Po daugybės skambučių visoms gelbėjimo tarnyboms, kurių pavadinimai tą akimirką šovė į galvą, sulaukėme išganingo Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojo atsako: "Sakykite ruoniuko koordinates ir eikite ramūs namo, mes juo pasirūpinsime."

Prisipažinsiu, naktis buvo nerami. Vos prašvitus vyras nubėgo į pajūrį pasižiūrėti, kaip laikosi mūsų rastinukas. Mažylio krante nebebuvo. Užtai telefone radome džiugią žinutę: "Ruoniukas jau pas mus!"

Apie jo būklę, tolesnį likimą kalbuosi su Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėju Arūnu Grušu.

– Išgąsdinote mus: jau manėme, kad laiku nespėjote atvykti, ir mažylis išplaukė į jūrą taip ir nesulaukęs žmonių pagalbos. O buvo toks nusilpęs... Sakykite, kaip jis pateko į Palangos paplūdimį?

– Labai paprastai. Baltijos jūroje nuo seno gyvena trys ruonių rūšys. Žieduotieji ruoniai – šiaurinėje dalyje prie Suomijos įlankos, Estijos pakrantėse. Pilkieji, patys didžiausieji ruoniai, plaukioja po visą Baltijos jūrą, o Rytų Atlanto paprastieji ruoniai daugiau laikosi vakarinėje dalyje – prie Danijos, Vokietijos, Švedijos krantų. Jūsų rastinukas kaip tik ir yra pilkųjų ruonių atstovas. Jo protėviai Baltijos jūroje atsirado prieš 10 tūkst. metų. Dabar šie gyvūnai – nykstanti, reta rūšis, įrašyta į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos raudonąsias knygas. Mažylis, panašu, atkeliavo iš Rygos įlankos, ar nuo Saremo salų. Jis dar labai jaunas, galėtų būti trijų savaičių amžiaus.

– Ar galime paspėlioti, kaip nutiko, kad mama mažylį paliko?

Jei vaikštinėdami palei jūrą pastebėtumėte krante ruonio mažylį, visų pirma, nevarykite jo atgal į vandenį. Jei jau ruoniukas išlipo į krantą, vadinasi, yra visiškai nusilpęs ir jam reikia pagalbos.

– Paspėlioti galime (juokiasi). Bet atsakymas vienas – Žemės ekosistemos kaita. Baltijos jūroje trūksta maisto, motinos ruonės neišmaitina savo vaikų ir paleidžia juos likimo valiai. Antraip pačios žūtų. Štai tokie liūdni ekologinės katastrofos padariniai. Jei nuosekliau – ruonės paprastai savo vaikus prižiūri porą savaičių, daugiausia – 20 dienų. Ruoniukai gimsta maždaug 14 kg svorio ir per tą laiką, kol motina juos maitina savo pienu, turi užaugti iki 50–60 kg. Mat ruonės pienas yra be galo riebus. Bemaitindama motina labai išsenka ir po tų kelių savaičių vaikelį palieka (antraip išsekusi žūtų pati). Per tą laiką užsiauginto riebalų sluoksnio ruoniukui turi užtekti dviem mėnesiams. Kadangi dabartinė ekosistema visiškai išbalansuota ir Baltijos jūroje sunku surasti maisto, tai motinos nebeįstengia savo vaikų išmaitinti iki reikiamo svorio. Tokio, kurį pasiekę mažyliai galėtų pradėti savarankišką gyvenimą. Todėl taip ir atsitinka: leisgyviai ruoniukai klaidžioja palei jūros krantus, o kai visiškai nusilpsta, kapanojasi į krantą.

– Kiek kilometrų toks mažylis gali nuplaukti per dieną?

– Sunku pasakyti. Manau, kad šitas mažylis plaukė išties ilgai. Buvo be galo išsekęs. Paprastai jie plaukia palei krantą, į gilumą neina, o kai pavargsta (jei dar ir audros kokios siaučia), juos bangos pačios išmeta į krantą.

Saugus: šios istorijos herojus (pirmas iš kairės) ilsisi drauge su savo likimo broliais. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

– Ar sveikas tas mūsų mažylis buvo – atrodė toks rubuilis ir guvus, pelekėliais akeles nuo prožektoriaus šviesos tik dengėsi…

– Tas jūsų rastinukas atrodė visai neblogai. Matėsi, kad truputį pakapotas: turbūt varnos ar kirai buvo vargšelį užpuolę. Šitie sparnuočiai, skraidydami virš jūros, dažnai tykoja tokių nusilpusių mažylių. Kai ruonis panerti nebegali, tai kirai kaip kokie maitvanagiai ir puola vargšelį iš visų pusių. Kai tik jis iškyla į vandens paviršių, taip ir kerta į sprandą. Visi žmonių pakrantėje rasti ruoniukai dažniausiai turi daug parazitų – helmintinių kirmėlių, gyvenančių žarnyne. Paskui išvarome jas vaistais. Matote, ne pirmas jis pas mus toks. Šį pavasarį jau šeštas. Kovą–balandį vykstanti ruonių jauniklių migracija neleidžia muziejaus darbuotojams nuobodžiauti. Pernai tokių į krantą išmestų rastinukų sulaukėme rekordinio skaičiaus – net 22.

– Kaip gelbėjami tokie ruoniukai? Pabandę prieiti arčiau, sulaukėme pikto šnypštimo – mažylis bandė gintis.

Tenka pratinti juos iš naujo prie vandens, nes po patirtų negandų jūroje vandens ruoniukai bijo. Vanduo jiems asocijuojasi su nemaloniais pojūčiais – su kova dėl išgyvenimo.

– Visi nori gyventi – aišku, kad jis ginsis, kaip tik galės. Jei vaikštinėdami palei jūrą pastebėtumėte krante ruonio mažylį, visų pirma, nevarykite jo atgal į vandenį. Jei jau ruoniukas išlipo į krantą, vadinasi, yra visiškai nusilpęs ir jam reikia pagalbos. Jokiu būdu nešerkite gyvūno, nelieskite jo. Pasistenkite apsaugoti ruoniuką nuo šunų ir per daug smalsių žmonių. Tegu mažylis ramiai ilsisi, kol atvyks pagalba. O jos reikėtų ieškoti Pagalbos telefonu 112, operatorius sujungs su Jūrų muziejaus specialistais. Jūsų situacija – vėlus sekmadienio vakaras – išties buvo nepavydėtina. Betgi ir likusieji penki ruoniukai Baltijos pakrantėje buvo pastebėti būtent vakare. Matyt, nors ir nusilpę, sąmoningai nelipo į krantą, kol matė ten vaikščiojančius žmones. Laukė tamsos. Jūsų ruoniuką gelbėjome vos prašvitus, nes supratome, kad naktį jam pavojus negresia: išsekęs mažylis ant kranto miegos. Dabar jis ramus. Gavo pirmąją dozę visokių skysčių, tad laimingas su likimo draugais snūduriuoja. Ar galite patikėti – jis nesvėrė net 15 kg (paprastai tokio svorio ruoniukai gimsta), kai, būdamas trijų savaičių, turėtų sverti apie 50–60 kg!

– Koks likimas mažylių laukia toliau, kai jie sustiprėja, paauga. Paleidžiate juos atgal į Baltijos jūrą?

– Šeriame, auginame ruoniukus iki spalio pabaigos. Rūpinamės jais tol, kol užauga lygiai tokio paties svorio, kokio turėtų būti, kai mama juos palieka, t. y 40–50 kg. Per tą laiką mažyliai išmoksta savarankiškai maitintis vandenyje. Tenka pratinti juos iš naujo prie vandens, nes po patirtų negandų jūroje vandens ruoniukai bijo. Vanduo jiems asocijuojasi su nemaloniais pojūčiais – su kova dėl išgyvenimo. Kai visų būtinų išgyvenimo laukinėje gamtoje įgūdžių ruoniukai išmoksta iš naujo, spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje juos paleidžiame į laisvę.

– Kur tie mažyliai gyvena dabar? Ar turite pakankamai vietos muziejuje naujakuriams?

– Ne kažkiek tos vietos turime, deja. Dabar ruoniukai gyvena tokiose butaforinėse voniose. Paskui juos keliame į muziejų, mažyliai karantinuojami. Karantine jie jau apsigyvena didesniuose baseinuose, kuriuose gali mokytis plaukioti, savarankiškai maitintis. Kiek vėliau jie patenka į dar didesnį baseiną, iš kurio jau kelias tik vienas – į laisvę.

– Ruoniukų migracija dar tęsis iki balandžio pabaigos, tad kokią žinią norėtumėte perduoti žmonėms?

– Kaip ir minėjau, jokiu būdu nevarykite mažylio atgal į vandenį. Jei jau jis išlipo į krantą – vadinasi, ruoniukui tikrai blogai. Deja, specialistų komandos, kuri budėtų kiaurą parą ir savaitgaliais, muziejuje dar neturime. Tikimės, kad kitąmet atsidarys vienas mūsų kuriamų reabilitacijos centrų, kuriame dirbs budėtojai – specialiai tokioms gelbėjimo operacijoms apmokyti žmonės. O kol kas didžiausia pagalba telefonu 112. Skambinkite tiek radę sužeistą paukštį, tiek jūros gyvūną, kuriam reikia pagalbos.

Anot specialistės, priaugintos plaukų sruogos, net ir kuriant kasdienį moters įvaizdį, dabar labai populiarios. "O ir proginę šukuoseną retas kuris kirpėjas daro be pridėtinių plaukų, – aiškina daugiau nei šešiolika metų plaukų priauginimo srityje besispecializuojanti meistrė. – Tarp šou verslo atstovių, dažnai matomų TV ekranuose, šiuo metu ypač populiarios pririšamos uodegos. Tik vienas, du – ir akimirksniu tampi ilgaplauke", – juokiasi Gintarė, kadaise pati pabandžiusi prisiauginti plaukus.

– Jūsų įkurta įmonė prekiauja pridėtiniais plaukais, perukais ir priemonėmis jiems prižiūrėti. Sakykite, gal buvo kokia įdomi istorija, nuo kurios ir prasidėjo jūsų susidomėjimas šia specifine grožio industrijos šaka?

– Kai buvau aštuoniolikos, sutikau draugę, Vokietijoje prisiauginusią plaukus. Tais laikais tokių įdomybių Lietuvoje dar nebuvo – kokius Dievas davė plaukelius, tokius juos ir turėjai. Kai ėmiau domėtis, draugė ir man atliko tokią procedūrą – priaugino plaukus. Labai apsidžiaugiau staiga tapusi ilgaplauke. Mane išvydusios tokių plaukų užsimanė ir kitos draugės. Tai buvo puikiausias pretekstas išmokti plaukų priauginimo subtilybių ir pradėti su tuo susijusį verslą.

– Ar tiesa, kad šiuo metu plaukų priauginimas – labai sparčiai Lietuvoje populiarėjanti grožio sritis?

– Tikrai taip. Mūsų dienomis ši procedūra atliekama labai profesionaliai. Jei žiūrėsite į merginų plaukus gatvėje, nelabai ir pastebėsite, kas gamtos duota, o kas – tik pridėta. Turėjau klientę, kurios bendradarbiai apie jos priaugintus plaukus sužinojo tik praėjus trejiems metams. Kita vertus, šiuo metu dažnesnė procedūra – plaukų tankinimas. Moterys, merginos siekia turėti ne pačius ilgiausius plaukus, o juos tiesiog patankinti. Su amžiumi dėl įvairių priežasčių plaukai ima retėti, tad vyresnio amžiaus moterys ateina pas mus suteikti savo kasdienei šukuosenai apimties, geresnės formos.

– Ką atsakytumėte piktiems liežuviams, kurie skleidžia gandus interneto platybėse, kad toks plaukų priauginimas labai kenkia plaukams?

– Viskas priklauso nuo trijų faktorių. Pirma – nuo meistro. Čia kaip plastinėje chirurgijoje: jei prastas chirurgas, tai ir rezultatas nedžiugina. Antra – svarbu pasirinkti tinkamas priemones priaugintiems plaukams prižiūrėti. Ir trečia – daug kas priklauso nuo pačios moters sugebėjimo tuos savo naujus plaukus nešioti. Jei visi trys faktoriai veikia sinergiškai, moterys dažnai net atsiaugina savo plaukus. Žinau ne vieną atvejį. Juk procedūros metu plaukas tarsi uždaromas sruogelėje, ir jo nepasiekia kenksmingi aplinkos faktoriai. Todėl dažnai grožio specialistės, nuėmusios klientėms priaugintas sruogeles, mato, kad moters plaukai tapo daug sveikesni, nei buvo ligi tol.

Šiuo metu dažnesnė procedūra – plaukų tankinimas. Moterys, merginos siekia turėti ne pačius ilgiausius plaukus, o juos tiesiog patankinti.

Išeitis: pridėtinės plaukų sruogos padeda sukurti išskirtinę šukuoseną ir paįvairinti stilių.

– Girdėjau, kad yra keletas plaukų priauginimo būdų – plaukų priauginimas mikrožiedeliais, ultragarsu. Dar juostinis plaukų priauginimas, karštasis. O kokį plaukų priauginimą savo klientėms siūlote jūs?

– Šiuo metu rekomenduojame patį populiariausią plaukų priauginimo būdą – t.y. karštąjį, atliekamą mikrokeratino kapsulėmis. Jis kilęs iš Rusijos. Šioje šalyje siekiama aukščiausių grožio standartų. Karštuoju būdu keratino kapsulės yra lydomos specialiomis žnyplėmis. Jomis sruogos tarsi apgobia natūralius moters plaukus. Toks plaukų priauginimo būdas yra tvirčiausias, saugiausias ir mažiausiai pastebimas. Korekcijas užtenka atlikti kas tris ar net keturis mėnesius. Kapsulės itin mažos ir bespalvės. Su jomis patogu miegoti, nesijaučia diskomforto. Be to, kapsulės yra iš keratino, tad plaukams visiškai nekenkia.

– Ką reikėtų žinoti prieš nusprendžiant išbandyti šią grožio procedūrą?

– Reikėtų tiksliai žinoti, ko norite, – patankinti plaukus ar pailginti. Plaukus priauginame pagal kliento galvos formą, jo plauko struktūrą, pagal jo plaukų sūkurius. Jei norite tiesiog pasitankinti plaukus, procedūra kainuos nuo 80 iki 150 eurų. Jei svajojate apie išskirtinį efektą – kaina gali svyruoti nuo 300 iki 360 eurų. Kaip ir minėjau, su šiuolaikinėmis kokybiškomis priemonėmis abu variantai atrodo labai natūraliai.

– Kiek toks plaukų priauginimas galioja?

– Paprastai susitinkame kas tris mėnesius. Susinešiojusias sruogeles gražiai nuimame, pakeičiame naujomis. Jei sruogelės iš kokybiškų natūralių plaukų, tai ir prižiūrėti jas reikia kaip savus plaukus. Vienintelis skirtumas – specialus šampūnas ir šepetys, kad galėtumėte jas kokybiškai iššukuoti ir nepažeisti sutvirtinimų. Plaukus šukuokite tik sausus. Visa kita – formuoti žnyplėmis, dažyti, tiesinti, garbanoti suktukais priaugintus plaukus galite taip pat, kaip ir savus.

– Jei jau ši grožio procedūra tokia populiari ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, kokios išvados peršasi: ar kad mūsų moterys nori būti labai gražios, ar mūsų plaukai nuo užteršto maisto ir oro per anksti nebetenka buvusio žavesio?

– Manau, moterys anksčiau nedrįsdavo to išbandyti, nes apie plaukų priauginimą sklandė daug mitų: kad kenkia plaukui, kad sunku prižiūrėti ir pan. Kita vertus, prieš kurį laiką gal taip ir buvo: trūko kokybiškų priemonių, gerų meistrų. Dabar technologijos ištobulėjo, taip pat – ir meistrai. Jie kasmet dalyvauja šios srities pasitobulinimo seminaruose, seka grožio tendencijas. Aš pati esu laimėjusi Lietuvos metų plaukų priauginimo meistro titulą. Visai neseniai, prieš kokį mėnesį, Lietuvos kirpėjų grožio asociacija skelbė konkursą "Metų meistras", kuriam visi grožio meistrai – kirpėjai, vizažistai – siuntė savo darbų nuotraukas užsienio komisijai. Man pavyko "Fantazy" kategorijoje užimti pirmąją vietą.

– Sveikinu! Beje, žinau, kad esate ir TV laidos "Pokyčių istorija" vedėja. Papasakokite, ar lengvai atrandate savo laidoms herojų, kurie norėtų keistis? Ar tai garsūs, visiems žinomi žmonės?

– Mūsų laidoje dalyvauja įvairūs žmonės. Paprastai tie, kurių anketos, užpildytos internete, mus, laidos rengėjus, labiausiai sudomina. Renkamės įdomiausias istorijas, kurios nepaliktų abejingų žiūrovų. Kiekvienoje laidoje turime ir po vieną žymų žmogų, kuris dalijasi savo grožio patarimais. Pas mus jau buvo Simona Nainė, aktorė Larisa Kalpokaitė. Netrukus rodysime laidą su atlikėju Sasha Song. Mūsų specialistai sutvarko herojų plaukus, padaro makiažą. Jei reikia – pasiūlo net ir grožio injekcijas ar operacijas. Priderina įvaizdį. Laidos tikslas – padėti žmonėms, kad jie atgautų pasitikėjimą savo jėgomis, atrastų save iš naujo. Labiausiai ligi šiol man įstrigusi istorija – apie vieno vaikų dienos centro direktorę, kuri iš savo algos (kai valstybė delsdavo mokėti), išlaikydavo savo auklėtinius.

Sprendimai: atlikėjas Sasha Song drąsiai atsiduoda TV laidos „Pokyčių istorija“ komandos eksperimentams.

– Žinau, kad esate ne tik grožio akademijos "Elitera" įkūrėja, bet ir užsispyrusi moteris, kuriai priklauso ilgiausios pridėtinės kasos Lietuvos rekordas. Kaip sumąstėte to siekti?

– Sykį viena mano klientė, nuolat išsiskirianti ekstravagantiškomis šukuosenomis, paklausė manęs, kokią galėčiau jai pripinti pačią ilgiausią pridėtinę kasą. Pamenu, tada jai suformavau apie metro ilgio kasą, o paskui sumaniau išsiaiškinti, kokia ilgiausia kasa yra užfiksuota Lietuvoje. Lietuvos rekordų svetainėje radau 2015 m. rekordą – ilgiausią pridėtinę kasą, siekiančią 7,83 m. Nusprendžiau pasiekti dar ilgesnės kasos rekordą. Kadangi mintis šovė pernai lapkritį, per karantiną, tai laiko pasiruošti buvo į valias. Plaukus pyniau vienus prie kitų, nes norėjau išgauti plaukų nenutrūkstamumą. Dirbau tris dienas po 6 valandas. Mano rekordo užfiksuotas kasos ilgis buvo 13,80 m, o svoris – 2,490 g. Supintą pridėtinę kasą užrišau ant modelio surištos natūralių plaukų kasos. Kol kas dar jo niekas nepralenkė (juokiasi).

– Genetika, onkologinės ligos, hormonų sutrikimai, plaukų retėjimu ar net visišku nuplikimu pasireiškianti alopecija dažnai kamuoja mūsų moteris. Tad nusprendėte išplėsti savo veiklos sritį...

– Pradėjus teikti plaukų priauginimo paslaugą, vis daugiau moterų ėmė teirautis dėl perukų. Norėjosi joms padėti, sustiprinti moterų pasitikėjimą savimi. Tad nusprendėme į savo grožio paslaugų asortimentą įtraukti ir prekybą perukais. Jausdami socialinę atsakomybę mūsų specialistai šiems žmonėms netgi taiko specialią nuolaidą. Džiugu, kad šių dienų perukai padaryti taip kokybiškai, kad plika akimi net neatskirsi, kur perukas, o kur jau nuosavi moters plaukai. Mūsų siūlomi perukai dažniausiai yra rankų darbo, siūti plaukas į plauką ant odos imitacijos pagrindo. Priklausomai nuo plaukų ilgio, jų kaina svyruoja nuo 400 iki 800 eurų. Užsienyje labai populiaru (Lietuvoje dar neteko girdėti), kad žmogui būtų pasiūtas perukas pagal individualų užsakymą – t.y. pagal jo pasirinktą plaukų ilgį, spalvą, kirpimą, jo galvos parametrus.

– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis peruką?

Toms, kurios nenori su savo plaukais daryti kardinalių eksperimentų, bet trokšta pokyčių, perukas yra puiki išeitis.

