Baltarusijos opozicijos atstovai dieną Vilniuje tęs konferenciją „Naujoji Baltarusija“, skirtą apžvelgti situaciją šalyje ir suderinti veiksmus, o vakare numatyti renginiai Katedros aikštėje ir prie Baltarusijos ambasados.

Pavakary Vilniaus arkikatedroje bus aukojamos šv. mišios už A. Lukašenkos režimo aukas ir Ukrainoje žuvusius savanorius, vėliau Katedros aikštėje bus išskleista tautinė baltarusių vėliava, vyks mitingas. Po to bus žygiuojama prie Baltarusijos ambasados ir ten uždegamos žvakės.

Klaipėdoje, prie Arkos paminklo, numatytas Baltarusijos orumo dienos minėjimas.

2020 metų rugpjūčio 9 dieną Baltarusijoje vyko prezidento rinkimai. Paskelbus, kad juos vėl laimėjo nuo 1994 metų šaliai vadovaujantis autoritarinis prezidentas Aliaksandras Lukašenka, šalyje kilo masiniai protestai.

Opozicija ir Vakarų šalys šių rinkimų nepripažįsta laisvais bei teisingais.

Baltarusijos valdžia į opozicijos demonstracijas sureagavo itin griežtomis priemonėmis: milicija sulaikė per 35 tūkst. žmonių, tūkstančiai protestuotojų teigė patyrę jėgos struktūrų pareigūnų smurtą. Svarbiausi opozicijos veikėjai buvo įkalinti arba priversti palikti šalį, nepriklausomų žiniasklaidos priemonių redakcijos apieškotos, o jų žurnalistai – areštuoti.

Su A. Lukašenka rinkimuose konkuravusi Sviatlana Cichanouskaja savo politinę veiklą tęsia iš Vilniaus.

Europos Sąjunga įvedė sektorines sankcijas Baltarusijai, įskaitant prekybą kalio trąšomis. Anksčiau sankcijos įvestos atskiriems Baltarusijos pareigūnams, prisidėjusiems prie taikių demonstracijų malšinimo ir represijų. Lygiagrečiai sankcijas Baltarusijai sugriežtino JAV, Jungtinė Karalystė, Kanada.

Žmogaus teisių grupė „Viasna“ savo tinklalapyje skelbia, kad ir šiuo metu Baltarusijoje yra 1,2 tūkst. politinių kalinių.

Minint antrąsias protestų prieš Vakarų nepripažįstamus Baltarusijos prezidento rinkimus metines, pirmadienį jis susitiko su šios šalies opozicijos lydere Sviatlana Cichanouskaja ir kitais pilietinės visuomenės, opozicijos atstovais, skelbia Užsienio reikalų ministerija (URM).

Lietuvos diplomatijos vadovo teigimu, prieš dvejus metus prasidėję masiniai protestai buvo aiškus Baltarusijos žmonių laisvės siekio manifestas, pavyzdys, kaip oriai, drąsiai ir taikiai kovoti už savo laisves ir teises.

„Rusijos karo prieš Ukrainą metu turime nepamiršti ir Baltarusijos – kaip prieš dvejus metus, taip ir šiandien šaliai reikia demokratinio pasaulio paramos. Laisvės siekianti Baltarusija turi išlikti ir Lietuvos, ir tarptautinės politikos darbotvarkėse. Tikiu, kad sutelktos Baltarusijos demokratinių jėgų ir mūsų visų pastangos padės įgyvendinti pagrindinį tikslą – kuo greičiau surengti šalyje demokratinius rinkimus“, – pranešime sakė G. Landsbergis.

Rusijos karo prieš Ukrainą metu turime nepamiršti ir Baltarusijos – kaip prieš dvejus metus, taip ir šiandien šaliai reikia demokratinio pasaulio paramos.

Ministerijos teigimu, su susitikimo dalyviais taip pat buvo aptarta Baltarusijos režimo įkalintų politinių kalinių tema. Skaičiuojama, kad jų šiuo metu yra daugiau kaip 1,2 tūkstančio.

G. Landsbergis išreiškė palaikymą baltarusių tautos valiai priešintis Baltarusijos režimo dalyvavimui Rusijos agresijoje prieš Ukrainą, taip pat Kremliaus siekiams sunaikinti Baltarusijos nepriklausomybę.

