Ir memuarai, ir paukštis

Penkerių metų kadenciją vainikuojanti EP sesija Strasbūre dar kiek šurmulingesnė nei įprastai, nes paskutinė, visi stengiasi atvykti atsisveikinti su kolegomis, kai kas pasinaudoja paskutine proga parodyti didžiulius EP rūmus savo vaikams.

O kadencija tikrai buvo išskirtinė: kas galėjo įsivaizduoti, kad kils pandemija ir teks dirbti nuotoliu, o paskui Europoje prasidės karas. Dar vienas išskirtinis jos įvykis – „Brexitas“, tad EP kadenciją baigia mažiau europarlamentarų, nei ją pradėjo.

Paskutinėje sesijoje ne tik bandoma balsavimu užtvirtinti kuo daugiau jau sutartų sprendimų – kai kurie pasinaudoja paskutiniu šansu atkreipti į save dėmesį: slovakų europarlamentaras savo kalbos pabaigoje plenarinėje salėje paleido… paukštį – sakė, taikos balandį. Dalis juokėsi, dalis puolė piktintis dėl gyvūnų teisių pažeidimų. Vargais negalais paukštis buvo pagautas.

Kaip visuomet, kol nebalsuojama, posėdžių salė pustuštė, o kavinukės pilnos. Bet kai ko iš Lietuvos delegacijos nematyti nei vienu, nei kitu atveju: iš paskutinių devynių sesijų Strasbūre Viktoras Uspaskich praleido penkias. Kaip skelbta, jis minimas ir pradėtame ikiteisminiame tyrime, susijusiame su neteisėtu ES lėšų įgijimu.

Paskutinėje EP sesijoje rekordinis skaičius žurnalistų – net apie 600, tad kiekviename fotogeniškesniame pastato kampelyje stovi televizijų kameros, o prie kompiuterių kolegos palinkę net sėdėdami ant žemės.

Kaip visuomet EP daug ekskursantų ir oficialių svečių. Šįsyk žodį net EP plenarinių posėdžių salėje gavo dvidešimtmečiai iš dešimties šalių, mininčių narystės ES 20-metį, tarp jų ir 2024 m. gegužės 1-ąją gimusi Milda Bartašytė. Jie galėjo užduoti po klausimą savo šalies atstovui – to meto premjerui ar prezidentui: klausė apie savo šalių sėkmę, kaip prisimena tą dieną. Lietuvai atstovavo buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, nes anuometis mūsų premjeras Algirdas Brazauskas miręs, o prezidento institucija išgyveno didžiausią lig šiol būtą krizę: 2024 m. balandį Rolandas Paksas buvo pašalintas iš posto apkaltos būdu.

Po ceremonijos A. Valionis, „Kauno dienos“ paklaustas, ar taip įsivaizdavo Lietuvą po 20 metų, prisiminė, kaip 2002-aisiais su prezidentu Valdu Adamkumi, premjeru Algirdu Brazausku, grįždami iš svarbaus susitikimo dėl narystės Kopenhagoje, spėliojo, per kiek metų Lietuva pasieks ES vidurkį.

„Kiek prisimenu, buvome labiau optimistiški, nei paskui įvyko iš tikrųjų. Bet vis tiek tai milžiniška sėkmės istorija: beveik šešiskart padidinome BVP, sumažėjo nusikalstamumas, studentai studijuoja visoje Europoje, mūsų verslas remiasi eksportu ir visų pirma ES rinkoje, visa mūsų gerovė remiasi ES suteikiamomis galimybėmis“, – vardijo A. Valionis, pridurdamas, kad jam buvo malonu susitikti su 2004-ųjų gegužę gimusiais jaunuoliais, kurie jau ima į savo rankas permainas. O, pasak jo, tolesnė ES plėtra ir reformos – ne mažesni iššūkiai, nei buvo iškelti anuometinei kartai.

Situacija: Lietuvos atstovai yra paskutinėje vietoje pagal ir pagrindinių, ir šešėlinių pranešėjų skaičių, tai yra pagal svarbiausią EP darbą – įtaką ES įstatymų leidybai. / F. Marvauxo / EP nuotr.

Aktyvūs, bet ne ten

Vis dėlto Lietuvai paskutinę šios kadencijos sesiją kiek apkartino įtakingo leidinio „Politico“ paskelbta europarlamentarų ir politinių grupių visos kadencijos veiklos analizė ir statistika. Paaiškėjo, kad Lietuvos atstovai yra paskutinėje vietoje pagal ir pagrindinių, ir šešėlinių pranešėjų skaičių, tai yra pagal svarbiausią EP darbą – įtaką ES įstatymų leidybai. Negali teisintis, kad esame maža šalis, nes aktyviausi, vadinasi, ir įtakingiausi europarlamentarai yra iš nedidelių šalių – Liuksemburgo, Suomijos ar Portugalijos. Negalima ir teisintis, kad daugiau galių turi ES senbuviai: štai ketvirti rumunai, į ES įstoję vėliau nei mes, šešti – kartu su Lietuva prie ES prisijungę čekai.

„Svarbu suprasti, kad ne Lietuvos auditorijai skirtos žinutės feisbuke ar teisinių galių neturinčios rezoliucijos dėl užsienio politikos, nors ir labai matomos būtent Lietuvos viešojoje erdvėje, yra tikroji įtaka, o būtent įsitraukimas į įstatymų leidybos procesą EP“, – feisbuke rašė europinėse institucijose daug metų dirbanti Karolina Štelmokaitė.

Bet kuris didesnis EP dokumentas, dėl kurio balsuojama, turi savo pagrindinius vieną arba kelis pranešėjus, taip pat dar ir šešėlinius iš kitų EP politinių grupių. Pranešėjas yra atsakingas už tą dokumentą, vadovauja deryboms dėl teisės akto turinio arba jose dalyvauja, siekiant sutarimo. Tiesa, dokumentų EP yra įvairių. Yra teisėkūros aktai, kuriuos ES valstybės turi įgyvendinti. Tada pagrindinis ir šešėliniai pranešėjai vykdo ir atsako už derybas su ES Taryba, nuolat pristato derybų eigą EP komitetams. Kita dokumentų kategorija – įvairios iniciatyvos, rekomendacijos, kurias EP priima, bet jie šalims neprivalomi. Čia lietuviai europarlamentarai aktyvūs, ypač užsienio politikos klausimai.