– Pirmiausia reikėtų nustatyti problemos dydį. Jei išretėję daliniai plaukų plotai, tarkim, pats viršugalvis, galima pritaikyti tupetą – dalinį peruką, kuris dengtų tik viršugalvį. O jei problema rimtesnė, tuomet mūsų specialistai gali parinkti tinkamą peruką. Jie būna dviejų rūšių – sintetiniai arba natūralūs. Sintetiniai yra pigesni, bet jie turi tokio plika akimi matomo blizgesio. Populiaresni natūralių plaukų perukai. Jie labai panašūs į savus plaukus – gerai formuojami, stiprūs ir ilgalaikiai; juose matosi net plauko augimo kryptis. Tokie plaukai nesivelia, jais lengva rūpintis.

– Kai žmogus apsisprendžia, kokio peruko norėtų – sintetinio ar natūralaus, renkate jo dizainą?

– Na, taip. Žiūrime, kuris perukas labiausiai atitinka žmogaus buvusią šukuoseną. Turiu omeny plauko storį, atspalvį, galvos dydį. Patogu, kad visi mūsų perukai yra reguliuojami ir gali būti pritaikomi pagal kliento galvos formą. Išsirinkęs labiausiai jo buvusią išvaizdą atitinkantį peruką žmogus gali nueiti į kirpyklą ir paprašyti pakoreguoti jo šukuoseną. Tarkim, jei nešiojo šoninius kirpčiukus, o ant peruko yra tiesūs, – tai nesunkiai pataisoma.

Patogu: jei išretėję ne visi plaukai, o tam tikras plotas, tarkim, pats viršugalvis, galima pritaikyti tupetą – dalinį peruką.

– Koks turėtų būti peruko karkasas, kad jis nealergizuotų, neerzintų odos?

– Dažniausiai pusę peruko sudaro švelnesnė medžiagėlė (vadinamoji šilko bazė), kurioje rankiniu būdu įsiūti plaukai. Jeigu visas perukas būtų padarytas iš tokios šilko bazės, jo kaina smarkiai išaugtų. Todėl pats populiariausias variantas – šilko bazė, derinta su toliau standartiškai susiūtu peruku. Nerekomenduočiau pirkti peruko, kurio karkasas pagamintas iš sintetikos. Galvos oda po peruku turi kvėpuoti. Tai ypač aktualu žmonėms po chemoterapijos procedūrų, nes jiems neretai atsiranda odos problemų: niežėjimas, šerpetojimas.

– Kaip, įsigijus peruką, jį prižiūrėti, kad atrodytų kuo natūraliau ir tarnautų kuo ilgiau?

– Sintetinį peruką vieną kartą per mėnesį nuskalaukite po vandeniu labai jo nejudindami, kad nepakeistų formos. Dar patarčiau saugoti jį nuo karščio – t.y. įvairių šildymo ar kaitinimo prietaisų, nerekomenduoju su juo eiti į pirtį. Sintetinių perukų priežiūrai nenaudokite karšto oro džiovintuvų ar karšto formavimo suktukų. Atsargiai išplautus sintetinius perukus geriausia palikti ant specialaus stovelio natūraliai išdžiūti. Išdžiūvę perukai pirminį stilių įgaus juos lengvai pakračius ir pašukavus tam skirtu šepečiu ar šukomis.

Natūralių plaukų peruką vieną kartą per mėnesį reikėtų nunešti į kirpyklą, kad profesionalas jį išplautų, priteptų gerai kondicionieriumi, išfenuotų. Tuomet ir vėl mėnesį bus ramu. Pačiam išplovus peruką, gali būti sunku jį vėl gražiai suformuoti. Higienos sumetimais reikėtų tą peruką iš vidaus dezinfekuoti. Tam tikslui yra naudojamos specialios priemonės, kurios neardo klijų, neturi alkoholio, bet puikiai naikina bakterijas.

– Daug metų esate šiame versle, ar stebite perukų mados tendencijas? Kokie perukai šiuo metu populiariausi?

– Dabar labai populiarėja perukai su vadinamosiomis šilko bazėmis priekyje. Jų pasiuvimas imituoja natūralią plaukų augimo liniją. Net iš arti žiūrint į tokius plaukus gali suabejoti – perukas tai ar ne. Kita tendencija Lietuvoje dar nelabai paplitusi, bet Vakarų Europoje (Anglijoje, Vokietijoje) ji tikrai populiari. Tose šalyse bene kas trečia moteris turi peruką – kaip įvaizdžio priemonę. Smagu, kad jau ir Lietuvoje sulaukiu merginų klausimų, kokį peruką jos galėtų turėti laisvalaikiui. Toms, kurios nenori su savo plaukais daryti kardinalių eksperimentų, bet trokšta pokyčių, perukas yra puiki išeitis. Galima pasirinkti jį priešingą esamam savo įvaizdžiui ir taip nuspalvinti savo gyvenimą kitomis spalvomis.

"Sveika atvykusi į mūsų sandėlį", – juokiasi Eglė ir tuojau pat puola atsiprašinėti dėl daugybės daiktų, pasak jos, esančių ne vietoje. Naujakuriai tik metus gyvena čia, tad natūralu, kad poros namams dar trūksta ir kai kurių baldų – knygų spintos, lentynų. Užtai senienų čia – nors ekskursiją renk! Naudodamasi proga jos ir paprašau.

– Būkite malonūs ir prisistatykite, kas gi vadovaus šiai netradicinei ekskursijai po įdomiais eksponatais užpildytas Liakų buto erdves.

Eglė: Esu Eglė Knygauskaitė-Liakienė. Dirbu Kauno rajono savivaldybėje, esu kultūros paveldo specialistė. Po darbo, kiek jėgos ir laikas leidžia, atsiduodu fotografijai, videomenui ir kelionėms. Kad palaikyčiau gerą sportinę formą – lankau baleto pamokas.

Andrius: Dirbu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritoriniame skyriuje. Laisvalaikiu domiuosi antikvariatu, istorija, restauravimu. Dauguma antikvarinių baldų, esančių mūsų namuose, restauruoti mano paties rankomis.

– Kadangi be galo mėgstu muziką, ekskursiją prašyčiau pradėti nuo to senovinio pianino, kuris stovi svetainėje. Kas juo groja?

Eglė: Vyresnioji mūsų dukrelė Luknė. Ji – Kauno Senamiesčio progimnazijos ketvirtokė, o po pamokų lanko Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, mokosi groti fortepijonu. Drauge su ja – ir aš. Tiesą pasakius, ji klavišais barbina vos ne nuo kūdikystės. Mat kai vyras nupirko antikvarinį pianiną ir jį su savo tėčiu restauravo, mūsų Luknė labai pamėgo groti. Paaugusią teko užrašyti į rimtesnius mokslus. Mane ir pačią pianino garsai traukė nuo pat vaikystės, tik neturėjau progos lankyti fortepijono pamokų. Niekada nevėlu pradėti mokytis kažko naujo. Kai uošvių namuose atsirado pianinas, susikūriau savą grojimo schemą (susinumeravau klavišus), ir kai Luknė pradėjo muzikuoti, aš jau beveik galėjau pagroti Ludvigo van Beethoveno sonatą, išmoktą savuoju metodu. Kai apie tai išgirdo Luknės fortepijono mokytoja, liepė man kuo greičiau mokytis natas.

Andrius: Kai mano merginos ne juokais pasinėrė į grojimą, teko ir namuose įtaisyti joms pianiną. Anas, XIX a.pabaigos "Goetze" firmos instrumentas, pagamintas Sankt Peterburge, tėvų namuose buvo labiau interjero dekoras nei funkcionalus instrumentas. O joms reikėjo tokio, skirto groti kasdien.

– Ar Luknės sesutę Liepą irgi vilioja senovinio pianino garsai?

Eglė: Oi, ne. Mūsų pirmokėlė turbūt bus rašytoja (juokiasi). Kol dar nebuvo pandemijos, karantinų – su didžiuliu noru lankė baleto pamokas. Bet šiuo metu būti balerina per nuotolį jai nelabai patinka, tad mieliau renkasi knygų rašymą. Susiklijuoja popieriaus lapus, pasidaro knygos karkasą ir rašo, piešia… Tiesa, istorijų pabaigas paprastai reikia susikurti patiems.

– Trumpam užsukime į sesučių kambarį. Vyrauja smagi jaunimui būdinga kūrybinė netvarka. Ar ir čia turėčiau dairytis kokių nors antikvarinių eksponatų?

Andrius: Čia rasite tik vieną. Luknė miega ant senovinės lovos, kuriai daugiau nei 100 metų ir ant kurios daugiau nei 20 metų miegojau aš pats. Žodžiu, bernautinę savo lovą iškilmingai perleidau dukrai.

– Dažnai stalas šeimos buveinėje būna tas baldas, kuris jungia visus šeimos narius. Prie jo ne tik valgoma, bet ir diskutuojama, dalijamasi patirtimi, ateities planais. Ar jūsų masyvusis raižytakojis atlieka šią funkciją?

Smagu suprasti, kad tu esi tarpinė stotelė to daikto kelyje. Svajoju, kad po mūsų šie daiktai dar gyventų kelis šimtus metų ilgai ir laimingai.

Andrius: Šiokiomis dienomis prie jo susėdame retokai. Gyvenimo ritmas skirtingas. Užtai savaitgaliais pietaujame, vakarieniaujame visi drauge. Tai būdingas XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos dvarų baldas. Dabar jis suskleistas, bet norint galima jį pailginti ir prie jo susodinti daugiau nei dvylika svečių! Pirkau jį iš žmogaus, prekiaujančio antikvariniais baldais. Paprastai domiuosi tik Lietuvos regionui būdingais baldais. Atskiriu juos pagal stilistiką, panaudotą medieną. Gana skeptiškai žiūriu į baldus, atvežtus iš Vakarų Europos, nes jie nėra mūsų kultūros dalis. Sakyčiau, jų netgi reikėtų vengti Lietuvos interjeruose. Kaip ieškau tų lietuviškų? Visaip. Ir aukcionuose, ir pagal skelbimus, ir pas antikvarus. Patikėkit, jų nėra daug. Tad mūsų šeimos finansai per dažnai nenukenčia. Paprastai abu su Egle džiaugiamės kažką radę ir stengiamės įsigyti.

Eglė: Bet čia atsiranda kita problema, nes ne visuomet yra vietos, kur tuos baldus statyti. Ne visąlaik jie dera vienas prie kito. Tikras iššūkis namuose iš jų sudėlioti estetišką kompoziciją, kurioje baldai rastų tobulą dermę ir pabrėžtų vienas kito grožį, išskirtinumą. Daug gražių baldų stovi mūsų sandėliuke ir laukia savo eilės. Jau ilgą laiką prašau Andriaus restauruoti vieną sofutę – net vietą jai esu paruošusi, bet vyras vis neranda laiko.

Vertė: tokie daiktai, kaip ši spyna, Andriui, besidominčiam restauravimu ir senienų istorija, yra tarsi bilietas į praeitį.

– Gal laiko Andrius neranda dėl svarių priežasčių? Girdėjau, kad gerai restauruoti autentišką antikvarinį baldą yra gana sudėtinga. Žinot gi, skubos darbas šuniui ant uodegos…

Andrius: Jūs teisi. Ta sofutė turi autentišką, dar išlikusį gobeleną, tad turiu galvoti, kaip jį kuo geriau išsaugoti. Negali juk nulupti ir išmesti. Tokiu atveju, kai daiktas reikalauja sudėtingesnio sprendimo, jo restauravimą atidedu ateičiai (juokiasi). Klaidos šiame darbe yra netoleruotinos – skubėdamas gali negrįžtamai sugadinti vertingą daiktą. Turi išsaugoti visus laikmečio ženklus, kad būtų matoma baldo istorija – tai nėra tik pirminio, ankstyvojo, baldo sluoksnio atkūrimas.

– Sėdamės visi prie kadaise buvusio dvarininkų svetainės stalo ir geriame kvapnią granatų žiedų arbatą. Tokios tikrai ragavau svečiuodamasi Dubajuje. Ar ji – Eglės mėgstamų kelionių trofėjus?

Eglė: Ooo, taip. Kelionės – mano hobis (vyras turi savų). Dažniausai aš keliauju su draugų menininkų kompanija. O kelionių kryptį, tikslus renkamės pagal iš anksto numatytas fotografijų idėjas. Žiūrime, kokia šalis kokiam projektui tiktų. Svarbiausia – fotografija, paskui – vietinės įžymybės, ekskursijos. Tokiose kelionėse jau nuo ankstyvo ryto drauge su komanda esame ant kojų ir stengiamės kuo daugiau pajausti, pauostyti, paragauti, perprasti tą visą svečios šalies žmonių gyvenseną, kultūrą. Šiuo pandeminiu metu man totalus badas. O juk būdavo laikai, kai per metus kažkur išlėkdavome po šešis septynis kartus. Ryškiausi prisiminimai – iš Dubajaus. Gal kad tai buvo paskutinė mūsų kelionė prieš pandemiją. Mane patraukė ne toji išblizgintoji, reklaminė Dubajaus pusė, bet jo kultūrinis, arabiškasis paveldas. Vien Didžioji šeicho Zaido mečetė Abu Dabyje ko verta! Čia pasijutau ypatingiau nei kitose islamo valstybėse. Žadu sugrįžti.

– Taigi jūsų hobis – kelionių fotografija. O į ką dažniausiai krypsta jūsų fotoobjektyvo taikiklis?

Eglė: Labiausiai patinka žmonės. Jų emocijos. Dažnai renkamės idėjinę, režisūrinę fotografiją, kurios pagrindinis veikėjas yra žmogus. Paprastai važiuojame jau pasiruošę rekvizitą, kostiumus, turėdami modelius. Būname labai gerai atlikę namų darbus. Viską darome patys, savo rankomis. Patys kuriame šukuosenas, makiažus. Šitą darbo specifiką perėmiau iš savo mokytojos Eglės Ščerbinskaitės-Elion. Aišku, ieškau ir savo braižo, bet drauge ir labai žaviuosi jos darbais. Dažnai neapsiriboju vien nuotraukomis. Kuriu trumpus vaizdo filmukus, klipus. Bet tai kur kas daugiau žmogiškųjų išteklių reikalaujantis užsiėmimas. Su fotografija paprasčiau. Tad ją ir renkuosi kelionėse – susikurtos istorijos papasakojimą kitaip.

Andrius: Nors dažniau keliauja ir fotografuoja Eglė, bet su fotografija šiek tiek esu susijęs ir aš. Matote, kaunietis fotomenininkas Romas Juškelis buvo mano dėdė. Po jo mirties, kad išsaugotume dėdės kultūrinį palikimą, įkūrėme R.Juškelio kūrybos fondą. Kai Kaunas taps 2022-ųjų Europos kultūros sostine, duris atvers Romo Juškelio darbų galerija.

– Nors miegamasis – gan privati erdvė, bet Liakai leidžia kyštelėti nosį. Matau masyvų kosmetinį stalą su autentišku veidrodžiu. Gal prie jo vyksta ne tik Eglės, bet ir jos fotomodelių gražinimo, įvaizdžio keitimo procesai, reikalingi fotosesijoms?

Eglė: Atspėjote. Visko tas baldas matęs. Labai juo didžiuojuosi. Radau jį internete. Mano vizijose jis jau seniai buvo apsigyvenęs miegamajame (juokiasi).

Andrius: Vos jį išvydęs supratau, kad antro šanso gali reikėti ilgai laukti. Tad greitai nulėkiau ir nupirkau. Tai moters kambario stalelis su veidrodžiu. Šį baldą turėjo turtingesnės XIX a. pabaigos–XX a. pradžios moterys. Dažniausiai tokius baldus gamindavo Sankt Peterburgo baldų fabrikai, todėl gali būti, kad šis irgi yra atkeliavęs būtent iš ten prieš gerus 100 metų.

– Svetainėje stovi senovinė indauja, kurioje, spėju, laikote porcelianinių puodelių kolekciją. Ar leidžiate sau gerti arbatą iš jų kiekvieną dieną, o gal tik per šventes?

Andrius: Neleidžiame visai (juokiasi). Arbatą geriame iš paprastų indų. Kolekcinių gaila… Tie porcelianiniai puodeliai yra jautrūs temperatūrai. Be to, kasdien juos naudodami rizikuojam, kad koks ims ir suduš. Aš tai traktuočiau kaip nedovanotiną klaidą – ne tik kaip materialinę žalą, bet ir kaip žalą kultūrai.

Eglė: Kolekcionuoju šiuos puodelius. Turiu jų gal dešimt – rankų darbo, su piešiniais. Indaujoje gyvena ir mano gražioji vėduoklė. Paskutinės vasaros ir Lietuvoje labai karštos, bet nenaudoju jos pagal paskirtį. Retkarčiais išsiimu pasigrožėti. Jei reikia, naudoju per fotosesijas. Tokios vėduoklės senovėje buvo Kinijos eksporto produktas. Kinai anuo metu gamino jas labai kruopščiai ir kokybiškai. Kiekvienas paukštelis šilko siūleliu išsiuvinėtas, o jos korpusui panaudota dramblio kaulą imituojanti medžiaga.

– Daug kas tiesiog bijotų gyventi jūsų namuose, nes ten tiek daug skirtinguose daiktuose slypinčios žmonių bioenergijos. Ar ja tikite? Ar tie daiktai jus kažkaip veikia?

Eglė: Mane tų daiktų skleidžiamos vibracijos veikia labai teigiamai. Man džiugu, kad tiek daug metų jie tarnavo kažkam, dabar tarnauja mums, o ateityje galbūt džiugins kitus ir dar kitus žmones. Neigiamą emocinį krūvį gal labiau jaučiu nuo naujų, masinės gamybos baldų – nuo tų visų jų plokščių, klijų, toksiškų medžiagų.

Andrius: Antikvariniai baldai paprastai skleidžia gerą energiją. Bent jau man jie visuomet kelia teigiamas emocijas. Todėl tik jomis ir vadovaujuosi. O dėl jų bioenerginio apvalymo? Jei netiki – tai ir neveikia. Užtenka įsigytus baldus labai kruopščiai išvalyti, patikrinti, ar nėra pelėsių, kinivarpų. Pažiūrėti, kad juose neliktų tokių dalykų, kurie galėtų pakenkti namų aplinkai.

– Koridoriuje matau gramofoną ir šūsnį plokštelių. Man sekasi. Andrius sutinka prisukti šį keistą instrumentą ir pagroti Lietuvos himną. Pasijuntu tarsi smetoniškos Lietuvos gyventoja, tik atvykusi iš ateities…

Andrius: Šį gramofoną gavau iš savo gero bičiulio, antikvaro, kolekcininko Antano Zurbos. Apie jį, iškeliavusį Amžinybėn, likę šilčiausi atsiminimai. Jis tą gramofoną, kurio pavadinimas "Rašantis amūras", dar sovietmečiu atsivežė iš Lvovo. Gramofonas pagamintas apie 1910-uosius. Tais laikais tai buvo prabangus gramofonas. Prisuktas jis galėjo groti net 15 minučių. Galingas, dviem spyruoklėmis varomas variklis puikiai veikia ir po 100 metų. Sunku surasti net mažiausią jo susidėvėjimo pėdsaką.

Eglė: Visuomet jį prisukame Vasario 16-ąją, dar – Kovo 11-ąją, nes, kaip girdėjote, turime autentišką tarpukario plokštelę su "Tautiška giesme". Todėl per mūsų valstybines šventes visi drauge su mergaitėmis giedame Lietuvos himną. Turime tokią gražią tradiciją. Beje, kaskart, grojant vis naują plokštelę, reikia pakeisti gramofono adatėlę. Jos vienkartinės. Gaminamos Vokietijoje, Anglijoje. Skirtos specialiai antikvarinėms plokštelėms tausoti, kad šios turėtų kuo ilgesnį grojimo resursą.

Tikras iššūkis namuose iš jų sudėlioti estetišką kompoziciją, kurioje baldai rastų tobulą dermę ir pabrėžtų vienas kito grožį, išskirtinumą.

Tradicija: šį senovinį gramofoną Liakai visuomet prisuka per Lietuvos valstybingumo šventes, nes turi plokštelę su Lietuvos himnu.

– Andriaus rankose – restauruota spyna. Tokį vaizdą ji įgavo po daugiau nei mėnesį trukusios restauracijos. Ar viską darėte pats?

