarnyba pastebi ryškėjančią naują tendenciją – kuomet užlyginant smegduobes, plečiamas dirbamos žemės plotas.

Pasak Aplinkos apsaugos departamento, patikrinę Širvėnos kraštovaizdžio draustinio teritoriją, aplinkosaugininkai rado vieną galutinai užverstą ir vieną pradėtą užversti smegduobę. Sklypo savininkui teko atlyginti aplinkai padarytą žalą, kuri siekė 140 eurų, bei sumokėti 75 eurų baudą. Jis taip pat įpareigotas pašalinti į smegduobes supiltą gruntą.

Dar aplink 23 smegduobes, anot aplinkosaugininkų, ūkininkai nesilaikė reikalavimo 25 metrų spinduliu nevykdyti jokios ūkinės veiklos, išskyrus šienavimą. Jie šioje teritorijoje arė žemę. Už pažeidimus sklypų savininkams skirtos septynios administracinės baudos, siekiančios nuo 150 iki 500 eurų.

Ji skirta supažindinti su šio regiono geologinio paveldo slėpiniais. Norintieji dalyvauti turėtų užsiregistruoti iki rugsėjo 17 d. el. paštu indre.satkuniene@lgt.lt arba tel. 5 233 1535.

Išvykos dalyviai susitiks rugsėjo 20 d. 9.30 val. Trakų rajone prie Stankos ežero (netoli Strėvos) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Jie aplankys Šaltinių kalnelį, Strėvos įgriuvą, Strėvos II duobę, Nikronių akmenį, pamatys požeminio vandens proveržius Aukštadvaryje, Aukštadvario šaltinį, Velnio, Gelionių, Antaveršio duobes, Gedanonių kalną.

Geologinio paveldo diena skirta lankyti, tvarkyti ir populiarinti unikalius ir žmogaus globos reikalingus geologijos objektus: riedulius, atodangas, ozus, keimus, rinas, didkalves ir daubas, šaltinius ir versmes. Tokios dienos organizuojamos daugelyje Europos valstybių. Kiekvienoje šalyje jos vyksta pasirinktu laiku.

Lietuvoje 2010 metais buvo nutarta Geologinio paveldo dieną pažymėti trečiąjį rugsėjo šeštadienį. Šiemet ji minima jau devintą kartą. Pirmą sykį šiai progai skirta išvyka buvo surengta į Molėtų rajono Aluntos-Skudutiškio apylinkes (2011 m.), po to į Dzūkijos nacionalinį parką (2012 m.), Akmenės ir Mažeikių kraštą (2013 m.), Sartų ir Gražutės regioninius parkus (2014 m.), Švenčionių (2015 m.) ir Anykščių kraštus (2016 m.), Panemunę (2017 m.), Žemaitiją (2018 m.).

Pasak specialistų, tai lemia dėl sausų orų vasarą ir rudenį nukritęs gruntinio vandens lygis.

„Ši vasara ir ruduo buvo labai sausi, todėl gruntinio vandens lygis yra labai nukritęs“, – LRT radijui sakė tarnybos Požeminio vandens išteklių poskyrio vedėja Jurga Arustienė.

„Šiaurės ir vidurio Lietuvoje stebime, kad šiais metais vandens pakilimas gerokai vėluoja, jis dar net neprasidėjęs“, – teigė ji.

Pasak J. Arustienės, gruntinio vandens lygio atstatymui reikalingi drėgni ir šiltesni orai.

„Šuliniai nėra patikima vandens gavimo priemonė, – kalbėjo specialistė. – Taip jau yra, kad tas gruntinis vanduo vienais metais labai pakyla, kitais – labai nusenka“.

Kėdainių rajone įsikūrusių Valučių kaimo bendruomenės pirmininkė Virginija Mikalauskienė sako, kad apie 100 kaimo gyventojų dėl vandens šuliniuose trūkumo yra priversti pirkti jį parduotuvėse arba prašyti pagalbos iš artimųjų, gyvenančių vietovėse, kur yra nutiestas vandentiekis.

