Pliusą keičia į minusą

Lietuvos bankas (LB) savo ankstesnę prognozę, skelbtą kovą, kad šių metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) augs 1,3 proc., pakeitė į tokio pat dydžio smukimą.

Pliusą į minusą vėl atkeitė ir bankas „Luminor“. Pasak jo vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico, jie pirmieji dar pernai rudenį prognozavo, kad 2023-iaisiais Lietuvos laukia recesija, BVP susitrauks 1 proc., nes baiminosi, kad energijos kainų krizė bus žymiai didesnė ir turės ilgesnį neigiamą poveikį, bet pavasarį buvo pagerinę prognozę iki plius 1 proc. Vis dėlto matydami, kad pramonės rezultatai smuko šiek tiek labiau, nei tikėjosi, lėtai krinta infliacija, o maisto kainos nemažėja, sumažino prognozę iki minus 0,5 proc.

Žygimantas Mauricas. J. Elinsko / BNS nuotr.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prognozėse dar mažiau optimizmo: pagal jas BVP pokytis bus nuo minus 1 iki minus 3 proc. „Gal bus ir minus 2 ar 3 proc. Tačiau reikia turėti omeny, kad prieš tai pramonė savo rezultatais buvo labai smarkiai pakilusi. Lyginant 2022 m. su 2021 m., matyti, kad lietuviškų originalių prekių eksportas buvo išaugęs 34 proc. Tačiau dabartinis 11 proc. eksporto smukimas, žinoma, turi įtakos BVP sumažėjimui“, – aiškina LPK prezidentas Vidmantas Janulevičius.

Ekonomisto Aleksandro Izgorodino, kuris tiksliausiai numatė pernai metų BVP augimą, vertinimu, per šiuos metus jis sumažės apie 3 proc.

2023 m. pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu pernai metų laikotarpiu, jis susitraukė 2,5 proc. BVP krinta du ketvirčius iš eilės, o tai rodo jau esant techninę recesiją. Vis dėlto kas artimiausiu laiku mūsų laukia – tik trumpalaikis ekonomikos kristelėjimas, gilesnė recesija ar krizė?

Recesijos nepajus

Ekonomistai primena, kad recesija ir krizė nėra sinonimai. Recesija – normali verslo ciklo dalis, banguojant nuo pasiektos viršūnės iki žemiausio taško ir vėl kylant. Kaip atrodo krizė, dar prisimename iš 2008–2009 metų. Ekonomistai ramina: šįsyk recesija į krizę neišaugs.

Ž. Mauricas aiškina, kad pagrindinės dabartinės recesijos priežastys dvi – pramonės sektoriaus kritimas ir inertiškesnė, nei tikėtasi, infliacija, ypač maisto prekių kainos, kurios vis dar kilo, tik gegužę stabilizavosi, nors kitose ES šalyse jos jau krinta, juolab turint omenyje, kad energijos kainų šuolis nebuvo toks didelis, kokio baimintasi. Jo prognozėmis, pramonei, ypač energetikai imliems sektoriams, metai bus sunkūs. Dėl vartojimo – didelis klaustukas: viena vertus, jis turėtų pradėti didėti augant realioms gyventojų pajamoms, bet infliacija mažėja ne tiek, kiek banko „Luminor“ ekonomistai tikėjosi.

Pasak A. Izgorodino, mūsų ekonomikos situacija blogėja ir, atrodo, kad kol kas liks komplikuota. Tai iš dalies lemia Lietuvos ekonomikos struktūra: mūsų ekonomika varoma pramonės, o dabar visos ES šalys, kuriose stipri pramonė, patiria ekonomikos nuosmukį. Net Vokietijos BVP pirmąjį šių metų ketvirtį sumažėjo. Pramonė patiria didesnį kritimą, nes pakilusios bazinės palūkanos labai mažina žmonių galimybę skolintis ir pirkti skolon įvairių ilgo vartojimo prekių, tokių kaip elektronika, medienos produktai ir kt.

Aleksandras Izgorodinas.

Vis dėlto, A. Izgorodino manymu, dabartinė recesija labiau popierinė: ją fiksuoja valstybės duomenų agentūros, bet kol kas žmonės jos dar nepajuto, gal išskyrus kelis pramonės sektorius, kur situacija gana sudėtinga. Labai didelei daliai gyventojų ji ir liks popierinė, nes darbo rinkoje krizės nematyti. Įmonės puikiai supranta, kad, kai kitais metais prasidės ekonomikos atsigavimas, surinkti atgal darbuotojus, jei juos šiemet atleistų, būtų labai sudėtinga.

Pasak Ž. Maurico, tai, kas vyksta dabar, yra pramonės, bet ne visos ekonomikos recesija, tad didžiosios dalies gyventojų tiesiogiai ji labai ir nepaveiks. Jiems sunkiau buvo pernai, kai krito jų perkamoji galia, kilo kainos. Taip yra ir dėl geros situacijos darbo rinkoje. Baldų pramonėje buvo atleidimų iš darbo, bet kiti ekonomikos sektoriai laikosi neblogai, dar vis papildomai įdarbina darbuotojų, nes 2022-ieji, nepaisant prasidėjusio karo Ukrainoje, infliacijos, daug sukrėtimų, buvo labai geri, įmonių balansai geri, reikšmingesnių mokėjimo vėlavimų ar darbuotojų skaičiaus mažinimo ekonomikoje nematome.

Kur būsime jau po kelerių metų, jei 2028-aisiais išspausime tik 1 proc. BVP augimą. Tačiau apie tai beveik visai nekalbama – čia didžiausia grėsmė Lietuvai.

Be to, primena ekonomistas, darbo užmokestis tebeauga sparčiai – šių metų pirmąjį ketvirtį jis buvo 13,3 proc. dosnesnis nei prieš metus, tad, sumažėjus infliacijai, vėl pradėjo didėti gyventojų perkamoji galia.

Gyventojams palankios žinios ir apie kainų pokyčius. Kaip skelbė Valstybės duomenų agentūra, metinė infliacija birželį, palyginti su 2022 m. birželiu, sumažėjo iki 8,2 proc. – nuo 10,7 proc., fiksuotų gegužę. Iki vienaženklio skaičiaus ji nukrito pirmą kartą nuo 2021 m. gruodžio.

Vis dėlto „Luminor“ metines infliacijos prognozes pakėlė iki 8,5 proc., nors anksčiau prognozavo 7 proc. „Vos ne pusė rodiklio priklauso nuo maisto kainų. Kitur jis pinga, o Lietuvoje – ne, jau esame virš ES vidurkio. Neatrodo, kad maistas pigs, nes buvo šalnų, paskui sausra, gali būti, kad taip nueisime iki metų galo. Kitąmet prognozuojame net šiokią tokią defliaciją, nes manome, kad maisto kainos turėtų pakristi 10–15 proc. Tai labai konkurencinga rinka, jei maistas nepigtų, užpiltų produktais iš kitų šalių“, – prognozuoja Ž. Mauricas.