Andrius: Restauravau ją pats. Spyna bus, ko gero, XVIII a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės spynininkų gaminys. Šioje istorijoje įdomu tai, kad originalių senųjų spynų Lietuvoje išlikę tik vienetai. Štai kodėl kiekvienas toks radinys – retas ir įdomus eksponatas. Jei prakalbėtų, daug ką galėtų papasakoti apie vienuolius trinitorius ir apie 1812-ųjų prancūzų karius, stačiatikius ir sovietmečio naikinimo papročius. Viską iki to laiko, kol praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje buvo išmesta kartu su barokiniais vartais, įrengiant Trinapolio vienuolyne (Vilniuje) turistinę bazę. Laimei, bazės darbuotojai spyną išsaugojo, ir štai po daugelio metų, praleistų garaže, ji pateko į mano rankas. Dabartinį vaizdą spyna įgavo po daugiau nei mėnesį trukusios restauracijos. Kad išsaugočiau kiekvieną istorijos pėdsaką, restauruodamas spyną turėjau skalpeliu pašalinti tris jos dažymo sluoksnius.

Eglė: Klausiate, ką Andrius su ta spyna veiks? Džiaugsis ir gėrėsis. Tokie daiktai jam padeda pažinti įvairių laikmečių technologijas. Tai tarsi bilietas į praeitį. Kiekvieną daiktą tyrinėdamas jis turi perversti nemažai knygų, pasigilinti į jų istorijas, atsiradimo aplinkybes.

Andrius: Eglė teisi, kiekvienas antikvarinis daiktas man įdomus savo istorija. Dažnai jis yra nuostabios kelionės po praeities labirintus vedlys. Smagu suprasti, kad tu esi tarpinė stotelė to daikto kelyje. Svajoju, kad po mūsų šie daiktai dar gyventų kelis šimtus metų ilgai ir laimingai.

Didelė draugiška šeimyna

"Kiekvienas vaikas – kaip tuščias indas, – dalijasi išmintimi tėtis Rolandas. – Ką į jį įpilsime, tą ir turėsime."

O tų "indų" Šertvyčių šeimoje – net keturi. Tame pačiame name gyvena ir Giedrės tėveliai – Marija ir Laimutis Lukoševičiai, tad erdvės visiems vos užtenka. Bet ir čia optimistiškoji šeimynėlė įžvelgia pranašumų.

Vaikai visuomet laukiami pas pirmame aukšte įsikūrusius senelius. Močiutė moka gardžius šakočius kepti, tad jei susiruošia šventėms juos gaminti – kaipmat talkos sulaukia: anūkai ir tešlą sumaišo, ir veleną pasuka, o užvis labiausiai mėgsta ragauti.

"Neseniai sumanėme patys įsirengti palėpę, – aiškina nagingoji mamytė, pati su vaikais pagal vyro instrukcijas sienas tinkuojanti, dažanti. – Norime ne tik remontą pasidaryti, bet ir vaikus prie darbo pratinti. Auginant berniukus labai svarbu nuo mažumės su vyriškais darbais juos supažindinti, kad išėję į vyrus vinį mokėtų įkalti ar varžtą įsukti."

Vyriškai: tėtis Rolandas įsitikinęs, kad vaikus reikia auklėti geru savo pavyzdžiu.

Vyriausiajai dukrelei Gustei – dvylika. Ji – Simono Daukanto progmnazijos penktokė. Gabrielė – Kauno "Varpelio" pradinės ikimokyklinukė. Radvydui per Velykas suėjo penkeri, o mažiausiam Raigirdui – tik pusantrų metukų.

Savo vyrą Giedrė pristato kaip visų galų meistrą, o jis pats pokštauja, kad nė nežino, nuo kurio galo apie save pradėti pasakoti.

Neišsižadėjo savo pomėgių

Šeimos galva Rolandas savęs nevadina. "Manau, kad šeima yra bendras organas. Tiek galva negali funkcionuoti be kaklo, tiek ir kaklas – be galvos", – aiškina Kauno technikos kolegijos lektorius, dėstantis savo studentams medžiagų apdirbimo inžinerijos disciplinas.

R.Šertvytis juokiasi esąs amžinas studentas. "Kiek save atsimenu, vis mokausi ir mokausi, – prisipažįsta mechanikos inžinerijos pirmo kurso doktorantas, vis dar mėginantis išrasti paroje 25-ąją valandą.

Viską suspėti jam padeda sekundžių tikslumu sustyguotas darbų grafikas. Tiesa, langelio šeimai tame grafike nėra, nes ji Rolandui be konkurencijos – svarbiausia.

"Visa kita ateis ir praeis. Nebus to, bus kažkas kita. Bet šeima yra viena. Todėl iš pradžių dienotvarkėje planuoju laiką šeimai, o tik paskui dėlioju visus kitus dalykus", – aiškina keturių vaikų tėvas.

Net ir akmenys vienoje statinėje laikui bėgant nuglunda, o tik išimk juos, palik atskirus, – kampai kaipmat ir vėl paaštrės.

Mama Giedrė – veterinarijos gydytoja, šiuo metu vis pasvarstanti apie doktorantūrą. Bet kol kas vos spėja suktis namuose. Ji ne tik padeda mergaitėms mokytis per nuotolį, bet ir puošia jas savo pasiūtomis grožybėmis.

Siūti moteris pradėjo iš įdomumo. "Ar matėte, kiek dabar gražių audinių atsirado? Norėjosi kažką visiems vaikams vienodai pasiūti, suderinti. Dar labai smagu, kad jie moka džiaugtis tais mano siuviniais. Jei kas paklausia, visuomet labai išdidžiai atsako, kad drabužėlius jiems pasiuvo mama", – šypsosi Giedrė.

Ilgainiui vidurinioji Gabrielė net ėmė piešti mamai eskizus ir rodyti, ko ir kaip norėtų, kad būtų pasiūta.

"Juokauju, kad nuo chirurgijos toli nepabėgau: ir veterinarijoje buvo siūlų, ir dabar jų ne mažiau", – sako G.Šertvytienė,

Vaikai mokosi iš tėvų

Paklausti, ar jaučia didelę atsakomybę augindami keturias atžalas, abu Šertvyčiai sutartinai nutęsia: "Taaaaip…"

"Kaip sakė mano amžinatilsį senelis, – prisimena Rolandas, – svarbiausia, kad žmogus būtų geras, doras, teisingas. Tai yra pamatinės žmogaus vertybės, o ne jo išsilavinimas, pareigos ar dar kažkas. Bandome jas įdiegti ir savo vaikams. Jei ką artimo savo auklėjimo filosofijai randame knygose, irgi išbandome – kodėl gi ne? Bet labiausiai kasdieniame gyvenime vadovaujamės principu: ar pats norėtum, kad su tavimi taip pasielgtų?" – aiškina tėtis.

Jam pritaria ir žmona Giedrė, sakanti, kad jų vaikai auga laisvi, nevaržomi. Niekas jų niekur nespaudžia, savo tikslų, vilčių, neišsipildžiusių svajonių į juos neprojektuoja. Užtai visi vaikai privalo laikytis vertybių, kurias puikiai nusako ir Dešimt Dievo įsakymų, t.y. neskriausti silpnesnio, būti sąžiningam, mylėti tėvus ir kt.

Šertvyčiai kas sekmadienį į bažnyčią neina, bet vadina save tikinčiais žmonėmis. "Nes žmogus be tikėjimo – kaip paukštis be sparnų", – filosofuoja Rolandas.

Pasak Giedrės, tėvai turi būti pavyzdžiu savo vaikams ir elgtis taip, kaip norėtų, kad jų atžalos elgtųsi. "Juk iš ko tuomet tiems vaikeliams mokytis? – svarsto ji. – Net mūsų jaunėlis Raigirdas stebi vyresniuosius ir kartoja viską, ką daro jie", – dalijasi pastebėjimais mamytė.

Jai antrina Rolandas. Sako, kad labai svarbu, jog tėvų žodžiai sutaptų su jų darbais. "Tuomet būsi autoritetas savo vaikui. Jei ne – nereikėtų stebėtis, kad po kelerių metų vaikas sakys viena, o darys visai ką kita. Ką pasėsi, tą ir pjausi!" – įsitikinęs R.Šertvytis.

Visus jungia bitės

Mėgstama visos Šertvyčių šeimos veikla orui atšilus – stebėti bičių gyvenimą. "Galime kaip užburti į jas žiūrėti ir žiūrėti… Tai savotiška meditacija", – aiškina bitininkyste susidomėjusi Giedrė.

Prieš keletą metų pirmasis bičių spiečius įsimetė į jų kiemo lazdyną. Teko tuomet vyrui suktis iš padėties ir gelbėti biteles vos ne plikomis rankomis. "Suleidus tą spiečių į avilį, bitės kurį laiką visai gerai gyveno, tik paskui pamatėme, kad nebėra motinėlės. Teko ją pas bičiulius nusipirkti", – pasakoja Rolandas, netikėtai tapęs bitininku ir apgyvendinęs savo kieme du bičių avilius.

Netikėta: naujausias Šertvyčių hobis – bitininkystė, kuria be galo džiaugiasi dukrelė Gabrielė.

Jei viskas klosis gerai, naujai iškepti bitininkai rudenį žada pasitikti su dvylika bičių namelių. Į pažįstamų klausimą, kada bus galima tikėtis medaus, sutuoktiniai turi vieną atsakymą: "Pirmiausia reikia mylėti bites, o tik tuomet galvoti apie medų." Medus čia imamas vasaros pabaigoje, paliekant jo iki soties ir bitutėms žiemai.

Natūralu, kad ir Šertvyčių vaikai bičių nebijo. "Juk jos geros. Tiek mums, tiek ir vaikams labai patinka įsitaisyti prie avilio ir stebėti įdomų bičių gyvenimą", – aiškina tėvai.

Tačiau ne vien bitės džiugina Šertvyčių šeimą. Gabrielės ir Gustės svajos sukasi aplink arklius, tad tėvai pamažu jaukinasi mintį, kad anksčiau ar vėliau jų gyvenime gali atsirasti ir ponis.

Kol kas vaikai laimingi, kad gali rūpintis dviem jų namuose gyvenančiomis šinšilomis. Kitiems savo svajonių gyvūnams mažieji Šertvyčiai dar tik taupo pinigėlius. Gabrielė svajoja apie šuniuką, Gustė – apie kačiuką, o Radvydas visai neseniai mintis apie gekoną iškeitė į printerį…

"Pastaruoju metu vaikiną patraukė inžinerija", – juokiasi Giedrė, kuriai džiugu, kad jų vaikai turi galimybę paglostyti ir karvytę, ir kalakutą, ir vištą.

Jurbarko rajone, vienkiemyje, gyvena Rolando tėvai, kurie turi nemažą gyvūnų ūkį. "Aišku, mūsų vaikai labai norėtų turėti ūkį savo kieme, bet užtenka ir stirnų, kurios prie namų dažnai apsilanko…" – juokiasi tėveliai, nenorintys užsiveisti gyvūnų, kol neturi laiko jais pasirūpinti.

Tėvai privalo pagelbėti, pasidalyti savo patirtimi, bet jokiu būdu nepadaryti visko už juos. Tai meškos paslauga.

Nedaryti meškos paslaugos

Šertvyčių šeimoje vaikai žino, kas yra pareigos. "Esu labai kategoriškas šia tema, – prisipažįsta tėtis Rolandas. – Tėvai privalo pagelbėti, pasidalyti savo patirtimi, bet jokiu būdu nepadaryti visko už juos. Tai meškos paslauga. Vaikas neišmoks atsakomybės ir nesužinos, kad vienoks ar kitoks veiksmas turi atoveiksmį. Tarkim, aš neleidžiu savo vaikams žaisti su kamuoliu patvoryje. Bet visada paaiškinu, kodėl. Vien draudimas sukelia norą prieštarauti."

Jokių bausmių už neklausymą kauniečių šeimoje nėra. Vienintelė bausmė – ramiai pasėdėti ir pamąstyti, ką ir kodėl padarė ne taip. O paskui paaiškinti tai tėvams.

Paklausti apie išmaniųjų technologijų poveikį jų vaikams Šertvyčiai trumpam nutyla. "Trims mūsų vaikams tai tikrai ne problema, bet vyresnėlei Gustei – rimtas išbandymas, – atvirauja mama, už dukros pomėgį sėdėti telefone kaltinanti save. – Tai aš kalta, kad Gustytė taip prie jo įprato. Galvojau, bus informacijai gauti, mokyklai, o išėjo priklausomybė… Laimei, daug kalbant ta tema, rodant vaizdo įrašų, ką daro IT, pavyko šią problemą išspręsti. Dabar Gustelė ir savo bendraamžius pamoko, kad su IT reikia elgtis labai atsargiai."

Žmonai antrina Rolandas, įsitikinęs, kad priklausomybė nuo IT priemonių šiuolaikiniam jaunimui yra tokia pati sunki, kaip ir geriantiesiems – nuo alkoholio. "Mūsų vaikai dar per maži suvokti, kam iš tiesų tie telefonai, planšetės, kompiuteriai skirti. O juk iš esmės tai tik darbą palengvinančios priemonės", – įsitikinęs tėtis, savo vaikams nieko nedraudžiantis.

Senolių išmintis byloja, kad uždraustas vaisius visuomet saldesnis. Anot jo, čia ir gali pamatyti, kaip nuo mažų dienų auklėjai savo vaikus. Jeigu jiems suteikei aiškų moralinių vertybių stuburą – problemų turėsi mažiau. Jei padarei klaidų pradžioje – teks padirbėti.

Dūmai dėl nuomonių

Jei oras bus geras, penktadieniais tėtis iš sandėliuko traukia grilį ir kepa vaikams naminius mėsainius, kuriuos be galo mėgsta visi. "Penktadienio vakarai pas mus skirti šeimai, – džiaugiasi mama. – Kažką kartu pasigaminame, pasėdime…"

Į klausimą, ar skirtingo amžiaus vaikai gerai sutaria, tėtis nusikvatoja: "Kaip šuo su kate. Kol šeimininkas juos stebi – viskas gerai. O kai tik nusisuka, prasideda problemos: tai tu ant mano kėdės atsisėdai, tai mano kąsnį nusinešei. Tarpusavyje pešasi, aiškinasi tą savo hierarchinę tvarką, bet – koks paradoksas! – jei kažkas užkabina juos iš šalies,  vieningi kaip kumštis."

Nors gražiai gyvena, bet ir jų šeimoje dūmų pasitaiko. "Visko būna. Ir tas karantinas kartais vargina, ir buities darbai pabosta, ir su vyru nuomonės išsiskiria, bet svarbiausia, kaip sakau, yra susitaikyti. Apsikabinti, pasibučiuoti ir toliau važiuoti", – juokiasi G.Šertvytienė.

Jai pritaria vyras ir prisipažįsta, kad daugiausia nesusipratimų jų šeimoje įvyksta dėl skirtingos pasaulėžiūros. "Aš esu technokratas, o Giedrė – humanitarė. Pas ją viskas – utiutiu, o pas mane – labiau kariuomenė. Todėl tos nuomonės ir susikryžiuoja. Esu tvirtai įsitikinęs, kad didžioji dauguma problemų šeimose kyla dėl nesusikalbėjimo. Ne visada vienas žmogus supranta, ką kitas iš tiesų norėjo jam pasakyti. Iš čia ir visos bėdos", – aiškina R.Šertvytis.

Malonumai: pasivaikščiojimas prie Kauno marių – viena mėgstamiausių šeimos laisvalaikio veiklų.

Po tokių scenų namuose pasitaiko nekalbadienis. Bet ir jo neprireikia, jei kelias valandas kiekvienas kažką paveikia ir viduje išsiburbuliuoja. "Paprastai pirmasis taikytis einu aš", – atvirauja Rolandas, turintis savo teoriją apie karantino metu pagausėjusių skyrybų statistiką.

Vyras įsitikinęs, kad karantinas gali sukiršinti tik tas poras, kurios per daug skuba gyventi, daug dirba, retai būna kartu namuose.

"Net ir akmenys vienoje statinėje laikui bėgant nuglunda, o tik išimk juos, palik atskirus, – kampai ir vėl kaipmat paaštrės", – svarsto akimirkas su šeima be galo vertinantis R.Šertvytis, visoms poroms linkintis išmokti būti kartu ir karantinui pasibaigus.

Skaičių magija

Šertvyčių vaikų gimtadieniai išsidėstę labai įdomiai: Gustė gimusi 05 05, Gabrielė – 08 08, Radvydas – 04 04, Raigirdas – 11 11.

"Ir ne kelioms valandoms, bet mažiausiai kelioms dienoms, nes Florencija turi 40 muziejų, kuriuose sukaupta net 25 proc. viso pasaulinio kultūros paveldo!" – su aiškiai juntamu pasididžiavimu (ir jau itališku akcentu) balse aiškina Rūta, Italijoje sukūrusi šeimą. Jos vyras italas Andrea Franciosi yra banko tarnautojas, o aštuonmetis sūnelis Dario mokosi lietuvių kalbos bendraudamas ja su mama.

– Taigi gimėte Vilniuje, studijavote meno istoriją pirmojoje nepriklausomos Lietuvos aukštojoje mokykloje, ją baigusi atstovavote pirmajai VDU humanitarų laidai. O kaip vis dėlto atsidūrėte Florencijoje?

– Dar besimokydama VDU gavau stipendiją studijuoti Prahos universitete, iš kur man nusišypsojo laimė išvykti į Italiją. Likau ten ne dėl meilės (juokiasi). Buvo ir ji, tiesa, gerokai, vėliau. Iš pradžių teko visomis keturiomis kabintis į gyvenimą, nes su meno istorikės diplomu darbų nebuvo. Dvylika metų dirbau vienoje drabužių parduotuvėje. Paskui, kai jau sutikau savo gyvenimo meilę Andreą, jo paskatinta ėmiau rimčiau ieškoti darbo pagal pašaukimą ir baigtus mokslus. Jei atvirai, Italijoje pastaraisiais dešimtmečiais sunkoka rasti bet kokį darbą. Galų gale nusprendžiau išsilaikyti gido egzaminus. Ir štai jau vienuolika metų dirbu Toskanos regiono gide. Pagrindinė mano publika – rusai ir lietuviai. Ekskursijas vedu keturiomis kalbomis: rusų, lietuvių, anglų ir italų.

– Kai negalėjote pagal savo specialybę rasti darbo – ar nekilo minčių grįžti atgal į Lietuvą?

– Na, kažkaip nekilo… Gal akimirką, nes pamaniau, kad ir Lietuvoje su šita specialybe darbai nesimėto. O pasirinkau ją tik todėl, kad mėgstu istoriją ir gražius dalykus. Florencijoje, kur gyvenu, apstu gražių dalykų. Tai be galo estetiškas kraštas. Ir italų kalba žavėjausi nuo vaikystės. Pamenate tuos laikus, kai per televiziją kasmet transliuodavo Sanremo muzikos festivalį? Visi sėdėdavome prilipę prie ekranų. Tos malonios ausiai itališkos dainos sukdavosi ir mano plokštelėse. Beje, su muzika turėjau ir tiesioginių ryšių, nes vienoje Vilniaus muzikos mokykloje mokiausi griežti smuiku. O ten visi muzikiniai terminai irgi buvo italų kalba. Vėliau, jau mokydamasi VDU, pasirinkau italų kalbos fakultatyvą, kurį vedė Paulius Jurkevičius, dabar gyvenantis Romoje ir rašantis knygas apie Italiją.

– Vadinasi, prieš išvykdama studijuoti į Italiją, jau buvote neblogai su ja susipažinusi?

Specifinis toskaniečių humoras garsus visoje Italijoje ir, ačiū Dievui, aš jau jį suprantu. Gyvendama čia tiek metų įgijau ir florentietišką akcentą.

– Galima sakyti, šiek tiek pažinojau. 1993-iaisiais man teko padirbėti Genujoje, viename italų ūkyje. O patekau ten per italą dėstytoją, kilusį iš Bolonijos ir davusį mums, studentams, vieno pažįstamo vyndario adresą, pas kurį įsidarbinome. Gidės darbo pirmąsyk paragavau dar Lietuvoje – pusmetį vedžiau ekskursijas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tik paskui išvykau į Italiją.

– Grįžkime į Florenciją, kurioje teko būti ir man. O jei, pasinaudodama šia smagia pažintimi, paprašyčiau nuvesti į pačią mėgstamiausią jūsų vietelę? Kur atsidurtume?

– Turbūt San Miniato al Monte bazilikoje. Negirdėta? Ten turistų neveda. Per toli nuo centro. Ir dar reikia lipti į aukštą kalvą. Visos turistinės grupės, atvykusios į Florenciją, atsiduria šiek tiek žemiau – vadinamajame Florencijos balkone (kur stovi Mikelangelo Dovydo kopija).

