Povandeniniai laivai Klaipėdoje

Lietuvos jūrų muziejus Klaipėdoje nuo supjaustymo išgelbėjo minų paieškos laivą M52 „Sūduvis“.

Buvo nemažai skeptikų dėl šio laivo, jų greičiausiai ir liko. Kad ir kas ką sakytų, bet „Sūduvis“ Dangės upėje, šalia Pilies tilto, ne gadina, o papildo Klaipėdos, jūrinio miesto, vaizdą.

Ką pasakytų klaipėdiečiai, jei šioje vietoje ar kur nors kitur Klaipėdoje prie krantinės stovėtų povandeninis laivas? Sąsajų su povandeniniais laivais Klaipėda kaip ir turi, nes Antrojo pasaulinio karo metais kurį laiką čia buvo dislokuota Vokietijos 24-oji povandeninių karo laivų mokomoji flotilė.

Šlovinti nacistinius laikus nė vienoje normalioje šalyje nėra priimta, todėl ir Klaipėdoje povandeninis laivas kaip jūreivystės simbolis greičiausiai niekada nebus svarbus. Juo labiau kad Lietuva niekada ir neturėjo povandeninių laivų. Į ją su draugiškais vizitais buvo atplaukę tik Latvijos povandeniniai karo laivai.

Lietuva turi vieną povandeninį laivą – kretingiškio gydytojo Jono Velžio pastangomis sukurtą septynių metrų ilgio savadarbį povandeninį laivą, kuris eksponuojamas senųjų žvejybos laivų aikštelėje šalia Lietuvos jūrų muziejaus.

Lietuva dar turi jos teritoriniuose vandenyse Baltijos jūroje nuskendusį vokiečių povandeninį laivą „U-580“. Jis nuskendo 1941 m. lapkričio 1 d., kai pratybų metu susidūrė su prekybos laivu „Angelburg“.

Triumfas: karo laikų „Sokol“ (N. 97) įplaukia į britų bazę su iškelta piratų vėliava ir dviem nacių vėliavėlėmis, tai reiškia, kad jis paskandino du Trečiojo reicho laivus. / „Portal Morski“ nuotr.

Lenkų kovotojas su naciais

Lenkija, skirtingai nei Lietuva, tarpukariu turėjo povandeninių karo laivų. Vienas jų – povandeninis laivas „Sokol“.

Laivas „Sokol“ buvo pastatytas 1940 m. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje, į vandenį nuleistas 1941 m. sausį. Kadangi Lenkija jau buvo okupuota nuo 1939 m., „Sokol“ tarnavo Didžiosios Britanijos karališkajame karo laivyne. Jam pagal britų tradiciją buvo suteiktas N. 97 numeris.

„Sokol“ įgulą sudarė vien lenkai. Pirmuoju jo vadu buvo paskirtas buvusio lenkų povandeninio laivo „Wilk“ pavaduotojas Borisas Karnickis.

Žinoma, kad britų karališkojo laivyno sudėtyje kariaudamas Viduržemio jūros regione „Sokol“ (N. 97) nuskandino tris Trečiojo reicho ir Italijos kariuomenės laivus ir devynis Graikijos kariuomenės laivus. Dauguma laivelių buvo nedideli, skirti aprūpinimo reikmėms.

Netoli Klaipėdos esanti Gdynė pasipildė ypatingu povandeniniu laivu, kuris transportuojamas miesto gatvėmis.

Primins povandeninį laivyną

Lenkijos povandeninis laivas „Sokol“ vėl prisimintas šiomis dienomis. Dar 2020 m. liepą Lenkijos Gdynės jūrų muziejui pavyko susitarti, kad jam būtų perduotas laivas „Sokol“.

Tai ne tas istorinis, 1940 m. statytas laivas, o 1966 m. statybos povandeninis laivas.

Šis Vokietijoje statytas povandeninis laivas buvo skirtas karališkajam Norvegijos laivynui. Jis jame kaip „KNM Stord“ tarnavo nuo 1967 iki 2001 m.

Po to laivas buvo perduotas Lenkijos kariuomenei ir joje „Sokol“ pavadinimu tarnavo dar 16 metų – saugojo Lenkijos teritorinius vandenis.

