Šafranas, kardamonas, rožės, vanilė, kedro aromatai – tai pagrindiniai kvapai, kuriuos naudojo gaminant kvepalus nuo Kleopatros iki Napoleono Bonaparto laikų.

Teigiama, kad pirmasis Prancūzijos imperatorius labiausiai mėgo rozmarinų aromatą.

„Napoleono kvepaluose yra rozmarinas, nes jis labai mylėjo Korsiką, gimtąją salą, norėjo, kad kvepaluose tai jaustųsi. Vienas iš pagrindinių ingredientų – citrina. Buvo ir apelsinmedžio žiedų, ir medienos“, – pasakojo parfumerė Jolanta Cinaitienė.

Napoleonas taip mėgo kvepalus, kad jais ne tik kvepindavosi.

„Gėrė. Manoma, kad jis išgerdavo 50 kvepalų buteliukų per mėnesį“, – teigė J. Cinaitienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Kuo kvepinosi istorinės asmenybės galima pajusti išskirtinėje parodoje Lietuvos švietimo muziejuje, kur eksponuojami pagal mokslinius šaltinius atkurti tikrieji imperatorių, faraonų ir kitų asmenybių kvepalai.

„Kiekvienų kvepalų ingredientus, būdingus tam laikotarpiui ir tai gyvenamai vietai, pavyko atrasti istoriniuose šaltiniuose“, – sakė J. Cinaitienė.

Parfumerė kai kuriuos ingredientus parsivežė iš viso pasaulio, o kvepalus gamino Vilniuje. Esą labiausiai nustebino Liudviko XIV kvapas.

„Tuo laikotarpiu ir buvo labiausiai naudojama ambra, kuri turėjo dezodoruoti, permušti natūralius kūno kvapus“, – pasakojo J. Cinaitienė.

Kleopatra buvo ne tik išskirtinė moteris, bet turėjo ir išskirtinį kvapą. Nors labiausiai mėgo rožes, tačiau kvepalų pagrindinės natos gerokai stipresnės.

„Kleopatra buvo laikoma grožio etalonu. Išskirtinis buvo ir jos kvapas. Pagrindinis igredientas kvepaluose buvo cinamonas. Kvepalus taip pat sudarė kardamonas ir mira“, – kalbėjo J. Cinaitienė.

Stiprius kvepalus mėgo ir Lietuvos didikės, pavyzdžiui, Barbora Radvilaitė.

„Pagrinde buvo naudojami prieskoniniai kvapai: gvazdikėliai, kardamonas, muskatas“, – sakė J. Cinaitienė.

Baroko laiku žmonės nesiprausdavo. Arba prausdavosi tik kartą per metus, gydytojui prirašius. Įsivaizduokite, kokio stiprumo turėjo būti kvepalai, nes jie turėjo dezodoruoti kūno kvapus.

Stiprių kvapų reikėdavo ne dėl išrankumo.

„Baroko laiku žmonės nesiprausdavo. Arba prausdavosi tik kartą per metus, gydytojui prirašius. Įsivaizduokite, kokio stiprumo turėjo būti kvepalai, nes jie turėjo dezodoruoti kūno kvapus“ – aiškino J. Cinaitienė.

Didikai niekada nepurkšdavo kvepalų ant kūno.

„Buvo kvepinami drabužiai, kurie turėjo stipriai kvepėti arba buvo naudojami pomanderiai, papuošalai į kuriuos įsidėdavo kvapnūs prieskoniai“, – pasakojo J. Cinaitienė.

Muziejus sako, kad teko ne tik patirti kvapų kelionę per epochas, bet ir sužinoti, kaip ingredientai būdavo išgaunami. Kai kuriuos kvapus šiais laikais sunku suprasti.

„Kašaloto skrandžio turinio ir iš jo išgaunamos medžiagos, ambros, kuri yra viena brangiausių parfumerijos sudedamųjų dalių“, – kalbėjo Lietuvos švietimo muziejaus Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja Loreta Kurmienė.

Pasak muziejaus, nors ši paroda tokia, kur kiekvienas gali pats pajusti kvapą paspaudęs buteliuką, lankytojams įdomiau tai kas autentiška, o ne interaktyvu.

„Grįžtama nuo perkrautų technologijomis ekspozicijų prie tikrų, autentiškų eksponatų, tikrų replikų“ – teigė Lietuvos švietimo muziejaus direktorės pavaduotoja Indrė Bočkutė.

Parodoje taip pat atkurti persų kilmės gydytojo Avicenos, Austrijos imperatorienės ir Vengrijos karalienės Elžbietos, Mogolų imperatorienės, Liudviko XIV, Marijos Antuanetės naudoti kvapai ar kvepalai.

Mūsų dienomis požiūris į Prancūzijos imperatorių yra kiek pasikeitęs. Nors pasakojimai apie jo nuotykius vis dar kursto paauglių, kulinarų ir psichiatrijos ligoninių pacientų vaizduotę, dviejų pasaulinių karų (1914–1918 m. ir 1939–1945 m.) bei kitų liūdnų XX a. įvykių mastas ir pobūdis užgožė Napoleono avantiūras, o šio veikėjo gyvenimą tyrinėjantys ekspertai pritaria prielaidoms, kad ne visi korsikiečio poelgiai buvę blogi.

