PYKČIO PATRULIAI

Amerikiečių filme „Slaptas keleivis“ yra tokia scena: vienam traukinio keleiviui garsiai tvarkant reikalus telefonu, šalia sėdinčioji paprašo: „Gal galėtumėte kalbėti tyliau?“, tas akimirksniu atšauna: „O jūs gal galėtumėte nesikvėpinti pigiais kvepalais?“ Kaip panašu į mus: esame dirglūs, nepakantūs, priekabūs, niršiai saugome savo erdvę, o į kito erdvę ir su batais galime įsirioglinti.

Tapome pikčiurnomis. Jei kliautumės garsaus rusų rašytojo Michailo Bulgakovo diagnoze, – ir nelaimingais žmonėmis („Piktų žmonių pasaulyje nėra, yra tik nelaimingi žmonės“ – žinoma frazė iš „Meistro ir Margaritos“). Tai ko gi mes tokie nelaimingi, kad pyktis iš mūsų dūmais pro ausis veržiasi? Senovės Romoje pyktis net kare buvo laikomas beverčiu, o mes, XXI a. taikos meto žmonės, pykčiu ginkluojamės kasdienybėje. Preteksto įtūžti nereikia jokio! Mus nervina viskas, net ir pozityvūs dalykai. Štai laimėjo kelialapį į didžiąją „Euroviziją“ lietuviška daina – liejame pyktį (lygiai taip lietume, jei deleguotume anglišką)...

Senovės Romoje pyktis net kare buvo laikomas beverčiu, o mes, XXI a. taikos meto žmonės, pykčiu ginkluojamės kasdienybėje.

Kasdienėje aplinkoje bendraudami lyg ir mandagiai, pagarbiai, interneto erdvėje staiga tampame monstrais. Tai, ką joje sukuriame, pasak Jeilio universiteto psichologijos prof. dr. Molly Crockett, yra ekosistema, atsirenkanti patį pikčiausią turinį, čia kaip niekur kitur paprasta tą pyktį išlieti.

Siekdama patobulinti mūsų elgseną virtualiojoje erdvėje Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) tyrėjų komanda kuria dirbtinio intelekto priemonę, leisiančią atpažinti neapykantos kalbą. Žinoma, iškart susilaukta kaltinimų: kur mūsų žodžio laisvė, mus ruošiasi persekioti, Lietuva taps Šiaurės Korėja!

Pernai balandį lietuviškajame feisbuke pradėjo veikti virtualusis patrulis – beveik per metus gauta per 3 tūkst. pranešimų apie čia vykdomus arba ketinamus įvykdyti teisės pažeidimus. Šio patrulio paskirtis – nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų prevencija elektroninėje erdvėje, o VDU mokslininkų kuriama priemonė – tarsi virtualiosios aplinkos šluota. Nes toji „ekosistema“ tiek prišiukšlinta mūsų neapykantos, įžeidinėjimų, patyčių, kad jau yra arti išsigimimo arba susinaikinimo. Ir pokyčiai šiame milžiniškame mus jungiančia