Nuotolinį renginį „14m3 2050 Baltijos/ Distopija ar Utopija?“ galėsite stebėti saugiai internetu! Transliacija bus vykdoma ir nuo delfinariumo stogo, ir iš akvariumo baseino. Artėjant renginiui skelbsime kaip prisijungti prie transliacijos svetainėje muziejus.lt ir Lietuvos jūrų muziejaus Facebook paskyroje. Renginys yra sudėtinė projekto „Klaipėda – Europos jaunimo sostinė 2021“ dalis.

Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė sako, kad muziejus, įsijungęs į šį projektą, siekia edukuoti pajūrio jaunimą ir įkvėpti jį kurti kitokį ateities pasaulį. „Mes norime sutelkti jaunus žmones bendravimui ir gretinimo principu per Baltijos jūros pažinimą paskatinti spręsti savo vidines problemas, permąstyti asmenines vertybines nuostatas“, – teigia muziejaus direktorė.

Pasak Edukacijos ir lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Renatos Treigienės, šio originalaus renginio ašimi bus naujos edukacinės priemonės – kubo „14M3 2050 BALTIJOS / DISTOPIJA AR UTOPIJA?“ pristatymas. Kubą sukūrė dizaino studija „Dadada“, remiant Lietuvos kultūros tarybai. Jau dvi šios studijos Lietuvos jūrų muziejui sukurtos ekspozicijos pelnė prizus už geriausią dizainą kasmetiniame konkurse „Geras dizainas“.

Renginio metu per medijų, šokio ir muzikos instaliaciją bus perteikiamas bauginančio distopinio pasaulio vaizdas. Persikelsime į 2050-uosius ir pabandysime įsivaizduoti, kas gali atsitikti jūrai, jūros gyvūnams, jei kiekvienas iš mūsų nepakeis savo kasdienio elgesio ir nepradės rūpintis gamtos ateitimi. Į žiūrovus kreipsis distopiniai, sunkiai atpažįstami gyvūnai, papasakodami liūdnas asmenines istorijas.

Transliacija prasidės nuo delfinariumo stogo-apžvalgos aikštelės. Šeiko šokio teatras pakvies į paralelinę visatą, kurioje erdvę užvaldo paslaptingos būtybės bei garsai. Iliuzinis žmogaus visagalybės prieš gamtą santykis persikels į delfinariumo fojė, ir palaipsniui apims 14 m3 kubą – 2050 metų jūros modelį. Į distopinės jūros kūrimą įsilies „Taško teatro“ aktoriai – povandeniniai archeologai, kurie perteiks, kaip gyvena jūros gyvūnai 2050 metais ir perduos žinutę su užduotimis dabarčiai.

Kulminacinis renginio taškas – tiesioginė transliacija iš akvariumo centrinio baseino. Būtent iš čia keliaus užduotys net į šešiolika Klaipėdos mokyklų. O kaip moksleiviams sekėsi įvykdyti šias užduotis, sužinosime jau kitąmet rengiamuose muziejaus ir „Klaipėda – Europos jaunimo sostinė“ renginiuose.

Muziejus jaunimui kitąmet pasiūlys tęsti distopijos temą ir įsitraukti į virtualaus ekožaidimo „14m3 Baltijos 2050 / Distopija ar Utopija?“ sukūrimą, kartu su Klaipėdos progimnazijomis surengs forumą, kvies aktyviai dalyvauti kasmetinėje Pasaulinio Vandenyno dienoje ir rengs išvažiuojamuosius edukacinius užsiėmimus.

Vienas garsiausių šiuolaikinių Rusijos dramaturgų sukūrė dramatišką pasakojimą apie maksimaliai nuo idealo nutolusią realybę ir žmones, užstrigusius praeityje. Spektaklio režisierius Filipas Losis, scenografė Lilija Chismatulina, muzikos autorius – kompozitorius Faustas Latėnas. Vaidina aktoriai Liuda Gnatenko, Dmitrijus Denisiukas, Vladimiras Dorondovas, Maksimas Tuchvatulinas.

