Pokeris, papirosai ir prezidentūra

Dabar pirmoji ponia turi savo fondą, užsiima visuomeninėmis veiklomis, yra matoma. Vis dėlto tarpukariu prezidento žmonai pirmosios ponios statusas nebuvo suteikiamas. V.Jurėnienės nuomone, bent jau pirmoji Lietuvos prezidentienė Sofija Smetonienė buvo pernelyg ryški asmenybė, kuriai nereikėjo papildomo statuso šalia pavardės.

„Ją, kaip moterį, politinis vyksmas labai intrigavo. Todėl S.Smetonienė jau Pirmojo pasaulinio karo metu buvo labai aktyvi: padėjo lietuviams sugrįžti į Lietuvą, teikė šalpą. Karo metu užgimęs aktyvumas išliko ir tapus Lietuvos Tarybos pirmininko žmona. Kai Sofija buvo išrinkta daugelio moterų organizacijų garbės pirmininke, tarptautinėje politikoje sklido gandas, kad ji labai stipri ir įtakinga. Ne veltui po 1926-ųjų gruodžio perversmo išlikę atsiminimai liudija, kad užsienio ambasadoriams buvo nerekomenduojama vykti į Kauną, kai S.Smetonienė sirgo. Be to, pirmosios prezidentienės didžiausia aistra buvo pokeris ir papirosai. Kol A.Smetona dirbo, ji pirmajame prezidentūros aukšte rūkydavo ir žaisdavo drauge su kitais politikos atstovais“, – pasakojo istorikė.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pastebimas ypatingas Sofijos ir jos sesers Jadvygos vaidmuo: „Po gruodžio 17-osios perversmo prezidentas Antanas Smetona vengė ambasadų organizuojamų vakarų. Dėl to juose tekdavo dalyvauti dviem seserims – prezidento žmonai Sofijai ir jos seseriai Jadvygai. Neformalių susitikimų metų užmegztos pažintys galbūt netgi lėmė, kad Lietuvos užsienio politikoje buvo priimami naudingesni sprendimai. Prezidentienės seseriai Jadvygai Tūbelienei tapus informacinių organizacijų vadove Šveicarijoje, Sofijos vizitai užsienyje tapo dažnesni. Pirmoji prezidentienė, būdama Šveicarijoje, savo vyrui rašė laiškus, kuriuose atskleidė, kokie politikai yra tinkamesni užimti vienas ar kitas pareigas“, – pasakojo istorikė.

1922 m. gruodį įvykę prezidento rinkimai lėmė agronomo, Krikščionių demokratų partijos atstovo, buvusio Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko A.Stulginskio sėkmę. Pirmąja ponia tapusi Ona Stulginskienė, kitaip nei S.Smetonienė, nebuvo dažnai matoma visuomenėje, tačiau nepriklausomybės kovų laikotarpiu priklausė Moterų gynimo komitetui, vėliau – katalikių moterų organizacijos vykdomajam komitetui.

Bendražygė: inteligentijos atstovai, dalyvavę 2-ojoje lietuvių konferencijoje (Felicija Bortkevičienė viduryje). / E. Clauseno 1917 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Anot V.Jurėnienės, O.Stulginskienė išsiskyrė kuklumu ir ūkiškumu: „Tyrinėdama A.Stulginskio susirašinėjimus su žmona mados klausimais 1926-aisiais, atradau prezidentienės užsakymą – atsisiųsti skarą iš Italijos. Deja, vėliau Ona, atsižvelgusi į sunkią ekonominę situaciją Lietuvoje, atšaukė prekės užsakymą. Šis įvykis byloja, kad O.Stulginskienė – labai racionali moteris. Lygindami O.Stulginskienę su pirmąja Lietuvos prezidentiene, matome kardinalius asmenybių skirtumus. 1919 m. A.Smetonai tapus prezidentu, Sofija jam rašė laiškus iš Šveicarijos, kuriuose aiškino, kad yra nuskurdusi, be pinigų ir neatrodo lyg pirmoji ponia.“

Viena iš aktyvių moterų iniciatyvų – nauja iniciatyva privalomo pradinio švietimo įstatyme – alkoholio pavojus augančiam organizmui.

Organizacijų vaidmuo

Nepaisant to, kad O.Stulginskienė, o ypač S.Smetonienė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos tarpukario istorijoje, be moterų organizacijų veiklos daugelio pokyčių visuomenėje nebūtų įvykę.

Tarpukario visuomenėje moterys daugiausia save atskleisdavo atstovaudamos organizacijoms. Ne veltui tiek S.Smetonienė, tiek O.Stulginskienė priklausė ne vienam moterų susivienijimui. Iniciatyvios organizacijų narės stengėsi reformuoti švietimą, socialinę politiką.

„Moterų susivienijimai padarė milžinišką darbą. Dėl jų atsirado vaikų, našlaičių, žmonių, turinčių negalią, globa, mergaičių švietimas, būreliai, skaityklos ir bibliotekos. Dažniausiai organizacijoms priklausė daug žinomų moterų, jų nuolat daugėjo. Jei organizacija turėjo labai stiprią lyderę, turinčią paramą iš valdžios, žmonės natūraliai norėjo įsitraukti į veiklą“, – moterų organizacijų įtaką visuomenei atskleidė istorikė.

„Bobiškasis“ Seimas

Be abejonės, tarpukariu moterys veikė ne tik organizacijose, bet ir Steigiamajame, kituose Seimuose. Būtent Steigiamojo Seimo laikinasis prezidiumas buvo moteriškas, nes jį sudarė šešios parlamentarės. Moterys politikoje – sensacija, dėl to ir Seimas buvo pavadintas bobiškuoju Seimu.

Anot V.Jurėnienės, Steigiamąjį Seimą sudarė labai karingos moterys. „Felicija Bortkevičienė buvo vyriško, masonų, klubo narė, kurią ne kartą pats A.Smetona norėjo uždaryti į kalėjimą dėl darbo spaudoje. 1922 m. svarstant Konstituciją buvo planuojama įrašyti punktą, kad tėvynę turėtų ginti visi Lietuvos piliečiai. Būtent to atkakliai siekė moterys, tačiau vyrams buvo sunku įsivaizduoti, kaip moterys kartu su vyrais gali ginti savo kraštą. Dėl to, vykstant pirmajam įstatymo skaitymui, buvo susilaikyta nuo pataisų, o kai jau reikėjo patvirtinti, žodis „visi“ buvo išbrauktas. Dėl to Konstitucinės komisijos pirmininkas Antanas Tumėnas pareiškė, kad jei moterys nežino savo pareigų, tai jis gali joms priminti. Ši situacija atskleidžia, kad galiojo nuostata, jog netgi Seime buvusioms moterims labiau rūpėti turėjo ne valstybė, o šeima ir vaikai“, – pasakojo istorikė.

Dvi Steigiamojo Seimo narės Emilija Spudaitė-Gvildienė ir F.Bortkevičienė intensyviai dirbo rengdamos pašalpų įstatymus, kovojo su alkoholizmu.