2020 metų rugpjūtį paskelbus apie eilinę A. Lukašenkos pergalę Baltarusijos prezidento rinkimuose, opozicija rezultatų nepripažino. Šalyje daugiau nei pusmetį tęsėsi beprecedenčiai masiniai protestai, tačiau režimas demonstracijas nuslopino.

Europos Sąjunga ir JAV nepripažįsta A. Lukašenkos teisėtu prezidentu, Vakarai yra paskelbę Minskui sankcijų.

Baltarusijos teisėsauga savo ruožtu S. Cichanouskajai, taip pat opozicionieriui Pavelui Latuškai ir jų bendražygiams iškėlė bylą dėl terorizmo.

Šių metų vasarį Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, ilgametis Kremliaus sąjungininkas A. Lukašenka remia Maskvą, Baltarusija veikia kaip Rusijos karinių pajėgų užnugario bazė.

Pirmųjų Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos perrinkimo metinių proga Briuselio išplatintame pareiškime rinkimai pavadinti sufalsifikuotais.

„A. Lukašenkos režimas ėmėsi susidorojimo su savo paties visuomene ir dar labiau pagilino konfliktą su Baltarusijos žmonėmis. Opozicijos ir prodemokratinių jėgų atstovai su tūkstančiais piliečių iš įvairių visuomenės sluoksnių arba mirė neaiškiomis aplinkybėmis, buvo suimti, arba buvo priversti palikti šalį ir gyventi tremtyje“, – sakoma pareiškime.

Jame pabrėžiama, kad Baltarusijos piliečiai taikiai protestavo prieš tai, kad A. Lukašenkos režimas nesilaiko teisės viršenybės principo ir šalies tarptautinių įsipareigojimų, įskaitant ir žmogaus teisių srityje.

„A. Lukašenkos režimas pradėjo vykdyti gerai organizuotą represijų ir bauginimo kampaniją prieš pilietinę visuomenę ir žmogaus teisių gynėjus, taip pat sistemingai naikinti nevyriausybines organizacijas ir nepriklausomas žiniasklaidos priemones, turėdamas galutinį tikslą nutildyti visus nepriklausomus balsus ir užgniaužti pilietinę erdvę Baltarusijoje“, – pabrėžė J. Borrellis.

„Savavališki ir nepagrįsti sulaikymai, nesąžiningas persekiojimas, įskaitant teisės į sąžiningą teismą nesuteikimą, bei šimtai dokumentais patvirtintų kankinimų atvejų – visa tai vis dar vyksta nebaudžiamumo aplinkoje. Priverstiniu neteisėtu „Ryanair“ 4978 reiso nutupdymu Minske gegužės 23 dieną ir pažeidžiamų migrantų naudojimu politiniais tiksliais režimas metė dar didesnį iššūkį tarptautinei bendruomenei“, – sakoma pareiškime.

J. Borrellio teigimu, šios Baltarusijos režimo politikos taikiniu tapo ir lenkų bendruomenė.

„Kartu su bendraminčiais partneriais, ES atvirai ir vieningai ragina A. Lukašenkos režimą padaryti galą jo represiniams veiksmams. Laikydamasi savo laipsniško požiūrio, ES yra pasirengusi apsvarstyti tolesnius veiksmus, reaguodama į tai, kad režimas ir toliau ignoruoja savo tarptautinius įsipareigojimus. Vienintelis būdas padaryti galą politinei krizei – tai visapusis nacionalinis dialogas“, – pareiškė ES diplomatijos vadovas.

Jis pabrėžė, kad atšaukti ES sankcijas bus galima tik tuomet, kai Baltarusijos valdžia pradės laikytis visų demokratijos principų ir teisės viršenybės, gerbti įsipareigojimus žmogaus teisių srityje ir nutrauks visas represijas.

Pareiškime nurodoma, kad režimas privalo „paleisti ir besąlygiškai reabilituoti daugiau nei 600 politinių kalinių ir dalyvauti rimtame ir pasitikėjimo vertame bei įtraukliame politiniame procese, kurio rezultatu taptų laisvi ir sąžiningi rinkimai stebint Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir jos demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biurui“.

J. Borrellis taip pat pareiškė, kad kai tik Baltarusija pasuks demokratinių pokyčių keliu, ES įsipareigoja padėti jai stabilizuoti ekonomiką, reformuoti institucijas siekiant paversti jas atsparesnėmis ir demokratinėmis, sukurti naujų darbo vietų ir padidinti pragyvenimo lygį, be kita ko, įgyvendinant iki 3 mlrd. eurų vertės kompleksinį ekonominės paramos planą.

