Laidoje „Bus visko“ garsus vyras pasakos, kad jo gyvenime buvo tokie tamsūs dalykai, kai norėjosi ne verkti, o klykti iš skausmo, tačiau tekdavo vis tiek lipti į sceną ir vaidinti komedijose: „Užlipu ant scenos, dirbu savo darbą, nulipu, paverkiu, tada nusišluostau ašaras ir vėl lipu atgal“, – atviraus laidoje garsus aktorius.

Vienas skaudžiausių gyvenimo įvykių Gytį nubloškė į visišką emocinę tamsą, tuomet jis į sceną žengti nebegalėjo – atsisakė visų savo veiklų, sustabdė spektaklius. Beveik prieš ketverius metus žinomas aktorius savo 40-ojo gimtadienio išvakarėse sužinojo, kad mirė jo mama Aldona. Vyras ne kartą dar iki skaudžiausio savo gyvenimo įvykio į klausimą, ko jis labiausiai bijo, atsakydavo, kad labiausiai bijo mamos mirties. Nutikus nelaimei, aktorius neslėpė, kad, palaidojęs mamą, gyvenime nebebijo nieko.

Deja, mūsų visuomenėje dažnai nutinka taip, jog tavęs nepažįstantys žmonės net atsitikus skaudžiai nelaimei drįsta žinomam žmogui ne tik dalinti patarimus, kaip jis turi gedėti, bet ir mėto kritikos strėles, kaip jis turi elgtis – sėdėti užsidarius namuose ir verkti bei jokiu būdu nesilankyti viešuose renginiuose. Tokių negatyvių komentarų su pamokymais sulaukia ne tik Gytis, bet ir Nijolė Jagelavičienė, kuri daugiau nei prieš metus palaidojo savo mylimą dukrą Agnę. Žinomas aktorius tokiems komentatoriams turi griežtą atsaką: „Mane žiauriai siutina, kai kažkokios ponios iš kažkokio miesteliūkščio sako, kad nereikia sėdėti ir verkti, reikia eiti į bažnyčią. Aš galvoju, nei tu mane pažįsti, nei tu žinai mano santykį su bažnyčia ir Dievu, nei tu dabar žinai mano skausmą“, – dalinsis Gytis.

Laidoje garsus vyras prisimins ne tik mamos santykį su jo draugais ir vakarėlius, į kuriuos eidavo kartu, bet ir atskleis, kaip visuomenė reaguoja, kai jis scenoje pasirodo Lolitos Zero vardu, jaudulį po spektaklių, kurį kartais pavyksta suvaldyti tik išsiverkus, ir tai, kodėl prieštaringai vertinamame „Drag Queen“ kabareto klube vyras su savo draugais labiausiai mėgsta leisti laiką.

Visa G. Ivanausko istorija – laidoje „Bus visko“ antradienio vakarą, 20 val., per LNK.

,,Ką tik paskaičiavau, kad pastaruosius penkerius metus režisuoju skirtinguose Lietuvos miestuose, bet vis neužtenka laiko kūrybai sostinėje. Todėl su džiugesiu laukiu pirmųjų „Jaudulio“ gastrolių į Vilnių, į legendinį Jaunimo teatrą.

Kuriant šį spektaklį darniai bendradarbiavo Vilniaus ir Kauno menininkai. Vaidina dvi aktorių sudėtys: vieną sudaro NKDT trupė, o kitą – mano atrinkti aktoriai iš skirtingų Vilniaus teatrų. Žinau, kad į spektaklį ateis nemažai draugų, kaimynų, kolegų, studentų. Yra dėl ko! Tai įspūdinga Ivano Vyrypajevo pjesė. Vilniaus žiūrovai itin vertina šio pasaulinio garso dramaturgo kūrybą, o jis pats jau ne sykį viešai pripažino savo meilę Lietuvai, Vilniui ir jo teatro pasauliui. Tad labai kviečiu atvykti pamatyti, kaip šią poetišką, jautrią, subtilaus humoro dozę turinčią pjesę atliks išskirtinio talento aktoriai: Nelė Savičenko, Mantas Zemleckas, Gytis Ivanauskas, Martyna Gedvilaitė ir Arnas Ašmonas. Taip pat išgirsite kerintį NKDT aktoriaus Dainiaus Svobono balsą. Pažadu, bus jaudinantis vakaras Jaunimo teatre“, – mintimis apie artėjantį spektaklį dalijosi režisierius Aleksandras Špilevojus.

Aleksandras Špilevojus. D. Stankevičiaus nuotr.