Kai 2020 m. liepą laivą perdavė Gdynės jūrų muziejui, jis Lenkijos karinių laivų remonto įmonėje buvo rengiamas kaip muziejaus eksponatas. Jis išvalytas, konservuotas, nudažytas korpusas, išpjauti įėjimai į laivą lankytojams.

Šiomis dienomis atlikta itin svarbi laivo pristatymo į muziejų operacija. Nuspręsta jį pastatyti sausumoje, specialioje vietoje priešais Gdynės muziejų. Laivo pervežimo į muziejų data numatyta lapkričio 20–24 d. Ta proga kai kuriose Gdynės vietose uždarytas eismas. Nuo krantinės iki muziejaus laivą reikės pervežti maždaug apie vieną kilometrą.

Laivo pristatymo į muziejų operacija neįprasta, kaip ir pats laivas. 47 m ilgio ir 4,6 m pločio povandeninis laivas sveria apie 370 tonų.

Lenkijoje ypač vertinama pirmojo povandeninio laivo „Sokol“ istorija.

Tas „Sokol“, kuris Lenkijos kariuomenėje tarnavo nuo 2003 iki 2020 m., įamžins ir pirmojo povandeninio laivo „Sokol“ istoriją.

Povandeniniame laive-muziejuje „Sokol“ bus pristatyta Lenkijos karinio povandeninio laivyno istorija. Pats laivas taps tarsi savotišku paminklu visiems 25 Lenkijos istorijoje buvusiems povandeniniams laivams ir jų įguloms.

Laivą „Sokol“ Gdynės muziejaus lankytojams planuojama atverti kitų metų vasarą.

Tai jau antras bendras dviejų valstybių centrinių bankų projektas. 2021 metų balandį bankai išleido monetas, skirtas 1791 metų Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos 230 metų sukakčiai, pranešė Lietuvos bankas (LB).

Naujas monetas, kurios bus išleistos spalio 12-ąją, vienys bendri ikonografiniai motyvai. LB  planuoja išleisti kolekcinę 10 eurų sidabro monetą, Lenkijos bankas – 10 zlotų sidabro monetą.

Pasak LB, monetų tiražai, dizainas bus paskelbti vėliau.

Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Edukacinė komisija buvo įkurta 1773 metų spalio 14 dieną. Ji laikoma pirmąja švietimo ministerija Europoje.

Sveikindamas Lenkiją 101-ųjų nepriklausomybės metinių proga, premjeras teigė besidžiaugiantis „pernai ypač suintensyvėjusiu vyriausybių bendradarbiavimu politikos, ekonomikos ir kultūros srityse“, ir išsakė pasiryžimą jį dar stiprinti.

„Siekis  kurti stiprią ir vieningą Europos Sąjungą, kuri daugiau investuotų į transatlantinio ryšio stiprinimą, išlieka bendras Lietuvos ir Lenkijos uždavinys“, – sveikinime teigia S. Skvernelis.

Pastaruoju metu tarp Europos ir JAV kilo ginčų dėl prekybos, įsipareigojimų NATO, klimato kaitos. Baltijos šalys ir Lenkija siekia kuo didesnio JAV įsitraukimo Europoje, nes Jungtinės Valstijos yra pagrindinis saugumo garantas.

Prieš šimtą metų tai būtų neįmanoma dėl tautinio judėjimo ypatumų ir prastų santykių su lenkais.

„Tarpukariu tai būtų neįsivaizduojama. Tai buvo kitas pasaulis, kita epocha ir kitokie įsitikinimai“, – sakė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas profesorius Rimvydas Petrauskas.

Lietuvos politikų dėmesys Liublino unijai rodo, kaip keičiasi Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei 1569 metais priimto sprendimo kurti vieną valstybę vertinimas.

Šia liepos 1 dieną pasirašyta sutartimi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lenkija susijungė į Abiejų Tautų Respubliką, apėmusią ir dabartines Baltarusijos bei Ukrainos teritorijas, bet žlugusią XVIII amžiaus pabaigoje.

Tai padėjo Lietuvai ir Lenkijai kurį laiką apsisaugoti nuo Rusijos. Politikos ekspertai sako, kad Maskvos grėsmė abi tautas glaudžiau bendradarbiauti skatina ir šiandien.

