Siuvinėjimu užkrėtė anytą

Tiek siuvinėjimo, tiek antpirščių kolekcionavimo pradininkė yra Audra Budrienė. Adata tapyti paveikslus ji pradėjo prieš 17 metų. „Jaunesniajai dukrai darbų pamokai reikėjo išsiuvinėti paveiksliuką – saulytę, o ji su rankdarbiais susipykusi visiškai. Tą darbelį padariau aš, o grįžusi iš mokyklos dukra pasakė, kad mokytojai jis labai patiko, kad į parodą Briuselyje jai reikia vežtis tris darbus, tad mokytoja paprašė juos išsiuvinėti. Nupirkau paprastus vaikiškus paruoštukus ir išpildžiau prašymą. Kai siuvinėjau, matė močiutė (taip Audra vadina anytą – red. pastaba). Ji taip pat panoro pabandyti ir išmokti“, – prisiminė pašnekovė.

Pasak Audros, užsikabino abi, tačiau jų siuvinėjimo technikos skiriasi: Audra pagal schemą siuvinėja ant baltos medžiagos, o anyta – ant paruoštų schemų.

„Vienu metu siuvinėjimas buvo tapęs priklausomybe: jei neprisėsdavau prie šio darbo, net pyktis imdavo. Laimei, pavyko susivaldyti, juk negali visą laiką skirti vien siuvinėjimui“, – atviravo domeikaviškė. Dabar ji produktyviau išnaudoja laiką, skirtą pomėgiui: klausosi audioknygų ar žiūri serialus.

Pradžia: šie darbeliai – O. Budrienės pirmieji. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Ėmėsi reprodukcijų

Kadangi per 17 metų A. Budrienė išsiuvinėjo gausybę mažų paveiksliukų, neseniai ėmėsi garsių dailininkų reprodukcijų. Pirmasis bandymas – natiurmortų tapytojo Raymondo Campbello „Vynas“ – pavyko puikiai, o šiuo metu Audra adata kopijuoja biblinių scenų ir mitinių būtybių tapytojo Herberto Jameso „Afroditę“. Tokiam darbo atlikti prireikia 1–1,5 metų, „Afroditę“ Audra pradėjo pernai lapkritį.

Įspūdingas ir kitas skaičius: šiai reprodukcijai reikia 200 skirtingų atspalvių siūlų. Paklausta, kas buvo lengviausia iš to, kas jau atlikta, pašnekovė patikino: „Lengvo nebuvo nieko. Gal kūną siuvinėti buvo paprasčiau, o nuo viso kito net akyse mirguliuoja: trys ar keturi kryželiai ir jau reikia imti kitą atspalvį.“

Siuvinėjimas Audrai – ne menas, o juodas darbas ir kantrybės ugdymas. Šį pomėgį moteris vadina meditacija, psichoterapija, iš jo neuždirbsi tiek, kiek įdedi. O. Budrienei tai – maloni laiko leidimo forma. Tačiau abi moterys vienbalsiai pripažįsta: siuvinėjimas įtraukia ir užburia.

Nė viena jų savo rankdarbių nepardavinėja, tačiau artimiesiems, draugams mielai dovanoja. „Viena moteris, pamačiusi mano anūkės ūgio matuoklę, paprašė išsiuvinėti tokią pačią. Kai pasakiau kainą, išvadino mane ne pačiais gražiausiais žodžiais“, – prisiminė Audra.

Detalės: šie žavūs O. Budrienės puodeliai pagyvina virtuvę. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Renkasi didelius paveikslus

„Nežinau, kokio dydžio buvo darbas moters, kuri kryželiu siuvinėjo žemėlapį, tačiau čia – mano asmeninis rekordas, 2,4 ir 0,7 metro“, – demonstruodama paveikslą per visą kambarį sakė Audra. Išsiuvinėti dvylika japonų imperatoriaus sugulovių auksarankė užtruko penkerius metus. Beje, tokio pat dydžio darbą – miesto vaizdą – yra išsiuvinėjusi ir O. Budrienė.

Audra šio, kaip ir kitų darbų, neskuba rėminti. „Labai susidomėjau skiautinių menu, todėl galvoju padaryti ką nors panašaus į pano, – idėjomis dalijosi kūrybiškumu trykštanti pašnekovė. – Nusipirkau kursus, jau mokausi, bet kol kas nieko gražaus nesu padariusi.“

Trukmė: A. Budrienė 2,4 ir 0,7 metro dydžio paveikslą su dvylika Japonijos imperatoriaus sugulovių adata nutapė per penkerius metus. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Užkrečiančios lauktuvės

„Esu siuvėja, todėl pirmąjį antpirštį gavau lauktuvių. Jį brolis parvežė iš Egipto“, – kito pomėgio pradžią prisiminė pašnekovė. Kadangi Audra ir Vidas turi ir bendrą pomėgį – keliones, Graikijoje atkreipė dėmesį, kokių įvairių esama antpirščių. Šioje, o vėliau ir kitose domeikaviečiai taip pat įsigydavo tokių suvenyrų, lauktuvių jiems parveždavo ir keliaujantys draugai.

Surinkusi 250 antpirščių, Audra kolekciją perdavė vyrui. Dabar joje – 4 266 šios siuvėjų darbo priemonės. „Turime antpirščių iš visų pasaulio šalių, net tolimosios Australijos, Amerikos, Japonijos, nors jose nesame buvę“, – šypsojosi V. Budrys. Kartais Budriai apsilanko sendaikčių turguose ir ten sužvejoja tai, ko dar savo kolekcijoje neturi.

Kai turimi siuvėjo darbo įrankiai jau nebetilpo į nedidelę laiptuotą lentynėlę, Vidas atsitiktinai venoje parduotuvėje pamatė puikiai kolekcijai tinkančias įstiklintas lentynėles ir jas patobulino.

Siuvinėdama paveikslus Audra ugdo kantrybę, o Vidas turtindamas kolekciją neabejotinai lavina atmintį. Jis puikiai prisimena, ar tokį antpirštį jau turi, jo tikslią vietą specialiose lentynose.

Antpirščiai sudėlioti ne pagal kilmės šalis, o pagal tam tikrą sistemą: vaikiška, paukščiukų, gėlių, religinė ir kitos kolekcijos. Vietai įtakos turi ir medžiaga, iš kurios jie pagaminti. Kolekcijoje yra metalinių, porcelianinių, melchiorinių, iš Murano stiklo, lavos, gintaro, dramblio, briedžio ir kupranugario kaulų.

Pasak kolekcininko, kiekviena šalis turi savo antpirščių, juos išleidžia kokių nors švenčių, įsimintinų datų proga. „Dabar laukiame suvenyro iš Anglijos su naujuoju karaliumi Karoliu III“, – patikino pašnekovas.

Brangiausi: šie 30 antpirščių kolekcininkams mieliausi. / Regimanto Zakšensko nuotr.

30 brangiausių

Budriai neperka brangių juvelyrinių, deimantais inkrustuotų antpirščių, nes mano, kad taip investuoti beprasmiška. Tačiau gausioje kolekcijoje išskiria 30 brangiausių.

„Šis yra darytas Maltos juvelyrų, specialiai mūsų vestuvių 25-ųjų metinių proga. Šiuos tokį pat pomėgį turinti moteris mums parvežė iš Japonijos. O šis – iš Maroko, ten keliavome keturiese su gidu. Jis taip įsitraukė į antpirščių paieškas, kad net pamiršo savo tiesioginį darbą – pasakoti mums – ir vedžiojo po visas suvenyrų parduotuvėles, galop visas turgus šurmuliavo ir ieškojo mums antpirščių“, – šypsojosi moteris.

Tarp širdžiai mielų – ir draugų padovanoti specialiai mūsų šalies keramikės gaminti vardiniai antpirščiai, jie – vieninteliai tokie visame pasaulyje. Dar vienas, turintis tokį pat statusą, – pirktas iš dailininko Krokuvoje.

Vertingos yra ir kopijos, kurias Budriai perka iš kitų kolekcininkų. Viena tokių – Tiudorų dinastijai skirto ir 1552 m. pagaminto antpirščio.