„Viena iš aktyvių moterų iniciatyvų – nauja iniciatyva privalomo pradinio švietimo įstatyme – alkoholio pavojus augančiam organizmui. Kadangi pradinis švietimas Lietuvoje tapo privalomas tiktai nuo 1928-ųjų, galima sakyti, kad moterys padėjo pamatus švietimo sistemai. Jos priėmė Draugijų įstatymą, kurio pagrindu kūrėsi visos Lietuvoje buvusios organizacijos. Negana to, moterys kovojo su prostitucija ir, rengiant 1922-ųjų metų Konstituciją, siekė ją uždrausti. Deja, tokiam įstatymo pakeitimui nepritarė parlamentarai vyrai“, – sakė V.Jurėnienė.

Aktyvistės: Lietuvių katalikių moterų draugijos centro valdyba. 1929 m. / Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Nuo I iki III Seimo socialdemokratė Liuda Vienožinskaitė-Purėnienė buvo parlamentarė, pateikusi daugiausia įstatymų pataisų, pasakiusi daugiausia kalbų ir netgi iškėlusi interpeliaciją. Jos politinė žvaigždė sužibėjo dar 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime. Suvažiavimo metu, niekam nepaklususi, ji skelbė tiesą apie tai, kaip žmonės turėtų gyventi ir kokias teises turėti. Į socialdemokratės kalbą sureagavo vienas kunigų, pasakęs: „Patraukit šitą bergždžią telyčią nuo tribūnos.“ Būtent L.Vienožinskaitės-Purėnienės idėja – Kovo 8-ąją minėti Moters dieną. Dėl to Moters diena Lietuvoje minima nuo tarpukario.

Nuo pat Didžiojo Vilniaus Seimo aktyvi politikė akcentavo žmogaus teisių ir laisvių svarbą. „L.Vienožinskaitė-Purienienė siekė priimti skyrybų įstatymą, nes tarpukariu Lietuvoje dėl Bažnyčios įtakos nebuvo galima išsiskirti. Vis dėlto 1926 m. parengtas įstatymas nebuvo patvirtintas. Be to, socialdemokratė siūlė, kad vyras perimtų moters mergautinę pavardė jau prie turimos, kaip ir moteris“, – pasakojo V.Jurėnienė.

Vyrų ir Bažnyčios šmėkla

1922-aisiais neuždrausta prostitucija, laiku bėgant, dar labiau paplito visoje Lietuvoje. Į Kauną plūdo daug jaunų merginų, kurios, ištrūkusios iš vargo namuose, tikėjosi praturtėti. Deja, dažniausiai, atvykusios į sostinę, patekdavo į vergovę.

„Dalis į Kauną atvykusių merginų nežinojo, kad mieste veikia itin platus sąvadautojų tinklas, dėl to dažnai buvo siunčiamos dirbti į Nemuno gatvę. Merginų išnaudojimo problema paskatino Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę įkurti mergaičių globos organizaciją. Organizacijos narės stotyje laukdavo mergaičių, atvykusių be tėvų,  prižiūrėti vaikus ar dalyvauti Šv.Zitos organizacijos veikloje. Nelaukiamoms merginoms organizacijos narės pirkdavo bilietą atgal namo. Jei jaunos merginos rasdavo darbą, čia irgi tykojo pavojai. Merginomis, kurios dirbo tarnaitėmis, galėjo lengvai pasinaudoti jų samdytojų sūnūs. Dėl to jos skandindavosi arba kentė pažeminimą“, – pasakojo istorikė.

Ne tik vyrų, bet ir Bažnyčios poveikis politiniams procesams neleido priimti sprendimų, naudingesnių moterų teisėms. Tarpukariu visas žmogaus gyvenimas buvo susietas su Bažnyčia: nuo sužadėtuvių ir vestuvių iki laidotuvių. Vis dėlto sužadėtuvės tik suteikė teisę gyventi kartu, tačiau neužtikrino vedybų ateityje. Dėl to vyras galėjo pasinaudoti moterimi ir jos nevesti. Taip Lietuvoje vyko iki pat 1940-ųjų.

1922 m. gruodžio mėnesį Lietuvos krikščionių partijos atstovui A.Stulginskiui tapus Lietuvos prezidentu, Bažnyčia dar labiau veikė politikų sprendimų priėmimą. Skirtingai negu Latvijoje ar Estijoje, Lietuvoje abortai nebuvo legalizuoti. Dėl to Lietuvoje, net gresiant pavojui moters gyvybei, ji vis tiek turėjo gimdyti.

Atradau prezidentienės užsakymą – atsisiųsti skarą iš Italijos. Deja, vėliau Ona, atsižvelgusi į sunkią ekonominę situaciją Lietuvoje, atšaukė prekės užsakymą.

„Buvo vieša paslaptis, kad visos pasiturinčių šeimų moterys P.Mažylio gimdymo namuose galėjo pasidaryti nelegalų abortą. Vis dėlto abortų problema aktualiausia buvo neturtingoms šeimoms, nepajėgioms išlaikyti vaikus. Nepriteklius skatino moteris žudytis šokant nuo aukštų pastatų, į vidaus organus kištis įvairius daiktus, kad įvyktų persileidimas. Be to, dar 1936 m. buvo siūloma įsteigti vaikų prieglaudos namus, kad kūdikiai nebūtų šeriami kiaulėms“, – moterų nėštumo nutraukimo problemą tarpukariu aiškino V.Jurėnienė.

1922 m., Lietuvoje atsiradus pirmosioms akušerėms, spauda ragino moteris kreiptis į jas. Deja, tik elitui priklausančios moterys galėjo būti prižiūrimos akušerių. „Pačios akušerės buvo elitas, dėl to paprastos moterys, norėjusius gimdyti, dar ilgą laiką kreipdavosi į pribuvėjas. Be to, pati medicina buvo labai sunkiai prieinama, todėl tik pasiturinčių šeimų dukros galėjo tapti gydytojomis“, – pasakojo istorikė.

Dulkėtu keliu

Istoriko Andriaus Grodžio teigimu, idėja, kad Lietuvai reikia nacionalinės valiutos, kilo dar 1919-ųjų pradžioje: „Jau tada buvo norėta įvesti lietuviškus pinigus, tačiau Lietuva buvo ekonomiškai priklausoma nuo Vokietijos. Tuo metu reikėjo kurti karines pajėgas ir trūko padengiamųjų vertybių. Dėl to dar 1919 m. pradžioje Lietuva norėjo pasiskolinti pinigų iš Didžiosios Britanijos, kurie taptų nacionalinės valiutos stabilumo garantu. Nepaisant ekonominių sunkumų, tų pačių metų viduryje planuota įvesti piniginį vienetą muštinį, tačiau tam sukliudė tebesitęsusios nepriklausomybės kovos.”

Be to, kaip knygoje „Pinigai Lietuvoje 1915–1944“ teigia Vladas Terleckas, tik 1921 m. buvo sugrįžta prie plano įvesti nacionalinę valiutą. Tuo metu Lietuvos biudžetas buvo subalansuotas, prekybos balansas teigiamas, tačiau augo infliacija dėl nuolat krintančio Vokietijos markės kurso. Markės nuvertėjimas, sekęs po Versalio sutarties, kai Vokietijai buvo nustatytos reparacijos, paveikė ir Lietuvą, kurioje cirkuliavo auksinai, anksčiau buvę ostmarkėmis.

Pradžia: pirmieji tarpukario Lietuvos pinigai buvo popieriniai – tiek litai, tiek centai. / Pinigų muziejaus archyvo nuotr.