Kam reikia padėti

Prezidentas Gitanas Nausėda savo metiniame pranešime pabrėžė: „Dabartinėje sudėtingoje ekonominėje situacijoje, kaupiantis recesijos debesims, būtina nepamiršti, kad per krizę visada pigiau padėti gyventojams ir verslui, negu juos palikti likimo valiai.“

Tad kokios pagalbos dabar reikėtų gyventojams ir verslui? Pasak Ž. Maurico, jei padėjimas toks, kaip buvo popandeminiais metais, tai akivaizdžiai buvo perlenkta lazda. Kuo didesnės valdžios išlaidos, tuo didesnė ir infliacija. Tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje infliacija didesnė nei daugelyje kitų šalių. 2019–2023 m. Lietuvos valdžios išlaidos augo sparčiausiai euro zonoje.

A. Izgorodino nuomone, pagalba turėtų būti labai nišinė – tik toms įmonėms, kurios iš tiesų patiria rimtų sunkumų dėl Europos Centrinio Banko (ECB) pinigų politikos, kai palūkanos per trumpą laiką paaugo labai stipriai. Valstybė dėl spartesnio europinių pinigų panaudojimo gali padėti verslui amortizuoti vidaus ekonomikos kritimą.

Dabartinė recesija labiau popierinė ir labai didelei daliai gyventojų tokia ir liks, nes darbo rinkoje krizės nematyti.

V. Janulevičius pabrėžia, kad reikia įgyvendinti, kas buvo suplanuota. „Matome akivaizdų prieigos prie kapitalo trūkumą, nes pinigų kaina pakilusi, be to, užsienio investuotojai į mūsų regioną dabar žiūri rezervuotai. Esminis dalykas, ko reikia pramonei, tai apyvartinių lėšų, – teigia LPK prezidentas. – Niekas neprašo subsidijų, bet visiems reikia apyvartinių lėšų, o bankinis sektorius pradeda labai atsargiai žiūrėti. Tad suplanuoti 600–700 mln. eurų privačioms įmonėms energetikos projektams, kad jos turėtų savo atsinaujinančios energijos generavimo šaltinių, ir 900 mln. eurų paskolų investiciniams projektams su valstybės garantija iš europinio Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo (RRF) – dvi priemonės, kurios būtinos, kad nebūtų didesnio susitraukimo, o gal situaciją ir pagerintume.“

Prezidentas Gitanas Nausėda metiniame pranešime ne tik minėjo būtinybę recesijos metu padėti gyventojams ir verslui, bet ir vardijo daugybę sričių, kurioms skiriama per mažai lėšų. Tai yra tiesa. Tačiau jis, pats būdamas ekonomistas, nenurodė, iš kur tuos milijardus paimti. Skolintis? Didinti mokesčius? Iš kažko atimti? Tačiau iš ko?

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė BNS pripažino, kad kitų metų valstybės biudžetas bus turbūt sudėtingiausias per visą kadenciją, nes 2024-aisiais nustos galioti ES fiskalinės politikos atlaisvinimai, todėl  Lietuvai ilgainiui teks stabilizuoti biudžeto balansą, o formuojant šį biudžetą Vyriausybės prioritetai bus strateginiai infrastruktūros projektai ir nacionalinių susitarimų dėl švietimo ir gynybos įgyvendinimas.

V. Janulevičius atkreipia dėmesį į tai, kad biudžetui neigiamą įtaką turės ir recesija: „Be abejo, pelno mokestis stipriai susitrauks, nes įmonių pelningumas dėl išaugusių kaštų ir sumažėjusio produkcijos eksporto masto mažės. Gerai, kad sukauptos privačių žmonių lėšos rekordinės – 20,6 mlrd. eurų bankų sąskaitose, tad, nors jie jau pradėjo vartoti iš atsargų, bet jos didelės. Tikimės, kad tai palaikys biudžetą, nes vartojimas didelių susitraukimo ženklų nerodo, tad PVM pavyks surinkti.“

Vidmantas Janulevičius. 

Išlaidos dėl kreditų padidėjo keleriopai, todėl nesitikime didelio paklausos augimo ir manome, kad susitraukimas bus ilgesnis, užtruks mažiausiai iki kito pavasario.

Kiek tai truks?

Pasak LPK prezidento V. Janulevičiaus, ar recesija bus ilgalaikė, atsakymas susijęs su energetikos klausimais ir paklausos susitraukimu dėl „brangstančių pinigų“.

„Žmonėms išlaidos dėl kreditų pabrango keleriopai, todėl nesitikime didelio paklausos augimo ir manome, kad susitraukimas bus ilgesnis, užtruks mažiausiai iki kito pavasario, o, jei ECB dar ir rudenį pakels palūkanas, gali nusikelti ir iki kitų metų vasaros. Pradinė versija – kitą pavasarį situacija turi gerėti ir su gamyba, ir su eksportu, ir su vartojimu“, – tikisi LPK prezidentas.

A. Izgorodinas, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad ECB dar kelis kartus pakels bazines palūkanas, prognozuoja, kad vartojimas dėl to šiemet bus apribotas ir didesnio ekonomikos atšokimo realiai galime tikėtis tik kitų metų pirmo pusmečio pabaigoje.

Ž. Maurico vertinimu, gauname daug ES lėšų, iš inercijos dar judame neblogai, o daugiau problemų sulauksime ne dabar, o artėjant 2025-iesiems. Tų metų biudžetą formuoti bus be galo sudėtinga, nes 2024-aisiais žymiai kris infliacija, biudžeto pajamose atsivers didžiulė skylė. Gal bus pradėta ieškoti būdų, kaip padidinti mokesčius, mat mažinti išlaidų niekas nenorės, nes visi įpratę gyventi iš ES lėšų.

„Spaudimas bus didžiulis, o kadangi nedaug padaryta skaidrinant mokesčių sistemą, galime sulaukti nemalonių staigmenų kaip Estijoje. Čia dabartinė recesija bus gilesnė, o dar paskelbta, kad didins PVM ir gyventojų pajamų mokestį. Jei Lietuva nesumažins šešėlio, neįves skaidrumo mokesčiuose, o sprendžiant iš projektų to nepadarys, 2024 m. antroje pusėje galime sulaukti kritimo. Tad labiau nerimaučiau dėl vidutinės trukmės perspektyvos, ilgalaikio valstybės konkurencingumo“, – įspėja Ž. Mauricas.

Kas mūsų laukia

Pasak ekonomisto, kainomis pasivyti kitus galime greitai, daug proto tam nereikia: „Tačiau tapę brangesni, ar lengviau pritrauksime investicijas, ar pačios įmonės daug investuos? Pramonės sektoriuje turime daug vidutinės ir žemesnės pridėtinės vertės įmonių. Pavyzdžiui, baldų pramonė – nesame Danija ar Italija, neturime labai stiprių prekių ženklų, kad galėtume sau leisti didesnius atlyginimus. Esame priklausomi nuo darbo užmokesčio, o pagal jį Vidurio Europos regione jau esame stiprūs vidutiniokai.“

Pasak jo, Lietuvai reikėtų žiūrėti į tolesnį horizontą. Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vertinimus Lietuvos BVP augimas nuo 2028 m. nesieks nė 1 proc. ir daugiausia – dėl demografinių pokyčių, gyventojų senėjimo. Tad mums reikėtų daryti viską, kad į mūsų šalį ateitų investicijos, auginti ir savo stiprias įmones, stengtis išlaikyti ir pritraukti darbuotojus, ypač tuos, kurie uždirba didelius atlyginimus, lipti pridėtinės vertės laipteliais į viršų.