Kadangi kolekcija saugoma įstiklintose lentynėlėse, kol kas savininkams neteko jų valyti, tačiau abu kraipė galvas spėliodami, kiek laiko užtruktų generalinis tvarkymas.

Domeikaviečiai net nebandė domėtis, ar jų kolekcija Lietuvoje yra didžiausia, bet paakinti žadėjo išsiaiškinti ir kreiptis dėl galimo rekordo fiksavimo. Šeimos moterys jau brandina mintį apie parodos organizavimą, net gera proga išties netoli – kitąmet Onutei Budrienei sukaks 85-eri.

Vienas nieko nenurodė

Klaipėdoje į mero postą pretenduoja 11 politikų – 2 moterys ir 9 vyrai.

Visi jie siekia į savo pusę patraukti rinkėjus, net smulkmenomis. Viena jų – trumpa žinutė apie pomėgius viešai pateiktose biografijose.

Vienas kandidatas į uostamiesčio merus savo pomėgių nenurodė, kiti atskleidė, kad mėgsta skaityti ar tapyti.

Vieni domisi aplinkosauginiu švietimu, kiti – dėlionėmis, kelionėmis į nepažintas vietas.

Tarp kandidatų – nemažai muzikos, sporto ir kultūros bei meno renginių mėgėjų. Yra ir sodininkystės entuziastų.

Rinkėjui, kuris mąsto emocijomis arba vaizdiniais, toks dalykas svarbus.

Tarp klaipėdiečių kandidatų į merus yra ir žvejybos, medžioklės bei ornitologijos gerbėjas.

Žvejai ir medžiotojai

Daugiausia žvejų ir medžiotojų yra tarp pretendentų į Klaipėdos bei Kretingos rajonų merus.

Abiejose savivaldybėse šių postų siekia po aštuonis kandidatus.

Tarp jų yra mėgstančiųjų žaisti šachmatais, besidominčiųjų bendruomenių reikalais, kelionėmis, kultūra, knygomis, renginių organizavimu, maisto ruošimu, filmais.

Kai kurių Kretingos ir Klaipėdos rajonų pretendentų į merus aistra – žirgininkystė, slidinėjimas, taip pat žygiai baidarėmis, dviračiais ar pėsčiomis.

Tarp kandidatų yra ne vienas motociklų mėgėjas.

Yra tokių, kurių pomėgiai – pirtis, astronomija, fotografija, smiginio žaidimas, kulinarija.

Viena kandidatė nurodė, kad jos pomėgis – „bendravimas su anūku, pasivaikščiojimas pajūryje, mokslinių darbų rašymas, grožinės literatūros skaitymas, bendravimas su įvairių profesijų žmonėmis, kultūros renginiai“.

Kitai pretendentei patinka dalyvauti konferencijose, groti pianinu, rašyti straipsnius teisinėmis temomis, dar yra sporto ir savanorystės entuziastų.

Viena Kretingos rajono kandidatė į merus savo pomėgių rinkėjams neatskleidė.

Tačiau daugiausia politikų, pretenduojančių į Kretingos ir Klaipėdos rajono merus, mėgsta žvejybą ir medžioklę.

Domina laivų modeliukai

Kurortinių Neringos ir Palangos savivaldybių kandidatai į merus medžiokle nesidomi, nors tarp jų yra vienas kitas užkietėjęs žvejys.

Pretendentai, žinoma, yra sportuojantys, keliaujantys ir besimėgaujantys gamta, laisvalaikį mėgstantys leisti su šeima.

Jie domisi numizmatika, istorija, menais, muzika, knygomis, informacinėmis technologijomis, psichologija, laivų modeliavimu, fotografija, šachmatais ir savanoryste, taip pat socialiniais tinklais ir politika.

Yra tokių kandidatų, kurių didžiausias pomėgis – bendrauti su žmonėmis.

Neringoje į merus pretenduoja 4 vyrai, o Palangoje – 3 moterys ir 5 vyrai.

Emocijos prieš analizę

Politologas Lauras Bielinis mano, kad yra kategorija rinkėjų, kurių pasirinkimui įtakos galėtų turėti kandidato pomėgiai.

Lauras Bielinis, archyvo nuotr.

Tačiau išsamiau politika besidomintiems piliečiams tokios smulkmenos, anot politologo, visai nesvarbios.

„Rinkėjui, kuris mąsto emocijomis arba vaizdiniais, toks dalykas svarbus, jis išties iš to daro išvadas. Tam rinkėjui, kuris mąsto racionaliai ir yra politiškai orientuotas, tai nesvarbu. Manyčiau, rinkėjų, mąstančių vaizdiniais, yra daugiau. Ar politikai, neatskleidę savo pomėgių rinkėjams, padarė klaidą? Nedaryčiau tokios išvados, tai būtų pernelyg supaprastinta. Nėra judesio iš taško A į tašką B tiesiai. Galbūt tie politikai veikia kitaip, gal jie emocijas rinkėjams sukelia savo prisistatymuose“, – svarstė L. Bielinis.

Mokosi šeimoje

"Vaiko, kaip asmenybės, raidai nepaprastai svarbi yra aplinka, kurioje jis auga, bręsta, įgyja įgūdžių, mato formuojamas tradicijas, tarpusavio santykius. Teigiamai asmenybės raidai būtinas dėmesys, laikas kartu, atviri pokalbiai ir, žinoma, tinkamas tėvų, suaugusiųjų pavyzdys visose gyvenimiškose situacijose", – sako R.Bložienė.

Šeimoje vaikai kaupia patirtį – išmoksta ir perima šeimos modelį, elgesio normas, vertybes.

"Dirbome su šeima, kai po mamos mirties jau ūgtelėję vaikai buvo apgyvendinti pas budinčius globėjus. Nešvara, netvarka, aplink tik juoda ir pilkos spalvos – iš tokios tamsumos vaikai pateko į kitokį pasaulį. Mergaitė sakė niekada negalvojusi, kad kiti gyvena kitaip. Globėjai vaikus mokė ne tik šluotas laikyti, bet ir asmens higienos. Pasitaiko, kad vaikai, pabuvę kitokioje socialinėje aplinkoje, sugrįžti į savąją net nenori, o būna, kad grįžę namo įgytus įgūdžius bando pritaikyti savo kasdienybėje", – sakė socialinė darbuotoja.

Taisyklės ir pareigos

Pasak R.Bložienės, socialinė aplinka – tai ne tik švarūs drabužiai, tvarkinga buitis. Tai gerokai daugiau, o bene svarbiausia – bendravimas ir vaiko ugdymas.

"Nuo mažų dienų būtina ugdyti vaiko savarankiškumą, bendravimo įgūdžius, reikalauti laikytis tvarkos, higienos, užbaigti pradėtą darbą – taip ugdoma atsakomybė, nuoseklaus darbo įgūdžiai", – pastebėjo specialistė. Ji taip pat pažymėjo, kad namuose turi būti nustatytos ir tam tikros taisyklės, ribos, kurios ugdo vaiko elgesį, moko valdyti emocijas. Deja, anot pašnekovės, socialinių įgūdžių formavimą tėvai dažnai pamina, stengdamiesi įtikti vaikui. Ypač tai išryškėja skyrybas išgyvenančiose šeimose.

"Vaikų palankumą norintys pelnyti tėvai dažnai pamiršta, kad vaikai turi ne tik teises, bet ir pareigas, pavyzdžiui, padėti tvarkyti namus. Žinoma, vaikas mieliau renkasi augti su tuo iš tėvų, kuris nuolaidžiauja, lepina, nekelia didelių reikalavimų. Tačiau per pareigas ugdomi vaiko socialiniai gebėjimai, formuojasi asmenybė, o toks tėvų elgesys tėra manipuliacija", – pabrėžė vaiko teisių gynėja.

