– Socialiniuose tinkluose prisistatote paslaptingai – „Haušinkos rankdarbių pasakos“. O kas esate gyvenime?
– Tiek daug visko gyvenime darau, kad kartais net sunku apibrėžti, kas esu iš tiesų. Šiuo metu didžiausią mano gyvenimo dalį užima keramika, todėl su ja save ir tapatinčiau, nors nesu baigusi specialių mokslų. Tiesa, mokykloje lankiau keramikos būrelį, bet kai atėjo metas rinktis profesiją, suabejojau savimi.
Nuo vaikystės labai myliu gamtą, todėl pasirinkau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Baigusi studijas ir įgijusi biologijos magistro laipsnį kurį laiką dirbau Vilniaus ekologijos institute, tačiau šiandien su biologija manęs nesieja beveik niekas.
– Tai kas gi toji Haušinka?
– Ach, jaunystės kvailystės... Tai sena mano pravardė, prilipusi dar mokyklos laikais. Taip mane vadino keli artimiausi draugai. Yra tokia grupės „Green Day“ daina „Haushinka“, kurioje skamba šis vardas.
Ilgą laiką apskritai neturėjau jokio puslapio, kuriame galėčiau parodyti savo darbus, – nemėgstu sėdėti prie kompiuterio. Viena draugė pasiūlė viską padaryti už mane: ir puslapį sukūrė, ir pavadinimą sugalvojo, ir dar Haušinką prilipdė. (Juokiasi.)
– Savo darbus dažnai fotografuojate gamtos fone. Turbūt gyvenate kokiame nors vienkiemyje, netoli miško, kur į kiemą dažnai užklysta laukinių gyvūnų...
– Na, beveik taip ir yra. Gyvename Maišiagalos pakraštyje, tad jausmas beveik kaip vienkiemyje. Kai prieš dešimt metų čia atsikraustėme, aplink plytėjo vien laukai. Man, užaugusiai miškingoje Kazlų Rūdoje, iš pradžių buvo net truputį liūdna. Todėl ilgai nelaukusi pradėjau sodinti medžius – visur, kur tik rasdavau bent mažytį žemės lopinėlį. Per dešimt metų kai kurie užaugo beveik sulig mūsų namo stogu. Užtai dabar labai smagu – daug paukščių juose apsigyveno, ir stirnų prie namo tvoros atbėga.
– Jūsų paskyroje „Haušinkos rankdarbių pasakos“ galima rasti išblukusią seną nuotrauką iš keramikos būrelio fotosesijos. Po ja buvo parašyta: „Galbūt būsimos keramikės.“ Vaikystė Jus pasivijo?
– Taip. Keramikos būrelį lankiau dar Kazlų Rūdoje. Užsiėmimų nepraleisdavau niekada. Eidavau po kelis kartus per savaitę: prie durų laukdavau pirma, o išeidavau paskutinė. Tą nuotrauką man visai neseniai atsiuntė draugas – rado mokyklos archyve.
Tačiau kai atėjo metas rinktis studijas, apie menus net nesvarsčiau. Kadangi vienodai gerai sekėsi visi dalykai, sunku buvo apsispręsti. Pamenu, vieną vasarą sutikau vyresnę draugę, ką tik įstojusią į Vilniaus universitetą. Ji studijavo ekologiją. Nuo tos dienos šis žodis užstrigo mano galvoje, pradėjau kryptingai ruoštis stojamiesiems, nes pirmą kartą aiškiai pajutau, kas man iš tiesų įdomu.
– Paskui, kaip sakoma, atsitiko gyvenimas: įsimylėjote studijų draugą, sukūrėte šeimą, susilaukėte vaikelio ir nusprendėte trauktis iš miesto. Išsinuomojote vienkiemį Aželių kaime, netoli Salako, ketindami ten pagyventi tik iki motinystės atostogų pabaigos.
– Taip ir buvo. Tačiau vienas po kito gimė vaikai, o kai prasidėjo vaikų maratonas, su vyru supratome, kad į ankštą butą Vilniuje nebegrįšime. Pradėjome ieškoti namų arčiau sostinės ir taip atsidūrėme Maišiagaloje.
Esu penkių vaikų mama. Auginau juos namuose ir vis galvojau, kuo pati galėčiau užsiimti. Per tuos metus išbandžiau daugybę dalykų – siuvau, mezgiau, gaminau žaislus. Jei tik pamatydavau ką nors įdomaus, būtinai išmėgindavau. Ilgą laiką papjė mašė technika kūriau Kalėdų žaisliukus, o ten juk viskas labai panašu į keramiką.
