Pyktis trukdo gyventi

„Atleisti tėvams reikia visų pirma dėl savęs, kad galėtume kurti visavertį savo gyvenimą. Neįveiktas pyktis tėvams niekur nepradingsta ir žmogų ima naikinti iš vidaus. Psichologams kartais tenka dirbti su tokiais klientais, kurie, vaikystėje neturėję artimo ryšio su tėvais, seneliais ar globėjais, užaugę patiria didelių sunkumų norėdami užmegzti, puoselėti ryšius su žmonėmis, nuolat gyvena nesijausdami saugūs“, – paaiškina „Krizių įveikimo centro“ psichologinės pagalbos specialistė Simona Sabaliauskaitė.

Simona Sabaliauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Anot jos, kai kuriems žmonėms dėl to gali būti sunku pasirūpinti savo poreikiais, jie gali jaustis bejėgiai, vieniši, nemokėdami kurti santykių negebės paprašyti kitų pagalbos, ilgainiui gali išsivystyti depresija, atsirasti priklausomybių. Kitų žmonių ar psichologo siūlomą pagalbą gali priimti kaip puolimą ar atstūmimą, nes nėra pratę, kad kas nors jiems norėtų padėti. Vis dėlto, pasak S. Sabaliauskaitės, psichologinių konsultacijų metu po truputį yra mezgamas ryšys, žmonės ima pasitikėti psichologu ir tikėti, kad yra vilties susikurti kitokį gyvenimą.

„Kartais per pirmą konsultaciją psichologas iš kliento gali sulaukti vos kelių žodžių – taip sunku yra kalbėti. Tačiau palaipsniui žmonės ima atsiverti. Tikrai džiugu matyti, kai po konsultacijų jie ima kabintis į gyvenimą – ieškotis darbo, atkurti ryšius su giminaičiais, prašyti pagalbos, kurti svajones“, – sako S. Sabaliauskaitė.

Atleisti tėvams reikia visų pirma dėl savęs, kad galėtume kurti visavertį savo gyvenimą. Neįveikus pykčio tėvams, jis niekur nepradingsta ir žmogų ima naikinti iš vidaus.

 

Atleidimo kelias – netrumpas

Kodėl  sunku atleisti tėvams? „Krizių įveikimo centro“ savanorė paaiškina, kad žmonės, kurie turi vaikystės traumų, negali legalizuoti (realizuoti) pykčio tėvams, nes turi gilų įsitikinimą, jog tėvus reikia mylėti ir gerbti.

„Net jei tie tėvai neverti nei meilės, nei pagarbos, žmonės mano, kad privalo mylėti savo tėvus, nors iš tikrųjų negali. Ši priešprieša ir trukdo įveikti pyktį ir judėti pirmyn“, – sako S. Sabaliauskaitė.

Pasak jos, tam, kad žmogus iš tiesų atleistų, paprastai reikia nemažai laiko ir pastangų. „Žmonės gali turėti skirtingų traumų – kuo trauma didesnė, tuo ilgiau gali trukti ją įveikti. Dar, žinoma, tai priklauso nuo asmenybės, charakterio, sąmoningumo, nuo to, kiek stiprybės žmogus turi. Tačiau apibendrintai sakoma, kad vieni metai gyvenimo – vienas mėnuo terapijos“, – teigia S. Sabaliauskaitė.

Tai, ar žmogus sugebėjo atleisti tėvams, išduoda gebėjimas nesusierzinti bendraujant su tėvais. „Žmogus pajunta, kad jo nebejaudina tėvo ar motinos pikti komentarai, pamokymai, jis gali pasakyti, „man gaila, kad tavo gyvenime buvo problemų, kad taip šneki, bet aš esu laimingas.“ Iki šio rezultato gali būti ilgas kelias, bet juo tikrai verta eiti“, – pažymi pašnekovė.

Įsigilinti: pasistengus suvokti, kaip gyveno tėvai, iš kokios aplinkos atėjo, kaip buvo auklėjami, bus lengviau suprasti jų poelgius. pexels.com nuotr.

Nuo ko pradėti

Pirmas žingsnis, pasak S. Sabaliauskaitės, legalizuoti – įvardyti tai, kad žmogus turi teisę pykti ant tėvų.

„Jei savarankiškai sunku, galima drauge su psichologu. Terapijos metu su žmonėmis kalbamasi apie tai, kodėl jie pyksta ant savo tėvų, kaip šie yra juos nuskriaudę vaikystėje. Kalbamasi, kad atleisti reikia, nors tai labai sunku padaryti, tačiau būtina tam, kad žmogus pradėtų gyventi kitaip“, – teigia ji.

Anot jos, nuosekli terapija psichologo kabinete yra labai veiksminga, tačiau kai ką savarankiškai galima pabandyti pritaikyti ir kasdieniame gyvenime.

„Pavyzdžiui, tokį pratimą – kai šneki su mama, tėčiu ar su kažkuo kitu ir pajunti erzulį, pyktį, mintyse galima sakyti: „Aš atsiprašau ir sau atleidžiu.“ Šis sakinys apie tai, kad, turėdami nuoskaudų, dažnai nepagalvojame, kad galbūt ir patys vaikystėje pridarydavome išdaigų. Reikia pripažinti, kad aš netobulas, kad gyvenime taip pat kažką ne taip padariau ir už tai irgi turiu atsiprašyti. To nebūtina tėvams sakyti balsu, nes gali būti per sunku ir skaudu, be to, tėvai gali nesuprasti. Svarbu tai daryti mintyse“, – paaiškina S. Sabaliauskaitė.

Pamatyti žmogų

Kitas žingsnis, pasak jos, pabandyti įskaudinusį asmenį nuasmeninti ir pasižiūrėti į jį kaip į atsitiktinį žmogų.

„Galbūt mama labai anksti pagimdė, neturėjo jaunystės, negalėjo mokslų pabaigti, šeiminis gyvenimas nesusitvarkė – ji patyrė savo gyvenimo katastrofą. Pažiūrėkite į tai, kad žmogus ne džiaugsme gyveno, pagalvokite, iš kokios aplinkos jis atėjo, kaip jo tėvai augo ir jį kaip augino. Pamatykite tą žmogų. Pati psichologinė terapija yra apie tai, kad pamatytume žmogų, nes už depresijos, priklausomybių ir kitų bėdų slypi priežastys. Nuasmeninus žmogų lengviau suprasti, ką jis išgyveno ir kodėl taip elgėsi, kad tie, kurie kentėjo dėl jo, tiesiog atsidūrė jo kelyje, jiems nebuvo skirta būti įskaudintiems“, – sako specialistė.

Taigi, anot jos, tėvus reikia pamatyti kaip žmones, kurie irgi daro klaidų, jiems taip pat kažkas patinka ar nepatinka, ir taip galima prieiti iki jų priėmimo. Priėmus žmogų, lengviau jam ir atleisti.

Tramdė „Aro“ pareigūnai

Minėto įvykio Kauno Savanorių prospekte dalyviai dabar turbūt su šypsena prisimena šios savaitės antradienį, kai lygioje vietoje sukėlė ant kojų didžiules policijos pajėgas. Elementarios pagarbos vienas kitam trūkumas, negebėjimas sutramdyti savo emocijų ir ambicijų tapo kuriozinės situacijos priežastimi.