Tikimasi, kad šis tyrimas atsakys į klausimą, ar vandenyje randamo arseno kilmė yra gamtinė.

„Tai bus gręžinys ar gręžiniai, greičiausiai prie Ražaitėlių arba Šienlaukio, kur (arseno – BNS) koncentracijos didžiausios. Imsime mėginių tiek iš požeminio vandens, tiek iš grunto“, – BNS sakė Geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyriausiasis specialistas Petras Pūtys.

Anot jo, tyrimas atskleis, ar yra padidėję arseno kiekiai uolienoje, kaip kinta šio metalo koncentracija pjūvyje iš viršaus į apačią arba priešingai.

„Jeigu vis dėlto yra geologinės kilmės arsenas, tada turėsime labai rimtą problemą su geriamu vandeniu“, – šią savaitę Seime sakė aplinkos ministras Kęstutis Navickas.

Pasak P. Pūčio, iki šiol laikytasi nuomonės, kad Lietuvoje nėra gamtinės kilmės arseno, mat nėra tinkamų sąlygų jam susidaryti uolienose, grunte.

„Mįslė“, – apie per didelį arseno kiekio atsiradimą vandenyje sakė Geologijos tarnybos atstovas.

Anot jo, kol kas netinka ir kiti paaiškinimai – kad vandenį užteršti galėjo trąšos, pesticidai. Kelta versija, jog gręžiniams galėjo būti panaudota nesaugi įranga, bet kol kas ir ji nėra pagrįsta.

„Mes koncentruojamės ties gamtinėmis priežastimis, bandysime rasti uolienose. Nors galime ir nepataikyti, yra daugybė taškų, kur nėra arseno“, – teigė P. Pūtys.

Aplinkos ministras ragino sustiprinti geriamojo vandens monitoringą. Anot jo, nerimą kelia privatiems vandens tiekėjams priklausantys gręžiniai.

„Visai neturime duomenų, nežinau, ar turi Maisto ir veterinarijos tarnyba, iš tų dar mažesnių – kolūkinių gyvenviečių – bokštų. Daugeliu atveju jie nėra viešo vandens tiekėjai, tai dažniausiai privatūs tiekėjai“, – teigė K. Navickas.

Normas viršijantis arseno kiekis jau rastas geriamajame vandenyje keturiuose rajonuose – Raseinių, Marijampolės, Jurbarko ir Lazdijų. Visais atvejais užterštas mažų vandenviečių vanduo.

Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad esant arseno koncentracijai geriamajame vandenyje 10 – 50 mkg/l daromas neigiamas poveikis sveikatai. Arsenas – organizme linkęs kauptis sunkusis metalas. Jis gali sukelti mažakraujystę, galvos skausmus, kvėpavimo takų ir kitas ligas.

Arsenas į aplinką patenka iš chemijos, farmacijos, elektronikos, tekstilės, optikos, energetikos, trąšų pramonės įmonių ir jų gaminių. Šio sunkiojo metalo yra ir akmens anglies pelenuose.

Aplinkos sektoriuje, kaip sako Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) direktorius Jonas Satkūnas, sunku rasti sritį, kur nereikėtų geologinių duomenų. Inžineriniai geologiniai ir geotechniniai tyrimai – tai pagrindas statyboms, urbanistinei plėtrai, teritorijų planavimui.

Nors mūsų šalis, palyginti su kitomis, yra saugi gamtinių stichijų požiūriu, bet šiam saugumui patvirtinti ir užtikrinti būtini geologiniai tyrimai. Geologiniai duomenys reikalingi ir saugomoms teritorijoms, biologinės įvairovės apsaugai, vandentvarkai ir daugeliui kitų sričių.

Geologai juokauja, kad jie vieninteliai žino, kas vyksta žemės gelmėse. Kuo išsamiau jas ištirti – kasdienė LGT duona. Ši tarnyba ne tik tiria žemės gelmių išteklius, teikia informaciją, bet ir skatina juos racionaliai naudoti bei tausoti.