Pjesės veiksmas vystosi Niujorke, žinomos amerikiečių rašytojos Uljos Richtės bute. Ambicingas lenkų žurnalistas ima iš įžymybės interviu, kuris yra labai svarbus visiems: žurnalistui jis gali tapti tramplinu į profesinę karjerą Niujorke, rašytojai – tai proga papasakoti tiesą, o galbūt vedžioti visus už nosies, kuriant dar vieną mitą apie save.

D. Stankevičiaus nuotr.

Pjesė „Jaudulys“ – tai pasakojimas apie autorių, kuriantį ne tik meną, bet ir savo mitą – intensyviausią, ryškiausią bei pačią tikriausią realybę. I. Vyrypajevo tekstams būdinga sudėtingo santykio tarp praeities ir dabarties analizė taip pat pastebima šioje pjesėje. Iš Rusijos kilęs dramaturgas, aktorius ir režisierius Ivanas Vyrypajevas jau dešimtmetį gyvena Lenkijoje, turi šios šalies pilietybę, o prasidėjus karui Ukrainoje, jo pjesės buvo uždraustos Rusijos teatruose.

D. Stankevičiaus nuotr.

Premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko 2022 kovo 18 d.  Scenografiją spektakliui ir kostiumus sukūrė dailininkė Barbora Šulniūtė, muzikos autorius – Paulius Trijonis, vaizdo projekcijas rengė Paulius Jakubėnas. Taip pat spektaklyje personažus sukūrė aktoriai Deividas Breivė, Indrė Patkauskaitė, Gintautas Bejeris, Matas Dirginčius.

D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklis vyks 2024 m. vasario 21 d. 19 val. Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje salėje.

Pasibaigus šou į užkulisius savo draugo pasveikinti atskubėjo komisijos narė Toma Vaškevičiūtė: „Keksiuk, tu mano Keksiuk, man yra tokia privilegija turėti tave savo gyvenime ir tu kaip Keksiukas mano širdį absoliučiai pavergei, apgavai mane! Aš galvojau, kad ir kojos per storos, ir nuolat man melavai! Tu šitą kostiumą išnešei į kitą lygį!“ – pagyrų savo kolegai negailėjo ji.

Žinomas vyras atvirai prisipažino, kad daugelis yra įpratę, jog aktoriai eidami į sceną nejaučia jaudulio: „Man visi sako – tu aktorius, tu gi scenos nebijai! Žinokite, aš kiekvieną kartą lipdamas į sceną, į bet kokią sceną, labai jaudinuosi. Man atrodo, kad jeigu tu nesijaudini, tai tau tada nerūpi tai, ką darai. Ir, pamenate, pirmoje laidoje tos mano kojelės labai drebėjo? Tai, žinokite, buvo nesuvaidinta! Tiesiog per trumpos kelnės dar labiau padidino tą efektą!“

Gytis atvirai sako, kad nors dažnai savo profesijoje tenka slėpti savo tikrąjį veidą ir įsijausti į įvairius personažus, ši patirtis buvo visai kitokia: „Buvo labai keista, nes visų pirma aš labai nemėgstu melagių. O didžioji komisijos dalis yra mano labai geri draugai ir dabar atsidūriau tokioje pozicijoje, jog turėjau jiems meluoti tiesiai į akis. Aš nesu melagis, aš tiesiog nemoku to daryti, bet tokios žaidimo taisyklės, tiesa? Taigi, dalyvaudamas čia sužinojau, kad net aš galiu meluoti! Dar vienas dalykas, ką man davė šis šou, kad, pasirodo, jog buvau pasiilgęs tokių linksmų dalykų savo gyvenime. Aš nesakau, kad dabar gyvenu liūdnai, bet norėjosi pašėlioti! O su tuo visu slaptumu tai jaučiausi, kaip paskutinis nusikaltėlis arba kažkoks labai ypatingas žmogus! Noriu labai padėkoti visai komandai už tokį nuoširdų rūpestį“, – sakė jis.

Paklausus, kaip pats apibūdintų visą devynių savaičių kelionę projekte, G. Ivanauskas iškėlė nykščius į viršų ir likusiems dalyviams palinkėjo mokėti gerai meluoti.

Šou „Kaukės“ – sekmadieniais,19.30 val., per LNK

Penktadienį šio vaizdo įrašo aktoriaus socialinių tinklų  jau nebebuvo.

„Mano akimis žiūrint, nenutiko nieko blogo. Turbūt žmonės, kurie nelabai turi ką veikti, bando iš to išpūsti didžiulį burbulą“, – apie pasipiktinimo bangą sukėlusį įrašą sakė Gytis.