Tiesa, nedaug trūko, kad susidūrimas prekybos centro tarpduryje būtų virtęs didesniu incidentu, nes vienas jo dalyvis – inkasatorius buvo ginkluotas, o kitas aršuolis – neblaivus.

Dar gausiau panašių incidentų nutinka mūsų keliuose ir gatvėse. Kartais įvykių suvestinės primena ataskaitas iš karo veiksmų zonos.

Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių ne ką protingesnis už minėtus pėsčiuosius kauniečius pasirodė ir vienas sostinės gyventojas. Vilniuje, Pilaitės rajone, neadekvačiai besielgiantis automobilio „Porsche Cayenne“ vairuotojas pagrasino kitam vairuotojui. Kilus konfliktui prekybos centro aikštelėje, daugelio žmonių akivaizdoje 66-erių automobilio „Porsche“ vairuotojas ne tik išsitraukė ir pro langą demonstravo granatą, bet ir pagrasino ją susprogdinti. Pagyvenusio karštakošio drąsą apmalšino į įvykio vietą atskubėję antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai ir iš jo atėmę granatos muliažą. Nors ginklo būta netikro, kaltininkui gresia baudžiamoji atsakomybė.

Nesvarbu, ar žmogus yra prie automobilio vairo, ar namuose, ar darbe, – jis iš esmės elgiasi vienodai.

 

Gatvėse – snukiadaužis

Prieš porą mėnesių ankstyvą darbo dienos rytą Šiauliuose du vairuotojai apsižodžiavo kelyje ir kibo vienas kitam į atlapus. Tiksliau, jaunesnis, bet jau gana brandaus amžiaus žaliūkas puolė jam į tėvus tinkantį beveik pensinio amžiaus oponentą ir suleido jam pirštus į veidą, sužalojo akis.

Aistros tarp eismo dalyvių liepsnoja ir Klaipėdos gatvėse. Pernai du vyrai susikibo Švepelių gatvėje. Iš pietinės miesto dalies į regioninį kelią Klaipėda–Šilutė vedanti gatvė yra intensyvaus eismo, ja iš miesto juda dideli sunkiojo transporto srautai. Viduryje darbo dienos šiuo keliu nepasidalijo du vairuotojai. Vyrai vienas kitam pasiuntė kelias įžeidžiamas frazes, tada iššoko aiškintis santykių gatvės viduryje. Policijai pareiškimą parašęs vienas vairuotojų tikino, kad nepažįstamas asmuo viešoje vietoje vandališkais veiksmais apgadino jo automobilio „Renault Master“ šoninį veidrodėlį. Aiškinantis santykius, vairuotojui, gimusiam 1991 m., nepažįstamasis smogė. Pradėtas tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Prieš tai muštynes tarp vairuotojų stebėjo Šilutės plente važiavę jų kolegos. Prie statomos Baltijos prospekto estakados du vyriškiai nepasidalijo kelio ir savo pirmumą įrodinėjo kumščiais. Tąsyk mušeikas išskyrė vienas pravažiuojančios mašinos keleivis.

Originaliau savo nepasitenkinimą vienas kitu išreiškė du vairuotojai Kaune. Išlipę iš automobilių jie ne tik susistumdė, bet ir emocijas liejo pasitelkę ašarines dujas ir seiles. Liudininkų teigimu, automobilio „Opel“ vairuotojas, pakėlęs ranką, purkštelėjo dujų bendrovės „CityBee“ ženklu pažymėto automobilio „Toyota“ vairuotojui į veidą. Pastarasis praeidamas riebiai nusispjovė į automobilio „Opel“ saloną. Ko tiksliai nepasidalijo abu eismo dalyviai, neaišku. Vis dėlto galima spėti, kad po remonto dar eismo juostomis nesubraižytoje gatvėje važiavę vairuotojai galėjo tiesiog nepasidalyti kelio.

Mentalitetas niekuo dėtas

Ne paslaptis, kad daugybė žmonių kelyje ne kartą susiduria su emocijomis kunkuliuojančiais vairuotojais, kurie spūstyse tiesiog dega nekantrumu ar svaidosi keiksmais.

Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA) inicijuotas tyrimas parodė, kad lietuviai savo vairavimo kultūrą vertina skeptiškai. Tiesa, specialistai įsitikinę, kad karštakošišką ar net pavojų keliantį elgesį lemia ne tautos mentalitetas, o sąmoningumo ir emocijų valdymo įgūdžių stoka.

Prieš dvejus metus atliktas vairavimo kultūros vertinimo tyrimas parodė, kad bendra vairavimo kultūra Lietuvoje yra kiek daugiau nei patenkinama – siekia vos 6,3 balo iš 10. LTSA specialistai pažymi, kad pagrindinė problema yra neatsakingai ir neapdairiai besielgiantys vairuotojai, kurie atlieka chuliganiškus manevrus, skuba, nesilaiko saugaus atstumo, užsiima pašaliniais veiksmais, nepasirenka saugaus greičio arba jį viršija, vairuoja neblaivūs.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė psichologė Laura Šeibokaitė įžvelgia tam tikrus su vairavimo kultūra susijusius mitus. Specialistė pasidalijo patarimais, kaip suvaldyti prie vairo užvirusias emocijas.

Gyvenimo atspindys

Pasak L. Šeibokaitės, neretai girdimi mitai, kad, atsisėdę prie vairo, žmonės elgiasi labai specifiškai, tarkime, tampa agresyvūs, tačiau taip nėra. Nesvarbu, ar žmogus yra prie automobilio vairo, ar namuose, ar darbe, – jis iš esmės elgiasi vienodai.

Pasikeikti irgi galima, ypač jei esate vienas automobilyje, tai – emocijų išraiškos forma. Svarbu neišlieti agresijos ant kito žmogaus.

 

„Jei žmogus kultūringai elgiasi kasdieniame gyvenime, kultūringai ir vairuos. Ir atvirkščiai – jei pilietis yra linkęs į agresiją kasdieniame gyvenime, tokie patys jausmai pasireikš ir vairuojant. Automobilio salone negali netikėtai išryškėti asmeniui nebūdingos savybės. Jei jis nepagarbiai elgiasi vairuodamas, tikėtina, kad tokių nepagarbos proveržių kils ir kitomis aplinkybėmis. To galime ir nepastebėti, nes ne visada toks elgesys išprovokuojamas“, – aiškino specialistė.

Anot psichologės, kai kurie vairuotojai prastai vertina vairavimo kultūrą keliuose, nes, būdami agresyvūs, yra linkę agresiją priskirti ir kitiems eismo dalyviams. Pavyzdžiui, jei vairuotojas iš esmės yra agresyvus, gali būti, kad agresyvaus elgesio apraiškų jis įžvelgs ir kitų eismo dalyvių elgesyje. Tarkime, jei kas nors padaro netyčinę klaidą, vairuotojas, turintis polinkį į agresiją, tai gali traktuoti kaip tyčinį kenkimą.