San Miniato al Monte šventykla yra skirta pirmajam Florencijos kankiniui, piligrimui Miniato, ir pastatyta jo mirties vietoje IV a. Jos architektūra yra unikali ir atstovauja Toskanos romaniniam stiliui. Presbiterijoje akį traukia labai gražios mozaikos. Klebonija ištapyta autentiškomis XIV a. freskomis. Šalia bažnyčios dar veikia benediktinų vienuolynas. Vienuoliai turi krautuvėlę, kurioje pardavinėja pačių gamintus suvenyrus, užaugintas gėrybes.

Šalia vienuolyno – vienos gražiausių Florencijoje Šv.Vartų kapinės, kur ilsisi ne tik Italijai, bet ir visam pasauliui svarbūs žmonės. Ten palaidotas ir Carlo Collodi, kurio tikroji – pavardė Lorenzini. Tikrai žinote šį italų rašytoją, pagarsėjusį pasaka vaikams "Pinokio nuotykiai. Medinuko istorija". Dar čia palaidotas Pietro Annigoni – italų tapytojas portretistas, studijavęs Florencijos meno akademijoje ir tapęs žymių valstybės veikėjų portretus. Bet įdomiausia, kad tose kapinėse yra ir LDK didikų Sapiegų laidojimo koplyčia. O parodė man ją tikras florentietis, vedęs ten ekskursiją.

– Bet sutikite, kad yra daug žmonių, kuriems istorinė atmintis, architektūros stiliai, garsenybių vardais nusėti kapinių antkapiai visiškai nerūpi. Ką pasiūlytumėte norintiems tiesiog pajusti laisvą Florencijos dvasią?

– Man vis tiek mintys sukasi apie tą pačią San Miniato al Monte bažnyčią. Ji parodo iš viršaus miestą, ir mes matome, kad jis nėra didelis. Florencijoje gyvena tiktai 400 tūkst. gyventojų, bet šis miestas be galo svarbus viso pasaulio istorijai. Florencijoje gimė ir išplito po visą pasaulį Renesanso epochos dvasia, tas renesansiškasis humanizmas, kuris pakeitė visą žmonijos istoriją. Nukreipė jos dėmesį nuo viduramžių bažnyčios į  žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą. To nebūtų atsitikę, jei ne turtingi Florencijos miesto gyventojai, kurie ir rėmė visas tas naujas idėjas. Juk anų laikų menininkas negalėjo kurti tiesiog to užsimanęs. Jei tavęs niekas nefinansuodavo, tai nieko ir nebūdavo. Tarkim, koks nors turtingas miestietis duodavo užsakymą nupiešti ne Madoną su kūdikiu, o jau Venerą, nes, prasidėjus Renesansui, buvo grįžtama prie antikos meno, prie žmogaus.

Dar norėčiau jums parodyti didžiausius Florencijoje Pitti rūmus, esančius šalia renesansinių Boboli sodų. Pitti rūmų ansamblis nuo XVI a. buvo Toskanos didžiųjų kunigaikščių, o nuo XIX a. – Italijos karalių rezidencija. Nuvesčiau jus vien tam, kad pamatytumėte, kaip gyveno ir kur gyveno jos valdovai Mediči, valdę Toskaną net 300 metų. Kaip sako italai, senjorais reikia gimti – pinigai to nepadarys. Taigi Pitti rūmuose jūs pamatytumėte miniatiūrinį Versalį – karališkuosius kambarius, menes su freskomis, baldais, paveikslais. O matydami visas tas juos supusias grožybes, galėtumėte lengviau įsivaizduoti, kuo toji diduomenė mito, t.y. koks buvo jos dvasinis penas. Beje, iš Pitti rūmų, nusipirkę bilietėlį, išvystumėte ir pirmuosius renesansinius Bobolio sodus, o iš jų lengvai patektumėte ir į neseniai atidarytus Bardini sodus, pilnus senų medžių, akmeninių terasų ir jaukių vietelių pasisėdėti. Netrukus čia pradės žydėti violetinės visterijos – bus beprotiškai gražu.

Šeima: ištekėjusi už italo Andrea Franciosi ir susilaukusi sūnelio Dario lietuvė sako, kad Florencija per 26-erius metus tapo jos antraisiais namais.

– Kalbate apie šiuos objektus tarsi apie savo mylimą šeimą. Ar iš tiesų italai ir Italija jus – svetimtautę – jau priima kaip savą?

– Florentiečiai gana uždari. Su vietiniais čia didelių draugysčių taip ir neužmezgiau. Jie truputį ciniški, gal kiek ironiški. Specifinis toskaniečių humoras garsus visoje Italijoje ir, ačiū Dievui, aš jau jį suprantu (juokiasi). Gyvendama čia tiek metų jau įgijau ir florentietišką akcentą, tad, jei nuvažiuoju su vyru į Šiaurės Italiją, jie išsyk atpažįsta, kad esu iš Toskanos.

Gyvendama Florencijoje jaučiuosi nei žuvis, nei mėsa (rusai turi tokį posakį). Suprantu, kad niekada netapsiu vietiniu aborigenu (juokiasi). Iš pradžių mane tai trikdė, o dabar susitaikiau su mintimi, kad vis tiek būsiu čia tik migrantė, nors ir turinti Italijos pilietybę. Užtai mano vaikas, gimęs Florencijoje, čia jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Jis Lietuvoje turbūt jaustųsi emigrantu. Kai kalbuosi su juo lietuviškai, Dario atsako itališkai, nes jam taip lengviau. Kad ir kokius lūkesčius puoselėčiau – vis tiek sūnui lietuvių bus tik antroji kalba.

– Pašnekėkime apie florentiečių charakterį. Kuo tie Florencijos senbuviai jus žavi? Ir kuo iš esmės jie skiriasi nuo mūsų kraštiečių?

– Florentiečiai yra labai darbštūs. Buvo darbštūs visais laikais. Tarkim, jei būčiau atvykusi viduramžiais, turbūt matyčiau tą daubą su miestu (katedra, bažnyčiomis) ir ant aplinkinių kalvelių išsidėsčiusias tuomečių feodalų pilis. O nusileidusi į miestą tikrai išgirsčiau daugybės plaktukų taukšėjimą per akmenį, metalą, sidabrą ir auksą.

Toskaniečiai yra labai smalsūs. Vaikščiodamas po miesto centrą gali matyti, kaip koks pardavėjas ar amatininkas (jei klientų parduotuvėje nėra) stovi tarpdury ir stebi viską, kas vyksta aplinkui. Taip jie aiškinasi, kur link krypsta gatvės mados, ko turistai ieško, kas juos domina. O paskui bando jiems įtikti savo produkcija.

Dar jie labai mėgsta nekilnojamąjį turtą. Jei turi kokią mažytę parduotuvėlę, jos niekada neparduos. Gal patys ir nedirbs, bet nuomos. Jie supranta, kad sienos Florencijoje – auksinė investicija: juk per metus šį regioną aplanko net 8 mln. turistų! Ar bent įsivaizduojate, koks srautas žmonių tenka tiems 400 tūkst. gyventojų?! Jei čia turi nekilnojamojo turto – pajamos užtikrintos ne tik tau, bet ir ateinančioms kartoms.

Florentiečiai mėgsta grožį ir jį supranta. Italijos miestuose negražių dalykų dar reikia paieškoti, nes jie – begaliniai estetai. Bepigu tokiems būti, kai klimatas kurti grožiui yra toks palankus. Saulė, šiluma. Sodinti čia galima bet ką: užaugs viskas – gėlės, vaisiai, daržovės. Be to, ir  saulė keičia žmones. Jie čia tikrai laimingesni. Pajutau tai: tas vitaminas D tikrai daug duoda ne tik kaulams, bet ir tam, kad kasdien būni geros nuotaikos.

Niekada netapsiu vietiniu aborigenu. Iš pradžių mane tai trikdė, o dabar susitaikiau su mintimi, kad vis tiek būsiu čia tik migrantė, nors ir turinti Italijos pilietybę.

– Ar teisybė, kad dauguma italų pradeda rytą nuo puodelio kavos mėgstamoje kavinukėje?

– O, taip. Šį malonų įprotį gyvendama Florencijoje išsiugdžiau ir aš. Rytinės kavos einu tiesiai į po mūsų namais esančią kavinę. Vos peržengus jos slenkstį mane pasveikina jos šeimininkas klausimu: "Tą patį?.." "Taip", – patvirtinu aš, ir diena prasideda. Čia gyvendama pasidariau didelė smaližė, beje, kaip ir visi italai. Nenustebkite: itališki pusryčiai visada saldūs.

– Saldumas gerai: mėgstu saldžiai. Bet lietuviai jau pereina prie sveikesnių kasdienių valgymo tradicijų. O italai?

– Pusryčių jie valgo mažai ir saldžiai. Koks nors ragelis su kava ar arbata. Per pietus, jei dirba, irgi valgo nedaug. Na, tarkim, makaronų (pastos) lėkštę su padažu ar kokį sumuštinį. Užtai jau vakare, grįžę po darbo namo, mėgsta iki soties prisikirsti. Dažnai vakare jie valgo mėsą, ko lietuviai turbūt tikrai vengtų. O italai gali mėgautis mėsišku patiekalu net ir aštuntą vakaro. Įdomiausia, kad nuo to jie nė kiek nestorėja. Manau, kad tai lemia ir kiti mitybos įpročiai. Tarkim, jie valgo pastą iš kietagrūdžių kviečių. Ir ta pasta turi būti "al dente", t.y. kandant turi lipti prie danties. Dar vienas pranašumas – italai kasdien tiesiog prie visokio maisto vartoja ypač tyrą šaltai spaustą alyvuogių aliejų. Jie gali valgyti pietus be vyno (aišku, tai retas atvejis), bet jau be aliejaus – niekada. Pila jo ant duonos, salotų, mėsos. Ir aš jau gaminu tik itališkai. Cepelinus baigiu pamiršti. Paskutinįsyk valgiau jų prieš ketverius metus, kai viešėjau Lietuvoje.

– Beveik kiekviename didesniame Europos mieste ar regione yra susibūrusios išeivijos lietuvių bendruomenės. Ar tokia yra ir Florencijoje?

– Mes turime Toskanos lietuvių bendruomenę. Ją sudaro apie 400 lietuvių. Ir kol dar būdavo galima, ji rengdavo tuos vadinamuosius cepelinų balius. Atsinešdavome visokių namuose pagamintų lietuviškų patiekalų – mišrainių, silkių ir pan. Kol pasaulį valdo pandemija, aišku, kad jokių susibūrimų nėra.

– Rytoj – Atvelykis, pirmasis sekmadienis po Velykų. Sakykite, o kaip italai švenčia Velykas?

– Italijoje kiekvienas rajonas turi savo bažnyčią. Prieš Velykas kiekviena šeima gauna laiškelį, kurią dieną ir valandą pas tave į svečius ateis kunigas. Jis pašventina namus, sukalba maldą, palaimina tų namų gyventojus. Už tai jam į vokelį įdedame auką. Italai Velykas pasitinka vadinamuoju Palmių sekmadieniu. Eina į bažnyčią, iš kurios namo parsineša pašventintą alyvmedžio ar palmės šakelę. Ja papuošia kokį nors šventą paveikslą namuose. Bet tai daro vyresnioji italų karta. Jaunoji bažnyčios beveik nelanko, nebent per Velykas ir Kalėdas.

Susėdę prie Velykų stalo, italai paprastai valgo ėrieną arba ožkieną. Nors gyvūnų teisių globėjai prieš šią tradiciją protestuoja metų metus, bet nieko negali padaryti. Italai – tikri mėsėdžiai ir vegetarams čia striuka.

Istorija: „Pontė Vekijo – seniausias Europoje akmeninis uždarųjų skliautų segmentinis arkinis tiltas, esantis Florencijoje“, – aiškina prie jo pozuojanti gidė.

Turime tradiciją ir dažyti kiaušinius, bet ji ne tokia svarbi kaip Lietuvoje. Italai nueina paprastesniu keliu ir perka savo vaikams šokoladinių kiaušinių su staigmenomis viduje. Tiesa, Velykų rytą mano anyta visuomet nešasi į bažnyčią keletą kiaušinių, kad kunigas juos pašventintų. O grįžusi tuos kiaušinius padalija visiems ir liepia pirmiausia suvalgyti, nes jie pašventinti.

Dar vienas svarbus itališkų Velykų akcentas – pyragas "Kolomba", kepamas iš dvigubo kildinimo tešlos (iš jos dar kepamas ir Kalėdų pyragas). Kadangi "kolomba" itališkai reiškia balandį (o juk balandžiu krikščionybėje vaizduojama Šventoji Dvasia), tai ir pyragas – balandžio formos, o į jo vidų dedama cukatų – riešutų, razinų, šokolado, pistacijų kremo. Velykų pyragas puošiamas glazūra iš migdolų ir apibarstomas sveikais riešutais.

– Kokios šiuo metu florentiečių nuotaikos – turiu galvoje karantiną. Pavasaris įsibėgėja, skiepijimas irgi – ar italų prognozės šiuo klausimu optimistiškos?

– Šiuo metu mūsų nuotaikos, sakyčiau, visai neblogos. Florencija yra tokioje pusiau sugriežtintoje zonoje, kur jau dirba parduotuvės, kirpyklos. Restoranai ir barai tiekia maistą išsinešti. Deja, muziejai neveikia. Dauguma viešbučių – irgi. Judėti savo regione galime, tik turime vengti vadinamųjų raudonųjų zonų. Aišku, turistų nėra. Ir mums, gidams, dėl to labai gaila. Vasarą jų dar truputį buvo, bet ne grupių, o tik šeimų, pavienių turistų, atvykusių savais automobiliais.

Neseniai pasikeitė Italijos premjeras. Dabar juo tapo ekonomistas Mario Draghi, kuris davė pažadą padėti tiems Italijos darbuotojams, kurie jau seniai nedirba. Mes, gidai, irgi nedirbame jau visus metus. Tai, kad nėra turistų, Florencijai yra tikra tragedija, nes viskas čia sukasi aplink turizmą. Patys italai irgi nekeliauja. O jei ir keliautų – ką pamatytų?! Muziejai uždaryti, kavinės nedirba. Dabar mes (turbūt kaip ir lietuviai) keliaujame į gamtą, parkus ir tikimės greitai sulaukti geresnių laikų.

– Nieko nebesuprantu. Atšventėte 40-uosius jubiliejus, tobulai susitvarkėte gyvenimą Lietuvoje, bet vis tiek išvykote?

– Matote, svajonės buvo labiau socialinės nei mūsų. Išoriškai tobulai sutvarkytas gyvenimas kėlė daug egzistencinių klausimų ir, paprastai kalbant, neleido jausti pilnatvės. Man, kaip moteriai, namai reiškė labai daug. Tačiau mano vyrui Vaidotui, IT profesionalui, kažko akivaizdžiai trūko. Jis labai smalsus, talentingas, naujovėmis besidomintis žmogus. Jam neužteko eiti į darbą, uždirbti pinigus, o po darbo pjauti žolę kieme ir skristi į Turkiją atostogų. Tad vieną dieną Vaidotas tiesiog užpildė CV tarptautinėje darbo paieškos duomenų bazėje. O tada – skambutis po skambučio, ir po keleto mėnesių vyras persikėlė gyventi į Londoną, kur po pusmečio atsidūriau ir aš su vaikais.

– Kaip sekėsi Londone? Kokių iššūkių patyrėte ten gyvendami?

Mūsų rajone, kuriame lietuvių buvo labai nedaug, ant naujos grindinio plytelės radau išraižytą žodį „Lietuva“. Matyt, kažkuris darbininkas taip išsakė savo ilgesį, o gal pasididžiavimą.

– Nuo pat pradžių mes nebuvome toji tradicinė ekonominių emigrantų šeima. Lietuvoje turėjome viską ir, vertinant materialiai, daug geriau nei Londone. Į Londoną mus išvedė iššūkių ilgesys, noras išbandyti kitokį gyvenimą, patirti kažką naujo, realizuoti tas gyvenimo sritis, kurių nepavyko čia. Mes abu su vyru nuolat alkani iššūkių, tobulėjimo, tik jo norai nukreipti labiau į darbinę, profesinę sritį, o mano – į asmeninio augimo ir dvasinio tobulėjimo. Tačiau iš esmės esame tokie patys, todėl vienas kitą puikiai suprantame. Per gyvenimą išmokome rūpintis vienas kitu, palaikyti, tai labai padėjo gyvenant Londone.

– O kaip į tokį akibrokštą – gerai gyvename ir Lietuvoje, bet išvažiuojame ieškoti dar didesnės gyvenimo pilnatvės Londone – reagavo jūsų tėvai?

– Deja, tai labai stipriai įskaudino mūsų šeimas. Jiems buvo nesuvokiama, kodėl, turėdami tai, apie ką daugelis čia tik svajoja, mes viską metame ir išvažiuojame vargo vargti. Tam tikra prasme jie buvo teisūs. Vargo ten buvo gerokai daugiau nei Lietuvoje. Bet sumokėta didžiulė kaina paliekant tai, kas mus supo Lietuvoje, tarsi atrišo rankas drąsiai daryti tai, ko iš tikrųjų norėjome. Vyrui – siekti karjeros tarptautinėse Londono Sičio korporacijose, o man – atsidėti šeimai ir tobulėjimo veiklai. Tapau sertifikuota ugdančiąja vadove, sąmoningo kvėpavimo specialiste.

Londone sutikau begalę užsienio lietuvių, kuriems reikėjo psichologinės, moralinės pagalbos, žinių. Galų gale – nuoširdžios, atviros bendrystės, kas išeivijoje tampa neįkainojama vertybe. Būdavo žmonių, kurie po tris valandas važiuodavo į vieną pusę, kad tik galėtų keletą valandų praleisti seminare, bendraminčių rate. Londone pažinau begalę žmonių, dėl pačių įvairiausių aplinkybių atsidūrusių toli nuo savo namų. Tačiau visus juos jungė vienas ketinimas – gyventi viduje labiau  laisvą, laimingą gyvenimą.

– Ar asmeninis tobulėjimas, gilesnis savęs ir aplinkos pažinimas jus traukė jau anksčiau?

– O, taip. Viena mėgstamiausių mano paauglystės knygų buvo Senekos "Laiškai Lucilijui". Kai buvo pradėtas leisti "Psichologijos tau" žurnalas, turėjau absoliučiai visus jo numerius. Prieš išvykdama į Londoną buvau apsilankiusi begalėje seminarų, mokymų, praktinių užsiėmimų. Pradžioje sprendžiau savo asmenines problemas, vėliau tai buvo krizių įveikimo būdas, o dar vėliau – pasirinkimas, leidžiantis labiau pažinti save, savo tikruosius norus, suteikiantis išminties drąsiai rinktis tai, kas iš tikrųjų svarbu man, mano šeimai. Labai ilgai man nekilo klausimas, kas aš esu ir ko noriu. Buvau susikoncentravusi į socialinę veiklą, svajojau apie žurnalistės karjerą, vėliau atsidūriau viešųjų ryšių, dar vėliau – rinkodaros srityje.

Galimybė: karantinas Radžiams suteikė daugiau laisvo laiko ir galimybių pažinti Londoną bei jo apylinkes.

– Prieš išvykdama į Londoną, ėjote rinkodaros vadovės pareigas. Nors darbas sekėsi, niekada nesijautėte iki galo save atskleidusi: viešumoje vaidinote vieną vaidmenį, o viduje buvote visai kitas žmogus?

– Atspėjote. Ilgainiui tai ėmė kelti vidinį nepasitenkinimą, tačiau kol gyvenau Lietuvoje, nesiryžau kardinaliems pokyčiams. Būtent emigracijoje viskas ėmė rodytis gerokai paprasčiau. Pradžioje net neturėjau minčių, kad pati galėčiau vesti seminarus ar padėti žmonėms asmeniškai. Tenorėjau suburti aplink save bendraminčius, kviesti mokytojus iš Lietuvos į seminarus. Tačiau po truputį į mane pagalbos ėmė kreiptis žmonės. Praėjus metams po pirmojo kviestinio seminaro, aš jau pati vedžiau seminarą ir aiškiai suvokiau, kad einančius gyvenimas veda. Belieka eiti atsakingai.

– Taigi iš Londono skraidėte į mokymus Lietuvoje, o grįžusi į Londoną vesdavote grupines ir individualias sesijas, organizavote savaitgalio stovyklas, pradėjote su seminarais keliauti po kitus Londono miestus. O atėjus karantinui?..