Jis paaiškino, ką mano apie tai, ką žmonės pamatė: „Aš tai filmavau juoko forma. Galbūt ne visiems tas mano humoras priimtinas. Šunį laikiau už pavadėlio, kuris buvo pritvirtintas petnešomis per pažastis, – tą dar ir parašiau. Ir vis tiek žmonės puola, vadina mane visokiais žodžiais. Nelabai su tuo sutikčiau, nes nesu sadistas, myliu gyvūnus ir kiek galiu padedu visoms organizacijoms. Žmonės arba supranta humorą, arba ne“.

Paklaustas kokia buvo vaizdo įrašo idėja, G. Ivanauskas atsakė: „Tiesiog ėjau pajūriu, vedžiausi šunį, radau tinkamą vietą ir kilo mintis nufilmuoti. Nei čia kažkoks pamokslas turėjo būti, nei akcija, skatinanti gyvūnų žeminimą. Tiesiog nufilmavau eilinį savo bajerį. Galbūt per juodas humoras buvo, nežinau. Mažų mažiausia man tokia reakcija – keista. Juolab, kai atsiprašiau tų žmonių, kurie įsižeidė, jie vis tiek mane dabar puola, nes aš neva gailiuosi savęs ir esu nieko vertas, nes užkankinau gyvūną“.

Aktorius tvirtino, kad jis nekankino gyvūno.

Minėtą vaizdo įrašą paviešino Skaistė Svidraitė, VšĮ „Šuniukų fėja“ direktorė. „ Sveiko proto žmogui mintys taip elgtis su šunimi nekyla. Mačiau, šiandien jis jau atsiprašinėja ir lygina tai su tuo, kaip vaikystėje tėvai suko vaikus paėmę už  pažastų. Kalbant apie pačią situaciją – bet kokiu atveju šuniui tai kelia stresą: matant vaizdo įrašą, matosi, jog prieš pasukimą šuns uodega buvo pakelta, o po tos nesąmonės šuo stovi išsigandęs, pabrukęs uodegą po savimi. Bet kokiu atveju tai – pasityčiojimas“, – portalui kauno.diena.lt sakė S. Svidraitė.

Veterinarijos gydytojas Paulius Morkūnas portalui kauno.diena.lt šį įrašą pakomentavo taip: „Bet kokiu atveju, G. Ivanausko vaizdo įraše buvo elgiamasi prieš gyvūno valią. Kalbant apie pavojų šuniui, galėjo būti visko: galėjo būti išsukta koja, šuo užgautas, galėjo nutrūkti pavadėlis, galėjo gyvūnas atsitrenkti į medį ir pan. Spėju, kad tam šuniui šįkart pasibaigė laimingai, bet toks elgesys nėra toleruojamas“.

Penktadienį laida „Labas vakaras Lietuva“ pranešė, kad policijos pareigūnai, reaguodami į viešąją erdvę, pradėjo tyrimą dėl gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimo.

Jei aktoriaus G. Ivanausko kaltė bus įrodyta, jam gresia bauda nuo 30 iki 120 eurų.

G. Ivanausko elgesį pasmerkė ir valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

„Socialiniuose tinkluose pasklido visuomenėje žinomo asmens nufilmuotas įrašas, kuris savo gyvūną, pririštą prie pavadėlio apsuko ore. Dėmesį į tai atkreipė ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai (VMVT). Įraše matyti, kad gyvūnas jaučiasi neramiai, nori ištrūkti, nuleistas ant žemės, panašu, kad jaučia stresą, nuleidžia uodegą ir bando slėptis už savo savininko, toks šuns elgesys gana natūralus, kiekvienam brandžiam asmeniui turėtų būti aišku, kad šunys „neskraido“, jų negalima mėtyti. Jiems tai nėra įprasta, todėl toks elgesys gyvūną gąsdina. Kaip žinia Lietuvos įstatymai taip pat nurodo, kad gyvūnų gąsdinimas prilyginamas žiauriam elgesiui už kurį kyla teisinė atsakomybė. Atskira teisė atsakomybė yra taikoma ir už žiauraus elgesio propagavimą, pavyzdžiui viešinant tokius įrašus internete.

Neseniai visoje Lietuvoje nuskambėjusių Pasaulinės gyvūnų dienos proga buvo džiaugtasi, kad visuomenės požiūris į gyvūnų gerovę jau yra ryškiai pasikeitęs bei kalbėta, kad aukštesniųjų gyvūnų gerovės standartų nėra įsisąmoninę tik tam tikros, mažiau edukuotos visuomenės grupės atstovai. Tačiau, visus pašiurpinusiu elgesiu su savo gyvūnu vakar pademonstravo visuomenėje populiarus asmuo, kurį seka virš 30 tūkst. sekėjų viename iš populiariausių socialinių tinklų. 