Stabilu: darbo rinkoje krizės nematyti. Įmonės puikiai supranta, kad, dabar atleidus darbuotojus, susigrąžinti, kai ekonomika ims atsigauti, būtų sudėtinga. „Kauno dienos“ archyvo nuotr.

„Tai bene vienintelis išsigelbėjimas. Kita alternatyva – plačiai atverti vartus imigracijai“, – pabrėžia Ž. Mauricas. Tačiau, pasak jo, čia reikia mokytis iš svetimų klaidų. Štai britai atvėrė tuos vartus per daug: turėjo labai daug pigios darbo jėgos ir šalies ekonomikos struktūra pradėjo keistis, vystėsi tos šakos, kurios priklausė nuo palyginti pigios darbo jėgos, ir pagal produktyvumą šalis ėmė atsilikti.

Ekonomistas atkreipia dėmesį į dar vieną dabar kartojamą naratyvą – kad pensijas didinsime ir didinsime: „Jas reikia didinti. Tačiau pensinį amžių didiname iki 2026 m. ir nemanau, kad ir vėliau didinsime. Pensininkų skaičius ims didėti. To neakcentuojama.“

Kaip ir to, kad ES parama – iki 2027 m., paskui bus kritimas, gali būti, kad turėsime daugiau įnešti, nei gausime iš ES, nes pagal BVP vienam gyvenojui, tikėtina, būsime aplenkę net tokias šalis kaip Ispanija ar Italija. Tačiau mums reikės pinigų svarbiems infrastruktūros objektams užbaigti, nes kai kurie kažin ar bus iki to laiko baigti žinant, kaip „greitai“ jie vykdomi. Ko nebus padaryta iki 2027 m., atrodo, arba nebus padaryta niekada, arba kainuos labai daug, nes tam nebeturėsime ES lėšų. Štai lenkai nutiesė autostradą iki Lietuvos sienos, o Lietuva tik nukirpo juostelę, „Via Baltica“ – į Rygą – kaip rajoninio lygio kelias, o ką jau kalbėti, koks jis į Molėtus.

„Turint omenyje visas šias aplinkybes, kurias šiandien linkę nutylėti, klaustukas, kur būsime jau po kelerių metų, jei 2028-aisiais išspausime tik 1 proc. BVP augimą. Tačiau apie tai beveik visai nekalbama, ir čia didžiausia grėsmė Lietuvai“, – įspėja Ž. Mauricas.

Pasak jo, daug problemų ir dėl bazinės infrastruktūros, švietimo, sveikatos apsaugos, kitų sričių, bet jos nelabai analizuojamos, krapštomasi, nors tik paviršiuje. Kaip ir mokesčių reforma – beveik nieko neliko, tik varnelę užsidės, kad atliko reformą.

„Čia matau didžiausią iššūkį. Nei Prezidento metiniame pranešime nebuvo akcentuojami šie dalykai, nei Vyriausybėje apie tai diskutuojama, net tai, ką buvo užsibrėžę, stringa dėl balsavimo Seime. Daug pinigų skiriama laužui gesinti, nors gal būtų užgesęs savaime. Skubama leisti pinigus, bet klausimas, koks bus to rezultatas“, – Ž. Mauricas sako, kad tai kaip gatvių taisymas Vilniuje prieš NATO viršūnių susitikimą, – kai kurių kokybė liko ta pati, tik lopai pasiskirstė kitose vietose.

Jo nuomone, pagiriamojo žodžio vertas tik privatus verslas, dėl kurio judame pirmyn, o valdžios, viešasis sektorius atsilieka. „Reikia fundamentalių pokyčių, o ne tik pasakymo – duosime daugiau pinigų ir viskas išsispręs. Neišsispręs, jei tai fundamentalios problemos. Dabar iriamės, nors girdime, kad kažkur jau šniokščia krioklys, bet manome, kad dar yra laiko ir pasiduodame inercijai“, – įspėja Ž. Mauricas.

„Įtampų pasaulyje užtenka. Ir jos kol kas auga. Neabejotinai, kad tai paliečia ir mūsų klientus, ir mus pačius“, – prisipažino „Pakmarko“ generalinis direktorius Virginjus Gumbaragis.

Įmonė turi padalinį Vokietijoje, nemaža dalis užsakymų – iš Vokietijos. Įmonės vadovas sako, kad mato, kaip vokiečiai kone kasdien ieško sprendimų tuomet, kai visa Vokietijos ekonomika išgyvena radikalų posūkį atsisakant priklausomybės nuo rusiškų dujų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Racionaliai pertvarko, atpigina energetinius resursus, „brangiomis valandomis“ išjungia gamybos energetinius poreikius. Mes matome tai iš vidaus labai ryžtingus ir racionalius sprendimus“, – savo pastebėjimais dalinosi V. Gumbaragis.

Vien ryžto ir racionalumo gali neužtekti. Didžiausias Vokietijoje „Deutsche Bank“ skelbia, kad Vokietijos ekonomika – šaltyje. Nepaisant trijų milžiniškos apimties gelbėjimo paketų, Vokietijos BVP kitais metais gali smukti 3-4 proc. Didžiausiai ekonomikai Europoje, vienai didžiausių pasaulyje, toks smukimas būtų milžiniškas.

„Vokietijos ekonomika jau yra recesijoje. To mes nematome oficialioje statistikoje, bet pamatysime, kai bus paskelbti trečio metų ketvirčio duomenys. Nes eksporto užsakymai mažėja jau 6 mėnesius iš eilės. Vokietijos apdirbamosios gamybos apimtys yra nukritusios iki žemiausio lygio per 8 metus“, – įspėja „Swedbanko“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Vokiečių problemos atsilieptų visai Europai. Lietuvos įmonėms Vokietija – pagrindinė prekybos partnerė.

„Atitinkamai per tai mes galime pajusti, kad mažėja Lietuvoje pagaminamų prekių ir paslaugų paklausa“, – pastebėjo Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus.

„Tai yra didžiausia Lietuvos eksporto rinka, daugiau negu dešimtadalis Lietuvoje pagamintų prekių yra eksportuojama į Vokietiją. Natūralu, kad ir Lietuvos pramonės eksporto apimtys per ateinantį pusmetį sumažės“, – tikino N. Mačiulis.

Dalis įmonių jau dabar jaučia, kad užsakymų iš Vokietijos mažėja.

„Žmonės pradeda taupyti, mažėja vartojimas. Natūraliai ir užsakymų kiekis yra mažėjantis. Tai yra normalu. Tą pastebime Europoje. Mūsų pramonė bendradarbiauja su dideliais Vokietijos gamintojais iš statybų sektoriaus, kurie dirba su scenarijais kitais metais pradedant nuo sausio mėn. mažinti 20-30 proc. gamybą. Galbūt ne visai stabdyti“, – įžvalgomis dalinosi „Klasmann-Deilmann“ vadovas Kazimieras Kaminskas,

Vokiečių kancleris keliauja po pasaulį, ieško naujų dujų tiekėjų. „Netapsime priklausomi nuo vieno tiekėjo, mums taip tikrai nepasikartos“, – tikino Olafas Scholzas.