Bene labiausiai liaupsinamas Napoleono nuopelnas – 1804 m. Civilinis kodeksas, kuriuo Apšvietos epochoje (XVII–XVIII a.) išsikristalizavusios idėjos įgijo aiškesnį apčiuopiamą pavidalą ir teisinę galią. Jame kalbėta apie visų piliečių vyrų lygybę (sic!), asmens ir susitarimų laisvę bei privačios nuosavybės neliečiamumą. Taip pat šiuo kodeksu buvo atsisakyta paveldimos bajorystės, luominių privilegijų ir praktikos, kuria ypatingą padėtį įgaudavo pirmagimiai vaikai, o pasaulietinės instancijos buvo atskirtos nuo bažnyčios.

Vykstant Napoleono karams, šiame teisiniame akte įamžinti principai išplito po nemažą Europos teritoriją, o dalis vėliau susikūrusių Lotynų Amerikos valstybių savo pagrindinius teisės principus taip pat šlifavo, pasiremdamos korsikiečio kodeksu, todėl galima teigti, kad Napoleonas ne tik siekė įtvirtinti politinę Prancūzijos įtaką Europoje, bet ir užsiėmė revoliucijos (1789–1799) idealų eksportu.

Rusija, kurioje iki pat šių dienų gyvi bizantiški valstybės valdymo principai, iškeliantys carą aukščiau visko pasaulyje, šiuos idealus išdidžiai atmetė, tačiau net ir atstumtos Apšvietos idėjos rado būdų įsiskverbti į pačią Euroazijos imperijos šerdį.

Ne vienas per karus su tuo pačiu Napoleonu į Vakarų Europą nublokštas Rusijos aristokratijai priklausęs jaunas karininkas turėjo progų patekti į tenykštės inteligentijos susibūrimus (kai kurie veikiausiai net buvo priimti į sąmokslo teoretikų erotines fantazijas kaitinančios Laisvųjų mūrininkų (Freemasons) organizacijos gretas), tad grįžę į tėvynę, šie maištingi idealistai atsivežė savo širdyse pasėtas paniekos baudžiavai ir caro režimui sėklas.

Taip susikūrė slaptosios Šiaurės ir Pietų draugijos, siejamos su Nikita Michailovičiumi (1796–1843), Sergejumi Petrovičiumi (1790–1860), Pavelu Ivanovičiumi (1793–1826) ir kitais asmenimis.

„Ir Sankt Peterburge yra karbonarų!“ – anot populiarios legendos, apstulbusiam carui Aleksandrui Pavlovičiui (1777–1825) pasakęs austrų diplomatas Klemensas Wenzelis Nepomukas Lotharas (1773–1859), turėdamas omenyje Vakarų Europoje veikusį slaptąjį judėjimą, kuriuo siekta absoliutinio monarchizmo panaikinimo.

1825 m. gruodį mirus Aleksandrui Pavlovičiui, jo brolis Konstantinas (1779–1831) atsisakė pretenzijų į sostą jaunesnio giminaičio naudai, tad Rusijos idealistai gavo progą perimti valdžią. Tų pačių metų gruodžio 26 d. imperatoriškiesiems būriams ruošiantis duoti priesaiką naujajam valdovui Nikolajui Pavlovičiui (1796–1855), grupė Slaptajai šiaurės draugijai priklausančių karininkų sukėlė maištą Sankt Peterburgo Senato aikštėje, o po kelių dienų jų bendraminčiai iš Pietų pabandė tą patį padaryti Vasylkivo mieste (dabartinė Ukraina), tačiau abu sukilimus žiauriai numalšino carui ištikimos pajėgos.

„Kokia valdžia yra Dievo duotoji? Valdžia, kuri nepriklauso nuo caro valios. Dievas visus žmones sukūrė lygius, ir kai Išganytojas atėjo į žemę, savo mokinius jis rinkosi iš prastuolių, o ne iš didikų ir carų. Ar Dievas myli carus? Ne, jis juos smerkia kaip liaudies engėjus. Dievas myli žmones. Kokia yra rusų liaudies ir jos kariuomenės šventa pareiga? Ji mums liepia atgailauti dėl mūsų vergiškumo, sukilti prieš tironus ir priespaudą, prisiekti, kad danguje ir žemėje yra tik vienas karalius, mūsų Viešpats Jėzus Kristus“, – štai kaip skambėjo Apšvietos epochos idėjų adaptacija, skirta rusiškai publikai.

Sunku pasakyti, ar tą gruodžio mėnesį sukilę idealistai turėjo šansų laimėti. Taip pat neįmanoma teigti, kad jiems nugalėjus, Rusija būtų buvusi kitokia. Jaunieji revoliucionieriai delsė, trypčiojo vietoje, vengė ryžtingesnių veiksmų, o vienas jų, Piotras Grigorijevičius (1799–1826), netgi įžūliai šovė į didiką Michailą Andrejevičių (1771–1825), caro atsiųstą perkalbėti sukilėlių.

Šiuo metu žinoma, kad sukilėliai veikiausiai būtų panaikinę baudžiavą, įvedę atstovaujamosios konstitucinės monarchijos santvarką ir pavertę Rusija federacinio pobūdžio valstybe, įtvirtinę žiniasklaidos, žodžio, tikėjimo laisvę, teismų viešumą, „gyvenimo minimumo“ užtikrinimą, uždraudę monopolį ir įteisinę visų piliečių lygybę prieš įstatymą.

Žlugus sukilimui, dauguma išgyvenusių idealistų buvo teisiami, o kai kuriuos, anot legendų, netgi teikėsi tardyti pats caras. Tiems, kurie nebuvo nubausti mirties bausme, teko sulaukti gyvenimo pabaigos Sibiro gilumoje.