VMVT smerkia tokį pademonstruotą elgesį bei jo propagavimą. VMVT gyvūnų gerovės specialistai kviečia visuomenę įsitraukti ir padėti skleisti žinutę: gyvūnas yra jusli būtybė, kuri jaučia baimę, skausmą, kančią, nepatogumą. Įsisąmoninti tai privalo visi, net ir tie kurie vis dar mano, kad gyvūnas yra savininko nuosavybė ir elgtis su juo galima taip, kaip tik patinka. 

Savaime suprantama, kad net jei gyvūnas negali pasakyti ar tai kaip mes su juo elgiamės jam yra priimtina, kiekvienas sąmoningas šuns savininkas žino, kad baimę patyręs šuo susigūžia, pabruka uodega, bando slėptis ir pan. Taigi pastebėjus tokius ženklus reikia suprasti, kad taip elgtis nevalia, bet ne viešinti tokį veiksmą  su tikslu kelti savo asmeninį populiarumą ar gauti dar vieną  „Like”.  Socialiniais tinklais aktyviai naudojasi jaunoji karta, seka ir nori būti panašia į populiariausius nuomonės formuotojus. Juk niekas negali garantuoti, kad pamatę tokį elgesį, nebus norinčių tai pakartoti, o gal ir video sukurti  „dar įdomesnį”? 

Šioje situacijoje svarbiausią ir didžiausią vaidmenį atliko visuomenė  - pasmerkusi ir viešai sugėdinusi taip savo augintiniu pasielgusiu savininku. VMVT, gavusi pranešimą apie šį atvejį, įvertinusi visas aplinkybes spręs dėl teisinės atsakomybės taikymo“, – rašo VMVT.

G. Ivanauskas: „Nekankinau aš to gyvulio – akivaizdžiai matosi“

„Mano akimis žiūrint, nenutiko nieko blogo. Turbūt žmonės, kurie nelabai turi ką veikti, bando iš to išpūsti didžiulį burbulą“, – pokalbį apie didžiulę pasipiktinimo bangą sukėlusį įrašą pradėjo Gytis.  

Ir netrukus paaiškino, ką jis mano apie tai, ką žmonės pamatė: „Aš tai filmavau juoko forma. Galbūt ne visiems tas mano humoras priimtinas. Šunį laikiau už pavadėlio, kuris buvo pritvirtintas petnešomis per pažastis, – tą dar ir parašiau. Ir vis tiek žmonės puola, vadina mane visokiais žodžiais. Nelabai su tuo sutikčiau, nes nesu sadistas, myliu gyvūnus ir kiek galiu padedu visoms organizacijoms. Žmonės arba supranta humorą, arba ne“.

Pasiteiravus, ar jis išties mano, jog tinkamai elgėsi su šunimi, G. Ivanauskas nė kiek neabejojo savo poelgio teisingumu. „Kažkam atrodo, kad šuniui sukėliau stresą. Nors su tuo šunimi gyvenu ne pirmą dieną. Žinau jo poreikius, žinau, kaip tas šuo mėgsta žaisti. Ir žinau, kad taip apsukus, jis bėga, vizgina uodegą, šokinėja ir džiaugiasi. Šitos pusės niekas nemato. Mano galva, tas įrašas buvo padarytas kaip juokas. Ne visi suprato“, – tikino žinomas vyras. 

Paklaustas apie tai, kokia buvo vaizdo įrašo idėja ir kam jis buvo adresuotas, aktorius nuoširdžiai pasakojo: „Tiesiog ėjau pajūriu, vedžiausi šunį, radau tinkamą vietą ir kilo mintis nufilmuoti. Nei čia kažkoks pamokslas turėjo būti, nei akcija, skatinanti gyvūnų žeminimą. Nei tai būdinga mano charakteriui, nei aš toks žmogus. Tiesiog nufilmavau eilinį savo bajerį. Galbūt per juodas humoras buvo, nežinau. Mažų mažiausia man tokia reakcija – keista. Juolab, kai atsiprašiau tų žmonių, kurie įsižeidė, jie vis tiek mane dabar puola, nes aš neva gailiuosi savęs ir esu nieko vertas, nes užkankinau gyvūną. Alio! Tikrai reiktų gelbėti tuos gyvūnus, kurie rakinami grandinėmis ir daužomi akmenimis. O dabar, kadangi esu daugiau ar mažiau žinomas žmogus, visada lengviausia sutrypti“.

Tiesiog nufilmavau eilinį savo bajerį.