M. Durnenkovo sukurtoje istorijoje utopija – tai absoliučiai iliuzinis pasaulis, kuris egzistuoja kiekviename iš mūsų, atima labai daug energijos, bet yra visiškai griaunantis, sako režisierius F. Losis. „Polinkis idealizuoti praeitį mūsų aplinkoje įgyja visuotinės epidemijos pobūdį. Praeitis, į kurią mes dažnai norėtume grįžti, kuri mums atrodo tokia puiki ir harmoninga, iš tiesų pasirodo visiškai naikinanti mus pačius. Šią istorija reikėtų suprasti kaip alegoriją. Joje yra siužetas, istorija šeimos, kuri, veikiama kito žmogaus, atkuria tam tikrą laimingą savo praeities momentą – utopiją, bet norėdami žengti toliau nenugali kliūčių, ir viskas baigiasi griūtimi“, – sako režisierius, Estijos Vene Teater meno vadovas F. Losis.

M. Durnenkovo „Utopija“ pasakoja kiekvienam atpažįstamą mažo šeimyninio „versliuko“ istoriją. Verslininkas iš sostinės pasiūlo herojams sandėrį, kurio neįmanoma atsisakyti – vienai dienai prikelti bankrutavusį šeimynėlės alaus barą „Utopija“, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį garsėjusį bjauriu alumi ir kičiniu interjeru. Kadaise artimi buvę žmonės – motina, tėvas, sūnus už vienai dienai atgimusią „Utopiją“ gautų galimybę su atkurtu verslu daryti ką įsigeidę.

Tėvo vaidmenį kuriantis aktorius Dmitrijus Denisiukas sako, kad ši pjesė apie žmogų, kuris norėtų pasikeisti, bet jam tai neleidžiama. „Viena iš įvykių „Utopijoje“ priežasčių yra sunkiai įveikiama pokyčių baimė. Kai pokyčiai vyksta labai greitai, paprasto žmogaus reakcija būna tokia: stop, nenoriu, anksčiau buvo geriau, paprasčiau, suprantamiau, o dabar viskas taip sudėtinga, baisu, pavojinga... geriau po senovei. Mano personažas – alkoholikas Liocha, atsidūręs dugne, staiga atranda viltį viską vėl pradėti iš naujo, tik dabar jau teisingai. Ir kai jo svajonė po truputį tampa realybe, pusiaukelėje jis sustabdomas. Kas tuomet atsitinka su žmogumi, su jo gyvenimo prasme?“, – spektaklio žiūrovams siūlo pasvarstyti D. Denisiukas.

LRDT vadovė Olga Polevikova sako neabejojanti, kad po spektaklio „Utopija“ užsimegs prasminga diskusija tarp skirtingų kartų, nes amžiną pokyčių problemą sprendžia kiekviena karta. „Mūsų teatrui reikėjo dramaturginės medžiagos apie pokyčius, apie šiandienos ir vakardienos, šiandienos ir rytojaus susidūrimą, apie tai, kaip naujumui sunku įsiveržti į šiandieną, kaip dažnai mes kabinamės į praeitį. Tai buvo, yra ir bus aktualu, ir M. Durnenkovo pjesė tai puikiai atskleidžia“, – sako teatro vadovė.

Kaip pastebėjo NKDT direktorius Egidijus Stancikas, tokio kūrybinio išsipildymo per paskutinį dešimtmetį turbūt nebuvo: du teatrai – NKDT ir "Utopia "– susijungė dideliam kūrybiniam darbui. Tarp kūrėjų – net dešimt Auksiniais scenos kryžiais apdovanotųjų: režisierius G.Varnas, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, scenografijos dailininkas Gintaras Makarevičius, aktoriai Vytautas Anužis, Dainius Svobonas ir kiti, taip pat trys Nacionalinės premijos laureatai.

Paklaustas, kaip ši pjesė atkeliavo į režisieriaus rankas, G.Varnas atviras – šios pjesės vertimo ir spektaklio krikštamotė yra profesorė Irena Veisaitė.

Spektaklio kūrimo procesas užtruko, nes ne iš karto pavyko gauti finansavimą. Sulaukus Kultūros tarybos rėmimo, atsirado ir tarptautiniai partneriai: Goethe’s institutas, Mozės Mendelsono fondas ir Vokietijos ambasada Lietuvoje. Viena iš priežasčių, kodėl spektakliui įgyvendinti pasirinktas NKDT, – padėkos nusipelno šio teatro rekonstrukcijos autorius architektas Algimantas Kančas. "Puiki, stilinga teatro rekonstrukcija. Manau, šiuo metu geriausia Lietuvoje", – komentavo G.Varnas.