– Atėjus karantinui, veikla persikėlė į internetą, taip atverdama dar daugiau galimybių sutikti po pasaulį išblaškytus žmones. Kartu niekada nenustojau tobulėti ir pati. Seminarai, tęstiniai mokymai pas Lietuvos ir užsienio mokytojus suteikė pagrindo ne tik sąmoningo kvėpavimo seminarams, bet ir konsultacijoms į labai sudėtingas gyvenimo situacijas papuolantiems žmonėms. Panikos atakos, depresija, įvairios priklausomybės, gyvenimo prasmės, krypties praradimo klausimai – tie, su kuriais į mane kreipiasi žmonės, gyvenantys pačiose įvairiausiose šalyse.

– Lietuvoje palikote namą pušyne, o kokią buitį susikūrėte Londone?

– Kai išvykome, vyras jau turėjo solidžią IT darbo patirtį. Tačiau nuvažiavę ten, net ir jam gaunant labai nevidutinę algą, atsidūrėme praktiškai tame pačiame socialiniame sluoksnyje, kuriame gyveno žmonės, gaunantys socialines pašalpas. Jei atvirai, ta pradžia buvo lyg šaltas dušas – Lietuvoje paliktas naujas namas ir nusmurgęs butelis Londono Portobelo gatvės pašonėje.

Išvykau galvodama, kad eisiu mokytis kalbos, tuomet ieškosiu darbo. Tačiau sūnui Arijui tuomet tebuvo dveji su puse. Paaiškėjo, kad viena diena darželyje jam kainuos apie penkiasdešimt svarų. Tiek negalėjome sau leisti iš vyro algos. Jokia pagalba mums nepriklausė, nes Anglijos standartais vyras uždirbo pakankamai, nors realybėje to vos pakako buto nuomai ir pragyvenimui.

Tad pasilikau namuose ir iš karjeros moters per savaitę tapau namų šeimininke. Tai buvo labai toli nuo mano tuometinio supratimo apie save ir gyvenimą. Tačiau, kaip supratau vėliau, tai buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių tiek man asmeniškai, tiek ir visai mūsų šeimai. Vyras keitė darbus, stengėsi, siekė. O aš visuomet buvau moralinė šeimos atsvara, pasirengusi būti šalia, apkabinti, motyvuoti, kai kažkam to reikia.

– Kuris iš šeimos narių Londone prisitaikė lengviausiai?

– Mane – labai ne namų asmenybę – gelbėjo mano veikla (seminarai, konsultacijos). Bet didžiausias socialinis krūvis teko vyrui. Jis išvyko pusmečiu anksčiau. Išvykdamas buvo tiesiog vienas iš daugelio IT profesionalų, kuriems socialinis gyvenimas nėra stiprioji pusė, o gyvendamas Londone jis patyrė begalę pamokų, stipriai pakeitusių jo požiūrį, gebėjimus, apskritai suvokimą. Pastarasis jo darbas buvo vienoje iš didžiausių pasaulio ateities sandorių ir opcionų biržoje. Čia jis kūrė finansines investicines platformas. Pažangi sritis būrė labai stiprų kolektyvą, išskirtines asmenybes, greta kurių vyko labai įvairiapusis tobulėjimas.

Mūsų vaikai prisitaikė labai greitai. Londonas – daugiakultūris miestas. Mokyklose mokosi vaikai iš pačių įvairiausių šalių. Mokytojai pripratę prie kitataučių mokymo. Jie dažnai net nuleidžia kartelę vaikams, kurių anglų kalba – negimtoji. Esu labai dėkinga angliškai ugdymo sistemai už jų gebėjimą auginti laimingus vaikus. Ten mokantis užtenka laiko bendrauti, žaisti, ugdyti įvairius talentus. Pirmomis dienomis iki ašarų jaudino mokytojų pozityvumas. Jie rasdavo tiek daug dalykų, dėl kurių gebėdavo pagirti vaikus.

– Sutikite, tas žodis "emigrantas" turi kažkokį neigiamą prieskonį – jautiesi tarsi našlaitis, vis besigręžiojantis atgal, ieškantis savo tikrosios motinos. Ar gyvendami Londone tai pajutote?

Niekada gyvenime taip stipriai nesijaučiau bendruomenės dalimi, kaip gyvendama svetur. Ir niekada nesijaučiau labiau lietuve, negu gyvendama emigracijoje

– Sutinku, grubus tas žodis. Įgavęs labai neigiamą poskonį, kurį teko pajusti ir man pirmaisiais išvykimo mėnesiais. Kadangi žurnalistinė prigimtis vedė ieškoti atsakymų, greitai juos radau. Žodis "emigrantas" mums asocijuojasi su ekonominiais emigrantais, kurie išvyko iš tėvynės dirbti dėl geresnio gyvenimo. Bet yra ir kitas žodis – ekspantai. Tai žmonės, kurie išsilavinę, realizavę save savo šalyje, savo valia pasirinkę kitą šalį kaip galimybę tobulėti, dalytis savo patirtimi. Gyvendama Anglijoje sutikau ir vienokių, ir kitokių. Buvo ir tokių, kurie išvyko kaip emigrantai, bet šiandien gyvena kaip ekspantai – gerbiami ir vertinami Anglijoje.

Man asmeniškai išeiviai tapo viena nuostabiausių mano gyvenimo patirčių. Sutikau Londone jau kelis dešimtmečius gyvenančių lietuvių. Svarbiausia, ką supratau, – tai bendruomenė. Gyva, aktyvi, matanti kiekvieną savo narį ir visuomet pasiruošusi padėti. Niekada gyvenime taip stipriai nesijaučiau bendruomenės dalimi, kaip gyvendama svetur. Ir niekada nesijaučiau labiau lietuve, negu gyvendama emigracijoje. Būdamas svetur tampi savo šalies ambasadorium kiekvienu savo veiksmu, žodžiu, darbu. Esi labiau matomas, vertinamas ir tuo be galo svarbus savo šaliai. Džiaugiuosi, kad Londone kiekvienas iš mūsų šeimos paliko savo pėdsakus ir kad kažkiek žmonių aplink patyrė gilesnę pažintį su Lietuva per mus.

Išmintis: tėtis žino auksinę gyvenimo taisyklę: darbe – dirbti, o būnant su vaikais – bendrauti.

– Vis iššūkiai, sunkumai, dvasiniai katarsiai. O kaipgi laimė? Ar bent truputį buvote laimingi gyvendami svetur?

– Taip, mes patyrėme begalę laimingų akimirkų. Tačiau gyvenimas svetur tikriausiai niekada neleidžia atsipalaiduoti iki galo. Bent taip tikrai nenutiko mūsų šeimai. Išvykti yra įdomu, nauja, skatina tobulėti, išlikti aktyviam. Tačiau, mano nuomone, jokie pasiekimai, statusai ar užgyventi turtai nepakeis galimybės gyventi savo šalyje. Paragavęs emigranto duonos visuomet viena koja liksi emigrantu, nes jau esi tos patirties pakrikštytas. Ir nebūtinai blogąja prasme. Pripranti prie įvairovės, kitokių mastų, žmonių, bendravimo, socialinės kultūros. Tačiau ypač šiuo labai kitokiu mums visiems laiku man stipriai trūko namų – to besąlygiško atsipalaidavimo, didesnio saugumo.

Labai norėčiau, kad Vyriausybės norai susigrąžinti išvykusius taptų realiais sprendimais, padedančiais jaustis reikalingiems savo namuose. Lietuva per maža, kad galėtume ją dalyti į gyvenančius čia ir ten. Visi mes visur gyvenantys esam ta pati Lietuva. Ir kiekvienam ji savaip brangi. Pastaraisiais metais mūsų rajone, kuriame lietuvių buvo labai nedaug, ant naujos grindinio plytelės radau išraižytą žodį "Lietuva". Matyt, kažkuris darbininkas taip išsakė savo ilgesį, o gal pasididžiavimą. Suskaudo. Pajutau to žmogaus ilgesį, skausmą ir drauge norą bent kažkaip įsirašyti į šalies, kurioje gyvena, istoriją.

– Lietuvoje jau apšilote padus. Sakykite, kas kelia daugiausia šiltų prisiminimų atsigręžus atgal į metus, praleistus Londone?

– Pirmiausia – žmonės. Grįžusi jaučiuosi taip, lyg kažkur toli liko antri namai ir didžiulė mano šeima. Seminarų erdvė iš bet kokios salės sukurdavo šventyklos atmosferą, o sėdintieji ratu tapdavo artimi, nes mus visuomet jungdavo ypatingas atvirumas, nuoširdumas, noras išspręsti tai, kas slegia, siekis palengvinti kasdienybę. Tokie dalykai nepamirštami. Visus prisimenu, visi savaip brangūs.

Kita didžiulė dovana man buvo karantininis Londonas. Gyvenome visai centro pašonėje, todėl karantino metu mėgavausi kelionėmis dviračiu. Buvo labai gera pažinti tradiciškai ūžiančio megapolio nurimusias gatves, tyrinėti architektūrą, mėgautis nuostabaus grožio kiaurus metus žydinčiais parkais.

Anglija – nuostabiai turtingo kraštovaizdžio, labai senos istorijos šalis. Teko aplankyti Škotiją, Velsą, Kentą, Glastonberį, Stounhendžą, Snaudonijos nacionalinį parką, begalę pajūrio ir kitų vietų. Tai išties įspūdinga patirtis, atgyjanti mažais miesteliais su namukais šiaudiniais stogais lyg iš pasakų, siaurutėlėmis gatvėmis, viduramžių pilimis. Mūsų kaimynai stebėdavosi, kaip mes per vieną dieną įveikdavome kelis šimtus kilometrų į vieną pusę tik tam, kad pamatytume kokią naują vietą. Užtai dabar turim galybę įspūdžių ir prisiminimų. Grįžome labai labai turtingi jų.

– Kokia, jūsų nuomone, yra tipiška anglų šeima? Kuo ji skiriasi nuo lietuviškosios? Kokios pamatinės jos vertybės?

– Atvirai pasakius, Londone sutikti tikrų anglų šeimą – didžiulis iššūkis. Turbūt visiškai grynakraujų britų šeimos artimai ir nepažinome. Tik pavienius žmones. Britai – viduje tvirti, stabilūs, savimi pasitikintys ir greitai randantys temų pokalbiui žmonės. Jie visada pastebės kažkokią gerą tavo charakterio ar elgesio savybę. Žavėdamasi paslapčia stebėdavau anglakalbes šeimas. Į akis krito begalinė pagarba vienas kitam, mandagaus bendravimo manieros. Pastebiu, kad ir mano vaikai net lietuviškai išmoko dažniau dėkoti, vartoja daugiau mandagumo frazių. Būdamas svetur turi išmokti pagarbos vietos žmonėms, kraštui, kultūrai. Nes pagarba – vienas svarbiausių dalykų norint prisitaikyti  svetimoje šalyje. Ji tarsi atveria tau visas duris, nes ateini atvira širdimi. Nes svečias čia esi tu.

– Jūsų šeima puikiai susidorojo su emigracijos keliamais išbandymais. Išduokite paslaptį, kas buvo tie trys ar keturi drambliai, banginiai, ant kurių statėte naujo gyvenimo pamatus Londone?

– Manau, tie pamatai liko tie patys – tiek Londone, tiek ir Lietuvoje. Esminis principas, be kurio neįmanomi jokie santykiai, – tai pagarba sau ir kitam. O pagarba man pirmiausia susijusi su tiesa. Tiesos sau sakymas, o juo labiau gyvenimas pagal tiesos principus nėra jau toks paprastas dalykas. Todėl nuolat klausiau (ir tebeklausiu) savęs, kas man tikra, kas svarbu, ko aš noriu ir ko nenoriu; kaip jaučiuosi, kodėl taip jaučiuosi… To paties mokau ir savo vaikus. Neretai tiesa būna nelabai patogi. Bet nuolat stengiantis gyventi tiesoje su savimi ir su aplinkiniais pasidaro paprasta: vaikai jaučiasi saugūs, nes niekas nebando jų vedžioti už nosies ir manipuliuoti jų nuomone.

Dar vienas mūsų šeimos principas – prisiimti atsakomybę ir maksimaliai stengtis. Kad ir kur būtum – padaryk viską, ką gali geriausio. Ir tuomet paaiškės, kad gali labai daug. O kartais, kai aplinkybės susidėlioja visiškai nuo tavęs nepriklausomu būdu, ateina pamokos. Jas reikia išmokti. Be moralų, kaltinimų, kaltų ieškojimo ir teisimo. Nė vienas gyvenimo nenugyveno be klaidų. Aš nesistengiu vaikams diegti tobulumo. Veikiau mokau juos padaryti viską, ką jie gali. Dažnai procesas – svarbiau už rezultatą. Nes procese vyksta gyvenimas, teka mūsų kasdienybė, formuojasi charakteris ir mintys.

"Žmona čia turi virš 120 augalų, – vedžioja kamerą po jaukų savo namų kiemelį Vaidas. – Visko čia pas mus yra: nuo mandragorų iki tokių, kurių nė pavadinimų nežinome", – linksmai pasakoja vyras, sustojusio gyvenimo ritmui paįvairinti nusipirkęs net tris vištas.

– Ech, ta pandemija... Tai nuo juvelyrikos suksite prie ūkininkavimo?

– Oi, ne. Kadangi žmona alergiška parduotuviniams kiaušiniams, tai nusprendžiau pažiūrėti, gal naminiai tiks. Nupirkau vištų, padariau joms gražų gardą ir kasryt į jas bežiūrėdamas supratau, kad dabartinė mūsų visų situacija labai panaši į tų vištų: sėdime uždaryti garduose, lesame pusryčius, pietus, vakarienę. Skirtumas tik tas, kad nesame tokie ramūs kaip vištos (juokiasi).

– Kai dar pasaulio netemdė koronaviruso pandemija, dažnai matydavau jūsų stilingos juvelyrikos stendą įvairiuose mados, dizaino renginiuose Lietuvoje. Kaip tapote juvelyru?

– Dažnai skraidydavau į Lietuvą. Ir į kitas Europos šalis. O juvelyrika mano gyvenime atsirado ne iš karto. Daug kelio iki jos dar reikėjo nueiti... Nuo mažens svajojau būti architektu. Bet norint stoti į technikumą reikėjo palikti namus (esu kilęs iš Molėtų), tai aš, mamyčiukas, išsigandau. Baigęs mokyklą labai norėjau stoti į Dailės akademiją, bet giminėje nebuvo jokių menininkų – ir vėl pabūgau, kad nepavyks. Į tuometę sovietinę armiją eiti nenorėjau. Taip įgijau techninės kūrybos specialybę Vilniaus pedagoginiame universitete. Buvau smalsus ir kruopštus studentas. Iš 90 grupės draugų diplomus gavo maždaug pusė. Diplominį darbą rašiau tema "Juvelyrinių staklių gamyba ir skaičiavimas". Pats tuomet savo rankomis jas pagaminau, o baigęs studijas svajojau kurti autorinę juvelyriką. Bet ir vėl susidūriau su kliūtimi – keitėsi sistemos, prasidėjo Atgimimas, žmonės mokėsi gyventi kitaip… Tuo metu jaunam žmogui pradėti karjerą nuo nulio buvo sunku: nežinojau, kur gauti medžiagų darbui, sidabro.

Po visų tų negandų, užklupusių mūsų šeimą, įgijome tokį gerą posakį: „Jei kas neaišku, palik tai angelams: jie geriau žinos, ką daryti.“

– Vis dėlto tas ypatingas istorinis laikmetis nesukliudė jums įsukti sėkmingų verslų – turėjote užuolaidų, šviestuvų, interjero salonus visoje Lietuvoje. Turėjote viską, tik ne jaunystės svajonių išsipildymą?

– Žinote, kai vilkeliu sukiesi versle, apie tas rožines jaunystės svajones nėra kada galvoti. Diena veja naktį, naktis – dieną… Darbuotojai atostogauja, o mes su žmona, net ir turėdami pinigų, apie atostogas galime tik pasvajoti, nes turime prižiūrėti verslus. Užtat, kai 2008–2010 m. į Lietuvą atkeliavo ekonomikos krizė, tai griuvo viskas, ką mudu su Ingute statėme daugybę metų.

– Bet būtent tuomet jums tarsi nuo akių nukrito uždanga?

– Tikrai. Dažnai žurnaluose mes matome sėkmingai dirbančius verslininkus, jų namus, jachtas, tik niekas nepagalvoja, kiek jiems tai kainavo – nervų, sveikatos, laiko, atimto iš šeimos. Ar žinote tą anekdotą, kaip anglas keliavo po Indiją ir sutiko po medžiu medituojantį jogą? Anglas sako: "Kaip tau pavydžiu: sėdi čia be rūpesčių saulutės atokaitoje, o man darbas, vaikai, būsto kreditas gyventi neduoda." Tuomet indas ir jį kviečia pasėdėti, pasidžiaugti saulute drauge, bet anglas sakosi negalintis. O indas jam į tai ramiai: "Na, negali, tai negali…" Ir man šitas jo "negali, tai negali" skamba ausyse tarsi mūsų visų – bėgančių, skubančių, kuriančių verslus, bet nespėjančių pasimėgauti gyvenimu – priekaištas. Nes, kai sustoji ir ramiai pagalvoji, – viskas priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo. Aš paskelbiau bankrotą ir pasirinkau gyventi kitaip. Bankrotas tarsi atvėrė man langus, suteikė sparnus. Pagaliau su žmona tapome laisvi kaip paukščiai ir galėjome skristi ten, kur norime.

Laimėjo: Gaižauskai džiaugiasi, kad uždarę verslą ir sumažinę šeimos poreikius turi daugiau laiko ir galimybių keliauti.

– Taip atsidūrėte Ispanijoje?

– Iš pradžių mąstėme apie žmonos pamėgtą Portugaliją. Daug jos vietų buvome matę, automobiliu su vaikais apkeliavę. Bet atsidūrėme Denijoje, labai gražiame miestelyje tarp Alikantės ir Valensijos, prie Viduržemio jūros. Tai nedidelis turistinis miestelis su senovine maurų pilimi, su pačia seniausia pajūrio gyvenviete, gyvavusia 1200 m. pr. Kr. Čia nuostabus klimatas, todėl kasmet Denijoje treniruojasi daug sportininkų (tarp jų – ir iš Lietuvos). Kiek girdėjau iš medikų, šioje vietoje yra mažiausia slėgio kaita, todėl labai daug žmonių po sudėtingų operacijų keliasi čia pagyventi. Ispanijoje kur kas daugiau saulės, o tai irgi atsiliepia sveikatai. Dar gyvendamas Lietuvoje ir dažnai lankydamasis Ispanijoje pastebėjau, kad mano pažįstami ispanai čia beveik nesikeičia. Aš tyrinėju prieš veidrodį savo raukšles, o jie tarsi užsikonservavę. Čia net 15–20 metų senumo mašinos atrodo kaip naujos. Ir laikas Denijoje visai kitaip eina: nepastebi, kaip diena prasideda ir kaip ji baigiasi.

– Taigi pirmuosius metus po bankroto nusprendėte nedaryti nieko – tiesiog triūsti aplink savo naujus namus, stebėti aplinką, skaityti ženklus…

– Taip ir buvo. Vaikai pradėjo lankyti ispanakalbę mokyklą. Dukra Ieva, kadangi labai norėjo gyventi Ispanijoje, būdama septyniolikos, pati nuėjo ir susitvarkė priėmimo į mokyklą dokumentus, dar brolį užrašė. Aš pats pirmus metus tiesiog krapštinėjausi aplink namą, jaukinausi aplinką, žmones. Įdomu, kad tyliai ramiai begyvenant man iš pasąmonės ėmė kilti kaskart vis naujų vaizdinių. (Nieko blogo nepagalvokite: žalingų įpročių neturiu, "žolės" nerūkau.) Mintys manęs neapleisdavo nei dieną, nei naktį. Staiga imi ir atsimeni, kad kažkada per griežtai pašnekėjai su savo darbuotoju, kažkam neatsilyginai už gerą darbą ir t.t. Tiesiog esant tos ramybės būsenos į paviršių ėmė lįsti mano buvusio gyvenimo klaidos. Teko pamėginti jas ištaisyti…

– Ar tiesa, kad išeitį – ką veikti toliau – jums pasufleravo būtent žmona Inga, priminusi jaunystės svajones apie juvelyriką? Tai ji sakė, kad turite auksines rankas ir kad kadaise tomis rankomis gaminote sudėtingiausias juvelyrikos stakles?