Už ką atsiprašote, jei nejaučiate kaltės? „Atsiprašiau už tai, kad įskaudinau tam tikrą žmonių grupę, kuri intensyviai kovoja už gyvūnų teises. Nors jei jie kovotų iš tikrųjų – darytų darbus. Nekankinau aš to gyvulio – akivaizdžiai matosi“, – savo teisumu neabejojo aktorius. 

S. Svidraitė: „Bet kokiu atveju tai – pasityčiojimas“

Skaistė Svidraitė. Vytauto Petriko nuotr. 

Skaistė Svidraitė, VšĮ „Šuniukų fėja“ direktorė, šį vaizdo įrašą paviešino. „Iš tikrųjų net nežinau, ką komentuoti. Tiesiog neturiu žodžių. Sveiko proto žmogui mintys taip elgtis su šunimi nekyla. Mačiau, šiandien jis jau atsiprašinėja ir lygina tai su tuo, kaip vaikystėje tėvai suko vaikus paėmę už  pažastų. Aš noriu paprieštarauti: tėvai vaikus tikrai ne už pavadžio suko. Kalbant apie pačią situaciją – bet kokiu atveju šuniui tai kelia stresą: matant vaizdo įrašą, matosi, jog prieš pasukimą šuns uodega buvo pakelta, o po tos nesąmonės šuo stovi išsigandęs, pabrukęs uodegą po savimi. Tai mažos veislės šuo. Jorkšyrai apskritai yra trapūs, tokie veiksmai kelia realią grėsmę šuns sveikatai. Neatsargesnis nusileidimas ir šuniui gali lūžti koja. Bet kokiu atveju tai – pasityčiojimas  Maža to, neseniai gavau žinutę apie tai, kad šis šuo net ne Gyčio, o Antano Zakarausko“, – portalui kauno.diena.lt sakė moteris, besirūpinanti gyvūnų gerove. 

Kaip įrašas pateko į jūsų akiratį? „Vaizdo įrašą man atsiuntė sekėja. Aš jį nufilmavau. Nes buvo keista, kodėl per penkias valandas (tiek laiko šis įrašas jau buvo G. Ivanausko instagramo storiuose) tai buvo tik pirmas pranešimas. Nes dažniausiai jei žinomas žmogus padaro kokią nesąmonę, aš tuoj pat gaunu šimtą pranešimų. O vakar pirmas pranešimas mane pasiekė tik po penkių valandų. Aš iškart vaizdo įrašą nufilmavau, nes suvokiau, kad jis netrukus bus ištrintas“, – sakė S. Svidraitė

Galiu tik patvirtinti, kad šios veislės šunys išties yra trapūs, kartais jiems užtenka nušokti nuo sofos ir kojos lūžta. Tikrai galėjo būti didelė trauma. Gyvūnas nėra tinkamas akrobatinių triukų darymui.

Teiravomės, ar, jos nuomone, žmonės Lietuvoje yra pakankamai jautrūs gyvūnų teisių pažeidimo atvejais? „Manau, kad pakankamai. Pastebėjau, kad jei skriaudžiami vaikai, žmonės reaguoja jautriai, bet tada reaguoja institucijos. T.y., visuomenė palieka visą darbą institucijoms. Bet kalbant apie gyvūnus, žinant, kad institucijų, kurios veiktų ir dirbtų sąžiningai gyvūnų labui, nėra, tai visuomenė labai greitai ir labai aštriai sureaguoja“. 

P. Morkūnas: „Toks elgesys nėra toleruojamas“

Paulius Morkūnas. Instagramo nuotr. 

Veterinarijos gydytojas Paulius Morkūnas portalui kauno.diena.lt pakomentavo šį didžiulio dėmesio susilaukusį įrašą. „Bet kokiu atveju, G. Ivanausko vaizdo įraše buvo elgiamasi prieš gyvūno valią. Kalbant apie pavojų šuniui, galėjo būti visko: galėjo būti išsukta koja, šuo užgautas, galėjo nutrūkti pavadėlis, galėjo gyvūnas atsitrenkti į medį ir pan. Spėju, kad tam šuniui šįkart pasibaigė laimingai, bet toks elgesys nėra toleruojamas. Taip, galiu tik patvirtinti, kad šios veislės šunys išties yra trapūs, kartais jiems užtenka nušokti nuo sofos ir kojos lūžta. Tikrai galėjo būti didelė trauma. Gyvūnas nėra tinkamas akrobatinių triukų darymui. Elementaru, kad vaizdo įraše gyvūnas patyrė stresą. Petnešos negarantuoja, kad šuo saugus – niekas negali užtikrinti, jog viskas užsegta, patikrinta. Jei būtų kas atsikabinę, iš šuns nebūtų likę nieko. Deja, tokių atvejų Lietuvoje labai daug. Reiktų keisti Lietuvos mastu suvokimą apie gyvūnus, jų priežiūrą ir auklėjimą. Šis atvejis – kaip pavyzdys, paskata, jog visiems reikia atkreipti daugiau dėmesio, žiūrėti, ką daro kaimynai ir aplinkiniai su gyvūnais: jie rišami grandinėmis, skandinami ir pan. Yra daugybė neigiamų pavyzdžių, tik apie tai nekalbama, nes ten nėra žinomo žmogaus“. 