– Tik keramikoje daiktai lipdomi iš molio, o papjė mašė technikoje formuojami iš popieriaus ir klijų?
– Taip, principas labai panašus – tik medžiaga kita. Matyt, po tokio lipdymo manyje sujudo vaikystės prisiminimai, atgimė senieji įgūdžiai.
Atsitiktinai netoli Maišiagalos radau keramiką, kuris leisdavo mums, kelioms moterims, ateiti lipdyti. Jis nesikišdavo į kūrybos procesą – tik išdegdavo mūsų darbus. Būtent tada ir gimė mintis, kad man reikia krosnies. Norėjosi lipdyti namuose, tarp vaikų auginimo ir kasdienybės.
Vyras iš pradžių į mano sumanymą žiūrėjo gana skeptiškai, bet aš atkakliai laikiausi savo ir taupiau pinigus. Puikiai prisimenu tą dieną: 2021-ųjų rugpjūčio pabaigoje į mūsų namus atkeliavo išsvajotoji krosnis. Prisisiunčiau daug molio ir pradėjau lipdyti. Taip ir lipdau.
– Ne tik lipdote, bet ir nepaprastai kruopščiai dekoruojate savo darbus gyvosios gamtos motyvais. Jūsų dubenėliai, lėkštės ir puodeliai nusėti paukšteliais, žvėreliais, žolynais – atrodo, lyg kiekvienas jų pasakotų mažą miško istoriją. Iš kur mokate taip gražiai piešti?
– Piešimo būrelio nelankiau, tačiau piešti mėgau nuo pat vaikystės. Visada jaučiau, kad ranka pati linksta prie pieštuko. Beje, viena ankstyviausių mano svajonių buvo tapti vaikiškų knygų iliustratore.
Esu penkių vaikų mama. Auginau juos namuose ir vis galvojau, kuo pati galėčiau užsiimti. Per tuos metus išbandžiau daugybę dalykų – siuvau, mezgiau, gaminau žaislus.
– Kiek žinau, šią svajonę prieš porą metų Jums pavyko įgyvendinti?
– Taip. Jau seniai galvojau, kaip būtų smagu iliustruoti vaikišką knygą, tik niekaip neįsivaizdavau, kaip įsipaišyti į tikrų dailininkų gretas. Tada kilo mintis: kodėl gi pačiai neparašius knygos, kurią galėčiau pati ir iliustruoti? Taip ir padariau. Išsiunčiau rankraštį leidyklai „Žalias kalnas“ ir... svajonė išsipildė.
„Penelapė pasaulio krašte“ – knyga, skirta 5–8 metų vaikams. Joje lapė Penelapė leidžiasi ieškoti Pasaulio Krašto, o kelionėje sutinka daugybę naujų draugų – Ežiuką, Ūdrą, Kiškį, Barsuką. Šioje istorijoje svarbiausia ne tikslas, o pati kelionė ir tai, ką joje patiri.
– Ar rašydama galvojote apie savo vaikus?
– Apie juos taip pat. Su jais vakarais visada kartu skaitome knygas. Mano vyriausiai dukrai Jonei dabar aštuoniolika, vadinasi, tradicija gyvuoja jau tiek pat metų.
Beje, knygas visada rinkdavausi ne pagal vaikų amžių, o truputį brandesnes – kad būtų įdomu ne tik jiems, bet ir man pačiai. Kai pradėjau rašyti savo knygą, labai norėjau sukurti istoriją, kuri patiktų vaikams, tačiau sudomintų ir tėvus. Iš skaitytojų atsiliepimų atrodo, kad man pavyko. Dabar brandinu Penelapės istorijos tęsinį. Galbūt kada nors pavyks išleisti ir antrąją knygą.
– Vadinasi, tos nuostabios iliustracijos ant Jūsų indų gimsta iš meilės piešti. Gal prisideda ir skvarbus biologės žvilgsnis?
– Be abejo. Ir biologės žvilgsnis, ir meilė gamtai. Ji mane labai įkvepia. Dažnai eidama mišku fotografuoju mane patraukusias formas, spalvas. Beveik visuose mano darbuose atsikartoja gamtos motyvai – augalai, gyvūnai, paukščiai. Jei suskaičiuočiau, tikriausiai daugiausia būtų paukščių. Esu piešusi balandžius, pelėdas, varnas, kirus... Kartais gimsta ir fantastiniai paukšteliai, kurių gamtoje nerasite.