Nuolat pinganti markė skatino Vokietiją išsaugoti ekonominę uniją su Lietuva dėl dvišalės prekybos. Dėl to Vokietijos derybininkams buvo svarbu įrodyti, kad būsima lietuvių nacionalinė valiuta bus silpna. Vis dėlto markės kurso kritimas, kuris 1921 m. siekė 97,8 proc., nebuvo naudingas Lietuvai, todėl buvo nuspręsta anksčiau nei 1923 m. įvesti nacionalinę valiutą.

Daugelis Seimo narių siūlė valiutai įvairius vardus: dolerį, kirptuką, lietą, litą, muštinį, lyrą, vytį, auksiną ar ruginį.

1921 m. pradėtas ruošti savų pinigų išleidimo projektas, kuriam ėmėsi vadovauti finansų, prekybos ir pramonės ministras Ernestas Galvanauskas. Galų gale 1922 m. pavasarį Vyriausybės aprobuotas įstatymas tų pačių metų vasarą buvo perduotas Steigiamajam Seimui, tačiau daugiausia klausimų kėlė piniginio vieneto pavadinimas.

Vardo paieškos

Anot istoriko A.Grodžio, dar 1919 m. pradžioje buvo nuspręsta naujajai Lietuvos valiutai suteikti muštinio pavadinimą: „1919 m. Vyriausybė nusprendė naują valiutą pavadinti muštiniu, tačiau dėl lėšų stokos pinigų spausdinimui ir nestabilaus biudžeto plano įgyvendinti nepavyko. 1922 m. ruošiant savų pinigų projektą daugelis Seimo narių siūlė valiutai įvairius vardus: dolerį, kirptuką, lietą, litą, muštinį, lyrą, vytį, auksiną ar ruginį. Muštinio pavadinimą valiutai palaikė daugelis, nes tuo pačiu vardu XVIII a. LDK buvo vadinami dukatai.”

Vis dėlto muštinis liko lito šešėlyje, nes didžiąja balsų dauguma Seimas pasisakė už litą ir centą. Patvirtinus valiutos pavadinimą, toliau vyko pinigų spausdinimo darbai, kurie nebuvo sėkmingi. Iš pradžių Vyriausybė nutarė spausdinti pinigus Čekoslovakijoje ir pasirašė sutartį su A.Hasės spaustuve. Deja, pinigai Prahoje galėjo būti išspausdinti tik 1923 m., todėl Vyriausybė buvo priversta ieškoti alternatyvų. Siekiant paskubinti litų išleidimą į apyvartą, buvo pasirašyta sutartis su O.Elsnerio pinigų spaustuve Berlyne.

Pagal susitarimą, Vokietijoje pinigų banknotai buvo atspausdinti per tris savaites, tačiau tik dviejų spalvų ir ant prastesnio popieriaus. Dėl to pirmaisiais lito gyvavimo metais nebuvo pasitikima naująja valiuta, banknotai gana dažnai buvo padirbinėjami.

Nepasitikėjimas įveiktas

„Ar tik ne per brangūs tokie eksperimentai?“ – tokį klausimą 1922 m. rugpjūčio 15 d. „Tėvynės balso“ laikraščio straipsnyje „Finansinė alkemija“ iškėlė tautininkas A.Voldemaras. Buvęs ministras pirmininkas kartu su Antanu Smetona itin kritikavo lito įvedimą dėl įvairių priežasčių.

Pradžia: pirmieji tarpukario Lietuvos pinigai buvo popieriniai – tiek litai, tiek centai. / Pinigų muziejaus archyvo nuotr.

Pirmiausia, anot A.Voldemaro, lito pavadinimas buvo nusižiūrėtas nuo latvių lato ir visiškai neteisingas: „Iš krašto vardo Latvija latviai sudarė savo „latą“, mūsiškiai iš „Litva“ – litą.“ Be to, buvęs ministras pirmininkas manė, kad valiuta dėl Lietuvos vardo turėjo būti lietas, o auksino atsisakymas turėjo reikšti milijoninius nuostolius.

Galima sakyti, kad tautininkų partijos atstovo priešinimasis pinigų reformai – natūralus, nes tuo metu jo nebuvo ministrų kabinete.

Be to, priešinimasis pinigų reformai kilo ne tik iš tautininkų, bet ir iš verslininkų, ūkininkų. Dėl nepasitikėjimo naująja valiuta daugelis verslininkų, prekybininkų ir ūkininkų liko prie auksino. Dalis ūkininkų atsisakė tiekti savo produktus arba parduodavo tik už auksinus, manydami, kad lito kursas gali žlugti.

Vis dėlto spartėjantis markės kurso kritimas iš apyvartos išstūmė auksiną, tačiau Lietuvos valiutų rinkoje išliko svarbus JAV doleris. Iki pat 1923 m. vasario mokesčius buvo galima susimokėti doleriais, todėl JAV valiuta Lietuvoje ir toliau cirkuliavo.

Baimė litui neįsitvirtino visuomenėje, todėl netgi ir po 1990 m. kovo 11 d. buvo vėl įvesta nacionalinė, tarpukariu gimusi, valiuta.

Ne be reikalo ir aš dabar rašau būdamas Niujorke. Mieste, apie kurį žino daugelis, tačiau ne kiekvienas jame turi galimybę pagyventi. Iš tikrųjų mane itin žavi Amerikos didmiesčio Soho rajonas, kuriame gyvenu ir kuriu. Vis dėlto kartu ilgiuosi ir Lietuvos, nes žinau, kad miestas, kuriame gimiau, šiais metais jau nebe laikinoji sostinė, o šiuolaikinė Europos kultūros sostinė.

Jeigu dar kilo klausimas, koks gi tas miestas, tai su malonumu galiu pasakyti, kad tai Kaunas. Apie šį miestą menu tik visa, kas geriausia. Būtent Kaune, šalia Parodos kalno, mano tėvų namai. Taip pat teko girdėti, kad šalia to buto yra ir mano atminimui skirta aikštė, nuo kurios rugsėjo 10 d. prasideda „fluxus“ festivalis. Na, bet šįkart nepasakosiu daug apie save, nes mane tik slegia darbai dėl kooperatyvininkų butų įkūrimo Soho rajone.

Argi ne mielas sutapimas, kad kultūros aušros saulėtekį išgyvenęs ganėtinai pilkas miestas po 100 metų tapo visos Europos kultūros centru?

Šiais metais Kaunas yra šiuolaikinė Europos kultūros sostinė. Kiek žinau, 2022-iesiems buvo pradėta ruoštis dar prieš penkerius metus, o dabar tik galima džiaugtis renginių, parodų ir kitų kultūrinių veiklų mieste gausa. Galiu pasakyti, kad šie metai – pats geriausias laikas apsilankyti lankinojoje Lietuvos sostinėje. Lygiai prieš 100 metų Kaunas buvo Lietuvos sostinė, kurioje veikė svarbiausios valstybės institucijos. Taip pat tais pačiais metais (1922 m.) Kaune buvo įkurtas valstybės teatras (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras), Lietuvos universitetas (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) ir pradėta žemės ūkio reforma. Tad argi ne mielas sutapimas, kad kultūros aušros saulėtekį išgyvenęs ganėtinai pilkas miestas po 100 metų tapo visos Europos kultūros centru? Man iš tikrųjų tai yra neįtikėtina.