Nuo nulio iki dvylikos

Nors lietuvių europarlamentarų bendras rodiklis prasčiausias tarp visų ES šalių, bet kai kurie jų gana aktyvūs. Pavyzdžiui, Lietuvos liberalų sąjūdžiui atstovaujantis Petras Auštrevičius parengė keturis pranešimus ir aštuoniuose buvo šešėlinis pranešėjas. Visi keturi – EP iniciatyvos užsienio politikos srityje (dėl ES integracijos stiprinimo atsižvelgiant į būsimą plėtrą, dėl santykių su Baltarusija, dėl Rytų partnerystės ir kt.). Šešėliniu pranešėju jis buvo dėl šešių EP iniciatyvų ir dviejų teisėkūros aktų – dėl specialaus fondo Ukrainai sukūrimo ir dėl Kaimynystės, vystomojo ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonės „Globali Europa“.

Kiek prisimenu, buvome labiau optimistiški, nei paskui įvyko iš tikrųjų. Bet vis tiek tai milžiniška sėkmės istorija.

Socialdemokratams atstovaujanti Vilija Blinkevičiūtė šią kadenciją parengė du pranešimus, abu teisėkūros ir panašia tema – dėl Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo atleistiems darbuotojams.

Tėvynės sąjungai-Krikščionims demokratams (TS-LKD) atstovaujantis Andrius Kubilius kartą buvo pagrindinis ir tris šešėlinis pranešėjas. Pagrindinis pranešėjas buvo priimant rekomendacijas dėl ES ir Rusijos politinių santykių krypties, o šešėlinis – svarstant teisėkūros aktą dėl Europos inovacijų ir technologijos instituto ir dvi EP iniciatyvas (dėl ES Vidurinės Azijos ir dėl naujos ES plėtros strategijų).

Jo bendrapartietė Rasa Juknevičienė po kartą buvo pagrindinė ir šešėlinė pranešėja: pagrindinė – teisėkūros srityje (dėl Kaimynystės, vystomojo ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonės „Globali Europa“), šešėlinė – EP iniciatyvoje dėl ES kibernetinės gynybos pajėgumų padėties.

Socialdemokratas Juozas Olekas net aštuoniskart buvo šešėlinis pranešėjas, iš kurių dukart – dėl teisėkūros aktų (dėl augalų veislių teisinės apsaugos pratęsimo kai kurioms jų rūšims ir dėl sprendimo Ukrainoje atliekamo javų sėklinių pasėlių aprobavimo ir užaugintos javų sėklos lygiavertiškumo klausimu).

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovas Bronis Ropė šią kadenciją šešiskart buvo šešėlinis pranešėjas, iš kurių triskart – teisėkūros aktų, daugiausia – žemės ūkio politikos klausimais.

Kitų indėlis kur kas mažesnis. Taip pat su LVŽS sąrašu į EP patekęs Stasys Jakeliūnas du kartus buvo šešėlinis pranešėjas (abu – EP iniciatyvos: dėl Europos Centrinio Banko 2018 m. metinės ataskaitos ir dėl rekomendacijų Komisijai dėl kylančių kriptoturto rizikų). Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovas Waldemar Tomaszewski kartą buvo šešėlinis pranešėjas (EP teisėkūros iniciatyva – rekomendacijos EK dėl pasiūlyto mechanizmo teisinėms ir administracinėms kliūtims tarpvalstybiniu mastu šalinti dalinio keitimo). Vienintelei į EP išrinktai ne su partijos, o visuomeninio rinkimų komiteto sąrašu Aušrai Seibutytei teko vieną kartą būti šešėline pranešėja (EP iniciatyva – pranešimas dėl moterų ir vyrų lygybės ES). O Darbo partijos atstovui V. Uspaskich ir TS-LKD atstovaujančiam Liudui Mažyliui per visą kadenciją nebuvo patikėta būti nei pagrindiniais, nei šešėliniais pranešėjais.

„Gauti rengti pranešimą nelengva, o teisėkūros – ypač sunku. Jie paskirstomi pagal politines grupes, paskui komitetuose sprendžiama, kas bus pagrindinis, o kas šešėlinis pranešėjas. Paprastai per kadenciją nebūna, kad gauni kelis teisėkūrinius pranešimus. Iš Lietuvos delegacijos gal tik keturi juos turėjome“, – aiškina V. Blinkevičiūtė.

Bet, kai daliai mūsų šalies delegacijos narių nepatikima nė vieno, bendroje statistikoje ir likome autsaideriai, nors pagal kai kurių įrašus feisbuke ir galėjo susidaryti įspūdis, kad jie labai aktyvūs ir įtakingi.

Geopolitika svarbiausia

Pagal Lietuvos informaciniame lauke skelbiamą informaciją apie mūsų europarlamentarų veiklą gali susidaryti įspūdis, kad pagrindinė EP veikla – užsienio politika.

„Mano manymu, pagrindinis EP darbas šių penkerių metų kadencijoje – Ukraina ir karas joje, nes taip susiklostė, kad svarbiausia Europoje tapo geopolitika. Visa kita – ir žalioji kryptis, ir priemonės dėl COVID-19 pandemijos – irgi buvo svarbu. Bet tai, kad pavyko sukurti ir išlaikyti tam tikrą konsensusą remiant Ukrainą, atlaikant Kremliaus puolimą – pats svarbiausias dalykas“, – mano A. Kubilius.

Jis priduria, kad taip, tai nėra susiję su teisėkūra, bet negalima sakyti, kad tai nėra svarbu, nes EP formuojama ES politinė laikysena, ir vieni iš pagrindinių čia yra lietuviai europarlamentarai. „Iš Lietuvos EP turime vienuolika narių, trys klaidžioja kažkur kitur klaidžioja, bet kiti aštuoni aktyvūs šia tema. R. Juknevičienė, P. Auštrevičius, J. Olekas, aš esame EP užsienio politikos priešaky ir Ukrainos tematika formuluojame daugelį idėjų. Jei būtų analizuojamas EP narių darbas Ukrainos reikaluose, Lietuvos delegacija būtų tarp pirmaujančių“, – neabejoja europarlamentaras.