ES diplomatijos vadovas patvirtino, kad Europos Sąjunga ir toliau vieningai palaikys Baltarusijos tautą, be kita ko, teikdama „skubią pagalbą persekiojimo aukoms ir nepriklausomai žiniasklaidai bei humanitarinę pagalbą civiliams“.

ES taip pat palaiko tarptautines iniciatyvas patraukti atsakomybėn visus kaltuosius, be kita ko, per Jungtinių Tautų vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biurą bei Tarptautinę atsakomybės platformą Baltarusijai.

„ES ir toliau rems demokratinę, nepriklausomą, suverenią, klestinčią ir stabilią Baltarusiją. Baltarusijos tautos balsai ir valia nebus nutildyti“, – pažymima J. Borrellio pareiškime.

Lietuvos visuomenės Pilietinės galios indeksas (PGI) 2019 m. paaugo iki 39,7 balo iš 100 galimų, ir tai yra aukščiausia pasiekta reikšmė nuo 2007 m., nuo to laiko, kai šis indeksas buvo pradėtas skaičiuoti. Tai rodo Pilietinės visuomenės instituto (PVI) atliktas tyrimas.

Pilietiškiausi Lietuvoje yra aukščiausio, vidutinio lygmens vadovai ir smulkieji verslininkai (vidutinė PGI reikšmė 47,2 balai), didžiausias pajamas gaunantys žmonės (46,3), turintys aukštąjį išsilavinimą (45,0), taip pat jaunesni – 15–29 m. bei 30–39 m. respondentai (PGI reikšmės 42,4 bei 42,7).

„Pilietinės galios indeksas nuo buvusio paskutinio skaičiavimo paaugo beveik 3 proc. (2016 m. PGI vidutinė reikšmė siekė 37 balus). Šį pokytį labiausiai nulėmė visuomenėje išaugęs pojūtis, kad bendruomenės, visuomeninės organizacijos, taip pat ir paprasti Lietuvos žmonės daro svaresnę įtaką priimant visuomenei svarbius sprendimus“, – konstatuoja Pilietinės visuomenės instituto direktorė, Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė.

Pasak tyrėjos, šis pokytis visuomenėje pasiskirsto netolygiai. Savo įtakos priimant visuomenei svarbius sprendimus vertinimas pastaraisiais metais labiausiai paaugo tarp vyriausiųjų, su šiek tiek aukštesniu (bet ne aukštuoju) išsilavinimu, pensininkų, bedarbių darbininkų, bet taip pat ir aukščiausio lygmens vadovų bei smulkiųjų verslininkų. Kad tapo įtakingesni, taip pat pajautė ir mažesnes pajamas gaunantys, ir gyvenantys ne didmiesčiuose žmonės.

„Taigi, labiausiai pilietinės įtakos padidėjimą pastaraisiais metais mato tos visuomenės grupės, kurias būtų galima pavadinti socialiai pažeidžiamiausiomis. Ir nors jos pagal savo įtakos suvokimą dar atsilieka nuo likusios visuomenės dalies, tas atotrūkis yra stipriai sumažėjęs. Galima manyti, kad taip galėjo atsitikti dėl pastaraisiais metais Vyriausybės vykdytos socialinės ir mokestinės politikos, kuri sustiprino pažeidžiamiausių visuomenės grupių savivertę“, – sako I. Petronytė-Urbonavičienė.

Kita hipotezė, kad šis įtakos padidėjimas gali būti susijęs su 2018 – 2019 m. vykusiomis profesinių sąjungų protesto akcijomis (streikais, mitingais ir kt.). „Šią hipotezę skatina kelti itin išaugęs visuomeninių organizacijų ir bendruomenių įtakos vertinimas ir labai pozityvūs mokytojų protestų vertinimai visuomenėje“, –teigia PVI ekspertė, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė. Apie mokytojų protesto veiksmus teigė girdėję 79 proc. apklaustųjų. Iš jų net 83 proc. šiuos veiksmus vertina teigiamai arba labai teigiamai.

2019 m. populiariausios pilietinės veiklos išliko aukojimas, labdara (39 proc. įsitraukusių), dalyvavimas aplinkos tvarkymo talkose (32 proc.) bei vietos bendruomenių veikloje (26 proc.). Tačiau visose šiose veiklose dalyvaujančių gyventojų dalis nuosekliai mažėja jau beveik dešimtmetį, pvz., lyginant su 2012 m., aukotojų dalis smuko 9 proc., dalyvaujančių aplinkos tvarkymo talkose per šį laiką sumažėjo 22 proc., o įsitraukiančių į vietos bendruomenės veiklas – 11 proc.