Liubline sekmadienį unijos pasirašymo metinių proga šv. Mišias aukos Vilniaus ir Liublino arkivyskupai metropolitai.

Lietuva „nustojo egzistuoti“

Anot istorikų, tarpukario Lietuvoje vyravo požiūris, kad pasirašius Liublino uniją šalis nustojo egzistuoti kaip politinis darinys.

Istoriografijoje vyravo neigiami sutarties aspektai, kad Lenkija privertė Lietuvą kurti bendrą valstybę šiai nepalankiomis sąlygomis ir taip apribojo jos suverenitetą, be to, pasisavino dideles LDK teritorijas.

Apskritai Abiejų Tautų Respublika buvo domėtasi kur kas menkiau, nei laikotarpiu iki Liublino unijos.

„Buvo nenorima į ją gilintis – sakyta, kad sulenkėjusi Lietuvos bajorija parsidavė lenkams, ir iš esmės pamiršti visi kiti argumentai“, – sakė profesorė Jūratė Kiaupienė iš Lietuvos istorijos instituto.

„Tarpukario Lietuva buvo Gediminaičių Lietuva“, – tvirtino R. Petrauskas

Tokį istorinį naratyvą skatino politinis siekis nebesieti valstybingumo su Lenkija.

„XIX ir XX amžiaus pradžioje lietuvių ir lenkų nacionalinių judėjimų idėjos išsiskyrė. Lenkijoje dominavo idėjos atkurti Abiejų Tautų Respubliką, o lietuvių nacionalinis judėjmas apsisprendė siekti savarankiško Lietuvos valstybingumo“, – teigė R. Petrauskas.

„Čia buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi skirtingas unijos interpretacijas“, – pridūrė jis.

Požiūrį į kadaise bendrus Lietuvos ir Lenkijos santykius blogino ir 1920-ųjų Vilniaus krašto okupacija.

Dabartinis lietuvių ir lenkų politinis, ekonominis ir kultūrinis artėjimas vyksta atsinaujinusio Rusijos imperializmo kontekste.

Daug dėmesio Lietuvoje Liublino unija nesulaukė ir sovietmečiu.

Pasak R. Petrausko, sovietai skiepijo požiūrį, kad pasirašiusi Liublino uniją Lietuva atsitraukė nuo logiško kelio kurti valstybę drauge su Rusija.

„Tai iš esmės iš carinės istoriografijos pasiskolintas naratyvas“, – kalbėjo akademikas.

J. Kiaupienė sakė, kad okupacijos metais Liublino unija plačiai nebuvo tyrinėta siekiant vengti diskusijų apie Maskvos elgesį.

„Nebuvo galima pasakyti, kad Liublino unija buvo sudaryta dėl Maskvos puolimo. Apie ją buvo kalbama stengiantis neperžengti tos ribos“, – teigė istorikė.

Suvienijo baimė dėl Rusijos

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nepaisant išliekančių kontroversiškų vertinimų daug istorikų siekia parodyti, kad Liublino unija iki galo nesunaikino Lietuvos savarankiškumo – LDK išsaugojo teritoriją, atskirą vykdomąją valdžią, iždą, kariuomenę, teisinę sistemą.

Anot jų, Liublino unija tampa vis labiau suprantama kaip dviejų valstybių kompromiso dėka pasiektas susitarimas, tuo metu reikalingas Lietuvai dėl kylančios karinės grėsmės iš Maskvos.

Rusijos grėsmė šiandien taip pat verčia vienytis Lietuvą ir Lenkiją, nors dvišalius santykius kartais temdo istoriniai ir politiniai nesutarimai.

„Dabartinis lietuvių ir lenkų politinis, ekonominis ir kultūrinis artėjimas vyksta atsinaujinusio Rusijos imperializmo kontekste“, – BNS sakė Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto.

„XXI amžiaus diplomatija ir politika yra tokia, kad joje daugiausiai atsižvelgiama į realius politinius ir ekonominius iššūkius. Nors politinė istorija ir tradicija nepamirštama, ji paliekama tyrinėti istorikams“, – pridūrė jis.