– Taip, Ingutė visais laikais buvo mano angelas sargas. Ji mane nuramino, kad verslauti gali visi, užtai ne visi gali būti juvelyrais. Ir tas jos pasitikėjimas, kad viskas bus gerai, įtikino ir mane. Taip žingsnis po žingsnio aš pradėjau eiti juvelyrikos link. Kai išsigrynino mintis, ką norėčiau veikti toliau, lyg tyčia ėmė rastis ir reikalingų žmonių. Vienas paskambino, kitas pasiūlė, trečias padėjo. Po visų tų negandų, užklupusių mūsų šeimą, įgijome tokį gerą posakį: "Jei kas neaišku, palik tai angelams: jie geriau žinos, ką daryti."

– Iš šito posakio spėju, kad esate tikintys žmonės. Bent jau angelais?

– Nesu tradiciškai tikintis žmogus, bet turiu tam tikrą savo filosofiją, kuri man padeda lengviau gyventi. Aišku, taip befilosofuodamas tu negali gulėti ant lovos ir laukti, kol pinigai patys iš dangaus ims kristi. Turi ne vien tiktai norėti, bet ir pats iniciatyvą parodyti. Dėti pastangas – tiek norais, tiek ir darbais. Ir žodžius į visatą leisti atsakingai, nes, patikėkit, jie pildosi…

– Ką turite omenyje?

– Įsitikinau, kad mūsų garsiai ištarti žodžiai – labai galingas užtaisas. Dabar, prieš kažką sakydamas, jau gerai pagalvoju. Kaip šiandien pamenu tą dieną, kai jau buvome visus savo verslus, parduotuves gerai įsukę, patys atsistoję ant kojų. Tuomet nupirkau Ingutei gero vyno ir pasakiau: "Pagaliau galime pradėti gyventi sau…" Tai buvo gruodžio mėnuo, o vasarį prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė, kuri neaplenkė ir mūsų. Pamažu pradėjome uždarinėti savo parduotuves. Kai jau susikūrėme gyvenimą Ispanijoje (puikioje turistinėje vietoje atsidarėme juvelyrikos galeriją), aš ir vėl garsiai pasakiau: "Na, štai… Gerai pasielgėme, kad atsikraustėme čia gyventi ir atidarėme juvelyrikos saloną. Turistų čia visada bus…" Ir tada prasidėjo koronė. Todėl dabar, prieš ką garsiai sakydamas, visada pagalvoju.

Ir aš buvau ne išimtis – taip pat įšokau į tą greitąjį gyvenimo traukinį, todėl nė nepamačiau, kaip užaugo mano vaikai. Tai prarastas laikas. Niekada jo nebesugrąžinsiu.

– Ar dabar, jei Dievas leistų grįžti į tą patį atskaitos tašką, kai buvote verslininku, tik nesuplanuotų ekonomikos krizės, norėtumėte viską pradėti nuo pradžių?

– Manau, kad ne. Dėl daugelio priežasčių. Bet pagrindinės turbūt būtų šios: nervai, stresas, didžiulė atsakomybė, reikalai su bankais. Atimtas laikas iš savo vaikų, tėvų, draugų. Bet toks tuomet buvo laikas. Vos atgavę laisvę, matyt, norėjome lygiuotis į Europą ir kuo greičiau tapti tikrais europiečiais. Gal todėl visi buvome darboholikai. Lietuvą užvaldė supermamos ir supertėčiai. Visi skubėjo kuo daugiau suspėti. Ir aš buvau ne išimtis – taip pat įšokau į tą greitąjį gyvenimo traukinį, todėl nė nepamačiau, kaip užaugo mano vaikai. Tai prarastas laikas. Niekada jo nebesugrąžinsiu.

Galimybės: „Kai Dievas užveria duris, būtinai palieka atvirus langus“, – įsitikinęs jaunystės laikų svajonę įgyvendinęs Vaidas.

– Yra toks posakis, kad kai Dievas nori įteikti žmogui dovaną, suvynioja ją į problemą. Kaip manote, ar jūsų bankrotas vis dėlto buvo Dievo dovana?

– Tada taip neatrodė (juokiasi). Užtai dabar tvirtai žinau, kad taip. Kartais tie, vadinkime, Dievo veiksmai yra mums labai nepriimtini, bet galutinis rezultatas dėl jų išeina geras. Dabar tikiu, kad niekas ir niekada nevyksta veltui. Viskas yra už mus ten aukščiau sudėliota. Ne veltui aš išsirinkau tokią žmoną. Aš – svajoklis, Ingutė – realistė. Esame puiki komanda: vienas kitą papildome. Žmona tarsi mano saugiklis. Jei laiku nespės išjungti, galiu iššauti su trenksmu! Ne veltui gauname ir vienokius ar kitokius draugus, kaimynus. Tai vis gyvenimo pamokos. Po verslo bankroto aplink save ėmiau pastebėti daug įdomių dalykų. Bet kodėl jie pradėjo vykti – turbūt taip niekada ir nesužinosiu. Nuo to laiko ėmiau labiau pasikliauti ne protu, bet nuojauta. Labiau stebėti ženklus. O jie rodomi visada. Tik dažniausiai taip skubi, kad nė iš tolo jų nepastebi.

– Kaip suprantu, šiuo metu dėl savo ateities esate visiškai ramus. Atradęs juvelyriką, pamiršote apie artėjančią pensiją. O juk anksčiau dažnai apie ją pagalvodavote?

– Kai dar gyvenau Lietuvoje, "Sodra" man irgi siuntinėdavo ataskaitas apie sukauptą stažą pensijai gauti. Tada ji neatrodė labai viliojanti. Tik pradėjęs juvelyro kelią šiuo klausimu radau ramybę. Supratau, kad jei moki kokį nors amatą – pensija tau nebaisi. Tikiu, kad mėgstama veikla mane maitins iki gyvenimo pabaigos. Ir teiks džiaugsmą. Neseniai važiavome su žmona į parduotuvę. Įeiname, o ten sėdi kokių 85 metų močiutė. Man visada kelia pagarbą žmonės, kurie ne rauda, kaip blogai gyventi, bet dirba. Ji taip maloniai mus aptarnavo, o juk galėtų prie televizoriaus sėdėti, pensija mėgautis. Manau, kad kūrybiškiems žmonėms toji pensija nedidelis baubas. Todėl apie ją daugiau nebegalvoju. Net juokinga, kad mes tarsi kokie maratonininkai: bėgame per visą gyvenimą iki finišo, kurį mūsų valstybės vadovai vis nukelia ir nukelia tolyn… O tas finišas kaip ant ratukų: bėga drauge su tavimi.

– Apie pensiją jau nebegalvojate, bet apie Lietuvą, ten likusius tėvus, draugus vis dar pamąstote? Ko labiausiai pasiilgstate gyvendamas Ispanijoje?

– Tėvų. Draugų. Dar kaimo. Bet tokio, kaip kad seniau būdavo pas močiutę, kai tėvai palikdavo savaitei, dviem. Pasiilgstu kelionių po Lietuvą ir po skirtingus Ispanijos regionus. Man patinka judesys, nes pakeliavus atsiranda daugiau impulsų kūrybai. Darau ne tik juvelyrinius dirbinius. Laisvalaikiu tapau. Praeitą rugsėjį, nors jau buvo karantinas, keliavome po Šiaurės Ispaniją, Portugaliją. Pastarojoje nereikėjo kaukių nešioti, tai ji knibždėte knibždėjo ispanų, atvažiavusių pabūti be kaukių, pakvėpuoti grynu oru. Aplinkos pakeitimas labai mane stimuliuoja.

– Ar lengvai išmokote ispanų kalbą?

– Ispanų kalbos mokiausi dar gyvendamas Lietuvoje. Šiuo metu suprantu ją geriau, nei kalbu. Mano klientai – žmonės iš viso pasaulio, tad kalbos įgūdžių visiškai pakanka. Šiuo metu su žmona pajuokaujame, kad visai neblogai nemokėti ispanų kalbos. Tuomet žinias per vietinę televiziją interpretuojame taip, kaip patys suprantame. O draugai, likę Lietuvoje, skundžiasi, kad jiems televizoriaus išvis nebesinori jungti. Šiuo keistu pandemijos, karantinų laiku turbūt geriau daugiau ko nesuprasti, nei suprasti.

– Kokias ispanų savybes pamėgote čia pagyvenę?

– Man patinka, kad jiems negaila pasakyti komplimentą. Tarkim, kokia graži mano juvelyrika (juokiasi). Juk geras žodis nieko nekainuoja. Jiems negaila pasakyti "ačiū". Ne kartą yra pasitaikęs ir toks atvejis, kad kaimynas sumoka tavo sąskaitą. Iš draugiškumo. Čia gyvendamas gali netikėtai rasti kokį 30 kg apelsinų, paliktų prie vartų.

– Kertu lažybų, kad daug lietuvių, kadaise palikusių tėvynę, ironiškai pasakytų: "Betgi vis tiek ispanų akyse liksite tik emigrantai…"

– Viskas priklauso nuo tavo požiūrio, jausenos. Čia panašiai kaip ir apranga – jautiesi gražiai ar negražiai apsirengęs. Dauguma mūsų, lietuvių, kadaise gyvenome Sovietų Sąjungoje, kur tokio žodžio "emigrantas" išvis nebuvo. Jei dabar iš principo lieka tos pačios taisyklės – ES kaip viena šalis, tai kodėl aš, gyvendamas Ispanijoje, turėčiau jaustis kaip emigrantas? Teoriškai čia aš savas, o praktiškai yra taip, kaip žmogus jautiesi. Mūsų šeimos situaciją Ispanijoje lengvina dar ir tas faktas, kad Denija – turistinis miestelis. Čia labai daug turistų, užsieniečių. (Bent jau buvo iki pandemijos.) Mūsų gatvelėje penkiolika namų, o iš to skaičiaus – tik vieni ispanai… Visi kiti atvykėliai. Sunku jaustis čia emigrantu. Nediskriminuoja mūsų nei policija, nei banko darbuotojai, nors ne viskas čia mums dar aišku. Prašai pagalbos – ją ir gauni. Čia gyvenantys ispanai tikrai labai geranoriški užsieniečių atžvilgiu.

Net ir sukūrusios šeimas, augindamos vaikus, viena nuo kitos toli nepabėgo – laukimo mėnesius išgyveno kartu, o dabar draugauja šeimomis ir vyrai randa bendrą kalbą. Ateityje planuoja gal net uždainuoti kartu, nes tokių pasiūlymų jau sulaukia.

– Ar jūsų šeimos gerai sutaria, ar vyrai susibėgę randa bendrą kalbą?

Ineta: Žinoma, kad draugaujame, tik karantino metu retai matomės. Smagu, kad paaugę vaikai ėmė vis daugiau bendrauti – ypač gerai sutaria Irūnos Toras su mano Bernardu, jų amžiaus skirtumas – tik vienas mėnuo. Kai aš laukiausi antrojo vaikelio, Irūna nešiojo savyje pirmagimį Torą. Abi vaikštinėjome su pilvukais. Pasirodo, daug ką reiškia amžius: reikėjo išlaukti, kol berniukai paaugs ir taps neišskiriamais draugais. Irūnos Glorija dar nelabai linkusi leistis į kalbas, bet neprabėgs nė metai, kaip ji irgi lakstys drauge su visais vaikais.

Irūna: Jeigu ne karantinas, draugautume dar labiau. Man sesuo yra pagrindinė patarėja bet kokiais klausimais. Esu už ją vyresnė metais ir dviem mėnesiais, bet dabar to visiškai nesijaučia kaip vaikystėje. Tuomet buvo laikas, kai ji manęs klausydavo kaip vyresnės (juokiasi). Džiugu, kad ir mūsų vyrai randa bendrą kalbą. Kad susitikus nereikia jų užimti, nes su sesute ir taip turime reikalų.

– Ir dabar nuotraukose judviejų akys žiba, kibirkščiuoja, matau tarsi kokius velniukus juose. Ar pasiutusios buvote, kai augote pas mamą? Kokią didžiausią šunybę viena kitai esate iškrėtusios vaikystėje?

Ineta: Nežinau… Nedaug tų šunybių krėsdavome viena kitai. Didžiausia, kurią prisimenu, tai Irūnos darbas (juokiasi). Mokykloje Užgavėnių šventei ji darė kaukę. Reikėjo iš kojinės iškirpti akis. Tai ji užmaukšlino man tą kojinę ant galvos ir kažkodėl tik tada kirpo… Aišku, įkirpo man! Nieko labai baisaus ir skausmingo neįvyko, bet prisiminimas įstrigo.

Irūna: Visko būdavo senais laikais – esame ne sykį ir susimušusios, ir apsispjaudžiusios, ir su mėlynėmis abi namo parėjusios. Bet ta patirtis su Užgavėnių kojine, kurią labiausiai prisimenu, ir man nemaloni.

Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Ne šventieji puodus lipdo – ne šventos ir seserys būna, kol užauga, subręsta, surimtėja. Ar tarp jūsų vaikystėje egzistavo,  tarkim, pavydas?

Ineta: Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

Irūna: Šiaip mokykloje aš buvau visai nebloga mokinė, bet, prasidėjus paauglystei, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mokslai ėmė neberūpėti, pradėjau maištauti. Kadangi mokėmės toje pačioje klasėje ir dažnai sėdėjome tame pačiame suole, maždaug nuo aštuntos klasės ėmiau pavydėti sesei sėkmės moksluose. Ypač to stropumo ir loginio mąstymo, kuris ir dabar jai dažnai padeda gyvenime. Šiuo metu irgi pavydžiu Inetai (tik jau baltu pavydu) užsispyrimo ir kategoriškumo tam tikrose situacijose. Nes aš esu iš tų, plaukiančių pasroviui. Jei ne mano vyras, dar nežinia, kur nuplaukčiau. Man reikia kitų nuomonės, kitų paskatinimo, o štai Ineta – labai stipri asmenybė. Su tokiu tvirtu ir nepalenkiamu charakteriu net Lietuvos prezidente galėtų būti.

Jubiliejus: kovo 9-ąją Ineta Puzaraitė-Žvagulienė (kairėje) atšventė 30-metį. Geriausia dovana jubiliatei – sesės buvimas šalia.

– Esate panašios, bet vis dėlto ne dvynės. Ar mokykloje jus dažnai painiodavo, juolab kad ir vardai – Ineta ir Irūna – skamba panašiai?

Ineta: Mokykloje mūsų niekada nepainiodavo. Esame panašios tik tiems, kurie mus mato pirmą kartą. Visi kiti žino, kad esame be galo skirtingos tiek išvaizda, tiek vidumi. Dažniausiai mus supainioja tik dėl vardų.

Irūna: Mus reikia pažinti, kad suprastum, kokios mes skirtingos. Todėl mokykloje niekas ir niekada mūsų nepainiojo. Nebent gatvėje kažkas per klaidą apsipažindavo. O "Mokinukių" laikais tikrai supainiodavo. Jei pamenate, mes po tomis savo koncertinėmis kepurėlėmis slėpdavomės. Tad, kol neišlindom iš po jų abi kaip asmenybės, tol ir painiodavo. Ir dabar esame absoliučiai skirtingos – kaip diena ir naktis. Bendra gal tai, kad abi esame be proto jautrios: vienas, du – ir jau bliauname kaip maži vaikai. Abi labai šeimiškos. Tos dvi savybės mus išties vienija.

– Abi esate atlikėjos. O ar žinote, kokia šiuo metu mėgstamiausia jūsų sesers muzika? Beje, kokie jausmai užplūsta prisiminus "Mokinukių" laikus?

Ineta: Aš manau, kad Irūnos mėgstamiausia muzika yra ta, kurią ji pati kuria. O apie "Mokinukių" laikus dažniausiai kalbame tik tada, kai susitinkame su kitomis grupės merginomis. Jos visos – Lietuvoje, tik dar ne visos mamytės.

Irūna: Hmm… Manyčiau, kad Ineta klauso įvairios muzikos. Kai buvome paauglės, turėjome bendrą draugų ratą, tai ir tas muzikinis skonis buvo panašus. Šiandien net bijau ir spėlioti. O "Mokinukių" laikus primename su didžiule nostalgija. Tas ryšys su grupės merginomis labai stiprus iki šiol. Štai kad ir bet kokia mūsų repertuaro daina – tiek žodžius visos mokėsime, tiek ir choreografijos nebūsime pamiršusios. Nors rytoj galime eiti į sceną ir dainuoti (juokiasi). Iš tiesų buvo tokių minčių – atgaivinti mūsų grupę ir surengti "Mokinukių" turą per Lietuvą. Bet surink, kad geras, šešis suaugusius žmones. Sudėtinga. O važiuoti į koncertą trims ar keturioms, kai kadaise buvome šešių merginų grupė, tikrai nesinori.

Niekada nieko Irūnai nepavydėjau ir nieko nepavydžiu. Kad ir kiek, kad ir kokių pranašumų sesuo turėtų – man vis tiek didelis džiaugsmas, kai jai sekasi.

– Kertu lažybų, kad "Mokinukių" laikais abi turėjote įdomių, o gal net įkyrių gerbėjų?

Ineta: Turėjome, ir tikrai daug. Buvo net tokių, kurie sekiodavo iš vieno koncerto į kitą, iš ledo pjaustė širdis. Vieną tokį gerbėją turėjau, kuris net dvejus metus į visus "Mokinukių" koncertus važiuodavo. Ir kiekvienąsyk – su didžiausiomis puokštėmis gėlių ir dovanų. Buvo ir įkyruolių, kurių elgesys kartais net gąsdindavo.

Irūna: Pasitaikydavo ir keistų atvejų. Tarkim, važiuojame visos vienu autobusiuku po koncerto namo, o kažkokia mašina taranuoja mūsų automobilį. Rodo, kad sustotume. Vairuotojas pamano, kad kažką pamiršome ar kažkas jo mašinai atsitiko… Stabteli. O tada į mūsų autobusiuką sušoka būrys gerbėjų, kurie sako, kad tik nori pamatyti mūsų akis. Ne girti ir ne kokie asocialūs. Kiti laikai buvo, gerbėjai kultūringai elgdavosi, jokių blogų minčių tuomet mums nei dėl jų, nei dėl savęs nekildavo… O vieną gerbėją turėjau maždaug 60-ies. Jis važinėdavo į visus mūsų koncertus. Sykį pakvietė "Mokinukes" padainuoti savo gimtadienio šventėje, po kurios atbėgo uždusęs pas mus į autobusiuką ir klausia (buvo jau vakaras, prieblanda): "Kuri čia Irūnos ranka?" Iškišau savo ranką ir pajutau, kaip jis įspraudė į ją kažin kokį popieriuką. Na, galvoju sau, koks nors meilės raštelis (tokių gaudavau išties nemažai). O išlanksčiusi pamačiau, kad ten 200 litų! Bet vienas atvejis vos nesibaigė tragiškai. Tais laikais koncertuodavome be jokios apsaugos. Atrodė, kad nieko negali atsitikti. Bet po vieno koncerto, jo vedėjui paskelbus, kad tai buvo paskutinė "Mokinukių" daina, keli šimtai vaikų puolė ant scenos ir ėmė spausti mus prie sienos. Ne juokais išsigandome. Ir vairuotojas, ir vadovė Laima, tai išvydę, puolė mūsų gelbėti. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi, bet galėjome būti sutryptos minios.

– Kai vykstate viena pas kitą į svečius, turbūt dar telefonu užsisakote, kokių vaišių norėtumėte. Tad paatviraukite, ką skaniausiai gamina jūsų sesė?

Ineta: Irūna labai skaniai gamina makaronus. Ir su mėsa, ir su daržovėmis. Tai aš jau dabar norėčiau jos makaronų. Kai pagalvoju, net seilės kaupiasi.

Irūna: Ineta – tobula šeimininkė. Ir jos vyras Ąžuolas labai skaniai gamina. Kad ir kada atvažiuosi, skanumynų bus pilnas stalas. Ji nerealiai kepa picas. Inetos gaminamos burokėlių, fetos, saulėgrąžų ir gražgarsčių salotos – pačios gardžiausios! Žodžiu, viską toji mano sesė moka. Ir kugelį kepti, ir vėdarų pagaminti, ir cepelinų išvirti greita. O aš tokia truputį tinginė – man tik kad greičiau ir paprasčiau. Bet jei niekas netrukdo (vaikai ant sprando nesikaria), tai ramiai gaminti aš irgi mėgstu: turiu jausti to kūrybinio proceso malonumą.

– Kokios trys sesės savybės labiausiai patinka? Ir viena – kuri labai nepatinka?