Tiriant potencialų pilietinį aktyvumą, paaiškėjo, kad žmones labiausiai paskatintų veikti vietinės reikšmės problema. Tokiu atveju veiksmų jai spręsti imtųsi 28 proc. apklaustųjų, prisidėtų dar 40 proc. Jei iškiltų ekonominė, saugumo ir politinė problema, ji mobilizuotų atitinkamai 58 proc., 54 proc. ir 39 proc. apklaustųjų. Lyginant su 2016 m., 2019 m. žmonių, nusiteikusių aktyviai spręsti šias problemas, šiek tiek padaugėjo.

Lietuvos mokytojų pilietinė galia yra kur kas aukštesnė nei visos visuomenės. Jie dvigubai dažniau nei visuomenė įsitraukia į pilietines veiklas.

Galimybė susidurti su rizika, jeigu būsi pilietiškas, 2019 m. buvo vertinama šiek tiek nuosaikiau nei 2016 m. Vis dėlto rizika atrodo daugiau ar mažiau tikėtina bent pusei respondentų. Rizika, kad, įsitraukęs į pilietinę veiklą, aplinkinių būsi įtarinėjamas tai darantis dėl savanaudiškų paskatų, tikėtina atrodo 57 proc. respondentų. Kad būsi viešai užsipuolamas, šmeižiamas, – 52 proc., sulauksi grasinimų susidoroti – 50 proc., prarasi darbą – 48 proc., aplinkinių būsi laikomas keistuoliu – 47 proc.

Atskirai skaičiuotas Lietuvos mokytojų Pilietinės galios 2019 m. indeksas. Lietuvos mokytojų PGI – 53,7 balai iš 100 galimų.

„Lietuvos mokytojų pilietinė galia yra kur kas aukštesnė nei visos visuomenės. Jie dvigubai dažniau nei visuomenė įsitraukia į pilietines veiklas: mokytojų aktyvumo indeksas lygus 67,4, o visuomenės – 33,8 balams. 71 proc. mokytojų aukoja labdarai, 66 proc. dalyvauja aplinkos tvarkymo, 62 proc. – vietos bendruomenių veiklose, 46 proc. yra pasirašę kokią nors peticiją internetu, 28 proc. dalyvauja visuomeninių organizacijų, judėjimų veikloje. Ketvirtadalis mokytojų aktyvūs socialiniuose tinkluose, internetu skelbė, siuntė pilietinio ar politinio pobūdžio informaciją, dalyvavo virtualioje pilietinėje ar politinėje diskusijoje, penktadalis pranešė apie įstatymų pažeidimus“, – sako PVI ekspertė, VU Sociologijos ir socialinio darbo instituto direktorė doc. dr. Rūta Žiliukaitė.

Mokytojai, lyginant su likusia visuomenės dalimi, labiau domisi viešaisiais reikalais, pozityviau vertina pilietinę įtaką sprendimų priėmimui visuomenėje, šiek tiek labiau nusiteikę veikti visuomenėje kilus politinei, vietos reikšmės, saugumo ar ekonominei problemai. Tačiau vertindami rizikas, susijusias su pilietine veikla, mokytojai beveik nesiskiria nuo likusios visuomenės.

Lyginant su ankstesniais metais, mokytojų pilietinė galia paaugo daugiau nei 5 balais (2014 m. apskaičiuota mokytojų PGI vidutinė reikšmė – 48,1).

Lietuvos pilietinės galios indeksą Pilietinės visuomenės institutas matuoja nuo 2007 metų. Pilietinės galios indeksas parodo, koks yra ir kaip kinta visuomenės domėjimasis viešaisiais reikalais, pilietinis dalyvavimas bei jo potencialas, gyventojų požiūris į turimas pilietines galias.

Pilietinės galios indekso tyrimai yra grįsti reprezentatyviomis Lietuvos visuomenės apklausomis. Apklausas 2019 m. tyrimui atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. 2020 metų vasario ir kovo mėn. apklausti 1007 15–75 m. Lietuvos gyventojai ir 404 bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų mokytojai. Tyrimą finansavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

„Padėtis pasaulyje ir ginkluotės kontrolės srityje kol kas nėra beviltiška. Yra vilties, kad branduoliniai ginklai bus kontroliuojami, tačiau tai jau neturi tapti tik politikų reikalu“, – sekmadienį duodamas interviu naujienų agentūrai „Interfax“ sakė jis.