"Natanas Išmintingasis" – idėjų pjesė. Spektaklyje yra naudojama legenda apie stebuklingą žiedą: kas tą žiedą mūvėjo, tą visur lydėjo ypatinga Dievo malonė ir sėkmė. Kai tų žiedų atsirado trys, žemėje prasidėjo nesantaika. G.E.Lessingas iškelia idėją apie trijų abraomiškų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo sutaikymą. Vėliau, jau XX a. viduryje Oksfordo profesorius R.R.Tolkienas tą patį galios žiedų mitą pavertė savo epopėjos "Žiedų valdovas" pagrindu. Tik, skirtingai nei G.E.Lessingas, "Žiedų valdovo" autorius nebetiki žiedų turėtojų susitaikymo galimybe, siūlo juos sunaikinti.

Režisierius G.Varnas netiki žiedų susitaikymu: "O ką su jais daryti? Geriausia juos būtų sunaikinti. Tai turbūt irgi utopija, tuomet žiedo brolijai belieka susitarti – kitaip pasaulis susprogs."

Režisierius šį spektaklį dedikuoja profesoriui L.Donskiui. "Manau, kad L.Donskis ir buvo mūsų Natanas. Vienas iš Natano gyvenimo kredo: nereikia daug šnekėti, o reikia veikti. L.Donskis savo gyvenimu labai daug mus veikė: veikė mūsų minties raidą, rūpinosi televizijos laidomis, knygomis, švietė mus, skleidė savo idėjas. Kartą radijo laidoje išgirdau jo pasakytą frazę: "Deja, bet mūsų laikas nebeturi utopijų ir jis tapo pilkas: laiku be svajonių, planų. Tai šio laiko tragizmas. Tad, jei jų nėra visuomenėje, reikalinga bent teatre", – įsitikinęs režisierius G.Varnas.

„Mano idėja labai paprasta – visus darbus reikėtų daryti bent šiek tiek kokybiškiau. Pradėkime nuo to, kad, pavyzdžiui, oro uoste pasus tikrinantis pareigūnas sugrįžusį galėtų pasveikinti ar bent nusišypsoti, o ne, paėmęs asmens tapatybės kortelę, vartytų ją 5 minutes ir įtartinai žiūrėtų: kodėl tu čia dabar grįžai. Tai – tiesiog požiūris į darbą.

Man atrodo, kad dažnai darbus atliekame šiek tiek atmestinai, galbūt ne visi juos ir mylime, bet, jei dirbtume bent truputį kokybiškiau nei dabar, būtų labai gerai. Pvz., jei sveikatos apsaugos ministrė neprisipažintų davusi kyšio medikui ir negalvotų, o kas čia tokio, nes tai buvo seniai, arba, jei Seimo nariai nedarytų taip „aš balsavau, bet nelabai žinau, už ką balsavau, nes neskaičiau įstatymo“. Tai rodo, kaip žmogus žiūri į darbą ir kas iš to išeina“, – svarsto LRT laidų vedėjas.

Uždrauskime mokesčius, suteikime visišką laisvę verslininkams arba legalizuokime marihuaną ؘ– tai idėjos iš kosmoso, kurios, ko gero, sulaukia populiarumo, bet nėra realiai įgyvendinamos.

Anot D. Jursevičiaus, ši idėja gali būti realiai įgyvendinama, nes iš esmės nieko nereikia daryti, tiesiog truputį pakeisti požiūrį ir pasistengti dėl geresnio darbo rezultato. Toks sprendimas, žurnalisto manymu, butų naudingesnis valstybei nei utopinės idėjos.

„Manau, kad daugelis siūlomų idėjų yra utopinės, kai kurių net idėjomis nebūtų galima pavadinti, nes jos – tolokai nuo realybės. Uždrauskime mokesčius, suteikime visišką laisvę verslininkams arba legalizuokime marihuaną ؘ– tai idėjos iš kosmoso, kurios, ko gero, sulaukia populiarumo, bet nėra realiai įgyvendinamos. Mums su kolegomis dažnai būna sunku, kai norime laidose pakalbinti kokį nors idėjos autorių, surasti dėmesio vertą idėją“, – tikina žurnalistas.