Jis pasakoja, kad čia yra daug nematomo darbo: neužtenka vien atsistoti ir pasakyti „Aš – už Ukrainą“ . Turi aiškiai suformuluoti iniciatyvas, suburti palaikytojus ne tik frakcijose, važinėti po kitas valstybes buriant politikus iš įvairių šalių, lankytis Ukrainoje. Pavyko suburti, galima sakyti, pasaulinę parlamentarų koaliciją dėl Ukrainos. Dėl Ukrainos reikalų mūsų europarlamentarai daug dirba su Rusijos opozicija. Lietuvos parlamentarai koncentruojasi ne tik į Ukrainos, bet ir Baltarusijos, Sakartvelo, Moldovos, Armėnijos klausimus.

Bet A. Kubilius yra ne tik Užsienio reikalų, bet ir Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto narys. „Ir šio komiteto posėdžiuose dalyvauju, aktyviai balsuoju, net turėjau vieną raportą. O dėl sankcijų Rusijos energetikos išteklių eksportui lietuviai buvo pagrindiniai idėjos varovai. Bet visur negali būti aktyvus. Išsikovojome autoritetą Ukrainos temoje, galime realizuoti įvairias iniciatyvas ir idėjas. Bet tai pareikalauja viso laiko ir energijos“, – tikina A. Kubilius.

Kas svarbiausia žmonėms

V. Blinkevičiūtė EP jau baigia trečią kadenciją ir ji mato kiek kitokius EP prioritetus: „Eurobarometro apklausoje ES piliečiai pasakė, kad jiems svarbiausia, kaip įveiksime skurdą, socialinę atskirtį, ar jie turės darbą. Jei tai žmonėms svarbiausias klausimas, jis turi būti svarbiausias ir EP darbotvarkėje.“

Pasak jos, EP priimami sprendimai, kurie turi įtakos visų 27 šalių, tarp jų ir Lietuvos, piliečiams, kurių yra daugiau nei 440 milijonų. Jos įsitikinimu, vienas svarbiausių EP sprendimų – Europos socialinių teisių ramstis, kuriame padėti socialinės Europos pagrindai. Per šią kadenciją priimta daug svarbių sprendimų jam įgyvendinti. Pavyzdžiui, direktyva dėl minimalaus atlyginimo ES. Žinoma, alga nebus visose šalyse tokia pati, bet galios tie patys kriterijai, kad ji negali būti mažesnė nei 50 proc. atlyginimo. Lietuvai čia dar reikia pasitempti. O minimali alga daro įtaką ir kitiems atlyginimams.

Kita dirbantiems asmenims svarbi direktyva, tiesiogiai daranti įtaką atlyginimams – dėl kolektyvinių susitarimų, socialinio dialogo. Skandinavijos šalyse kolektyvinio susitarimo apimtis yra apie 80 proc., o Lietuvoje tik apie 20. Direktyva įpareigoja imtis visų priemonių, kad kolektyvinių susitarimų daugėtų. Dar vienas svarbus sprendimas dirbančių žmonių labui priimtas šią, paskutinę, kadencijos sesiją – sutarta dėl internetinių platformų (pavežėjų, maisto išvežiotojų ir pan.) darbuotojų veiklos sąlygų. „Jie turi turėti sveikatos ir pensijos draudimą, ko dabar nėra. Pavyko susitarti, kad turi būti tam tikri kriterijai, nes negali būti vergovės šiems žmonėms“, – sako europarlamentarė. Šią kadenciją priimti sprendimai dėl darbo ir šeimos suderinimo, dėl atlyginimų skaidrumo, nes negali būti, kad moterys už tą patį darbą gauna mažiau nei vyrai. O tai, primena V. Blinkevičiūtė, daro įtaką ir pensijoms. Jei turėsi darbą su socialinėmis garantijomis, pakankamą atlyginimą, derinsi darbą ir šeimą, tai sumažins pajamų atotrūkį tarp moterų ir vyrų, pagerins gyvenimo kokybę ir kai išeisi į pensiją.

Priimti sprendimai dėl priežiūros strategijos, kas ypač svarbu vyresnio amžiaus žmonėms, dėl vaiko garantijų.

Svarbu suprasti, kad ne Lietuvos auditorijai skirtos žinutės feisbuke ar teisinių galių neturinčios rezoliucijos dėl užsienio politikos yra tikroji įtaka.

EP priimamos direktyvos turi įstatymo statusą, jie šalims privalomi. Nustatomas terminas ją perkelti į savo teisę, paprastai dveji metai. „Bet, pavyzdžiui, dėl vaiko garantijų įgyvendinimo Lietuva vėlavo daugiau nei metus. O juk priėmus priemonių planus jų vykdymui dar galima ir lėšų gauti iš europinių fondų“, – primena V. Blinkevičiūtė.

Paskutinė šios kadencijos sesija buvo dar vienas įrodymas, kad nors Lietuvoje EP dažnai įsivaizduojamas kaip į rezoliucijas užsienio politikos klausimais susikoncentravusi institucija, bet čia priimami sprendimai, su kuriais galime susidurti kiekvienas. Štai išplėstos vartotojų teisės taisyti sugedusius daiktus, bus spartinamas baudų už kelių eismo pažeidimus užsienyje išieškojimas, patvirtinti nauji oro kokybės reikalavimai, naujos ES taisykles, kurios įpareigos dideles kompanijas įvertinti savo veiklos poveikį žmogaus teisėms ir aplinkos apsaugai, žemdirbiams sumažinta administracinė našta, atsiras vieningas ES neįgaliųjų pažymėjimas ir automobilių statymo kortelės, patvirtintos ES kovos su smurtu prieš moteris taisyklės, kurios nustato baudžiamąją atsakomybę už priverstinį moterų ištekinimą, jų lyties organų žalojimą, stiprina išžaginimo prevenciją.

Vadovaujančių – mažai

Beje, V. Blinkevičiūtei patikima ne tik būti pagrindine pranešėja. Šią kadenciją ji buvo Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vicepirmininkė, o praėjusią buvo išrinkta Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininke, ir tai aukščiausias iš Lietuvos atstovų turėtas postas EP per visą laikotarpį, kai tapome ES nariais.