„Pagrindinė žinutė būtų tokia, kad reikėtų išsilaisvinti iš savo demonų, tiesiog nusirauti stogą ir eiti į šokių aikštelę! Labiau įsigilinant yra paliestos daug svarbesnės temos. Tolerancija, homofobija, LGBT – reikėtų gerbti ir mylėti vieniems kitus, būtent kovoti su savo demonais, nes juk mes visi gyvenam viename bendrame kieme. Jeigu mes viename kieme, tai kažkaip man atrodo norėtųsi, kad ir sugyventume bendrai“, – šį trečiadienio vakarą, 20 val., laidoje „Šeškinės 20“ pasakos G. Ivanauskas

Dalyviai, kurie varžosi konkursuose, stengiasi atskleisti savo stipriąsias puses, parodyti talentą ir tokiu būdu išsiskirti iš minios. Nors G. Ivanauskas yra profesionalus šokėjas, savo pasirodyme jis neatskleidė šio talento. Tačiau, kaip jis teigia pats, juk neprivalai daryti to, ko iš tavęs tikisi kiti. „Žmonėms reikia netikėtumo, nuostabos. Lietuviai visą laiką nori, kad išsiųstume kažką, jog būtumėme pastebėti. Ir visą laiką išsiunčia tą, kad tik būtumėme kažkur ten dugne. Ir nesvarbu, ką sako, kai išrenkamas ne jų favoritas, žmonės linkę priekaištauti, kad čia nesąmonė, kaip tu drįsti lipti į sceną, bet jeigu laimėtum, tai dar ir padėkotų“, – įsitikinęs G. Ivanauskas.

Scenoje gali būti bet kuo, įsikūnyti į personažą ar elgtis taip, kaip realiame gyvenime nedrįstume. Būtent taip pat mąsto ir G. Ivanauskas, pasak jo, scenoje nėra jokių ribų ir joje jis gali tapti kuo tik nori. „Man atrodo, kad scena leidžia daryti viską. Tu gali būti ir savimi, ir gali būti personažas, o nuo to personažo gali ir elgtis taip, kaip tas personažas diktuoja, kalbėti lygiai taip pat. Kai aktoriaus lūpomis kalba personažas, tada tu gali leisti sau viską. Ir man atrodo, kad scenoje nėra jokių tabu“, – sakys Gytis.

„Beje, esu pagalvojęs, jeigu ji dar būtų gyva, kaip sureaguotų. Tam tikra prasme, šis numeris bus ir jai. Mama visų pirma buvo mano pati geriausia draugė ir mano visų geriausių draugų geriausia draugė. Aš į sceną lipdavau tik dėl jos. Ji matė visus mano spektaklius. Ir Lolitą matė, mes kartu žiūrėdavome televizijos įrašus, kartu žvengdavom, kikendavom. Mama buvo mano moralinis ramstis“, – jautriai ketvirtadienį, 19.30 val., LNK laidoje KK2 kalbės aktorius G. Ivanauskas. 

Gyčiui su mamos netektimi buvo labai sunku susitaikyti –  širdgėla ir ilgesys niekaip nepaleido.

„Po to įvykio aš ilgą laiką nelipau į sceną. Atrodo, jau praėjo porą mėnesių, o aš vis dar negaliu. Tuo metu nebuvau tikras iki galo, kad, vaidinant spektakly, manęs neužplūs kažkokios emocijos ir aš neatsistosiu ir neišeisiu iš scenos. Tai žiūrovas juk dėl to nekaltas“, – sakys aktorius.  

Kažkokiam komentare manęs klausė, tai čia vyras, moteris ar žmoga? Žmoga.

Žmonės, beje, ne visada atskiria Gytį nuo Lolitos. Jie galvoja, kad kažkada Gytis virto Lolita Zero ir į Gytį neatvirto. Pirmą kartą Lolita Zero pasirodė 2016 metais Emilio Vėlyvio filme „Zero III“. Vėliau ji dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje. O šiemet Lolita grįžo pasikeitusi.