Tampa iššūkiu

Socialinių įgūdžių stokojantiems vaikams iššūkiu tampa ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

"Nepaprastai svarbūs vaikui elementarūs pokalbiai, domėjimasis jo kasdiene veikla. Vaikai, kuriems tėvai skiria nepakankamai dėmesio, dažnai būna atsiskyrę, nepasitikintys savimi, trūksta gebėjimų prisitaikyti prie naujų situacijų, užmegzti ir palaikyti ryšį su bendraamžiais. Dėl negebėjimo prisitaikyti, tokie vaikai patiria emocinių ir elgesio sunkumų, dažnai linkę elgtis netinkamai, laužyti taisykles. Paauglystės laikotarpiu elgesio sunkumai gali stiprėti", – pažymi tarnybos socialinė darbuotoja.

Anot R.Bložienės, vaiko gebėjimui prisitaikyti socialinėje erdvėje didelę įtaką daro ne tik bendravimas šeimoje, bet ir bendraamžių grupėje.

"Vaikai, lankantys būrelius, dienos centrus ar įsitraukiantys į visuomeninę veiklą, būna savarankiškesni, vystosi atsakomybės jausmas, ugdoma kantrybė ir gebėjimas valdyti emocijas. Tokie vaikai patenkina pažinimo, lavinimosi, saviraiškos ir išradingumo poreikius. Įgauna pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, adekvačiai priima pastabas ir kritiką, geba dirbti komandoje", – pastebėjo specialistė.

Jei namuose ir už jų ribų patenkinamas vaiko poreikis bendrauti, būti išklausytam, toks vaikas lengviau įveikia sunkumus, lengviau priima sprendimus, geba reikšti mintis. Bendravimas suteikia ir saugumo jausmą.

Vaikų palankumą norintys pelnyti tėvai dažnai pamiršta, kad vaikai turi ne tik teises, bet ir pareigas.

Svarbi ir higiena

Asmens higiena nėra tik prausimasis ar plaukų šukavimas, tai ir drabužių, avalynės priežiūra, higieninio elgesio įgūdžiai ir įpročiai. Vaiko higienos pradmenys formuojasi šeimoje ir čia nepaprastai svarbus tėvų pavyzdys, keliami reikalavimai vaikui.

"Vaikų, ypač mažiausių, netvarka ir nešvara netrikdo. Deja, neformuojami higienos įpročiai gali ilgainiui virsti rimta asmenybės problema – vaikai nemėgsta praustis, jiems nesvarbi apranga. Taip savaime didėja vaiko atsiskyrimas nuo bendraamžių, o nemalonus prakaito kvapas ir nešvari apranga neretai tampa ir patyčių priežastimi", – akcentavo R.Bložienė.

"Jei tėvai neugdo asmens higienos įgūdžių, tai ir dantų valymas tampa iššūkiu. Vaikai linkę laužyti ribas ir taisykles, o kai jų nėra, tai tam tikrų įgūdžių jie net nepasigenda", – pridūrė specialistė.

Pastebėkite atskirtį

"Nuolatinis bendravimas, domėjimasis, kaip vaikui sekasi, vakarienė prie bendro stalo, laisvalaikis kartu – dalykai, kurie ypač svarbūs vaikui, jo asmenybei formuotis", – apibendrindama socialinių įgūdžių svarbą vaiko raidai, sakė socialinė darbuotoja.

Anot jos, svarbu ne tik tinkamai auklėti savo, bet ir pastebėti šalia esantį, dėmesio ir rūpesčio stokojantį vaiką. Atkreipti dėmesį, jeigu buvęs draugiškas, bendraujantis vaikas staiga užsisklendžia, jį nuolat lydi nuovargis, tampa piktas ir irzlus. Tai gali būti ženklai, kad ne viskas gerai vaiko namuose, šeimoje.

"Pokalbis visagalis, todėl jeigu kyla įtarimų, kad vaikas patiria socialinę atskirtį, turi problemų namuose, – kalbėkite su vaiku, informuokite apie tai pedagogus, socialinį darbuotoją ar psichologą, vaiko teisių gynėjus. Kompetentingi specialistai pasiruošę padėti ne tik vaikui, bet ir jo šeimai", – sako R.Bložienė.

Žvilgsnis į ekraną

Kino pasauliu E.Mikučionytė domisi senokai. Noras žiūrėti įdomesnius filmus, ne tik skirtus visai šeimai, užgimė paauglystėje.

"Pradėjau ieškoti informacijos puslapyje IMDB, nagrinėti įvairius filmų sąrašus, pavyzdžiui, "Top 10 keisčiausių filmų". Juos ne tik peržiūrėdavau, bet ir analizuodavau patikusių aktorių, režisierių veiklą. Supratau, kad peržiūrėtus filmus galima labai gražiai įterpti mokykliniuose rašiniuose, juk juose nagrinėjamos aktualios problemos, tai veiksmingas jausminis užtaisas", – prisimena mergina.

Tiesa, apie filmus Emilija rašo ne tik mokykloje, bet ir kuria kino apžvalgas studentiškame leidinyje "Njuspeipis" – čia turi savo skiltį. "Pernai spalį mokykloje nuo stalelio atsitiktinai paėmiau šį leidinį, žiūriu, ant nugarėles parašyta, kad ieško rašančių žmonių. Pasisiūliau, o kai paklausė, apie ką norėčiau rašyti, didelių abejonių dėl temos nekilo", – sako gimnazistė. Paklausta, kaip atrodytų jos pačios filmų creme de la creme, Emilija vardija štai tokį penketuką: "Willard" (2003); "Alien: Covenant" (2017), "The Clockwork Orange" (1971); "Mommy" (2014); "High Rise" (2011).

Pirmoji patirtis kine

Visai neseniai E.Mikučionytės gyvenime atsirado galimybė pabūti ir kitoje ekranų pusėje. "Kiek anksčiau susimąsčiau, kad visai norėtųsi įlįsti ir į aktorės kailį, užsiregistravau vienoje agentūroje. Ten atsirandi duomenų bazėje ir, jei kas nors ieško tavo duomenis turinčio žmogaus, keliauji į atranką", – pasakoja abiturientė.

Tiesa, pirmojo pasiūlymo vaidinti teko kiek palūkėti. Tik po metų ji sulaukė skambučio, kviečiančio ateiti į norvegų kuriamo filmo pagal to paties pavadinimo P.Pettersono romaną "Vogti arklius" atranką. Emilija neturėjo jokios patirties vaidyboje, bet iš būrio merginų buvo atrinkta suvaidinti pagrindinio veikėjo seserį ir buvo vienintelė lietuvė norvegų aktorių komandoje.

Neleidžiu dienų susirašinėdama su kitais, tad gyvenu labai atsipalaidavusi. Nejaučiu jokio krūvio, viską spėju, netgi neblogai išsimiegoti.

Atmosfera filmavimo aikštelėje ją maloniai nustebino. "Visi labai skuba, keletą dienų iš eilės įtemptai dirba po keliolika valandų, tačiau sugebama nepamiršti net smulkiausių detalių, pavyzdžiui, kokios kavos atnešti, arba, jei kažko paklausi, tau maloniai atsako, niekas nepyksta, stengiasi atrasti laiko pabendrauti, – džiaugiasi mergina. – Kadangi filmas pasakoja ir apie praeities laikus, grimuotoja buvo pasidomėjusi to meto šukuosenomis. Kol šukavo plaukus, papasakojo man, kaip seniau moterys garbanodavo plaukus – su popieriukais."

Pasak Emilijos, ir Vilniuje filmuotos juostos režisierius Hansas Petteris Molandas paliko puikų įspūdį: "Jis turi gerą humoro jausmą, labai malonus žmogus." Mergina sako, kad tokios skandinaviškos ramybės kartais pasigenda lietuviškoje kasdienybėje: "Manau, lietuviams to trūksta kone visose srityse. Paprastas pavyzdys: stovi baisioje eilėje, visi tyli, bet pakanka, kad koks vienas silpnesnių nervų žmogelis imtų dejuoti, kad čia kaip prie ruso, ir tuoj visi pradeda murmėti, jauti, kaip kyla stresas. O ten visi atsipūtę. Juk stresas – grandininė reakcija, jei nėra, kas ją sukeltų, visi ramūs."