„Komitetų yra dvidešimt, ir paprastai jų pirmininkais tampa europarlamentarai iš didesnių valstybių, iš mažesnių – retai, o iš Baltijos šalių tai buvo vienintelis atvejis. Nėra lengva tapti komiteto pirmininku. Iki tol, kol tapau komiteto pirmininke, dar ir ankstesnėje kadencijoje buvau jo vicepirmininkė. Turi įrodyti, ar sugebėsi. Pirmiausia sprendimas priimamas frakcijoje, EP vienas lauke – ne karys“, – aiškina V. Blinkevičiūtė.

Lietuviai kol kas neturėjo ir EP pirmininko pavaduotojų, kas estams buvo pavykę. Bet, mano V. Blinkevičiūtė, jei lietuviai EP nori daryti įtaką, reikia aktyviau veržtis, siekiant gauti teisėkūrinius pranešimus.

A. Kubilius prisipažįsta, kad pirmas jausmas atvažiavus į EP, kad nieko tu čia nepasieksi, kai esi vienas tarp daugiau nei 700 europarlamentarų. „Bet po pirmų metų pamatėme, kad jei pasiimi temą, kur turi žinių, ir nuosekliai dirbi, esi iniciatyvus, sugebi suburti bendraminčių ne tik iš savo, bet ir iš įvairių politinių grupių, iš įvairių valstybių, gali realiai pasiekti rezultatą. Ypač prasidėjus karui Ukrainoje mūsų pradėjo labiau klausytis, ir nors mūsų įtakos šiai politikos krypčiai lengvai neišmatuosi apibrėžiamais dalykais, bet ji yra. O kai pajunti, kad gali kažką padaryti, tas pokyčių pojūtis dar labiau skatina dirbti“, – sako A. Kubilius.

Ir nors Lietuvos žmonės birželio 9-ąją rinks tik vienuolika iš 720 europarlamentarų, labai svarbu, ką išrinks, nes tikrai ne tas pat, koks bus kitos kadencijos EP.

„Apklausos rodo, kad Lietuvos žmonės pasitiki naryste ES, jie mato, kaip stipriai pasikeitė mūsų gyvenimas per tuos du dešimtmečius. O daugelis tų kiekvieno žmogaus gyvenimui svarbių sprendimų priimama čia, EP“, – pabrėžia ketvirtos kadencijos siekianti V. Blinkevičiūtė.

Kaip lietuviai dalyvauja EP teisėkūroje

(2019–2024 m. kadenciją buvo pagrindiniai ar šešėliniai pranešėjai)

Petras Auštrevičius – 4 pranešimai, 8 šešėliniai

Vilija Blinkevičiūtė – 2 pranešimai, 0 šešėlinių

Andrius Kubilius – 1 pranešimas, 3 šešėliniai

Rasa Juknevičienė – 1 pranešimas, 1 šešėlinis

Juozas Olekas – 0 pranešimų, 8 šešėliniai

Bronis Ropė – 0 pranešimų, 6 šešėliniai

Stasys Jakeliūnas – 0 pranešimų, 2 šešėliniai

Aušra Seibutytė – 0 pranešimų, 1 šešėlinis

Waldemar Tomaszewski – 0 pranešimų, 1 šešėlinis

Liudas Mažylis – 0 pranešimų, 0 šešėlinių

Viktor Uspaskich – 0 pranešimū, 0 šešėlinių

Šaltinis: EP

61-erių centro dešiniųjų partijos „Pirmyn, Italija“ (it. Forza Italia) narė vėlų pirmadienį socialiniame tinkle „X“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame teigė, kad Prancūzijos rytiniame mieste ją užpuolė itališkai kalbantis asmuo.

Ji pasakojo, kad filmuodama save naktį einančią gatvę, girdėjo „daug keistų įžeidimų“ ir gavo smūgį į nugarą ir pečius.

„Per daug smurto. Esu sukrėsta“, – sakė ji.

AFP susisiekus su politike, ši teigė nesiimsianti tolesnių veiksmų, sakydama, kad nori tai pamiršti.

„Turime kovoti su smurtu, su bet kokiu smurtu, nes kitaip nieko nepasieksime“, – pareiškė ji.

Tačiau „iš blogo dalyko visada išeina kažkas gero, nes žmonės parodė man neįtikėtiną solidarumą, taip pat ir čia, Europos Parlamente“, teigė ji.

A. Mussolini, kurios politinė karjera prasidėjo XX amžiaus 9-jame dešimtmetyje, tris kartus buvo išrinkta europarlamentare.

Paskutinį kartą, 2022 metais, ji užėmė Antonio Tajani (Antonijaus Tajanio), kuris buvo paskirtas užsienio reikalų ministru Italijos premjerės Giorgios Meloni (Džordžos Meloni) vyriausybėje, vietą.

A. Mussolini taip pat yra buvusi aktorė, dainininkė ir modelis, itališkos projekto „Šokiai su žvaigždėmis“ versijos dalyvė.

Europos Parlamento nariai posėdžiauja Strasbūre ir Briuselyje.

Prancūzijos ministrė pirmininkė Elisabeth Borne (Elizabet Born) palankiai įvertino tai, kad 15 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas stikliniu fasadu pavadintas Simone Veil (Simon Vel) garbei. Ji buvo pirmoji Europos Parlamento pirmininkė moteris ir, pasak premjerės, tapo Strasbūre įsišaknijusios ES simboliu.

Atidarymo ceremonijos metu taip pat pabrėžtas Strasbūro siekis išlikti EP būstine. Šis miestas buvo pasirinktas todėl, kad yra pasienyje su Vokietija ir simbolizuoja pokarinį susitaikymą, davusį pradžią ES.

Daugelis europarlamentarų dažnai skundžiasi dėl atstumo ir išlaidų, patiriamų beveik kiekvieną mėnesį vykstant iš Briuselio į Strasbūrą į plenarines sesijas. Tačiau EP būstinė yra įtvirtinta ES steigimo sutartyje, kurią pakeisti vargu ar būtų įmanoma.

