– Imtis šio spektaklio jus įkvėpė Viktoro Pelevino romanas "Čiapajevas ir Pustota". Kuo jis pasirodė artimas šioms dienoms?
– Yra keletas dalykų, kurie mane pritraukė prie šio V.Pelevino romano, ypač ištraukos, sudarančios spektaklio pagrindą. Tai vaikystėje pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį patirta brutali Vilniaus rajonų estetika: kiemuose ir laiptinėse besispjaudantys ir uostantys klijus rimti vaikėzai. Vėliau – domėjimasis nusikaltėlių psichologija ir praktika budistų vienuolyne Indonezijoje. Mūsų kartai šiandien ypač artimas ir suprantamas yra šiuolaikinio, ne visada malonaus ir gražaus gyvenimo vaizdas, sumišęs su dvasiniais ieškojimais. Mes išsikraustėme iš kiemų, bet persikėlėme į tamsius muzikos klubus, kuriuose elektroniniai garsai kuria žavią nenutrūkstančią samsarą, ir nepailstamai ieškome prasmės. Spektaklio veikėjai – atšiauriose gyvenimo sąlygose užaugę rajonų jaunuoliai, kuriems nusikaltimai ir galios demonstravimas – vienintelė išeitis. Užaugome nepriklausomoje šalyje, o gyvename pseudolaisvėje, svaiginamės, ieškodami amžino kaifo... Svaiginimasis ir užsimiršimas – šio laiko žavesys, ir kartais atrodo, kad jaunuoliams šiandien nieko kito nelieka.
Svaiginimasis ir užsimiršimas – šio laiko žavesys, ir kartais atrodo, kad jaunuoliams šiandien nieko kito nelieka.
– Kokius romane gvildenamus klausimus akcentuosite spektaklyje?
– Daugelyje V.Pelevino romanų analizuojamos panašios temos – protas ir jo prigimtis. Ar pasaulis kyla mūsų galvose, ar egzistuoja nepaisant nieko? Taip pat svarbus klausimas, kaip atskirti netikrą tapatybę nuo žmogaus esmės ir ar ji apskritai yra? Ar mes pasirenkame aplinkybes, kuriose gyvename, ar jos mus pasirenka? Tačiau labai svarbu ir įdomu, kad šios sudėtingos filosofinės temos romane nagrinėjamos postsovietinės Rusijos politiniame ir socialiniame kontekste, o tai yra gana artima ir Lietuvos realybei.
– V.Pelevino "Čiapajevas ir Pustota" – romanas, kuriame veiksmas vyksta visiškoje tuštumoje. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti tąją tuštumos koncepciją – kokia ji V.Pelevino kūrinyje ir kaip ją traktuojate savame spektaklyje?
– Tuštuma yra vieta, kur vieną savo gyvenimo dieną patenka knygos veikėjai. Budizmo filosofijoje – tai tam tikra proto būsena, kurioje nebėra jokių prisirišimų, jokios absoliučios būties, niekuma, greičiausiai, nebėra ir paties proto kategorijos. Spektaklyje tuštumos nėra, yra tik maža kaifo akimirka.
– Kaip reikėtų šifruoti spektaklio pavadinimą "Keturi"?
– Nors spektaklyje veikia trys aktoriai, bet yra ir ketvirtas. Jis ir yra tas, kurį amžinas kaifas veža, nors jis pats apie tai ir nežino. Tačiau kas jis – gal atsakys spektaklis. O gal ir ne.
– Jeigu reikėtų keturiais žodžiais apibūdinti spektaklį, kokie jie būtų?
– Kur yra Vidinė Mongolija?
– Teko girdėti, kad aktyviai domitės Rytų kultūromis. Rytietiškos filosofijos išmintis ir mitologija bus juntama ir šiame spektaklyje. Kuo ji jums yra artima?
– Greičiausiai dėl to, kad jau anksti vaikystėje daug kas atrodė spektakliška, iliuziška. Paauglystėje klausimų, kas yra realybė, kėlimas, intuityviai nuvedė į Rytų filosofijas. Budizmo, induizmo ir daoizmo santykis man paprasčiausiai puikiai apibūdina šiandienę realybę, jos virtualumą, žavėjimąsi laikinybėmis, ir kažkuria prasme duoda atsakymus, kaip žaisti tokiame pasaulyje.
– Viename interviu teko perskaityti jūsų mintį, kad tik iššūkiai veda į priekį. Su kokiomis baimėmis kovojate statydama šį spektaklį?
– Tiesa, iššūkiai veda į priekį, bet šį kartą aš suprantu, kad baimė yra tik akimirkos jausmas, kuris praeis, lygiai taip pat, kaip praeina džiaugsmas, tad nėra ko įsikibti į tai, ko bijai, reikia judėti tolyn.
– Spektaklis išsiskirs ir savo forma. Kuo ypatingas jis bus šia prasme?
– Išskirtinis gali būti tik žmonių nusiteikimas atėjus į spektaklį. Nebesinori kalbėti apie išskirtinumus ar apie tai, "ko teatre dar niekada nebuvo", nes tai tik šūkiai, naudojami reklamose. Vis dėlto geriausia reklama – jos nebuvimas, o spektaklis tegul kalba už save.
– Kokio, jūsų akimis, Lietuvoje teatro trūksta ir kokio galbūt per daug?
– Lietuvoje yra visokio teatro, kaip ir visokių žiūrovų, ir man tai labai patinka. Manau, kad kiekviena teatro forma turi egzistuoti, nes taip tik pabrėžiami jų skirtumai.
– Kokia teatro kryptis jums yra artimiausia?
– Man artimiausias tikras, asmeniškas ir filosofiškas teatras. Įdomu žiūrėti spektaklį, kuris kalba pačių kūrėjų žodžiais ar mintimis, kai jie nori ir turi ką pasakyti. Šiuo metu domiuosi ne tiek teatru, kiek gyvenimu – norisi bendrauti su socialiai atstumtais, nesuprantamais žmonėmis ir tyrinėti jų bei visuomenės santykį.
– Kokiems žiūrovams skiriate spektaklis?
– Jis skirtas jauniems bei drąsiems žiūrovams, kuriems nesvetima ironija, lengvas absurdas, psichodeliniai išgyvenimai ir socialinės – filosofinės temos. Ir žinoma, visiems, norintiems patekti į amžiną kaifą, o tam, matyt, amžiaus, statuso, pažiūrų ar tikėjimo kategorijų nėra.
– Ko galbūt norėtumėte palinkėti pabaigoje?
– Norėčiau mums visiems palinkėti nežiūrėti į save ir pasaulį labai rimtai.