„Jeigu Vokietija ir Prancūzija bandytų politiškai iki galo išsiaiškinti visus istorinius niuansus, jų santykiai niekada nepasistūmėtų tiek, kiek yra pasistūmėję dabar“, – kalbėjo docentas.

Pasak istorikų, Lenkijos akademinis ir kultūros elitas taip pat nustojo įvardyti LDK kaip į Lenkiją inkorporuotą valstybę ir imasi pabrėžti dviejų šalių sąjungą.

Lenkų politikai dažnai Liublino uniją vadina Europos vienijimosi pradžia, nors daliai lietuvių toks teiginys atrodo perdėtas.

„Galbūt tai iš noro parodyti Lenkiją kaip didvalstybę. Unijos, panašūs dariniai Europoje atsirado nuo Viduramžių, tai nebuvo tipiški dariniai, bet jie buvo, (...) o Europos Sąjunga kūrėsi kitokiais pagrindais ir motyvais“, – teigė R. Petrauskas.

Pastaraisiais metais vis garsiau skambant baltarusių pareiškimams apie savo vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jie imasi pabrėžti ir savo įtaką Abiejų Tautų Respublikoje.

„Nemaža baltarusiško elito dalis nori atrasti savo istorines šaknis. Jeigu nori būti bent kažkiek savarankiška valstybe, negali ja būti be istorinės tradicijos“, – kalbėjo R. Petrauskas.

Pasak jo, Ukrainoje Abiejų Tautų Respublika vertinama labiau skeptiškai, daugiausiai dėl XVII amžiuje nepavykusių kazokų derybų su lenkais dėl unijos.

Tuo metu Lietuvos Seimo priimtoje rezoliucijoje teigiama, kad Liublino unija leido sukurti valstybę, grindžiamą „respublikos vertybių, pakantumo tolerancijos, politinių derybų ir abipusės pagarbos idėja“.

Tačiau kai kurie istorikai mano, kad diskusijų apie daugiau nei dviem šimtmečiams Lietuvą ir Lenkiją sujungusią sutartį nepakanka, o ją galėtų paskatinti ir politikai.

„Seimas mėgsta daug įvykių paminėti paskelbdamas metus, bet Liublino unijos metai niekada nebuvo paskelbti“, – sakė J. Kiaupienė.

„Liublino unija yra toks sudėtingas ir nevienareikšmiškas klausimas, bet pas mus, atrodo, tai kol kas dar yra viena tų temų, kurios užima dešimt eilučių mokykliniame vadovėlyje“, – pridūrė ji.

Ministras antradienį vykusioje konferencijoje taip pat pasveikino Lenkiją sėkmingai įgyvendinant strateginius dujų energetikos infrastruktūros projektus, kurie užtikrins Lenkijos ir regiono energetinę nepriklausomybę.

„Šiuo metu įgyvendinami kertiniai dujų infrastruktūros projektai bei žingsnis po žingsnio kryptingai ir sėkmingai kuriama Lenkijos energetinės nepriklausomybės istorija. Šie projektai - ne tik energetinio konkurencingumo ir saugumo garantas Lenkijai, bet taip pat ir naujos galimybės Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui“, - Energetikos ministerijos pranešime cituojamas Ž. Vaičiūnas.

Diskusijoje „Baltijos dujų rinkų saugumas, plėtra ir integracija“ ministras pažymėjo dujotiekio iš Norvegijos kontinentinio šelfo į Lenkiją per Daniją - „Baltic Pipe“ - įgyvendinimo susitarimo, Svinouiscio suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo plėtros, Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungties GIPL įgyvendinimo, plaukiojančio SGD terminalo projekto Gdansko įlankoje svarbą.

Ministras konferencijoje pristatė Lietuvos sprendimą išpirkti SGD saugyklą-terminalą Klaipėdoje ir tokiu būdu užtikrinti ilgalaikį dujų tiekimo saugumą ir konkurencingumą.