Bet transformacija užtruks. Šią žiemą gigantiškoms vokiečių gamykloms gali tekti stoti ir savo noru. Ne dėl to, kad truktų dujų, bet jų kaina būtų tokia aukšta, kad neapsimokėtų veikti. Panašiai kaip Lietuvoje jau stojo „Achema“, „Lifosa“ ir keliolika smulkesnių įmonių.

„Net jeigu nereikės fiziškai apriboti dujų, elektros tiekimo, kurios įmonės gali vartoti, kurios – ne, mes matysime vis tiek stabdomas įmones“, – įspėjo N. Mačiulis.

Lietuvos bankas, Finansų ministerija tebesilaiko prognozės, kad Lietuvos ekonomika kitais metais augs. Nors galingiausia Žemyno ekonomika – Vokietija – sau numato ryškų smukimą.

Reikia sugebėti greitai prisitaikyti, reaguoti į kažkokius naujus iššūkius.

„Lietuvos bankas šitą dalyką vertina. Darydami prognozes dalyvaujame bendrame Europos centrinio banko sistemos prognozavimo procese. Ten visi šie dalykai yra vertinami“, – gynėsi G. Šimkus.

Priežasčių optimizmui Lietuvoje yra. Jei recesija Vokietijoje išplistų, problemų kiltų visoms Europos šalims. O Lietuvos verslininkai ne kartą įrodė, kad prisitaiko vieni pirmųjų. Taip buvo po 2008-tųjų krizės, po 2014-ųjų sankcijų karo su Rusija, per pandemiją.

„Reikia sugebėti greitai prisitaikyti, reaguoti į kažkokius naujus iššūkius. Kol kas mūsų apkrovimas pilnas ir mes su tuo susitvarkome“, – sakė „Pakmarko“ generalinis direktorius.

Lietuvos įmonės – vienos mažiausiai įsiskolinusių Europoje. Bet lygiai taip pat energijos kainos – rekordinės. Ir senokai pasaulis matė tiek įtampų, kai per vieną dieną prognozės ar planai gali apsiversti.

„Alternatyvių neigiamų scenarijų tikimybė yra labai didelė ir turbūt labai arti 50 proc. Gali būti ir taip, ir taip“, – sakė N. Mačiulis.

Pabaigtuvės – ne aikštėse

Pastarąjį kartą kamuolys Moterų krepšinio lygos arenose bumbsėjo kovo pradžioje. Dėl koronaviruso grėsmės turnyro uždanga nusileido dar neprasidėjus atkrintamosioms varžyboms.

Čempione buvo paskelbta Vilniaus "Kibirkštis-MRU", laimėjusi visas vienuolika reguliaraus sezono rungtynių. Sidabro medaliai teko Kauno "Aistėms-LSMU" (8 pergalės), o bronza – Klaipėdos "Neptūno" krepšininkėms (4 pergalės).

Ketvirtą vietą užėmė šiaulietės, o jauniausias lygos kolektyvas "Kibirkštis-VKM" pralaimėjo visas vienuolika dvikovų.

"Šįkart čempionių titulas neteikia džiaugsmo nei krepšininkėms, nei treneriams, nei man. Visi tai puikiai suprantame, nes gerokai maloniau ir daugiau emocijų, kai titulas iškovojamas aikštėje", – sakė buvęs "Kibirkšties-MRU" klubo vadovas Dainius Virbickas.

Baltijos lyga reikalinga

Moterų lygos klubai gali guostis, kad spėjo surengti Karalienės taurės varžybas ir pabaigti Baltijos lygos turnyrą, kuriame kaunietės džiaugėsi sidabru, o vilnietės finišavo ketvirtos.

Lemiamus mačus lietuvės pralaimėjo kaimynėms iš Latvijos – auksą pelniusiai regiono lyderei Rygos TTT ir bronzą iškovojusiai Liepojos komandai. Trečia mūsų šalies atstovė "Šiaulių" ekipa finišavo aštunta ir atkrintamasiąs varžybas nepateko.

Šią savaitę Lietuvos, Latvijos ir Estijos moterų krepšinio atstovai aptarė turnyro rezultatus ir perspektyvas kitam sezonui.

Sąstingis: pasak G.Gusto, kol kas ne visi šalies moterų krepšinio klubai sulaukė šį sezoną žadėtos paramos.  Evaldo Šemioto nuotr.

"Tiek mes, tiek latviai ir estai patenkinti bendradarbiavimu. Toks čempionatas reikalingas mūsų klubams, todėl planuojame jį tęsti ir kitą sezoną. Galbūt pavyks padidinti mūsų komandų skaičių", – teigė Lietuvos moterų krepšinio lygos vadovas Giedrius Gustas.

Žvilgsniai – į savivaldybes

Daug kas priklausys nuo finansinės klubų padėties. Kiek solidesnius biudžetus Lietuvoje turėjo tik abi lyderės (kaunietės – apie 100 tūkst. eurų, Europos lygoje dalyvavusios vilnietės – kur kas didesnį).

Kol kas sunku prognozuoti klubų finansines galimybes, bet akivaizdu, kad mūsų laukia nelengvas metas.

Anot G.Gusto, finansiškai ir iki šiol nelepintų moterų ekipų biudžetai labai priklauso nuo savivaldybių paramos. Pandemijos sukelti ekonominiai padariniai neabejotinai apsunkins privačių rėmėjų paieškas, tad dar svarbesnė taps miestų ir rajonų parama.

"Kol kas sunku prognozuoti klubų finansines galimybes, bet akivaizdu, kad mūsų laukia nelengvas metas. Nuolat bendraujame su visomis čempionato dalyvėmis, ne visos komandos sulaukė netgi šį sezoną žadėtos paramos, tad ką kalbėti apie kitą? Tačiau, kai pasibaigs karantinas, visi drauge bandysime spręsti problemas, tarsimės su savivaldybėmis ir mėginsime rasti išeitis", – sakė pašnekovas.

Dėl vasaros – nežinia

Net jei situacija regione nepablogės, gali būti, kad Lietuvos krepšininkės be oficialių varžybų versis dar bent keturis mėnesius – mažiausiai iki rugsėjo.

G.Gustas nesiryžo prognozuoti, kaip ekipoms ir žaidėjoms atsilieps priverstinė pusmečio prastova.

Siekdama bent iš dalies kompensuoti netektis ir numalšinti varžybų badą, LKL drauge su Lietuvos krepšinio federacija (LKF) brandina idėją surengti vasarą "3 prieš 3" čempionatą. Moterų lygos galimybės suorganizuoti analogišką turnyrą – ribotos, tačiau G.Gustas užsiminė, kad ketinimų buvo.

"Galbūt, artėjant sezonui, maždaug rugpjūtį, galėtume rengti varžybas komandų ieškančioms žaidėjoms, tačiau nežinia, koks būtų klubų ir pačių krepšininkių suinteresuotumas. Tad kol kas tai tik teorinė galimybė, kuri priklauso ne vien nuo mūsų lygos", – svarstė G.Gustas.

Sąstingis: pasak G.Gusto, kol kas ne visi šalies moterų krepšinio klubai sulaukė šį sezoną žadėtos paramos.

Konkurentės: pernai Lietuvos čempione tapusi "Aisčių-LSMU" komanda (baltos spalvos apranga) šiemet lyderės poziciją užleido vilnietėms (mėlynos spalvos apranga).