„Labai svarbu nedaryti skubotų išvadų dėl kito vairuotojo elgesio priežasčių, kodėl jis padarė vienaip ar kitaip. Bet kokioje situacijoje lengva įvardyti, koks yra elgesys: geras ar blogas. Tačiau niekada nežinome, kodėl kitas asmuo taip elgiasi. Šis suvokimas mažina paskatą galvoti, kad kiti vairuotojai tyčia elgiasi blogai. Gali būti, kad jie tiesiog suklysta“, – patarė specialistė.

Kaip valdyti emocijas?

Pasaulyje atlikta daugybė vairuotojų emocijų valdymo tyrimų. Ko gero, visi jie įrodo, kad kuo prasčiau žmonės geba atpažinti savo emocijas, tuo prasčiau jas sekasi suvaldyti. Kita vertus, emocijų valdymas turi didelę įtaką elgesiui kelyje. Todėl, anot psichologės, labai svarbu stebėti save ir atpažinti, kada pradeda kilti neigiamų emocijų.

Žmonės yra labai individualūs ir skirtingo temperamento: vieniems emocijų kyla greičiau, kiti pasiduoda provokacijoms, dar kiti į viską reaguoja ramiai. Emocijų valdymas priklauso ir nuo pačios situacijos.

Labai svarbu nedaryti skubotų išvadų dėl kito vairuotojo elgesio priežasčių, kodėl jis padarė vienaip ar kitaip.

 

„Yra įvairių emocijų raiškos būdų ir kartais galima nieko nedaryti, tiesiog leisti emocijai pabūti, kol, pasibaigus situacijai, ji taps silpnesnė. Mažai tikėtina, kad pakeisime kito žmogaus elgesį. Jei matome A juosta važiuojantį vairuotoją, praveriame automobilio langą ir ant jo šaukiame, tik abejoju, ar tas vairuotojas kitą kartą nevažiuos šia juosta, – greičiausiai jis taip pat šauks, ir situacija nebus konstruktyvi“, – sakė ji.

Nuo kvėpavimo iki muzikos

Psichologė pataria laikytis keleto svarbių taisyklių, kurios padės nepykdyti kitų vairuotojų ir patiems lengviau įveikti nemalonias eismo situacijas.

Pirmiausia, galima pasitelkti racionalizacijos techniką. Pabandykite pagalvoti, kodėl kitas eismo dalyvis vienaip ar kitaip elgiasi ir ką būtų galima padaryti. Taip nuslopinsite emocijas, nes perkelsite savo energiją į mintis.

Padėti gali ir dėmesingo įsisąmoninimo technika – žmogaus energijos perkėlimas nuo emocijos į savianalizę, bandymas suprasti, kodėl kyla stiprių emocijų ir atsiranda toks elgesys.

Svarbu ir kvėpavimas. Mat, tikslingas kvėpavimas visada padeda nusiraminti. Taip pat praverčia susikoncentravimas į kitą objektą arba skaičiavimas mintyse.

Nepamirškite ir muzikos. Ausims malonūs garsai irgi gali padėti nurimti, tačiau reikia tinkamai pasirinkti muziką – greita, ritminga muzika kaip tik provokuoja didinti vairavimo greitį ir gali skatinti agresiją, todėl reikia rinktis ramią melodiją.

„Pasikeikti irgi galima, ypač jei esate vienas automobilyje, tai – emocijų išraiškos forma. Svarbu neišlieti agresijos ant kito žmogaus. Jeigu situacija yra labai sudėtinga: didelis išgąstis, pyktis ar stresas, – rekomenduočiau sustoti šalikelėje. Išlipimas iš automobilio, pasivaikščiojimas, pritūpimai, verkimas ar šaukimas gali pagelbėti ir netgi padėti išvengti pavojingų situacijų vairuojant“, – aiškino L. Šeibokaitė.

Karščiausia diskusija užvirė laidos dalyviams diskutuojant apie Seimo narių algas – daugeliui Lietuvos žmonių atskaitos taškas yra parlamentaro užmokestis.

Kaip sako jaunoji Seimo narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, pasikalbėjus su draugais „supranti, kad tavo mažiausias atlyginimas iš visos aplinkos“. Seimo narė uždirba kiek daugiau nei 2 tūkstančius eurų.

17 metų Seime dirbantis Kęstutis Masiulis tvirtina, kad atsižvelgiant į milžinišką stažą parlamente dabar gauna 2,7 tūkst. eurų į rankas. Jei dirbtų universitete, galėtų gauti ir 10 tūkstančių.

Tai tiesioginė grėsmė nacionaliniam saugumu, nes normalių smegenų už tokius pinigus nusipirkti negalima.

Pasak Aušros Maldeikienės, tokios mažos Seimo narių algos yra grėsmė nacionaliniam saugumui. „Alga yra beprotiškai maža, palyginti su kompetencijomis, kurias žmogus turėtų turėti. Tai tiesioginė grėsmė nacionaliniam saugumu, nes normalių smegenų už tokius pinigus nusipirkti negalima“, – rėžė A. Maldeikienė.

Politikė atvira: Europos parlamente (EP) jos atlyginimas praėjusį mėnesį buvo 7315 eurai, už kiekvieną darbo dieną europarlamentarams mokami 338 eurai dienpinigių, taip pat išmokamos kompensacijos už laiką, sugaištą vykstant į posėdžius. „Viską sudėjus, išeina 13-15 tūkstančių eurų į rankas. Beje, atlyginimas auga kiekvieną sausio 1 dieną jį perskaičiuojant pagal Belgijos infliaciją“.

Pasak Aušros, gerai uždirba ir jos padėjėjai EP. „Padėjėjas Lietuvos Seime gaudavo 1,3 tūkst., o EP – apie 5 tūkst.“, – sakė A. Maldeikienė.

Beje, įsiplieskus aršioms diskusijos laidoje, Seimo narys Valdemaras Valkiūnas pareiškė, kad A. Maldeikienei... trūksta sekso.

Aušra Maldeikienė/LNK stopkadras

„Kas jums aktualu, tą ir kalbat. Vyrai tada pasakoja anekdotus apie seksą, kai jiems nėra to sekso. Ir jums trūksta sekso, trūksta kažko, kad galėtumėte nuleisti garą“, – sakė Seimo narys, užsitraukdamas A. Maldeikienės rūstybę.

„Taip, gyvenu separacijoje, mane vyras paliko prieš 6 metus, esu praktikuojanti katalikė ir laikausi celibato. O jūs rodote panieką moterims. Kai pamatai tokius vyrus kaip jūs, supranti, kad labai gera vienai. Vyras leidžia vyresnei moteriai aiškinti, kad jai trūksta sekso. Jeigu vyras yra vyras, jis niekada neklaus moters tokio klausimo. Šis žmogus pademonstravo, kad jis nėra vyras“, – į vatą nevyniojo europarlamentarė.

Visa audringa diskusija – šį vakarą, 19.30 val., LNK televizijos laidoje „KK2 penktadienis“.