Tačiau labiausiai žmonėms patinka lapės, todėl jos ant mano indų vis sugrįžta. Atrodo, kad lapės mane tarsi persekioja – ir knygą apie lapę parašiau, ir ant dubenėlių ji nuolat atsiranda. Nors realybėje mūsų draugystė ne tokia romantiška. Vienais metais lapė buvo įsisukusi į mano vištas. Atėjo, pridirbo zbitkų ir dingo. Nuo to karto nebesirodo.
– Spėjate ne tik vaikus auginti, keramiką kurti, bet dar ir ūkį prižiūrėti?
– Tas mano ūkis labai nedidelis – kelios vištos ir kelios škudžių veislės avys. Avys pas mus labiau dirba kraštovaizdžio tvarkytojomis – šienauja pievą. Vaikai taip pat jau nemaži. Vyriausiai dukrai, kaip minėjau, aštuoniolika, o mažiausiam – septyneri, tad, jei reikia pagalbos, visada turiu į ką atsiremti.
– Kad jau prakalbome apie vaikus, supažindinkite ir su jais.
– Vyriausia Jonė šiemet baigia dvyliktą klasę. Ji mokosi Kaune, Juozo Gruodžio konservatorijoje, groja fortepijonu. Gyvena bendrabutyje, o savaitgaliais grįžta namo. Aš pati kažkada buvau pradėjusi mokytis groti būgnais, bet nebespėjau važinėti į pamokas Vilniuje, tai būgnus perleidau Baltramiejui. Jam dabar šešiolika. Vaikinas kuria muziką, groja gitaromis – klasikine, akustine, elektrine. Trečiai dukrai Magdalenai – penkiolika, ji mokosi dainavimo. Ketvirtai Elžbietai – vienuolika, o mažiausiam Izidoriui – septyneri.
– Visi muzikantai ir dainininkai. O kur būsimieji keramikai?
– Iš tiesų Elžbieta turi lengvą ranką moliui. Ir piešia nuostabiai, ir lipdo su dideliu pajautimu. Nežinau, ar ateityje rinksis menus, nes jai puikiai sekasi ir plaukimas, bet būtent ją labiausiai įsivaizduočiau einančią kūrybos keliu.
– Jums tik 44-eri, o penki vaikai jau beveik užauginti. Ar taip susiklostė gyvenimas, ar vis dėlto sąmoningai svajojote apie gausią šeimą?
– Man visada atrodė, kad daug vaikų – labai smagu. Pati augau su dviem seserimis, tad pilni namai žmonių man buvo savaime suprantamas dalykas. Nieko labai kruopščiai neplanavome – kaip Dievas davė, taip ir priėmėme. O davė, matyt, panašiai tiek, kiek širdyje ir norėjome (juokiasi).
– Kas sunkiausia penkiaguboje motinystėje?
– Man atrodo, kad sunkiausia auginti vieną vaiką. Tuomet jam reikia viso tavo dėmesio, nes neturėdamas brolių ar sesių jis dažniausiai žaidžia su mama. Nesakau, kad tai nesmagu, bet tuomet mažiau lieka laiko kitiems dalykams. Su kiekvienu kitu vaiku, paradoksalu, to laiko atsirasdavo vis daugiau – paaugę jie pradėdavo žaisti tarpusavyje, ir tuomet mamai tereikėdavo kažkur šalia šmėžuoti su savo moliais (šypsosi).
Jei visi penki vaikai būtų gimę vienu metu, tikriausiai būtų buvę sunku. Mūsų šeima augo pamažu, todėl niekada nejaučiau, kad darosi sunkiau. Priešingai – man metai po metų buvo vis lengviau.
– Ar pažįstate daugiau tokių gausių šeimų?
– Aplink Maišiagalą jų tikrai nemažai. Čia su trimis vaikais jau nieko nenustebinsi.
– Kaip tokia didelė kompanija pramogauja: juk teatras, kinas, kavinės, baseinai, žaidimų kambariai – viskas kainuoja?!
– Mūsų mėgstamiausios pramogos dažniausiai susijusios su gamta – važiuojame prie ežero, į mišką. Tai tikrai nekainuoja daug. Jau trečią vasarą turime irklentes, labai mėgstame kartu pasiirstyti. Nereikalaujame, kad visi vaikai būtinai važiuotų kartu. Į teatrą, jei norime, irgi nuvažiuojame. Žinoma, jei po kelis spektaklius per mėnesį lankytume, gal ir pasijaustų piniginei, bet keturi ar penki spektakliai per sezoną tikrai nėra našta, kurios negalėtume pakelti.