Taip pat kalbėta apie didėjančią Baltijos jūros svarbą energetikoje - tiek užtikrinant suskystintų dujų tiekimą per SGD terminalus Lenkijoje ir Lietuvoje, tiek įgyvendinant vieną kertinių sinchronizacijos projekto elementų - „Harmony Link“ jungtį tarp Lenkijos ir Lietuvos, tiek planuojant atsinaujinančios energetikos - vėjo jėgainių - plėtros projektus Baltijos jūroje.

Ministras vizito Lenkijoje metu taip pat aplankė Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio vardo SGD terminalą Svinouiscyje - susipažino su šio terminalo operavimu, veikla ir teigiama įtaka Lenkijos energetikai, jo plėtros planais.

Pasak ministro, SGD terminalų operavimas yra nuolatinis tobulėjimo procesas, todėl Lietuva ir Lenkija turi ko pasimokyti viena iš kitos bei turi išnaudoti bet kokias bendradarbiavimo galimybes.

Ministras Ž. Vaičiūnas taip pat susitiko su Lenkijos vyriausybės strateginės energetinės infrastruktūros įgaliotiniu Piotru Naimskiu, su kuriuo aptarė dujų diversifikacijos projektų ir Baltijos valstybių elektros energetikos tinklų sinchronizacijos su kontinentine Europos įgyvendinimą.

Birželio 25 d., pirmadienį, „Lietuvos geležinkeliai“ ir viena didžiausių krovinių gabenimo geležinkeliais įmonių Lenkijoje „PKP Cargo“ pasirašė sutartį, kuria atveriama galimybė „Lietuvos geležinkeliams“ vežti lenkų įmonės krovinius į šiaurės-rytų Lenkijoje esančius miestus – Balstogę ir Elką.

Tai yra pirma tokia sutartis „Lietuvos geležinkeliams“, kai su ilgalaikiu užsienio partneriu susitariama dėl bendradarbiavimo, vežant krovinius užsienio rinkoje. Įprastai „Lietuvos geležinkeliai“ Lenkijoje, kaip ir daugumoje kitų kaimyninių šalių, krovinius veža iki artimiausios stoties, esančios pasienyje. Toliau nuo sutartos vietos krovinių sąstatas perduodamas kitam vežėjui.

Artimiausiu metu „Lietuvos geležinkeliai“ per savo atstovybę Lenkijoje pradės veiklos sertifikavimo procedūras. Preliminariai planuojama, jog krovinius „Lietuvos geležinkeliai“ pradės vežti 2019 metų viduryje.  Pradžioje numatoma, kad dirbs du „Lietuvos geležinkelių“ lokomotyvai, o per penkerius metus metines krovinių apimtis bus siekiama padidinti iki 1 mln. tonų. Ateityje „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežimo geografiją Lenkijoje sieks išplėsti ir į kitus miestus.

„Mums tai yra istorinė sutartis, nes bendradarbiaudami su ilgalaikiu partneriu „PKP Cargo“ pirmą kartą pradėsime teikti krovinių pervežimo paslaugas užsienio rinkoje. Toliau plėtosime bendradarbiavimą ir ketiname pasiūlyti daugiau galimybių vystant „Rail Baltica“ koridorių, taip pat matome potencialą plėtojant „Amber Train“ projektą“, – sakė sutartį pasirašęs „Lietuvos geležinkelių“ Krovinių direkcijos vadovas Egidijus Lazauskas.

Planuojama, kad „Lietuvos geležinkeliai“  Lenkijoje gabens konteinerinius krovinius, medieną, naftą ir jos produktus, trąšas. Esant poreikiui, sutartis taip pat numato galimybę „Lietuvos geležinkeliams“ naudotis „PKP Cargo“ lokomotyvais.

Šiemet gegužę „Lietuvos geležinkeliai“ ir „PKP Cargo“ sutarė dėl krovinių pervežimo pasienio ruože nuo Lietuvos-Lenkijos valstybinės sienos iki Trakiškių geležinkelio stoties, esančios Lenkijos teritorijoje. Iki tol krovinius pasienio ruože vežė „PKP Cargo“ lokomotyvai.

„PKP Cargo Group“ yra antra didžiausia Europoje krovinių vežimo geležinkelio transportu bendrovė, kurios metinės pajamos siekia 4,55 mlrd. zlotų, per metus ji perveža 116 mln. tonų krovinių.