„Visų šalių pilietinė visuomenė turi kovoti už ginkluotės kontrolę, už padėties pasaulyje gerinimą. Besibaigiančiais metais būtinybė suvienyti pilietines iniciatyvas kovoje už taiką tapo ypatingai ryški“, – sakė M. Gorbačiovas.

„Negalima kliautis tik politikais, – sakė jis. – Pilietinė žmonių visose šalyse iniciatyva turi tapti vieninga. Šiame procese itin svarbus vaidmuo tenka spaudai. Svarbiausia – vienytis ir nenuleisti rankų.“

Interviu jis taip pat sakė, kad „liga traukiasi“ ir jis „sveiksta“.

Anksčiau buvo skelbta, kad gruodžio 19 dieną M. Gorbačiovas pateko į ligoninę dėl plaučių uždegimo.

Nėra naujiena

Iniciatyvos kaip ši, suteikiančios daugiau įsitraukimo galimybių jaunesniems žmonėms, jokia ne naujiena.  Štai Austrijoje balsuoti nuo šešiolikos metų savivaldybių tarybų rinkimuose galima jau nuo 2007 m. Lenktynėse mus lenkia istoriškai ir geografiškai artima Estija bei bent tuzinas kitų valstybių.

Vis dėlto pokyčiai vyksta ir Lietuvoje. Po naujų įstatymo pataisų jau pavasarį kandidatuoti į merus ar tarybos narius galės aštuoniolikos ar devyniolikos metų sulaukęs žmogus, nors anksčiau pasinaudoti šia teise galėjo tik dvidešimtmetis. Vis dažniau diskutuojama apie kandidatavimo į Seimo narius ar prezidentus amžiaus cenzo mažinimą.

Lietuviškame ar pasauliniame diskurse minimų veiksnių, kodėl politinis amžius ankstėja, ne vienas. Vieni mano, kad pats demokratiškumas suponuoja įvairesnių grupių įtraukimą ir  balsavimas nuo šešiolikos metų – demokratijos plėtros dalis. Kiti kalba apie praktinį priemonės veikimą, motyvuoja pasauline praktika, kuri dažniausiai pasiteisina: jauni žmonės ugdo balsavimo įprotį, jaunimo klausimai tampa aktualesni, jaunimo politikoje daugėja.

Paminėtinų argumentų aktualumas neabejotinas, bet kartais jo neužtenka. Tad kyla esminis klausimas, kodėl būtent šios kadencijos metu turėtų būti nuspręsta įteisinti balsavimą nuo šešiolikos metų?

Pabandysiu klausimą aptarti nekartodama kitų politikų paminėtų aspektų, siekdama į šią temą pažvelgti kitu kampu.

Per mažai dėmesio

Lietuvoje – opi demografinė problema. Migracija, mažas gimstamumas, pensinio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas veikia daugelį politikos sričių. Regioninė jaunimo politika – ne išimtis.

Praktinė politika, kuri pati savaime yra labiau pragmatiška nei idealistiška, suponuoja, kad grupės, kurių yra mažiau, atstovaujamos silpniau. Regione likus menkesniam kiekiui jaunimo, politikai verčiau kalba didesnę auditoriją aprėpiančiomis temomis.

Nors sumažėjusį kiekį gali kompensuoti mobilizuotos visuomenės grupės, kaip organizacijos, bet demografinė situacija neigiamai veikia ir jas. Bendruomenėms reikia stiprių komandos žaidėjų, atkaklių lyderių. Visai kaip krepšinyje. Jeigu norime talentų – turime juos ugdyti. Kokybinis filtras veikia tik kalbant apie kiekybę. Tai pasakytų ne vienas treneris, ne vienas organizacijos vadovas, ne vienas mokytojas, pasakyčiau ir aš.

Jeigu politikos mokslininkas Davidas Eastonas būtų gyvas, šioms prielaidoms turbūt neprieštarautų. Nes būtent jo sukurtas "Black box" (liet. juodosios dėžės) modelis puikiai atspindi minėtus aspektus. Mažesnis žmonių skaičius ir silpnesnė interesų grupių veikla lemia menkesnį politikų dėmesį. Juk politika – it dėžė: ji ribota ir ne viskas į ją telpa. Ar tik jaunimas nebus iš jos išmestas?