Siekdama įtvirtinti EP vietą mieste, Prancūzija pasiūlė išnuomoti S. Veil vardu pavadintą, 2021-aisiais pastatytą biurų pastatą už mažesnę kainą, kai žlugo pirkimo sandoris. Metinė nuomos kaina – 700 tūkst. eurų.

Šį savo vizitą Strasbūre E. Borne taip pat išnaudojo susitikimams su Prancūzijos centristinės pakraipos EP nariais, siekdama pasiūlyti pagrindinį kandidatą prieš kitų metų birželį vyksiančius rinkimus, per kuriuos, kaip prognozuojama, Prancūzijoje didės parama kraštutiniams dešiniesiems.

Prancūzijos premjerė mano, kad prezidentą Emmanuelį Macroną (Emaniuelį Makroną) remiančios centristinės ir centro dešiniosios partijos yra atsvara kraštutinių dešiniųjų populizmui ir nacionalizmui.

„Mums reikia gana politinio profilio žmogaus, kuris nebūtų pernelyg technokratiškas, kuris kalbėtų apie pokyčius, kuriuos ES įneša į mūsų gyvenimą“, –teigė vienas Prancūzijos ministras, kalbėjęs su anonimiškumo sąlyga.

Tarp kandidatų, galinčių atstovauti centristų pusei, yra Stephane'as Sejourne (Stefanas Sežurnė), vadovaujantis Europos Parlamento centristų „Renew“ frakcijai, eurokomisaras Thierry Bretonas (Tjeri Bretonas) ir Prancūzijos Europos reikalų ministrė Laurence Boone (Lorans Bun).

Prancūzijos ministrė pirmininkė Elisabeth Borne pasveikino 15 tūkst. kv. metrų ploto pastato stiklo fasadu atsiradimą kaip „Strasbūre dar labiau įsitvirtinusios Europos Sąjungos simbolį“. Pastatas pavadintas Simone Veil – prancūzų politikės, pirmosios EP pirmininkės moters – vardu.

Ceremonijoje pabrėžta, kad Prancūzija siekia išlaikyti Strasbūrą kaip Europos Parlamento būstinę, nes ši vieta pasirinkta dėl to, kad yra pasienyje su Vokietija ir simbolizuoja pokarinį susitaikymą, davusį pradžią Europos Sąjungai.

Daugelis EP narių, kurie beveik kas mėnesį iš Briuselio vyksta į Strasbūre vykstančias plenarines sesijas, dažnai skundžiasi atstumu ir išlaidomis. Tačiau parlamento buvimo vieta yra įrašyta ES sutartyje, kurią vargu ar kas nors imsis keisti.

Prancūzija įtvirtina parlamento vietą mieste, siūlydama 2021 metais pastatytą Simone Veil pastatą už mažesnę nuomos kainą biurams po to, kai žlugo pirkimo sandoris. Nuomos kaina – 700 tūkst. eurų per metus, t. y. apie 20 proc. apskaičiuotos rinkos kainos.

Dailės kūrinių eksponavimo Europos Taryboje tradicija siekia 1971 m., kai buvo įkurtas Europos Tarybos menų klubas „Amicale“. Jis pristatė visame pasaulyje žinomus menininkus Philippe’ą Icherį, Michaelą Ferwagnerį, Jeaną-Paulį Herment’ą, Michelle’ę Fleck, Tassie Russel, Ivaną Good’ą, Magalie Ors ir kt. Lietuvių menininkų pora – tik tretieji lietuvių kūrėjai, pristatomi Europos valstybių tarptautinės organizacijos būstinės erdvėse organizuojamoje parodoje.

Į pasaulyje žinomų kūrėjų ratą Rancevai įsilieja aiškiu ir savitu kūrybos identitetu – ne veltui parodai pavadinti pasirinktas magiškas žodis YΓΙΘΑ atkartoja J. Rancevienės vardą, o visas regimąsias formas jungiančią struktūrą perteikia A. Rancevo juvelyrikos darbai. Parodos koordinatorė – „Amicale“ menų klubo narė, Europos Tarybos darbuotoja Jurgita Urbonaitė.

Parodos pavadinimui pasitelkdami graikišką frazę YΓΙΘΑ menininkai iš Lietuvos norėjo priminti Europai iš priešistorinių laikų kilusias žemyno pasaulėžiūros ir filosofijos tradicijas, kaip sidabro gija supynusias svarbiausius Europos kūrybinius momentus.

Žodis YΓΙΘΑ yra susijęs su pitagoriečių pastangomis išrasti tikrąjį alchemikų akmenį – esminį principą, pagal kurį sudaryta visa gamta. Šiuo regimosios realybės architektūros principu dažnai įvardijamas aukso pjūvis, lemiantis tai, kad joje randasi sveikiausi, gražiausi, tobuliausi pavidalai. Šie pavidalai priklausė Higėjos – sveikatos, energijos, gyvybinio impulso graikų deivės – sferai. Atitinkamai higiena senovės graikų pasaulyje reiškė ne tik sistemą švarai palaikyti, bet visokeriopą atsigavimą, jėgų sugrąžinimą, sugrįžimą į savo ištakas. Tačiau į kokias ištakas sugrįžti savo parodoje Europą kviečia dailininkai?

Visi žinome, kad mitiniame pasaulėvaizdyje Europa iškilo iš Viduržemio jūros bangų, ant jaučio nugaros atplaukusi į vėliau savo dukros vardu pavadintą Kretos salą, kurioje ji su dievų tėvu pradėjo visą žinomą mūsų mirtingųjų europiečių civilizaciją. Iš Azijos pasigrobtą mergelę pirmiausia pasitiko neaiškus ir neapibrėžtas naujosios žemės dievų pavidalas. Dzeusas ją pagrobė virtęs jaučiu, šio dievo žmona buvo numylėtoji jautakė Eratė, pažinota ir dangaus valdovės Heros vardu, Kretą valdė ir Poseidonas, dovanojęs pirmiesiems valdovams antgamtinės galios jautį.

A. Rancevas. Papuošalas. / L. Rusilo nuotr.

Europos pirmavaizdis, atrodytų, yra susijęs su kone siurrealistiniu vaizdiniu, kai tie patys veikiantys personažai stojosi tai žmogaus, tai gyvio pavidalu; tie patys kadrai kartojasi tiek tikėjimuose, tiek realybėje, tiek heraldikoje. Ant Kauno, miesto, kuriame dirba menininkai Rancevai, herbo nupieštas stumbras, beje, turi tokią pačią paslėptai sakralią prasmę, kaip ir Minojo tauro atvaizdai Knoso rūmuose.