Tikriausiai, jei dabar nerinkčiau draugų, norėdamas įsigyti apleistų Soho rajono pastatų, keliaučiau į Kauną. Juk sužinojau, kad šiuo metu mieste galima apžiūrėti mano bičiulės Yoko Ono instaliaciją „Ex It“. Atrodo, kad dar visai neseniai (1961 m.) paskambinau Y.Ono ir jai pasiūliau surengti parodą mano galerijoje AG. Po pirmosios parodos mano galerijoje kartu su bičiule pradėjome mąstyti, kaip pavadinti mūsų kuriamą savitą meno judėjimą. Galiausiai, vieną dieną apsireiškiau Yoko namuose laikydamas žodyną ir pasiūliau judėjimui suteikti žodį „fluxus“,  lotynų kalba tai "tekėjimas".

Tad, taip ir teku gyvenimo ir meno vaga. Žinau, kad „fluxus“ gyvuoja iki šiol ir jį puikiai turėtų perteikti šiuo metu Lietuvos banko pastate vykstanti Y.Ono instaliacijos „Ex It“ paroda. Deja, negaliu joje apsilankyti dėl jau minėtų priežasčių (darbo), tačiau, jei nesate tokie užsiėmę kaip aš ir gyvenate bet kuriame Europos ar dar kito žemyno mieste, vykite į Kauną atrasti naujai užgimusio meno. Jis skirtas visiems. Na, o aš keliauju toliau kurti kooperatyvų (gyvenamųjų ir bendrųjų erdvių, skirtų menininkams, pačioje Niujorko širdyje), kurių planuoju atidaryti 28. Galiausiai, pažadu, kad netgi ir ir būdamas Niujorke skleisiu žinią apie Lietuvos sostinę Kauną, o ne Vilnių. Menas trauks žmones aplankyti Lietuvoje, o ne Gedimino bokštas. Tegyvuoja revoliucinis menas, antimenas ir visa kūryba, kurią išvysite atvykite ar sugrįžę į miestą, iš kurio esu kilęs.

"Kauno iššūkis" – tai "Kaunas 2022" programa jaunimui, norinčiam kurti projektus savo miestui ar rajonui. Šiais metais minėtą programą baigė jau penktoji iššūkio dalyvių karta. Programoje dalyvavusiems jaunuoliams pirmą kartą programos istorijoje savas idėjas iki galutinių projektų teko išvystyti nuotoliniu būdu. Tokie pokyčiai neatbaidė, o tik įkvėpė kurti. Jų kūrybos vaisiai – penki projektai-raktai: "Atspindžiai", "Portalas", "Tabunkeris", "Miegdolas" ir "Meta".

Tabunkeris

Šio projekto pagrindinis tikslas – skatinti žmones drąsiau kalbėti nepatogiomis temomis ir, įlindus į savo minčių bunkerį, patyrinėti opiausias, tačiau dažnai nutylimas temas. Šiuo metu "Tabunkerio" sumanytojai ketina plėtoti veiklą socialiniuose tinkluose, o ateityje organizuoti diskusijas.

Kaip pastebėjo projekto komandos lyderė Dovilė Jakutytė, šie metai kuriant projektą "Kauno iššūkyje" buvo sudėtingi: kaip ir visiems, teko dirbti per "Zoom" ir "Discord", o komandos draugus gyvai matė tik du kartus. Ir nors kartais trūko motyvacijos dirbti nuotoliniu būdu, neformalios veiklos, bendras noras sukurti pridėtinę vertę Kauno kultūrai ir prisidėti prie "Kauno iššūkio" bendruomenės suvienijo šio projekto komandą.

„Kauno iššūkis“ – tai „Kaunas 2022“ programa jaunimui, norinčiam kurti projektus savo miestui ar rajonui. Jų kūrybos vaisiai – penki projektai-raktai: „Atspindžiai“, „Portalas“, „Tabunkeris“, „Miegdolas“ ir „Meta“.

"Labai džiaugiuosi, kad šiais metais buvau "Kauno iššūkio" dalimi. Dalyvaudama šioje jaunimo programoje susipažinau su daugybe bendraminčių, o svarbiausia, kad kartu su draugais galėjau gilintis į projektų vystymo subtilybes ir įgijau įvairios patirties", – sakė D.Jakutytė.

Projektą galima rasti instagrame – @tabunkeris.

Meta

Iššūkio dalyvės šį projektą pradėjo vystyti nuo idėjos, kad būtina analizuoti temas, kurios knygose slepiasi tarp eilučių.

"Mūsų komanda orientuojasi į literatūrą ir skaitymą. Matome, kad jaunimo susidomėjimas knygomis vis labiau mąžta. Norime tai pakeisti ir skaitymą pateikti kaip išties naudingą bei įdomią veiklą buriant skaituolių bendruomenę", – apie pagrindinę projekto idėją pasakojo komandos lyderė Justė Bagdonaitė.

Šiandien skaitymas ir literatūra dažnam kelia asociacijų su nuoboduliu, tad "Meta" tikslas "nuobodu" pakeisti į "smagu".

J.Bagdonaitė sako, kad mėnesiai, praleisti vienoje iš "Kaunas 2022" programų, paliko neišdildomų įspūdžių. "Kauno iššūkis" naudingas tiek jaunimui, tiek Kaunui, nes tai nėra tik naujų iniciatyvų miestui kūrimo programa.

"Kauno iššūkio" dalyviai iš tikrųjų susiduria su lengvais ir sudėtingais iššūkiais. Įvairūs sunkumai skatino tobulėti, o koordinatorių atsidavimas ir rūpestis dabar leidžia didžiuotis galybe naujų patirčių ir dalytis idėjomis su bendraminčiais", – pasakojo J.Bagdonaitė.

Miegdolas / Nutie

Šio rakto į 2022-uosius komandos lyderė Skaistė Karnilavičiūtė atskleidė, kad projekto pirminei idėjai ilgai ieškojo tinkamo formato, kol galiausiai nusprendė, kad tai bus vaizdo žaidimas. Tokia projekto forma iššūkio dalyvės sieks suburti žmones, kuriems naktimis sunku užmigti.

"Tikimės, kad "Miegdolas / Nutie" naktibaldoms (ir ne tik) leis atrasti puikią kompaniją bemiegėmis naktimis. Kita vertus, sieksime, kad kuriamo vaizdo žaidimo ryškios spalvos sukeltų norą pailsinti akis ir nebeleisti daugiau laiko priešais telefono ekraną", – projekto vizija pasidalijo S.Karnilavičiūtė.

Be abejo, "Miegdolo / Nutie" projekto komanda nėra išimtis iš visų komandų dėl patirtų pačių įvairiausių iššūkių. S.Karnilavičiūtės komandai "Kauno iššūkyje" teko įveikti daug išbandymų, pvz., atsikratyti viešojo kalbėjimo ir kitų baimių. Vis dėlto komandos lyderė patikina, kad programos metu niekad neišblėsusi produktyvi ir jauki atmosfera neleido nuleisti rankų. "Labai daug kartų norėjome viską mesti, tačiau programos koordinatorės, komandos nariai, kiti iššūkio dalyviai ir visa turima patirtis buvo didžiulis postūmis neapleisti savo idėjų ir stengtis siekti tikslo", – džiaugėsi pašnekovė.

Portalas

Šio projekto tikslas – atnaujinti mieste esančias tarpuvartes, kuriuos dažnas įpratęs vadinti bromais. Jaunuoliai, vystydami projektą, siektų Kauno tarpuvartes papuošti meninėmis instaliacijomis ir taip jas paversti jaukiomis vietomis.