„Man atrodo, šitas pasirodymas yra provokatyvus,  naujas, jis yra iš ateities, iš kosmoso, ir mes didžiojoje „Eurovizijoje“ su šiuo numeriu tikrai neliktume nepastebėti. Taip dabar atsirado Lolita Zero naujoje formoje, nes tai, kas buvo prieš penkerius metus, tai buvo tokia moteriškaitė“, – šypsosi Gytis. 

Dabar Lolita daug prabangesnė, jos ragai nusagstyti brangakmeniais, o  pėdutės apautos 30 centimetrų kablais. Todėl nuo scenos į žiūrovus žvelgia net dviejų metrų aukščio dama. Blizgančiame Lolitos kostiume išryškintos abi lytys – ir vyriška, ir moteriška.

„Kažkokiam komentare manęs klausė, tai čia vyras, moteris ar žmoga? Žmoga“, – juokiasi Gytis.

Prieš pasirodymą Gytis sėda į grimo kėdę ir virsmas į Lolitą užtrunka net dvi valandas. Kartais, pervargęs po pasirodymų Gytis grimo nesivalo, vyksta namo kaip Lolita ir sulaukia daug aplinkinių žvilgsnių.

Laidos metus G. Ivanauskas atviravo – kas jam atrodo elementari higiena, kitiems – svetima. „Aš niekaip nesuprantu, kodėl rūpintis savo išvaizda yra nevyriška. Ką, geriau vaikščioti neplauta, riebaluota galva? Kodėl vis dar laikoma nevyriška eiti pasidaryti manikiūrą arba tiesiog susitvarkyti nagus namie? Kas taip sugalvojo? Ir kodėl apsileidimas dar yra toleruojamas?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Anot Gyčio, dažnai moterims visuomenėje taikomos visai kitos išvaizdos ir savęs reprezentavimo taisyklės, nors iš esmės viskas turėtų galioti ir vyrams: „Juk jeigu vyras apsivelka kokį nudriskusį megztuką, tai jis taip ir jaučiasi. O jei kostiumą ir varlytę – viskas iš karto pasikeičia. Moterys tą tikrai žino. Kai apsiauna aukštakulnius – stovėsena visai kitokia nei be jų. Nuo to keičiasi ir pasitikėjimas savimi.“

Pasak aktoriaus, dar vienas nesuprantamas jam dalykas – vyrų negebėjimas patiems apsirengti. „Man sunku suvokti, kad dar yra tokių vyrų, kuriems viską perka mamos arba žmonos, jie patys net drabužių išsirinkti negali. Nesuprantu ir nenoriu suprasti tokių mamyčiukų. O tai palaukit, kur jūsų nuomonė? Kažkoks apsileidimas“, – dėstė garsus choreografas.

Man sunku suvokti, kad dar yra tokių vyrų, kuriems viską perka mamos arba žmonos, jie patys net drabužių išsirinkti negali. Nesuprantu ir nenoriu suprasti tokių mamyčiukų.

Paklaustas, kodėl jam taip svarbu atrodyti gražiai ir tvarkingai, aktorius pripažino, kad tai labai susiję su emocijomis ir nuotaika. „Jeigu aš gerai atrodau, tai ir jaučiuosi gerai. Labai dažnai drabužių derinius dėlioju iš vakaro, nes priešingu atveju prie spintos užtrunku labai ilgai ir dažnai nebūnu patenkintas. Man svarbu kaip aš atrodau. Mėgstu eksperimentuoti virtuvėje, tai su drabužiais ir stiliumi lygiai taip pat. Mano apsirengimo diapazonas labai platus – nuo treningų ir sportbačių iki aukštakulnių ir ragų“, – pasakojo jis.

„Daug kas klausia, iš kur aš turiu stiliaus pojūtį. Aš visada sakau, kad tai dėka mano mamos. Mano mama visada atrodydavo išskirtinai, norėjo būti matoma, ryški. Mačiau tokį pavyzdį, pasitikėjimą savimi ir tai mane tikrai įkvėpė“, – pripažino garsus vyras.

Visą laidą su Gyčiu Ivanausku pamatyti galite jau dabar LNK.lt, o kiekvieną ketvirtadienį – vis naujas #Tobulainetobula epizodas.

Žurnalisto ir etiketo žinovo Giedriaus Drukteinio, muzikos atlikėjo Marijono Mikutavičiaus  bei choreografo ir aktoriaus Gyčio Ivanausko pilietiškų Lietuvos vietų rekomendacijas pristato nacionaliniai jaunimo pilietiškumo apdovanojimai „Tėvyne mūsų“.