„Manęs dažnai klausia, kodėl mano žinutės platformoje „Telegram“ tokios griežtos. Atsakau – aš jų nekenčiu. Jie niekšai ir išsigimėliai“, – rašė platformoje „Telegram“ artimas Rusijos prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas D. Medvedevas.    

„Jie nori mūsų, Rusijos mirties. Ir kol esu gyvas, darysiu viską, kad jie išnyktų“, – pridūrė 56 metų politikas.

2008–2012 metais prezidento pareigas ėjęs D. Medvedevas šiuo metu yra Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas.

D. Medvedevas, vienintelis posovietinės Rusijos prezidentas, dirbęs vieną kadenciją, 2008 metais pradėjęs eiti pareigas žadėjo paversti Rusiją laisvesne ir demokratiškesne šalimi, taip pakurstydamas beprecedentes permainų viltis.

Tačiau 2011 metų rugsėjį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime sutikęs savanoriškai atsisakyti ambicijų siekti antrosios kadencijos ir apsikeisti pareigomis su tuometiniu premjeru V. Putinu, D. Medvedevas sulaukė ne tik opozicijos, bet ir daugelio savo buvusių šalininkų pašaipų.

Nuo vasario 24 dienos, kai Rusija užpuolė kaimyninę Ukrainą ir dėl to sulaukė beprecedenčių Vakarų sankcijų, D. Medvedevas socialiniuose tinkluose skelbia vis griežtesnius įrašus.

Gegužę jis pareiškė, jog Vakarai neturėtų tikėtis, kad Rusija tęs maisto produktų tiekimą, jei dėl karo Ukrainoje Maskvai ir toliau bus  taikomos „beprotiškos“ sankcijos.

Paramos vaikams centro psichologai rekomenduoja, kaip padėti iš Ukrainos atvykusiems vaikams  ir paaugliams pasijusti geriau.

• Matote, kad vaikas/paauglys yra liūdnas, nerimauja ir bijo:

patikinkite, kad tai, kaip šiuo metu jaučiasi, yra normalu, kad nėra blogų ar gerų jausmų;

nuraminkite, kad dabar jam pavojus negresia, šalia yra žmonių, kurie juo pasirūpins;

nespauskite kalbėti ir dalintis sunkumais, tačiau pabrėžkite, kad jeigu norės, gali su jumis pasikalbėti;

jeigu norite paguosti ir nuraminti apkabinimu, pirmiausia, įsitikinkite, ar vaikui/paaugliui toks fizinis kontaktas yra priimtinas (galite jo paklausti);

mažesniems vaikams nusiraminti gali padėti minkšti žaislai, antklodės, švelnukai.

 • Pastebite, kad jaučiasi kaltas:

patikinkite, kad jis nekaltas dėl to, jog turėjo išvykti/palikti artimuosius ir augintinius;

pabrėžkite, kad ne jo kaltė, jeigu žuvo artimas žmogus.

• Kai vaikas/paauglys stipriai pyksta:

prisiminkite, kad pyktis yra natūrali reakcija, kuri dažnai kyla, susidūrus su sunkiais išgyvenimais;

leiskite išsakyti įniršį, apmaudą ir pyktį;

stenkitės būti malonus/-i ir kantrus/-i, kalbėti ramiai;

vaiko/paauglio pykčio nepriimkite asmeniškai kaip puolimo prieš jus.

 • Jeigu atrodo abejingas arba linksmas:

supraskite, kad visos reakcijos jam padeda išgyventi patirtus sunkumus ir gyventi toliau;

nesipiktinkite ir nesistebėkite tokiu elgesiu;

nekritikuokite ir negėdinkite.

 • Vaikas/paauglys klausia, kada galės grįžti namo, kur jo tėvai:

nevenkite klausimų, į kuriuos nežinote atsakymų;

atvirai pasakykite, kad nežinote, kada vaikui/paaugliui bus saugu grįžti;

netvirtinkite, kad viskas bus gerai; galima pasakyti: „Mes susitvarkysime, ieškosime išeities, ateityje bus lengviau“;

į klausimą, kur tėvai, vaikui atsakykite: „Išvyko dirbti labai svarbų darbą. Kai tik galės, susisieks su tavimi“.

• Jeigu atsisako valgyti ar prastai miega, sapnuoja košmarus:

vis priminkite, kad, jeigu nori, gali su jumis pasikalbėti;

jeigu atsisako valgyti, būkite kantrūs, paskatinkite rūpintis savo sveikata, pasakykite, kad vaikui/paaugliui reikės jėgų, būti stipriam ir pan.; pasirūpinkite mėgstamu jo maistu;

paklauskite, kas vaikui/paaugliui padėtų užmigti: raminanti muzika, pasaka, naujas žaislas, kuris jį saugotų, įjungta šviesa, atviros durys ir t.t.;

jeigu išgąsdina košmaras, nuraminkite, kad tai buvo tik sapnas.

• Kaip pranešti apie artimojo mirtį?

Jeigu mama/tėtis žuvo, šią žinią vaikui/paaugliui turėtų pranešti pats artimiausias šiuo metu žmogus (giminaitis, globėjas, mokytojas).  Tai pasakyti rekomenduojama dviem etapais:

„Turiu tau blogų žinių“.

„Tavo mama/tėtis mirė. Daugiau jos/jo nebebus“.

• Pasirūpinkite, kad vaikas/paauglys:

galėtų grįžti į kasdienes veiklas: būtų pavalgęs, išsimiegojęs, judėtų fiziškai, žaistų, mokytųsi;

palaikytų (jeigu įmanoma) ryšį su artimaisiais;

apie situaciją Ukrainoje gautų tik patikimą informaciją;

matytų kuo mažiau gąsdinančių karo vaizdų.

Pasitarkite su psichologu (nemokamai) „Tėvų linijoje“, 8 800 900 12, darbo dienomis 9-13 val. | 17-21 val., antradieniais 17-21 val. ir rusų kalba:

• kaip padėti vaikams ir paaugliams išgyventi netektį, išsiskyrimą;

• ką atsakyti į jiems kylančius klausimus apie ateitį;

• kaip reaguoti į vaikų stiprius jausmus: baimę, nerimą, pyktį ir kt.;

• kas padeda nusiraminti patiems suaugusiems ir vaikams;

• visais kitais klausimais, kylančiais dėl vaikų ir paauglių elgesio, savijautos, tarpusavio santykių.

Nuotaikos Kaune

Kaune veikia ne viena rusų bendruomenė, kuri ne kartą organizavo įvarius renginius, kvietė iš arčiau susipažinti su rusų kultūra. Dabar kai kurie Lietuvos pilietybę turintys rusų tautybės žmonės pripažįsta, kad jaučia nerimą dėl visuomenės reakcijų.

Kauno įvairių tautų kultūrų centras vienija keturias rusų bendruomenes, dar kelios veikia savarankiškai. Centro vadovė Eglė Rušinskaitė pripažino, kad, Rusijai paskelbus karą Ukrainai, su bendruomenių lyderiais aptarė, kad ir Lietuvoje gyvenančių rusų atžvilgiu gali pasipilti neapykantos ar įžeidinėjimų, esą, jie pradėjo karą. Tačiau dauguma šalyje gyvenančių rusų tautybės žmonių turi Lietuvos pilietybę, tad yra visaverčiai mūsų piliečiai ir skaudžiai išgyvena tai, kas vyksta Ukrainoje.