„Išorės aplinka dabar itin nestabili, neapibrėžtumas labai didelis. Prognozėse bloginame užsienio prekybos rezultatus. Tačiau geriname vidaus paklausos rezultatus, darbo užmokesčio augimo perspektyvą, užimtumo perspektyvas. Infliacija 2019 ir 2020 metais šiek tiek didinama, šiems metams – keliais procentiniais punktais mažinama“, – sakė Finansų ministerijos ekspertė Rasa Šliogerienė.

Rugsėjo viduryje Finansų ministerijos pateiktame ekonominės raidos scenarijuje numatoma, kad Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) 2018 m. galėtų padidėti 3,4 proc. Tai 0,2 proc. punkto daugiau nei buvo numatyta šių metų pavasarį. Vėlesniais vidutinio laikotarpio metais BVP turėtų augti tiek pat, kaip buvo numatyta šių metų pavasarį – 2,8 proc. 2019 metais ir po 2,5 proc. 2020 ir 2021 metais.

Scenarijus parengtas darant prielaidą, kad nebus nukrypta nuo Lietuvos stabilumo programoje numatytos fiskalinės politikos krypties.

„Numatomas ciklinis ekonomikos augimo lėtėjimas, kurį lemia demografinės sąlygos, jeigu nebus daromos didesnės investicijos nei numatome. Tai nėra taip baisu, jeigu ekonomika vystysis tvariai“, – komentavo Finansų ministerijos specialistė.

Kaip numato Finansų ministerija, kai kurių Lietuvai svarbių užsienio prekybos partnerių ekonomikos augs lėčiau, nei buvo numatyta šių metų pradžioje, o neigiama rizika dėl padidėjusios įtampos tarptautinės prekybos srityje, palyginti su šių metų pavasariu, išaugo. Dėl šių aplinkybių Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto raida bus nuosaikesnė, nei buvo numatyta šių metų pavasarį.

Vidaus paklausa vidutiniu laikotarpiu, pagal ministerijos prognozes, bus esminis Lietuvos ekonomikos variklis. Ją skatins Vyriausybės sprendimai, susiję su gyventojų pajamų didinimu bei paskatų investuoti stiprinimu, tiesioginių užsienio investicijų ir Europos Sąjungos (ES) finansinės paramos lėšomis finansuojamų investicijų projektų įgyvendinimas bei įtemptos darbo rinkos diktuojamas poreikis verslui investuoti į veiklos automatizavimą, technologinį atsinaujinimą, inovacijas ir kitas veiklos efektyvumą ir darbo našumą didinančias priemones.

Padėtis darbo rinkoje darbuotojams išliks palanki visą vidutinį laikotarpį, o darbdavių konkurencija dėl darbuotojų nemažės, prognozuoja Finansų ministerija. Jos specialistai numato, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalyje vidutiniu laikotarpiu augs vidutiniškai apie 7,2 proc. per metus – tai 1 proc. punktu daugiau, nei buvo numatyta šių metų pavasarį.

Išblėsus vienkartinių veiksnių, lėmusių vidutinės metinės infliacijos šuolį 2017 metais, poveikiui, kainų raida per pirmuosius 7 šių metų mėnesius buvo nuosaikesnė, teigia Finansų ministerijos ekspertai. Jie numato, kad vidutinės metinės infliacijos, apskaičiuotos pagal suderintą vartotojų kainų indeksą, pokytis 2018 metais sieks 2,7 proc. – tai 0,2 procentinio punkto mažiau, nei buvo numatyta 2018 metų pavasarį. Vėlesniais vidutinio laikotarpio metais kainų pokytis turėtų nusistovėti ties 2,5 proc. per metus.

Ministerijos ekspertų teigimu, pastaraisiais metais stebimas paslaugų brangimas siejamas tiek su sparčiai didėjančiu darbo užmokesčiu paslaugų sektoriuje, kuriame darbo kaštai daugiau nei gamybos sektoriuje perkeliami į galutinę kainą, tiek su aktyvesniu paslaugų vartojimu, skatinamu sparčiai augančių namų ūkių disponuojamų pajamų. 2018 metų sausio-liepos mėnesiais būsto (4,4 proc.), poilsio (4,7 proc.) ir transporto (4,3 proc.) paslaugų kainų augimo tempas išliko spartus, tačiau lėtesnis nei pernai, nepaisant paspartėjusio darbo užmokesčio augimo tempo. Nuo paskutinio 2017 metų ketvirčio stebimas paslaugų kainų augimo tempo sulėtėjimas turėtų išlikti ir antroje 2018 metų pusėje. Augant darbo užmokesčiui šalyje, o paslaugoms, kurių kainos šiuo metu nesiekia pusės ES valstybių vidurkio, užimant vis didesnę vartotojų krepšelio dalį, spaudimas paslaugų kainoms didėti išliks visą vidutinį laikotarpį.

„Augant pajamoms, žmonės yra linkę išleisti daugiau pinigų nebūtinoms prekėms ir paslaugoms“, – komentavo R. Šliogerienė.

Lietuvos banko atstovas posėdyje taip pat sakė, kad verslo sektoriuje yra matoma šiokių tokių galimo perkaitimo ženklų – nežymių, bet vis tiek reikalaujančių atkreipti dėmesį.

Valstybės kontrolė yra paskelbusi, kad, atlikusi 2018-2021 m. ekonominės raidos scenarijaus vertinimą, padarė išvadą, jog jis yra tinkamas rengti 2019 m. valdžios sektoriaus biudžetų projektus.

Siekiant išlaikyti Lietuvos konkurencingumą, pasak Valstybės kontrolės, būtinas tolesnis produktyvių investicijų didinimas, perėjimas nuo pigia darbo jėga grindžiamo verslo modelio prie kuriančio aukštą pridėtinę vertę. Dėl vėluojančių ir santykinai mažesnių produktyvių investicijų, palyginti su kaimyninėmis Baltijos šalimis, Lietuvos potencialaus BVP augimas atsilieka nuo pastarųjų. Pagal Europos Komisijos naujausias projekcijas, Lietuvos potencialaus BVP augimas 2016-2020 m. sieks 2,2 proc., Latvijoje – 3,3 proc., Estijoje – 2,4 proc.

Valstybės kontrolė taip pat pabrėžė, kad Lietuvos ekonomikos temperatūros diagrama rodo, jog šalies ekonomika nuo 2016 m. iš lėto šyla: didėja įtampa darbo rinkoje ir auga perteklinis gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis. Esant tokiai ekonomikos ciklo padėčiai, Valstybės kontrolės vertinimu, būtina vykdyti atsakingą fiskalinę politiką ir didinti rezervą sunkmečiui.

Fiskalinės institucijos teigimu, 2018 m. I pusmetį Lietuvos ekonomikos augimas buvo subalansuotas – jam teigiamą įtaką darė vidaus paklausa ir grynasis eksportas. Kaip ir kitose Baltijos šalyse, sparčiausiai augo statybų sektoriaus pridėtinė vertė. Aktyviai plėtojosi pramonė, prekybos, transporto ir telekomunikacinės paslaugos. Privataus vartojimo rezultatus lėmė sparčiai augęs vidutinis darbo užmokestis ir atslūgusi infliacija.

