Pasak Kauno arkivyskupijos, XIII amžiaus misionieriaus, pamokslininko, Bažnyčios mokytojo šventąsias relikvijas bus galima pagerbti iki gruodžio 23 d. 15 val., kai jos bus išlydėtos atgal į Italiją.

Katedroje rengiama speciali programa – svečių vedama katechezė, šeimų, vaikų ir jaunimo palaiminimas, Atgailos ir susitaikinimo pamaldos. Taip pat bus galima asmeniškai melstis paliečiant relikvijorių – su tikėjimu, jog šv. Antanas Paduvietis gali užtarti visus. O ypač našlaičius, kalinius, šaukiamuosius į karo tarnybą, keramikus, puodžius, kūdikių nesulaukiančias šeimas ir netgi gali padėti surasti prarastus daiktus, kaip nuo seno tikima.

Iškilmių metu bus pašventintas altorius, skirtas relikvijoriui. Nuo sekmadienio visi tikintieji galės bažnyčioje melstis prie palaimintojo relikvijų ir prašyti palaimintojo užtarimo.

M. Giedraičio beatifikacijos byla pradėta dar 1634 metais, tačiau palaimintuoju jis pripažintas tik pernai.

Kaip ketvirtadienį pranešė Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune, drauge su šia moneta grįžta ir jos „sesė“ – auksinė moneta-suvenyras su A. Smetonos portretu.

Abi monetos suguldytos dėžutėje, kurios atvarte esančioje auksinėje plokštelėje išgraviruota dedikacija: „Tautos vadui Antanui Smetonai XX-ais nepriklausomybės metais jo vardinių proga jubiliejinės monetos auksinį unikatą turi garbę įteikti Spindulio a. b. pinigų kalykla“.

Istorinei Prezidentūrai šią unikalią numizmatinę ir istorinę relikviją padovanojo Amerikos lietuvių kultūros archyvas (ALKA), veikiantis Putname, Konektikuto valstijoje (JAV). Archyve ši relikvija buvo saugoma 35 metus.

Archyvo duomenimis, šias monetas jam 1984 metais perdavė A. Smetonos dukra Marijai Valušienė.

Unikalią Amerikos lietuvių kultūros archyvo dovaną Lietuvai Istorinėje Prezidentūroje bus galima pamatyti jau Valstybės dieną (liepos 6 d.).

Medinė Mergelės Marijos skulptūra, kuri saugoma koplyčioje vos 28 gyventojus turinčiame Ranjadoiro kaimelyje šiauriniame Astūrijos regione, buvo „papuošta“ ryškia rožine skarele, žydra mantija ir makiažu.

Medžio drožinys, kuris anksčiau buvo nespalvotas, dabar taip pat pasižymi ryškius žalius drabužius dėvinčiu jaunuoju Jėzumi Kristumi, o trečiosios skulptūros, vaizduojančios apaštalą Petrą, drabužiai buvo nudažyti tamsiai raudona spalva.

Šių darbų rezultatas lyginamas su 2012-aisiais Borchos miestelyje vienos pagyvenusios ispanės „restauruota“ freska „Ecce Homo“ (Štai Žmogus), vaizduojančia Jėzų Kristų, kuris dabar atrodo kaip beždžionė blyšku veidu ir deformuotomis akimis.

„Tai beprotiška“, – sakė Luisas Suarezas Saro (Luisas Suaresas Saras), 2002–2003 metais regiono valdžios leidimu restauravęs tris skulptūras Ranjadoire.

Anot laikraščio „El Comercio“, leidimą atlikti restauraciją vietos gyventoja Maria Luisa Menendez (Marija Luisa Menendes) gavo iš parapijos kunigo.

„Nesu profesionalė, bet man visada patikdavo tai daryti, o figūras tikrai reikėjo nudažyti. Taigi, nudažiau jas kaip galėjau. Spalvos man atrodė geros, jos patiko kaimynams“, – dienraščiui pasakojo moteriškė.

L. Suarezas Saro savo ruožtu pareiškė naujienų agentūrai AFP, kad M. L. Menendez „mėgsta piešti ir dažyti, ji baigė tam tikrus kursus... ir galvoja, kad skulptūros dabar atrodo geriau“.