Kauno įvairių tautų kultūrų centras pasiūlė ir savo pagalbą, kad rusų bendruomenių organizacijos mieste galėtų toliau saugiai veikti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Tas vyraujančias nuotaikas prieš rusus galima stebėti viešojoje erdvėje, komentaruose, kai kuriuose pasisakymuose. Iš bendruomenių neturime žinių, kad žmonės būtų nukentėję tiesiogiai, patyrę kokį nors žodinį ar fizinį smurtą, tačiau jaučiamas tikrai didelis spaudimas. Kai buvau susitikusi su bendruomenių atstovais, jie tikrai išreiškė nerimą, kaip viskas bus toliau. Yra informacijos, kad ir vaikai mokyklose gali patirti patyčių. Situacija iš tiesų yra įtempta“, – Kaune gyvenančių rusų nuotaikas perteikė E.Rušinskaitė.

Kauno įvairių tautų kultūrų centras pasiūlė ir savo pagalbą, kad rusų bendruomenių organizacijos mieste galėtų toliau saugiai veikti.

„Nuotaikos nerimastingos, nes neaišku, ar kiekvienas rusų bendruomenės narys ko nors asmeniškai nepatirs. Žmonės nerimauja tiek dėl savęs, tiek dėl asmeninio turto. Daug neaiškumų dėl veiklos, nes dauguma renginių atšaukiami. Nežinia, kiek bus leista tęsti veiklą net ir toms bendruomenėms, kurios Lietuvoje veikia jau ilgą laiką“, – pasakojo centro vadovė.

Kaune veikia ir baltarusių bendruomenės, bet jos centrui nepriklauso, todėl pašnekovė negalėjo pasakyti, kokios nuotaikos vyrauja ten.

Pasak Kauno įvairių tautų centro vadovės, ukrainiečius taip pat kamuoja nerimas. Šiuo metu ukrainiečiai visomis išgalėmis stengiasi padėti tautiečiams, organizuoja paramos rinkimą.

Lietuvoje gyvenantys rusai turi sąlygas puoselėti savo kultūrą ir likti aktyviais šalies piliečiais. (V. Skaraičio/BNS nuotr.)

„Kaune turime dvi ukrainiečių bendruomenes, kurios dabar ieško pagalbos atvykstantiems iš Ukrainos. Dalį atvykėlių ukrainiečiai siunčia į mūsų centrą. Šiuo metu bendradarbiaujame ir su įvairiomis organizacijomis, organizuosime užsiėmimus vaikams, terapijas ir kitokią pagalbą, kurios prireiks atvykstantiems iš Ukrainos“, – teigė E.Rušinskaitė.

Tas vyraujančias nuotaikas prieš rusus galima stebėti viešojoje erdvėje, komentaruose, kai kuriuose pasisakymuose.

Centro vadovė nurodė, kad atšaukiami šventiniai renginiai, nes jie nesuderinami su karo nuotaikomis. Vis dėlto rusų bendruomenės, kurios buvo gavusios paramą iš Tautinių mažumų departamento, veiklą tęs ir rengs kultūrinius projektus.

„Būtina pažymėti, kad dauguma žmonių iš tautinių mažumų yra Lietuvos piliečiai. Ne viena karta jų čia gyvena. Organizacijos taip pat lietuviškos, niekaip nesusijusios nei su sovietine, nei su dabartine Rusijos valdžia. Yra ir asmeninių iniciatyvų iš rusų, kad jie priims pas save gyventi iš Ukrainos bėgančias šeimas“, – pabrėžė E.Rušinskaitė.

Nuomonės išsiskiria

Dienraščio kalbinti Kaune gyvenantys rusai turėjo skirtingą nuomonę apie visuomenės nuotaikas. Vieni pripažino, kad emocinių išsišokimų pasitaiko, kiti nejautė jokio papildomo spaudimo.

Prisistatyti nepanorusi rusė tikino, kad bendruomenę, kuriai ji priklauso, sudaro dauguma rusų, jau seniai turinčių Lietuvos pilietybę. Tačiau net ir jie yra sulaukę neigiamų replikų.

„Tikrai pasitaiko, kai sako, kad mes karą pradėjome. Bet su Putinu mes jau seniai nieko bendro neturime. Esame Lietuvos piliečiai, nepritariame karui“, – kalbėjo moteris. Ji užsiminė, kad iki karo paskelbimo Ukrainai patyčių tautiniu pagrindu nelabai ir buvo, bet pastarosiomis dienomis pasitaiko piktų replikų.

Kauno rusų kultūros centro „Mokslas – šviesa“ vadovė Tatjana Vilčinskienė laikėsi visai kitokios nuomonės ir pažymėjo, kad neigiamų visuomenės reakcijų jos vadovaujama rusų bendruomenė nepatyrė.

„Mūsų bendruomenės žmonės dirba mokyklose, nemažai pensininkų. Mes esame Lietuvos piliečiai, ne kokie emigrantai. Ramiai tarpusavyje kalbame ir pandemiją pergyvenome kartu. Kiekvienas savo nuomonę turi, bet mes nesikišame į politiką. Mūsų įstatuose taip pat parašyta, kad mes užsiimame švietimu, kultūra, tad kai susirenkame į kokią parodą, apie politiką nekalbame“, – komentavo T.Vilčinskienė. Moteris patvirtino, kad dalis renginių bus atšaukta arba perkelti vėlesniam laikui.

Mokykloje – ramu

Kauno Aleksandro Puškino gimnazijoje mokosi tiek rusų, tiek lietuvių vaikai. Tačiau švietimo įstaigos administracija nurodė, kad patyčių tautiniu pagrindu nėra ir rusų vaikai nepatiria jokio spaudimo dėl karo Ukrainoje.

„Galiu prie širdies ranką pridėjusi pasakyti, kad nėra patyčių ar kažkokių replikų rusų vaikams. Pas mus yra klasių, kur mokoma lietuvių kalba, bet yra ir rusų kalba. Tikrai nėra jokių pykčių ar incidentų. Visi kartu gražiai bendraujame, nėra jokios priešpriešos“, – kalbėjo Kauno A.Puškino gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Rimantė Ruzgienė.

Kauno Aleksandro Puškino gimnazijoje mokosi įvairių tautybių vaikai, tačiau tautinės nesantaikos pavyksta išvengti. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Ji tikino, kad ir tarp kolegų pedagogų yra rusakalbių, tačiau ir tarp mokytojų nėra jokių karo Ukrainoje sukeltų įtampų. „Kauno diena“ pasiteiravo, ar mokykloje vaikams iš viso kalbama apie Rusijos pradėtą karą.