"Portalo" kūrėjų komandos lyderė Eglė Gustainytė sakė pati į šią programą atėjusi norėdama prisidėti prie Kauno kultūros augimo. "Jau dirbdami komandoje gana greitai pastebėjome, kad tamsiu paros metu tarpuvartės labai gąsdina, joms trūksta jaukumo, spalvų. Vos po savaitės darbo gimė konkreti idėja apie meno instaliacijas", – apie "Portalo" atsiradimą pasakojo E.Gustainytė.

Mergina patikino, kad net ir pasibaigus "Kauno Iššūkio" programai, komanda toliau stengtis vystyti projektą ir taip prisidėti prie Kauno kultūrinio auginimo.

"Portalą" galite rasti instagrame – @portalas_.

Atspindžiai

Penktasis šių metų raktas – vienintelis iš visų minėtų – gavo "Kaunas 2022" finansavimą kūrybinei veiklai įgyvendinti.

"Kurti projektą "Atspindžiai" mus paskatino noras iš kultūrinės perspektyvos ištyrinėti ir geriau pažinti visuomenėje vyraujančius stereotipus apie įvairias žmonių grupes. Mūsų komandai tai pasirodė aktuali problema. Juk stereotipai glūdi kiekvieno iš mūsų pasąmonėje, dažnai mums patiems to nesuprantant. Tad vienintelis būdas sumažinti stereotipų žalą, yra kalbėti apie juos, taip didinant mūsų sąmoningumą", – taip komandos lyderis Kipras Bielozarevičius apibendrino projekto pagrindinę idėją.

"Kauno iššūkio" programą baigęs vaikinas, žvelgdamas atgal į praleistus metus, nesigaili. "Dalyvavimas "Kauno iššūkyje" man leido ne tik praplėsti savo draugų ratą ir geriau pažinti Kauno kultūrą, bet ir sužinojau daugiau informacijos apie biudžeto sudarymo paslaptis, apklausų kūrimą", – aiškino K.Bielozarevičius.

Projekto veiklą galima sekti feisbuko puslapyje "Atspindžiai", "YouTube" paskyroje tuo pačiu pavadinimu ir instagrame – @_atspindziai.

Šio projekto tikslas – skatinti dalytis emociniais bei fiziniais randais ir apie juos kalbėti, nes juk visos mus slegiančios istorijos yra asmenybės dalis. Laimės dienos proga pasikalbėjome su viena iš projekto kūrėjų – Aurėja Karvelyte apie tai, kaip projekto vystymas padeda žmonėms atrasti pilnatvę ir susitaikyti su skaudžiais išgyvenimais.

– Jau praėjo metai nuo pirmojo karantino paskelbimo pradžios. Kaip tik prieš metus socialiniuose tinkluose kilo daug įvairių iniciatyvų: nuo "Padėkite medikams" iki diskotekų, vykusių nuotolinių būdu, ir kulinarijos mėgėjų grupių. Kaip jums sekėsi per pirmąjį sugriežtinto karantino laikotarpį vystyti projektą?

– Prasidėjus pandemijai turėjome tik "Randų" kūdikėlio versiją, tad karantino laikotarpiu buvo daugiau galimybių labiau išplėtoti projektą. Pirmiausia kūrėme jo įvaizdį socialiniuose tinkluose. Įsibėgėjus vasarai sumąstėme parašyti fotografei Agnei Papievytei. Iš pradžių galvojome kartu įamžinti bent keletą istorijų. Vis dėlto išėjo taip, kad keletas istorijų išsivystė į visą seriją darbų, eksponuotų parodoje "Atsimerkę". Besirengiant šiam renginiui fotografė įamžino trylika žmonių, turinčių skirtingas randų istorijas. Manau, kad visus projekto dalyvius dalijimasis asmeniniais išgyvenimais paveikė skirtingai.

Tikriausiai pasaulis ir yra taip sutvarkytas, kad žmogus – sociali būtybė, trokštanti būti išgirsta.

– Galima sakyti, kad karantinas – irgi tarsi randas. Kai kas per šį laikotarpį neteko artimųjų, kai kas – draugų, darbo ar pajamų. Kaip manai, ar kiekvienas individas šiuos praradimus išgyvena lengvai? Galbūt tie praradimai jau yra tapę norma?

– Visi praradimai yra skausmingi. Mano nuomone, pandemijos pradžioje žmonėms buvo sunku suvokti laikinumą ir neapibrėžtumą. Sunku mokytis gyventi kitaip. Vis dėlto šis laikotarpis suteikia galimybę sustoti, labiau vertinti tai, ką turime, permąstyti savo gyvenimą ir  paaugti.

– Kalbėjimas apie asmeninius sunkumus išlaisvina. Minime tarptautinę "Kaunas 2022" organizuojamą Laimės dieną, kurios tema – jausmai ir emocijos. Kalbant apie jūsų projektą, ar teko pastebėti, kad žmonės, pasidaliję skaudžiomis istorijomis, ne tik supažindino jūsų auditoriją su vieno ar kito rando įtaka gyvenimui, bet ir padėjo sau?

– Kiekviena istorija yra labai individuali. Labai priklauso, kiek žmogus kitiems jau anksčiau yra pasakojęs savo istoriją. Parodoje buvo žmonių, patyrusių itin skaudžių išgyvenimų. Buvo ir tokių, kuriems lengviau sekėsi atskleisti savo istoriją. Žinoma, kai kuriuos labai išlaisvino anonimiškumas. Pastebėjau, kad dažniausiai mūsų parodos "Atsimerkę" dalyviai kaip tik nesureikšmino to, kad jų kūnas yra kitoks. Jiems buvo reikšmingesnis suvokimas, kad jų gyvenimuose nusišypsojo laimė ir viskas susiklostė daug lengviau, nei galėjo. Manau, kad toks projekto formatas, kai žmonės, neatskleidę savo tikrosios tapatybės, gali papasakoti mums apie savo randus, žavi daugelį. Anonimiškas suteikia drąsos papasakoti net apie jautriausias savo istorijas.

– Šiemet Laimės dienos iniciatyvos yra skirtos kiekvienam pabandyti suprasti patį save. Ar jau galime teigti, kad gyvename tokiu laiku, kai žmogaus emocinė būklė yra svarbesnė už jo išvaizdą?

– Mano nuomone, emocinė būklė yra tiesiogiai susijusi su fizine. Todėl negalėčiau vienareikšmiškai pasakyti, kad dabar yra svarbiau "tvarkytis kambarį, kuris yra galvoje". Galbūt retkarčiais susidaro toks įspūdis, kad visuomenė jau yra labiau subrendusi rūpintis ne tik išore. Jei kalbėtume konkrečiai apie randus, manau, kad kiekvienam, jų turinčiam, reikia atrasti pusiausvyrą tarp to, kaip tu pats esi susigyvenęs su randu ir kaip į jį reaguoja aplinka. Dažniausiai juk kiti žmonės neleidžia pamiršti praeities ir, pamatę vieną kitą žymę ant kūno, lyg netiesiogiai pila ant žaizdos druską ir klausia: "O tai dėl ko čia? Kaip tas randas atsirado? Tai kiek tau buvo metų?"