Nors „restauruotos“ skulptūros bemat tapo interneto hitu, Ispanijos meno vertybių apsaugos asociacija ACRE skambino pavojaus varpais.

„Ar niekam nekelia nerimo šis nuolatinis vandalizmas mūsų šalyje? Kokia turi būti visuomenė, kad nieko nedarytų, kol jos akivaizdoje naikinamas jos protėvių paveldas?“ – savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje klausė organizacija.

Birželį kritikos taip pat sulaukė viena šiaurinio Esteljos miestelio bažnyčia, mėgėjiškai restauravusi XVI amžiaus Šv. Jurgį vaizduojančią medinę skulptūrą, kuri, kai kurių „Twitter“ vartotojų teigimu, dabar panaši į komiksų personažą Tintiną.

Tuo tarpu nevykusiai restauruota freska „Ecce Homo“ įgijo pasaulinę šlovę ir pritraukia į Borchos miestelį tūkstančius turistų, norinčių ją pamatyti.

„Restauruota“ relikvija taip pat buvo įkvėpta viena komiška opera, pastatyta Gailestingumo Šventovės bažnyčioje, kurioje ant vienos kolonos nutapyta ši šimtmečio senumo freska.

Priimdamas šią gražią dovaną miestui, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais uostamiestyje prasidėjo tikras karalienė Luizės renesansas.

"Tai savotiškas skolos grąžinimas užmirštam Klaipėdos istorijos etapui. Manau, kad ši dovana bus vienas ryškiausių akcentų, kalbant apie karalienės Luizės įamžinimą. Jausmas toks, kad pati karalienė atvyko į Klaipėdos rotušę. Negaliu nesižavėti šiais karališkais apdarais, lygiai taip pat žaviuosi ir jūsų rūpesčiu istorija", – svečiams kalbėjo V.Grubliauskas.

Šios suknelės originalas neišliko, kopija pagal ano meto tapytus karalienės portretus pasiūta 1999 m. Ja vilkėjo aktorė, kuri vaidino filme "Karalienė Luizė".

Pirmąkart karalienė į Klaipėdą su vyru atvyko 1802 m. birželį, čia pasveikino Rusijos imperatorių Aleksandrą I.

Vėliau, kai Napoleono kariuomenė buvo užėmusi didžiąją Prūsijos dalį, Klaipėda buvo likęs vienintelis laisvas miestas šiaurės rytuose, į kurį iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją karališkoji šeima atvyko 1807 m. sausį ir prabuvo čia iki 1808 m. sausio mėn.

Klaipėda tapo laikina Prūsijos karalių rezidencija. Karališkoji pora apsigyveno pirklio F.L.Konsencijaus name, kuriame dabar ir veikia miesto rotušė.

Ši karalienės Luizės suknelės kopija neabejotinai atsidurs Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, kur ekspozicijoje ją galės pamatyti visi norintieji.

Tačiau, kaip juokavo meras, bent iki Velykų šitie karališki rūbai dar pabus miesto rotušėje, kur karalienė Luizė laikinai gyveno daugiau nei prieš 200 metų.

Atvežė tėvo relikviją

Daugiau nei pusšimtis mašinraščio lapų, kai kurie išmarginti paties autoriaus pastabomis, susegti į segtuvą. Jo virželis stropiai nukirptas, tačiau krašte likę keli žodžiai leidžia manyti, jog tai tipiškas tarpukario Lietuvos laikų oficialių dokumentų segtuvas. Galima tik spėti, kad jo viršelį puošė Vytis ar kiti ano meto valstybingumo simboliai.

Veikiausiai todėl tą viršelį nukirpo ir sunaikino dokumentą saugojęs buriuotojas, R.B,Nako bičiulis Romualdas Dačinskas.

„Apie šį tėvo sudarytą žodyną nieko nežinojau iki pat 1991-ųjų rudens. Po nepavykusio Maskvos pučo tėvo draugas R.Dačinskas, beje, aš su juo daugybę metų dirbau Kauno technikos universitete, atnešė man šitą segtuvą ir perdavė sakydamas, jog tėvas prašė jo jį pasaugoti. Iki to apie šį žodyną jis man neprasitarė nė žodžio. Manau, kad šiandien šios relikvijos vieta – muziejuje“, – teigė karo jūrininko sūnus.