„Stengiamės tos temos neliesti, nes tikrai turime nemažai rusakalbių žmonių. Nenorime eskaluoti temos ir paliekame ją aptarti namuose, dirbame pagal pamokų temas. Mes manome, kad reikia išlaukti tą sunkų momentą ir dabar per daug neaudrinti vaikų. Kai buvo visuotinė Ukrainos istorijos pamoka, kai kurios klasės norėjo pamatyti, bet tikrai ne visoms rodėme“, – komentavo gimnazijos atstovė.

R.Ruzgienė nurodė, kad šiuo metu gimnazijoje mokosi ir iš Afganistano atvykę vaikai, tad daugiakultūrė aplinka padeda vaikams mokytis tolerancijos ir išvengti patyčių, susijusių su tautiniu identitetu.

Rimantė Ruzgienė/Asmeninio arch. nuotr.

Nepasiduoti kiršinimui

Lietuvos valdžia taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pasitaiko atvejų, kai į Lietuvos rusus ar baltarusius skrieja nepagrįsti kaltinimai dėl karo. Šalies vadovai ragina netoleruoti patyčių, užgauliojimų prieš Lietuvos piliečius ir taip nekurti preteksto nedraugiškoms šalims, esą, ir pas mus engiami rusakalbiai.

„Lietuvoje gyvenantys rusų ar baltarusių tautybės žmonės yra mūsų krašto patriotai, kaip ir mes visi remia Ukrainą, dalyvauja pilietinėse iniciatyvose ir prisideda kuo gali. Nesinorėtų matyti priekaištų mūsų bendrapiliečiams, bandant jiems priskirti V.Putino ir A.Lukašenkos nusikaltimų krūvį vien dėl jų tautybės. Tam reikia visomis išgalėmis užkirsti kelią. Labai prašyčiau, kad šios temos netaptų papildomu penu Rusijos ir Baltarusijos propagandai, nes tai būtų absoliutus melas“, – pabrėžė premjerė Ingrida Šimonytė.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen taip pat pažymėjo, kad Lietuvos piliečiai neturėtų būti skirstomi pagal savo kilmę ar tautybę, todėl, jos nuomone, kiekvieno šalies gyventojo pareiga yra užtikrinti, kad replikos ar kaltinimai kilmės pagrindu būtų sustabdyti.

„Jeigu yra kažkokių požymių ar konkrečių atvejų, kad Lietuvos rusai, baltarusiai patiria išpuolių ar kažkokių replikų, manau, kad kiekvieno žmogaus moralinė atsakomybė yra tiesiog užkirsti kelią tokiems dalykams, sudrausminti, kalbėtis su vaikais mokyklose, darželiuose“, – LRT radijui sakė V.Čmilytė-Nielsen.

ELTA skelbė, kad tautinių mažumų tema pasisakė ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Ji kreipėsi į visų šalies mokyklų bendruomenes, ragindama nepasiduoti kiršinimui ir nesantaikai, išlaikyti pagarbius santykius.

„Esame kupini emocijų, jas išgyvena ir suaugusieji, ir vaikai. Tai suprantama. Tačiau labai svarbu jų nenukreipti priešų savo kieme, mokykloje, klasėje paieškoms ir nekurti žodžių ir jausmų karo bendruomenių viduje. Neretai mūsų bendruomenės daugiatautės. Svarbu suprasti ir garsiai pasakyti, kad Rusijos karas su Ukraina yra V.Putino karas. Mūsų kaimynai, kolegos ir bendraklasiai, kad ir kokios tautybės jie būtų – nekalti dėl agresoriaus veiksmų. Rusų kalba taip pat niekuo dėta, jos nereikia trinti iš mokyklų programų. Jokiu būdu nepasiduokime kiršinimui ir nesantaikai. Daug šimtmečių Lietuvoje sugyvena skirtingos tautos, kartu perėjome daug išmėginimų – neklupkime dabar, išlikime vieningi“, – sakė ministrė J.Šiugždinienė.

Mūsų ginklas – orumas

„Karas verčia daugelį iš mūsų nerimauti. Nerimaujame dėl savo draugų, giminaičių Ukrainoje, apskritai, dėl Ukrainos ir Europos likimo. Tokiu metu kai kurie išlieja savo pyktį ant rusų kalba kalbančių žmonių. Šis kelias veda į akligatvį, nors galime judėti į savo įvairovės puoselėjimą“, – sako Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė.

Pastarosiomis dienomis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sulaukė nemažai skambučių ir klausimų socialiniuose tinkluose iš rusakalbių Lietuvos gyventojų ar jų artimųjų.

„Tėvai skambina, kad papasakotų, su kokiais užgauliojimais jų vaikai susiduria mokykloje. Skambinantieji klausia, kaip galima užkirsti kelią tokiam elgesiui. Įvairiose darbovietėse rusakalbiai darbuotojai išgirsta užgauliojimų ir patyčių. Viešajame transporte ir parduotuvėse rusiškai kalbantys asmenys sulaukia raginimų „nešdintis iš šalies“ ar net grasinimų fiziškai susidoroti, pasirodo iniciatyvų neva neaptarnauti asmenų, kurie yra Rusijos piliečiai. Nemažai įtampos galima pastebėti ir socialiniuose tinkluose. Ši tendencija kelia nerimą, bet sykiu verčia pamąstyti, kad galime elgtis kitaip. Pastarųjų dienų reakcijos iš skirtingų mokyklų, organizacijų, valdžios institucijų rodo, kad tikrai galime“, – pasakoja B.Sabatauskaitė.

Birutė Sabatauskaitė/Asmeninio arch. nuotr.

Jos manymu, jei nesusivoksime, jeigu leisime tokiai neapykantai būti mūsų visuomenėje, tai gali virsti į diskriminacijos ar net smurto atvejus, į didelį visuomenės supriešinimą.

B.Sabatauskaitė primena, kad Lietuvoje gyvena daug rusiškai kalbančių žmonių. Rusiškai kalbantys asmenys – tai žmonės, gimę ir užaugę čia, jie yra Lietuvos gyventojai – rusai, ukrainiečiai, baltarusiai ar kiti. Taip pat ir tie, kurie į Lietuvą atvyko dirbti arba dėl to, kad savo gimtosiose šalyse buvo nesaugūs ar persekiojami.

„Per pastaruosius keletą metų apsigyveno nemažai politinių pabėgėlių, žurnalistų, dėstytojų iš Rusijos ar Baltarusijos, kurie dėl savo įsitikinimų, veiklos negalėjo likti savo gimtinėse. Jie gyvena šalia mūsų jau ne vienus metus, čia dirba, vaikšto į parduotuves ir dabar jiems tenka susidurti su atvejais, kai dėl pilietybės atsisakoma juos aptarnauti. Daugybė rusiškai kalbančių žmonių surado mūsų šalyje saugumą, o dabar mes iš jų tą saugumą atimame“, – sako kontrolierė.

Daugybė rusiškai kalbančių žmonių surado mūsų šalyje saugumą, o dabar mes iš jų tą saugumą atimame.