Neutralų išorės rizikos veiksnių balansą keičia neigiamas. Prie įtampos tarptautinės prekybos srityje ir išaugusios kietojo „Brexito“ tikimybės bei galimų pasaulio finansų rinkų svyravimų prisideda potenciali Turkijos finansų krizės plitimo grėsmė Europos Sąjungos valstybėms narėms ir naujai susikūrusios Italijos Vyriausybės planai vykdyti netvarią fiskalinę politiką, esant vienam aukščiausių skolos lygių Europos Sąjungoje. Vidaus rizikos veiksniai yra daugiausiai susiję su neigiamais demografiniais pokyčiais, pajamų nelygybės ir skurdo suvaldymo iniciatyvomis.

Siekiant išlaikyti Lietuvos konkurencingumą, būtinas tolimesnis produktyvių investicijų didinimas, perėjimas nuo pigia darbo jėga grindžiamo verslo modelio prie kuriančio aukštą pridėtinę vertę. Dėl vėluojančių ir santykinai mažesnių produktyvių investicijų, palyginti su kaimyninėmis Baltijos šalimis, Lietuvos potencialaus BVP augimas atsilieka nuo pastarųjų. Pagal Europos Komisijos naujausias projekcijas, Lietuvos potencialaus BVP augimas 2016–2020 m. sieks 2,2 proc., o Latvijoje – 3,3 proc., Estijoje – 2,4 proc.

„Fiskalinės institucijos parengta Lietuvos ekonomikos temperatūros diagrama rodo, kad Lietuvos ekonomika nuo 2016 m. iš lėto šyla: didėja įtampa darbo rinkoje ir auga perteklinis gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis. Esant tokiai ekonomikos ciklo padėčiai, būtina vykdyti atsakingą fiskalinę politiką ir didinti rezervą sunkmečiui“, – teigia fiskalinės institucijos vyriausioji specialistė Ingrida Vilkancaitė.

Finansų ministerija rugsėjo 12 d. viešai paskelbė 2018–2021 m. ekonominės raidos scenarijų. Fiskalinė institucija pateikė Seimui išvadą dėl jo tvirtinimo.

Net 98 proc. Lietuvos verslo finansuojama bankų paskolomis. Pasekmės – neišnaudotos augimo galimybės ir menkas atsparumas išoriniams šokams. Gyvesnė kapitalo rinka gali sušvelninti diržų veržimosi grėsmę, kuri laukia, kai sumažės 30 proc. Lietuvos biudžeto šiandien sudaranti ES parama. Taip LRT.lt sako vertybinių popierių biržos  NASDAQ OMX Baltijos rinkos vadovė Arminta Saladžienė.

„Šiais metais net 30 proc. arba daugiau kaip 2 mlrd. eurų Lietuvos biudžeto pajamų sudaro ES parama. Mūsų šalies ekonomika po kiek daugiau nei penkerių metų turi pati gebėti generuoti šias papildomas pajamas, kitaip lauks labai skausmingas „diržų veržimasis“  [...] Kapitalo rinka gali svariai prisidėti prie šių iššūkių sprendimo“, – tikina vertybinių popierių specialistė.

– Neseniai į NASDAQ Baltijos skolos vertybinių popierių rinką atėjo Estijos finansų grupė LHV. Kuo reikšmingas LHV atėjimas?

– LHV – didžiausia Estijos finansų grupė, veikianti visame Baltijos regione, o jos turtas siekia 1,7 mlrd. eurų. Šios bendrovės obligacijas įtraukus į biržos prekybos sąrašą, visiems investuotojams atsiranda galimybė įsigyti aukšto pajamingumo (6,5–7,24 proc. metinių palūkanų) vertybinius popierius, uždirbti grąžą iš investicijos ir kartu prisidėti prie tolesnės įmonės plėtros.

Mums ypač džiugu, kad LHV obligacijos – tai tarpinis žingsnis, rengiantis akcijų kotiravimui biržoje. Žinomos bendrovės atėjimas į biržą – geras finansavimo pritraukimo per kapitalo rinką pavyzdys ir kitoms veržlioms bei augančioms Baltijos šalių bendrovėms.

– Kokių dar panašaus dydžio žaidėjų tikimasi sulaukti?

– Šiais metais į Baltijos biržų sąrašus jau įtrauktos 10 naujų obligacijų, tad nors metai dar nesibaigė, galime sakyti, kad tam tikrą proveržį skolos vertybinių popierių rinkoje matome. Tikimės, kad LHV grupės atėjimas į biržą dar labiau paskatins ir kitas įvairaus dydžio ir sektorių bendroves pasinaudoti obligacijomis, įvairinant savo finansavimo šaltinius. Taip pat šiais metais laukiame biržoje pasirodant didžiausios Lietuvoje grūdų perdirbimo įmonės „Baltic Mill“ obligacijų, kurios šiuo metu yra siūlomos investuotojams.

Šią vasarą į biržos sąrašą įtraukėme jau antrąsias, labai sėkmingai išplatintas 75 mln. eurų vertės Latvijos bendrovės „Latvenergo“ obligacijas. Deja, Lietuvoje valstybės kontroliuojamos bendrovės iki šiol visiškai nenaudoja kapitalo rinkos instrumentų tvaresniam savo finansinių išteklių ir rizikos valdymui.    

– Ar Baltijos, ypač Lietuvos, vertybinių popierių rinka pakankamai gyvybinga? Kaip ji kinta pastaruosius keletą metų, kokių tendencijų pastebima?

– Šiuo metu akcijų apyvarta Baltijos biržose sudaro vos dešimtadalį tų apimčių, kurios buvo prieš finansų krizę 2007 metais. Galima sakyti, kad įvyko tam tikra grandininė reakcija. Krizės akivaizdoje iš rinkos pasitraukė didelė dalis institucinių ir privačių investuotojų. Krito akcijų kainos, ir kontroliuojantys akcininkai ėmė supirkinėti savo bendrovių akcijas, taip sumažindami rinkoje esančių laisvų akcijų kiekį. Kai pasitikėjimas Baltijos šalių ekonomikomis, rinka ir bendrovėmis sugrįžo, akcijų, kurias galima įsigyti rinkoje, skaičius buvo sumenkęs, tad nelabai yra iš ko auginti apyvartą. Vietiniai pensijų fondai, kurie yra kiekvienos akcijų rinkos stuburas, niekada nebuvo aktyvūs Baltijos rinkoje, o jų dalyvavimo ypatingai reikia siekiant įkvėpti naują gyvybę.          

Baltijos rinkos potencialas tikrai nėra išnaudojamas, bet yra visos prielaidos situacijai keistis teigiama kryptimi. Pirmiausia reikia perspektyvių, gerai valdomų, ambicingų bendrovių, kurios pritrauktų užsienio ir vietinių investicinių fondų, privačių investuotojų lėšas ir taptų naujomis rinkos žvaigždėmis. Tokių kompanijų Baltijos šalyse yra.

Valstybės apsisprendimas, išlaikant kontrolinį paketą, parduoti dalį savo akcijų energetikos bendrovėse, taip pat naujų, pvz., transporto sektoriaus, bendrovių atvedimas į biržą duotų didžiausią ir greičiausią efektą, o ir nauda būtų visapusiška – tiek valstybei, tiek bendrovėms, tiek vertybinių popierių rinkai.