Gal ir bus, jei nieko nedarysime. Gal ir nebus, jeigu imsimės reikiamų veiksmų. Todėl būtent šiame kontekste siūlau kalbėti apie didesnį jaunimo politikos klausimų prioritetiškumą, balsavimo nuo šešiolikos metų savivaldybių rinkimuose įteisinimą. Atsakomybę prisiimti reikia. Ir tai daryti reikia dabar.

Nors delsimas kartais atrodo neutralus, bet šiuo atveju jis  neigiamas ir kuriantis užburtą ratą. Jaunimo politikoje užsimezgusios problemos, kurios nėra sprendžiamos, laikui bėgant didėja. Vice versa. Suaugusių žmonių problemos  atsiliepia jų vaikams. Juk net paprasčiausias gerklės skausmas  gali virsti ūmine liga, o atmestinas požiūris – gyvenimo stiliumi. Mastai skirtingi, bet principas panašus.

Dovana jauniems žmonėms

Nematau svarių argumentų, kodėl balsavimo nuo šešiolikos metų iniciatyva neturėtų būti įgyvendinta ar pakenktų. Nenoriu paviršutiniškai vertinti kritikos. Priešingai. Ji itin vertinga. Tik kartais pastabos primena argumentus prieš demokratiją kaip tokią savaime. Vis dėlto kritika išgrynina esminę priemonę, kuri negali būti atsiejama nuo balsavimo amžiaus ankstinimo. Tai švietimas.

Demokratija gana dažnokai siejama su Apšvietos idėjomis. Pažanga, apie kurią kalbama šioje visuomenės struktūroje, neatskiriama nuo kokybiško švietimo. Todėl akivaizdu, kad tokie veiksmai kaip švietimo programų atnaujinimas, pedagogų ruošimas, tinkama komunikacija su savivaldybėms ir mokyklomis – neišvengiama ir būtina balsavimo nuo šešiolikos metų įteisinimui.

Tad kyla kitas esminis klausimas: ar politikai ir susitelkusi pilietinė visuomenė sugebės tai padaryti kartu? Žinau, kad jaunimo organizacijos šį klausimą mato kaip svarų ir strateginį žingsnį jauniems žmonėms. Lieka kviesti skirtingų partijų atstovus susitelkti, palikti partinius interesus nuošalėje ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga padovanoti dar vieną dovaną jauniems žmonėms. Pirmyn!

Mes su estais startavome beveik kartu, tačiau jų piliečių pečius slegia penkiolika kartų mažesnė valstybės skola kiekvienam gyventojui ir tikrai tai ne valstiečių vadovavimo nuopelnas. Taigi kyla klausimas, pagal kokius receptus dirbome anksčiau.

Mano nuomone, ugdant pilietinę visuomenę, nebijančią klausti, kritikuoti ir teikti pasiūlymus valdžiai, ne mažiau svarbu ugdyti ir toleranciją kitaip mąstantiems visuomenės nariams, kolegoms ar politiniams oponentams. Ir čia pirmiausia pavyzdį ir turėtų rodyti mūsų įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atstovai.

Aišku, nemažai prie to galėtų prisidėti ir visuomenėje pripažinti autoritetai: mokslininkai, rašytojai, poetai. Manau, evoliucionuojančioje visuomenėje ateityje turėtų išnykti tokie reiškiniai, kai garsus žmogus, išsakantis nuomonę apie naujai pastatytą (visiškai nesvarbu, kadangi tai reliatyvu, gerą ar blogą) paminklą, viešai pareiškia, kad patikti jis gali tik tiems, kurių meninis skonis formavosi Gariūnuose ir "Urmo" bazėje, nes tai turgaus estetika.

Mūsų nepakantumas vienų kitiems pasiekė apogėjų.

Kai stovėjome Baltijos kelyje, mes nesiskirstėme į runkelius ir elitą, keikėme rusų valdžią ir draugiškai dalijomės keliese vieną kanistrą benzino per ekonominę blokadą, buvome vieningi stodami į NATO ir ES, nes žinojome, kad tai mūsų išlikimo sąlyga. Dabar, kai, atrodytų, viskas gerai ir yra palankiausios sąlygos visiems kartu kurti valstybę tokią, kokios mes norime, mūsų nepakantumas vienų kitiems pasiekė apogėjų.