Nuo receptų iki piešinių

Kinas – ne vienintelė abiturientės aistra. Tiesą sakant, jų tiek daug, kad net sunku įsiminti visas. Emilija jau nuo vaikystės jaučia potraukį virtuvei, spėjo sukaupti įspūdingą receptų kolekciją. "Juos renku nuo septynerių metų. Tad šiandien mano asmeniniame rinkinyje jau apie 10 tūkst. receptų", – nustebina pašnekovė.

Emilija saviraiškai renkasi ir kitus kelius, pavyzdžiui, susikaupusius jausmus dažnai išlieja eilėmis. Emocijos popieriuje nugula ir kitokiu pavidalu, nes jau kurį laiką mergina ugdo talentą piešti. "Būdama keturiolikos nusprendžiau išmokti piešti. Papaišydavau visada, tačiau labai norėjau išmokti kurti portretus, rimtus darbus", – sako E.Mikučionytė.

Gimnazistė spėjo išbandyti įvairiausias piešimo technikas. Pradėjusi nuo grafitinių pieštukų, šiandien nebebijo sumaišyti ir neįprastų priemonių, pavyzdžiui, eksperimentuoti ant popieriaus piešiant kreidelėmis ir įmaišant spalvoto nagų lako. Dalį Emilijos kūrybos, beje, galima rasti ir jos feisbuko puslapyje, www.facebook.com/meriartist.

Ji domisi ir fotografija, o neseniai nusprendė mokytis latvių kalbos. Kone visus savo gabumus gimnazistė tikina ugdanti savarankiškai: "Tiek piešimu, tiek ir fotografija užsiimu panašiai – tiesiog paimi daiktą, nagrinėji, ką jis gali, kas bus, jei panaudosi jį vienaip ar kitaip, ir žiūri, kas išeina. Aišku, nenoriu prisišnekėti, bet paprastai viskas kažkaip stebuklingai pavyksta", – kuklinasi Emilija.

Meilė troleibusams

Veiklioji gimnazistė turi ir gan neįprastą hobį – domisi viešuoju transportu, ypač troleibusais. Kadangi aktyvų sportą Emilijos gyvenime pakeičia ilgi pasivaikščiojimai (po mūsų pokalbio vienoje Laisvės alėjos kavinių iki Dainavoje esančių namų ji planavo pareiti pėsčiomis), jai pro šalį prašvilpia viešasis transportas.

"Jau ėmiau juos atskirti kaip žmones – pamatai troleibuso numerį ir prisimeni kažkada su juo matytą įvykį arba atmintyje iškyla įdomus jo skleidžiamas garsas. Pradedi net pagal garsą atpažinti numerį. Žinau, kad skamba labai keistai, kad tiesiog eini, girdi ir jau žinai – 308", – juokiasi pašnekovė.

Šia transporto priemone E.Mikučionytė domisi nepaviršutiniškai. "Esu surinkusi nemažai informacijos tiek apie troleibusų istoriją, tiek apie Kauno troleibusus. Man patinka juos fotografuoti, taip pat jie tampa ir įkvėpimu mano piešiniams. Mane net buvo pakvietę apsilankyti troleibusų parke", – džiaugiasi mergina. Pasak jos, egzistuoja nemaža viešojo transporto mėgėjų bendruomenė. "Atradau didžiulę elektrinio transporto nuotraukų duomenų bazę, atsirado azartas troleibusus dažniau fotografuoti, nes čia galioja griežti reikalavimų kriterijai nuotraukoms, – pasakoja Emilija. – Feisbuke sukurta viešojo transporto gerbėjų grupė, ten dalijamės  naujienomis, nuotraukomis ne tik apie troleibusus. Bet pastarieji man artimiausi."

Akademiška šeima

Klausantis Emilijos kyla klausimas, iš kur gabumai ir polinkis į įvairiausias meno šakas? "Mano giminėje iškilių meno veikėjų nėra, – šypsosi mergina. – Kone visa šeima – akademikai. Mama – dėstytoja, profesorė, abi močiutės dirbo gamtos mokytojomis, senelis – buvęs mokyklos direktorius. Tėčiui moksliniai dalykai irgi nesvetimi, jis dirba su informacinėmis sistemomis. Tad, matyt, meilę mokslams bei norą pažinti pasaulį gavau su genais", – šypsosi Emilija.

Pasidomėjus, kaip atranda laiko ne tik suktis motyvuotais mokiniais garsėjančioje gimnazijoje, bet ir turėti šitiek užklasinių veiklų, mergina šypteli: "Internete nekart teko pamatyti tokius gyvenimiškai humoristinius paveikslėlius – trikampius, kuriuose vieno kampo privaloma atsisakyti. Tai buvo ir tokia su mokslais susijusi geometrinė figūra. Ant vieno jos kampo – mokslai, ant kito – laisvalaikis, ant trečio – draugai. Kadangi nesu labai socialus žmogus, sakyčiau, netgi šiek tiek vienišė, tai man ir lieka laiko viskam kitam. Neleidžiu dienų susirašinėdama su kitais, tad gyvenu labai atsipalaidavusi. Nejaučiu jokio krūvio, viską spėju, netgi neblogai išsimiegoti", – juokiasi.

Perspektyvas mato Lietuvoje

Vis dėlto ateities veiklioji abiturientė neketina sieti nė su vienu savo hobių.

"Esu labai racionali, tiksli. Be meno, labai mėgstu tiksliuosius mokslus – matematika man einasi kaip per sviestą, labai mėgstu fiziką, biologiją, chemiją", – mitą, kad egzistuoja arba menininkai, arba tiksliukai, griauna Emilija.

Nors konkrečios studijų programos ištardyti man nepavyksta, mergina prasitaria, kad greičiausiai studijuos gamtos mokslus, ją vilioja būtent su biologija ir chemija susijusios programos. "Ketinu likti Lietuvoje, labai nenoriu jos palikti", – tvirtai sako aštuoniolikmetė.

Prisipažįsta, kad galbūt padarys akademinę pertrauką ir užsidirbti pinigų vyks svetur, bet gyventi svajoja tėvynėje. "Žinau, kad kitur nebus geriau. Na, gal ir užsidirbsi daugiau pinigų, bet Lietuvoje yra kitų pranašumų. Visų pirma laisvė, mažesnis žmonių tankis, nėra grūsčių, terorizmo. Čia nuostabi gamta, erdvūs miestai, parkai, gausu žalumos. Aišku, yra ir sentimentų, juk Kaunas – mano miestas. Savąjį miestą pažįsti, išnaršai jo kerteles – nesinori palikti", – samprotauja.

Paklausta, kokią save mato po dešimtmečio, Emilija užsisvajoja: "Turiu nuosavą būstą, jo norėčiau Kaune. Taip pat turiu patinkantį, produktyvų, naudingą darbą. Turiu savos erdvės, ne tik būsto prasme, bet kad pakaktų ir asmeninio laiko, būtų pakankamai vienatvės. Ne vienišumo, o vienatvės."

81-erių Jorge Mario Bergoglio (Chorchė Marijus Bergoljas) 1936 metų gruodžio 17 dieną gimė Argentinos sostinėje Buenos Airėse imigrantų iš Italijos šeimoje.

Popiežiaus sesuo yra pasakojusi, kad iš Italijos jų tėvo šeima išvyko bėgdama nuo Benito Mussolinio fašistinio režimo. J. C. Bergoglio yra vyriausias iš penkių šeimos vaikų.

Būdamas mažas, būsimasis popiežius svajojo tapti mėsininku. Interviu jis yra pasakojęs, kad būtent taip atsakė, kai mama ir teta jo, tuo metu ketverių metų berniuko, paklausė, kuo norėtų būti užaugęs.

Pasakodamas apie savo vaikystę Buenos Airėse, popiežius  yra minėjęs, kad mėgo žaisti futbolą, nors jam ir nelabai sekėsi.