– Dabar tinkamas metas ir sąlygos eiti į akcijų rinką?

– Akcijų rinkoje sąlygos ateiti naujiems žaidėjams yra ypač palankios. Šiuos metus skandinavai skelbia rekordiniais per 15 metų pagal bendrovių atėjusių į biržą skaičių. Pavyzdžiui, per pirmą metų pusmetį NASDAQ Stockholm sulaukė 17 naujų bendrovių, per trečią ketvirtį į biržą atėjo dar 7 bendrovės. Baltijos šalyse, be apie savo planus viešai paskelbusios LHV, turime dar porą bendrovių, kurios rengiasi įgyvendinti pirminius viešus akcijų platinimus (IPO) ir ateiti į biržą artimiausiu metu. 

Dabar į biržą gali ateiti ne tik brandos stadiją pasiekusios įmonės. Augančioms bendrovėms sukūrėme „First North“ rinką, kurioje taikomi mažesni reikalavimai nei tradicinėje biržoje. „First North“ rinka – tai labai geras startas augančioms bendrovėms, norinčioms plėstis ir tam pritraukti lėšų išleidžiant akcijas. Šiemet į Baltijos „First North“ akcijų rinką atėjo Estijos bendrovė „Linda Nektar“ ir Lietuvos įmonė K2 LT. Juntame vis didesnį verslo susidomėjimą šios rinkos galimybėmis.  

– Kokių impulsų dar trūksta vertybinių popierių rinkoje Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse?

– Į kapitalo rinką turime žiūrėti kaip į vieną ekonomikos variklių, kuris šiandien Lietuvoje dirba žemomis apsukomis. Įvertinkime kelis faktus. Šiais metais net 30 proc. arba daugiau kaip 2 mlrd. eurų Lietuvos biudžeto pajamų sudaro ES parama. Mūsų šalies ekonomika po kiek daugiau nei penkerių  metų turi pati gebėti generuoti šias papildomas pajamas, kitaip lauks labai skausmingas „diržų veržimasis“. Net 98 proc. Lietuvos verslo finansuojama bankų paskolomis, kai ES vidutiniškai 30 proc. verslo naudojasi kapitalo rinkos instrumentais savo veiklai ir plėtrai finansuoti, o JAV šis rodiklis siekia net 70 proc. Pasekmės – neišnaudotos augimo galimybės, menkas atsparumas išoriniams šokams. Kapitalo rinka gali svariai prisidėti prie šių iššūkių sprendimo.       

Tai, kad ekonomikos konkurencingumui yra itin svarbi kapitalo rinka, suprato ir Europos Komisija, paskelbusi vieną ambicingiausių savo iniciatyvų – Kapitalų rinkų sąjungą. Šiuo metu kaip tik pristatomas priemonių, skirtų paskatinti kapitalo rinkų plėtrą, paketas. Labai svarbu, kad Lietuva ir Baltijos kaimynės išnaudotų šią iniciatyvą kaip unikalią galimybę sustiprinti savo šalių kapitalo rinkas ir įgyvendintų realias priemones, skatinančias verslą naudoti kapitalo rinkos instrumentus, o investuotojus nukreipti savo sukauptas lėšas per rinką į perspektyvų verslą. Grąža bus keleriopa – naujos darbo vietos, didesnės verslo augimo galimybės, vietinių ir užsienio investicijų pritraukimas, konkurencingesnė ir atsparesnė ekonomika.  

Ne mažiau svarbu ir tai, kad kartu su skatinančiais žingsniais nebūtų daromi priešingi, kaip antai svarstomas neapmokestinamųjų pajamų iš akcijų prekybos sumažinimas ar finansinių sandorių mokestis. Jei Kapitalo rinkų sąjunga kaip vieną svarbiausių prioritetų iškelia privačių investuotojų, ES gyventojų didesnį įtraukimą į akcijų rinką, kaip tai suderinama su investavimo sąlygų bloginimu? Jeigu viena ranka „duosime“, o kita „atimsime“, rezultatas bus prastas.

– Šiandieną Vilniuje duris atveria naujas NASDAQ technologijų ir verslo kompetencijų centras. Kuo Lietuvai svarbus ir naudingas šis įvykis?

– Pastaraisiais metais Lietuvą kaip augančios ekonomikos, patogios išvystytos infrastruktūros, gabių įvairių sričių aukštos kvalifikacijos specialistų, šiuolaikinių technologijų profesionalų šalį, pripažįsta vis daugiau pasaulinių bendrovių. Tarp jų ir NASDAQ – pirmoji elektroninė vertybinių popierių birža ir viena didžiausių pasaulyje šiuolaikinių technologijų ir intelektualių sprendinių finansų rinkų dalyviams tiekėjų. NASDAQ prekės ženklas – žinomas pasaulyje ir finansų rinkose, todėl tikėtina, kad ir jos pavyzdys neliks nepastebėtas kitų pasaulio bendrovių, planuojančių plėtrą, ir Lietuva bus dar ryškiau matoma pasaulio investicijų žemėlapyje.

Nuo šių metų vasario. NASDAQ technologijų ir verslo kompetencijų centre Lietuvoje jau sukurta apie 100 naujų darbo vietų. NASDAQ Vilniuje jau dirba programuotojai, programinės įrangos inžinieriai, IT sistemų testuotojai, analitikai ir administratoriai, apskaitos, rinkos operacijų ir kt. specialybių profesionalai. Džiaugiamės tuo, kad NASDAQ suteikia galimybę neišvykstant iš Lietuvos siekti tarptautinės karjeros. Žinome, kad kai kam galimybė dirbti NASDAQ Vilniuje leido grįžti iš emigracijos. Susirinkus darbuotojų branduoliui, turime galimybių priimti ir jaunesnius, mažiau patyrusius motyvuotus darbuotojus, kuriuos išauginsime patys.

Vidaus reikalų ministerija (VRM) siūlo didžiajai daliai biudžetininkų iki 2020 metų išmokėti per ekonominę krizę sumažintą darbo užmokesčio dalį. Profesinės sąjungos, kuri vienija 3 tūkst. valstybės tarnautojų, pirmininkė Irena Petraitienė tokį ministerijos siūlymą sveikina.

Pagal VRM siūlomą mechanizmą, biudžetininkams kitąmet būtų išmokama 10 proc. viso per ekonominę krizę sumažinto darbo užmokesčio, nuo 2017 metų iki 2019 metų - po 30 procentų. Atvejais, kai asmeniui apskaičiuota kompensuojamoji suma yra ne didesnė kaip 100 eurų, ši suma būtų išmokama visa iki 2016 metų pabaigos. Asmeniui, kuriam priklausytų kompensacija, mirus, ji būtų išmokama paveldėtojams.

Finansų ministerijos skaičiavimais, visoms šioms kompensacijoms išmokėti reikėtų apie 121 mln. eurų. Siūloma, kad penktadalį (5 proc. kiekvienais metais) šių lėšų savo biudžetuose rastų institucijos ir įstaigos, o likusi dalis būtų skiriama papildomai iš valstybės biudžeto lėšų.