Muziejaus istorikai labai nudžiugo gavę tokį unikalų eksponatą ir teigė, kad jį būtinai parodys lankytojams, tačiau dokumentą dar teks restauruoti.

Norėjo pamatyti vėliavą

A.Nakas su muziejininkams itin vertinga dovana į Klaipėdą iš Kauno suskubo, kol restauratoriams dar neatiduota ant legendinio tarpukario Lietuvos karo laivo „Prezidentas Smetona“ plevėsavusi trispalvė.

Vėliava, kurią vienerius metus eksponuoti Lietuvos jūrų muziejui galimybę suteikė kolekcininkas iš JAV prieš pat valstybės šimtmetį. 

Šią trispalvę Algimantas norėjo pamatyti dėl to, kad būtent jo tėvas kartu su paskutiniuoju laivo „Prezidentas Smetona“ kapitonu Povilu Labanausku ir kitu jūrų kapitonu Vytautu Kuizinu 1940-ųjų liepą išgelbėjo nuo sovietų sunaikinimo.

Pasak Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto, būtent "Prezidentas Smetona" įgulos karininkai parodė savo poziciją okupantų atžvilgiu, kai 1940 m. bent simboliškai pasipriešino sovietų valdžiai.

"Tai buvo simbolinis gestas. Laivo jie nuskandinti veikiausiai neturėjo galimybių, tačiau, kai buvo pareikalauta pakeisti trispalvę į raudoną vėliavą, trys karininkai – laivo vadas P.Labanauskas, V.Kuizinas ir R.B.Nakas sėdo į karinėms pajėgoms priklausiusią jachtą "Nijolė" ir leidosi Klaipėdos link", – pasakojo D.Elertas.

D.Elerto kolega Romualdas Adomavičius teigė, jog pabėgimo datą galėjo nulemti tas faktas, kad liepos 20 d. į laivą buvo paskirtas komisaras Levas Traininas. Tai įvyko likus dienai, kai Lietuva faktiškai buvo inkorporuota į SSRS.

Tada trys "Prezidento Smetonos" jūrų karininkai ir "išplaukė paburiuoti", veikiausiai tuo metu dar nebuvo tokios griežtos kontrolės. Su savimi be kitų laivo daiktų jie pasiėmė ir laivo trispalvę, kuri kaip tik prieš valstybės šimtmetį iš JAV atkeliavo į Klaipėdą.

Apdovanos po mirties

Vėliavą išgelbėjusių bendražygių keliai vėliau išsiskyrė. Du jų – P.Labanauskas ir V.Kuizinas net nepatyrę Antrojo karo baisumų, suspėjo emigruoti į Vakarus, o R.B.Nakas išgyveno tikrą pragarą.

Kai vokiečiai 1941 m. okupavo Lietuvą, jis įsijungė į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, rezistencinės organizacijos veiklą Kaune. 1943 m. R.B.Naką su grupe bendraminčių suėmė gestapas ir keletą mėnesių kalino Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Tačiau, nesurinkus pakankamai įkalčių, buvusį karo jūrininką naciai paleido.

"Jis buvo suimtas 1945 m. sausio 24 d. Pradžioje kalintas Kaune. Tų pačių metų lapkritį Karo tribonolas jį nuteisė 10 metų lagerio ir išvežė į Komiją, į Vorkutos lagerį. Atbuvo žmogus visus 10 metų kalėjime, kalėjo net ir po J.Stalino mirties. Po to jis dar buvo ištremtas. Tai buvo papildoma bausmė. Vėliau dėl tragiškos sveikatos būklės perkeltas į NKVD invalidų namus, o į Lietuvą sugrįžo tik 1958-aisiais", – patvirtino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas.

R.B.Nakas paslaptingomis aplinkybėmis Lietuvoje žuvo 1963 m. LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas Darius Juodis vakar pranešė: „Atlikę istorinį-archyvinį tyrimą dėl R.B.Nako veiklos, manome, kad esama pakankamai rezistencinės veiklos faktų, kad jo kandidatūra būtų teikiama valstybiniam apdovanojimui. LGGRTC teiks R.B.Nako kandidatūrą valstybiniam apdovanojimui.“

R.B.Nakas po mirties turėtų būti apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Portalo žiniomis, apdovanojimas turėtų būti įteiktas liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną.