Negi mums reikia karo, žemės drebėjimo, cunamio ar kitos kokios stichinės nelaimės, kad susivienytume vėl bendram kūrybiniam darbui, nežemindami vienas kitų, išlikdami tolerantiški galbūt šiek tiek mažiau išmanančiam, turinčiam kitokią nuomonę piliečiui?

Čia dviračio išradinėti nereikia (pagarbos vienas kitam, valdžios ir piliečių santykiuose), jis per pasaulį jau važiuoja ne vieną tūkstantį metų. Dar 500 metų prieš Kristų žymus kinų mąstytojas Konfucijus savo traktatuose pabrėžė individo ir valdžios moralės, teisingų socialinių santykių išlaikymo, teisingumo svarbą, išliedamas tvirtus tolerancijos ir pakantumo visuomenėje pamatus.

Pats demokratijos terminas net ir politikų kalbose, regis, prarado turinį. Tačiau politikos mokslai demokratijos tyrimams skiria nemažai dėmesio ir analizuoja skirtingus demokratizacijos etapus. Vienas svarbiausių yra demokratijos konsolidacijos etapas, kurio metu sukuriami demokratiniai institutai, įtvirtinamos demokratinio žaidimo taisyklės. O vienas svarbiausių konsoliduotos demokratijos elementų yra susiformavusi pilietinė visuomenė. Pmilietinė visuomenė negimsta per naktį, jos branda yra sunkiai pasiekiama. Ir nors Lietuva laikoma konsoliduotos demokratijos šalimi, pilietinės visuomenės problemos toli gražu neišspręstos.

Kasmet atliekami Pilietinės visuomenės instituto tyrimai, kuriuose tiriamas pilietinės galios indeksas, Lietuvoje, deja, nerodo rimtesnės pažangos. 2010 m. jis siekė 37,8, o 2016 m. 37 punktus, kai galimas maximumas yra 100. Pilietinis aktyvumas yra žemas, nerimą turėtų kelti ir tai, kaip žmonės vertina pilietinio aktyvumo rizikas. Net 51 proc. galvoja, kad labai tikėtina ar tikėtina, jog tai gali grėsti darbo praradimu, 54,4 proc. mano, kad dėl to galėtų būti viešai užsipuolami.

Ir situacija, kai medikai sulaukia iš vyriausybės tokio atsako, nors galimybę streikuoti jiems laiduoja Konstitucija, pagrįstai kelia klausimą, koks valdžios požiūris į piliečius –  ar valdžia pati siekia būti pilietinės visuomenės brandos katalizatoriumi, ar kaip tik žaidžia „nulinės sumos“ žaidimą, siekdama silpnos pilietinės visuomenės, kurios valdymas tiesiog patogus. Anksčiau matėme pastarąjį modelį. Nebuvo įtraukianti piliečius ir A. Kubiliaus vyriausybė, protestuojantis jaunimas dėl Darbo kodekso premjerui A. Butkevičiui kėlė tik erzelį, o kalbėtis su tuo jaunimu jis net neišdrįso. Tuometė Seimo pirmininkė apskritai pareiškė, jog jaunimui sveika pagulėti ant kieto grindinio. Esant brandžiai pilietinei visuomenei po tokio pareiškimo jos kėdė turėjo rimtai suklibėti. Bet nieko panašaus neįvyko.

Dabartinis „valstiečių“ neretai demonstruojamas požiūris, deja, nerodo esminių pokyčių valdžios ir visuomenės santykyje. O tai svarbu, nes tikėtis sėkmingo vyriausybės programos prioritetų įgyvendinimo be visuomenės įtraukimo, be dialogo, įtikinėjimo, efektyvios komunikacijos yra neįmanoma.

Pilietinės visuomenės funkcijos yra ir valdžios kontrolė, ir valstybės kūrimas. Ir dabartinės valdžios politikams derėtų net pasveikinti tai, jog medikai ir kiti pradeda vis garsiau kalbėti. Žinoma, sunku derinti visų interesus, vyriausybei nėra lengva, negalima teigti, jog ir niekas nedaroma. Tačiau nuo politikų siunčiamų žinučių labai priklauso ir tai, kaip jaučiasi žmonės, kiek jie jaučia jų norą įsiklausyti ir leisti visiems įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą. Nuo to priklauso ir ar apskritai piliečiai jaučiasi esą šios valstybės dalimi ir linkę jausti atsakomybę už tai, kas jų valstybėje vyksta, o ne visko laukti iš politikų. Lietuvoje ir taip visuomenės ar jos grupių bendras veikimas, realus spaudimas valdžios institucijoms, deja, yra retas reiškinys. Dažniau tiesiog pasyviai laukiama, kad kažkas kažką padarys, o nesulaukus ieškoma kitų gelbėtojų. Todėl toks politikų požiūris yra labai netoliaregiškas. Bet išminčiai ir politikai, regis, vis nepakeliui.