– Šiuolaikinė visuomenė laisvėja ir vis daug žmonių stengiasi kalbėti viešai tiek apie fizinius, tiek apie emocinius randus. Kaip manai, ar galėtume teigti, kad būtent kalba arba dialogas kiekvienam individui gali būti raktas į gyvenimo laimę?

– Neabejoju, kad taip. Kai aš išsikalbu kitam, emocijos visada nurimsta. Tikriausiai pasaulis ir yra taip sutvarkytas, jog žmogus – sociali būtybė, trokštanti būti išgirsta. Dialogas – mainai tarp kalbančiojo ir klausančiųjų. Juk kartais taip norisi būti išgirstam ir suprasti, kad nesi vienas.

– Kiekvienas žmogus turi savo laimės sąvokos apibrėžimą. Tad kas tau yra laimė ir kaip tau ji susijusi su pačiais įvairiausiais randais?

– Man laimė – kiekvienas asmeninis ūgtelėjimas ir šilti bei darnūs santykiais su žmonėmis. Manau, kad randai mums lieka tam, kad primintų, kiek daug galime įveikti, suteiktų stiprybės ir dėkingumo.

"Kultūroje" kasdien galima išgirsti ne tik garsius draugų ar kolegų pokalbius, bet ir atgarsius nuo gatvės. Joje įprastai važinėja daugybė transporto priemonių, tačiau kai kurie autobusai yra ypatingi. Vieni iš jų – 6-ojo ir 23-iojo maršruto autobusai, nes juose kiekvieną 2019-ųjų spalio šeštadienį buvo galima išgirsti poezijos: vyko "Kauno iššūkio" komandos projektas PUOTA.

Ši iniciatyva buvo unikali ir neeilinė miestui, tad viena iš projekto iniciatorių Austėja Balutytė sutiko atskleisti, kaip gimė iniciatyvos idėja, iš kur atsirado bendraminčių veikti ir kuo ji yra susijusi su "Kauno iššūkiu" bei visa "Kaunas 2022" komanda.

– Kaip žinome, kartais užtenka tik vienintelės idėjos geriausiam projektui. Tad kaip jums gimė projekto PUOTA mintis?

– Mūsų komandoje, kuri buvo sudaryta iš aštuonių "Kauno iššūkio" dalyvių, kūrybiškumo tikrai netrūko. Keli iš mūsų jau buvome pradėję kūrybinį poezijos rašymą. Dėl šios priežasties vienai narei gimė idėja – "O kodėl mūsų ar kitų žmonių kurta poezija negalėtų skambėti autobusuose ar traukiniuose?" Ši atsitiktinė, tačiau geniali mintis virto realiu projektu – PUOTA. Be to, šiai idėjai įtakos turėjo ne tik originali mintis, bet ir renginys, kurį mūsų komanda rengė pirmame "Kauno iššūkio" veiklos etape. Jis vyko Šilainių daugiabučio laiptinėje, kurio metu įvairaus amžiaus kauniečiai turėjo proga pasidalyti savo kūryba ar tiesiog pasidalyti kieno mintimis.

– Kai pradėjote dirbti komandoje, ar darbas nuo idėjos iki rezultato buvo misija įmanoma ar greičiau neįmanoma?

– Deja, bet iš pačių pradžių dirbti drauge sekėsi itin sunkiai. Mūsų skirtingi charakteriai neleido tinkamai atsiskleisti visai grupei. Dėl šios priežasties mes patys tikėjome, kad komandinis darbas mums nėra skirtas. Vis dėlto pesimistiškas mintis pakeitė nerimas dėl artėjančio pirmojo renginio. Likus iki jo mažiau dviems savaitėms mes pradėjome generuoti idėjas ir tik tuomet visi darbai įgavo pagreitį. Be kita ko, tikslingas darbas mus labiau suvienijo, todėl po truputį tvirtėjome kaip komanda. Galiausiai mums didžiausią įtaką padarė idėjos ruošimas Kaunui, kuria tapo mūsų kūrybinė iniciatyva PUOTA.

– Nors PUOTA tikriausiai daugeliui asocijuojasi su iškilmingu vakaru ar pokyliu, kaip šiuo pavadinimu perteikėte savo projekto pagrindinę mintį?

– Tiesa, šis pavadinimas daugeliui pirmą kartą išgirdusių asocijuojasi su pokyliu. Mes jį sugalvojome visai netikėtai. Buvome išsirašę daugybę žodžių, kuriais galėtume pavadinti projektą ir juos braukėme. Iš daugybės išbraukimų liko tik vienintelis neišbrauktas žodis – puota. Tuo metu mums jis atrodė tinkamiausias, tačiau prasmę jam suteikėme vėliau. Puota mums reiškė kultūrą, todėl supratome, kad ji mieste gali slypėti visur. Šią mintį atskleidėme leisdami poezijos įrašus kai kuriuose Kauno autobusuose ir traukiniuose.

Viešuoju transportu kiekvieną dieną važiuoja daugybė įvairaus amžiaus žmonių. Vieni iš jų kiekvieną savaitgalį eini į teatrą, o kiti šiai kultūrinei priemonei neturi laiko ar pinigų. Todėl šiuo pavadinimu siekėme perteikti, kad miesto kultūros dalimi gali tapti visi nemokamai – gyvenantys ar kuriantys ją ar išvis nuo jos atitolę. Tereikia keliauti viešuoju transportu. Juk kiekviena kelionė, kaip ir puota, yra neįprasta ir unikali.

– Kadangi žinome, kad dirbti pradėjote būdami "Kauno iššūkio" dalyviais, kurie turėjo kurti naują savitą pridėtinę vertę miestui, kaip PUOTA padėjo skleisti bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir originalumą mieste?

– Šia iniciatyva siekėme atrasti kuo daugiau kauniečių, poezijos kūrėjų, kad jų kūryba būtų išgirsta. Taip pat šis projektas buvo itin originalus dėl netradicinių erdvių renginiams, kurias mes pasirinkome, pavyzdžiui, Kauno geležinkelio stoties peronas, Šv.Sakramento bažnyčia ir pats viešasis transportas, kuriame galima buvo išgirsti eiles. Kadangi PUOTA stengėsi orientuotis į visus kauniečius, jų bendruomeniškumą skatinome renginiais, kurių pobūdis buvo labai įvairus: nuo rašymo dirbtuvių iki kūrybinio rašymo sesijų ir nuo galimybės pasidalyti savo kuriama poezija iki gyvos muzikos koncertų.

– Koks projekto indėlis yra į visą Kauno miesto vystymasi nuo laikinosios iki šiuolaikinės Europos kultūros sostinės?

– Kadangi "Kaunas 2022" siekia, kad iki 2022 m. miestas būtų šiuolaikiškas, PUOTA padidino "Kaunas 2022" projekto žinomumą plakatais, lipdukais ir kitomis komunikacijos priemonėmis. Taip pat padėjo kurti šiuolaikišką bendruomeniškumą renginiais, kurie buvo orientuoti į visų amžiaus grupių kauniečius.

– Ko palinkėtumėte "Kauno iššūkio" ateities kartoms?

– Manome, kad svarbiausia yra turėti aiškų tikslą arba tikslus turimai idėjai. Projektas gali būti patrauklus, tačiau neturėti jokio konkretumo ir vizijos, todėl svarbu suprasti, kodėl išvis reikia kažką kurti. Taip pat nebijoti mąstyti kitaip, nes juk patys įdomiausi projektai gimsta tuomet, kai į įprastus dalykus yra pažvelgiama kitomis akimis. Projektas PUOTA tiktai įrodo, kad unikalumas slypi paprastuose dalykuose, kurie yra visai šalia mūsų.