Italijos policija rado dalį religinės relikvijos – velionio Jono Pauliaus II krauju aptaškytą audinio skiautelę – kuri buvo išmesta vagių, palaikiusių ją beverte, šeštadienį pranešė šalies žiniasklaida.

Relikvija buvo pavogta prieš savaitę kartu su kryžiumi iš vienos bažnytėlės Italijos centriniame Abrucų regione. Dėl to incidento buvo paskelbtos regiono masto paieškos, kuriose dalyvavo policijos pareigūnai ir kinologai su dresuotais šunimis.

Trys vagys, kurie nesuvokė, jog įrėminta audinio skiautelė gali būti vertinga, sulaužė ją ir išmetė, tačiau neprisiminė, kur tai padarė.

Relikviją sudarė metalinis rėmelis, kuriame buvo įdėta krauju sutepto audinio skiautelė – kaip manoma, dalis rūbo, kurį velionis pontifikas vilkėjo, kai buvo pašautas per pasikėsinimą jį nužudyti Vatikano Šv.Petro aikštėje 1981 metais.

Metalinis rėmelis buvo rastas tuojau po vagystės, o šeštadienį Italijos žiniasklaida pranešė, jog auksiniais siūlais išsiuvinėto audinio skiautelė buvo rasta viename garaže, tačiau ji buvo apgadinta.

Vyskupas Giovanni D'Ercole (Džiovanis D'Erkolė) sakė, kad rastame audekle trūksta tik kelių plaušelių ir auksinio siūlo.

„Aš manau, kad Jonas Paulius atleido jiems. Manau, kad mes turime taip pat pasielgti“, – sakė jis apie vyrus, kuriuos policija laiko narkomanais.

Relikvija buvo pavogta praeitą šeštadienį, kartu su kryžiumi, kuris taip pat rastas anksčiau, nuo Šv.Petro bažnyčios Jenkos kaimelyje.

Šis kaimelis yra vidurio Italijos kalnuotoje Abrucų srityje, kur 2005-aisiais miręs pontifikas mėgo per atostogas slidinėti ir vaikščioti po kalnus.

Tą relikviją bažnytėlei 2011-aisiais padovanojo Stanislawas Dziwiszas (Stanislavas Dzivišas), Jono Pauliaus II asmeniniu sekretoriumi iki popiežiaus mirties 2005-aisiais tarnavęs kardinolas.

Po vagystės apie 50 policininkų su specialiai apmokytais šunimis ieškojo dingusios relikvijos sklype tarp mūrinių namų ir bažnytėlės, kur, kaip pasakojama, Katalikų bažnyčios vadovas buvo prisiglaudęs nuo audros.

Velioniai popiežiai Jonas Paulius II ir italas Jonas XXIII, vadintas Geruoju popiežiumi, balandį Vatikane turėtų būti paskelbti šventaisiais; ir po tos iškilmingos ceremonijos pavogtos relikvijos vertė gerokai padidės.

Paveldosaugininkai sunerimę – Klaipėdos apskrityje ėmė siautėti kultūros vertybių vagys, plėšiantys tikinčiųjų pastatytas koplytėles.

Paveikslas vertas tūkstančių

Policija ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio darbuotojai mėgina susekti, ar bus artimiausiu metu parduotas 1896 m. tapytas paveikslas "Marija Sopulingoji".

10 tūkst. litų įvertintas XIX amžiaus kūrinys yra pripažintas kultūros vertybe. Paveikslas dingo iš Skuodo rajone esančio Šauklių kaimo.

Koplytėlė statyta šio kaimo gyventojos Jadvygos Valužienės tėvų rankomis.

"Jei vogė, tai vogė naktį. Dienos metu taikus žmogus tokių darbų nedaro, čia benamių darbas gali būti. Kas gi vogs šventintą daiktą?" – piktinosi sodybos, šalia kurios ir stovėjo koplytėlė, savininkė.