„Ir kuo mažesnė buvo ta saujelė žmonių, tuo jie didingesni rodėsi, nors anas reikalas, kuriam jie buvo pasiryžę, nebuvo nei jų jėgoms, nei jų dvasios stiprybei, visgi laisvės dūžiai pasklido, tiesa, ne toliau nei per kelias mylias kelio, bet ir tai džiugu, kad jie apskritai skambėjo“, – skelbia Gavrilai Stepanovičiui (1793–1863) priskiriami žodžiai.

1807 m. lapkritį Prancūzijos ir Ispanijos pajėgos okupavo Portugaliją, o po kelių mėnesių prancūzai išdavė ispanus ir, užėmę keletą miestų, privertė šios valstybės monarchą Karolį IV (1748–1819) ir jo sūnų Ferdinandą VII (1784–1833) atsisakyti pretenzijų į sostą Napoleono brolio Josepho (1768–1844) naudai.

1808 m. gegužę Madride kilo prieš prancūzus nukreiptas maištas, tad netrukus visame Iberijos pusiasalyje prasidėjo žiaurus partizaninio pobūdžio karas, į kurį įsitraukė ir Didžiosios Britanijos pajėgos, atvykusios padėti sukilėliams.

Vėliau žymus to meto vaizduojamojo meno meistras Francisco Jose de Goya Lucientes (1746–1828) ateities kartoms paliko nemažai kūrinių, kuriuose įamžintas Ispaniją siaubusio karo brutalumas. Skaitytojai veikiausiai yra regėję labiausiai populiarinamą jo darbą, kuriame prancūzų kariškiai ar vietiniai kolaborantai šaudo į minią išsižiojusių, rankas pakėlusių žmogelių. Kas buvo šie nužudytieji ir ką jie padarė? Ar jie apskritai egzistavo? Į šiuos klausimus, matyt, niekada nebus atsakyta.

1810 m. Rusijos caras Aleksandras Pavlovičius (1777–1825) nusprendė atnaujinti prekybą su Didžiąja Britanija, o tai reiškė, kad Napoleono laukia dar vienas žygis – šį kartą į Rusijos žemes.

Neramią ir daug žadančią 1812 m. vasarą (birželio 24 d.) daugiatautė Napoleono kariauna, praminta „Didžiąja armija“ (La Grande Armee), peržengė šiuolaikinių Marijos žemės ir Baltarusijos valstybių kraštus vagojančią Memelio upę (tose vietovėse gyvenantys žmonės ją vadiną Niomanu, Nemunu arba Niemanu).

Milžinišką korsikiečio kariauną sudarė ne vien prancūzai, bet ir lenkai, Bavarijos, Saksonijos ir kitų šiuolaikinės Vokietijos kraštų gyventojai. Netrūko ir italų, šveicarų, ispanų, portugalų, kroatų, prūsų, austrų bei danų.

Čionykščių kurortų verslininkai ir ūkininkai bei saulėje iškaitusios vietinių užeigų mergšės veikiausiai trynė rankas iš pasitenkinimo, regėdami šią daug žadančią minią, tačiau tiek turistams, tiek vietos gyventojams teko nusivilti.

Keliai, kaip ir dabar, nebuvo per geriausi (galima sakyti jų nebuvo visai), strigo kariauną išmaitinti turėjusi logistika, trūko maisto ir geriamojo vandens, beprotiškas karštis ir ligos varė atėjūnus iš proto, o besitraukiantys rusai pradėjo taikyti vadinamąją išdegintos žemės taktiką.

Vos po kelių dienų Napoleonas jau spėjo pasiekti tą mūsų miestelį, kuriame šiais laikais iš mažesnių kaimelių suvažiavę išmanieji jaunuoliai, aptemptomis kelnėmis, laikydami vienkartinius kavos puodelius, bando vaizduoti Paryžiaus, Niujorko arba Londono gyventojus. Spėjama, kad Napoleonas dar nebuvo įžengęs į šią gyvenvietę, kai caro kariūnai padegė tiltą, prie kurio mūsų dienomis daugelį metų stovėjo marksizmo sektantų garbinti stabai.

Pelno iš Didžiosios armijos apsilankymo nebuvo daug, tad nors ūkininkai, kurortų verslininkai ir saulėje įkaitusios vietinių užeigų mergšės vis kartojo šeimynykščiams nepamenantys „tokios vasaros“, kitiems vietiniams gyventojams atėjūnai paliko nemažą įspūdį. Net ir mūsų dienomis Marijos žemėje netrūksta kaimelių ar miškelių, kurių gyventojai tvirtina, esą čia apsilankęs pats Napoleonas ir savo rankomis užkasęs krūvą pinigų.

Tos pačios vasaros rugpjūtį korsikietis jau buvo šiuolaikinės Rusijos Federacijos teritorijoje ir netgi sugebėjo laimėti mūšį prie Smolensko (rugpjūčio 16–18 d.), tačiau niekas negali patvirtinti, kad jis, besilankydamas šiuolaikinės Baltarusijos žemėse, būtų susitikęs su pačiu Aliaksandru Grigorijevičiumi (1954) ir pagyręs jo užaugintų morkų tyrele užlopytus kelius.

Netrukus caras nusprendė pakeisti rusams vadovaujantį iš vokiškų žemių kilusį škotą Michailą Bogdanovičių (1761–1818) Michailu Iljarionovičiumi (1745–1813). Naujasis Miša buvo išmintingas žmogus. Jis nusprendė tęsti išdegintos žemės taktiką ir vis labiau traukėsi į krašto gilumą, naikindamas kone viską, kas tik atėjūnams galėjo duoti naudos, tačiau kiekvienas patyręs politikas žino, kad šiame gyvenime dideli darbai atliekami ne remiantis išmintimi, o reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku atlikus tinkamą viešųjų ryšių triuką.