„Tokius, kurie žaisdavo kaip aš, vadindavo kietomis bulvėmis. Kitaip tariant, turinčiais dvi kaires kojas, – interviu Nyderlandų laikraščiui sakė Pranciškus. – Tačiau aš (vis tiek) žaisdavau ir dažnai būdavau vartininkas.“

Mokykloje, kurioje mokėsi, J. M. Bergoglio prisimenamas kaip „mažas velniukas“, kuris daugybos lentelės mokėsi šokinėdamas laiptais aukštyn ir žemyn.

J. C. Bergoglio yra dirbęs valytoju ir apsaugos darbuotoju klube. Baigęs mokyklą jis įgijo chemiko specialybę ir kurį laiką pagal ją dirbo.

Baigęs Buenos Airių universitetą, būdamas 22 metų amžiaus, jis įstojo į jėzuitų ordiną - Jėzaus draugiją - ir įgijo filosofijos licenciatą. Vėliau studijavo teologiją, o 1969-aisiais buvo įšventintas į kunigus. Jis taip pat yra studijavęs Čilėje ir Vokietijoje.

2001-aisiais tapęs kardinolu J. M. Bergoglio pagarsėjo dėl savo kuklumo. Į darbą jis dažnai vykdavo autobusu, pats gamindavo valgį ir reguliariai lankydavo lūšnynus, supančius Argentinos sostinę.

Jis sako nenorėjęs būti popiežiumi. Susitikimo su jėzuitų mokyklos moksleiviais metu į vieno iš vaikų klausimą jis juokdamasis atsakė, kad „norintieji būti popiežiumi, matyt, savęs nemyli“.

Tapęs popiežiumi, jis neapsigyveno prabangiuose popiežiaus apartamentuose, turinčiuose 10 kambarių ir pasirinko paprastą dviejų kambarių butą Vatikano viešbutyje „Domus Sanctae Marthae“ (Šv.Mortos namai). Čia jis gali priiminėti lankytojus ir valgyti su kitais žmonėmis viešbučio valgykloje, kur jis apsitarnauja pats ir, jei reikia, pasišildo maistą mikrobangų krosnelėje.

Pranciškus labai mėgsta picą. Jis yra sakęs, kad būdamas popiežiumi ilgisi galimybės neatpažintas išeiti pavalgyti picerijoje. Savo 81–ąjį gimtadienį jis pažymėjo surengdamas ligoninėje besigydantiems vaikais vakarėlį su keturių metrų ilgio pica.

Anksčiau popiežiaus gimtadienio proga tūkstančiai žmonių Vatikane sukosi tango ritmu, taip pažymėdami kitą Pranciškaus pomėgį.

2016 metais popiežius rengė „Gailestingumo penktadieniais“ vadinamą akciją ir lankėsi senelių namuose bei komos būklės ligonių klinikoje, narkomanų bendruomenėje, pabėgėlių centre, pas prieglobsčio prašytojus Graikijos Lesbo saloje, skyrė laiko sunkiomis proto ligomis sergantiems, lankė pasenusius ir sergančius kunigus, sergančius vaikus Krokuvoje, buvusias sekso verges.

Popiežius turi oficialias paskyras socialiniuose tinkluose „Instagram“ ir „Twitter“. Jo paskyrą „Instagram“ franciscus seka 5,7 mln. vartotojų, o „Twitter“ popiežius turi devynias paskyras skirtingomis kalbomis su maždaug 30 mln. sekėjų.

Popiežius nuo 1990-ųjų nežiūri televizoriaus. Išimčių jis nedaro net futbolui, kurį labai mėgsta. Pranciškus yra pasakojęs, kad per čempionatus Šveicarų gvardijos karys jam kiekvieną savaitę papasakoja, kaip sekasi jo palaikomai San Lorenzo komandai.

Mažai laiko popiežius skiria ir kitai žiniasklaidai – tik kas rytą dešimt minučių paskaito laikraštį.

Nuotaikingas ir gero gyvenimiško humoro nestokojantis serialas „Šviesoforas“ pasakoja apie trijų vyrų draugystę ir jų santykius su moterimis. Geriausius draugus įkūnijantys N. Gadliauskas, P. Laurinkus ir R. Petrauskas pasidalino, kaip leidžia savo laisvalaikį.

„Dažniausiai drybsau ant sofos su alumi prieš televizorių“, – juokavo Albertą vaidinantis N. Gadliauskas. Nors aktoriaus įkūnijamas personažas nevengia kartu su vyriška kompanija lankytis baruose ir linksmai su alumi rankose stebėti futbolą, pats N. Gadliauskas pasakojo, kad jam toks laisvalaikio leidimas ne prie širdies.

„Aš ramaus poilsio šalininkas. Mėgstu grybauti, būti gamtoje. Mielai vakarus leidžiu su knyga“, – atviravo N. Gadliauskas.

Seriale palaidą gyvenimo būdą propaguojantį Raimundą įkūnijantis R. Petrauskas – gyvenime visai kitoks. Nors aktorius nevengia laiką leisti aktyviai, vertina ir mėgaujasi ramybe. „Kadangi dirbu su žmonėmis, tai aš kartais pavargstu ir man reikia tiesiog atsisėsti prie upės ir ramiai pasėdėti arba balkone žiūrėti tiesiog į tolį ar skaityti knygą“, – pasakojo aktorius.

Tačiau, kai tik turi daugiau energijos, R. Petrauskas stengiasi laiką leisti aktyviai ir įvairiai. „Kartais būnu su šeima, kartais išeinu su draugais. Neturiu vieno pomėgio. Gal čia mano problema ir yra, vieną savaitę žaidžiu krepšinį, kitą – futbolą, trečią – kokios vandens pramogos, viską išbandau, prisidarau traumų ir tuo viskas baigiasi“, – šypsodamasis kalbėjo vyras.

Trečiasis serialo trijulės aktorius P. Laurinkus teigia, kad vyrui laisvalaikis su šeima – malonus ir kokybiškas, tačiau draugų kompanijos taip pat nederėtų pamiršti. „Kad neatsibostų, ir moterims, ir vyrams, visada reikia trumpam pabėgti. Susitinki, papasakoji arba išsikalbi apie tai, apie ką šeimoje galbūt nekalbėtum“, – mintimis dalijosi aktorius.

P. Laurinkus pabrėžė, kad jo laisvas laikas kokybiškas tik tuomet, kai gali mėgautis ramybe ir ilsėtis. „Man tiek ekstremalumo užtenka gyvenime, kad dar papildomai ieškoti dirgiklių net nėra būtinybės. Aš geriausiai išvažiuoju į kaimą ar mišką, man kaip meditacija“, – kalbėjo aktorius.

Aktorius, mėgstantis leisti laiką ramiai, papasakojo atradęs neįprastą pomėgį – ornitologiją. „Tai paukščių stebėjimas. Praeitais metais gavau žiūronus, ekskursiją su vadovu. Dabar kaip tik pavasaris prasideda, reikės pradėti juos stebėt ir fiksuoti. Žiūrėsim, kaip tai vystysis“, – apie išskirtinį hobį pasakojo P. Laurinkus.

Antrasis komiško TV3 serialo „Šviesoforas“ sezonas ir toliau pasakoja apie trijų draugų – Edvino, Alberto ir Raimondo – draugystę, tarpusavio santykius ir santykius su moterimis. Tai trijų neišskiriamų draugų istorija, o jų asmeniniai gyvenimai primena šviečiančius šviesoforo signalus. Serialo herojai – labai skirtingų charakterių, tačiau juos sieja draugystė ir nuoširdi meilė moterims.

Pagrindinius serialo herojus ir toliau įkūnija televizijos žiūrovų pamilti aktoriai – N. Gadliauskas, P. Laurinkus ir R. Petrauskas, kuriems kompaniją palaiko žavios aktorės – Aušra Štukytė ir Dalia Morozovaitė.

„Šviesoforas“ pirmadieniais–ketvirtadieniais 19.30 val. per TV3.

Geriausias ryšys naktį

"LY2CV eteryje. Kas mane girdite?" – kone kasryt, suvalgęs sumuštinį ir užsigėręs jį arbata, trumpabangininkas B.Ambrazevičius per mikrofoną sveikina Lietuvos ir aplinkinių šalių trumpųjų bangų brolius.