* Kauno iššūkis – kompetencijų kėlimo ir jaunimo iniciatyvų skatinimo programa, skirta jaunuoliams prisidėti prie "Kaunas 2022" programos kūrimo, savo idėjomis ir iniciatyvomis kuriant šiuolaikinę sostinę.

Kiekvienas jaunas žmogus yra unikalus ir turi galimybę būti tuo, kuo jis pats nori. Nors kiekvieno jaunuolio galimybės tobulėti yra neribotos, tačiau viskas priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo jį supančios aplinkos. Šansą keistis gali suteikti ne tik šeima, draugai, mokykla, organizacijos, bet ir miestas, kuriame jis gyvena.

Manau, ne veltui jauni kauniečiai yra dažnai pavadinami kavenskais. Šis kauniečio sinonimas nebūtinai reiškia užsispyrusį žmogaus būdą, bet ir tai, kad turime įdomią istorinę praeitį. Būtent šis miestas tarpukariu buvo laikinoji Lietuvos sostinė, čia virė ne tik politinis, bet ir kultūrinis šalies gyvenimas. Nors šiandien Kauno miesto politika pasibaigia ties savivaldos lygmeniu, kultūrinis gyvenimas Kaune vis keičiasi ir tam didžiulę įtaką turi jauni žmonės. Jie – pagrindiniai mūsų esamos ir būsimos kultūros formuotojai, organizuojantys daugiausia renginių, vakarėlių, koncertų, protmūšių bei projektų.

Vienas iš projektų – "Kaunas Europos kultūros sostinė 2022", kurio įgyvendinimas vyksta jau dabar. Būtent prie šio projekto, skelbiančio "Iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę", prisideda nemažai jaunų žmonių. Puikus pavyzdys – iniciatyva "PUOTA". Ją sukūrė ir įgyvendino grupė "Kauno iššūkio" dalyvių. Iniciatyvos tikslas buvo parodyti žmonių sukurtą poeziją, garso instaliacijas viešajame transporte ir suburti kauniečius į viešus renginius. "PUOTOS" renginiai neapsiribojo vien tik viešuoju transportu – jie vyko ir Švč.Sakramento bažnyčioje, Kauno geležinkelio stotyje, Kauno menininkų namuose bei "Kaunas 2022" "Tempo erdvėje". Todėl akivaizdu, kad noras kurti geresnį savo miestą, kuria ir naują miesto istoriją.

Visgi jaunimas yra dabartis – tik nuo jo priklauso ateitis.

Šiais laikais jaunam žmogui pasiūlyti veikti yra sudėtinga: kiekvienas turi asmeninius gyvenimo prioritetus, kurių nenorėtų keisti dėl atsitiktinių veiklų. Galima įžvelgti šiek tiek dabartinio jaunimo savanaudiškumo. Ne vienas jaunas žmogus renkasi veiklas, kurios būtų naudingos jam, kaip individui, o ne visuomenei. Todėl gaila, kad daugelis skundžiasi, jog mieste jaunimui veiklų nėra, nors patys neprisideda jas kuriant.

Nors savanaudiškų jaunų žmonių yra daug, tačiau yra ir tų, kurių galvose knibžda idėjos jaunimui ir visam miestui. Deja, dažnai vienas jaunuolis, nors ir turintis genialią idėją, yra bejėgis ją įgyvendinti. Tam reikia daugiau žmonių, gebančių tikėti idėja. Tuomet ne tik sumanymai sklistų greičiau, bet ir pačiam individui būtų lengviau savo siekius paversti realybe.

Kaune tikrai yra žmonių, turinčių minčių apie tai, kaip galėtų keistis miestas, dažnai juos vienija jaunimo nevyriausybinės organizacijos: nuo moksleivių iki politinių. Iš viso jų yra apie 50. Vienos jų atstovauja moksleiviams, kitos skatina pilietiškumą ir patriotiškumą, trečių tikslas – didesnis jaunų žmonių užimtumas. Galiausiai visos šios ambicijos virsta diskusijomis, festivaliais, konferencijomis ar kitokiais smagiais ir naudingais renginiais. Manau, labai svarbu, kad bent dalis jaunuolių, gyvenančių Kaune, stengiasi prisidėti prie miesto ateities kūrimo ne žodžiais, o darbais.

Visgi jaunimas yra dabartis – tik nuo jo priklauso ateitis. Tad Kaunui reikia skirtingų renginių, kurie lavintų ar leistų atsipalaiduoti, skatintų jaunimo socializaciją, Lietuvos ir miesto kultūros pažinimą. Metai iš metų vykstančios simuliacijos, forumai ne visada leidžia atrasti save. Galima pasidžiaugti slemo renginiais, "Gero kino vakarais" ar ekskursijomis po kultūrinius objektus. Būtent šiuos renginius ir kuria jauni žmonės, norėdami ne tik suburti kauniečius, bet ir leisti pažinti kultūrą ar atsipalaiduoti.

Kauno jaunimas yra ne tik iniciatyvus, bet ir kūrybingas. Visa tai galima įžvelgti kasmetinėse kiemų ar miesto šventėse ir vakarėliuose. Juk Kauno mieste organizuojami ne tik tipiniai vakarėliai klubuose, bet ir pačiose keisčiausiose ir netipiškose vietose, pavyzdžiui, miesto širdyje, šalia M.Žilinsko galerijos.

Lietuvoje daugelyje mažųjų miestelių jaunimas yra tarsi miręs. Tam įtakos turi miesto valdžios požiūris į jaunus žmones, paties jaunimo nenoras keisti savo aplinką ir įvairių organizacijų stygius. Galiu pasidžiaugti, jog būtent mano mieste jauni žmonės yra visur ir jie nori kurti ateitį. Visa tai prasideda dar mokyklos suole arba šeimoje, kai jaunuolis įsitraukia į visuomeninius procesus, ar savo laiką skiria uoliam mokymuisi – aukštais pasiekimais garsina ne tik mokyklą ar universitetą, bet ir savo miestą.

* Kauno iššūkis – kompetencijų kėlimo ir jaunimo iniciatyvų skatinimo programa, skirta jaunuoliams prisidėti prie "Kaunas 2022" programos kūrimo, savo idėjomis ir iniciatyvomis kuriant šiuolaikinę sostinę.

Asmeninė patirtis mokyklos suole tik patvirtina, kad realybėje, priešingai nei vaikiškame žaidime, skirtingi modeliai nebūtinai veikia. Paanalizuokime, kodėl.