Nuo aukuro iki Konstitucijos prospekto

G. Drukteinis pasakoja, kad pilietiškos vietos jam yra neatsiejamos nuo ekonominės šalies padėties, todėl skirtingus laikotarpius jis sieja su vis kitomis vietomis ar architektūros objektais.

„Dar antikos laikais išminčiai sakydavo: „lengva kažką ginti, kai turi ką ginti“. Pavyzdžiui, pagonybės laikais, ko gero, kiekvienas būtų stojęs ginti šventuosius aukurus, vėlyvaisiais viduramžiais – Gedimino pilį, Abiejų Tautų Respublikos laikais – Vilniaus arkikatedrą arba Trijų Kryžių kalną. XIX amžių sieju su spaudos atgavimu ir tai man labiausiai simbolizuoja Dionizo Poškos baublys Šilalės rajone arba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namai Druskininkuose“, – pasakoja žurnalistas ir etiketo žinovas.

Giedrius Drukteinis / V. Skaraičio/Fotobanko nuotr.

Nepriklausomybės atgavimo metus simbolizuojanti pilietiška vieta, jo teigimu, yra Vilniaus Signatarų namai. Tarpukario laikų didžiausias ekonominis pasiekimas – Kauno modernizmo architektūra, pavyzdžiui, bauhauzo stiliaus architektūros simbolis – Lietuvos banko rūmai, Kauno centrinis paštas, ar buvusio „Pieno centro“ bendrovės rūmai, esantys Kauno Laisvės alėjoje.

„Sovietmetis – neformalių jaunimo judėjimų, pasipriešinimo laikai, kai žmonių pilietiškumas ypač sustiprėjo. Su tuo periodu labiausiai siečiau Kryžių kalną, Okupacijų ir laisvės kovų muziejų bei Vingio parką, kur įvyko pirmasis sąjūdžio mitingas. Na, o dabartinės Lietuvos simboliu galėtų būtų Konstitucijos prospektas su daugybe dangoraižių, demonstruojančių mūsų modernumą“, – sako G. Drukteinis.

Neatrasta Merkinė

Muzikos atlikėjas M. Mikutavičius sako, kad šią vasarą džiaugiasi su šeima atradęs istorinį Merkinės miestelį.

Marijus Mikutavičius / V. Skaraičio/Fotobanko nuotr.

„Smagu atrasti įvairias Lietuvos vietas, tačiau Merkinė – vienas paskutinių atradimų, skatinančių pasidomėti turtinga šalies istorija. Tai viena seniausių  Lietuvos  gyvenviečių, kur žmonės kūrėsi dar akmens amžiuje, todėl čia glūdi labai daug paveldo, kur kažkada buvo mūšių laukai. Ant Merkinėje esančio piliakalnio stovėjo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių. Lankėmės ir Nemuno kraštovaizdžio draustinyje pastatytame viename aukščiausių Lietuvoje apžvalgos bokštų, nuo kurio atsveria įspūdinga miškų ir ežerų panorama“, – pasakoja M. Mikutavičius.

Anykščiai ir „Žemaičių ąsotis“

Choreografas ir aktorius G. Ivanauskas dalijasi, kad iš užsienio atvykusiems draugams dažniausiai aprodo Valdovų rūmų muziejų, Gedimino bokštą, Onos bažnyčią ir sostinėje esantį restoraną „Žemaičių ąsotis“, kur gali pajusti tikrą lietuvišką dvasią, susipažinti su nacionaline virtuve.

Neatrastų, tačiau vertų dėmesio pilietiškų Lietuvos kampelių, pasak choreografo G. Ivanausko, yra begalė, tačiau įsimintiniausias jam yra Anykščių miestas.

Gytis Ivanauskas / KTU nuotr.

„Net negalėčiau išskirti vienos konkrečios vietos, nes viskas man šiose apylinkėse patinka. Ne tik tokios populiarios vietos kaip Lajų takas, apverstas namas ar pasivažinėjimas vasaros rogutėmis, bet ir gilią istoriją menanti Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia ir Šeimyniškėlių piliakalnis, ant kurio XV amžiuje stovėjo medinė pilis“, – sako G. Ivanauskas.

Nacionaliniai jaunimo pilietiškumo apdovanojimai „Tėvyne mūsų“ – tai daugiau kaip 2500 dalyvių iš visų Lietuvos mokyklų pritraukusi ir pusšimtį įvairių pilietinių iniciatyvų įkvėpusi jaunimo pilietiškumo skatinimo iniciatyva.