Neatmestina prielaida, kad Michailas Iljarionovičius patyrė nemažą spaudimą iš caro ar kitų svarbių asmenų, tad jam teko vardan politikos bent jau Maskvos neatiduoti be kovos ir susikauti didesniame mūšyje su Napoleonu.

Su Prancūzijos imperatoriumi Michailui teko turėti reikalų dar 1805 m. gruodį, tad jis žinojo, kad į korsikietį reikia žiūrėti rimtai. 1812 m. rugsėjo 7 d. prie Borodino kaimelio abiejų karvedžių špagos buvo dar kartą sukryžiuotos ir, nors Napoleonas šventė formalią pergalę, džiaugtis nebuvo ko – jam nepavyko sunaikinti caro kariaunos, o ir pats prarado nemažai žmonių.

Po kelių dienų Napoleonas jau buvo Maskvoje, kuri nors ir neturėjo sostinės statuso, tebebuvo reikšmingas miestas. Besitraukiantys caro kariai padegė svarbesnius Maskvos pastatus, tad Napoleonas pagyvenęs šiame mieste keletą savaičių ir, nesulaukęs pranešimų apie Aleksandro Pavlovičiaus kapituliaciją, nusprendė trauktis.

Anksčiau bėgę rusai apsigręžė ir pradėjo persekioti Didžiosios armijos likučius, o tų pačių metų lapkritį šiltesnių rūbų neturėjusius prancūzus užklupo žvarbumu pagarsėjusi žiema. Ji negailestingai užbaigė Generolo Vasaros pradėtus darbus.

Paveldosaugininkai siūlo Lietuvai prisidėti prie europinio Napoleono kelio, supažindinančio su šia istorine asmenybe ir jo laikotarpį menančiais kultūros paveldo objektais.

Kultūros paveldo departamento (KPD) direktoriaus Vidmanto Bezaro teigimu, Lietuva jau turi teisinę bazę plėsti kultūros kelių tinklą.

Iki šiol Lietuva yra įsitraukusi į šv. Jokūbo piligrimų kelio, taip pat į Europos žydų paveldo kelio projektus.

Anot Kultūros paveldo departamento pranešimo, Napoleono keliui per Europos šalis priartėjus iki Lietuvos sienų, atsiranda puiki galimybė prisidėti prie Europoje jau išpopuliarėjusio projekto.

KPD Tarptautinių ryšių ir paveldo sklaidos skyriaus vedėjas Alfredas Jomantas pažymi, kad Lietuvoje rengiami rekonstruoti istoriniai Napoleono armijos mūšiai, organizuojami teminiai renginiai, vykdoma kita veikla, skirta šio Prancūzijos imperatoriaus žygiams per Lietuvą atminti.

Vis dėlto kultūros paveldo ir turizmo sektoriuose ši tema yra nepakankamai išnaudojama ne tik kultūros paveldo pažinimo tikslais, tačiau ir turizmo paslaugų bei produktų srityje.

2021-aisiais minėtos Napoleono Bonaparto 200-osios mirties metinės.

Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas su savo Didžiąja Armija, apie 500 tūkst. žmonių, 1812 metų birželio 23–24 dienomis persikėlė per Nemuną netoli Kauno ir pradėjo istorinį žygį į Rusiją.

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas Arvydas Pociūnas teigė, kad esama daug tyrimų, per kur Napoleonas žygiavo, kur buvo apsistojęs, kuriuose dvareliuose nakvojo. Karo istorijos klubai jau ne kartą yra rengę teatralizuotus Napoleono armijos pasirodymus.

Kalbant apie Napoleoną Lietuvoje, reikia išskirti du miestus – Vilnių ir Kauną.

„Lietuva pirmą kartą su Napoleonu susidūrė 1807 metais, kai jo armija sutriuškino Prūsiją ir pietinė Lietuvos dalis pateko į Prancūzijos imperiją. Kalbant apie Napoleoną Lietuvoje, reikia išskirti du miestus – Vilnių ir Kauną“, – KPD pranešime tvirtino istorikas.

„Kaunas tada buvo mažas miestelis su 600 pastatų, 5 tūkst. gyventojų. Įdomu tai, kad miestas buvo padalytas į dvi dalis: 1807 metais dalis Kauno pateko į Prancūzijos imperiją, dalis į Rusijos imperiją. Kaunietis, eidamas į Aleksotą ar atvirkščiai, turėjo tvarkyti dokumentus, pereiti muitinę, be to, keliolika dienų skyrėsi kalendorius“, – pridūrė jis.

Anot A. Pociūno, egzistuoja daug pasakojimų, kur Napoleonas sėdėjo, valgė, keliavo – galima labai aiškiai pasakyti tuos taškus.

„Pirmiausia Napoleonas atvyko į Vilkaviškį ir perskaitė pranešimą, kad Prancūzijos kariuomenė įžengė į Rusijos imperijos teritoriją. Vadinasi, jei tai įvyko Vilkaviškyje, tai negalėjo būti kituose miesteliuose. Tačiau dar pasitaiko vietos kraštotyrininkų, pasakojančių, kad Napoleonas neva lankėsi ir kituose Suvalkijos miesteliuose. Nieko panašaus“, – sakė A. Pociūnas.

Jo teigimu, Napoleonas nemėgo blaškytis, labai retai pasitraukdavo nuo maršruto.

Imperatoriaus kelias ėjo per Pilviškius, Antanavą, Strielčius, Veiverius, Garliavą, Aleksotą.