Jauni žmonės pirmieji pastebi švietimo problemas. Ne tik pastebi. Jie gali ir nori kalbėti bei siūlyti sprendimo būdus. Visgi, to neužtenka, nes tik Švietimo ir mokslo ministerija turi esminį vaidmenį švietimo politikos srityje

Ko gero, kiekviena nauja valdžia išsikelia sau tikslą gerinti švietimo sistemą. Deja, ne visi valdančiųjų sprendimai pasiteisina ir į tai reiktų žiūrėti atsakingiau. Juk būtent mokyklose jauni žmonės priima svarbiausius sprendimus dėl savo ateities ir neretas, pamatęs lietuvišką švietimo tvarką, renkasi emigraciją. Vien per nepriklausomybės metus emigravo bene kas trečias tautietis, o per 2016 m. Lietuvą paliko tiek, kiek gyvena Marijampolėje – 50 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Europos migracijos tinklo duomenimis, net 55,2 proc. Lietuvos emigrantų sudaro asmenys nuo 15 m. iki 35 m – jaunimas, vos išėjęs iš lietuviškos švietimo sistemos. O juk mokykla turėtų būti patraukli vieta, skatinanti ateitį kurti čia, Lietuvoje. Su valdančiaisias sutinkame, kad norint situaciją keisti, reikalingi pokyčiai. Tačiau ar dabar jie tikslingi?

Kartais atrodo, jog pokyčiai vyksta ne dėl kokybės, o dėl kiekybės. Vykdoma daug reformų, tačiau daugelis jų – geros tik „ant popieriaus“. Iškeliama nemažai gerų idėjų, tačiau vis stringama su kokybišku jų įgyvendinimu. Ugdymo bei studijų modernizavimas, švietimo kokybės kėlimas, įstaigų tinklo pertvarkymas ir nepriklausomo ugdymo užtikrinimas – iš pirmo žingsnio teisingi žingsiniai, bet juk reformos nėra gėris savaime. Svarbiausia, kad visa tai būtų tinkamai įgyvendinta

Jei moksleiviai namų darbus daro, kodėl ,,švietimiečiai” ne?

,,Žvelkite į Suomiją, nepamirškime Vokietijos, o ar nesvarstote apie Škotiją?” – šiuos žodžius galime dažnai išgirsti viešame ,,švietimiečių”, Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojų, diskurse. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalies švietimas it neranda vietos tarp skirtingų modelių. Juk ne visi kitų šalių modeliai gali veikti Lietuvoje, jei, pavyzdžiui, ten vystėsi natūraliai, o čia kuriami dirbtinai bandant pritaikyti vieną ar kitą modelio detalę.

Neseniai buvo įvykdyta mokslo metų prailginimo reforma, tačiau, atrodo, jog buvo nepagalvota apie švietimo turinio kokybę vasaros metu. Juk vasarą mokinys turėtų turėti galimybę tipines pamokas iškeisti į neformalias veiklas. Šiuo metu prailgintų mokslo metų programa yra tokia pati, todėl išlieka problema – nelieka kuo užpildyti papildomų valandų. Dėl susiklosčiusios problemos atsiranda dar didesni skirtumai tarp mokyklų: vienose birželį mokiniai užsiima neformalia veikla, kitose – rašo kontrolius. Neformalus ugdymas – tik viena priežastis, dėl kurios verta kelti klausimą, ar uždavinys buvo išpildytas, nes mano bei daugelio kitų mokinių patirtis byloja, kad nauja tvarka buvo įdiegta nepadarius namų darbų

Mes turime daug lūkesčių, bet nežinome, kaip juos įgyvendinti. Argumentuojame, jog daugelį reformų įvykdė užsienio šalys, neapsispręsdami, dėl ko, tai darome: ar siekdami sumažinti mokinių patiriamą krūvį, ar suteikti daugiau galimybių savęs pažinimui.

Šiuo atveju, kitaip nei valdančiųjų suole, mokykloje, namų darbai daro mažą įtaką pasiekimams. Labiau pasigilinus į mokslinę literatūrą galima rasti daugybę įrodymų, kad namų darbai yra tik lašas jūroje pasiekimų užtikrinimui ir ugdymo kokybei. Todėl šiandien viešojoje erdvėje dažnai galime išgirsti, kad reikia panaikinti namų darbus ir sumažinti mokiniams krūvį, kitaip sakant, Lietuvoje pritaikyti Suomijos ar Kanados švietimo modelio dalis. Būtent Suomijoje namų darbai buvo panaikinti ganėtinai seniai, tačiau šios šalies švietimo sistema kardinaliai skiriasi nuo mūsų. Kitaip nei Lietuvoje, Suomijoje vaikai iki septintos klasės neturi įprastų pamokų, o užsiima neformalia veikla: žaidžia žaidimus, yra supažindinami su aplinka, kurioje gyvena. Namų darbų panaikinimo reformai bei savito švietimo modelio kūrimui ten buvo ruoštasi ilgus metus, aktyviai įtraukiant pačius pedagogus. Lietuvai dar reikia įdėti daug darbo tam, jog ši reforma būtų sėkmingai įgyvendinta, o šiuo metu yra tik graži intenciją ateičiai.

Mes turime daug lūkesčių, bet nežinome, kaip juos įgyvendinti. Argumentuojame, jog daugelį reformų įvykdė užsienio šalys, neapsispręsdami, dėl ko, tai darome: ar siekdami sumažinti mokinių patiriamą krūvį, ar suteikti daugiau galimybių savęs pažinimui. Juk turėtume pradėti reformas vykdyti palaipsniui. Galbūt tai neatneštų greitų rezultatų, tačiau išvengtume nuolatinių mokinių skundų.

Pilietiškumo ugdymas: kur veda geri norai?

Visų mokyklų prioritetas turėtų būti jaunų žmonių ugdymas kurti Lietuvai, tačiau dabar turime jau minėtą priešingą rezultatą – tik didėja emigracija. Problemos ištakų galima būtų ieškoti ir pilietiškumo ugdyme. Dabartinė pilietinio ugdymo programa jaunam žmogui suteikia tik teorines žinias bei atsainų požiūrį į politiką. Moksleiviams nepatinka "kalti" sausą teoriją, kuri pateikiama nepatraukliai.

Sveikintina tai, jog Lietuvoje yra mokytojų, kurie stengiasi jaunus žmones supažindinti su Lietuvos politika, neperšant savo įsitikinimų ar turimų pažiūrų. Juk svarbiausia turėtų būti išugdyti sąmoningai bei kritiškai mąstantį Lietuvos pilietį.

Be kita ko, pilietiškumo ugdymas yra kupinas ir daugiau problemų. Dabartinė bendrojo ugdymo mokykla turėtų padėti moksleiviams pasiruošti gyvenimui bei tapti aktyviais visuomenės nariais. Taip pat turėtų būti labiau kalbama apie patriotizmą bei vertybinę orientaciją. Pamatinės žmogaus vertybės, tokios, kaip patriotiškumas, pilietiškumas, orumas bei pagarba kitiems bei sau, turėtų būti labiau analizuojamos argumentuojant, kodėl to reikia jaunam žmogui. Jei pilietiškumo pamokas vestų ne tik mokytojai, bet ir istorikai, politikai, jaunimo politikai atstovaujantys žmonės bei kiti Lietuvai nusipelnę asmenys, įvyktų pokytis. Tokiu būdu jauni žmonės įgytų daugiau praktinių, pilietinių žinių ir turinys būtų įdomesnis, gyvesnis.

Apibendrinant, daugelio reformų „blogis“ yra krypties trūkumas. Neesant kryptingumui, kinta ir reformos kokybė rezultate. Daugelis vykdomų pokyčių yra tik daugelio užsienio valstybių veidrodis, kuris tik parodo, kur galime eiti. Šiuo metu vykstančios reformos ne visada išpildo mano, jūsų, jūsų vaikų bei vaikaičių lūkesčius. Tad, quo vadis, Lietuvos švietimo reformos?