Naktys jam – produktyviausias paros metas. Tuomet radijo ryšys būna mažiau apkrautas, o fone galima išgirsti ne tik kolegas iš kaimyninių šalių – sumigus trumpabangininkams viename žemės pusrutulyje, bendraminčiai iš kito žemyno tik sėda prie savo radijo bangų aparatų ir ima žvejoti naujus ryšius.

"Prisimenu tas naktis, kai tekdavo galvą slėpti po pagalve, o ausis kimštis pirštais. Tėtis arba barbendavo teletaipu, arba šnekėdavo su kitais nemiegančiais trumpabangininkais", – ant stalo dėdama lėkštelę su saldainiais šyptelėjo B.Ambrazevičiaus dukra Dalia Stanionienė. Dabar naktinė tėčio aistra moters miego neblaško – kartu su vyru ji gyvena pirmajame aukšte, o Boleslovas su žmona įsikūrę trečiajame. Ramybę drumstęs senas raidinis telegrafo aparatas prieš kelerius metus iškeliavo į vieną Kauno muziejų.

"Dabar naktimis dažniau miegu. Metai ne tie, o ir žmona ne visuomet leidžia", – į arbatą gurkšnojančią vienmetę mylimąją dirstelėjo LY2CV.

Europa nebeįdomi

Skaičių ir raidžių kombinacija, kuria prisistatė B.Ambrazevičius, – unikalus trumpabangininkų šaukinys, skirtas darbui eteryje. Visi be išimties lietuviški radijo šaukiniai prasideda raidėmis LY.

"Japonijos – J, Estijos – S, Rusijos – RP. Štai ši kombinacija, su raide W, mane pasiekė iš septintosios JAV valstijos Merilando", – į šalį pastūmęs kortelę, puoštą ereliu ir amerikietiškomis žvaigždėmis, senolis paėmė kitą.

Atvirlaiškis su trispalviu Lietuvos kontūru centre – prieš kelias savaites 90-ąjį jubiliejų atšventusio senolio asmeninė patvirtinimo kortelė, kurią trumpabangininkų terminais apibrėžia trys raidės QSL. Skaičius 2, kuris seka po tarptautinio šalies kodo LY, reiškia regioną. Likusioji raidžių kombinacija – kiekvienam radijo bangų mėgėjui Ryšių reguliavimo tarnybos suteiktas kodas. Minėtoji tarnyba, pasak pašnekovo, kiekvienam trumpabangininkui išduoda dar ir specialų pažymėjimą. B.Ambrazevičius tokį dokumentą gavo 1963 m., nuo tada radijo bangų ryšius užmezgė su keliais šimtais pasaulio šalių.

"Azija, tolimoji Afrika. Europa man jau nebeįdomi", – lenkdamas pirštus savo pasiekimus vardijo senolis.

Bučiuoja aštuonetais

Užmegztas ryšys su kitos šalies trumpabangininku dar nėra įrodymas, kad jis įvyko. Kiekvieną ryšį privaloma patvirtinti apsikeičiant asmeninėmis QSL kortelėmis.

"Nepakanka vienai pusei ją išsiųsti paštu. Kortelę būtina gauti ir iš korespondento. Kodėl? Gal tik man atrodo, kad ryšį užmezgiau, o kitame laido gale buvęs kolega nieko negirdėjo. Nusiųsiu QSL, o šis sakys: "Ei, bičiuli, aš juk su tavimi nebendravau", – radijo ryšio subtilybes pasakojo pašnekovas.

Trumpabangininkų nuotraukomis, istorinių asmenybių atvaizdais, įžymiausiomis šalių vietomis ar animaciniais personažais puoštų kortelių B.Ambrazevičiaus namuose tūkstančiai. Tvarkingai sudėliotos bokšteliais ir perrištos kaspinais, visos jos glaudžiasi dviejose medinėse spintose.

"Korteles reikėtų skaičiuoti kilogramais, o ne vienetais. Tik įsivaizduokite, kiek per 53 metus jų esu prikaupęs. Visos gautos centralizuotai per Lietuvos radijo mėgėjų draugiją. Ji Vilniuje", – iš kortelių šūsnies ištraukęs dar vieną netyčia pasitaikiusią, eilutes pirštu braukė senolis.

Spausdinimo mašinėle čia surašyti abiejų susisiekusiųjų šaukiniai, ryšio data, laikas, diapazonas ir girdimumas.

88 reiškia "bučiuoju". Vyrai slapčia nuo žmonų gali rašyti, o šios nieko nesupras.

"Spėkite, ką reiškia skaičių kombinacija 73? Ją galima rasti kone kiekvienoje kortelėje?" – savo klausimu kampan speitė šiaulietis, Kauną vadinantis savo antraisiais namais. Supratęs, kad atsakymo nesulauks, B.Ambrazevičius trumpabangininkų kodą akimirksniu iššifravo. Tiesa, tekstas "viso ko geriausio" pasirodė kur kas mažiau intriguojantis nei žodis, kurį slėpė dviejų aštuonetų kombinacija.

"88 reiškia "bučiuoju". Vyrai slapčia nuo žmonų gali rašyti, o šios nieko nesupras", – šelmiškai nusikvatojęs trumpabangininkas taip ir neprasitarė, kiek kartų atvirlaiškio kampe šiuos skaičius raitė žavioms trumpabangininkėms iš įvairių pasaulio kampelių.

Politika – tabu

Apie ką kalba trumpabangininkai? Radijo sporto entuziastai, pasak B.Ambrazevičiaus, laikosi gana griežtų bendravimo taisyklių. Svarbiausia – be reikalo neužimti eterio ir nepolitikuoti.

"Ruseliai vis dėlto bando tai daryti", – jų, kaip ir švepliais pramintų anglakalbių, B.Ambrazevičius tikino nelabai mėgstantis. Todėl pokalbiai su Rusijos trumpabangininkais ar liežuvį laužančiais amerikiečiais esą būna trumpi ir lakoniški. Dažniausiai – apie orą.

"Apie ką dar kalbame? Viena populiariausių temų – aparatūra. Kur įsigyti, kiek kainuoja, kokios galimybės ir pajėgumai", – su užsidegimu pasakojo senolis.

Radijo mėgėjų dažniu nerekomenduojama transliuoti muzikos ir užsiimti prekyba. Dėl etinių sumetimų pasakoti anekdotus taip pat reikėtų atsargiai. Tikėjimas – dar viena netinkama tema, dėl kurios gali kilti nemažai ginčų. Keiktis? Tai, pasak pašnekovo, prilygsta didžiausiam nusikaltimui ir įžeidimui radijo brolių atžvilgiu.

"Kai kurie žmonės valandų valandas sėdi prie radijo stoties, kad užmegztų ryšį, todėl reikia gerbti kiekvieną žmogų ir jo laiką", – šiuo klausimu B.Ambrazevičius buvo itin griežtas.

Ne mažiau kategoriška esą yra ir Radijo ryšių tarnyba. Išėjus už leidžiamo dažnio ruožo ribų arba kalbant uždraustomis temomis galima netekti licencijos.

Geriau nei žvejyba

D.Stanionienei surinkus ant stalo išskleistas ryšių patvirtinimo korteles, o B.Ambrazevičiui pasilenkus nuo žemės pakelti vienos iškritusios, žvilgsnis stabtelėjo už senolio nugaros – mediena kaltos sienos saugojo pačius brangiausius įvairiose tarptautinėse varžybose iškovotus diplomus.