Kviesdama prisiminti ilgametį taikų Lietuvoje gyvenančių skirtingų tautų sambūvį ji priminė: demokratija, laisvė būti, pagarba įvairovei – tai nepriklausomų valstybių konstantos. „Net ir reikšdami nepritarimą Rusijos agresijai prieš Ukrainą, palaikydami visą pilietinę visuomenę, mes galime nerašyti neapykantą skatinančių komentarų", – ragina B.Sabatauskaitė. Taip pat ji kviečia ugdymo įstaigas ir tėvus inicijuoti pokalbius su vaikais, aptarti, kad Rusijos agresija prieš Ukrainą nesusijusi su rusakalbiais Lietuvos gyventojais, tuo labiau vaikais.

„Į Lietuvą šiuo metu atvyksta nemažai ukrainiečių, mes turime suprasti, kad atvykstantys iš Ukrainos asmenys yra įvairių tapatybių, tautybių, skirtingos odos spalvos, lytinės orientacijos, gali turėti negalią, ir į jų skirtingus poreikius turėsime atsižvelgti. Negalime vertinti jų tik pagal vartojamą kalbą. Mūsų pareiga yra užtikrinti jiems saugią aplinką“, – sako B.Sabatauskaitė.

Kontrolierės nuomone, neabejotinai bus iš Rusijos bėgančių ir politinio prieglobsčio prašančių žmonių. Todėl jiems ir joms bus reikalinga saugi erdvė tęsti savo darbus iš mūsų šalies. Ji ragina nesieti Rusijos prezidento Vladimiro Putino karinių veiksmų su kiekvienu rusiškai kalbančiu žmogumi, gyvenančiu mūsų šalyje ar čia atvykusiu.

Baudžiamasis kodeksas numato

170 straipsnis. Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę

1. Tas, kas, turėdamas tikslą platinti, gamino, įsigijo, siuntė, gabeno, laikė dalykus, kuriuose tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu, arba juos platino, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienų metų.

2. Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

3. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Tapome pikčiurnomis. Jei kliautumės garsaus rusų rašytojo Michailo Bulgakovo diagnoze, – ir nelaimingais žmonėmis („Piktų žmonių pasaulyje nėra, yra tik nelaimingi žmonės“ – žinoma frazė iš „Meistro ir Margaritos“). Tai ko gi mes tokie nelaimingi, kad pyktis iš mūsų dūmais pro ausis veržiasi? Senovės Romoje pyktis net kare buvo laikomas beverčiu, o mes, XXI a. taikos meto žmonės, pykčiu ginkluojamės kasdienybėje. Preteksto įtūžti nereikia jokio! Mus nervina viskas, net ir pozityvūs dalykai. Štai laimėjo kelialapį į didžiąją „Euroviziją“ lietuviška daina – liejame pyktį (lygiai taip lietume, jei deleguotume anglišką)...

Senovės Romoje pyktis net kare buvo laikomas beverčiu, o mes, XXI a. taikos meto žmonės, pykčiu ginkluojamės kasdienybėje.

Kasdienėje aplinkoje bendraudami lyg ir mandagiai, pagarbiai, interneto erdvėje staiga tampame monstrais. Tai, ką joje sukuriame, pasak Jeilio universiteto psichologijos prof. dr. Molly Crockett, yra ekosistema, atsirenkanti patį pikčiausią turinį, čia kaip niekur kitur paprasta tą pyktį išlieti.

Siekdama patobulinti mūsų elgseną virtualiojoje erdvėje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) tyrėjų komanda kuria dirbtinio intelekto priemonę, leisiančią atpažinti neapykantos kalbą. Žinoma, iškart susilaukta kaltinimų: kur mūsų žodžio laisvė, mus ruošiasi persekioti, Lietuva taps Šiaurės Korėja!

Pernai balandį lietuviškajame feisbuke pradėjo veikti virtualusis patrulis – beveik per metus gauta per 3 tūkst. pranešimų apie čia vykdomus arba ketinamus įvykdyti teisės pažeidimus. Šio patrulio paskirtis – nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų prevencija elektroninėje erdvėje, o VDU mokslininkų kuriama priemonė – tarsi virtualiosios aplinkos šluota. Nes toji „ekosistema“ tiek prišiukšlinta mūsų neapykantos, įžeidinėjimų, patyčių, kad jau yra arti išsigimimo arba susinaikinimo. Ir pokyčiai šiame milžiniškame mus jungiančia

„Mes turime kovą su labai rimtu priešu, kuris yra bendras mums visiems. Visa veikla, tiek parlamento, tiek vyriausybės, mano požiūriu dabar turėtų būti susijusi su pandemijos reikalais ir mažiau reikėtų kreipti dėmesį į kokius nors filosofinius įstatymų kūrimus“, – aiškias gaires valstybės valdyme siūlo R. Zemkauskas, viešėdamas „Kauno dienos“ studijoje.

„Mes labai dažnai, užuot susitarę, kuriame įstatymus. Nes įstatymai atseit mus apsaugos nuo poreikio tartis. Ir tai, mano nuomone, yra klaidinga fantazija. Reikia palikti daugiau vietos tartis. O tartis kartais tenka labai karštai, ir keiksmažodžius panaudoti vienas prieš kitą. Tai čia irgi tarimasis tam tikras“, – R.Zemkauskas jam būdingu ramiu tonu su humoro gaidele studijoje kalba ne tik apie prieštaringai vertinamus įstatymų projektus, bet ir apie būtinybę mums visiems nuleisti blogas emocijas viešose diskusijose pačiais jautriausiais klausimais. Kviečiame žiūrėti.

Svarbi tėvų pagalba

"Ne kartą girdėta frazė "tėvai – didžiausi mokytojai" šiuo atveju yra labai teisinga", – pastebi psichologė. Tėvai vaidina itin svarbų vaidmenį mokydami vaikus socialinių įgūdžių, emocijų raiškos, savęs supratimo. Jie dažnai tai daro be jokių gairių ar vadovėlio.

"Emocijos ir jausmai yra komplikuotas dalykas, tai labai abstrakti koncepcija. Net ir suaugusiajam dažnai yra sunku apibūdinti, koks jausmas būti liūdnam ar išsigandusiam", – pasak R.Žiaunienės, todėl svarbu vaikus pradėti mokyti apie jų patiriamas emocijas nuo ankstyvojo amžiaus. Nuo tada, kai vaiko pasirinkimą, kaip reaguoti ir elgtis, lemia tai, kaip jis jaučiasi, pavyzdžiui, kai jam supykus norisi mesti daiktą ar nuliūdus – apsikabinti tėtį.

Psichologės teigimu, net ir probleminį vaiko elgesį reikėtų pradėti spręsti nuo emocijų pažinimo: "Vaikai, kurie supranta savo emocijas, norėdami į save atkreipti dėmesį rečiau rodo agresiją, pykčio protrūkius. Tie, kurie gali pasakyti "aš pykstu ant tavęs" rečiau trenkia kitam ir dažniau konfliktą bando išspręsti taikiai." R.Žiaunienė primena, kad mokydami vaikus emocinio raštingumo stipriname jų psichologinį atsparumą.

Kaip išreikšti emocijas?