Apskritai nesu linkusi skųstis. Negalėčiau sakyti, kad gyvename labai kukliai, tiesiog mūsų poreikiai nedideli. Vaikai dėvi vieni kitų drabužius, mokosi dalytis daiktais. Juk nebūtina pirkti penkių vienodų daiktų, jei galima dalytis.
– Šoktelėkime nuo šeimos gyvenimo atgal prie keramikos dirbtuvių. Ar šiandien keramika yra pagrindinis Jūsų darbas?
– Net nežinau, ar galėčiau tai vadinti darbu. Lipdymas tiesiog labai natūraliai įsipynė į mano kasdienybę ir tapo jos dalimi. Keliuosi kartu su vaikais, išleidžiu juos į mokyklą ir pradedu savo rytinę rutiną. Pirmiausia užbaigiu vakarykščius darbus. Keramiką kuriu sgrafito technika – tai keramikoje, mene ar dekoruojant sienas naudojamas raižymo būdas. Iš pradžių molį padengiu angoba, kitaip tariant, spalvotu skystu moliu, o paskui specialiu metaliniu įrankiu skutinėju piešinį: uždedu spalvas, o tada pamažu iš jų išryškinu vaizdą.
Baigusi vienus darbus, imuosi kitų – lieju į formas naujus puodelius ar dubenėlius, priklausomai nuo to, ko tuo metu reikia. Vėliau einu pas vištas, avis – pažiūriu, ar viskas joms gerai. Nei daržų, nei šiltnamių neturiu, todėl netrukus ir vėl grįžtu prie keramikos. Taip ir gyvenu su moliu nuo pat ryto iki vakaro.
Atskiros studijos neturiu – visa mano kūryba gimsta ant virtuvės stalo. Jei metas pietums, molį patraukiu į šalį, pavalgydinu vaikus ir vėl viską susidedu atgal. Todėl molis – natūrali mano gyvenimo dalis. Nėra taip, kad iki penkių vakaro dirbu, o paskui skiriu laiką šeimai. Pas mane ir šeima, ir keramika – viskas susipynę į visumą.
Kartais vyras grįžta po darbo ir abu išvažiuojame į mišką. Įsimetame sėdmaišius, aš dar pasiimu molio. Turime savo mėgstamą aikštelę miške: vyras skaito knygą, aš lipdau. Tada atrodo, kad net nedirbi, – aplink gieda paukščiai, ošia medžiai, šviečia saulė...
Nedirbu pagal užsakymus. Lipdau tai, ką pati noriu. Jei žmogui patinka – įsigyja. Dažniausiai mano klientai – tie patys žmonės. Kartais net pagalvoju, kur jie tuos mano bliūdus deda (juokiasi).
– Vadinasi, tiesa, kad gyvenimas anksčiau ar vėliau atveda žmogų ten, kur jis pagal savo prigimtį ir turi būti?
– Jau spėjau tuo įsitikinti daugybę kartų. Gali planuoti vienaip, galvoti apie visai kitą kelią, bet jei vaikystėje turėjai stiprią svajonę, ji vis tiek anksčiau ar vėliau tave pasivys ir taps tavo gyvenimo dalimi.
– Kokios ateities palinkėtumėte Haušinkai?
– Labiausiai – turėti laisvę kurti. Man atrodo, kūrėjas gražiausiai atsiskleidžia tada, kai niekas nediktuoja jam formų, spalvų. Kai niekas neskubina. Jei dar kartu gali auginti vaikus ir gyventi kūrybišką gyvenimą, kuris tau artimas, – argi tai ne didžiausia prabanga?
Kai ateina vakaras...
Iš prisistatymo feisbuko paskyroje „Haušinkos rankdarbių pasakos“.
„Kai ateina vakaras ir viskas nurimsta, kai maži balti dantukai išvalyti ir žydros akelės sumerktos miegeliui, prasideda sapnų ir pasakų metas. Stebuklingas metas, kai mamos rankose virbalai ir vąšeliai, medžiagos skiautės ir dažų teptukai atgyja ir ima sekti jaukias pasakas mažiesiems. Pasakas apie mažas vilnones kojinaites, kurios ieškojo basų kojyčių; apie skudurinę lėlytę, kuriai patinka mažos pamaivos; apie puošnią baltą suknutę, svajojusią turėti apvalias sagutes; apie kepuraitę, kurią mama uždėjo mažam kūdikėliui; apie spalvotus sausainius ant Kalėdų eglutės... Ir dar daug daug kitų istorijų, kurias galite padovanoti savo vaikui. O kai išauš rytas, aš ir vėl būsiu tiesiog mama.“
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai