Nuo 2013 metų, kuomet buvo sugriežtinta nelegalios žvejybos tvarka ir beveik iki 10 kartų padidintos baudos už neteisėtai sugaunamas žuvis, žmonės tapo daug pilietiškesni ir pradėjo dažniau įsigyti žvejo mėgėjo bilietus. Taip portalui LRT.lt teigia aplinkosaugininkas, buvęs aplinkos viceministras Linas Jonauskas. Jo nuomone, dabartinė valdžia neturėtų švelninti numatytos tvarkos, be to, būtina dažniau tikrinti vandens telkinius.

Į žvejybą – tik su leidimais

Žvejo bilietas reikalingas neišnuomotuose vandens telkiniuose, kitur yra būtinas žvejo leidimas, o limituotai žvejybai privalomos žvejo kortelės. Ši tvarka galioja nuo 2005 metų, mat 2004-ųjų spalį Seime buvo priimtas Mėgėjų žvejybos įstatymas.

Kaip teigia Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas, panaši tvarka buvo ir iki šio įstatymo, nes leidimo reikėjo net ir sovietmečiu, tačiau 2004-aisiais įstatymas buvo iki galo sureguliuotas, taip pat keitėsi žvejybos leidimų kainos.

Pasak specialisto, per metus išduodama apie 380 tūkst. įvairių žvejybos leidimų, už kuriuos surinkti pinigai (taip pat ir už neleistiną žvejybą surinktos baudos) keliauja į Aplinkos apsaugos rėmimo programą ir yra panaudojami žuvų ištekliams atkurti ir išsaugoti.

Priimti nutarimai sugriežtino tvarką

Visgi aplinkosaugininko L. Jonausko teigimu, esminiai pokyčiai pradėjo vykti tik prieš kelerius metus, kuomet buvo sugriežtintos bausmės ir surinktų lėšų skaičius padidėjo net iki 10 kartų: „Nuo 2013 metų pinigų surinkimas stipriai išaugo, netgi galima sakyti, kad pakilo nuo visiško nulio. Anksčiau sumos iš viso buvo juokingos, būdavo surenkama vos po kelis tūkstančius litų. 2012 metais buvo šuolis, situacija pradėjo keistis, suma siekė apie 600 tūkst. eurų. Tačiau jau nuo 2013 metų sumos patrigubėjo ir dabar surenkamų pinigų vidurkis yra apie 1,7 mln. eurų per metus.“

Pašnekovas sako, kad tam prielaidas sudarė priimti itin svarbūs sprendimai. Vienas iš jų – bausmių už gamtai padaromą žalą didinimas, taip pat baudos už neteisėtai sugaunamas žuvis.

„Įtakos turi ir kiti projektai, pavyzdžiui, visiškas laisvos prekybos žvejybos tinklais uždraudimas. Nuo 2013 metų gegužės negalima laisvai nusipirkti tokio tinklo, o po šio sprendimo buvo vykdoma daugybė reidų, patikrinta ne viena turgavietė ir situacija iš esmės sutvarkyta. Dabar, norint įsigyti tinklą, reikia turėti krūvą leidimų ir vandens telkinį, kuriame galima žvejoti. Baudžiama ne tik už tinklo naudojimą, bet ir už jo turėjimą, vežiojimąsi automobilyje ir panašiai“, – aiškina L. Jonauskas.

Taip pat 2013 metais buvo įsteigta Aplinkosaugos dispečerinė, kuri garantavo, kad visi šalies piliečiai vienu numeriu gali skambinti ir visą parą pranešti apie vykstančius pažeidimus, nes anksčiau tai daryti buvo galima tik darbo dienomis ir valandomis.

„Jeigu anksčiau nebūdavo kam pranešti apie aplinkosaugos pažeidimus ir reikėdavo turėti inspektoriaus ar agentūros telefono numerį arba keliaujant po tam tikrą teritoriją žinoti, kokiai savivaldybei ji priklauso, tai dabar jau yra bendrasis numeris, į kurį galima skambinti nuolat“, – teigia L. Jonauskas.

Žuvų ištekliais pradėta rūpintis tik nuo 2013-ųjų

Buvęs aplinkos viceministras džiaugiasi, jog sugriežtinus tvarką ir surinkus daug daugiau lėšų, jas galima išnaudoti žuvų ištekliams atkurti, o jie kasmet sparčiai auga: „Anksčiau Aplinkos ministerija niekada neskirdavo tam pinigų ir nežuvindavo šalies vandens telkinių. Nuo 2013 metų didžioji dalis surenkamų lėšų skiriama įžuvinimo procesams. Kiekvienais metais įžuvinami didžiausi vandens telkiniai, kuriuose susirenka daugiausiai žmonių.“

Pareigūnų anksčiau gamtoje būdavo kur kas daugiau, o dabar socialiniuose tinkluose žvejai pradeda skųstis, kad nebesulaukia inspektorių ir pastebi vis daugiau neleistinų žvejybos atvejų.

Specialistas šiek tiek kritikos pažėrė ir dabartinei valdžiai, nes, jo nuomone, aplinkosaugos kontrolė yra gerokai susilpnėjusi. 2013 metais, sutvarkius inspektorių darbo grafikus, gamtoje jie dirbdavo ir tikrinimus vykdydavo apie 3–4 dienas per savaitę (iki 2013-ųjų – tik 1 dieną), tačiau dabar L. Jonauskas sako sulaukiantis vis daugiau skundų iš pilietiškų žvejų, kad situacija vėl galimai prastėja.

„Pats dirbdamas Aplinkos ministerijoje ir norėdamas žinoti tikrąją situaciją, savaitgaliais su vyrais važiuodavau į reidus. 2015 metai buvo rekordiniai, kuomet pats buvau surašęs apie 70 protokolų. Pareigūnų anksčiau gamtoje būdavo kur kas daugiau, o dabar socialiniuose tinkluose žvejai pradeda skųstis, kad nebesulaukia inspektorių ir pastebi vis daugiau neleistinų žvejybos atvejų“, – pasakoja L. Jonauskas.

Baudos gali siekti net keliasdešimt tūkstančių eurų

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjo V. Graičiūno teigimu, baudos už žvejybą be bilieto pirmą kartą nėra didelės, tačiau vėliau sumos vis auga: „Pagal administracinių nusižengimų kodeksą, gresia įspėjimas arba bauda nuo 10–60 eurų. Tačiau žvejojant be bilieto arba leidimo, žala skaičiuojama ir už visas sugautas žuvis: už kiekvieną karšį, lyną, šapalą, žiobrį – po 60 eurų, už lydeką, sterką – po 145 eurus.“

Pasak L. Jonausko, yra buvęs ne vienas atvejis, kuomet sučiupti brakonieriai gaudavo ne tik baudas, bet būdavo konfiskuojami jų neteisėti įrankiai ir skiriamos net keliasdešimt tūkstančių eurų siekiančios baudos, kad pažeidėjai atlygintų gamtai padarytą žalą.

„Dėl bausmės neišvengiamumo ir pokyčių aplinkosaugoje žuvų išteklių klausimu, žmonės atsakingai įsigyja žvejo bilietus ir supranta jų svarbą. Jie iš tiesų jaučia, kad pokyčiai tikrai vyksta, žuvų Lietuvoje daugėja ir jos yra didesnės. Tai patvirtinta ir mokslininkai, kiekvienais metais atliekantys didžiųjų Lietuvos ežerų tyrimus. Lietuva tampa ne tik krepšinio, bet ir žvejų šalimi“, – teigia L. Jonauskas.

Gali būti prilyginamas sugadintam

Pasak „Lietuvos draudimo“ Žalų departamento direktoriaus Artūro Juodeikio, žala, kurią automobiliui padaro vanduo, labai priklauso nuo to, ar automobilis liūties metu stovėjo, ar važiavo. Jei automobilis patenka į liūtį ir yra apsemiamas stovintis, tokiu atveju žala būna gerokai mažesnė, automobilį pakanka iš dalies išardyti, išimti ir išdžiovinti kai kurias detales iš salono – dažniausiai rimtesnių gedimų jis nepatiria. Tačiau tai atvejais, kuomet vairuotojai elgiasi pernelyg drąsiai ir šturmuoja apsemtas gatves, nuostolis iškart išauga.

„Visų pirma, kai automobilis važiuoja per gilų vandenį, vairuotojas absoliučiai nemato, kas yra ant kelio, jis tiesiog rizikuoja ir važiuoja lyg paprasta gatve, tačiau labai dažnai tokiais atvejais vandens srovė nukelia kanalizacijos dangčius ir atsiveria labai gilios duobės. Būna tokių nutikimų, kai automobilis įvažiuoja į tokį atvirą šulinį ir išlaužia visą važiuoklę.

Antra, labai stipriai apkraunamos į didžiules balas įvažiavusio automobilio apačioje esančios plastikinės dalys, įvairios variklio, važiuoklės apsaugos, priekiniai buferiai, jau nešnekant apie tokius dalykus, kaip numeriai ir panašiai“, – aiškina A. Juodeikis.

Apie liūdnas pasekmes pasakoja ir automobilių skelbimų portalo Autoplius.lt plėtros vadovas Matas Buzelis, kurio teigimu, apsemtas automobilis gali būti prilyginamas sugadintam automobiliui.

„Vandens padarytą žalą atitaisyti sunku. Dažniausiai vanduo pasiekia elektronikos sistemas, gali įvykti trumpas jungimas – tai visiškai sugadina elektrinę automobilio sistemą. Taip pat į vidų patekęs vanduo aplieja medžiagas ir detales, kurias neabejotinai paveiks korozija. Variklio skyriaus užpylimas gali baigtis dviem scenarijais. Pirmasis – kai į oro paėmimo sistemą patenka vanduo, jis nukeliauja iki degimo kamerų, o ten papuolęs sukelia hidrosmūgį. Antrasis – kartais „užpilamos“ žvakės, kai kurie kiti variklio techniniai mazgai, kuriuos reikia kruopščiai džiovinti, kad jie vėl veiktų. Net ir išdžiovinto automobilio eksploatavimas prilygsta važinėjimui su tiksinčia laiko bomba – neaišku, kada pradės lįsti problemos“, – aiškina pašnekovas.

Kai kurie gedimai pasimato vėliau

Anot M. Buzelio, į vandenį patekusio automobilio pasekmės pasimato akimirksniu, nes permirkęs automobilio salonas, greitai ir efektyviai neišdžiovintas, iš karto pavirs pelėsiui palankia terpe.

Pirmiausiai reikia įsitikinti, ar po kilimėliais nėra drėgmės, pelėsio, purvo. Nors automobilis gali atrodyti tvarkingas ir veikti tinkamai, tačiau problemos gali būti užmaskuotos, todėl būtina patikrinti sunkiai prieinamas vietas, pavyzdžiui, variklio skyriuje, bagažinėje.

„Nors ir automobilio kėbulas kuriamas taip, kad būtų kuo atsparesnis vandeniui (naudojamos aliuminio, aliuminizuotų metalų bei korozijai atsparios medžiagos arba tiesiog cinkuojamos iš plieno pagamintos detalės), apsemto automobilio mechaninius mazgus vanduo pasiekia gerokai lengviau nei pervažiavus per, sakykime, didelę balą. Lengviau apsemtas automobilis iš pirmo žvilgsnio gali būti visiškai sveikas, tačiau priklausomai nuo agregatų komponuotės (vietos, kuriose jie sumontuoti), korozija gali visiškai sugadinti daugybę detalių“, – sako specialistas.

Visgi skelbimų portalo Autogidas.lt projekto vadovas Nerijus Paketūras teigia, kad būna ir tokių gedimų, kuriuos galima pastebėti tik po kurio laiko: „Jei automobilio salonas buvo užpiltas, vandens problemos gali atsirasti ir daug vėliau – elektros laidų oksidacija, metalinių detalių korozija ir pan. Tačiau pagrindinės bėdos pasimatys iš karto po įvykio.“

Pasak LRT.lt kalbintų ekspertų, į vandenį patekusių automobilių remonto kainos gali siekti iki kelių tūkstančių eurų, o hidrosmūgį patyrusio automobilio dažnai net neapsimoka taisyti – tenka įsigyti naują variklį.

Kaip sužinoti, ar nebuvo skendęs?

Po liūčių specialistai ragina būti atidesniems – prekyboje gali pasirodyti vandenyje skendę automobiliai, kuriuos labiausiai išduoda pelėsio kvapas.

„Pirmiausiai reikia įsitikinti, ar po kilimėliais nėra drėgmės, pelėsio, purvo. Nors automobilis gali atrodyti tvarkingas ir veikti tinkamai, tačiau problemos gali būti užmaskuotos, todėl būtina patikrinti sunkiai prieinamas vietas, pavyzdžiui, variklio skyriuje, bagažinėje. Taip pat svarbu pasižiūrėti, ar veikia visi elektros prietaisai“, – aiškina N. Paketūras.

M. Buzelio teigimu, kartais esamas problemas pastebėti iš pirmo žvilgsnio gali būti itin sunku: „Jeigu automobilis kruopščiai išdžiovintas ir jam atliktas cheminis valymas, tokiu atveju kokybiškai nustatyti, ar jis skendęs, ar ne, galėtų nebent kvalifikuoti meistrai. Bet kuriuo atveju, perkant automobilį, reikėtų nepagailėti investuoti į jo būklės nustatymą ir aprodyti jį specialistams.“

Nėra tokių, kurių neįmanoma išmokyti

Vilniaus vairavimo mokyklos „Autoeksternas“ instruktorius Giedrius Pivoriūnas įsitikinęs, kad išmokti vairuoti gali bet kas, svarbiausia – kuo daugiau praktikuotis. Jo teigimu, pirmą kartą koją pakišti gali stresas, tačiau, jei nesiseka ir toliau, asmuo privalo mokytis, o ne vaikščioti į egzaminus ir tikėtis sėkmės: „Žmonės neišlaiko egzamino, nes jie patys nesupranta, kad dar nemoka vairuoti. Jie mano, kad valstybės nustatytų 30 valandų užtenka ir, įveikę mokyklinį patikrinimą, jie jau gali eiti tiesiai į „Regitrą“. Tačiau dažniausiai taip nėra.“

Pasak instruktoriaus, daug ką lemia pačių mokinių sąmoningumas. Regionuose besimokantieji vairuoti supranta, kad jiems dar reikia pasivažinėti ir didmiesčiuose, nes, tarkime, Ukmergėje ar Ignalinoje „Regitros“ nėra, todėl tų miestų mokiniai perka papildomas važiavimo pamokas. Tačiau, pavyzdžiui, vilniečiai per daug pasitiki savimi ir mano, kad jie jau iškart yra pasiruošę egzaminui.

Iš pirmo karto vairuotojo teises išsilaiko apie 48 proc. žmonių.

„Kai žmogus tik pradeda vairuoti, iš pirmų jo važiavimų galima suprasti, kuriam mokiniui tik [privalomo] kurso neužteks. Būna ir tokių atvejų, kai iš pradžių mokinys vairuoja puikiai, tačiau vėliau jam kažkas atsitinka ir jis nustoja tobulėti. Tada bandau išaiškinti, kad progreso nebėra, reikės pasivažinėti papildomai, tačiau neretai jiems tai kažkodėl sukelia papildomą stresą“, – stebisi instruktorius.

Nenuleisti rankų pataria ir „Regitros“ egzaminuotoju dirbantis Arvydas Jankauskas, kurio teigimu, vairuoti gali visi, o tokių, kuriems sunkiai pavyksta išlaikyti egzaminą, nėra tiek ir daug: „Iš pirmo karto vairuotojo teises išsilaiko apie 48 proc. žmonių. Jei nepavyksta iš pirmo, tuomet dažniausiai egzaminas išlaikomas iš antro ar trečio karto. Yra ir tokių, kurie mėgino daugiau kaip 20 kartų, tačiau tai jau vienetiniai atvejai.“

Būsimiems vairuotojams trūksta supratimo

G. Pivoriūno manymu, vairavimo egzamino nepavyksta išlaikyti dėl trijų priežasčių: per didelio jaudulio, žinių stygiaus, o kartais tiesiog nenusišypso sėkmė.

„Praktinės egzamino dalies iš pirmo karto dažniausiai neišlaiko jauni asmenys, aštuoniolikmečiai, nes jie gyvenime dar neturėjo jokių egzaminų, todėl patiria daug streso. Vyresni žmonės suvokia, kad neišlaikydami jie nukenčia nebent materialiai ir sugaišta šiek tiek laiko. Būna atvejų, kai daug ką lemia ir sėkmės stygius: jei pasitaiko prastas oras ar į gatvę išvažiuoja greitosios pagalbos automobilis, egzaminą laikantieji susijaudina ir padaro nereikalingų klaidų“, – sako vairavimo instruktorius.

Aštuonis kartus praktikos egzaminą išlaikyti mėginusi kaunietė Radvilė Ruzaitė teigia, jog kartais jaudulį sukelia ir patys egzaminuotojai. Ji pastebi, kad, jeigu egzaminuotojas pasitaiko komunikabilus, malonus, tai įtampa sumažėja, tačiau tylūs ir rūstūs egzamino stebėtojai sukelia tik dar didesnę baimę.

„Regitros“ egzaminuotojas A. Jankauskas kaip didžiausią problemą įvardija besimokančiųjų vairuoti nenuovokumą: „Mokyklose būsimieji vairuotojai daugiau mokomi mechaninio automobilio valdymo, tačiau jiems derėtų suprasti, jog jie yra eismo dalyviai ir jiems reikia bendrauti su kitais vairuotojais. Eidami gatve žmonės vienas su kitu nesusiduria, nes jie palaiko akių kontaktą, stebi vienas kito judesius, aplinką – tuo reikia vadovautis ir prie automobilio vairo.“

Psichologė: stresinių situacijų gyvenime išvengti neįmanoma

Dėl patiriamo nerimo prieš vairavimo egzaminą kai kurie žmonės kreipiasi net į psichologus. LRT.lt kalbinta psichologė Eglė Masalskienė mano, jog daug streso patiriantis asmuo neturėtų atsisakyti savo tikslo vien todėl, kad jį pasiekti jam sunku arba tai jam kelia didelę baimę: „Apribodami save mes bloginame savo gyvenimo kokybę (nelaikau egzamino, nes tai kelia stresą, tad geriau renkuosi nevairuoti). Geriau save riboti taip: jeigu turiu greičio baimę – pasirenku nevažiuoti greičiau nei, tarkime, 120 km/val. ir t.t.“

Pasak E. Masalskienės, visiškai išvengti stresinių situacijų neįmanoma, todėl derėtų išmokti įvairių būdų, kaip suvaldyti save jų metu. Visų pirma, labai svarbus minčių keitimas, nes pozityvus mąstymas baimei palankias mintis keičia į racionalesnes. Taip pat dažnai stresą patiriančiam asmeniui reikėtų išmokti dėmesio valdymo pratimų, kurie padeda susikaupti ir susitelkti į atliekamą veiklą, o ne emocijas, tokias kaip nerimas ir baimė dėl galimos nesėkmės.

Instruktorius G. Pivoriūnas taip pat turi vieną patarimą. Jo nuomone, prieš einant į „Regitrą“ geriausiai niekam apie tai neprasitarti: „Didesnę įtampą jaučia tie, kurie eidami į egzaminą apsiskelbia pusei savo feisbuko draugų.“

2013 metais rekonstruotas Bernardinų sodas susilaukia vis daugiau turistų dėmesio, jau kurį laiką pertvarkos vyksta ir Vingio parke, tačiau kiti miesto parkai yra priversti laukti savo eilės.

Lankomiausi ir rekonstrukcijų laukiantys parkai

Vilniaus miestui priklauso per 10 parkų, iš kurių bene populiariausi yra Bernardinų sodas, Vingio, Kalnų, Reformatų parkai. Po rekonstrukcijos 2013 metų rudenį atidarytas Bernardinų sodas šiuo metu pritraukia daugiausiai lankytojų ne tik dėl patogios vietos pačiame senamiestyje, bet ir dėl naujų želdynų kompleksų ir grojančio bei šviečiančio fontano.

Bernardinų sodas ribojasi su irgi sostinės centre esančiu Kalnų parku, dėl kurio tvarkymo darbų kyla įvairių nesutarimų. Iš pradžių kilo sunkumų, nes reikėjo gauti parko rekonstrukcijai reikalingų lėšų, o anksčiau Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų skirtų pinigų pakako tik teritorijoje esančiam Trijų Kryžių paminklui sutvarkyti. Kai kuriems pertvarkymams vis priešinasi ir dalis vilniečių, kurių teigimu, Kalnų parko teritorijoje privaloma išsaugoti gamtą su nykstančiomis gyvūnų ir augalų rūšimis, o kai kurie rekonstrukcijų plane numatyti darbai esą gali pakenkti natūraliai aplinkai. Visgi birželį buvo skelbiama, jog iki 2019 metų teritorijoje ketinama įrengti naujų suoliukų, šiukšliadėžių, apšvietimo sistemą, naujų pasivaikščiojimo takų, tualetų ir vaizdo kamerų.

Savo eilės jau kurį laiką laukia ir viena problematiškiausių sostinės vietų vadinamas Reformatų parkas, apie kurio tvarkymą kalbama dar nuo 2010-ųjų metų. 2013 metais teritorija buvo pradėta tvarkyti, parke iškirsti menkaverčiai medžiai, tačiau iki 2015-ųjų metų turėję pasibaigti kiti rekonstrukcijos darbai neįvykdyti iki šiol.

Turistus labiausiai traukia Bernardinų sodas

Nors Vilniuje parkų užtektinai, portalo LRT.lt kalbintos sostinės gidės sako, jog turistus tiek iš visos Lietuvos, tiek iš užsienio dažniausiai vilioja tik Bernardinų sodas.

„Dėl Bernardinų sodo nei aš, nei turistai priekaištų neturime – ten smagu pasivaikščioti visiems. Dar galima būtų išskirti Vingio parką. Kituose parkuose trūksta ne tik bendros tvarkos, tačiau ir viešųjų tualetų bei šiukšliadėžių, tačiau ši problema aktuali bene visiems Europos miestams“, – teigia ekskursijas Vilniuje rengianti Ilona Petrovė.

Sostinėje taip pat gide dirbanti Barbara Pavlova sako nepastebinti šių trūkumų, o kaip didžiausias problemas ji įvardija parkų apželdinimą bei jų infrastruktūrą. Anot jos, išskyrus Bernardinų sodą, likusių parkų būklė sostinėje yra itin prasta ir jie nė iš tolo neprilygsta kitų Europos sostinių, tokių kaip Viena, parkams.

Numatytų darbų pradėti neskuba

Apie tai, kad kai kurie Vilniaus miesto parkai bus iš esmės atnaujinti, kalbama jau seniai, tačiau kai kurie projektai vis dar stovi vietoje. Praėjusių metų rudenį ypatingos permainos buvo žadamos neigiamų komentarų susilaukiančiam Reformatų parkui. Šiam projektui Vidaus reikalų ministerija skyrė daugiau kaip 1,7 mln. eurų struktūrinių fondų lėšų, taip pat per 300 tūkst. eurų buvo skirta iš valstybės ir savivaldybės biudžetų, tačiau pavasarį turėjusi prasidėti pertvarka dar nevykdoma.

„Darbai kol kas dar nepradėti. Mes patys tų projektų nevykdome, juos vykdo savivaldybė. Mano žiniomis, Reformatų parkas jau turėjo būti pradėtas tvarkyti, tačiau turbūt dėl kokių nors teisinių dalykų darbų vis dar negalima pradėti“, – situaciją komentuoja „Vilniaus miesto parkų“ direktorius Laisvūnas Budėnas.

Jo teigimu, iš visų Vilniaus parkų Bernardinų sodas šiuo metu atrodo geriausiai, nes jis yra neseniai rekonstruotas ir labai prižiūrimas, taip pat dabar daug dėmesio skiriama Vingio parkui. Šiemet jame buvo išasfaltuoti nauji takai, greitu metu planuojama prie jų įrengti apšvietimą, gertuves, statyti viešąjį tualetą.

Paklaustas, kokia situacija su kitais miesto parkais, L. Budėnas patikino, jog kiekvienas parkas turi sulaukti savo eilės.

Skirtinga motyvacija

Šiuolaikinių jaunuolių nebegąsdina savarankiškas gyvenimo būdas, todėl mokslams užsienyje ryžtasi vis jaunesni moksleiviai. Sesės Viltė ir Jonė Mikšaitės mokytis Anglijoje nusprendė dar būdamos septintokės. Jos teigia, kad šia šalimi susidomėjo dėl vyresniojo brolio, kuris ten rinkosi studijas. Tėvai palaikė merginų sprendimą, nes visada teikė prioritetą išsilavinimui, todėl jau po septintos klasės dvynės išvyko į Bristolį, "Clifton College" internatinę mokyklą.

"Su sese gyvenome šios mokyklos bendrabutyje. Pirmi metai mums buvo ypač sunkūs, nes reikėjo adaptuotis prie nepažįstamos kultūros, švietimo sistemos, maisto, naujų pažįstamų... Kai išvažiavome, dar buvome vaikai, todėl ir užaugti teko pačioms", – pasakojo Jonė. Antrindama sesei Viltė pridūrė: sunkumų kėlė ir anglų kalba, kurios tik atvykusios merginos dar toli gražu nemokėjo tobulai.

Su panašia problema susidūrė ir mokslus Čekijoje nusprendęs baigti būsimasis dvyliktokas Justinas Malinauskas, išvykęs į šią šalį po to, kai Lietuvoje baigė devynias klases.

Priimti tokį sprendimą paakino ir tėvai, kurie, matydami blėstančią sūnaus motyvaciją mokslams, kartu sutarė dėl būtinybės pakeisti aplinką.

Vaikinas neslepia iš pradžių jautęs kalbos barjerą – per pamokas buvo labai sunku išsakyti savo nuomonę, trūko gebėjimo dėlioti sudėtingesnės konstrukcijos sakinius. "Tačiau pritapti nebuvo labai sunku, nes man labai padėjo turimos rusų kalbos žinios. Mokykloje yra apie 40 proc. rusakalbių mokinių, todėl galėjome vieni kitus lengviau suprasti ne tik dėl kalbos, bet ir artimos kultūros", – tikino vaikinas.

Išvykęs į Čekiją J.Malinauskas pasirinko tarptautinę mokyklą "Carlsbad International School" Karlovi Varų kurorte, kurioje mokosi apie 27 skirtingų kultūrų moksleiviai. "Mokykla yra uždara ir tai reiškia, kad visi jos mokiniai (išskyrus tuos, kurie gyvena netoliese) gyvena joje, tokiu būdu sudaroma stipri bendruomenė. Atvykęs į ją buvau lygiai toks pats kaip ir kiti, nes mes turėjome galimybę būti pirmąja mokyklos mokinių laida", – pasakojo moksleivis.

Dėl tėvų skatinimo pasiryžti gyventi ir mokytis svetur nusprendė ir Akvilė Barzdžiūtė, 9-oje klasėje išvykusi į Vokietiją. Hiutenfeldo mieste ji pasirinko legendinę lietuvišką Vasario 16-osios gimnaziją, kuri yra vienintelė tokio pobūdžio mokykla Vakaruose.

"Mano tėčiui dėl darbų dažnai tekdavo važinėti į Vokietiją, kartais jis pasiimdavo ir mane, taigi būtent per tas keliones aš susižavėjau šia šalimi. Dėl to mokykloje kaip antrąją užsienio kalbą pasirinkau vokiečių, nes visuomet žinojau, kad norėsiu studijuoti Vokietijoje. Tačiau tėvai pradėjo skatinti mane vykti ten anksčiau, kad galėčiau priprasti prie kalbos ir vietinės kultūros", – teigė A.Barzdžiūtė.

Mergina pripažino, kad iš pradžių buvo labai baisu palikti namus ir persikelti gyventi svetur, tačiau jai labai padėjo ten besimokantys lietuviai.

Geresnės sąlygos mokslams

Išvykusieji neturi didelių priekaištų Lietuvos mokykloms, tačiau visi vieningai sutinka: užsienyje mokymosi kokybė tikrai aukštesnė ir dėl palankesnių sąlygų, ir dėl požiūrio į mokinį bei jo išsilavinimą.

"Lietuvoje yra normalu vienu metu mokyti apie 30 mokinių, Čekijos tarptautinėje mokykloje klasėse mokinių skaičius svyruoja nuo trijų iki maksimalaus vienuolikos vaikų klasėje. Taip mokytojas gali artimiau pažinti mokinį ir skirti jam daugiau laiko, o ir mokinys, gaunantis daugiau dėmesio, pradeda labiau stengtis", – pranašumus įžvelgė J.Malinauskas.

Vaikinas pridūrė, kad užsienyje moksleiviai per pamokas praleidžia daug laiko keliaudami, tyrinėdami, darydami kelių savaičių ilgio projektus ir patys rūpindamiesi įrankiais bei galvodami, kokiu būdu atlikti darbą. Taip jaunas žmogus geba mokytis ir kurti savarankiškai, darbus atlikdamas pats lengviau įsimena, supranta mokomą dalyką.

V.Mikšaitė pritarė J.Malinauskui: Lietuvoje mokiniams esą brukama per daug teorijos, o praktinio darbo yra labai nedaug, taip yra dėl mokymosi priemonių stokos. Jos sesuo pabrėžė, kad Lietuvos edukacinę sistemą gadina ir mokytojų neobjektyvumas vertinant mokinį, taip pat šalti tarpusavio santykiai, nes bendravimas su paaugliais reikalauja specifinių gebėjimų.

"Anglijoje mūsų mokyklos šūkis buvo "Be the best version of yourself" ("Būk geriausia savo paties versija") ir tai buvo matyti pačios švietimo įstaigos filosofijoje, kuri diegė ne tik mokslo žinias, bet ir užaugino mus kaip žmones. Mokytojai buvo tikri savo srities ekspertai, baigę Oksfordo arba Kembridžo universitetus, todėl galėjome visiškai jais pasitikėti", – pasakojo J.Mikšaitė.

Galimybės plėsti horizontą

Labai svarbus aspektas lyginant mokyklas gimtojoje šalyje ir užsienyje – popamokinė veikla.

J.Mikšaitė pastebėjo, kad jos mokykloje pamokos vyksta net šešias dienas per savaitę, kartais trunka net iki 18 val., tačiau visiems be išimčių yra privalomi popamokiniai užsiėmimai.

"Mokykla propaguoja aktyvų laisvalaikį, todėl negalėjome nesportuoti tam skirtu laiku, tiksliau, kas antrą dieną. Anglams labai svarbūs įvairūs renginiai – mūsų mokykla turėjo net atskirą teatrą, kuriame ruošdavome kasmečius miuziklus. Mūsų pasirodymų ateidavo pasižiūrėti ne tik tėvai, bet ir žymūs miesto žmonės. Anglai puikiai moka organizuoti įvairius šokių, dramos, muzikos vakarus, dainavimo konkursus, kuriuose dalyvauti yra privaloma kiekvienam moksleiviui", – apie mokyklos ypatumus pasakojo mergina.

A.Barzdžiūtei mokykloje Vokietijoje labiausiai patiko kultūriniai skirtumai, virtę pranašumais, pavyzdžiui, galimybė tobulinti užsienio kalbas. Vasario 16-osios gimnazijoje mokosi vos apie 200 mokinių, o lietuvių ir vokiečių pasiskirstymas ten yra daugmaž panašus. Mergina pripažįsta, kad artimesnių draugų ratą sudarė daugiau lietuviai, tačiau ir su vokiečių vaikais visi kartu buvo lyg viena didelė šeima.

Kurti tokią šiltą atmosferą padėjo ir mokyklos bendrabučiai, kurių gyventojai elgėsi itin draugiškai ir visada padėdavo ištikus bėdai. Juose gyvavo griežtos taisyklės, mokiniai visuomet žinojo, kuriuo metu keltis, kada eiti valgyti, ruošti pamokas, taigi jų gyventojai viską darydavo kartu. Tokia sistema padėjo lengviau susikoncentruoti ir mokslams.

Nepakeičiama patirtis

Visi pašnekovai tikina nesigailį pasirinkę mokyklas užsienyje ir skatina nebijoti išvykti svetur. "Nesigailiu dėl savo sprendimo, nors ir nesu dar baigęs mokyklos, tikimybė, kad mano nuomonė pasikeis, yra labai maža. Visiems užtikrintai rekomenduoju išbandyti save svetur, bent jau metams su įvairiomis siūlomomis mainų programomis", – tvirtino J.Malinauskas. Baigęs mokyklą vaikinas planuoja studijuoti kur nors Europoje, o galiausiai –  grįžti į Lietuvą.

Seserys Mikšaitės šiuo metu studijuoja Lietuvoje, tačiau taip pat ragina išdrįsti ir siekti kuo įmanoma geresnio išsilavinimo. Merginos akcentuoja, kad visko, ko jos išmoko užsienyje, niekada nebūtų išmokusios gyvendamos savo komforto zonoje Lietuvoje. Ir nors besimokydamos Anglijoje jos be galo ilgėdavosi savo šeimos ir draugų, tačiau žinios, kurias įgijo svetur, yra neįkainojamos. "Geras išsilavinimas sienų neturi, o šiais laikais internacionalumas yra didžiulė vertybė ir pranašumas", – teigė J.Mikšaitė.

Tiksli statistika nežinoma

Kiek šiuo metu LR piliečių yra išvykę į užsienį tik mokytis pagrindinio ugdymo mokyklose, Švietimo ir mokslo ministerijoje nėra žinoma. Šalies bendrojo ugdymo mokyklos Švietimo informacinėje sistemoje yra deklaravusios, kad gyventi ir mokytis 2015–2016 mokslo metais į užsienį išvyko 1 841 mokinys, tačiau duomenų bazėse nenurodyta, kiek iš šių mokinių mokslus svetur pasirinko savo noru, o kiek – dėl priverstinės tėvų emigracijos.

Orientacinės kainos

Vasario 16-osios gimnazija: mokslas už metus kainuoja 1 800 eurų, antram vaikui – 900 eurų, trečiam vaikui mokslas nemokamas. Gyvenimas bendrabutyje su visu aprūpinimu kainuoja 480 eurų per mėnesį. Bendrabučio mokestis mokamas 11 mėnesių per metus.

"Carlsbad International School": mokslas internatinėje gimnazijoje už metus kainuoja 32 500 eurų (į kainą įtrauktos apgyvendinimo, maitinimo išlaidos, savaitgalio išvykos, visą parą dirbantis prižiūrėtojas). Vietiniams gyventojams, kurie gyvena namuose arba bent jau grįžta į namus savaitgaliais, mokestis mažesnis.

"Clifton College": mokslai už metus kainuoja 11 340 eurų (į kainą įskaičiuotas apgyvendinimas), moksleiviams, kurie bendrabutyje nakvoja keturias naktis per savaitę – 10 315 eurų, tik dieniniams moksleiviams – 7 670 eurų.

Privačios gimnazijos Lietuvoje: kaina už mokslo metus – 6000–14 500 eurų, mokesčiai už maistą, popamokinę veiklą, išvykas, galimybė likti mokykloje visą dieną paprastai skaičiuojami papildomai.

Režisierius dar pernai pradėjo aktyviai domėtis virtualios realybės galimybėmis, o filmo idėja apie Sausio 13-osios įvykius buvo pirmoji toptelėjusi mintis. "Pirmas VR dokumentinis projektas privalo būti apie šią kruviną naktį, nes mūsų šalis – ta, kuri yra dabar, prasidėjo tomis akimirkomis. Apie tai, kas vyko tą naktį, žodžiais beveik neįmanoma nupasakoti, vaizdais taip pat sunku perteikti tvyrojusią atmosferą. Daugelis tos nakties įvykių liudininkų lyg susitarę sako: "Reikėjo ten būti." Šis projektas ir suteiks tą galimybę – būti Sausio 13-ąją prie TV bokšto. Būti ne žiūrovu, o istorijos dalyviu."

Pasak A.Lekavičiaus, niekas negarantuoja, kad ta buvimo patirtis bus maloni, netgi atvirkščiai, bet virtuali realybė kaip empatiją skatinantis interaktyvus išradimas, garantuotai nepaliks nė vieno abejingo.

"Kruvinasis sekmadienis VR" skirsis nuo įprasto dokumentinio filmo, nes žiūrovas galės priimti savo paties sprendimus. Mūsų tikslas yra kaip įmanoma tiksliau perteikti tos nakties įvykius: sovietų omonininkų manevrus, kūnus traiškančių tankų garsą, padrąsinimo šūksnius vieni kitiems. Bus naudojamas archyvinis garsas iš įvykio vietos, pasitelkus 3D animaciją bus sukurta reali aplinka ir įvykių eiga. Viskas taip, kaip buvo iš tikrųjų", – teigia režisierius.

Žiūrovas bus ne pasyvus stebėtojas, kaip įprasta, bet įvykių dalyvis, kuris pats galės nulemti tos dienos įvykių baigtį. Šis kuriamas realumo aspektas skatins šiuolaikinę visuomenę suvokti, ką žmonės jautė kovodami už laisvę.

Projekte žiūrovas dalyvis taip pat turės priimti sprendimus; pagrindinis – bandyti padėti sužeistiesiems ar atliekant žurnalisto darbą įamžinti sovietų armijos brutalią agresiją.

Režisierius teigia, kad projektui peržiūrėti ir patirti bus naudojami specialūs virtualios realybės akiniai: "Planuojame, kad bus dvi versijos: prieinama visiems, turintiems išmanųjį telefoną bei specialią programėlę, ir interaktyvi versija su specialias "HTC Vive" ar "Oculus" virtualios realybės akiniais."

Planuojama, kad naudojant VR akinius "Kruvinasis sekmadienis VR" bus demonstruojamas istorinėse ekspozicijose restauruotame Vilniaus televizijos bokšte, muziejuose, Lietuvą pristatančiuose renginiuose.

"Nesinori spėlioti, kas būtų jei Sausio 13-osios įvykiai pasikartotų dabar, bet tikiu, kad šio projekto patirtis padės išsklaidyti dabartinį abejingumą. Tikiu, kad tai yra idealus VR projektas ir jį įgyvendinus dabar – VR karštinės pradžioje – jis bus pastebėtas ir įvertintas užsienyje. Taip žmonės svetur sužinos ar prisimins Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje", – sako A.Lekavičius.

Šiuo metu vyksta projekto parengiamieji darbai. "Kruvinasis sekmadienis VR" premjera numatyta 2018 m. sausio 13 d.

Mokytojams Lietuvoje trūksta pagarbos mokiniui, sako S.Petravičiūtė-Palšauskienė, neslėpdama, kad gimtinėje gyventi ir mokyti jai patinka labiau.

– Ne vienus metus atlikote praktiką ir dirbote mokytoja Vokietijoje. Kaip ir kodėl atsidūrėte būtent šioje šalyje?

– Iš tiesų niekada neplanavau vykti gyventi į Vokietiją, tiesiog į šią šalį darbo reikalais dažnai važinėjo mano vyras. Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje buvo toks liūdnas laikotarpis, todėl jis man pasiūlė emigruoti. Pasąmonėje turėjau svajonę studijuoti užsienyje, nors buvau baigusi verslo administravimą Kauno technologijų universitete (KTU), bet mane visuomet žavėjo žmonės, kurie mokėsi svetur, o tuo metu tokių buvo tikrai labai mažai. Taigi emigravome į Vokietiją. Ten susilaukiau dukters ir nusprendžiau, kad noriu studijuoti pedagogiką, nes vaikai visada man reiškė džiaugsmą. Pradėjusi domėtis studijomis sužinojau, kad kaip tik tame miestelyje, kuriame gyvenome, yra Hildesheimo pedagoginis universitetas. Padaviau dokumentus, mokyklos baigimo atestatą ir po kurio laiko sužinojau, kad mane priėmė. Kadangi mokytojai Vokietijoje privalo pasirinkti tris dalykus specializuotis, pasirinkau vokiečių kalbą, geografiją ir sociologiją. Baigusi bakalauro studijas, ten dirbau tik apie metus, tačiau atlikau labai daug praktikos. Nuo pat pirmo semestro studentams yra paskirta diena per savaitę, kai jie turi dirbti mokykloje. Pirmą pusmetį mes tik stebėdavome pedagogų darbą, tačiau jau nuo antro semestro patys turėjome vesti pamokas, dėl to patirties Vokietijos mokyklose turiu tikrai nemažai.

– Kaip vokiečiai priima emigrantus? Ar nebuvo sunku pritapti kitoje šalyje?

– Vokiečių tauta plačiąja prasme yra labai tolerantiška emigrantams. Jie niekada nepasakys nieko nemandagaus, neuždraus vartoti savo gimtosios kalbos ir nelieps išvykti iš šalies vien dėl to, kad nesi vietinis. Tačiau kai kalbame apie įsidarbinimą ir kažkokius artimesnius santykius, viskas tampa sudėtingiau. Darbe, gatvėje vokiečiai elgsis su tavimi kaip ir su visais, bet bendrauti ir įsileisti į draugų ratą atvykėlių jie tikrai nenori. Man pačiai pritapti nebuvo labai sunku, nes mėgstu laikytis taisyklių, o Vokietija yra įstatymų šalis. Žinoma, sunkiausia buvo dėl kalbos. Pradėjusi studijuoti išgyvenau sunkų laikotarpį, kasdien maždaug po aštuonias valandas praleisdavau mokydamasi vokiečių kalbos. Atsimenu, kaip grįžusi po pirmosios dienos universitete sėdėjau ir verkiau, nes supratau tik 30 proc. to, ką kalbėjo dėstytojas. Tačiau esu labai užsispyrusi, dėl to nepalūžau ir tęsiau pradėtą darbą.

– Vokietijoje moksleiviai jau po pradinių klasių yra skirstomi į atitinkamus lygius pagal sukauptas žinias. Kaip manote, ar ši sistema nėra per griežta vos keturias klases baigusiam vaikui?

– Nemeluosiu, iš pradžių sistema tikrai atrodė griežtoka. Po ketvirtos klasės mokytojai teikia rekomendacijas, į kokio lygio mokyklą toliau turėtų eiti vaikas. Pati silpniausia yra pagrindinė mokykla (vok. Hauptschule), tuomet – vidurinė (vok. Realschule) ir pati aukščiausia – gimnazija (vok. Gymnasium). Kaip pati pastebėjau, dažniausiai į pagrindinę mokyklą buvo skiriami užsieniečių vaikai, nes ši mokykla ugdydavo vadinamąją darbininkų klasę.

Žinoma, jeigu mokinys stengiasi ir gerai mokosi, jis gali patekti ir į aukštesnio lygio mokyklą, tiesiog mokytojai vėl rašo rekomendaciją ir vaikas yra perkeliamas, tačiau tai labai priklauso nuo jo pastangų ir tėvų požiūrio į mokslą. Svarbu ir tai, kad šios rekomendacijos nėra privalomos – jeigu tėvai nesutinka, mokinys iškart po keturių klasių gali mokytis bet kurioje pasirinktoje mokykloje, tačiau dažniausiai vaikai sunkiai pakelia didesnį, nei gali, krūvį.

Šiek tiek pagyvenusi Vokietijoje vis dėlto supratau, kad ši sistema yra išties gera, nes visose srityse atsiranda balansas, ne taip, kaip Lietuvoje, kur bet kas gali stoti į aukštąją mokyklą. Ar tokia sistema tiktų mūsų šaliai, labai sunku pasakyti, nes visi žinome, kad Lietuva yra giminių kraštas, mūsų gimnazijose irgi mokosi labai daug moksleivių, kurie neatitinka jų lygio. Čia daug kas priklauso ir nuo mokytojo, egzistuoja toks simpatijų ir antipatijų reiškinys, kai mokytojas, tiesiog mėgdamas mokinį, gali jam parašyti aukštesnius pažymius, o nemėgdamas – žemesnius, taigi toks skirstymas vėlgi sunkiai pasiteisintų.

– Šie lygių skirstymai taip pat verčia vaiką pradėti galvoti ir apie būsimą specialybę, o Lietuvoje profiliavimas prasideda tik 10 klasėje. Kada, jūsų nuomone, mokinys jau yra pasiruošęs priimti sprendimus dėl savo ateities?

– Šis lygių skirstymas Vokietijoje iš tiesų dar neverčia konkrečiai galvoti apie specialybę, nes visų lygių mokyklose mokiniai mokosi tuos pačius dalykus. Iš esmės skiriasi tik mokymosi trukmė ir pats žinių stiprumas. Pagrindinėje mokykloje mokslai trunka iki 9 klasės, vidurinėje – iki 10, o bendrąjį gilesnį kursą teikiančiose gimnazijose – iki 12 ar net 13 klasės. Profiliavimas Vokietijoje vyksta dažniausiai tik gimnazijose, nors yra ir vidurinių mokyklų, kurios turi savo tam tikrą specializaciją, pavyzdžiui, menų mokyklos.

Kalbant apie Lietuvą, viskas labai priklauso nuo paties mokinio, būna ir tokių, kurie net 12 klasėje dar nežino, ką jiems reikėtų rinktis. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ypač vaikinai, kurie bręsta vėliau, ypač dažnai nenutuokia, ką jie nori veikti gyvenime. Labai gerai, kai mokykloje vaikas turi kažkokį mokytoją ar auklėtoją, kuris tokiu atveju padeda jam pasirinkti, baigti mokyklą, o vėliau jau žmogus suauga ir pats geba priimti sprendimus. Neretai tie, kurie nežinojo, kuo nori būti ateityje ir mokėsi prastai, baigę studijas susirado daug geresnius darbus už tuos, kurie daug mokydavosi. Negaliu paaiškinti šito paradokso.

Vis dėlto 10 klasė turbūt yra tinkamiausias laikas rinktis, tačiau aš labai norėčiau, kad būtų pakeista tvarka dėl pasirenkamų valandų skaičiaus. Dabar mokinys negali viršyti 32 valandų per savaitę, o tai yra blogai, jų turėtų būti bent 34 ar net 36. Kartais, kai 11 klasėje vaiko norai pasikeičia ir jam pritrūksta kažkokios pamokos, jis to padaryti nebegali, nes viršija 32 valandų limitą. Kiekvienais metais sulaukiu mokinių, kurie skundžiasi, kad per vėlai suprato ar persigalvojo dėl savo sprendimų ir jiems trūksta kažkokios pamokos, tačiau aš nieko negaliu padaryti dėl nelanksčios mūsų švietimo sistemos.

– Daugelyje Lietuvos gimnazijų vis dažniau atsiranda sustiprintos klasės, o ne tokie motyvuoti vaikai jungiami į silpnesnes klases. Toks skirstymas labiau padeda protingesniems ar tampa visiška praraja prasčiau besimokantiems moksleiviams?

– Pagal visas taisykles gimnazijose iš viso neturėtų būti silpnesniųjų klasių. Juk vien pavadinimas įpareigoja turėti ir mokyti motyvuotus vaikus, kurie nori gyvenime siekti aukštojo mokslo. Tačiau situacija Lietuvoje yra tokia, kad mokykloms trūksta mokinių, nes jos neišgyventų be jų krepšelių. Viskas yra labai sudėtinga, šiuo atveju vėlgi reikia pradėti nuo švietimo sistemos keitimo. Mano nuomone, visų pirma, per mažai dėmesio yra skiriama problemai, kodėl vaikas nenori mokytis.

Pati esu pastebėjusi, kad bėda bene visuomet yra šeimoje. Vaikai labai išgyvena tėvų skyrybas, šeimos narių išvykimą į užsienį, jos socialinę padėtį, konfliktus ir tuomet jie tiesiog užsidaro savyje ir atsiriboja nuo visko. Aš visada akcentuoju, kad tai nereiškia, jog jie nėra gabūs, tačiau dėl prastų rezultatų juos tiesiog perkelia į vieną klasę, kurioje būna sunku ir jiems, ir juos mokantiems mokytojams. Pačiam mokytojui svyra rankos, nes jis nebežino, kaip sudominti tokius mokinius, kaip juos motyvuoti, juolab kad jų skaičius klasėje būna labai didelis.

Pavyzdžiui, jei vaikų klasėse būtų po šešiolika kaip Skandinavijoje, mokytojas galėtų prieiti prie kiekvieno, pasikalbėti su juo, tačiau kai jų sėdi daugiau kaip 30, tai tiesiog neįmanoma. Vokietijoje mokinių skaičius klasėse irgi yra nemažas – maždaug 25 vaikai, tačiau ten mokytojams padeda jų padėjėjai, socialiniai pedagogai, kurie gilinasi į vaikų psichologinę būseną, bando aiškintis ir spręsti jų problemas. Lietuvoje ši sritis yra labai neišplėtota, visa atsakomybė yra užkraunama mokytojui. Taigi manau, kad pirma būtina išsiaiškinti, kodėl vaikas nenori mokytis, o tik tada spręsti, ar jis vertas būti stipresnėje klasėje, ar ne. Jeigu priežastys psichologinės, tokį vaiką vis dėlto siūlyčiau integruoti į stipresniąją klasę.

– Dabar dirbate geografijos mokytoja Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijoje. Kuo iš esmės skiriasi švietimo sistema Lietuvoje ir Vokietijoje?

– Kaip jau minėjau, mokytojai Vokietijoje dėsto tris dalykus, o Lietuvoje – tik vieną. Taip pat ten vaikai gauna daug daugiau grupinio darbo, kuris padeda mąstyti ir atlikti užduotis savarankiškai, be mokytojo įsikišimo. Apskritai mokiniai yra labai vertinami dėl darbo pamokos metu, įsitraukimo į diskusijas, už tai pedagogas semestro pabaigoje gali labai stipriai pakelti arba sumažinti balą. O pats didžiausias ir reikšmingiausias skirtumas, kuris man Vokietijoje labai patinka, yra drausmės taisyklės. Mokinys, kuris trukdo vesti pamoką, gauna įspėjimą išeiti iš klasės. Jeigu jis gauna antrą įspėjimą, socialinė pedagogė iškart rašo tėvams laišką, kuriame nurodo, kad jų vaikas buvo nedrausmingas. Jeigu tėvai sulaukia trečio tokio laiško, vadinasi, jų vaikui savaitę draudžiama lankyti mokyklą. Jei ir toliau nereaguojama į perspėjimus, suspenduojama mėnesiui – negalima lankyti mokyklos, o atsiskaitymams vaikas turi ruoštis savarankiškai. Neatsiskaitęs jis yra šalinamas iš mokyklos. Tokių atvejų tikrai pasitaiko, todėl drausmė per pamokas yra tikrai didesnė.

– Kur mokytojo profesija yra gerbiama labiau? Kokių savybių trūksta Lietuvos mokytojams?

– Vienareikšmiškai Vokietijoje. Yra toks posakis, kad gydytojo, mokytojo ir kunigo profesijos visose šalyse yra gerbiamiausios, tačiau Lietuvoje iš šių trijų liko tik gydytojas.

Vokietijoje mokytojais tapti nori tikrai labai daug žmonių, tačiau studijos sunkios ir priimami tikrai ne visi. Kiekvienais metais valstybė nurodo, kiek pedagogų išeina į pensiją ir kiek maždaug jų reikės naujų, dėl šios priežasties galinčių įstoti skaičius tikrai nėra didelis. Be to, mokslai trunka net septynerius metus.

Mokytojų kvalifikacija ten yra didesnė ne tik dėl sunkesnių mokslų, bet ir dėl psichologinio jų paruošimo, jie supažindinami, kaip reikia elgtis susiklosčius kritinėms situacijoms, kilus įvairiems konfliktams ir t.t. Pagrindinis kriterijus, kodėl mūsų šalyje mokytojo specialybė nebėra prestižinė, kokia buvo kadaise, yra itin žemas atlyginimas. Jaunas žmogus šiandien turi labai daug pasirinkimų, ką mokytis ir kuriame pasaulio krašte gyventi, todėl 500 eurų alga protingam ir motyvuotam asmeniui tikrai nėra siekiamybė. Gimnazijos mokytojas Vokietijoje gauna apie 3 500 eurų – jeigu Lietuvoje jis gautų bent pusę šios sumos, tuomet ir mokytojais norėtų būti gabesni žmonės. Dabar stojančiųjų į šią profesiją yra labai mažai, dėl to ir stojamasis balas mažesnis, studijų kokybė savaime prastėja. Ateityje išvis nebeliks norinčiųjų būti informatikos ar fizikos mokytojais – juk žmogus, baigęs informacinių technologijų mokslus, įmonėse gauna apie 3 000 eurų, tai kam jam eiti į mokyklą, kurioje jis gaus šešis kartus mažiau?

Kalbant apie savybes, kurių trūksta Lietuvos mokytojams, labiausiai norėčiau išskirti pagarbą mokiniui. Žinau, kad daugelis atsakytų, esą mokiniai patys elgiasi nemandagiai, tačiau pedagogas yra suaugęs žmogus, rėkti ir visaip vadinti vaiką jam turėtų būti uždrausta. Mokytojas turi užsitarnauti pagarbą, jis turi būti draugas.

Parodų salėje eksponuojama ispanų menininko Pedro Ortuno paroda "Aistros simetrija", o Mūzų svetainėje – menininkės Inos Mindiuz fotografijų rinkinys "Nematomas grožis".

Mursijos universiteto profesoriaus P.Ortuno parodą sudaro nuotraukų rinkinys ir vaizdo instaliacija, pristatanti nepaprastą procesą, ritualą, būdingą geometrinių figūrų gamybai, kurios yra pinamos iš Ispanijoje augančių augalų pluošto esparto (jis yra gaunamas iš laukinių žolių grupės, regione žinomos kaip gramineas ar poaceas).

Pirmą parodos dalį sudaro XX a. nuotraukų kolekcija, vaizduojanti šį neįprastą augalą, jo gabenimą vežimais. Senasis amatas apjungiamas su šių dienų vaizdine medžiaga, joje menininkas parodo sunkų moterų darbą fabrikuose, kurį jos atlieka pindamos įvairias figūras iš kieto augalo pluošto kilimėlių gamybai. Pagaliau profesorius eksponuoja ir pačius dirbinius.

Parodos kuratorė I.Mindiuz teigia, jog šie dirbiniai labai primena lietuviškus, gaminamus iš lino, tad sukuriama ir savotiška paralelė su Lietuva.

Pati menininkė ne tik kuruoja savo buvusio dėstytojo darbus, bet ir pristato savo fotografijų ciklą "Nematomas grožis", kuriame atskleidžia gamtos ir laiko paliestų pastatų konstrukcijų ypatybes.

"Mano aistra – tekstūros, paviršiaus ir erdvės tyrimas kuriant abstrakčius kūrinius. Keliaujant fotografuoju, nes aplinka man daro įtaką ir noriu fiksuoti inspiracijos šaltinius. Abstrakti fotografija – viena iš interpretacijų, neturinti taisyklių: kiekvienas kamera užfiksuotas kadras gali duoti medžiagos meno kūriniui sukurti", – sako menininkė.

I.Mindiuz sako tokią aplinką atradusi 2014 m. pavasarį, kai studijų praktikos metu vaikščiojo po Mursijos miesto pramoninį rajoną. Tuomet jai ir gimė idėja įamžinti gamtos ir pramonės sukurtą grožį, netikėtas ir nematytas apleistų gamyklų erdves.

Menininkė teigia tuomet supratusi, jog pastatų fasadų tekstūros kupinos jėgos, energijos, nostalgijos ir vaizdinės poezijos, o laikui bėgant destrukcijos pažeistos sienos priminė kūrinius, kuriuos sukūrė pati gamta.

"Padarytose nuotraukose suformavau miesto ir gamtos realybę. Tai santykis su pasauliu – aiškūs ir minimalistiniai vaizdai, kurie transformuoja sudėtingus asmeninius prisiminimus. Minimalūs, eteriniai ir subtilūs. Pasikartojimas kvestionuoja erdvės ir laiko problemas, kurdamas ar siūlydamas atsakymus apie žmogiškosios egzistencijos prasmę realybėje, kartais primenančioje chaosą", – teigia I.Mindiuz.

Kas? Parodos "Aistros simetrija" ir "Nematomas grožis".

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? veikia iki rugsėjo 3 d.

Pasak Lietuvos psichodramos draugijos prezidentės, psichodramos terapeutės ir aktorės Daivos Rudokaitės, šios konferencijos tikslas – ne tik pasidalinti žiniomis ir patirtimi su kitais dalyviais, bet ir skleisti žinią apie šią terapiją ir jos taikymą.

Psichodrama – tai psichoterapijos sistema, besiremianti J. L. Moreno vaidmenų teorija ir naudojanti veiksmo metodus vidinio pasaulio ir asmeninių bėdų tyrinėjimu.

,,Psichodramoje žmogus tampa savo problemų ,,herojumi". Vaidmenų žaidimo pagalba jis laisvai reiškia jausmus, atkurdamas problemines situacijas, o kiti dalyviai, atlikdami vaidmenis, jam padeda geriau įsijausti ir gauti papildomos emocinės ir kognityvinės informacijos”, – teigia D. Rudokaitė. Pasak jos, grupės nariai taip pat turi galimybę atpažinti savo pačių problemas bei sunkumus ir mokytis juos įveikti.

Paklausta, ar ši vaidybos terapija yra daugiau menas, ar medicina, draugijos prezidentė sako mananti, jog šis metodas remiasi žmogaus psichologija, todėl jo negalima priskirti vienai konkrečiai sričiai.

Nors visuomenėje įprasta apie kamuojamus sunkumus papasakoti kitam žmogui žodine kalba, aktorė tvirtina, jog fizinių veiksmų pagalba giluminės emocijos atskleidžiamos žymiai ryškiau ir veiksmingiau, o konkrečios gyvenimo situacijos atkuriamos taip, tarsi jos vyktų esamuoju laiku: ,,Psichodramos metu analizuojami efektyvūs elgesio stiliai, išbandomi konstruktyvesni vaidmenys. Žmogus pristato konkrečią situaciją ją suvaidindamas, būdamas saugioje aplinkoje (t.y. kabinete) ir pamatydamas tą problemą iš šalies, gali padaryti įžvalgą ir gali pakeisti savo elgesį duotoje situacijoje.”

D. Rudokaitė pabrėžia, jog šiai terapijai visiškai nereikia jokių aktorinių gabumų ir talentų, netgi atvirkščiai, psichodrama labiausiai padeda tiems, kurie sunkiai verbalizuoja savo jausmus ir emocijas. Anot jos, šis metodas puikiai tinka ir vaikams, nes jie užsiėmimų metu tiesiog ,,žaidžia”.

,,Šių metų konferencijos tema – „Laikas paslaptims”, todėl neatsitiktinai užsiėmimų vadovai dalyvius kviečia stabtelti ir susitikti su savo paslaptimis, atverti sielos kerteles bei prie jų prisiliesti”, – tikina aktorė, kuri ir pati asmeniškai džiaugiasi galimybe susitikti su žmonėmis, kurie jau ne vienerius metus gyvena psichodrama bei tais, kurie nori pasmalsauti bei pažinti ją iš arčiau. Pati D. Rudokaitė sako, jog labai tiki šiuo psichologiniu metodu, kuris jai padeda ne tik kaip žmogui pamilti bei gilintis į save, bet ir kaip aktorei bei psichoterapeutei.

Tai jau trečioji tokia konferencija Lietuvoje, tačiau pirmą kartą ji vyksta Kaune. Šiais metais renginyje dalyvauja net 15 garsių psichodramos profesionalų iš 10 Europos šalių ir netgi iš Australijos.

Muzikuoti pradėjo nuo mažens – būdama vos penkerių mokėsi skambinti fortepijonu, vėliau baigė Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, Vytauto Didžiojo muzikos akademiją, o šiuo metu džiaugiasi įstojusi į Vilniaus universiteto Muzikos terapijos studijas.

– Baigėte Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademiją, tačiau karilionu groti pradėjote tik trečiame kurse. Kaip ir kodėl susidomėjote būtent šiuo netradiciniu muzikos instrumentu?

– Karilionas į mano gyvenimą atkeliavo visai netikėtai. Šį instrumentą atradau kompozitorių Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio dėka, pastarasis kurį laiką net buvo mano kariliono mokytojas. Groti šiuo neįprastu instrumentu mane atrinko per konkursą profesionali komisija ir tik po to oficialiai tapau karilionininke. Konkursui teko daug ir įtemptai ruoštis, per trumpą laiką reikėjo parengti 26 koncertines programas. Man pavyko įtikinti komisiją ir esu labai dėkinga, kad dabar turiu galimybę tobulinti šią kultūros sritį. Šiuo metu Lietuvoje yra vos keturi koncertuojantys karilionininkai – du Kaune ir du Klaipėdoje. Grojimas karilionu ir šio instrumento valdymas yra panašus į vargonų ir fortepijono, kuris visada buvo ir yra pagrindinis mano muzikos instrumentas. Esu laimėjusi ne vieną tarptautinį fortepijono konkursą, ne kartą apdovanota ir Prezidentės. Kadangi mano kaip atlikėjos stiprybė yra fortepijonas, visas sukauptas žinias galiu pritaikyti ir skambindama karilionu.

– Karilionas – malonumas ar pragyvenimo šaltinis?

– Žinoma, tai yra ir labai didelis malonumas. Ypač jaučiuosi pakylėta, kai galiu atlikti kūrinius per įvairias valstybines šventes. Tai labai didelė atsakomybė ir garbė. Tačiau ne paslaptis, kad muzikantams ir apskritai menininkams tenka ieškoti įvairių pragyvenimo šaltinių, todėl groju ne tik karilionu. Esu vargonininkė Kauno Šv.Jono Pauliaus II parapijoje, trečius metus vadovauju Sumos chorui, kurį pati subūriau. Neseniai pradėjau dirbti muzikos mokytoja. Taigi darbų tikrai turiu nemažai, tačiau grodama karilionu galiu išreikšti save kaip atlikėja.

– Varpų muzika išgaunama daužant klavišus kumščiais. Ši atlikimo technika skausminga?

– Tai yra tikrai ypatingas instrumentas moteriai atlikėjai, reikalaujantis ir dvasinių, ir fizinių jėgų, tačiau yra būdų, kaip palengvinti grojimą. Yra specialūs apsaugai, galima dėtis ant rankų pakietinimus, kad pats garsas išeitų natūraliai stipresnis. Visu tuo turi pasirūpinti pats atlikėjas. Nepasakyčiau, kad tai yra skausminga, tiesiog atlikimas pareikalauja nemažai jėgų, todėl net pradėjau eiti į sporto klubą, kur stiprinu rankas. Groti pasidarė išties lengviau.

– Kaip vyksta jūsų repeticijos? Juk šie instrumentai Lietuvoje yra tik trys.

– Visiems būna labai keista, kai pasakau, kad repeticijos vyksta tyloje, paprasčiausiai dirbant prie klaviatūros. Man leidžiama tik vos paliesti klavišus, kad išmokčiau atstumus tarp jų. Repetuoti garsiai negaliu, nes varpų muzika per repeticijas sukeltų nemažą triukšmą mieste. Kaune neturime garsinio kariliono treniruoklio, kuris leistų netrukdant aplinkiniams pasiruošti koncertams. Kariliono treniruoklis brangiai kainuoja ir tai yra labai didelė problema. Visose šalyse, kur kariliono muzika yra populiaresnė, karilionieriai turi tokį treniruoklį net namuose.

– Skambindama karilionu sėdite stiklinėje kabinoje. Ar atliekdama kūrinius nepasigendate ryšio su žmonėmis, jų emocijomis? O galbūt kaip tik atskira erdvė padeda susikaupti?

– Asmeniškai džiaugiuosi, kad yra kabina, nes be jos negalėčiau groti, varpų garsas man būtų per stiprus. Tačiau tikrai pasigendu artumo su žmonėmis, nes negaliu jų matyti, nežinau, kiek jų susirenka manęs paklausyti, ką jie jaučia. Todėl esu gana vieniša, kai groju, bet tai padeda lengviau susikoncentruoti ties muzika. Manau, kad žmonėms yra būtina kariliono vizualizacija, nes tokiu būdu būtų galima užmegzti kontaktą su klausytojais. Esu įsitikinusi, kad tuomet į koncertus ateitų dar daugiau žmonių. Pavyzdžiui, Klaipėdoje neseniai vyko tarptautinis kariliono festivalis, jame buvo pasinaudota tokia technika, todėl susirinkusieji galėjo matyti, kaip groju. Visada po pasirodymo yra labai malonu praverti bokšto langelį ir pamojuoti lauke esantiems klausytojams. Būna labai smagu sulaukti plojimų, tada ir atsiranda tas ryšys.

– Kaip dažnai vyksta karilionininkų pasirodymai? Kokiuose žymesniuose koncertuose, festivaliuose teko dalyvauti?

– Vasarą koncertuojame beveik kiekvieną dieną, bet tai yra daugiau repeticijos. Pagrindiniai kariliono koncertai vyksta savaitgaliais 16 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus kiemelyje. Kasmet vyksta ir Klaipėdos kariliono festivalis. Šiemet atlikome Zitos Bružaitės kantoriją "Lumen fidei", diriguojant Vaclovui Augustinui, kariliono partiją atlikau kartu su pučiamųjų orkestru, vargonais ir choru "Jauna muzika". Buvo labai keista, nes aš groju aukštai, o visi kiti atlikėjai žemai, todėl negalėjau jų matyti. Tiesiog paprasčiausiai pasikalbėjome prieš renginį, o tam, kad matyčiau dirigentą, man buvo įtaisytas televizorius. Bet įvyko taip, kad, likus kelioms minutėms iki koncerto, jis užtemo. Nežinojau, ką daryti, nes turėjau pradėti groti ne tik kūrinio pradžioje, bet ir viduryje. Tačiau viskas baigėsi gerai, operatoriai greitai sureagavo ir sutvarkė gedimą. Apskritai šis festivalis buvo nuostabi patirtis, susitikau su Lenkijos ir kitų šalių karilionininkais. Taip pat nemažai karilionininkų šiemet sulaukėme ir Pažaislio muzikos festivalyje Kaune.

– Šis instrumentas reikalauja išskirtinio talento ir atsidavimo ar atkaklaus darbo?

– Karilionininkui reikia visų šių savybių. Žinoma, pirmenybė teikiama darbštumui ir atkakliam darbui. Taip pat labai svarbu gebėti parinkti tinkamą repertuarą, pačiam kurti kūrinių aranžuotes, nes kartais ir labai mielas kūrinys varpų muzikai gali būti visiškai netinkamas. Repertuarą renkuosi pati, stengiuosi peržvelgti ir užsienio atlikėjų pasirodymus. Visas šis repertuaro parinkimo procesas yra sudėtingas, nes daugelis kūrinių yra nepritaikyti karilionui. Kūrinius galima pirkti ir internetu, bet tai yra labai brangu.

– Esate vienintelė moteris Lietuvoje, grojanti varpais. Laikote tai pranašumu, o gal vis dėlto norėtumėte, kad šalyje būtų daugiau moterų karilionininkių?

– Iš tiesų man nėra didelio skirtumo, ar mano kolegos yra vyrai, ar moterys. Be abejo, moteris galbūt geriau mane suprastų, gal rastume daugiau bendrų temų. Kai kurie klausytojai per mano koncertus įžvelgia tokį subtilų ir gražų moteriškąjį mano grojimo atspalvį. Grodama stengiuosi muziką perteikti švelniau, lyriškiau, instrumentu išgauti dinamiką. Deja, Lietuvoje nelabai yra galimybių ugdyti būsimus karilionininkus, bet aš leidžiu sau pasvajoti, kad ateityje Vytauto Didžiojo muzikos akademijoje ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bus įvestas kariliono atlikimo meno kursas ar bent jau modulis, kur studentai galėtų artimiau susipažinti su šiuo instrumentu. Galbūt tokiu būdu atsirastų daugiau kūrėjų, kompozitorių, karilionierių.

– Grojate ir vargonais, vadovaujate Kauno šv.Jono Pauliaus II parapijos chorui. Kokią įtaką jūsų muzikai turi religija?

– Tikrai religija turi įtakos, nes man labai patinka giesmės, į tai atsižvelgiu rinkdama repertuarą. Tačiau karilionas nėra religinis instrumentas. Toks įspūdis susidaro vien todėl, kad varpai visiems asocijuojasi su bažnyčia. Iš tikrųjų labiausiai mano dvasingumą išpuoselėjo mokykla ir žmonės, kuriuos ten sutikau. Baigiau Kauno jėzuitų gimnaziją, kurioje turėjome vargonus, ten vienas draugas ir išmokė mane jais skambinti. Vėliau jau mokiausi savarankiškai, pradėjau groti bažnyčioje. Po to susikūrė parapija Šilainiuose, kur mane pakvietė giedoti, tuomet surinkau ten chorą, kuriam vadovauju iki šių dienų.

– Kaip reaguoja aplinkiniai į tokį išskirtinį jūsų muzikinį skonį? Šiais laikais tokio stiliaus muzika nėra populiari, ypač tarp jaunimo.

– Mano draugai visi yra panašūs į mane, todėl tai nesukelia jiems ypatingos nuostabos. O aplinkiniai iš tiesų dažnai stebisi. Jeigu kažkas paklausia, ką veikiu gyvenime, tai iš karto žinau, kad turiu skirti apie dešimt minučių vien tam, kad jiems paaiškinčiau, kas yra karilionas ir kaip juo reikia groti.

– Kas yra jūsų autoritetai gyvenime bei kūryboje?

– Man gyvenime svarbiausia yra žmogiškosios vertybės ir jų puoselėjimas. Tai yra dvasingumas, gailestis, atjauta, drąsa ir trys pačios didžiausios vertybės – meilė, tikėjimas ir viltis. Kūryboje man didelis autoritetas yra mano mokytojai ir dėstytojai. Labai norėčiau paminėti savo fortepijono mokytojus Laimą Aksamitauskienę, Eglę Sadauskaitę-Gerulienę, VDU Muzikos akademijos dekaną ir mano fortepijono dėstytoją Saulių Gerulį. Ne tik profesionalaus dainavimo, scenos praktikos, bet ir gyvenimo pamokų mane išmokė dainavimo dėstytoja Rita Novikaitė.

– Kokiomis akimirkomis jaučiatės laiminga? Ar jums svarbu įkvėpti žmones kurti, įsimylėti varpų muziką?

– Jaučiuosi laiminga, kai parengiu koncertui kūrinį ir pirmą kartą išgirstu, kaip gražiai sklinda kariliono garsai. Dažnai net pati nustembu, kokia nuostabi gali būti muzika ir kad šį pojūtį galiu perteikti žmonėms. Noriu, kad klausytojai ateitų, išgirstų mane, mano muziką ir suprastų, kaip gera praleisti laiką klausantis varpų. Tai yra puiki meditacija, muzikos terapija. Įkvėpti kitus stengiuosi tiesiog būdama savimi ir darydama tai, kas man patinka.