„Kaune yra namas, kuriame imperatorius nakvojo traukdamasis. Kauną Napoleonas pasiekė ankstų birželio 24 dienos rytą, paliko birželio 27 dieną ir žygiavo pro Žiežmarius, Vievį, tiksliau, Sabališkes. Nakvojo Ausieniškių dvare. Traukdamas į Vilnių trumpai sustojo Rykantuose. Apie 15 dienų išbuvo Vilniuje, čia gatvėje susitikinėjo su žmonėmis, kalbėjosi su jais. Liepos 16 dieną pro Nemenčinę, Pabradę, Švenčionis patraukė į Rusiją“, – pasakojo istorikas.

„Napoleono grįžimo maršrutą taip pat galima nusakyti griežtai tiksliai: per Medininkus, Vilnių (apsistojo šalia Vilniaus), Vievį, Rumšiškes, Kauną (čia išlipo iš rogių sušalęs), tada pro Veiverius, Marijampolę gruodžio 10 dieną jau pasiekė Varšuvą“, – tvirtino jis.

A. Pociūnas taip pat pažymėjo, kad, kalbant apie persikėlimą per Nemuną, klaidingai manyta, kad Napoleonas stovėjo ant Jiesios piliakalnio ir žiūrėjo į savo karius, persikeliančius per Nemuną.

Piliakalnis net buvo pavadintas Napoleono kalnu.

„Nieko panašaus, imperatorius buvo užjojęs ant šio piliakalnio, bet nujojo toliau ir apsistojo ant toliau esančio didelio skardžio, kad iš tolo galėtų stebėti visus. Ta kalva yra priešais Jiesios piliakalnį. Vienas tiltas armijai keltis buvo permestas per Nemuną ties Jiesios piliakalniu, kitas ties Šančiais, trečias – ties Baibokų kaimu (dabar tai irgi Šančiai). 60 tūkst. žmonių sėkmingai persikėlė per Nemuną“, – kalbėjo A. Pociūnas.

Istorikas pridūrė, kad Napoleonas nebuvo geras jojikas – dažnai nukrisdavo nuo arklio. Kaune yra du kartus nukritęs: vieną kartą prie Jiesios, kai kiškis pabaidė žirgą, kitą kartą Vilijampolėje, jojant į statų šlaitą.

Lietuvoje, A. Pociūno teigimu, galima paminėti ketverias Napoleono armijos kautynes.

Vienas žvalgybinis mūšis įvyko ties Karmėlava, kitas – ties Naujaisiais Trakais, žinomos ir Deltuvos kautynės, kur jau ne vienus metus organizuojami teatralizuoti mūšiai. Kautynės įvyko ir ties Švenčionimis.

Kitose Lietuvos vietose mūšių nebuvo, nes Rusijos kariuomenė labai greitai traukėsi: toks buvo jų planas – nuvilioti toliau, į Lydą.

„Napoleono kelias aprėpia daug Lietuvos savivaldybių. Turizmo centrai galėtų planuoti įvairių renginių, pasakojančių apie Napoleono kelią“, – sakė A. Pociūnas.

Minint 200-ąsias Napoleono mirties metines, „Christie’s“ aukcionų namai pardavė devynis jo įdukros Stephanie de Beauharnais kolekcijai priklausiusius papuošalus su safyrais ir deimantais.

Šiam papuošalų rinkiniui sukurti XIX amžiaus pradžioje buvo panaudoti 38 safyrai iš Šri Lankos.

Manoma, kad šis papuošalų rinkinys buvo dovana įdukrai vestuvių proga.

Papuošalai buvo parduodami atskirai. Tarp jų – tiara, kaklo vėrinys, auskarai, žiedas, apyrankė, dvi sagės ir du pakabukai.

Manyta, kad visa kolekcija bendrai bus parduota už 475 tūkst. dolerių, bet vien tiara parduota už 462 tūkst. dolerių sumą.

Oficiali išvada, kurią paremia Napoleoną ten tremtyje laikiusių britų atliktas skrodimas, teigia, kad jis mirė 1821 metų gegužės 5 dieną, būdamas 51 metų amžiaus, nuo skrandžio vėžio.

Net tuomet daug kas – ir ne tik Prancūzijoje – skeptiškai vertino šią išvadą, tad nenuostabu, kad atsirado įvairių, kartais itin spalvingų sąmokslo teorijų.

Nunuodytas?

Viena gyvybingiausių prancūzų sąmokslo teorijų yra įsitikinimas, kad Napoleoną lėtai nunuodijo britai arba jo patikėtinis grafas Charles'is de Montholonas (Šarlis de Montolonas), esą pasamdytas prancūzų rojalistų, nenorėjusių imperatoriaus sugrįžimo namo.

Mokslinis įrodymas yra 2001-aisiais atlikta nukirptos mirusio Napoleono plaukų sruogos cheminė analizė, parodžiusi didžiulę arseno koncentraciją.

2002-aisiais nuodijimo teorija buvo užginčyta prancūzų leidinyje „Science et Vie“. Straipsnyje buvo pateikti 19 Napoleono plaukų, paimtų 1805 metais, prieš jo pirmąjį pralaimėjimą 1814-aisiais ir, taip pat, 1821 metais, tyrimų dėl arseno rezultatai.

Visuose pavyzdžiuose buvo didžiulės arseno koncentracijos – nuo 15 iki 100 milijoninių dalių (ppm). Normali koncentracija būtų tik 0,8 ppm, o didžiausia saugi koncentracija – 3 milijoninės dalys.

Labiausiai tikėtinas arseno Napoleono plaukuose šaltinis yra priemonė nuo plaukų slinkimo. Plikdamas imperatorius tikriausiai naudojo tokius produktus, o XIX amžiaus pradžioje juose paprastai būdavo daug arseno.

Mirtina klizma

Kiti dėl ankstyvos imperatoriaus mirties kaltina pernelyg uolius gydytojus.

Kaip 2004 metais sakė teismo patologas Stevenas Karchas (Stivenas Karčas) iš San Fransisko medicinos tyrėjų departamento, gydytojai kiekvieną dieną darydavo Napoleonui klizmą, norėdami padėti dėl skrandžio negalavimų ir žarnyno spazmų.

Tai – drauge su reguliariomis kalio stibio tartrato dozėmis vėmimui sukelti – turėjo nulemti pavojingą kalio trūkumą.

Tai savo ruožtu galėjo nulemti širdies ritmo sutrikimus, dėl kurių sutrinka smegenų kraujotaka.

Daug pasakančios kelnės

2005 metais JAV Nacionalinis biotechnologinės informacijos centras (NCBI) remdamasis imperatoriaus kelnių tyrimu patvirtino skrandžio vėžio teoriją.

Bazelio universitetinės ligoninės ir Ciuricho universiteto mokslininkai ištyrė 12 Napoleono kelnių, dėvėtų nuo 1800 iki 1821 metų, kad nustatytų jo svorį mirties metu ir svorio pokyčius per paskutinius du jo gyvenimo dešimtmečius.

„Tai, kad Napoleonas [gyvenimo] pabaigoje neteko daugiau kaip 10 kg svorio, rodytų sunkią, progresuojančią lėtinę ligą... Tai labai dera su skrandžio vėžio diagnoze“, – sakė autoriai.

Paskutinė britų išdaiga?

1840 metais Napoleono palaikai buvo parvežti į Paryžių ir palaidoti didžiuliame marmuro kape po paauksuotu Invalidų katedros kupolu.

Tačiau kai kurie žmonės su advokatu Bruno Roy-Henry (Briuno Rua-Anri) priešakyje mano, jog britai, norėdami iškrėsti atsisveikinimo su senu priešu pokštą sukeitė palaikus, kad prancūzai reikštų pagarbą kažkokiam visai nežinomam žmogui.

Tuo metu kai kurie ištikimiausi imperatoriaus šalininkai tvirtina, kad Napoleonas pabėgo iš Šventosios Elenos salos – visai kaip iš pirmosios savo tremties Viduržemio jūros Elbos saloje – ir pradėjo naują gyvenimą Amerikoje.

Surūdijęs geležinis raktas nuo kambario, kuriame buvo kalinamas ištremtas Prancūzijos imperatorius, parduotas už daugiau kaip 16 kartų didesnę nei nustatyta pradinė 3–5 tūkst. svarų kainą.

Dėl rakto varžėsi 11 potencialių pirkėjų, nurodė aukcionų namų. 

Napoleonas I mirė 1821 metais atokioje Atlanto vandenyno Šv. Elenos saloje, į kurią buvo ištremtas Didžiosios Britanijos, kai pabėgo iš Elbos salos, esančios prie Italijos krantų. 

Šv. Elenos saloje Napoleonas buvo kalinamas viloje „Longwood House“.

13 cm ilgio raktą į Britaniją pargabeno Charlesas Richardas Foxas – armijos generolas ir politikas, kuris lankėsi Šv. Elenos saloje, kai ten dar buvo Napoleono palaikai.

Manoma, kad šis raktas buvo dovana Ch. R. Foxo motinai, kuri labai žavėjosi prancūzų imperatoriumi, nurodė varžytinių rengėjai.

Raktas įdėtas į voką, ant kurio Ch. R. Foxas buvo užrašęs: „Raktas nuo kambario Šv. Elenos saloje, kuriame mirė Napoleonas ir kurį aš ištraukiau iš durų spynos 1822-aisiais“. Kartu su raktu voke buvusiame raštelyje Ch. R. Foxas nurodė tikslią datą – rugsėjo 6-ąją.

Šį raktą Ch. R. Foxo palikuoniai surado skrynioje name Škotijoje, sakė „Sotheby's“ atstovas Davidas MacDonaldas, kai buvo paskelbta apie būsimas varžytuves.  

„Jį turėjusi šeima visada žinojo, kad jis kažkur yra, bet jis buvo paslėptas, sakė D. MacDonaldas. 

Anot jo, šis raktas išsiskiria tarp kitų su Napoleonu susijusių daiktų, dažnai parduodamų aukcionuose.  

„Nuolat matome su Napoleonu susijusius daiktus, svarbius paveikslus ar baldus iš vieno iš nuostabių jo namų“, – sakė D. MacDonaldas.

„Tačiau šis raktas yra kažkas išskirtinio, ypač turint galvoje, kad jis yra nuo kambario, kuriame jis mirė“, – kalbėjo „Sotheby's“ atstovas. 

„Tai kažkas transcendentiško.... Anuomet jis buvo toks pat ypatingas, koks yra dabar“, – pridūrė D. MacDonaldas.

Manoma, kad šiuos batus Napoleonas avėjo, kai buvo ištremtas į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyno po pralaimėjimo Vaterlo mūšyje.

Aukcionų namų „Drouot“ teigimu, tikėtasi, kad 40 europietiško dydžio odiniai jojimo batai bus parduoti už 50-80 tūkst. eurų.

Kaip nurodo aukcionų namai, sunku šimtu procentu garantuoti, kad tai tikrai Napoelono batai, bet beveik nėra abejonių, nes jų dydis ir išvaizda atitinka batų, kuriuos Napoleonas užsisakydavo pas Paryžiaus batsiuvį Jacquesą, aprašymus. Be to, po imperatoriaus mirties 1821 metais batus išsaugojo Napoleono bendražygis didysis maršalas Bertrand'as. Napoleonas turėjo didžiulę batų kolekciją.

Nuo receptų iki degustavimo

Vasario 16-ąją startavusio ir šimtą dienų trunkančio projekto idėja garsiai tinklaraštininkei kilo sužinojus, kad kolegė iš Latvijos Signė Meiranė savo šalies nepriklausomybės šimtmečio proga ruošia knygą su šimtu įvairių tortų receptų. "Mes norėjome padaryti kiek kitaip, ieškojome vietos, į kurią paskanauti tortų galėtume pakviesti visus žmones. Viena pirmųjų idėjų buvo Druskininkai. Norėjosi, kad šimtmečio renginiais žmonės galėtų pasidžiaugti ir mažesniuose miesteliuose. Be to, Druskininkai – mano gimtasis miestas", – įvardija priežastis, kodėl didysis projekto finalas vyks būtent šiame kurorte.

Pasak R.Ničajienės, šia mintimi labai apsidžiaugė ir miesto savivaldybė. Druskininkų miesto šventės data yra gegužės 26-oji, lygiai šimtas dienų po Vasario 16-osios, tad abejonių nebeliko. Būtent šią dieną Druskininkuose bus galima paragauti visų tortų, kurių receptais dalijasi projekto dalyviai.

"Bus palapinė, daug ratu išdėliotų stalų, ant kiekvieno torto – po žvakutę. Savanoriai pjaustys tuos tortus ir dalys svečiams, kuriuos kviesime sudainuoti "Ilgiausių metų!" Lietuvai, – Renata pasakoja, kas lauks tądien. – Šaunu nors maža dalimi prisidėti prie šimtmečio šventės kūrimo. Manau, prisiminsiu tai visą gyvenimą, tikrai turėsiu ką papasakoti savo anūkams, ką veikiau per šiuos šimtmečio metus."

Tortų ir jų kūrėjų įvairovė

Paklausta apie garsius vardus projekto dalyvių sąraše, Renata susimąsto, nes iš tokios daugybės nelengva išskirti vieną: "Labai didžiuojamės, kad vienas pirmųjų prie projekto prisidėjo Deivydas Praspaliauskas, džiaugiamės, kad projekte dalyvauja desertinės "Sugamour", "Atostogos", restoranas "Sweet Root", kuriame, kaip ir mano tinklaraštyje, gaminama iš sezoninių produktų. Savo receptais pasidalijo "IDW Esperanza" konditerė Danutė Skeberienė, verslininkė Liucina Rimgailė."

Virtuvės virtuozų vardai neturėtų išgąsdinti maisto gaminimu laisvalaikiu užsiimančių žmonių. "Tokia ir yra idėja – įtraukti ir profesionalus, kuriais didžiuojamės, ir mažas įmones, ir namų šeimininkes, kurios gali pasiūlyti savo virtuvėje iškeptų tortų."

Vyrauja stereotipas, kad tortas – figūrai kenkianti kalorijų bomba, bet projekto iniciatorė nesutinka. "Rizikinga pavadinti tortą sveiku patiekalu, tačiau esu iš tų, kurie kepa sveikiau. Štai ir mano knygose "Gero maisto dienoraštis" yra daug tortų, kurie palankūs sveikatai, pagaminti iš maistingų ingredientų. Baltame cukruje iš tiesų nėra nieko gero, tačiau juk gamindami galime naudoti ir medų, ir kitus natūralius saldiklius", – apie tai, kaip tortu mėgautis be sąžinės graužimo, pasakoja Renata.

Tarp "100 tortų Lietuvai" bus ir veganų, ir žaliavalgių pomėgius atitinkančių saldėsių, ir tortų, kurie nėra saldūs. Kulinarė atskleidė, kad kai kurie iš projekte dalyvaujančių šefų ruošia tortus iš "Matjė" silkės, rūkytos žuvies arba mėsos. "Kai manęs paklausia, kokio tipo tortai: šokoladiniai ar gaivesni – dominuoja projekte, drąsiai sakau, kad dominuoja įvairovė. Ir mes tuo labai džiaugiamės", – sako R.Ničajienė.

Lietuviškiausias – "Napoleonas"

Projekto "100 tortų Lietuvai" idėja – galimybė kiekvienam smaližiui ar netgi tam, kuris saldumynų apskritai nemėgsta, atrasti sau labiausiai patinkantį tortą. Vis dėlto projekto sumanytoja, išgirdusi klausimą, koks tortas geriausiai atspindi mūsų šalį ir puikiausiai tinka sveikinant ją garbingo nepriklausomybės jubiliejaus proga, nė akimirkos nesuabejojusi patikina: tai senas geras "Napoleonas".

"Šis tortas – tarsi kokybės garantas, dauguma jį renkasi didelėms savo šventėms. Man jis asocijuojasi ir su Lietuvos šimtmečiu, nes jei šnekame būtent apie pastarąjį šimtą metų, smetoniškas "Napoleonas" buvo kone dažniausiai didžiosioms šventės kepamas tortas", – pasakoja kulinarė. Ir nors norinčiuosius šį saldumyną gaminti dažnai atbaido mitai apie proceso sudėtingumą, Renata tikina, kad jos receptas – gan lengvai įveikiamas. "Mano receptas supaprastintas. Jis yra iš mano knygos "Nostalgiški saldumynai", kuri knygų rinkoje – jau ketveri metai. Knygų mugėse prie manęs dažnai prieina žmonės ir pasidžiaugia, kad baimė, ar pavyks išsikepti "Napoeloną", buvo nepagrįsta", – šypsosi populiarių kulinarinių knygų autorė.

Projekto inicijatorės Renatos Ničajienės tortas "Napoleonas"

Gaminimo laikas: 2 val. ir torto brandinimas

20 cm skersmens torto lakštams reikės:

200 g sviesto,

1 kiaušinio,

320 g miltų,

70 ml vandens,

2 šaukštų konjako,

1 šaukšto citrinų sulčių,

žiupsnelio druskos.

Plikytam kremui:

3 kiaušinių trynių,

500 ml pieno,

1 stiklinės cukraus,

pusės stiklinės miltų,

100 g sviesto,

kelių lašų migdolų esencijos,

1 šaukštelio vanilinio cukraus.

Papildomam sluoksniui: kelių šaukštų spanguolių, juodųjų serbentų ar bruknių uogienės.

Pagaminkite plikytą kremą. Trynius konditerine šluotele išplakite kartu su paprastu ir vaniliniu cukrumi, migdolų esencija. Kad būtų lengviau plakti, įpilkite šlakelį šalto pieno. Į plakinį suberkite miltus, gerai išmaišykite. Jei masė per tiršta, galite įpilti dar kiek pieno, kad būtų panaši į tirštą grietinę. Atskirame puode užkaiskite pieną, kol užvirs. Karštą pieną po truputį, nuolat maišydami, pilkite į trynių masę. Kremo ruošinį statykite ant vidutinės kaitros ir kaitinkite nuolat maišydami, kol kremas pradės tirštėti. Kremo užvirti nereikia, jis bus paruoštas, kai maišant šaukštas apsivels kremu. Tada į karštą kremą suberkite gabalėliais pjaustytą sviestą, išmaišykite, kol ištirps ir vienodai pasiskirstys. Paruoštą plikytą kremą uždenkite ir palikite, kad praauštų. Atšalęs kremas bus dar tirštesnis.

Paruoškite tešlą torto lakštams. Kiaušinį lengvai išplakite, supilkite 70 ml vandens, konjaką, citrinos sultis ir žiupsnelį druskos, išplakite. Šaltą sviestą supjaustykite nedideliais gabaliukais, apvoliokite juos miltuose. Elektrine kapokle sviestą su miltais kapokite, kol jie pavirs į riebius miltus. Į juos supilkite kiaušinio plakinį ir užmaišykite kietą tešlą. Paruoštą tešlą susukite į maistinę plėvelę, dėkite valandai į šaldytuvą, kad atšaltų.

Tešlą išimkite iš šaldytuvo ir kiek paminkykite, kad būtų lengviau kočioti, padalykite į dešimt vienodų dalių. Kiekvieną tešlos dalį plonai iškočiokite ant kepimo popieriaus, pabarstyto miltais. Ant tešlos uždėkite nedidelę lėkštę, apipjaukite apvalios formos torto lakštą. Tešlą subadykite šakute, kad ji kepdama labai nesipūstų. Paruoštą iš tešlos lakštą kartu su tešlos nuopjovomis statykite kepti į įkaitintą 220 laipsnių orkaitę 5 min., kol iškeps. Taip kepdami vieną po kito, iškepkite visus torto lakštus. Tešlos nuopjovas panaudokite tortui papuošti, todėl kelias pačias gražiausias pasilikite, o likusias sutrinkite į miltus.

Formuokite tortą. Kiekvieną torto lakštą pertepkite kelias šaukštais plikyto kremo, kelis torto sluoksnius galite pertepti spanguolių, juodųjų serbentų ar bruknių uogiene. Plikyto kremo palikite torto viršui ir šonams aptepti. Kai visus torto sluoksnius sutepsite, vienodai kremo užtepkite ant jo viršaus ir šonų. Paruoštą tortą apiberkite sumaltais tešlos trupiniais ir statykite mažiausiai nakčiai, o geriau – visai parai į šaldytuvą, kad subręstų.

Tortą puoškite keptomis tešlos atraižomis ir lazdynų riešutais, cukruotomis spanguolėmis, apibarstykite milteliniu cukrumi.

"Kitchen Obsession" autoriaus Pauliaus Strasevičiaus morkų tortas

2 kg torto tešlai reikės:

220 g miltų,

8 g kepimo miltelių,

2 g druskos,

100 g rudojo cukraus,

50 g kokosų drožlių,

100 g razinų,

200 ml aliejaus,

4 kiaušinių,

650 g morkų.

Kremui:

500 g kreminės varškės,

400 ml 35 proc. grietinėlės,

1 citrinos sulčių,

100 g miltelinio cukraus.

Pasigaminkite tešlą. Orkaitę įkaitinkite iki 170 laipsnių temperatūros.

Smulkiai sutarkuokite morkas, sumaišykite su kiaušiniais, druska, aliejumi, cukrumi, kokosų drožlėmis ir razinomis. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir tada – su morkų mase. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi, supilkite tešlą ir šaukštu išlyginkite. Kepkite 20 min. Iškeptą biskvitą atvėsinkite.

Paruoškite kremą. Grietinėlę išplakite iki standumo, įmaišykite miltelinį cukrų, citrinos sultis ir kreminę varškę.

Suformuokite tortą. Biskvitą supjaustykite į keturias lygias dalis. Dalį kremo palikite tortui papuošti. Likusiu kremu sutepkite biskvitus, sudėkite vieną ant kito ir lengvai spustelėkite. Likusiu kremu puoškite torto viršų, berkite uogas.