Nėra sveikintina ir tai, jog politikai patys gal net to nesuvokdami sudaro įspūdį apie taikomus dvigubus standartus. Policininkai, mokytojai ne kartą grasino streikais, kėlė reikalavimus, protestavo. Ir stebėjome, jog policijoje pokyčiai vyko. Jie tikrai buvo labai reikalingi. Bet tai ir tapo pavyzdžiu kitiems, jog esant lyderystei, valdžios ambicingumui, pokyčiai gali vykti. Todėl ar galima piktintis, jog kiti nenori laukti, kada ateis jų eilė ir nori pokyčių šiandien.

Premjerui derėtų prisiminti policijos šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti“. Tai labai būtų geras šūkis ir jo vadovaujamai vyriausybei. Jei į piliečius bus žiūrima iš aukšto tik kaip į tuos bėdžius, nuolat prašančius išmaldos, deja, tokia politika į jokį geresnį rytojų nenuves.

Trečdalis gyventojų žada asmeniškai prisidėti Lietuvoje priimant pabėgėlius, tačiau pusė visuomenės liktų apatiška, rodo Pilietinės visuomenės instituto užsakymu rugsėjo viduryje atlikta apklausa.

Jos metu metu 29 proc. respondentų teigė, jog vienaip ar kitaip asmeniškai prisidėtų priimant pabėgėlius Lietuvoje. 18 proc. visų apklaustųjų teigė, jog prisidėtų skatindami aplinkinius būti tolerantiškais atvykusiųjų atžvilgiu, 12 proc. – paremdami pabėgėlius finansiškai ar daiktais, 6 proc. – skirdami savo laiką savanoriškai veiklai, padedančiai pabėgėliams integruotis į mūsų visuomenę.

Bet beveik pusė visuomenės priimant pabėgėlius Lietuvoje liktų apatiška – 48 proc. respondentų teigė, jog asmeniškai neprisidėtų nei finansine, nei parama daiktais, neskirtų laiko savanoriškai veiklai integruojant atvykusiuosius, neskatintų ir aplinkinių būti tolerantiškais.

Dažniau vienokią ar kitokią pagalbą pabėgėliams Lietuvoje pasirengę suteikti labiau išsimokslinę, didesnes pajamas gaunantys, taip pat jaunesni – iki 40 metų – Lietuvos gyventojai, kiek dažniau – moterys, apklausos duomenis skelbia Pilietinės visuomenės institutas.

Labiausiai pabėgėliams draugišku miestu, remiantis apklausos duomenimis, galima įvardinti Vilnių – čia bent vienu iš vardintų būdų pabėgėliams padėtų 45 proc. gyventojų. Asmeniškai pagelbėti atvykstantiems nusiteikę ir trečdalis kitų didžiųjų miestų gyventojų, ketvirtadalis kaimo vietovių gyventojų. Mažiausiai pabėgėliams linkusių padėti – mažesniuose miestuose, rajonų centruose: asmeniškai prie pagalbos viena ar daugiau formų galimai prisijungsiantys čia teigė 18 proc., nė viena forma neketinantys prisidėti – 53 proc. apklaustųjų.

Pranešime pažymima, jog kas penktam respondentui apklausos metu buvo sunku atsakyti į klausimą apie asmeninį įsitraukimą priimant pabėgėlius Lietuvoje - 18 proc. respondentų teigė, jog sunku pasakyti, dar 5 proc. neatsakė į klausimą.

„Galima manyti , kad būtent šią nemažą visuomenės dalį artimiausioje ateityje dar labai paveiks tiek valdžios institucijų komunikacija, tiek kiti viešojoje erdvėje nuskambantys pranešimai, nuomonės, istorijos,“ – situaciją komentuoja politologė, Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė.

Pilietinės visuomenės instituto užsakymu reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą rugsėjo 8-17 dienomis atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“. Tyrimo metu apklausti 1002 18 m. ir vyresni Lietuvos gyventojai visoje Lietuvoje.