"Kiekvienose varžybose vis kiti reikalavimai. Bet vienas galioja beveik visose – pietų pertrauka, kurios metu turi atsitraukti nuo aparato ir pavalgyti. Antraip gali neįskaityti rezultato. Ech, kiek valandų praleista, kiek ryšių užmegzta, kad visi jie atsirastų mano rankose, – kalbant B.Ambrazevičiaus akys suspindo tarsi mažo vaiko. – Dažnai sulaukdavau klausimų, kam aš tai darau. Sakykite, o kam tada žvejys žvejoja? Kam medžiotojas į mišką eina? Tai azartiškas užsiėmimas. Varžybų metu radijo eteris yra pilnas šurmulio, kuriame reikia atsirinkti reikiamą garsą. Įsivaizduokite kavinę, pilną žmonių, ir vieną šnekantįjį priešais juos. Aš stoviu gale ir noriu prasibrauti į priekį, kad išgirsčiau."

Tiesa, jau kelios savaitės kaip garbaus amžiaus trumpabangininkas negali savęs realizuoti prie radijo bangų aparato – stiprus vėjas prieš mėnesį nulaužė anteną. Ne vienus metus pats lipęs ant stogo ir ją reguliavęs, šį kartą atsakingą darbą B.Ambrazevičius patikės savo žentui.

"Aš lipčiau, bet dukra neleidžia", – mikliai pašokęs nuo kėdės, gyvybingumą demonstravo senolis.

Jau po akimirkos jis įsitaisė savo darbo kampelyje, kur prie sienos šeimininko prisilietimo laukė radijo aparatūra. "Ji, ko gero, panašaus amžiaus kaip ir aš. Japoniška. Tiesa, dabar kiek sugedusi. Žinau, reikėtų naujos, tačiau šis malonumas brangiai kainuoja. Užtai kėdės naujos nereikia. Turiu net dvi: vieną trumpesniems pasėdėjimams, kitą su paminkštinimais – varžyboms, – spausdamas įjungimo mygtuką senolis tarsi įgavo sparnus. – Gaila, kad dėl tos lūžusios antenos negaliu parodyti visų įdomybių. Pamatytumėte, kaip ir jus įtrauktų."

Vienija bendri pomėgiai

B.Ambrazevičiaus teigimu, radijo ryšys ne tik pramoga. Tai gali padėti, kai yra ekstremalios situacijos: dingus elektrai, nutrūkus mobiliajam ryšiui ar žemės drebėjimo metu, kai žmonės negali komunikuoti kitais įmanomais būdais.

"Būtent radijo mėgėjai yra sukūrę pagalbinį tinklą po siaubingo uragano Jungtinėse Amerikos Valstijose. Indonezijoje – po cunamio", – trumpųjų bangų pranašumus senolis įvertino ir savu kailiu. Būdamas 75-erių, jis išmoko naudotis kompiuteriu, o dabar ne tik dalyvauja virtualiose trumpabangininkų konferencijose, bet ir kone kasdien jungiasi prie asmeninės "Facebook" paskyros. Maža to, domėjimasis radijo bangomis gerokai praplėtė senolio žodyną. Anksčiau su trumpabangininkais bendravęs tik lietuviškai ir rusiškai, dabar jis gali nesunkiai susikalbėti ir angliškai.

"Trumpabangininkų rasi visur, jų veikla, kiek žinau, draudžiama tik Šiaurės Korėjoje ir Turkmėnijoje. Kur ir kas mano draugai? Tie patys, po visą Lietuvą išsibarstę trumpabangininkai. Mus vienija bendras pomėgis, – baigdamas pokalbį trumpabangininkas prasitarė ir apie kitą savo aistrą. – Nežvejoju, mašinų nesurenku, bet atsiradus galimybei tekinas bėgu ko nors meistrauti buityje. Tik duokit man plaktuką!"

– Esate neabejingi Kaunui?

– Žinoma, – šypsosi Paulius, – lygiai taip, kaip esu neabejingas savo žmonai – kaunietei.

– Taip, studijų metais jaučiausi tikra smetoniško auklėjimo kauniete, – juokiasi Juventa, – kuriai svarbios geros manieros, šeimos fotoalbumai, šventės prie siuvinėtomis staltiesėmis dengto stalo. Tai kėlė šiokią tokią nuostabą bendrakursiams ir vilniečiams, tačiau ne Pauliui. Juk jo šeimos šaknys Kaune daug gilesnės. Mano tėvai čia atvyko septintojo dešimtmečio pradžioje, o Pauliaus proseneliai – po Pirmojo pasaulinio karo.

Tas karas jaunąjį Janą Kymontą – būsimąjį Pauliaus prosenelį – užklupo vos baigusį Kijevo karo akademijos aukštuosius aerofotografijos kursus. Carinės armijos karininką karas blaškė po Rusijos platybes, kol Jaroslavlyje jis sutiko Mariją Mickevičiūtę iš Lydos, kurią vedė, susilaukė vaikų. Po karo šeima atvyko į Kauną, leido vaikus mokytis į tuometę Lenkų (dabar Jėzuitų) gimnaziją, o J.Kymontas pradėjo savo verslą – įkūrė fotosalonėlį Žuvų turguje. Šia aistra užkrėtė savo dukras, žentą, vėliau mėgėjiškai fotografavo ir anūkė Marija – Pauliaus mama.

– Galima sakyti, kad esate ketvirtoji fotografų karta?

– Drąsiai! – sako J.Mudėnienė. – Bet nujaučiu, kad turėsime ir penktąją: trylikametė dukra Ugnė, rodos, taip pat užsikrėtė – eksperimentuoja mikropasaulyje.

–  Vabaliukai, laikykitės! – juokauja Paulius. – Bet, kalbant rimtai, fotografija – ne tik malonumas. Karo, pokario metais ji gelbėjo nuo bado mūsų šeimą. Senelis Kasparas Keruckis, aukščiausios klasės linotipininkas, kalbėjęs penkiomis užsienio kalbomis, Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai buvo perkeltas iš Kauno į sostinę su visa šeima. Jis imdavo savo fototechniką ir važiuodavo fotografuoti į aplinkinius kaimus. Taip uždirbdavo duonai, lašiniams, sviestui.

– Ar neužsikrėtė fotografija Juventa?

– Na, – šypsosi Juventa, – kai asmeninis fotografas šalia, galiu sau leisti kitus pomėgius. (Daugiau nei dvidešimt metų J.Mudėnienė karpo lengvus, ažūrinius, pilnus judesio ir virpesių popieriaus karpinius. Buvusi viena paskutiniųjų Lietuvos etnografijos patriarchės prof. Pranės Dundulienės mokinių kuria savitą pasaulį, rengia asmenines parodas ir dirbtuves, – red. past.).

Karpiniai – tai ne tik popierius, ne vienadienis menas, kaip kartais atrodo, tai neįtikėtinai talpus ir išraiškingas pasaulis, – neabejoja Juventa, – kai linguojančius, siūbuojančius karpytus žolynus išvydo islandai parodos "Alisa ir žolynų stebuklai" Reikjavike metu, sutapatino juos su Lietuva, jos gamtos grožiu ir plastika. Parodą paprašė eksponuoti ne dvi savaites, kaip buvo sutarta, bet du mėnesius! Tai buvo mudviejų pirmoji bendra paroda – Pauliaus nuotraukos ir mano karpiniai.

– Susidaro įspūdis, kad jūs viską darote drauge: vaikus auginate, dirbate, parodas rengiate, knygas kuriate. Ar ne per sunku?

– Taip jau susiklostė, – šypsosi Paulius, – o gal būtent todėl, kad regime pasaulį panašiai, mes ir susitikome prieš 20 metų? Keista sakyti, bet man net keliauti kur nors vienam nesmagu. Antra vertus, lengva taip gyventi tikrai nėra!

– O, taip! – kvatoja Juventa, – gyvenimas kažkaip sudėliojo mus savaip. Iš pradžių gyvenome kartu, o dirbome kiekvienas savo darbus: Paulius – leidyklose, aš – Lietuvos televizijoje, TV3, vėliau Seime, tačiau vis artėjome ir artėjome vienas prie kito.

– Pirmoji jūsų knyga "Triušiukų abėcėlė" gimė prieš penkerius metus, ką tik pasirodė antroji – "Triušiai ir žiema". Kodėl – triušiai?