Irūna: Pirma savybė – užsispyrimas. Jei jau ką Ineta nusprendė – nepajudinsi: savo gyvenimą ji tvarkosi pati. Antra – šeimiškumas. Trečia – barbiškumas šimtadarbiškumas (juokiasi). Vienu metu Ineta gali daryti daugybę darbų. Aišku, ji dėl to pervargsta ir dažnai pamiršta save. Štai ši savybė man labai nepatinka. Kartais tokią išsekusią aš ją surandu. Bet argi klausys mano patarimo? Turbūt ne... Ineta turi amžiną pasiteisinimą, kad darbai patys nepasidarys ir už ją niekas tų darbų nepadarys.

Ineta: Mane žavi Irūnos atsakingumas, talentas ir kantrybė. Tokios savybės, kad labai jau nepatiktų, net nežinau...

– Ar mokykloje turėjote pravardes? O grupėje "Mokinukės"?

Irūna: Aš Inetą iki šiol dienos vadinu Junioru (Mažąja). O mokykloje turėjau vardo trumpinį: draugai mane vadindavo arba Ire, arba Irute. Bus liuks, kai tapsiu močiute – močiute Irute!

– Kad jau prakalbome apie močiutes, sakykit, ar mokate daug pasakų, kurias dabar sekate savo vaikams, o kada nors gal seksite ir savo anūkams?

Ineta: Vaikiškų pasakų moku labai daug. Populiariausia turbūt – kaip melagiams auga nosis… Nors tas vaikiškas melas, manau, yra nekaltas. Ne visada tie vaikai supranta, ką ir kodėl meluoja.

Irūna: O man Toras neleidžia pasakų iš knygos sekti – visuomet prašo mintinai! Gal dėl to, kad jau be galo daug tų pasakų iš knygų esame perskaitę. Tenka jas kurti ekspromtu. Paprašau, kad Toras pasakytų man vieną žodį, ir tuomet jau fantazuoju. Kartais ir apie zombius tenka pripaistyti, tik būtinai apie gerus. Kartais save pagaunu, kad vos ne miegodama šneku bet ką, bet įvykių siužetams kol kas nepritrūkstu.

– Velykos – gražiausia pavasario šventė. Kaip jas švęsdavote dar tais laikais, kai abi su seserimi gyvenote pas tėvus?

Irūna: Verbų sekmadienį eidavome į bažnyčią su verbomis ar kadagių šakelėmis. Su mama, su močiute. Kiaušinius margindavome svogūnų lukštais – senoviškai. Piešdavome ant kiaušinių vašku, baksnodavome vinukais, įsmeigtais į pieštukų galus.

Ineta: Velykos, visų pirma yra šeimos šventė. Ir tas kiaušinių marginimas vienija, ir laukimas – kokie jie bus, kai ištrauksi iš dažų? Ir dar labai įstrigę į atmintį, kad antrą Velykų dieną abi eidavome į sodą ieškoti tėvų paslėptų saldainių. O dabar jau savo vaikams prislapstome šokoladinių zuikučių ir kiaušinių.

Trumpai – apie save

Ineta Puzaraitė-Žvagulienė: šiuo metu dirbu leidybos-prodiuserių kompanijoje. Administruoju ne vieną įmonę, dirbu prie įvairių projektų. Esu įkūrusi privatų vaikų darželį. Bet svarbiausia – esu žmona ir mama. Per karantiną dirbti namie, kai aplink sukiojasi mažamečiai vaikai: penkerių Barbora ir trejų Bernardas – tikrai nemažas iššūkis. Kai sėdi namuose ir visos darbo priemonės tau po ranka, viršvalandžiai tampa įprasti. Tad vyrui Ąžuolui tenka ne tik užsibūti su vaikais kieme, bet ir pasirūpinti ūkiu. Pernai vasarą pradėjom žengti pirmuosius ūkininkavimo žingsnius. Įsigijome vištų, ančių, net avį ir ožkytę.

Irūna Puzaraitė-Čepononienė: šiuo metu esu šimtaprocentinė mama ir namų šeimininkė. Mano pirmagimiui Torui – treji su puse, o dukrelei Glorijai greitai bus dveji. Pastaruoju metu jau pradėjau rodytis viešumoje – TV laidų filmavimuose. Stebiuosi, kad ne vienos laidos prodiuseriai kviečia dalyvauti abi su sese, to anksčiau niekada nebūdavo. Tad kyla visokiausių minčių dėl bendrų projektų, bendrų su Ineta dainų. Juolab kad su vyru Roku pradėjome patys kurti muziką, ją programuoti. Nors Rokas – karininkas, bet labai meniškos sielos žmogus. Kurti muziką jam tarsi hobis. Prieš keturiolika metų susipažinome viename vakarėlyje irgi per muziką. Įsikalbėjome, kad abu mėgstame tą patį muzikos stilių ir net ta pačia muzikos kūrimo programėle darome pirmuosius muzikinius bandymus.

Skulptorius nuo Dievo

Saulius, Audronė, Banga – visi trys Lampickai turi meno kūrėjo statusą, tik jų veikla skirtinga. Štai Audronė yra kiaušinių marginimo vašku meistrė, o dukra Banga ne tik tęsia margučių tradiciją šeimoje, bet ir kuria žaislus. Saulius be galo dėkingas savo moterims už draugišką kritiką ir palaikymą, o sūnui, šiuo metu gyvenančiam Švedijoje, – už feisbuko puslapio administravimą.

Pats save Saulius vadina skulptoriumi nuo Dievo. Taip jam atrodo, nes pagal specialybę ir baigtus mokslus abu su žmona galėtų būti apželdintojais (baigė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją).

"Galėjome būti gėlininkais, bet patraukė kiti dalykai. Audronė dabar internetu visam pasauliui kiaušinių marginimo edukacijas veda, o aš į skulptūrą patraukiau – kryždirbystę, dievadirbystę…" – aiškina skulptorius, jau turintis ir talentingą mokinį – Artūrą Janicką. Abu – tiek mokytojas, tiek jo mokinys – spėjo už savo gražius darbus ir po "Aukso vainiką" laimėti, respublikinio konkurso laureatais tapti.

Ar negaila mokiniams visų medžio drožybos paslapčių išduoti – o jei patį mokytoją pralenks?! Saulius tik nusijuokia: "Jei atvirai, jokių paslapčių neturiu. Gal atrodys ir nekukliai, bet leidžiu save ir kopijuoti, ir darbus fotografuoti, – juk vis tiek taip nepadarys. Jau 30 metų šitame vežime sėdžiu, tad esu gerai nagus atmušęs."

Šiuo metu su žmona Alytuje gyvenantis skulptorius ir kauniečiams gerų žodžių negaili, mat šie dažnai pas jį į svečius atvažiuoja, jo darbus giria.

Viskas atrandama pamažu

Anot medžio drožėjo, jis visas šio amato subtilybes atrado pamažu. Pamažu medį prakalbino, vėliau ir padažyti pabandė. Nedrąsu buvo prieš dvylika metų pradėti dažyti savo skulptūras, bet nusprendė paeksperimentuoti.

Širdis: "Negali skulptūrų protu daryti", – sako supratęs svarbiausią tiesą S.Lampickas.

"Tradicinėje lietuvių skulptūroje dažoma buvo visais laikais, tik prie sovietų valdžios bandė tai menininkams iš galvos išmušti. Bet mano dievaitis –  žemaitis Stanislovas Riauba taip darė, tad nusprendžiau ir aš pamėginti", – aiškina geriausias Alytaus apskrities tautodailininkas, apie kūrėjo talento ir darbo santykį kalbantis labai paprastai.

"Kaip ir sakiau, yra kūrėjas nuo Dievo ir yra kūrėjas nuo žmonių atėjęs… Kadangi ilgus metus esu dirbęs pedagoginį darbą, tai žinau, kad amato galiu išmokyti beveik kiekvieną norintį. Bet ar jis dirbs įdomiai, ar įkvėps skulptūrai gyvybę – štai kur klausimas!" – filosofuoja jis.

Kopijuoti? Nesąmonė. Gamta tokia graži, kad gražiau už ją jokiame mene jos kūrinių nepavaizduosi.

Saulius sakosi nepraleidžiantis nė vienos respublikinės parodos: nori pasižiūrėti kolegų darbų. Pasak jo, vienų tobulėjimą smagu stebėti, o kitų stovėjimas vietoje jo nedomina.

"Kai pats pradėjau kurti, manau, šito talento tikrai neturėjau, – atvirauja S.Lampickas. – Apie 1989–1990-uosius, kai tik pradėjau važiuoti į plenerus, vyresni drožėjai man davė aiškiai suprasti: nėra čia tau ko laiką gaišti… Tiesa, vienas jų vėliau atsiprašė. Sakė niekaip netikėjęs, kad iš manęs kažkas gero išeis", – juokiasi užsispyrėlis, savo amato pradžioje neturėjęs nei tinkamų įrankių, nei žalio supratimo apie drožybos amato subtilybes.

Meistravo nuo vaikystės

Nuo mokyklos laikų Sauliui patiko drožinėti, meistrauti. Gimė jis Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje.

"Kadangi gyvenome prie miško, parvilkdavau į namus kokią liepą ir pjaustinėdavau tuo paprastu, duonai raikyti skirtu peiliu. Niekas nepamokė, kad iš pradžių liepos pliauską reikia gerai išdžiovinti, – mat šlapia nesipjauna. Interneto nebuvo, o ir drožinėjančių aplink nepažinojau. Senelių neturėjau – karo pradžioje juos sušaudė. Tiek iš mamos, tiek iš tėvo pusės. Užtai mama labai gražiai paišė, siuvinėjo… Galbūt iš jos ir paveldėjau tą meno geną, nors pats piešti visai nemokėjau", – pašnekovas leidžiasi nešamas prisiminimų.

Baigęs mokyklą nestojo į menus – pabijojo. Bet visą gyvenimą  mėgėjiškai drožinėjo ir apie menus svajojo.

Staiga surimtėjęs Saulius sako, kad su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, Sąjūdžio gimimu tarsi iš naujo atgimė ir jis. Gavo šansą kaip skulptorius, kaip medžio drožėjas. Tada jau buvo persikėlęs į Alytų, į žmonos gimtinę. Ir vieną dieną Dzūkijos tautodailininkų sąjungos pirmininkas pakvietė Saulių padirbėti į vieną plenerą. Pakliuvo tuomet S.Lampickas tarp puikių meistrų ir išdrožė savo pirmąjį darbą – Kristų, nešantį kryžių.

"Dabartinėmis akimis žiūrint, – svarsto jis, – tas darbas gana primityvokas buvo, bet kažkodėl menotyrininkams patiko. Tokia tad buvo mano pradžia…"

Išieškota: pasak S.Lampicko, skulptūroje už techniką ir natūralias proporcijas kur kas svarbiau nuoširdumas.

Jaučia angelo globą

Kūrėjas vadina save laimingu žmogumi, mat jo svajonė – būti skulptoriumi – išsipildė su kaupu. Belaukdamas 60-mečio dažnai pamąsto apie gyvenimą.

"Likimu negaliu skųstis. Pats drožiu angelus, bet gal ir koks tikras angelas mane saugo. Tai koją esu susižeidęs, tai pirštą nusiobliavęs ar rietuvę lentų ant savęs užsivertęs – bet labai laimingai. O sykį kritau su kopėčiomis nuo stogo maždaug iš 3 m aukščio. Bekrentant, kaip sakoma, visas gyvenimo filmas pro akis prabėgo, bet kažkaip sugebėjau tuomet ant kojų nušokti. Susitrenkiau labai, bet gyvas likau", – pasakoja menininkas, apie kurį 2011 m. buvo išleista monografija "Saulius Lampickas. Sparnuota medžio drožyba".

Saulius sako, kad jo gyvenime būta visokių situacijų, kurios galėjo baigtis tragiškai, bet yra sveikas ir gyvas. Todėl tiki, kad išties turi savo angelą sargą – ne tik išdrožtą iš ąžuolo. Šį medį S.Lampickas dažniausiai renkasi savo drožiniams. Jis neieško įmantriai susisukusių medžio šakų ar šaknų, kurios pakuždėtų būsimos skulptūros mintį.

"Tiesiog man reikia gero ąžuolinio kaladuko", – atvirai rėžia dievadirbys, pastaruoju metu kūrybines mintis kreipiantis į kamerinę skulptūrą.

Su gamta nelenktyniauja

Užkalbintas apie nuostabius paukščius, šį pavasarį tiesiog užplūdusius menininko feisbuko puslapį, Saulius dievagojasi sparnuočius visuomet drožęs.

"Tiktai dabar labai juos ištobulinau, todėl tie paukštukai mane ir lesina, – žodžio kišenėje neieško skulptorius. – Dabar laikas sudėtingas. Pasirinkimas visa ko didžiulis. Tad, jei nori iš savo kūrybos pragyventi, turi būti žmonėms įdomus. Man labai patinka rūpintojėlius drožti, bet kad šiais laikais niekam jų nereikia. Net gaila, kai pasižiūriu: namai užversti tais šventukais... Vienus prisijaukini – jau gaila parduoti, o kiti vis dar laukia savo šeimininkų. Todėl tie paukštukai – tarsi kokia atsvara. O žiūrint suvalkietiškai,, dar ir apsimoka. Nuo didelių skulptūrų lieka mažų ąžuolinių kaladėlių, kurias nesunkiai galima paversti angeliukais ar paukščiukais", – juokiasi gamtą mylintis vyras, prototipų savo paukštukams ant medžių šakų nesidairantis.

Jam labiau patinka paukščiai iš fantazijos. "Kopijuoti? Nesąmonė. Gamta tokia graži, kad gražiau už ją jokiame mene jos kūrinių nepavaizduosi, – išmintingai šneka S.Lampickas. – Išdroži paukščio formą, saikingai padažai – štai jums ir sparnuotis. Bet jei bandysi padažyti lygiai taip, kaip gamtoje, bus kažkoks kičas. Na, kam, sakykit, drožti tokį pat paukštį, kokį gali ir taip gamtoje pamatyti? Vis tiek jai neprilygsi", – aiškina jis.

Žiūrint į skulptūrą, svarbiausia jam – nuoširdumas. "Ne technika, ne natūralios proporcijos (aišku, svarbu ir tai), bet nuoširdumas. Štai dabar drožiu angelą sukryžiuotomis rankomis. Jei jis jas nuleistų, – pokštauja, – tos jo rankelės turbūt visos į žemę sulįstų… Ilgokos išėjo. Betgi man taip gražu. O tos techninės klaidos – patikėkite, jos kartais netgi puošia, sukuria tokį netikėtumo momentą. Atrodytų, lyg ir klaida, bet žmogų traukia", – aiškina tautodailininkas, tokių klaidų niekada netaisantis, o visuomet pasikliaujantis nuojauta.

Svarbiausia pamoka

Dokumentinio filmo "Nuogi jausmai medyje" herojus sako žinantis paslaptį, kodėl kartais gyvenime žmonėms nesiseka.

"Nesiseka todėl, kad mes nemokame padėkoti. Aš ir pats didelių mokslų nebaigęs, bet kai pradedu mąstyti, tai visuomet viena išvada peršasi – mes tikrai neįvertiname, kaip gerai gyvename… Arba kažko per daug norime. Pradžioje pokalbio klausėte manęs, ar negaila visas drožybos paslaptis mokiniams išduoti. Atsakau: negaila. Nes esu dėkingas už tai, kad išsipildė mano vaikystės svajonė ir tapau skulptoriumi. Štai kodėl tomis žiniomis, kurias gavau, tiesiog privalau pasidalyti", – atvirauja jis.

Paklaustas, ar nebaugu drožti Jėzų Kristų, Švč.Mergelę Mariją ir kitus šventuosius, Saulius purto galvą ir sako, kad rankos nuo atsakomybės tikrai nedreba. Už savo kryžius ir skulptūras jis du kartus pelnė respublikinio konkurso "Aukso vainikas" laureato vardą. Bet iki laurų ir pripažinimo laukė netrumpas kelias – prireikė dvylikos metų.

"Atrodo paprasta, bet pradedi skaptuoti medį – oi, kaip nelengva… Ypač – akis išdrožinėti. Sykį neiškentęs net paklausiau vienos menotyrininkės, kur čia šuo pakastas, – kodėl to vainiko man vis neskiria ir neskiria. Tai ji man išdavė paslaptį, kad techniškai mano skulptūros geros, bet... "Į jas žiūri kaip per stiklą. Nėra jose Dievo", – sakė ji", – ir Sauliui giliai širdin įkrito šie žodžiai.

Susimąstė. Ėmė atsakymo ieškoti, kaip ir kur Dievą atrasdavo garsūs senovės meistrai. Priėjo prie išvados, kad jie visi tikėjo Dievą, tad savo skulptūroms gyvybę įpūsdavo nuoširdžiu tikėjimu. "O mano skulptūros tuomet protu buvo darytos", – suvokė  pagrindinę savo klaidą ir pabandė pasitelkti daugiau nuoširdumo, atvirumo ir tikrumo.

"Kristaus veidų vaizduojamojo meno ir tautodailės kūriniuose – labai daug. O kaip iš tiesų Kristus atrodė, nelabai kas žino. Bet kai aš pasidomėjęs suradau tą patį tikriausią Kristaus atvaizdą, supratau, kad niekas skulptūros su tokia skausminga veido išraiška nenorėtų: mat mūsų pasąmonėje susiformavęs Kristaus atvaizdas yra gražus, estetiškas", – aiškina dievadirbys, visuomet labai atsakingai vertinantis savo jėgas.

Dažnai drožti jis nesiima vien dėl to, kad jaučia, jog dar ne laikas. Taip buvo ir 2013-aisiais, kai sulaukė prašymo išdrožti medinį šv.Kazimierą naujai statomai bažnyčiai Radviliškio rajone. Skulptorius nusprendė, kad tokiam darbui dar nesubrendęs, ir atidavė užsakymą kolegai.

Gelbėja: medžio drožėjas džiaugiasi, kad žmonių pamėgti sparnuočiai šiais nelengvais laikais jį dosniai lesina.

Konkursai padeda tobulėti

Pasak Sauliaus, parodos, plenerai, konkursai yra puikus stimulas sukurti kažką naujo. Nes jei rūpėtų tik materialioji amato pusė – užtektų drožti vien paukščiukus ir angeliukus. "Aš duodu sau aukštesnę užduotį nei tie darbai, kurie mane maitina ir iš kurių netrukdomas galėčiau gyventi", – atvirauja kūrėjas.

S.Lampickas prisipažįsta, kad šiuo metu gyvena tik iš savo kūrybos, bet nuo pinigų tarsi sąmoningai atsiriboja. Sako, kad ta tema gavo puikią gyvenimo pamoką. Apie 1995-uosius Sauliui, dar tik pradėjusiam dirbti su medžiu, teko daryti nemažai kryžių.

"Dabar kai pasižiūriu, ne visi ankstesni darbai mane tenkina. Vadinasi, ne apie pinigus tuomet reikėjo galvoti, bet darbo kokybę tobulinti", – nebijo pripažinti savo klaidų skulptorius, šiuo metu besivadovaujantis tokia disciplina: dvylika valandų drožia, o dar dvylika galvoja, ką ir kaip daryti, kad būtų gerai.

Ne tik apie darbą, bet vis dažniau apie save pamąsto. Mokosi neskubėti. Nes anksčiau žmona turėjusi vyrą vos ne prisirišti, kad Saulius naktį prie pradėtos drožti skulptūros nepabėgtų.

"Panašiai ir būdavo: drožiu iki vakaro, grįžtu namo, o užmigti negaliu. Šauna kokia netikėta mintis į galvą – lekiu atgal į dirbtuves, kad ją įgyvendinčiau", – pasakoja S.Lampickas, pamažu besimokantis klausyti žmonos, bet vis tiek, kaip pats juokauja, daug ką savaip padarantis.

Saulius, Audronė, Banga – visi trys Lampickai turi meno kūrėjo statusą, tik jų veikla skirtinga. Štai Audronė yra kiaušinių marginimo vašku meistrė, o dukra Banga ne tik tęsia margučių tradiciją šeimoje, bet ir kuria žaislus. Saulius be galo dėkingas savo moterims už draugišką kritiką ir palaikymą, o sūnui, šiuo metu gyvenančiam Švedijoje, – už feisbuko puslapio administravimą.

Pats save Saulius vadina skulptoriumi nuo Dievo. Taip jam atrodo, nes pagal specialybę ir baigtus mokslus abu su žmona galėtų būti apželdintojais (baigė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją).

"Galėjome būti gėlininkais, bet patraukė kiti dalykai. Audronė dabar internetu visam pasauliui kiaušinių marginimo edukacijas veda, o aš į skulptūrą patraukiau – kryždirbystę, dievadirbystę…" – aiškina skulptorius, jau turintis ir talentingą mokinį – Artūrą Janicką. Abu – tiek mokytojas, tiek jo mokinys – spėjo už savo gražius darbus ir po "Aukso vainiką" laimėti, respublikinio konkurso laureatais tapti.