Kaip vaikams padėti suprasti emocijas ir jas išreikšti? R.Žiaunienė primena taisykles, kurių laikydamiesi tėvai gali padėti vaikui ugdyti emocinį raštingumą – t.y. suvokti savo emocijas ir jas tinkamai išreikšti.

1. Rodykite pavyzdį. Vaikai itin atidžiai stebi savo tėvus, mato, kaip jie tvarkosi su savo emocijomis. Būdami sumanūs stebėtojai, jie greitai įsisavina, ką suaugusieji daro supykę, kaip reaguoja į laimingas ar nemalonias žinias, kaip reiškia džiaugsmą, o gal stengiasi paslėpti nepasitenkinimą. Vaikai taip pat mato, kada jų tėvai vengia rodyti emocijas – dėl gėdos ar kitų priežasčių. Jie viską kopijuoja – kaip tėvai elgiasi užplūdus emocijoms, lygiai taip pat bando daryti ir patys.

Vaikai, kurie supranta savo emocijas, norėdami į save atkreipti dėmesį rečiau rodo agresiją, pykčio protrūkius. Tie, kurie gali pasakyti "aš pykstu ant tavęs" rečiau trenkia kitam ir dažniau konfliktą bando išspręsti taikiai.

2. Padėkite vaikams įvardyti emocijas. Kad vaikai išmoktų pasakyti, kaip jaučiasi, pirma jie turi išmokti emocijų pavadinimus, plėsti žodyną. Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau turi išmokti ir atpažinti, ką reiškia būti linksmam, piktam, nuliūdusiam ar išsigandusiam. Vyresni vaikai gali mokytis sudėtingesnių žodžių, tokių kaip nusivylimas, susinervinimas, susirūpinimas. Su vaikais galima aptarti, kaip jaučiasi įvairių knygų ar filmų veikėjai. Skaitant galima padaryti pauzę ir paklausti: "Kaip manai, kaip dabar jaučiasi šis veikėjas?" Taip pat verta aptarti priežastis, kas galėjo sukelti būtent šiuos jausmus.

3. Kalbėkite apie jausmus. Naudokite emocijų pavadinimus buitinėje kalboje. Rodykite savo pavyzdžiu, kaip galima išreikšti jausmus: "Aš nuliūdau, nes tu nepasidalijai savo žaislu su draugu, manau, jis taip pat nuliūdo." Atkreipkite vaiko dėmesį, kai pastebite, kad jis jaučia tam tikrą jausmą: "Atrodai tikrai laimingas, kad važiuosime pas senelius", "Panašu, kad nerimauji dėl rytojaus kontrolinio." Vienas iš būdų padėti vaikams atpažinti savo emocijas – tėvams įvardyti jas garsiai. Vaikai taip susieja pojūčius su emocijų pavadinimais.

4. Mokykite emocijų valdymo strategijų. Ugdyti vaikų emocinį raštingumą reikia visą vaikystę ir paauglystę. Jie turi išmokti, kad, nepriklausomai nuo to, ar jie supyko, trenkti ar kitaip skaudinti kito negalima. Reikėtų mokyti vaikus būdų, kaip išspręsti konfliktą, suvaldyti kilusias emocijas. Pavyzdžiui, galima paraginti vaiką, pasijutus nemaloniai, padaryti pertraukėlę, pakeisti aplinką, išeiti pasivaikščioti, susirasti tylią vietą ir nurimti. Vertinga pamokyti, kaip įveikti liūdesį. Dažnai vaikai nežino, ką daryti, kai jaučiasi liūdni, todėl jie gali tapti agresyvūs arba siekti kitų dėmesio nepriimtinais būdais. Kartu paieškokite sprendimo būdų: gal padės piešimas, knygelės paskaitymas ar pažaidimas su augintiniu. Galima pasidalyti savo patirtimi, ką jūs, tėvai, darote nuliūdę.

Kai vaikas suklys, sulaužys kokį daiktą iš pykčio ar pasiduos nepasiekęs tikslo – laikykite tai proga pasimokyti patys, kaip kitą kartą padaryti kitaip. O tokių akimirkų tikrai bus nemažai.

Ko sakyti nevertėtų?

Yra keletas dalykų, kurių vaikams sakyti nederėtų. Reikėtų nepamiršti, kad vaikai sužino apie emocijas matydami, kaip tėvai reaguoja į jų nuotaikas. Vaikas, kurio tėvai sako: "Nustok verkti! Dideli berniukai neverkia!", mokosi, kad emocijos turėtų būti paslėptos, užgniaužtos viduje. Taip pat nutinka, kai tėvai atkreipia dėmesį į vaikų nerimą sakydami: "Nesijaudink, nėra ko nerimauti" – atžalos gali suprasti, kad jų rūpesčiai yra nesvarbūs, nereikšmingi. Nors tėvai taip bando raminti vaikus – jie išmoksta slėpti savo emocijas.

Kalbėdami apie žmonių jausmus, tėvai taip pat moko atžalas empatijos. Mokydami atpažinti ir išreikšti emocijas, tėvai padeda stiprius psichologinio vaikų atsparumo pagrindus. Suprantantys savo emocijas ir turintys įgūdžių, kaip tvarkytis su jomis, ateityje turės daugiau pasitikėjimo savimi.

Įžymybės riksmų tirada, aidėjusi per filmo „Neįmanoma misija“ filmavimą Londone, atsidūrė socialiniame tinkle „Instagram“ esančioje paskyroje updates.in.cinema.

Kaip spėjama, aktorių, kuris yra minėtos kino juostos prodiuseris, įsiutino dviejų žmonių, nesilaikiusių reikalaujamo saugaus atstumo, neatsakingumas.

„Jei dar kartą pamatysiu tokį elgesį, jūsų čia, po velnių, neliks. Kad daugiau to nematyčiau. Niekada!“ – šaukė T. Cruize‘as.

„Instagram“ nuotr.

Pakeltu tonu aktorius aiškino filmavimo aikštelėje dirbusiems žmonėms, kad Holivudas kuria filmus tik dėl jų ir todėl šie turėtų rodyti geriausią pavyzdį, nes kino studijų atstovai tiki ir pasitiki komanda.

Pasak jo, jei filmavimo aikštelėse ir toliau bus neatsižvelgiama į saugumo dėl koronaviruso reikalavimų laikymąsi, kino pramonė gali žlugti, palikdama daugybę žmonių be darbo ir pajamų.

Tomas Cruize. / Scanpix nuotr.

„Dabar to reikalauju ir, jei negalite man to duoti, jums čia ne vieta. Mes nenutrauksime tos suknistos juostos filmavimo! Ar aišku?!“ – įspėjančių kritikos strėlių komandos nariams negailėjo žvaigždė.

Pasaulį kaustant COVID-19 plitimo mastams, Londone įsigaliojo nauji ribojimai – nevyksta kultūriniai renginiai, nes draudžiami susibūrimai uždarose erdvėse. Todėl filmų kūrėjai neša labai didelę atsakomybę ir gali dirbti tik įsipareigoję laikytis griežtų taisyklių – užtikrinti ribotą filmavimo aikštelėse dirbančių žmonių skaičių, tinkamo atstumo laikymąsi ir net įrangos dezinfekavimą.