Panašiais išsklaidytais, bet daugiaprasmiais vaizdiniais pasižymi ir J. Rancevienės tapyba ir virtuoziški piešiniai. Moteriškumo temą gvildenančią kūrėją didžiąja dalimi įkvepia pramočių deivių pirmavaizdžiai ir Marijos Gimbutienės ir Pranės Dundulienės lyginamosios mitologijos raštai. J. Rancevienės paveiksluose ir piešiniuose tarsi keistuose mituose matome pamėklių puotą. Laumes atliepiančios moterys vištų, laukinių paukščių, karvių, kumelių, kalių, žuvų galūnėmis ir galvomis atrodo kaip nepaaiškinamai bauginamų tautosakos pasakų vaizdiniai. Tik mitologinių įvaizdžių tyrinėtojos gebėjo išgvildenti, kad keisti sakmių personažai liudija senuosius kultus, kuriuose šie vaizdiniai buvo visai įprasti ir turėjo aiškią ir konkrečią prasmę.

Kiekviena moteriškos psichologijos briauna įgauna vis kitokio gyvio pavidalą. Tai greita, arši, šalta, erotiška, pasyvi, karinga – visapusė – deivė pramotė.

Dangaus deivė, sugulusi su perkūno dievu, pradėjo pasaulį, kurio skliaute pakibęs saulės aukso trynys – kodėl gi tuomet deivės pramotės pačios nevaizduoti kaip gulbės? Panašiai kaip priešistoriniai deivių stabai ir skulptūrėlės, J. Rancevienės vaizduojamos moteriškos figūros visada turi aiškų iliustratyvų charakterį, perteiktą per fantasmagoriškas metaforas. Pirmapradis moteriškumas nėra glotnus ar malonus, vaizduojami laumių personažai – ir aikštingi, ir grėsmingi ar provokuojantys. Į vyksmą įsitraukusios figūros dažnai yra pateikiamos tarsi scenoje ar spektaklyje – taip siekiama sukurti tautosakoje sutinkamą įtampos momentą, kai gerai pažįstamą procesą ar erdvę staiga ima ardyti įsiveržusios beveik atpažįstamos, bet ir bauginamai nesąmoningos, nekontekstualios šmėklos.

Šios šmėklos tapytojos darbuose yra išraitytos Francio Picabbios darbų ar Pablo Picasso „Gernikos“ verta maišatimi su susiliejusiais siluetais, dėmėmis ir linijomis. Šmėklomis šiuos atvaizdus vadinti verta vien todėl, kad tai yra primirštas neapibrėžto, kintamo, chroniško moteriškumo vaizdinys. Tik vėlesniuose klasikos darbuose pramotės įgavo vienodą, uniformuotą sutaikintų, saldžių nimfų atvaizdą – atvaizdą moterų, iš kurių tikimasi tik švelnumo.

Kaip ir priešistoriniuose meno kūriniuose, J. Rancevienės drobėse ir piešiniuose kiekviena moteriškos psichologijos briauna įgauna vis kitokio gyvio pavidalą. Tai greita, arši, šalta, erotiška, pasyvi, karinga – visapusė – deivė pramotė. Skirtingi deivės veidai yra persilieję į prieštaromis išreikštų personalijų ir kūno dalių lydinį, atkartodami P. Picasso, Salvadoro Dalí ar Candido Portinari įvestą XX a. dailės tradiciją sulyginti žmogaus ir gyvūno išgyvenimus ir emocijas per sinkretinį abiejų būtybių atvaizdą.

J. Rancevienė. Teatrališkai smaugianti jaučio meilė. 2017 m. / L. Rusilo nuotr.

Dailininkės darbuose taip pat itin didelį krūvį turi grafinis piešinys, nors didesni tapybos darbai yra ir kruopščiai konstruojami ornamentiškais pasluoksniais.

Galiausiai J. Rancevienės darbuose yra akcentuojama ir pati gamtos idėja. Gamta yra visa tai, kas gimė, tačiau kas kitas galėtų pagimdyti visą mūsų regimos gyvybės įvairovę nei paslaptinga motina chimera? Visos chtoniškosios graikų deivės – Echidna, Sfingė, Charibdė, Medūza – ir lietuviškosios laumės ar laimos išsiskyrė ne tik žvėries, galvijo, paukščio, roplio ir žmogaus formomis, bet ir varinėmis galūnėmis ar akmens speniais. Taip perteikta idėja, kad visa regimoji gamtos įvairovė – nuo mineralų iki gyvųjų formų – yra grįsta ta pačia sandara, tuo pačiu vieniu, tik skirtingai persidėliojusiomis dalelėmis. Gebėjimas įsijausti į emocinį, atmosferišką vienį persmelkia visus J. Rancevienės darbus.

Mineraluose, brangakmeniuose glūdinčios gyvybės grožį atskleidžia antroji parodos dalis, kurioje pristatomi magiški A. Rancevo sukurti juvelyrikos kūriniai. Kaip buvo minėta, senieji Europos tikėjimai iki pat XIX a. mene buvo subanalinti iki pusnuogių dievukų ir nimfų atvaizdų tiek, kad beveik spėjome užmiršti senosios religijos abstraktumą. Seniausiais laikais didelę senovės graikų tikėjimo dalį sudarė abstraktūs vaizdiniai – dievas Apolonas buvo garbinamas kaip obeliskas, Hera – kaip kolona ar paprasta lenta, o grožio ir žavesio deivės charitės – kaip akmenys.

Išlikę senojo kulto aprašymai liudija, kad praeities europiečiai gebėjo matyti dieviškumą tokiose savybėse kaip obelisko stiebimasis iki saulės, kolonos stiprybė ir gebėjimas saugoti namus, medžio gebėjimas ataugti ir atsinaujinti, akmenų gebėjimas stebinti savo nugludintu grožiu. Būtent brangiųjų akmenų grožis, jų vienetinė tekstūra ir piešinys akcentuojamas juvelyro darbuose.