Vis dėlto iniciatyvą „Idėja Lietuvai“ D. Jursevičius vertina teigiamai – tai, anot jo, naudinga Lietuvos visuomenei. „Tokie projektai priverčia bent truputį sustoti ir pagalvoti apie visą valstybę, o ne vien asmeninius tikslus ar asmenines ambicijas. Yra pasiūlyta tikrai gražių idėjų, pavyzdžiui, Editos Mildažytės trys dienos be kritikos. Tai irgi labai paprasta, tai galima išbandyti savo aplinkoje, šeimoje ar draugų rate ir pasižiūrėti, kas iš to išeis, o, pamačius teigiamą poveikį, galvoti: tikrai, tai veikia! Tokie paprasti pasiūlymai, o ne skambūs pasisakymai gali ką nors pakeisti. Kita vertus, kiekvienas laisvas siūlyti savo mintis“, – pažymi laidų vedėjas.

Sėdėdamas Dunojuje plūduriuojančiame laivelyje, „prezidentas“ žiūri į kitame upės krante esančią valstybę, iš kurios jis yra ištremtas ir kurią jis vadina „mylima šalimi“. Tačiau jis žino, kad, jei pamėgins išsilaipinti, Kroatijos upių policija jį iškart suims. Grumtynėse tarp patriotizmo ir atsargumo nugalėjo pastarasis.

Liberlendas yra vos 7 kvadratinių kilometrų ploto negyvenamas pelkynas. Tačiau, pirmojo Liberlendo „prezidento“ Vito Jedlickos manymu, tai libertarinės svajonės įsikūnijimas – vieta, kurioje nėra mokesčių ar ginklų kontrolės ir kurios valiuta yra bitkoinai.

2015 m. vasarą V. Jedlicka su savo mergina ir keliais draugais ten iškėlė vėliavą, o jis kitų trijų buvo išrinktas „prezidentu“. Nuo tada V. Jedlicka internetu įregistravo beveik pusę milijono potencialių piliečių. „Prezidentas“ paskyrė ministrų kabinetą ir ambasadorius visame pasaulyje, gavo finansinės paramos iš įvairių šaltinių, be to, pasirūpino diplomatiniais pasais.

Tik iškilo viena problema – nei jis, nei kas kitas jau beveik metus negali įsikurti Liberlende.

2015 m. atrodė, kad Liberlendas yra retas pavyzdys to, kas teisėje vadinama terra nullius, arba „niekieno žemė“. Anksčiau tai buvo Serbijos dalis. XX a. dešimtajame dešimtmetyje, pasibaigus Jugoslavijos pilietiniam karui, sienos buvo peržiūrėtos ir šis žemės lopinėlis buvo priskirtas Kroatijai.

Tačiau Kroatijai jo nereikėjo. Jei šalis būtų sutikusi, kad tai jos teritorija, jai būtų tekę pripažinti naująsias sienas, kurias nustačius jos teritorija būtų sumažėjusi. Serbijai naujosios sienos atrodė priimtinos, nes ji, nors ir praradusi Liberlendą, būtų gavusi daugiau teritorijos.

Tad dėl skirtingų priežasčių abi šalys šio žemės lopinėlio atsisakė. O 32 metų V. Jedlicka – draugiškas, socialus ir juokauti linkęs čekų kilmės viešųjų ryšių specialistas – buvo pasirengęs jį priimti.

Libertarių pažiūrų idealistai iš viso pasaulio ėmė plūsti į Balkanus, mėgindami įsikurti naujajame rojuje. Tačiau, nors Kroatijai ir nenorėjo priimti šios teritorijos, ji nebuvo pasirengusi taikstytis su ginkluotų libertarų utopiniu projektu savo pasienyje.

Šalies pareigūnai ėmė sulaikyti ir bausti visus, kas mėgindavo ten patekti sausuma ar vandeniu. Pats „prezidentas“, mėgindamas patekti į Liberlendą iš Kroatijos, buvo suimtas ir gavo baudą. Po to jo laukė dar vienas smūgis – šią vasarą jam buvo uždrausta įvažiuoti į Kroatiją.