Prarastą darbo užmokestį ketinama kompensuoti, nes Konstitucinis Teismas (KT) prieštaraujančiu pagrindiniam šalies įstatymui pripažino neproporcingą atlyginimo mažinimą. Pasak KT, per krizę mažinant atlyginimus neturėjo būti pažeistos skirtingų kategorijų atlyginimų dydžių proporcijos. Teismas įpareigojo valstybę sukurti mechanizmą, pagal kurį biudžetininkams „nupjautos“ atlyginimų dalys būtų kompensuotos.

Buvusios dešiniųjų vyriausybės ministrai kritikavo šį nutarimą, teigdami, kad dėl solidarumo daugiau uždirbančiųjų atlyginimus teisinga mažinti proporcingai labiau nei gaunančių mažesnes algas.

Atsižvelgiant į šį KT nutarimą, nuo 2013-ųjų spalio į prieškrizinį lygį grąžintas darbo užmokestis daliai valstybės tarnautojų - teisėjams, specialiųjų tarnybų, krašto apsaugos, kalėjimų darbuotojams, viceministrams ir Seimo narių padėjėjams. Nuo praėjusių metų pradžios taip pat padidinti Seimo narių, ministrų, merų ir jų pavaduotojų atlyginimai, didėjo ir kai kurių valstybės pareigūnų - kontrolierių, inspektorių, įvairių komisijų pirmininkų bei narių, žvalgybos pareigūnų - algos, pagal darbo sutartis valstybės ir savivaldybių institucijose dirbančiųjų atlyginimai.

Lietuvos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos pirmininkė Irena Petraitienė BNS teigė darbo užmokesčio kompensacijų nebesitikėjusi.

„Labai geras dalykas. Iš tikro labai reikėtų sveikinti ir džiaugtis, kad toks dalykas būtų ir kad grąžintų tai, ko ana Vyriausybė neatidavė. Viskas buvo taip užtempta, mes jau net nebesitikėjome, kad gali būti iš Vyriausybės pusės tokie pasiūlymai. Iš tikro labai sveikintina“, - BNS sakė I.Petraitienė.

Buvusi centro dešinės Vyriausybė atlyginimų mažinimo ir kitų taupymo priemonių ėmėsi 2009 metais, kai dėl pasaulinės krizės šalies ekonomika smuko beveik 15 procentų.

Rusijos seniausia valstybinė naujienų agentūra TASS penktadienį paskelbė, kad per artimiausius mėnesius atleis ketvirtadalį savo darbuotojų ir drastiškai sumažins išlaidas dėl „sunkios“ ekonomikos padėties.

„Bus atleisti iš viso 25 proc. darbuotojų, – TASS strateginės plėtros direktorė Natalija Akafjeva sakė naujienų agentūrai AFP. – Kai kurie padaliniai – pavyzdžiui, videografijos – visiškai užsidaro ... Deja, žurnalistai taip pat bus atleidžiami.“

„Deja, taip yra dėl sunkios ekonomikos padėties“, – pažymėjo ji, pridūrusi, kad likusių darbuotojų atlyginimai bus sumažinti 10–20 procentų.

TASS šaknys siekia carinės Rusijos Sankt Peterburgo telegrafo agentūrą, tačiau ši institucija ypatingą žinomumą įgijo Sovietų Sąjungos laikais, kai ji buvo pagrindinis šalyje naujienų šaltinis ir komunistinės vyriausybės ruporas.

Praėjusiais metais ši agentūra minėjo savo įkūrimo 110-ąsias metines.

Ji neseniai susigrąžino sovietinį pavadinimą – po dviejų dešimtmečių, kai vadinosi ITAR-TASS.

Praėjusių metų pabaigoje ji taip pat įkūrė didelį interaktyvų tinklalapį, kuriame jau 15 metų besitęsiantis Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdymo laikotarpis vadinamas „naująja era“. Toje svetainėje naujausių laimėjimų įvairiose ūkio šakose spalvingos nuotraukos gretinamos su nespalvotais vaizdais iš 10-ojo dešimtmečio Rusijos, rodančiais griuvėsius, karus ir neviltį.

Kaip nurodoma TASS tinklalapyje, agentūra turi per 1,5 tūkst. darbuotojų Rusijoje ir savo biuruose užsienyje – nuo Vašingtono iki Pekino.

Viena įtakingiausių tarptautinių institucijų „Oxfam“, vienijanti su skurdu kovojančias nevyriausybines organizacijas, įspėja, kad nuo finansų krizės pradžios milijardierių skaičius pasaulyje padvigubėjo, bet skurstančiųjų nemažėja. Nelygybė pastaruoju metu esą šoktelėjo tokiu tempu, kad anksčiau skatinusi žmones verstis, dabar ji jau stabdo ūkio augimą.

2008-aisiais įsibėgėjusi pasaulinė finansų krizė daugumą ūkių nubloškė į į recesiją ir sudegino milijardus dolerių. Tačiau praėjus šešeriems metams pasaulyje prakuto kiek daugiau nei 1600 milijardierių. Skaičius, pasak „Oxfam“, yra du kartus didesnis, nei buvo prieš finansų krizę.

„Turtingieji atsigavo, jiems ir vėl sekasi. Milijardierių skaičius nuo finansų krizės padvigubėjo. Tačiau kitoje pusėje vis dar turime milijardą žmonių, gyvenančių itin skurdžiai. Tokia padėtis mums nepriimtina“, – tikina „Oxfam“ atstovė Emma Seery.

Jei informacinių technologijų banginis Billas Gatesas išsigrynintų visą savo turtą ir kiekvieną dieną išleistų po vieną milijoną dolerių, iki bankroto užtruktų ilgiau nei 200 metų. Tačiau „Oxfam“ pabrėžia – iš tikrųjų jis niekada nebankrutuotų, nes, jeigu jo turtui pritaikytume net labai kuklią 2 proc. palūkanų normą, B. Gatesas kasdien gautų daugiau nei 4 mln. dolerių. O turtingieji paprastai spekuliuoja siekdami daug didesnės grąžos nei 2 proc.

Tiesa, B. Gatesas jau nėra turtingiausias pasaulio žmogus, jis nusileidžia Meksikos magnatui Carlosui Slimui. „Oxfam“ įsitikinusi, kad dabartinės valstybių mokesčių sistemos suprojektuotos ydingai ir leidžia finansų rinkose besisukantiems banginiams išvengti paprastiems gyventojams taikomų mokesčių, esą milijardieriai sumoka mažesnę pajamų dalį, nei vidutiniai žmonės. Jei milijardierius pavyktų apmokestinti bent 1,5 proc. tarifu, būtų surinkta pakankamai pinigų į mokyklą išleisti kiekvieną moksleivį skurdžiausiose pasaulio šalyse.

„Jei nelygybei leisime didėti tokiu tempu, rizikuojame didžiuliais politiniais sukrėtimais. Be to, jei įvertinsite mūsų ataskaitos įrodymus, rasite, kad didžiulė nelygybė kenkia ūkiui, ji stabdo augimą“, – pabrėžia E. Serry. 

„Oxfam“ pripažįsta, kad nuosaikesnė nelygybė būtina dėl sveiko ūkio, bet dabar esą 70 proc. pasaulio gyventojų jau gyvena valstybėse, kuriose atskirtis tarp skurstančiųjų ir turtingųjų per pastaruosius dešimtmečius tik didėja, todėl vyriausybėms metas imtis reformų, kurios tam užkirstų kelią.