Kituose darbuose masyvūs aptaisai turi aiškų europietišką identitetą, primenantį tiek senąsias baltų seges, tiek keltiškus ornamentus. Įmantrių pynių piešinys atkartoja senąją talismanų tradiciją. A. Rancevo papuošalai dažnai neturi vadinamosios blogosios pusės ir gali būti nešiojami ta puse, kurią moteris pasirenka atsukti į pasaulį tarsi amuletą. Atliepta senosios ornamentikos tradicija teigia, kad įmantrus piešinys simbolizuoja tiek gamtos įvairovę, tiek tvarką ir pasikartojančius ritmiškus gamtos sandaros principus, jos struktūrinę gardelę.

Netikėtas atvykimas prie pramogų parko pralinksmino šimtus Europos Parlamento narių ir jų padėjėjų, kurie kiekvieną mėnesį keliauja traukiniu tarp dviejų miestų.

Pagal ES taisykles Strasbūras yra oficiali Europos Parlamento būstinė, nors didžioji dalis jo veiklos vykdoma Briuselyje.

„Kur magija atgyja“ – ar greitai „Disney“ šūkis taps Europos Parlamento šūkiu?“ – socialiniame tinkle „X“ klausė vienas EP spaudos tarnybos darbuotojų Emmanuelis Foulonas (Emaniuelis Fulonas), atsidūręs traukinyje, kuris sustojo stotyje netoli pramogų parko, esančio už Prancūzijos sostinės.

„Peliuko Mikio parlamentas?“ – klausė portalas „Politico“.

Kiti „X“ rašė, kad ši klaida išryškino, jog EP nariams reikia tiesiog pasilikti Briuselyje ir atsisakyti reguliarių kelionių traukiniu, kurios trunka beveik keturias valandas, į kas mėnesį vykstančias keturių dienų plenarines sesijas Strasbūre, esančiame Prancūzijos rytuose netoli sienos su Vokietija.

„Ar Strasbūro pastatai galėtų būti panaudoti naujam Disneilendui?“ – klausė EP nario iš Danijos padėjėjas Pelle Geertsenas (Pelė Gertsenas), svarstydamas, kas galėtų nutikti su šiais pastatais, jei Europos Parlamentas visam laikui įsikurtų Briuselyje.

„Ir ar tai įkvėps sukurti Disnėjaus filmą?“ – klausė jis, siūlydamas istoriją apie parlamentą ir traukinį, „kuris norėjo išvykti atostogų“.

Prancūzijos geležinkelių bendrovė SNCF pranešė naujienų agentūrai AFP, kad traukinys vėlavo 45 minutes, nes dėl klaidos jis praleido jungiamąją liniją, kuria turėjo riedėti artėdamas prie Paryžiaus regiono.

Galiausiai traukinys buvo nukreiptas atgal į teisingus greitųjų traukinių bėgius, vedančius į Strasbūrą.

Irakietis S. M. H. teigia, kad jį perkėlus į laikino apgyvendinimo vietą ir apribojus judėjimo laisvę pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsniai, draudžiantys kankinimą bei užtikrinantys teisę į laisvę ir saugumą.

Migrantas skundžiasi ir dėl laikymo sąlygų užsieniečių registravimo centre.

Bylos duomenis, Lietuvos pasieniečiai S. M. H. sulaikė 2021 metų liepos 25 dieną netoli Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Vyras iškart pateikė prieglobsčio prašymą ir tuomet buvo laikinai apgyvendintas Druskininkuose, liepos 30 dieną jis perkeltas į stovyklą Rūdininkuose, vėliau – į užsieniečių registracijos centrą Kybartuose.

Laikino apgyvendinimo metu jis neturėjo teisės judėti Lietuvos teritorijoje.

EŽTT pranešė, kad šioje byloje vertins pareiškėjo laikymo sąlygas Kybartų užsieniečių registracijos centre, kuris veikė buvusių pataisos namų patalpose, taip pat – judėjimo laisvės ribojimą, aiškinsis, ar užsieniečiui buvo užtikrinta veiksminga galimybė gauti nemokamą teisinę pagalbą.

2022 metų spalį Irako pilietis informavo Strasbūro teismą, kad gyvena Vokietijoje.

EŽTT anksčiau skelbė, kad nagrinėja Kubos, Sirijos, Irako piliečių skundus dėl neįleidimo į Lietuvą, judėjimo laisvės suvaržymo.

2021 metais iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų.

Lietuva ir Europos Sąjunga šią neteisėtos migracijos bangą laiko Baltarusijos režimo organizuota hibridine ataka. Siekiant ją atremti 2021 metų rugpjūčio 3 dieną Lietuvos pasieniečiai įgijo teisę apgręžti neteisėtus migrantus. Jų iš Baltarusijos į šalį neįleista daugiau kaip 20,5 tūkstančio. Dalis užsieniečių į Lietuvą patekti bandė ne vieną kartą.

Lietuvos konstitucinis teismas šių metų birželį prieštaraujančia Konstitucijai pripažino įstatymo nuostatą dėl visų neteisėtai sieną kirtusių migrantų priverstinio apgyvendinimo užsieniečių registravimo centruose iki šešių mėnesių šalyje paskelbus ekstremalią situaciją. Teismas nurodė, kad Seimas turėjo teisę nustatyti ribojimus, tačiau juos taikant visiems nesudaryta galimybė įvertinti kiekvieno migranto situaciją individualiai.

Išnagrinėjęs bylos aplinkybes teismas padarė išvadą, kad R. Adomavičius nebuvo kurstomas padaryti nusikaltimą, teisėsaugos institucijos ne inicijavo nusikaltimą, kaip teigta skunde, o „prisijungė“ prie nusikalstamos veiklos.

EŽTT teigimu, įrodymų, gautų taikant nusikalstamos veikos imitavimo modelį, panaudojimas baudžiamajame procese prieš pareiškėją atitinka Žmogaus teisių konvencijos reikalavimus.

2017 metų spalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad buvęs Vilniaus vicemeras R. Adomavičius pagrįstai pripažintas kaltu dėl prekybos poveikiu, ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo jam skirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, vykdymą atidedant tokiam pačiam laikotarpiui.