Lietuvoje ištirta 17 rūšių naudingųjų iškasenų. Tai nafta, durpės, klintis, dolomitas, opoka, anhidritas, kreidos mergelis, molis, žvyras, smėlis, požeminis (gėlas ir mineralinis) vanduo, sapropelis, gipsas, gėlavandenė klintis, gintaras, glaukonitinis priesmėlis, akmens druska ir geležies rūda. Dalis jų eksploatuojamos ir naudojamos, kitos laukia naujų ir aplinkai saugių gavybos technologijų.

Dar vienas svarbus LGT veiklos baras – nuolatinė ir nepertraukiama požeminio vandens stebėsena. Nors Lietuva ir turtinga šio vandens išteklių, bet jį galime naudoti kaip geriamąjį vandenį tik hidrogeologų dėka, skelbia Aplinkos ministerija.

„Rinkti tokius pavyzdžius itin populiaru Skandinavijoje, ten tai vadinama mineralų medžiokle, – sako LGT Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas Vytautas Januška. – „Medžiotojų“ atnešti pavyzdžiai būna naudingi ir geologams, nes padeda atskleisti vertingų mineralų radimvietes.“ Žmonės, pasak Vytauto Januškos, kartais sutapatina mineralus ir uolienas. Tačiau mineralas – tai specifinės sudėties ir kristalinės struktūros cheminis junginys, o uoliena – mineralų mišinys.

Lietuvoje pagal žmonių radinius daugiausia identifikuojamos fosilijų, suakmenėjusių organizmų liekanų, radimvietės. Pavyzdžiui, Šaltiškių karjere Akmenės rajone virš triaso molio sluoksnio buvo nustatytas juros periodo sluoksnis su gausiais faunos pėdsakais.

Uolienų ir gruntų litologinės, fizikinės ir mechaninės savybės, inžineriniai geologiniai rodikliai, cheminė sudėtis nustatoma LGT laboratorijoje. Norintieji išsamiau susipažinti su mūsų šalies gelmių paslaptimis turėtų apsilankyti LGT Žemės gelmių informacijos centre, kuris įsikūręs Vievyje (Taikos g. 2). Jame sukaupta gausi uolienų ir mineralų kolekcija.

Besidomintieji mineralais ir uolienomis į LGT gali kreiptis elektroniniu paštu lgt@lgt.lt.

Karjerai – vienintelis būdas išgauti svarbias naudingąsias medžiagas. Šiuo metu eksploatuojami 475 telkiniai. Lietuvoje naudingosios iškasenos išgaunamos tik atviruoju būdu.

Aplinkos ministras rugpjūčio 2 d. patvirtino naujos redakcijos Naudingųjų iškasenų išteklių naudojimo kontrolės tvarkos aprašą. Juo nustatytos naudingųjų iškasenų išteklių naudojimo kontrolę vykdančių institucijų – Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentų ir Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos – pareigos atliekant karjerų patikrinimus.

Geologams šiemet atlikus patikrinimus nustatyti daugiausia smulkūs pažeidimai: karjerai neaptverti, teritorija atvira pašaliniams asmenims, kasimo technika neleistinoje vietoje ir pan. Tačiau specialistai teigia prisimenantys ir ne vieną atvejį, kai įmonės iškasa daugiau naudingųjų išteklių negu nustatyta leidime, kasa gilesniuose sluoksniuose arba nuslepia tikruosius iškastų valstybinių gamtos išteklių kiekius.

Pagal dabartinį teisinį reglamentavimą už pastaruosius veiksmus įmonės būtų baudžiamos itin griežtai – naujajame Aplinkos apsaugos įstatyme už neteisėtą naudingųjų iškasenų ir (arba) grunto naudojimą, gavybą ir žemės gelmių ertmių naudojimą juridiniams asmenims numatytos baudos net iki 40000 eurų.

Radinys įdomus dėl jame esančių uolienų intarpų. Jų forma įvairi: stačiakampio, lęšio, netaisyklinga. Kai kurie intarpai turi gana aštrius kampus, o kai kurie tokių neturi, yra aptakių formų. Dauguma intarpų turi šviesias, tikriausiai talpinančio granito/granodiorito sudėties gyslas.