Tačiau „prezidento“ tarptautinės veiklos grafikas buvo intensyvus: jis dalyvavo libertarų konferencijose visame pasaulyje, paskyrė keletą ministrų bei atstovų užsienyje ir stengėsi populiarinti Liberlendo idėją socialinėje žiniasklaidoje. Be to, V. Jedlicka surengė Liberlendo architektūrinį konkursą, kuris sulaukė garsiausių pasaulio architektūros firmų paraiškų.

Rugsėjį korespondentas nuvyko į Budapeštą, kur jį su nuomotu automobiliu pasitiko „prezidentas“ ir jo „užsienio reikalų ministras“ Jose Miguelis Maschietto. Abu vyrai nerimavo – ar jiems apskritai pavyks kirsti Kroatijos sieną? Tačiau jie sugebėjo įsmukti į šalį vėlai vakare per mažą sienos perėjimo punktą. V. Jedlicka pasieniečiams prisistatė ne kaip vizito atvykstantis valstybės vadovas, o kaip turistas.

Kroatijoje „prezidentas“ turėjo dalyvauti dviejuose renginiuose. Jis buvo pakviestas į regioninę makroekonomikos konferenciją, be to, jis buvo pateikęs apeliaciją dėl nuosprendžio byloje dėl neteisėto patekimo į Liberlendą.

Konferencijoje jis mėgino įtvirtinti savo, kaip teisėto realios valstybės atstovo, reputaciją, Europos biurokratams padalyti akį traukiančių brošiūrų ir pristatyti savo ir bendraminčių idėją, kad laisvosios rinkos oazė Balkanų viduryje galėtų tapti gelbėjimosi ratu ekonomikos nuosmukį išgyvenančiam regionui.

Kitas „prezidento“ darbotvarkės punktas – teismo bylos nagrinėjimas – buvo keistas procesas. Kroatijos aukštesnės instancijos teismas buvo panaikinęs pradinį apkaltinamąjį nuosprendį ir nusiuntęs jį persvarstyti vietiniam magistratų teismui. Tačiau iš tiesų V. Jedlicka tikėjosi bylą vėl pralaimėti.

Jo argumentacija buvo pagrįsta tuo, kad, skirdama baudas už neteisėtą patekimą į Liberlendą, Kroatija akivaizdžiai patvirtina, kad toje vietoje yra tarptautinė siena, kaip jis visada ir teigė. V. Jedlicka tikėjosi, kad nedidelis Kroatijos magistratų teismas priims aiškų sprendimą dėl Serbijos ir Kroatijos sienos toje atkarpoje.

Dideliam jo nusivylimui, pagyvenęs teisėjas nusprendė, kad tai peržengia jo kompetencijos ribas, todėl bylos nagrinėjimas buvo atidėtas.

Tad jis ėmė ieškoti laivų. V. Jedlickos sumanymu, kol nėra galimybės įsikurti ant pusiau tvirtos Liberlendo žemės, galima laikinai įkurti gyvenamųjų laivų gyvenvietę Dunojuje, šalia savo valstybės teritorijos. Laivai pasitarnaus kaip piliečių būstas, susitikimų vieta ir diplomatų rezidencija. Jo nuomone, nuosavybės įsigijimas turėtų byloti, kad jų ketinimai yra rimti. Galiausiai jis rado tinkamą laivą, už kurį sumokėjo 30 000 eurų.

Visą tą laiką kartu su juo buvo 32 metų amžiaus nepriekaištingos išvaizdos Liberlendo „užsienio reikalų ministras“ Jose Miguelis Maschietto. Iš Venecijos kilęs Jose Miguelis nemažai žinojo apie laivus. Tačiau kažkodėl jis neįkvėpė pasitikėjimo.

Jis teigė tarnavęs Italijos ginkluotosiose pajėgose ir dalyvavęs JT taikdarystės misijoje Kosove. Tačiau jis nenorėjo pasakyti, kada tai buvo. J. M. Maschietto nuolat teigė dalykus, kurie, kaip paaiškėdavo vėliau, buvo klaidinantys, netikslūs ar mažai tikėtini. Nė viena iš institucijų, su kuriomis jis teigė bendradarbiavęs, neturėjo jokių duomenų apie jį. Galiausiai korespondentas V. Jedlickai papasakojo apie jo „užsienio reikalų ministro“ išgalvotą gyvenimą. „Prezidentas“ buvo šokiruotas ir nustebęs. „Ministrui“ teko atsistatydinti.