Apvogta kas antra

Skuodo savivaldybės paveldosaugininkas Henrikas Vaitkevičius tikino, kad tokios vagystės yra dažnos, ir tai yra didelė bėda.

"Rajone apie 60–70 proc. visų esančių koplytėlių jau yra apvogtos. Mastai tikrai yra dideli. Prieš mane dirbęs specialistas yra minėjęs, kad už tokius paveikslus užsienyje buvo prašoma iki 5 tūkst. dolerių. Vadinasi, kažkas iš to ketina pasipelnyti", – tikino H.Vaitkevčius.

Prieš metus relikvijų vagys apšvarino kitą sodybą, prie kurios stovėjo koplytėlė.

"Ji buvo už 10 metrų nuo gyvenamojo namo, tačiau vagių tai neišgąsdino. Senolė tik po dviejų savaičių apsižiūrėjo, kad nėra šv. Marijos paveikslo ir dviejų angelų statulėlių", – prisiminė H.Vaitkevičius.

Matė žvalgą

Šiemet vagys buvo apsilankę ir Nevočių, ir Krakių kaimuose.

"Krakių kaime taip pat pavogtas šv.Marijos paveikslas. Tai jau yra sistema. Buvome pagavę juoduosius archeologus, laukėme dvejus trejus metus, kol juos nuteisė, o dabar vargstame su šiais relikvijų plėšikais", – kalbėjo paveldosaugininkas.

Žemaitijoje ypač daug koplytėlių. Jomis žmonės išreiškia padėką Dievui už tam tikras savo maldas. Kiekviena jų turi savo legendą.

"Šaukliuose netoli išplėštos koplytėlės radome išbarstytų daiktų. Vadinasi, to, kas pasirodė nevertinga, vagys nepasiėmė. Manyčiau, kad tai gali būti vietos girtuoklių darbas. Atvykėlis pats tikriausiai neis plėšti, todėl paprašo vietinių", – savo įvykių versiją pasakojo paveldosaugininkas.

Šaukliuose žmonės prisimena, kad vasarą nepažįstamas jaunuolis vaikštinėjo aplink šią koplytėlę.

"Vietos žmonės pamatė, kaip vaikinas, atidaręs ją, fotografavo tai, kas yra viduje. O kai kažkas paklausė, ar leido sodybos šeimininkai atverti jų šeimos koplytėlę, skubiai pasišalino", – pasakojo H.Vaitkevičius.

Po kojomis – pinigų krūva

Prieš keletą metų kita kaimo moterėlė paveldosaugininkui pasakojo, kaip jos kieme apsilankęs keistas vyriškis pasiūlė didelę pinigų sumą už koplytėlėje esantį šventą paveikslą.

Žmogus dėjo pinigų krūvą moteriai po kojomis, tiesiog ant žemės. Vyras tik tarstelėjo, kad moteriškė pasakytų, kada jai jau užteks pinigų sumos. Moterėlė net sustabarėjo nuo tokio vaizdo.

"Ji pasakojo, kad giminės šaknys driekiasi net 300 metų. Už parduotą relikviją ji pabijojo giminės vėlių prakeiksmo, todėl išsinešė iš koplytėlės angelo skulptūrą ir iki dabar laiko ją po lova", – neįtikėtiną istoriją papasakojo H.Vaitkevičius.

Daugybė tokių koplytėlių yra įtrauktos į Kultūros paveldo departamento vertybių sąrašą. Jos yra įvertintos.

"Pagaminti kopiją paveikslo – taip pat kainuoja. Nėra tokių lėšų, kad būtų galima sutvarkyti apvogtas koplytėles. Vagys siaučia ne tik mūsų rajone, bet ir gretimuose. Nejaugi turėsime susinešti ir užrakinti tokias relikvijas?" – baisėjosi specialistas.

Prieš kelis dešimtmečius kažkas į Mosėdį atvažiavo kranu ir nukėlęs išsivežė miestelio centre buvusią koplytėlę.

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas tikino, kad šiais metais Skuodo rajone apvogtos net trys koplytėlės.

"Kituose rajonuose to nesame pastebėję. Bet kad tokių koplytėlių daugiausia yra šiame rajone", – teigė specialistas.