Aptiktas riedulys – puikus magmų maišymosi (angl. magma mingling) pavyzdys. Šis reiškinys vyksta, kai į nepilnai išsikristalizavusį granitinį kūną, kurio lydymosi temperatūra yra apie 700°C, įsiskverbia tamsi bazaltinė magma, kurios lydymosi temperatūra yra žymiai aukštesnė, apie 1000–1100 °C. Dėl to, bazaltinė magma staigiai išsikristalizuoja ir susidaro tokie intarpai.

Tyrimą inicijavo Mosėdžio gimnazijos mokytojas metodininkas, paleontologijos būrelio vadovas Virgilijus Pajarskas. Radinys bus įtrauktas į Lietuvos geotopų sąrašą. Riedulį ketinama iš karjero iškelti ir eksponuoti lankytojams prieinamoje vietoje.

Regionas, po kuriuo yra sprūdis, yra vienas tankiausiai apgyvendintų Žemėje. Į pavojingą zoną pakliūva dalis Mianmaro, Bangladešo ir Indijos teritorijų. Šis regionas laikomas seismiškai aktyviu, tačiau minėto sprūdžio iki šiol mokslininkai nebuvo aptikę.

Jeigu sprūdžio zonoje prasidėtų litosferos plokščių judėjimas, anot mokslininkų, regioną sudrebintų milžiniškas žemės drebėjimas, ko gero, panašus į tą, kuris 2011 m. sukėlė milžinišką cunamį Ramiajame vandenyne, nusiaubusį Rytų Japonijos pakrantes.

Būtent litosferos plokščių sprūdžių vietose, kur plokštės palenda viena po kita, o ne susiduria viena su kita arba traukiasi viena nuo kitos, įvyksta patys galingiausi žemės drebėjimai. Mat vienai plokštei lendant po kita dėl trinties gelmėse susidaro labai didelis spaudimas, kuris paskui prasiveržia su didžiule jėga.

Mokslininkai pridūrė, kad iki šiol sprūdžio nematė, mat jį slėpė po milijonu tonų nuosėdinių uolienų, kurias sunešė į Bengalijos įlanką Indijos vandenyne iš Himalajų tekančios upės, visų pirma Gangas ir Bramaputra.

Tai, kas dedasi po tomis nuosėdomis, mokslininkams leido pamatyti naujos technologijos.

Konkrečiai, seismologai išanalizavo 25 ypač tikslių GPS imtuvų, išdėliotų įvairiose Indijos, Bangladešo ir Mianmaro regionuose, bei 10 metų registravusių seisminę informaciją, duomenis. Būtent taip jie aptiko numanomą sprūdį.

Šimtai milijonų žmonių Bangladešo, Indijos ir Mianmaro valstybių sandūros regione gyvena ne tik ypač susispraudę, tačiau ir labai prastos būklės pastatuose. Tokio tipo pastatai įvykus nelaimei subyrėtų kaip kortų nameliai.

Mokslininkai nuogąstauja, kad sprūdžio linija gali būti aktyvi.

"Geologinė įtampa to regiono gelmėse veikiausiai auga; tad anksčiau ar vėliau ji prasiverš žemės drebėjimo pavidalu", – įspėjo dr. Michaelas Steckleris.

Tiesa, numatyti, kada tiksliai įvyks žemės drebėjimas, mokslininkai kol kas nėra pajėgūs – jų teigimu, žemės drebėjimas ten gali įvykti ir rytoj, ir po 500 metų.

Vineetas Gahalautas, geologas iš Indijos, pažymėjo: "Kol kas niekas negali tiksliai pasakyti, bus regione drebėjimas ar ne. Tiesiog neturime duomenų, kurie leistų mums ką nors konkrečiai tvirtinti. Vis dėlto šalys, esančios pavojingoje zonoje, turėtų ruoštis blogiausiam."