Ar negaila mokiniams visų medžio drožybos paslapčių išduoti – o jei patį mokytoją pralenks?! Saulius tik nusijuokia: "Jei atvirai, jokių paslapčių neturiu. Gal atrodys ir nekukliai, bet leidžiu save ir kopijuoti, ir darbus fotografuoti, – juk vis tiek taip nepadarys. Jau 30 metų šitame vežime sėdžiu, tad esu gerai nagus atmušęs."

Šiuo metu su žmona Alytuje gyvenantis skulptorius ir kauniečiams gerų žodžių negaili, mat šie dažnai pas jį į svečius atvažiuoja, jo darbus giria.

Viskas atrandama pamažu

Anot medžio drožėjo, jis visas šio amato subtilybes atrado pamažu. Pamažu medį prakalbino, vėliau ir padažyti pabandė. Nedrąsu buvo prieš dvylika metų pradėti dažyti savo skulptūras, bet nusprendė paeksperimentuoti.

"Tradicinėje lietuvių skulptūroje dažoma buvo visais laikais, tik prie sovietų valdžios bandė tai menininkams iš galvos išmušti. Bet mano dievaitis –  žemaitis Stanislovas Riauba taip darė, tad nusprendžiau ir aš pamėginti", – aiškina geriausias Alytaus apskrities tautodailininkas, apie kūrėjo talento ir darbo santykį kalbantis labai paprastai.

"Kaip ir sakiau, yra kūrėjas nuo Dievo ir yra kūrėjas nuo žmonių atėjęs… Kadangi ilgus metus esu dirbęs pedagoginį darbą, tai žinau, kad amato galiu išmokyti beveik kiekvieną norintį. Bet ar jis dirbs įdomiai, ar įkvėps skulptūrai gyvybę – štai kur klausimas!" – filosofuoja jis.

Saulius sakosi nepraleidžiantis nė vienos respublikinės parodos: nori pasižiūrėti kolegų darbų. Pasak jo, vienų tobulėjimą smagu stebėti, o kitų stovėjimas vietoje jo nedomina.

"Kai pats pradėjau kurti, manau, šito talento tikrai neturėjau, – atvirauja S.Lampickas. – Apie 1989–1990-uosius, kai tik pradėjau važiuoti į plenerus, vyresni drožėjai man davė aiškiai suprasti: nėra čia tau ko laiką gaišti… Tiesa, vienas jų vėliau atsiprašė. Sakė niekaip netikėjęs, kad iš manęs kažkas gero išeis", – juokiasi užsispyrėlis, savo amato pradžioje neturėjęs nei tinkamų įrankių, nei žalio supratimo apie drožybos amato subtilybes.

Meistravo nuo vaikystės

Nuo mokyklos laikų Sauliui patiko drožinėti, meistrauti. Gimė jis Pakruojo rajone, Rozalimo miestelyje.

"Kadangi gyvenome prie miško, parvilkdavau į namus kokią liepą ir pjaustinėdavau tuo paprastu, duonai raikyti skirtu peiliu. Niekas nepamokė, kad iš pradžių liepos pliauską reikia gerai išdžiovinti, – mat šlapia nesipjauna. Interneto nebuvo, o ir drožinėjančių aplink nepažinojau. Senelių neturėjau – karo pradžioje juos sušaudė. Tiek iš mamos, tiek iš tėvo pusės. Užtai mama labai gražiai paišė, siuvinėjo… Galbūt iš jos ir paveldėjau tą meno geną, nors pats piešti visai nemokėjau", – pašnekovas leidžiasi nešamas prisiminimų.

Baigęs mokyklą nestojo į menus – pabijojo. Bet visą gyvenimą  mėgėjiškai drožinėjo ir apie menus svajojo.

Staiga surimtėjęs Saulius sako, kad su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, Sąjūdžio gimimu tarsi iš naujo atgimė ir jis. Gavo šansą kaip skulptorius, kaip medžio drožėjas. Tada jau buvo persikėlęs į Alytų, į žmonos gimtinę. Ir vieną dieną Dzūkijos tautodailininkų sąjungos pirmininkas pakvietė Saulių padirbėti į vieną plenerą. Pakliuvo tuomet S.Lampickas tarp puikių meistrų ir išdrožė savo pirmąjį darbą – Kristų, nešantį kryžių.

"Dabartinėmis akimis žiūrint, – svarsto jis, – tas darbas gana primityvokas buvo, bet kažkodėl menotyrininkams patiko. Tokia tad buvo mano pradžia…"

Jaučia angelo globą

Kūrėjas vadina save laimingu žmogumi, mat jo svajonė – būti skulptoriumi – išsipildė su kaupu. Belaukdamas 60-mečio dažnai pamąsto apie gyvenimą.

"Likimu negaliu skųstis. Pats drožiu angelus, bet gal ir koks tikras angelas mane saugo. Tai koją esu susižeidęs, tai pirštą nusiobliavęs ar rietuvę lentų ant savęs užsivertęs – bet labai laimingai. O sykį kritau su kopėčiomis nuo stogo maždaug iš 3 m aukščio. Bekrentant, kaip sakoma, visas gyvenimo filmas pro akis prabėgo, bet kažkaip sugebėjau tuomet ant kojų nušokti. Susitrenkiau labai, bet gyvas likau", – pasakoja menininkas, apie kurį 2011 m. buvo išleista monografija "Saulius Lampickas. Sparnuota medžio drožyba".

Saulius sako, kad jo gyvenime būta visokių situacijų, kurios galėjo baigtis tragiškai, bet yra sveikas ir gyvas. Todėl tiki, kad išties turi savo angelą sargą – ne tik išdrožtą iš ąžuolo. Šį medį S.Lampickas dažniausiai renkasi savo drožiniams. Jis neieško įmantriai susisukusių medžio šakų ar šaknų, kurios pakuždėtų būsimos skulptūros mintį.

"Tiesiog man reikia gero ąžuolinio kaladuko", – atvirai rėžia dievadirbys, pastaruoju metu kūrybines mintis kreipiantis į kamerinę skulptūrą.

Su gamta nelenktyniauja

Užkalbintas apie nuostabius paukščius, šį pavasarį tiesiog užplūdusius menininko feisbuko puslapį, Saulius dievagojasi sparnuočius visuomet drožęs.

"Tiktai dabar labai juos ištobulinau, todėl tie paukštukai mane ir lesina, – žodžio kišenėje neieško skulptorius. – Dabar laikas sudėtingas. Pasirinkimas visa ko didžiulis. Tad, jei nori iš savo kūrybos pragyventi, turi būti žmonėms įdomus. Man labai patinka rūpintojėlius drožti, bet kad šiais laikais niekam jų nereikia. Net gaila, kai pasižiūriu: namai užversti tais šventukais... Vienus prisijaukini – jau gaila parduoti, o kiti vis dar laukia savo šeimininkų. Todėl tie paukštukai – tarsi kokia atsvara. O žiūrint suvalkietiškai,, dar ir apsimoka. Nuo didelių skulptūrų lieka mažų ąžuolinių kaladėlių, kurias nesunkiai galima paversti angeliukais ar paukščiukais", – juokiasi gamtą mylintis vyras, prototipų savo paukštukams ant medžių šakų nesidairantis.

Jam labiau patinka paukščiai iš fantazijos. "Kopijuoti? Nesąmonė. Gamta tokia graži, kad gražiau už ją jokiame mene jos kūrinių nepavaizduosi, – išmintingai šneka S.Lampickas. – Išdroži paukščio formą, saikingai padažai – štai jums ir sparnuotis. Bet jei bandysi padažyti lygiai taip, kaip gamtoje, bus kažkoks kičas. Na, kam, sakykit, drožti tokį pat paukštį, kokį gali ir taip gamtoje pamatyti? Vis tiek jai neprilygsi", – aiškina jis.

Žiūrint į skulptūrą, svarbiausia jam – nuoširdumas. "Ne technika, ne natūralios proporcijos (aišku, svarbu ir tai), bet nuoširdumas. Štai dabar drožiu angelą sukryžiuotomis rankomis. Jei jis jas nuleistų, – pokštauja, – tos jo rankelės turbūt visos į žemę sulįstų… Ilgokos išėjo. Betgi man taip gražu. O tos techninės klaidos – patikėkite, jos kartais netgi puošia, sukuria tokį netikėtumo momentą. Atrodytų, lyg ir klaida, bet žmogų traukia", – aiškina tautodailininkas, tokių klaidų niekada netaisantis, o visuomet pasikliaujantis nuojauta.

Palaikymas: į kasmetes amatininkų muges skulptorių Saulių visuomet lydi žmona Audronė.

Svarbiausia pamoka

Dokumentinio filmo "Nuogi jausmai medyje" herojus sako žinantis paslaptį, kodėl kartais gyvenime žmonėms nesiseka.

"Nesiseka todėl, kad mes nemokame padėkoti. Aš ir pats didelių mokslų nebaigęs, bet kai pradedu mąstyti, tai visuomet viena išvada peršasi – mes tikrai neįvertiname, kaip gerai gyvename… Arba kažko per daug norime. Pradžioje pokalbio klausėte manęs, ar negaila visas drožybos paslaptis mokiniams išduoti. Atsakau: negaila. Nes esu dėkingas už tai, kad išsipildė mano vaikystės svajonė ir tapau skulptoriumi. Štai kodėl tomis žiniomis, kurias gavau, tiesiog privalau pasidalyti", – atvirauja jis.

Paklaustas, ar nebaugu drožti Jėzų Kristų, Švč.Mergelę Mariją ir kitus šventuosius, Saulius purto galvą ir sako, kad rankos nuo atsakomybės tikrai nedreba. Už savo kryžius ir skulptūras jis du kartus pelnė respublikinio konkurso "Aukso vainikas" laureato vardą. Bet iki laurų ir pripažinimo laukė netrumpas kelias – prireikė dvylikos metų.

"Atrodo paprasta, bet pradedi skaptuoti medį – oi, kaip nelengva… Ypač – akis išdrožinėti. Sykį neiškentęs net paklausiau vienos menotyrininkės, kur čia šuo pakastas, – kodėl to vainiko man vis neskiria ir neskiria. Tai ji man išdavė paslaptį, kad techniškai mano skulptūros geros, bet... "Į jas žiūri kaip per stiklą. Nėra jose Dievo", – sakė ji", – ir Sauliui giliai širdin įkrito šie žodžiai.

Susimąstė. Ėmė atsakymo ieškoti, kaip ir kur Dievą atrasdavo garsūs senovės meistrai. Priėjo prie išvados, kad jie visi tikėjo Dievą, tad savo skulptūroms gyvybę įpūsdavo nuoširdžiu tikėjimu. "O mano skulptūros tuomet protu buvo darytos", – suvokė  pagrindinę savo klaidą ir pabandė pasitelkti daugiau nuoširdumo, atvirumo ir tikrumo.

"Kristaus veidų vaizduojamojo meno ir tautodailės kūriniuose – labai daug. O kaip iš tiesų Kristus atrodė, nelabai kas žino. Bet kai aš pasidomėjęs suradau tą patį tikriausią Kristaus atvaizdą, supratau, kad niekas skulptūros su tokia skausminga veido išraiška nenorėtų: mat mūsų pasąmonėje susiformavęs Kristaus atvaizdas yra gražus, estetiškas", – aiškina dievadirbys, visuomet labai atsakingai vertinantis savo jėgas.

Dažnai drožti jis nesiima vien dėl to, kad jaučia, jog dar ne laikas. Taip buvo ir 2013-aisiais, kai sulaukė prašymo išdrožti medinį šv.Kazimierą naujai statomai bažnyčiai Radviliškio rajone. Skulptorius nusprendė, kad tokiam darbui dar nesubrendęs, ir atidavė užsakymą kolegai.

Konkursai padeda tobulėti

Pasak Sauliaus, parodos, plenerai, konkursai yra puikus stimulas sukurti kažką naujo. Nes jei rūpėtų tik materialioji amato pusė – užtektų drožti vien paukščiukus ir angeliukus. "Aš duodu sau aukštesnę užduotį nei tie darbai, kurie mane maitina ir iš kurių netrukdomas galėčiau gyventi", – atvirauja kūrėjas.

S.Lampickas prisipažįsta, kad šiuo metu gyvena tik iš savo kūrybos, bet nuo pinigų tarsi sąmoningai atsiriboja. Sako, kad ta tema gavo puikią gyvenimo pamoką. Apie 1995-uosius Sauliui, dar tik pradėjusiam dirbti su medžiu, teko daryti nemažai kryžių.

"Dabar kai pasižiūriu, ne visi ankstesni darbai mane tenkina. Vadinasi, ne apie pinigus tuomet reikėjo galvoti, bet darbo kokybę tobulinti", – nebijo pripažinti savo klaidų skulptorius, šiuo metu besivadovaujantis tokia disciplina: dvylika valandų drožia, o dar dvylika galvoja, ką ir kaip daryti, kad būtų gerai.

Ne tik apie darbą, bet vis dažniau apie save pamąsto. Mokosi neskubėti. Nes anksčiau žmona turėjusi vyrą vos ne prisirišti, kad Saulius naktį prie pradėtos drožti skulptūros nepabėgtų.

"Panašiai ir būdavo: drožiu iki vakaro, grįžtu namo, o užmigti negaliu. Šauna kokia netikėta mintis į galvą – lekiu atgal į dirbtuves, kad ją įgyvendinčiau", – pasakoja S.Lampickas, pamažu besimokantis klausyti žmonos, bet vis tiek, kaip pats juokauja, daug ką savaip padarantis.

Tesiskleidžia pavasaris

"Man Velykos siejasi su gamtos atgimimu. Taip laukiu pirmųjų gležnų pavasarinių lapelių, – dalijasi lūkesčiu pašnekovė. – Gamtoje, pasaulyje, širdyje galų gale po tamsos vis tiek ateina šviesa, medžių šakos apsipila pumpurais, o tada jau ir širdyje prabunda pavasarinė nuotaika."

Floristines dekoracijas kurianti meistrė drąsina: jokių ypatingų taisyklių čia nėra, kiekvienas gali sukurti šventinę puošmeną stalui ir namams. Tereikia atsižvelgti į sezoną ir jo siūlomas gamtos dovanas. Tad jei kalėdinėms kompozicijoms tiko pušų, eglių šakos ir kankorėžiai, pavasarinį stalą puoškite gaiviau: išsprogusiomis medžių ar krūmų šakelėmis.

"Ir visai nesvarbu, kad tai ne kokia nors ypatinga kompozicija, o tik graži vaza su pamerktais "kačiukais". Tebūnie! Svarbiausia – pavasario gaiva namuose", – tikina pašnekovė.

Paieškokite įdomaus indo

Asta siūlo puošti šventinį stalą pradėti nuo ekskursijos po savo namus – apsidairyti, ką įdomaus turite po ranka.

"Norint sukurti šventinę kompoziciją nebūtina lėkti į parduotuvę ir prisipirkti daiktų, kurių vėliau niekur nepanaudosite. Pažiūrėkite į šį procesą kūrybiškai ir tvariai – panaudokite tai, ką jau turite. Ir darbą pradėkite nuo originalaus indo – gal antikvarinio kinų porceliano, vintažinio dubens, įdomios ledainės ar gražios medinės dėžutės. Kuo netikėtesnis sprendimas – tuo įdomiau", – vardija pasirinkimo galimybes floristė.

Senovinio močiutės servizo indai puikiai gali pasitarnauti kaip laikinieji vazonai pavasarinėms gėlytėms. Puikus indas būsimai kompozicijai – ir pintinėlės iš vytelių ar beržo tošies. Tik į vandeniui laidžias talpyklas nepamirškite įkloti polietileno plėvelės. Tiks ir kibirėliai, moliniai ar glazūruoti dubenėliai, vazelės, stiklo indai ir daugybė kitų namų apyvokos daiktų.

Anksčiau mamos, močiutės Velykų stalą, margučių kraitelę puošdavo pataisų vainikėliais. Dabar tai saugotinas augalas, todėl vietoj jų naudokite bruknienojus ar kitus žalumynus.

Pagrindinė spalva – žalia

"Žinoma, galime kompozicijų spalvas derinti prie namų interjero ar stalo dekoro, bet šiandien visi labiausiai esame išsiilgę ryškios pavasario žalumos. Tad šios spalvos jūsų namuose turėtų būti daugiausia", – A.Šlekienė siūlo ryškią žalią paversti pagrindine Velykų stalo spalva.

Iš anksto prisidaiginkite pipirnių ar avižų želmenėlių. Jei nebespėjote to padaryti, prekybos centruose galite rasti jau sudaigintos velykinės žolytės indelių. Galite naudoti ir kitokių žalių atspalvių visžalius augalus bei jų lapus: kadagius, tujas, gebenes, buksmedžius, amalus.

Žalumą būtinai pagyvinkite geltona, simbolizuojančia saulės šviesą ir šilumą. Šiam tikslui puikiai tiks narcizai, tulpės, krokai, geltonžiedės plukės, raktažolės, šalpusniai.

"Turbūt pamenate, kad anksčiau mamos, močiutės Velykų stalą, margučių kraitelę puošdavo pataisų vainikėliais. Dabar tai saugotinas augalas, todėl vietoj jų naudokite bruknienojus ar kitus žalumynus. Margučius galite dėti ir į tą patį velykinės žolytės indelį", – pataria floristė.

Nustebinkite netikėtais akcentais

Daugelis ant palangės auginame į nedidelius stiklainėlius įmerktas svogūnų galvutes. Juos galima panaudoti kaip šventinį dekorą. Tik pasirūpinkite žemių ir įsodinkite svogūnėlius į, pavyzdžiui, aukštas taures ar ledaines. Tuomet padekoruokite tomis žaliomis zuikių ausimis Velykų stalą. Namiškiai tikrai bus maloniai nustebinti.

Būsite ne mažiau originalūs, jei savo velykines kompozicijas paįvairinsite imbierais. Paguldyti ant žemės ilgainiui jie ims ir išleis šakneles. Smagu, kad tokias puošmenas po švenčių galėsite drąsiai sukirsti – imbierus, pipirnes, svogūnų laiškus. Ir gražu, ir taupu, ir atitinka šių dienų ekologišką dvasią.

Velykiniam stalo dekorui galite naudoti ir pačių pasigamintas šieno, vytelių ar šiaudų dekoracijas. Pasikvieskite vaikus ir visi drauge mėginkite sukti lizdelius margučiams, formuokite ir riškite Velykų simbolius – avinėlius, zuikučius, paukštelius. Nežinote, kur gauti šieno? Jo rasite gyvūnų prekių parduotuvėse.

Dosnios miško dovanos

Floristė A.Šlekienė tikina, kad sukurti originalią Velykų stalo kompoziciją – nesunku. Iš pradžių susiraskite kuo įdomesnį indą. Pripilkite į jį žemių. Išsikaskite iš kiemo kroką ar parsineškite iš miško keletą snieguolių. Jei norite kambaryje ir aromato – nusipirkite kvapnųjį hiacintą.

Dėl ryškumo kompozicijai panaudokite iš anksto sudaigintos velykinės žolytės kuokštelį. Į žemę prismaigstykite pūkuotų "kačiukų" šakelių. Jei turite putpelių kiaušinių – panaudokite ir juos.

Reikėtų vengti ryškių kičinių plastiko detalių. Vietoje jų geriau naudokite prieskonines daržoves, kiaušinukus. Kai kompozicija bus baigta, žemės paviršių galite užkloti iš miško parsineštomis samanomis. Tik neraukite ir nežalokite miško paklotės. Ieškokite išvirtusių apsamanojusių medžių.

Subtilus derinys

A.Šlekienė tikina, kad jai nerūpi kažkieno nustatytos Velykų stalo puošimo tendencijos. Ji tik pasidomi, kokią vyraujančių spalvų gamą nustato "Pantone" spalvų institutas. Šiemet jis mini dvi spalvas. Tai vadinamoji tikroji pilka ("Ultimate Gray") ir švytinti geltona ("Illuminating").

Geltona spalva pakels nuotaiką, žadins optimizmą ir viltį, kad netrukus pilkoji gyvenimo dalis – pandemija, karantinai – baigsis, ir visi vėl grįšime į įprastas gyvenimo vėžes.

"Pageidautina, kad ne į tas pilkąsias, bet į žaliąsias – t.y. su palankiais gamtai sprendimais. Todėl, jei taip norite sekti madomis, šių metų Velykų stalo tendencija tebūna ekologija, natūralumas, tvarumas ir minimalizmas", – linki floristė A.Šlekienė.