Bylos duomenimis, nuo 2012 metų birželio iki rugsėjo 27 dienos R. Adomavičius būdamas Vilniaus vicemeru ir savivaldybės bendrovės „Vilniaus vandenys“ stebėtojų tarybos nariu savo naudai tiesiogiai susitarė su bendrovės „Utenos melioracija“ interesams neoficialiai atstovaujančiu buvusiu „Vilniaus vandenų“ vadovu Dariumi Norkumi priimti ir priėmė iš jo 40 tūkst. litų dydžio kyšį (per 11 tūkst. eurų).

R. Adomavičius EŽTT skundėsi, kad nacionaliniai teismai neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, buvo šališki, nepasisakė dėl esą neteisėtų Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų veiksmų, o nusikalstamą veiką imituojantis modelis panaudotas neteisėtai.

Buvęs politikas tvirtino buvęs sukurstytas padaryti nusikaltimą, baudžiamajame procese prieš jį naudoti kurstymo veiksmais surinkti įrodymai, taip pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Strasbūro teismas pažymėjo, kad D. Norkus buvo privatus asmuo, jį pareiškėjas pažinojo, nes jie abu buvo tos pačios partijos nariai. Nacionaliniai teismai nustatė, kad D. Norkus kreipėsi į STT pareigūnus, kai su R. Adomavičiumi jau buvo aptaręs viešųjų pirkimų proceso klausimą ir bendrovės „Utenos melioracija“ interesus. EŽTT konstatavo, kad R. Adomavičiaus teiginys, jog D. Norkus pradėjo bendradarbiauti su STT anksčiau ir buvo sukurstytas duoti kyšį, liko nepagrįstas.

Strasbūro teismas atkreipė dėmesį, kad kalbėdami D. Norkumi pareigūnai nurodė jam nekurstyti pareiškėjo imti kyšį.

Anot EŽTT, daugelis R. Adomavičiaus ir D. Norkaus susitikimų buvo surengti pareiškėjo iniciatyva, o jo kalbėjimo būdas ir susitikimų aplinkybės įrodo, kad pokalbių tema jam buvo aiški, jis suprato, jog jo veiksmai neteisėti.

Be to, tarptautinis teismas pabrėžė, kad R. Adomavičius nesiėmė jokių veiksmų sustabdyti D. Norkų ar informuoti valdžios institucijas apie šio veiksmus.

Teismo manymu, byloje nėra duomenų, kad D. Norkus būtų kurstęs pareiškėją paimti kyšį ar kad jis nežinojo, kokiu tikslu jam buvo duoti pinigai.

Pernai gegužę Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad už COVID-19 pandemijos pradžioje pirktus greituosius koronaviruso testus buvo permokėta ir dviem bendrovėms nurodė grąžinti pinigus.

Šis teismo sprendimas įsiteisėjo paskelbimo dieną ir buvo galutinis, Aukščiausiasis Teismas nepriėmė bendrovių „Profarma“ ir „Bona diagnosis“ kasacinių skundų.

„Mes nebuvome patenkinti teismo sprendimu, manome, kad jis ydingas dėl nuosavybės teisių pažeidimo, lėšų atėmimo“, – BNS sakė „Profarmos“ advokatas Laurynas Lukošiūnas.

Vyriausybės atstovas EŽTT skelbia, kad šis Strasbūre įsikūręs teismas perdavė Lietuvos Vyriausybei skundo autorių peticijas prieš Lietuvą.

Mes nebuvome patenkinti teismo sprendimu, manome, kad jis ydingas dėl nuosavybės teisių pažeidimo, lėšų atėmimo.

Jose skundžiamasi, kad Lietuvos teismai, nuspręsdami panaikinti pirkimo – pardavimo sutartis ir nurodydami bendrovėms grąžinti valstybei dalį pagal tas sutartis gautų pajamų, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo straipsnį, numatantį nuosavybės apsaugą.

Pareiškėjos bendrovės kreipėsi į teismą, teigdamos, kad dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų joms teko pernelyg didelė našta.

Kaip skelbiama, EŽTT bylą nagrinės kreipdamas ypatingą dėmesį į tai, ar nacionalinės teisės normos –Viešųjų pirkimų įstatymas ir Civilinis kodeksas –, kuriomis rėmėsi nacionaliniai teismai šioje byloje, buvo pakankamai prieinamos, aiškios ir numatomos ir ar dėl valstybės valdžios institucijų viešojo pirkimo metu padarytų klaidų pareiškėjos patyrė pernelyg didelę individualią naštą.

Bylinėjimasis kilo, kai valstybė, 2020 metais prasidėjus COVID-19 pandemijai, nusprendė sudaryti sutartį su įmonėmis neskelbiamų derybų būdu, įsigijo pusę milijono greitųjų testų.

Generalinė prokuratūra kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl greitųjų testų „COVID-19 EXPRESS“ įsigijimo už bendrą daugiau nei 6 mln. eurų sumą ir valstybės naudai priteisti 4 mln. 142 tūkst. 600 eurus. Ieškinys buvo patenkintas.

Teismai atkreipė dėmesį kad „Bona Diagnosis“ buvo įsteigta ir kaip juridinis asmuo įregistruota Juridinių asmenų registre tik 2020 metų kovo 18 dieną, tai yra prieš pat sutarčių dėl COVID-19 testų pasirašymą ir sutarties su „Rouen Grains“ sudarymą; įmonės buveinė registruota 2,98 kvadratinio metro ploto negyvenamojoje patalpoje – sandėliuke Vilniuje.

Todėl teismas kaip nepagrįstus ir nelogiškus atmetė įmonių teiginius apie nuo seno buvusį „Bona Diagnosis“ ir „Rouen Grains“ bendradarbiavimą, dar 2020 metų vasarį vykusias diskusijas dėl bendradarbiavimo.

Teismai atkreipė dėmesį, kad „Profarma“, su Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija sudariusi didelės vertės sutartį, tarpininku pasirinko naujai įsteigtą, patirties, darbuotojų, realios buveinės neturinčią bendrovę „Bona diagnosis“.

Iš „Bona diagnosis“ sąskaitos išrašo teismas nustatė, kad ši bendrovė gavo pajamas tik iš „Profarmos“.