– Tie triušiai tik iš pirmo žvilgsnio nekalti atrodo, – linguoja galva Juventa, – įsiropštė į mūsų gyvenimą ir nesiruošia išeiti. Idėja sukurti knygą vaikams, į kurią norėtųsi įlipti ir gyventi ten, kilo man. Ji – ypatinga ta knyga, saldi kaip medus: ir skaityti galima, ir sekti, ir net... sapnus išburti! Tai dėl to, kad kūrėme ją labai mylėdami vienas kitą ir pačią knygą.

Tai dėl to, kad kūrėme ją labai mylėdami vienas kitą ir pačią knygą.

– Iliustruota ji ne piešiniais, o fotografijomis. Tai buvo naujiena lietuviškoje leidyboje, tęsia Paulius, pats ir fotografavęs, ir maketavęs knygas. – Juventa klijavo dekoracijas, rinko minirekvizitus, įrengėme savo namuose fotostudiją ir –  atėjo sėkmė.

– Kai pirmąkart pamačiau mažylį, apsikabinusį mūsų knygelę, rodos, žemė po kojomis susiūbavo! Man iki šiol atrodo prasmingiausia veikla – kurti ir dovanoti gražų pasaulį vaikams, – neabejoja Juventa, knygą pasirašiusi ne savo, o Titės Miku slapyvardžiu. Tai iš jos vaikystės atėjęs vardas, labai tikęs prie linksmų ir spalvingų knygų.

– Vėliau pasakiškas Triušių miestelis plėtėsi, – tęsia Paulius, – atsirado miniatiūriniai kartoniniai namukai, skirti vaikams karpyti, spalvinti, konstruoti, visa popierinių lėlių kolekcija, stalo teatras, su kuriuo apkeliavome daugybę lietuviškų mokyklų Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Airijoje, Anglijoje.

– Iki šiol džiaugiuosi kiekvienu kvietimu į mažų miestelių bibliotekas, – pritaria Juventa, – kur susirenka mokinukai, laukiantys stebuklo. Ta valanda, kai seku jiems istorijas, vaidinu, drauge burzgiame kaip malūnsparniai ar kaukiame kaip šimta, vilkų yra pati svarbiausia! Niekada nežinau, į kokius namus jie pareis po susitikimo, ar juos apkabins kas, ar nusišypsos, todėl atiduodu visą savo meilę ir šilumą, kiek jos turiu. Tai didelė privilegija – padovanoti vaikams visą valandą laimės.

–  Ar jūsų pačių vaikams neatrodo, kad daugiau dėmesio skiriate kitiems nei jiems?

– Kad jie mūsų kitokių ir nematė, – trūktelėja pečiais Paulius, – vis kažką fantazuojame, aiškinamės, išvykos į vaikų globos namus jiems taip pat ne naujiena. Septyniolikmetis Kipras – dekoracijų konstruktorius, Ugnė – idėjų generatorė! Štai prieš porą dienų, sprendžiant, kokios spalvos turi būti naujosios knygos viršelis, ji paklausė: "Ar negali būti dviejų spalvų?" Tad taip dabar ir bus: pusė knygos tiražo – melsvais, kita pusė – rusvais viršeliais. Kokį nori, tokį ir išsirenki.

– Pamenu, kokį įspūdį tuomet devynmetei dukrai padarė Vilniaus vaikų ir jaunimo pensiono auklėtinis Tomas, galantiškai pabučiavęs jai ranką po karpymo pamokos. Viena detalė – berniukas turi Dauno sindromą. Nesistebėti, neskirti, pagelbėti, pasidalyti – tai labai natūralu ir svarbu, – antrina Juventa.

Kartą metuose Juventa ir Paulius Mudėnai atveža savo pasakišką Triušių miestelį į Kauną. Paroda "Moters pasaulis" tampa susitikimų, pasimatymų, pažinčių vieta. Graži ir talentinga šeima dalijasi savo pasauliu, nes tiki, kad visi stebuklai prasideda šeimoje.

Lietuvos gyventojų padėtis iš visų apklaustų europiečių yra geriausia.

Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos teigimu, lietuviai nerizikuoja ir laisvalaikiui bei pramogoms nesiskolina, o jeigu tai ir daro, tai labai retai - kaip dienraščiui sakė asociacijos prezidentas Liutauras Valickas, šie kreditai yra pernelyg brangūs, kad juos žmonės imtų pramogoms ir laisvalaikiui.

Daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyventojų jiems negali skirti nė cento, o net 24 proc. mūsų tautiečių pomėgiams išleidžia vos 33 eurus ar mažiau. Tokius rezultatus atskleidžia Centrinės ir Rytų Europos mastu atlikta finansų grupės „International Personal Finance“ (IPF) klientų apklausa.

Šis tyrimas atliktas Europos valstybėse, kuriose IPF veiklą vykdo „Provident“ vardu – Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Lietuvoje bei Bulgarijoje. Apklausą atliko tarptautinės rinkos tyrimų kompanijos GfK padalinys Didžiojoje Britanijoje.

Tyrimas parodė, kad 26 proc. respondentų iš Lietuvos visiškai nieko neišleidžia savo pomėgiams. Tačiau iš visų europiečių, šiuo aspektu Lietuvos gyventojų padėtis geriausia. Pavyzdžiui, Vengrijoje skirti pinigų savo hobiams negali beveik pusė respondentų. Panaši situacija yra ir Bulgarijoje, kurioje pomėgiams nieko neišleidžia net 41 proc. apklaustųjų. Slovakijoje padėtis šiek tiek geresnė – ten finansų laisvalaikiui neturinčių respondentų yra 33 proc.

Taip pat tyrimo rezultatai rodo, kad beveik ketvirtadalis mūsų tautiečių savo hobiams per mėnesį gali skirti tik iki 33 eurų. Kas šeštas respondentas iš Lietuvos teigia tam išleidžiantis nuo 34 iki 67 eurų per mėnesį ir vos dešimtadalis pomėgiams skiria nuo 68 iki 134 eurų.

Palyginus Lietuvos ir kaimynų Lenkijoje išlaidas, hobiams pastebėta, kad mūsų tautiečiai laisvalaikiui linkę išleisti daugiau. Dideles sumas, nuo 135 iki 201 euro per mėnesį, laisvalaikiui skiria net tris kartus mažiau respondentų iš Lenkijos nei iš Lietuvos. Taip pat beveik trigubai mažiau Lenkijos gyventojų hobiams išleidžia 202 eurus ar daugiau.

Be to, tyrimo rezultatai atskleidžia ir skirtumus tarp moterų ir vyrų. Savo pomėgiams lėšų skirti neišgali net trečdalis apklaustų Lietuvos moterų, o tokių vyrų yra kur kas mažiau – tik penktadalis.

Moterys taip pat linkusios laisvalaikiui išleisti mažesnes sumas, tarkim, iki 33 eurų per mėnesį hobiams skiria 30 proc. respondenčių, o vyrų tik 18 proc. Pastebima, kad vyriškos lyties apklaustieji, labiau nei moterys, sau leidžia pomėgiams „pakloti“ dideles sumas. 202 eurus ir daugiau per mėnesį hobiams išleidžia 9 proc. vyrų, kuomet tokių moterų yra kone 5 kartus mažiau – vos 2 proc.

Kompanijos „Provident Finansai“ korporatyvinių reikalų departamento vadovė Laura Ligutė sako, kad išlaidų skiriamų pomėgiams skirtumai tarp vyrų ir moterų gali būti susiję laisvalaikio praleidimo kaštais. „Gali būti, kad vyrai renkasi brangesnes pramogas, o moterys yra linkusios pataupyti ar net pasirinkti tokį užsiėmimą, kuris kainuotų mažiau arba būtų nemokamas. Tarkime, vis labiau tarp vyrų populiarėjantis ledo ritulys kur kas brangesnis nei mezgimo pamokos ar knygų skaitymas“, – kalba L. Ligutė.

Apklausoje, kuri vykdyta šių metų kovo-balandžio mėnesiais, dalyvavo 9220 tarptautinės finansų grupės IPF klientai iš septynių Centrinės ir Rytų Europos šalių. Lietuvoje buvo apklausta 513 respondentų.