Kaip teko patirti daugeliui valstybių kūrėjų, būtina atidžiai stebėti ne tik savo priešus, bet ir draugus. Kitaip nei jo buvęs „užsienio reikalų ministras“, Vitas Jedlicka nieko nemėgina apkvailinti. Tačiau šiuos vyrus sieja tai, kad ir vienas, ir kitas gyvenime vaikosi iliuzijų.

Jei Kroatija ir Serbija kada nors išspręs ginčą dėl sienų, nebeliks to mažo žemės lopinėlio, kuriame būtų galima sukurti libertarinį rojų. Tačiau, kaip mėgsta sakyti Vitas Jedlicka, iš esmės visos šalys yra fantazija. Jos visos yra mūsų galvoje.

Buvęs Lenkijos premjeras, kuris dabar pirmininkauja Europos Sąjungos (ES) lyderių susitikimams, tokius komentarus išsakė trys savaitės prieš tai, kai Didžioji Britanija birželio 23-iosios referendume balsuos, ar pasilikti ES.

„Nėra blogesnės perspektyvos Europos ekonomikai už antiliberalių ir euroskeptiškų politinių jėgų triumfo pranašingą ženklą“, – trečiadienį susitikime su verslo lyderiais sakė D.Tuskas.

Kad būtų kovojama su šiuo populizmo kilimu, „europiečiai turi atsisakyti utopinių svajonių ir pereiti prie praktinės veiklos, pavyzdžiui, ES išorinių sienų stiprinimo ar bankų sąjungos sistemingo užbaigimo“.

Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) taip pat perspėjo nereikalauti labiau unifikuotos Europos.

„Galvoju, kad galiausiai per daug Europos nužudys Europą“, – interviu, kurį ketvirtadienį paskelbė žurnalas „Der Spiegel“, sakė J.-C.Junckeris, kurį daugelis laiko Europos federalistu.

„Tačiau taip pat tiesa, kad per mažai Europos (irgi) nužudys Europą“, – pridūrė jis.

Lietuvos politologai ir apžvalgininkai, vertindami Vladimiro Putino pranešimą, pabrėžia prarają tarp to, ką Rusijos prezidentas kalba, ir realybės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad V. Putino siūlymai rodo, jog Rusija planuoja dar labiau užsidaryti nuo išorinio pasaulio.

„Ta kalba yra paremta mitiniu įsivaizdavimu apie Rusijos vaidmenį pasaulyje, apie jos religinį, kultūrinį pranašumą. Tai primena Sovietų sąjungos komunistų suvažiavimų laikus, kada yra kalbama, kad reikia pavyti ir pralenkti Ameriką, nors kartu visi mato, kad realybė yra visai priešinga. Suvokiama, kad sankcijos ir nuosmukis turės pasekmes, tačiau ketinama spręsti šias problemas nelogišku būdu – užsidaryti, pereiti į režimą, kai ekonomika tenkina tik savo poreikius, netgi susigrąžinti išbėgusį kapitalą, kuriam būtų taikoma visiška amnestija, savotiškai kriminalinius pinigus susigrąžinti, nes nebėra jokių kitų – normalus užsienio kapitalas pasitraukė iš Rusijos“, – sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Tomas Janeliūnas.

„Na apskritai į melagių kalbas reiktų kreipti kuo mažesnį dėmesį. Galima pridurti, kad daug rusams būdingų utopinių planų, pavyzdžiui, aiškinimas, kad Rusijos BVP turi augti labiau nei kitose šalyse, kai visiems žinoma, kad tas BVP Rusijoje krenta. Ir antra rusiška utopija, kad Rusija turi nepriklausyti nuo Vakarų technologijų. Tai tada ji turi iš fizinio būvio persikelt į dvasinį būvį, nes kitokių technologijų kaip ir nėra, nes rusiškų technologijų mes žinome tik žudymo srityje“, – teigia „15 min“ vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka.