Dauguma sakytų – utopija ar kad tokiu atveju visi grašius keistų į laimės maišelį ir baigtųsi visos bėdos? Utopija ar ne, tai galima patikrinti praktiškai jau dabar: tapus „Unicef“ nuolatiniu rėmėju ir aukojant vos 3 eurus per mėnesį padovanoti viltį tolimojo Malavio vaikams, kuriems laimė lygu pavalgyti – kartais gal ne tik kasdienės kukurūzų košės, žaisti su kamuoliu – tikru, o ne surištų skudurų krūva, eiti į mokyklą, nesusirgti ir užmigti laukiant ne paskutinio patepimo, o naujos dienos.

Už 10 centų kainuojančią kito dienos laimę – sava laimė: taip jau sutvarkyta gyvenime, kad žmogui būdinga jausti pasitenkinimą, kai jis gali duoti ką nors kitam. Malavis yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, kur daugiau nei pusė vaikų gyvena skurde ar žemiau skurdo ribos, neturi maisto, vandens, vaistų, ką jau kalbėti apie galimybę mokytis.

Šalyje yra daugiau nei milijonas našlaičių (maždaug 1 iš 6), kurie priversti suktis vieni patys, nes esantys šalia tiesiog neišgali jais pasirūpinti. Įdomus ir faktas, kad šioje šalyje sėkmingas žmogus, t.y. tas, kuris turi kažkokį darbą, išlaiko ne tik savo paties šeimą, bet ir dar keliasdešimt artimųjų. Iškalbinga ir tai, kad net pusė vaikų mirčių Malavyje yra susijusios su nepakankama, prasta mityba, o nusilpusioms moterims dažnai nė nepavyksta išnešioti kūdikių ar šie netrukus miršta dėl neišnešiotumo, infekcijos, deguonies trūkumo.

Žinoma, galima postringauti, kad pasaulio neišgelbėsi, kad žuvų dalijimas priveda prie meškerės metimo ir veltėdžiavimo, kad aplink mus pačius apstu tų, kuriems reikia paramos. Galima ir tiesiog pagelbėti tam, kam manai esant reikalingiausia: beglobiams vaikams, seneliams, gyvūnams, studentų svajonėms ar artimiausiam kaimynui.

O suteikti vilties ir padovanoti galimybę Malavio vaikams laimingiau nugyventi jei ne gyvenimą, tai bent savaitę išvyko jau septintą kartą „Unicef Lietuva“ ir TV3 rengiamos gerumo misijos „Už kiekvieną vaiką“ dalyviai: dainininkai Donatas Montvydas ir Justė Arlauskaitė-Jazzu, kunigas Ričardas Doveika, „Unicef“ geros valios ambasadorė aktorė Virginija Kochanskytė, „Unicef“ vadovė Lietuvoje Jovita Majauskaitė-Staniulėnė ir TV3 žurnalistė Justė Petkevičiūtė.

Misijos dienoraščiai jau virpina tautiečių širdis, o keletą jų minčių pateikia „TV diena“.

R. Doveika: ir skurdas gali būti orus

* Lietuvos žmonės yra jautrūs ir atviri, gebantys padėti ir atsiliepti į daugelio žmonių poreikius. Ne veltui Rūpintojėlio ženklas ir Jo Gailestingumo žvilgsnis yra daugelio žmonių sąmonėje, kuri paliečia širdį ir atveria dosnia ranka. Žaviuosi žmonėmis, kurie mato savo asmeninio indėlio svarbą pasaulio reikaluose.

* Jei sakoma, kad kiekvienas gimstantis vaikas yra dar vienas Dievo pasitikėjimo žmogumi ir pasauliu ženklas, tai kiekvienas išgelbėtas vaikas yra Tavo rankomis kuriama viso pasaulio ateitis. Saugus ir sveikas Afrikos vaikas yra ir Tavo vaiko, anūko sėkmingos bei saugios pasaulio ateities garantas. Svarbu nelikti abejingam…

* Ateities žmogus turi būti išsilavinęs, inovatyvus, moksliškai išprusęs, neabejingas pasaulio reikalams. Ir drįstu dar vieną dėmenį prijungti – dvasingas žmogus turi ateitį šiame pasaulyje. Niekada nenuskurdins žmogaus asmenybės niekas, kas jam padeda būti ir atrasti savo buvimo būdą šiame pasaulyje.

* Čia vaikai nieko neprašo. Jie gimsta skurde, gyvena žemiau skurdo ribos, patiria pasaulio žiaurumą, smurtą, sunkią kovą už pragyvenimą, ir numiršta tyliai, tapdami tik statistikos dėmeniu. Čia vaiko mirtis nesukelia triukšmo. Čia mirštančių vaikų tūkstančių statistikose pasaulis gyvena savo ritmu ir skaičiavimais. Ir kartais būtent tas skaičiavimo mentalitetas ir tampa priežastimi, kad vaikai miršta tyliai. l Bandai stebėti juos ir galvoji, kaip svar bu, kad mūsų vaikai jaustųsi laimingi ne nuo daiktų, žaislų gausos, bet nuo galimybės būti kartu, bendrauti. Matyt, retas mūsų šeimų vaikas moka taip nuoširdžiai džiaugtis smulkmena. Paprasta, nuo žemės pakelta smilga, kuri susipina į plaukus ir tampa nuostabiais rezginiais ant galvos. Jiems pakanka ir tokių dalykų.

* Juk ir skurdas gali būti orus, nepriteklius niekada nėra netvarkos ar apsileidimo ženklas.

*Man ši diena suteikė vaikystės prisiminimų bangą. Kuomet murzini lakstėme po kiemus, nenorėjome eiti valgyti, buvome, neturėjome daugybės dalykų, bet buvo patys laimingiausi žmonės pasaulyje. Šiandien esu labai laimingas žmogus. Dar vieną dieną, kartu su vaikais išgyvenau ir savo vaikystę.

V. Kochanskytė: reikia ne gailėti, o padėti

* Sausros nualinta žemė, tolumoje stūksantys plikų uolų kalnynai, skurdžios molio trobelės, vargingos kasdienybės nualinti suaugusiųjų veidai, apiplyšę vaikai liūdnomis akimis, būreliais stoviniuojantys šalia kelio – lyg kažko lauktų… Ko? Svajonių išsipildymo, geresnių laikų, tėčio, grįžtančio su krepšiu dovanų… O gal tiesiog nėra kur eiti? Nei atskiro kambario, užversto žaislais, knygomis, nei kompiuterio ar išmaniojo telefono, nei sporto klubo ar baseino... Liūdnose vaikų akyse atsispindi skurdžios valstybės realybė su instinktyviu noru išgyventi. Nors ir be vandens, be maisto, be vaistų...

* Kokia didžiulė ta Afrika, kokia galybė nuskriaustųjų. Ar įmanoma juos visus išgelbėti? Bet pasidovanoti dieną, pilną artimo meilės, kiekvieno mūsų galioje. O padarius gerą darbą, gerai išsimiegoti – kokia laimė!

* Diena, pilna vaikų juoko. Vien dėl to vertėjo čia atvažiuoti. Užmiršus visus rūpesčius, su vaikais juoktis iš visos širdies. O dar, jei patikėsime psichologais, kurie teigia, kad juokas gamina vitaminą C, tai jo prisigaminome visiems metams! Su kun. Ričardu juokavome, kad, bėdai prispyrus, galėtume išgyventi: sukurtume vaikų teatrą, surastume rimtų rėmėjų, kuriems gyvenime iki pilnos laimės trūksta geros nuotaikos, juoko, džiaugsmo gyventi, ir keliautume po Afriką.

* Taip ir supranti, ko vaikai laukia pakelėje. Laukia žmonių, kurie turėtų jiems laiko: su jais draugautų, juos mokytų, žaistų, juoktųsi. Ir laukia ne tik Afrikoje, bet ir Lietuvoje. Jie nori gyventi drauge su tėveliais ir mamytėmis, o ne lūkuriuoti, kada jie nuo darbų atsiplėš ir suras jiems laiko... Tad ir sėdinėja vaikai pakelėse, laipynėse – gal eis pro šalį geras žmogus: sustos, nusišypsos, paspaus ranką, kažką gero pasakys. Ir nušvis vaiko akys, veidą nutvieks šypsena, o širdį užlies pasitikėjimas pasauliu ir tikėjimas ateitimi, kurioje yra vietos jam ir jo svajonėms.

* Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Didumas“ dalijasi išmintimi: ,,Tai nuo tavęs čia taip šviesu, nuo žodžio šitaip pasakyto, nuo pagalvojimo balsu: turbūt, esu čia ne dėl savęs, turbūt esu čia dėl ko nors kito“. Ne gailėti čia gyvenančių žmonių reikia, o jiems padėti.

D. Montvydas: Lietuvoje mes turime viską

* Šios dienos susitikimas su Malavio vaikais sugriovė mitą, kad jie labai nelaimingi vargšai, kaip aš maniau. Sakyčiau, kad iš jų net galima pasimokyti laimės… Na, gal ir negalima, bet man atrodo, kad jie laimingesni nei mes, nors mes turime santykinai viską.

* Čia gyvenantiems žmonėms reikia trijų elementarių dalykų, kurie nuo jų nepriklauso, o priklauso nuo pinigų. Tai maistas, medicina ir mokslas. Nuo to priklauso jų gyvybė ir ateitis. Tačiau nors ir neturi šių dalykų, atokiame Malavio kaimelyje sutikti žmonės man nepasirodė nelaimingi. Jie man įvardijo, kad jų laimės skalėje vaikai ir šeima užima pirmą vietą.

* Žinoma, klausantis tų istorijų, nesinori įsileisti svetimų žmonių energijos, reikia ją riboti. Tačiau mano misija – išklausyti.

* Dėl to klausiau mąstydamas logiškai, mažiau emociškai. Čia tokių šeimų labai daug ir jei tą jų nerimą bei stresą įsileisiu, žinau, tai pakenktų ir man pačiam. Bet labai svarbu suprasti, kad reikia veikti, organizuoti „bapkes“, nes čia tikrai reikalingi pinigai. O jei aš verksiu ar pratrūksiu ašaromis, vargu ar jiems padėsiu.

* Žiūrint į vaikus gatvėse, atrodo, kad jie kaip laukinukai, žvėreliai. Važiuojant viešbučio link pasijaučiau nesaugiai ir tada mane „už širdies griebė“, kai pradėjau galvoti apie savo šeimą... Kas būtų, jei pamatyčiau savo vaikus tokioje aplinkoje? Žinau, kad man būtų labai didelis stresas. Labai džiaugiuosi, kad mes Lietuvoje turime galimybę vaikams sukurti gerą ateitį. Galvojau ir apie tai, kad čia vaikai, užuot galėję gilintis į savo talentus, svajones, gabumus, tikslus, realiai praleidžia dieną ieškodami maisto, uždarbio ir ką apsirengti.

Nuolatiniais „Unicef“ rėmėjais galima tapti:

1469 – siunčiant žinutę su žodžiu VAIKAMS.

Jūsų 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.

Ne mažiau apie ambicijas liudija ir sprendimas pagrindiniam chirurgės Ritos Senkutės vaidmeniui pakviesti tituluotą aktorę Miglę Polikevičiūtę, kuri jau įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenį spektaklyje „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ ir „Sidabrine gerve“ kaip geriausia antro plano aktorė filme „Miegančių drugelių tvirtovė“. Be profesinių peripetijų, jos herojei teks atsidurti aistrų sūkuryje, kurį sukels dėl dėmesio kovojantys du vyrai: lovelaso vardą pelnęs įtakingo tėvo sūnus Martynas Vilkas ir paslaptingas, rūpestingas gydytojas Paulius Norkus. O kaip meno pasaulio žmogui sekasi ieškoti savo vietos televizijos spindesyje, su M.Polikevičiūte kalbėjo „TV diena“.

– Papasakokite, koks jums tekęs vaidmuo „Meilė gydo“?  

– Vaidinu gydytoją – chirurgę Ritą, didžiausią savo laiko dalį atiduodančią profesijai. Kas nėra taip paprasta, nes be viso to ji dar viena augina dukrytę. Rita yra vadovaujanti, stipri, uždara ir visgi jautri.

Esu mačiusi tokį chirurgą – jam operuojant tarsi viskas aplinkui nurimsta, net visa erdvė lyg virpa nuo jo ramaus rūpesčio pacientu. Tarsi jis būtų apgaubęs tą gulintį operuojamą žmogų kažkokiu motinišku šydu.

– Koks jūsų santykis su medicina gyvenime?

– Na, matyt, kaip ir visi, stengiuosi su ja nesusidurti. Bet žiūriu labai pagarbiai į mediko profesiją, man ji atrodo išskirtinė, reikalaujanti atsidavimo. Beje, smulkmena, bet labai nustebau atsitiktinai sužinojusi, kad gelbėjantys gyvybes Santariškių medikai turi susimokėti už mašinos pastatymo vietą. Be galo nepagarbus valstybės santykis į tuos, kurie dieną naktį gelbėja mus, grąžina gyvybes, kurie, manau, aukoja daug, kad tai darytų... Ir še tau – iš pradžių susimokėkite už stovėjimą! Tai kas būtų, jeigu jie pradėtų į iškvietimus važinėti viešuoju transportu, pvz., naktį...

– Ar turite fobijų – švirkštui, grąžtui, kraujui?

– Nepasakyčiau. Prieš filmavimą teko tokia laimė pastebėti operaciją. Labai nustebinau pati save – nepaisant to, kad pirmą kartą drebėjo kojos, man nekilo kažkokių neigiamų reakcijų. Netgi priešingai, buvo tiesiog labai... gražu! Mūsų kūnas man pasirodė kaip meno kūrinys. Kelias dienas dar vaikščiojau užsisvajojusi, kaip dabar baigsiu mediciną ir būsiu chirurgė. Be abejo, mane sužavėjo ne tik chirurgai, bet ir visi dalyvaujantys operacijoje: sesutės, anesteziologai. Juk tai kaip vienas organizmas – visi privalo būti įjungę, kad viskas vyktų sklandžiai.

– Ar teko gyvenime patirti seriale regimą vingį – dviejų vyrų kovą dėl jūsų dėmesio?

– Galbūt ankstyvoje jaunystėje. Man atrodo, aš tiesiog pabėgau, jaučiausi nekomfortiškai tame.

– Kokie vyrai jus žavi?

– Galėčiau vardyti ir vardyti visokiausias savybes, bet šiandien mane žavi pagarba. Aplinkiniams, jų darbui, moterims, vaikams ir sau patiems.

– O kokiems vyrams, jų bruožams esate nepakanti?

– Melui.

– Kai tik baigėte studijas pas Rimą Tuminą, sakėte turinti svajonę suvaidinti istoriniame seriale arba seriale, statomame pagal žymų romaną. Kaip pildosi šios svajonės?

– Išduosiu paslaptį – svajonės tikrai pildosi. Draminis serialas apie ligoninę buvo mano svajonė. Ir tai dabar vyksta. Tyliai tyliai, nejučia ji paėmė ir atėjo.

– Esate sakiusi, kad jums, kaip teatro žiūrovei, svarbiausia, kad jis įkvėptų, pakylėtų, pažadintų. O kokius reikalavimus keliate televizijai kaip žiūrovė?

– Iš tiesų televizoriaus nė neturiu, atsisakiau, nes nenorėjau, kad sūnus įprastų žiūrėti. Pati vaikystėje ir paauglystėje leisdavau begalę laiko prie jo, ir dabar pažiūrėjus atgal, matai, kad tai nebuvo kažkoks labai laimingas laikas. Kai persisotini kažkuo, pradedi nebejausti skonio. O apskritai, kalbant apie laidas ar serialus, labai traukia dėmesį originalumas, drąsa nepatikti žiūrovams.

– Jūsų herojė turi klausytis priekaištų, kad yra bloga motina, kuriai už dukrą labiau rūpi svetimi žmonės. O jums yra tekę būti taip „pamalonintai“? Kaip reaguojate į kitų žmonių intencijas mokyti mamas būti mamomis?

Kad ir kaip tai skambėtų keistai, manau, vaikai nėra sveikai integruoti į mūsų visuomenę. Tarsi trukdo jų išraiška, jų smalsumas, jų laisvė, nuo jų, neva, reikia pailsėti. Todėl, kad žiūrime į juos be pagarbos, be meilės.

– Ritai priekaištauja būtent jos pačios mama, kuri tą dukrą ir augina, ir prižiūri. Ją galima suprasti. Rita iš tikrųjų savo gyvenimą dėlioja pagal profesinius poreikius, jos dažnai nebūna ir taip toliau. Kiek teko bendrauti su chirurgais, tokia jau jų gyvenimo specifika. Tikriausiai labai svarbu, kai šeima supranta ir palaiko. O dėl pamokymų, na, giminaičius, močiutes, mamas tikrai galima suprasti, bet truputį man nesuprantama, kai pradeda mokyti nepažįstami žmonės. Ką jie sau galvoja, nežinau. Vieną kartą troleibuse inteligentiškos išvaizdos moteris nė neatsisukdama pareiškė, kad aš kalbėdama su savo vaiku trukdau skaityti jai žurnalą. O juk ji, ko gero, nebūtų nieko sakiusi, jeigu būtų kalbėję du suaugusieji. Kad ir kaip tai skambėtų keistai, manau, vaikai nėra sveikai integruoti į mūsų visuomenę. Tarsi trukdo jų išraiška, jų smalsumas, jų laisvė, nuo jų, neva, reikia pailsėti. Todėl, kad žiūrime į juos be pagarbos, be meilės. Tarsi pavadinimas „vaikas“ leidžia legaliai pamiršti, kad jis yra žmogus: besiformuojantis, kur kas atviresnis ir pažeidžiamesnis, nuo dabartinio augimo periodo priklausys begalės dalykų jo suaugusio gyvenime. Tad jeigu gerbiame kolegą, gerbkime ir augančią būtybę – jos gyvenimas yra ne mažiau svarbus. Kita vertus, tokios situacijos nutinka labai retai, kažko dar ir pamoko. Žymiai dažniau sutinkame draugiškus žmones, užleidžiančius vietą, pakalbinančius, besižavinčius, padovanojančius kažką vaikui.

– O kokia mama save matote jūs?

– Mylinčia ir augančia kartu su savo vaiku.

– Sėkmingai prisijaukinote visą trio: teatrą, kiną, televiziją. Kaip apibūdintumėte jausmą kiekvienam jų atskirai, jų vaidmenį savo gyvenime?

– Man labai pasisekė, kad turiu galimybes realizuoti save visose šiose srityse! Esu be galo laiminga dėl to, o specifika iš tiesų labai skiriasi. Ir tai jau profesiniai niuansai. Kinas – be galo intymu, gilu ir net šventa. Serialas taip pat arti kino, tačiau reikalauja tempo, greitos reakcijos, orientacijos, netgi vaidybinės specifikos. O teatro esmė man – vis dėlto žiūrovai, kažkokia apykaita su jais ir perteikimas visos istorijos čia ir dabar. Ir kaskart vis iš naujo.

– Žiūrovams nepaprastai įdomios aktorių technikos, kaip pravirkti arba natūraliai juoktis. Pravirkti atrodo lyg ir lengviau, o apie ką galvojate, kai reikia juoktis?

– Geriausia negalvoti tuo metu apie nieką! Tiesiog leisti emocijai ateiti ir išeiti. Bet būna visaip, kartais partneriai padeda. Labai gera, kai vaidinamoje situacijoje atsiranda tikra gyvybė, partnerių ryšys. Tuomet viskas įmanoma!

– Tai, kad teatro aktorius, pasukęs į kiną, televiziją, susiduria su neigiamu kolegų požiūriu – kone šventovę išdavęs – yra mitas, atgyvenęs „šleifas“ ar realybė?

– Ką jūs, kiekvienas teatro aktorius nori į kiną! Nebent su labai retomis išimtimis. Juk ir studijuodami vaidybą jauni aktoriai mokosi šalia kino režisierių, operatorių, filmuojasi studentiškuose filmuose. Galbūt kažkada buvo toks požiūris į serialus, bet ne dabar. Kai pasaulyje yra tiek kokybiškų, neįtikėtinai įdomių ir originalių serialų, savaime norisi lygiuotis būtent į tai. Kurti. Manau, toks ir mūsų serialo kūrybinės grupės nusiteikimas, kas labai žavi ir įkvepia, skatina pasitempti. Visi be galo atsidavę, visu šimtu procentų.

– Kokia yra sritis, kurią norėtumėte išbandyti, bet vis atidedate?

– Yra tokia! Noriu daug keliauti, patirti kitokią gamtą, kultūrą. Taip pat seniai svajoju apie banglentę!

– Kad meilė – kai muša, esame, matyt, visi girdėję. O kaip meilė gydo žmogų, jūsų akimis?

– Na, turbūt, jei esame patyrę tą „meilė – kai muša“, pirmiausia galime ieškoti tos gydančios meilės savyje. Pamilti save, atjausti, rūpintis savimi ir pamažu prikaupsime jos tiek, kad ims spinduliuoti, jau glostyti ir gydys šalia esantį. O jei klausiate apie serialo pavadinimą, tai man jis labiau kalba apie gydytojus iš pašaukimo. Chirurgė, kuri išties operuoja su meile, be galo mėgsta savo profesiją. Esu mačiusi tokį chirurgą – jam operuojant tarsi viskas aplinkui nurimsta, net visa erdvė lyg virpa nuo jo ramaus rūpesčio pacientu. Tarsi jis būtų apgaubęs tą gulintį operuojamą žmogų kažkokiu motinišku šydu, ir tai atrodė taip saugiai. Tada tikrai galima pasakyti: taip, šitoje operacinėje tikrai gydo meilė.

„Meilė gydo“ – nuo rugsėjo 4 d. pirmadieniais-trečiadieniais 20 val. per LNK.

„Ką duoda gyvenimas, tą imu. Aišku, būna, kad vienas ar kitas sprendimas kartais nepasiteisina, bet vis lekiu į priekį naudodamasis galimybėmis“, – sprendimą tapti TV gelbėtoju aiškino 32-ejų televizijos naujokas, kurio portretą pristato „TV diena“.

– Kaip rimtas veterinaras ryžosi įšokti į pramogų kupiną TV pasaulį?

– Pasiūlymas prisijungti prie laidos man labai patiko, nes mėgstu įvairius iššūkius – galėjau tą pačią minutę atsakyti „taip“. Mano darbas – gyvūnų gydymas – taip pat kupinas iššūkių, be to, jame ir su žmonėmis vis nutinka kažkas įdomaus. Gyvenime apskritai einu į priekį ir ką jis duoda, tą imu.

Tik žmogus, neturintis meilės ir atsakomybės jausmo, gali skriausti gyvūną. Lengva smurtauti prieš tą, kuris negali pasipriešinti, o šuo, net ir sumuštas, vis tiek laižo žmogui rankas.

– Ką veiksite „TV pagalboje“?

– Praėjusią savaitę jau vykau į iškvietimą – kalytė komplikuotai šuniavosi, jau buvo praėjusios galimos dvi valandos. Nuvykome, padarėme echoskopiją, įsitikinome, kad vaisių širdelės plaka, – viskas gerai, bet nutarėme nebegaišti laiko ir padaryti cezario pjūvį. Operacija pasisekė labai gerai, mama greitai atsigavo, visi šuniukai gyvi, sveiki. Neapsiriboju smulkiais gyvūnais, gal laidoje pasitaikys paukščių, o gal cirko dramblys – važiuočiau. Tik vienas dalykas – profesionalumo klausimas. Jei iki galo neišmanau, pasikonsultuosiu su kitais, bet nesiimsiu daryti to, ko profesionaliai negaliu atlikti. Taip pat „TV pagalboje“ reikės suteikti ir pagalbą žmogui, kuris sutrikęs, nežino, ar padėsi jo draugui, papasakoti viską ir nuraminti.

– Kokius įdomiausius gyvūnus yra tekę gydyti?

– Žaltį, minkštakiautį vėžlį, žinoma, baliniai vėžliai, Žako papūgos, kakadu rečiau pasitaiko, o stambesnių – kokio kupranugario – neteko gydyti.

– Pats turite gyvūnų?

– Taip, dvi kates ir šuniuką, kuris šiuo metu pas tėvus gyvena. Bet namuose dažnai visokių gyvūnų būna – nuo Jorkšyro terjerų, prancūzų buldogų iki Labradoro retriverių, kaimynai nė nesusigaudo, kiek ir ko auginu. Jei turiu sunkų ligonį, kuriam reikia intensyvios priežiūros, visad vežuosi pas save. Kadangi nėra galimybės turėti visą parą gyvūną slaugančio darbuotojo, reikia slaugyti pačiam. Tokiais atvejais būna ir laisvas laikas, ir savaitgaliai paaukoti.

– O kaip šeima reaguoja į tokius laikinus įnamius?

– Žmonai įdomu, padeda man visame tame, nes ne visi „svečiai“ būna mieli. Turime du vaikus, todėl juos irgi mokau atsargumo: jei gyvūnas geras, leidžiu su juo bendrauti, jei agresyvesnis, pats vienas su juo užsiimu.

– Kokie jūsų pomėgiai?

– Didžioji dalis laiko skirta tiesioginiam darbui – gyvūnų gydymui, priežiūrai, o netiesiogiai reikia rūpintis verslu, todėl laisvo laiko lieka ne itin daug, bet užtenka ir tiek. Tai pabuvimas gamtoje, pasivažinėjimas motociklu, žvejyba, plaukiojimas, nardymas, sporto klubas. Dabar prisidės ir televizija.

– Kai be intensyvaus darbo yra ir toks sąrašas pomėgių, kyla klausimas, iš kur gaunate laiko viskam?

– Visada galima sakyti, kad nėra laiko. O iš tiesų laiko visada yra, tik reikia jį tinkamai susiplanuoti. Esmė – mokytis planuoti laiką, o ne galvoti, kaip jo turėti. 

– Įdomu, ar žmogus, gydantis gyvūnus, valgo juos?

– Retai, bet kol kas vis dar valgau vienintelę mėsą – vištieną, jokios kiaulienos, triušienos ir kitų. Ir abejoju, ar vištienos valgymas dar ilgai tęsis. Pradėjau daugiau judėti, sportuoti, miego kartais mažiau būna, o gyvūninės kilmės produktai, mano manymu, apsunkina organizmą ir yra visai nereikalingi. Suvalgęs kiaulienos jausdavausi toks apsunkęs. Atsisakiau ir labai tuo džiaugiuosi.

– Teko ragauti egzotiškos mėsos – šunienos, kengūrienos ir pan.?

– Ne, nemėgau ir nemėgstu tokių dalykų. Gal iš pasąmonės tai blokuojama, lemia ir mano darbo pobūdis.

– Kas jus darbe „veža“?

– „Veža“ finišas – kai gyvūnas pagyja. Neįsivaizduojate, kokios emocijos būna darbe, kai išgydai, ištrauki iš mirties, išgelbsti gyvybę tam, kuris išvis nieko negali pasakyti – nei kur skauda, nei kas nutiko. Pavyzdžiui, turėjome paralyžiuotą Jorkšyro terjerą, kuris visiškai nevaldė galūnių, negalėjo atsistoti, o per du mėnesius pavyko padaryti taip, kad jis bėgioja ir gyvena visavertį gyvenimą. Tai tikrai „veža“.

– Susiduriate su smurtu prieš gyvūnus?

– Taip, būna tokių atvejų. Buvo ir tokių, kuomet reikėjo kreiptis į atsakingas institucijas. Jei žmogus užsimintų, kad kažką padarė savo gyvūnui, tikrai taip paprastai jo neišleisčiau. Gyvūną pagydyčiau, bet šeimininkas būtų patrauktas atsakomybėn. Net ir gatvėje pamatęs skriaudžiamą gyvūną iš karto ginčiau, kaip ir eičiau į pagalbą pamatęs skriaudžiamą žmogų.

– Ar nuskriausti gyvūnai pagiję grįžta pas šeimininkus?

– Dažniausiai pereina į gyvūnų globos įstaigą. Sužalojusiam šeimininkui nebegrąžiname – ieškome kito. Lietuvos įstatymai koreguoja šiuos dalykus, bet manau, kad vienareikšmiškai šuo neturėtų būti grąžinamas smurtautojui – jei jau smurtavai, anksčiau ar vėliau bus ir antras, ir trečias kartas. Tik žmogus, neturintis meilės ir atsakomybės jausmo, gali skriausti gyvūną. Lengva smurtauti prieš tą, kuris negali pasipriešinti, o šuo, net ir sumuštas, vis tiek laižo žmogui rankas.

– Jums teko matyti gyvūnų ašarų?

– Taip, yra matyti, kaip tiesiogine žodžio prasme gyvūnui bėga ašaros. Ar iš jaudulio, ar ir skausmo, bet gyvūnas tikrai verkia.

– Ką atsakote į tėvų klausimą, ar dovanoti vaikui gyvūną?

– Negalima dovanoti. Nesvarbu, kad vaikas pasižadės vedžioti šunį, rūpintis juo, tėvai turi įvertinti tai, kad gyvūną ima ir juo rūpinasi jie, o vaikas jį tiesiog myli. Kaip atėjus į naują darbą – iš pradžių euforija, viskas gerai, bet vėliau ateina ir monotonija, o auginant gyvūną irgi visko būna.

– Kaip reaguojate į žmonių prisipažinimus, kad negali pakęsti gyvūnų?

– Yra buvę tokių atvejų. Bet būna ir taip, kad atvažiuoja žmogus ir sako: „Nemyliu aš kačių, net nežinau, kas nutiko, kad nusipirkau.“ Nėra kur dingti – rūpinasi, perka maistą, o užtenka pusmečio ir jau sako: „Be jos gyventi negaliu.“ Arba pas tuos, kurie nori tik mažo šuns, ima ir atklysta didelis – priglaudžia ir myli tokį. Taigi niekada nesakyk niekada.

Antras „TV pagalbos“ naujokas – meistras

Be veterinaro P. Morkūno prie gelbėtojų prisijungs ir dar vienas naujokas – meistras Artūras Labakojis. Jis prisipažįsta – yra ištikimas „TV pagalbos“ gerbėjas, tad sulaukęs pasiūlymo prisijungti prie komandos, net nedvejodamas sutiko. „Man visuomet patiko stebėti tokį profesionalų gelbėtojų darbą su paprastais žmonėmis ir kaip jie sprendžia iškilusias problemas. Vis pagalvodavau, kad ir aš galėčiau pagelbėti atsiradus buitiniams gedimams herojų namuose“, – pasakoja A. Labakojis.

15 metų darbo patirtį turintis meistras Artūras tikina, kad didžiausias jo noras – padėti žmonėms. „Nesivaikau populiarumo, bet man labai patinka bendrauti ir patinka dirbti savo darbą. Tad šis naujas iššūkis „TV pagalboje“ man taps smagiu nuotykiu“, – sako jis.

Jį LRT žiūrovai išvys dokumentikos cikle „Šiandien prieš 100 metų“, kuriame bus nušviečiami svarbiausi įvykiai, atvedę Lietuvą į Vasario 16-osios akto paskelbimą ir nepriklausomos Lietuvos pripažinimą pasaulyje. Koks amplua laukia TV projekte, L.Mažylis apibūdina paslaptinga užuomina – „Pusantro vaidmens“ – ir mieliau dalijasi mintimis apie Lietuvos valstybės mozaiką ar keistuolio  etiketę.

– Praskleiskite uždangą, koks bus jus priviliojęs projektas?

Dokumentas, kurį prieš 100 metų Lietuvos Taryba priėmė vasario 16-ąją ir kuris atsirado Berlyne šįmet kovo 29-ąją, galioja ir, tikiu, galios tikrai šimtmečius.

– Artėja valstybės šimtmetis, Vasario 16-osios jubiliejus. Tai nebuvo vienadienis veiksmas, iki tol buvo daugybė svarbių sprendimų, paklojusių kelią Vasario 16-ajai. Iš esmės, mes jau dabar gyvename „šimtmetyje“:  1917-ųjų rugpjūtį aktyviausi Lietuvos politikai ruošė Lietuvių konferenciją, kuri įvyko rugsėjį, buvo įvairių pasitarimų įvairiose pasaulio vietose tarp vadinamųjų lietuvių politinių centrų, jų atstovų Rusijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV, Lietuvoje, kuri tuomet buvo okupuota Vokietijos. Betarpiški valstybės atkūrimo reikalai prasidėjo 1917-ųjų vasarą, o kaip šios epochos pabaigą galima apibrėžti 1920-uosius – Steigiamąjį  Seimą, kuriam buvo lemta būti sušauktam Kaune. Prisirišame prie vienos datos, o svarbių datų buvo išties daug. Tad visa ši įvykių raida prašėsi atvaizduojama.

– Kokie įvykiai bus prisiminti?

– Keletą paminėjau, bet nenoriu išduoti kūrybinių paslapčių. Atsitiktinai kiekvieną mėnesį buvo po ypač svarbų Lietuvai įvykį.

– Ar televizorius apskritai egzistuoja jūsų gyvenime?

– Tebeegzistuoja. Į mūsų namus televizorius atkeliavo gana vėlai – buvau jau brandus paauglys, iki tol pavydėdavau klasiokams aparato, nueiti į svečius pažiūrėti televizoriaus būdavo savotiška šventė. O kai atsirado namuose, tebėra iki šiol, nors mano dukros kartai jis jau nebėra toks būtinas. Man įdomu pažiūrėti žinių, sporto laidas, politikos komentarus, įvairius kitus dalykus.

– Šerlokas, Indiana Džonsas, Pilypas iš kanapių ir pan. – kaip reaguojate taip pavadinamas?

– Tai jau keturių mėnesių senumo reikalas, kuris mane ir tada mažai palietė. Tik iš trečiųjų asmenų sužinodavau, kaip bando mane pavadinti. Bet nieko čia tokio – folkloras. O jei daikto suradimas tapatinamas su detektyvo veikla, visai smagu.

– Jus pristatant paprastai priduriama keistuolio etiketė. Kaip manote, kodėl tokios nusipelnėte?

– Į akis niekas nepasako, gal komentaruose kalbėdami apie Liudą Mažylį. Vėl kokią nors paralelę galima išvesti su kitais žymenimis. Kaip chemikas, atrodau keistuolis – užsiima ne chemija, o dokumentų paieškomis. Kaip politologas dėstytojas irgi keistuolis, nes chemijos negali pamiršti. Keistumas gal tas, kad mano veiklos keistu būdu susipynusios, bet gal mūsų, lietuvių, kultūroje tai neįprasta, nes kitų valstybių kultūroje, kad ir amerikiečių, žmogaus veiklos keičiasi maždaug kas septyneri metai, tad nieko jiems keisto.

– Kas yra keistuolis jūsų akimis?

– Pirma asociacija – „Keistuolių teatras“. Keistumas vaikų, kuris gal parodo žmogaus talentą, keistas žmogus yra išskirtinis, truputį kitoks, mąsto nestandartiškai. Labai teisinga socialinė reklama, kuri sako: „Mama, nustok mane vadinti keistuole, – gal aš ypatinga.“

– Sakėte, kad radęs Vasario 16-osios aktą į Kauną parvežėte šypsenų užkratą? Ar jis vis dar gajus?

– Man atrodo, kad taip. Gražus oras, šilta vasara, žmonės tikrai daug šypsosi. Bus niūresnis ruduo – žiūrėsime laidas valstybės šimtmečiui, gal pakylės labiau ir būsime geresnės nuotaikos, nei oras diktuoja.

– Šypsenas jaučiate, o pavydą?

– Nepasakyčiau, kad labai jaučiu. Įvykis džiugus, akto suradimo džiaugsmo jausmas tęsiasi, bet visi supranta, kad negalėjo ten nuvažiuoti kuopa žmonių – atrasti pasitaikė vienam. Na, pasitaikė, bet ieškoma kitų dalykų. Visgi suprantama, kad pavydu, – nuplaukti kažkur panardyti ir surasti laivo liekanas juk norėtųsi. Man irgi norėtųsi, tad ta prasme, pavydu. 

Man atrodo, kad mes nuolat, kasdien Lietuvą kuriame ir sukuriame tokią, kokią galime.

– Kur nersite toliau?

– Dabar – į televizijos laidų ciklą, taip pat teks nardyti, matyt, po tos pačios epochos įvykius – tiek televizijoje, tiek archyvuose, kur jau suplanuota kelionių.

– O kaip su Vytauto karūna bus?

– Laukiu – pasiskelbiau, kad jei kas nors nori plano, patarimų, kaip organizuoti, kaip atrasti, mielai pakonsultuosiu, bet kad aš pats gainiočiausi ir Vytauto karūną, ir kaulus, tai ne – reikia pasitelkti ir kitus ieškotojus.

– Kokia kalba kalbėti apie  patriotiškumą, kai milijonas žmonių nubyrėjo svetur?

– Atsakymo palaukime laidų cikle. Ir ne visai norėčiau sutikti, kad juos reikėtų vadinti nubyrėjusiais. Lietuvio natūrai visais laikais buvo būdingas gebėjimas prigyti kitose kultūrose, ir mūsų gyvenamas laikotarpis niekuo nėra kitoks. Laidose kalbėsime apie keleto lietuvių politinių centrų buvimą, kol dar Lietuvos valstybė nebuvo atkurta: lietuviai, nublokšti į Švediją, Šveicariją, JAV, Rusiją, tardavosi ir sukonstravo, suderino ir sutiko dėl Lietuvos valstybės ateities. Lietuvoje buvo tik dalis politikų, o susitelkė visi. Manau, lietuvių sutelktumo ir dabar pakanka, nors jo visad galėtų būti daugiau.

– Ar iš jūsų lūpų yra nuskambėjusi frazė: „Ne už tokią Lietuvą kovojom“?

– Niekada to negalėjau pasakyti. Man atrodo, kad mes nuolat, kasdien Lietuvą kuriame ir sukuriame tokią, kokią galime.

– Aktą radote skyriuje „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“. Skeptikai palinguoja, kad tai yra ir prognozė Lietuvai po 100-mečio – provincija su neaiškia ateitimi. O kokios mintys apie Lietuvą po 100mečio jus aplanko?

– Tikrai ne provincija su neaiškia ateitimi. Tai buvo tuomet šioje teritorijoje dominavusios valstybės pageidautas projektas, yra ir dar viena valstybė Rytuose, kuriai būtų smagu matyti šias valstybes kaip savo provincijas. Norėti nedraudžiama, bet tai lemia mūsų valia, o ne didžiųjų norai. Dabar gyvename kitais laikais, yra Europos Sąjunga, eurointegracija, kurią vieni linkę nuvertinti, o aš tai laikau palankiu procesu mažoms ar vidutinėms tautoms. Anksčiau buvo įsivaizduota didelė valstybė ir prie jos prišlieta mažytė Lietuvėlė – tai ydingas ir mums nepalankus didžiojo ir mažojo santykis, todėl jo visada kratėmės. O daugiašaliai santykiai tarp 28 valstybių, kurie dabar klostosi, manau, yra palanki erdvė tautai. Dokumentas, kurį prieš 100 metų Lietuvos Taryba priėmė vasario 16-ąją ir kuris atsirado Berlyne šįmet kovo 29-ąją, galioja ir, tikiu, galios tikrai šimtmečius. O vienas palankių raidos scenarijų galėtų būti tokia Europa, kokia dabar klostosi.

Pirmasis televizijos kanalas šunims „Dog TV“ įkurtas JAV dar 2012-aisiais. Mintį nuraminti, pradžiuginti paliktus šunis ir rasti jiems užsiėmimą Ronui Levi pamėtėjo jo...katinas, šeimininkui kasryt apeliuodavęs į sąžinę graudžiu žvilgsniu. Vyras sumanė augintinį paguosti iš interneto parsiųstais klipais apie paukščius, voveres, žuvis ir liko apstulbintas katino dėmesio jiems. Kadangi nepriklausomybę dievinanties katinams vienatvė neatrodo tokia kankynė kaip namie „įkalintiems“ šunims, pastariesiems R. Levi sumanė saviguodos kanalą.

„Dog TV“ buvo kuriama tariantis su veterinarais, šunų dresuotojais ir pavyko tikra gyvūnų terapijos programa, sudaryta iš trumpų, 3–6 min. trukmės laidelių. Kas jose? Daugiausia raminantys gamtos vaizdai su tokia pat ramia muzika, kiti šunys – snaudžiantys, tyrinėjantys aplinką, žaidžiantys.

Vos atsiradus kanalui netrūko skeptikų, gyvūnų elgsenos specialistų, teigiančių, kad šunys apskritai nesidomi televizija ir apskritai nesuvokia jos vaizdų, o kad palikti jie „neitų iš proto“, užtektų prietemos ir ramios muzikos. Visgi tyrėjai konstatuoja: žmonėms reikia nuo 50–60 vaizdų (Hz) per sekundę, kad juos suvoktų kaip ištisinį filmą, šunims – daugiau kaip 70 kadrų per sekundę. Jei senieji televizoriai tiek „neištraukdavo“, tai naujieji vaizdų generuoja gerokai daugiau ir išties atkreipia šunų dėmesį.

Tiesa, kai kurie dalykai lieka objektyviai nekintantys, pvz., šunys kitaip mato spalvas – jei žmogus regi raudoną, tai šuo – baltą ar gelsvą, ir, kadangi šuo vaizdus jau gali matyti gerai, gali pulti atvaizduojamą šunį ar kitą gyvūną, tačiau dauguma suvokia, kad jų iš tiesų ten nėra.

Kanalas šunims stengiasi pravaikyti ir jų „klasikines“ baimes – fejerverkams, audrai, siurbliams, kt. Belfasto mokslininkai nustatė, kad šunys, kurie matė šiuos vaizdus ir girdėjo tokius garsus, priprato ir vėliau jautė mažiau streso nei tie, kurie susidūrė šias patirtis turėjo išgyventi be „televizinio apšlimo“.

Kad šuo negalės atlipti nuo ekrano, rizikos nėra. Šuo dėmesį sutelkia trumpam laikui ir greitai ima nuobodžiauti. Atliktas tyrimas parodė, kad, palikus televizorių įjungtą 6 valandas per dieną rodant CNN, „Animal Planet“ ir „Dog TV“, šunys žiūrėjo tik apie 10 proc. to laiko. 6 minutes be pertraukos jie žiūrėjo „Dog TV“ programą.

Kuo rizikuoja šeimininkai, žiūrintys programą šunims? Niekuo. Kanalo įkūrėjas tikina sulaukiantis padėkų iš žmonių, kurie apskritai neturi šunų, o kanalą įsijungia dėl atpalaiduojančių vaizdų ir muzikos – lėtosios televizijos alternatyva. Be to, yra ir laidų, kuriose rodomi žiūrovų atsiųsti vaizdeliai su augintiniais.

Prieš kelerius metus kanalu džiaugėsi tik JAV šunys, šiandien jis transliuoja D.Britanijoje, Airijoje, Olandijoje, Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Kaimanų salose ir kt. O tų šalių, kur kanalas nesiūlomas TV pakete, tarp jų – ir Lietuvos gyventojai savo augintinius gali pradžiuginti „online“ programa. Už transliacijas internetu reikia mokėti 9,99 JAV dolerių. Beje, prieš tai siūloma mėnesį nemokamai išmėginti – gal išties jūsų šuniui televizija – kaip penkta koja.

Silpnaregis vaikinas purtosi vargšelio etiketės ir laukia ne užuojautos, o palaikymo jo atliekamai ir kuriamai muzikai. Nuo mažens pamilęs muziką G. Sidiniauskas rimčiau jos link pasuko mokydamasis Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje – prasidėjo konkursai, kūryba, atskriejo kvietimas mokytis pas kompozitorių Giedrių Kuprevičių Kaune, būdamas 15-os nukeliavo į sostinę mokytis Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, vėliau pasuko į į Stasio Šimkaus konservatoriją Klaipėdoje. Visgi nesėkmingai susimaišius gyvenimo kortoms konservatorija liko nebaigta, tačiau svajonės gyventi muzika neužbrauktos.

„Gal ir banali frazė, bet noriu išbandyti save, pasirodyti kitoks vokaliai, o „Lietuvos balsas“ man patinka tuo, kad čia nėra depresijos. Ir žinoma, noriu laimėti“, – „TV dienai“ sakė atlikėjas prasitaręs, kad rudenį LNK pasirodysiančio projekto laimėjimą skirtų akių operacijai.

– Kaip vieną tikslų, dėl ko einate į „Lietuvos balsą“, įvardijate akių operaciją...

– Taip, norėčiau akių operacijos, kurią numatau Portlande, JAV, bet jai trūksta pinigų. Nors gaučiau pusę finansavimo, trūksta apie 10 tūkst. eurų. Tikiuosi projekte juos laimėti.

– Ką jums tokia operacija reikštų?

– Žadama pagerinti mano regėjimą apie 10 proc. Dabar matau apie 15 proc. Operacija reikštų, kad realiai galėčiau laisvai naudotis kompiuteriu, normaliai matyti telefoną, ne kaip dabar – kone priglaudęs akis prie ekrano, taip pat vairuoti, pvz., motociklą.

– Nebandėte ieškoti kitų kelių operacijai apmokėti?

– Bandžiau ir būčiau gavęs, bet susiklostė sunkus gyvenimo laikotarpis: gyvenau studijoje, kur repetavau su grupe, prisidėjo finansinės problemos, įnikau į savęs gailėjimą ir „dreifavau“. Dėl to praleidau progą operuotis. Išsikapsčiau savo jėgomis ir padedamas gero draugo, atsitiesiau ir dabar bandau atsigriebti už šį depresijos laikotarpį.

Svajoju dirbti Brodvėjuje, o jei ne ten, tai bent įsisukti į muzikos industriją Los Andžele.

– Anksčiau jus globojo smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris. O dabar turite saugų sparną?

– Taip, dar nuo „Chorų karų“ dirbu su Stano. Pradėjau suprasti, koks turėtų būti mano muzikinis kelias. M. Švėgžda dėjo vilčių į mane kaip į akademinės, profesionaliosios muzikos atlikėją. Tai man suprantama, žinių ant pečių nenešioju – naudoju savo kuriamai muzikai, bet nenorėjau tęsti, man artimiau pasirodė kurti kokybišką popmuziką, elektroninę muziką. Dėl to džiaugiuosi, kad Stano atsirado mano gyvenime. Žinau ir tai, kad be tokių projekto kaip „Lietuvos balsas“, „X Faktorius“ ir kt., gerokai sunkiau žengti žinomumo link. Tad jei ir nelaimėsiu projekto, jau pats dalyvavimas yra naudingas. Aš myliu muziką, ji – mano gyvenimas, be to, dabar nebeįsivaizduoju, kaip be jos galėčiau pragyventi.

– Pragyvenate iš muzikos?

– Gaunu neįgaliojo pašalpą, bet sezono metu – taip, galiu pragyventi iš muzikos ir net išvažiuoti pakeliauti. Su „Delfinais“ važiuoju į miestų šventes, taip pat būna privačių švenčių – ne vestuvių, daugiausia – įmonių renginių, pobūvių, ambasadų kvietimų. Jose ne tik dainuoju, bet ir groju fortepijonu.

– Turite grupę?

– Anksčiau turėjau, sukūriau šešias dainas, buvo įvairių planų, bet taip jau nutiko, kad ji iširo. Dabar esu vienas. Supratau, kad dirbti su samdomais muzikantais yra paprasčiau nei išlaikyti grupės dėmesį.

– Save matote kaip popmuzikos atlikėją?

– Rimtos ir kokybiškos popmuzikos atlikėją. Dalyvavau ir tokiuose projektuose kaip „Lietuvos garbė“, TV3 liepos 6-osios šventėje, patriotiškuose renginiuose, bet man artimiausias soul, funk stilius, džiazas.

– Kas jums yra muzikiniai autoritetai?

– Labai vertinu Céline Dion, Michaelą Bublé, Edą Sheeraną. Iš lietuvių man imponuoja Evelina Sašenko – tiek jos balsas, tiek pasiekimai – aukštumoje. Patinka Jazzu kuriama „crazy“ muzika, ir aš pats į tokį stilių orientuojuosi. Iš vyrų vokalų labai vertinu Jeronimą Milių, patinka „Thundertale“ tekstai, jėga.

– Dėmesys jus labiau džiugina ar vargina?

– Man patinka matyti save televizijos ekrane, man patinka dėmesys, būti draugų būryje, eiti į karaokę. Dėl to net turėjau problemų su antrąja puse, tiesa, jau buvusia, nes mano noras būti šurmulyje pastūmėjo santykius į baigtį. Bet dabar noriu atsilakstyti, kilti į aukštumas, o meilė ateis, kai bus laikas.

– Užsiminėte nenorįs būti laikomas gyvenimo nuskriaustu žmogumi. Pats jaučiate, kad aplinkinių požiūris į žmogų su negalia keičiasi?

– Mane neretai pristato kaip aklą. Nesu aklas ir, po velniais, neseniai nusipirkau dviratį, po ketverių metų pertraukos vėl pradėjau juo važinėti. Močiutei siaubas, bet raminu – juk ir anksčiau važinėjau, be to, Vilniuje atsirado daugiau dviračių takų, smagu. Norėtųsi, kad ir televizijoje būtų akcentuojamas mano balsas – jis juk svarbiausias, o aš pasistengsiu padaryti, ką galiu geriausia. Vaikystėje dėl regėjimo tikrai teko patirti patyčių, bet jaučiu, kad požiūris keičiasi, o aš, būdamas televizijoje, kalbėdamas apie tai, stengiuosi prisidėti prie to. Žinoma, yra būrelis tų, kurie lieja savo pyktį ant visų, bet man tokių žmonių komentarai nerūpi.

– Kokie garsai jums suteikia laimės, saugumo jausmą?

– Man didelį malonumą suteikia tobuli muzikos garsai, techniškos, tobulos natos. Be galo mėgstu orkestro muziką, leidžia pajusti kažkokį didingumą savyje, teko ir pačiam atlikti dainų orkestru – jausmas nepakartojamas, esi lyg karvedys, generolas, pasitikintis savimi. Labai nemėgstu miesto triukšmo, o pozityvių jausmų suteikia audros, vėjo garsai.

– Muziką irgi audringą kuriate?

– Taip, esu dramatiškas žmogus, mano muzika gana melancholiška, vaizdinga, galinti „nunešti stogą“, jausminga. Nežinau, kaip apibrėžti savo stilių, nes jis kažkoks kitoks. Pvz., banali liaudies daina apie karą, dėl mylimojo nerimaujančią merginą, modernizuota palikus folk elementus ir atliekama specifiniu vokalu, panašiu į girdimą Afrikos liaudies dainose. Taip pat stengiuosi įterpti klasikos dermių.

– Prieš kelerius metus atvirai dėstėte ambicijas išvykti į Vakarus ir ten kurti karjerą, įsitvirtinti Holivude. Užmojai pasikeitė?

– Ne, toliau svajoju apie tai. Jei pavyks, pradėsiu nuo Olandijos. Maestro Kęstutis Antanėlis yra pakvietęs mane dainuoti savo sukurtoje operoje „Peras Giuntas“, vienoje scenoje su žymiu švedų atlikėju Rogeriu Pontare. Mokausi, laukiu, kada pavyks įgyvendinti projektą – tai galėtų būti puikus startas. Jau trečius metus mane kviečia į „Lions“ rengiamą pasaulinį aklųjų festivalį „Sounds from the Heart“, kurių vieną esu laimėjęs. Tai taip pat atkreipia dėmesį. Esu užsibrėžęs kasmet eiti į „Eurovizijos“ atrankas. Ir žinoma, svajoju dirbti Brodvėjuje, o jei ne ten, tai bent įsisukti į muzikos industriją Los Andžele.

Laida „Beatos virtuvė“ keliaus po visą Lietuvą ieškodama maisto herojų – tų, kurių dėka valgome skanesnį, įvairesnį ir sveikesnį maistą, pasakos sėkmės istorijas žmonių, kurie džiaugiasi lengvesniu gyvenimu, o pakalbėti apie maistą, gyvenimą ir jo skonį kvies žinomus žmones. O kokiais malonumais ir nuodėmėmis barsto savo gyvenimą pati B. Nicholson, domėjosi „TV diena“.

– Kokia laida bus, kuo ji išsiskirs iš ankstesniųjų puokštės, kur lėksit, ką lėkštėje turėsit ir kuo su žiūrovais dalinsitės?

– Jei trumpai, tai bus maisto idėjos šeimai, maisto idėjos tiems, kurie nori suplonėti ir valgyti sveikiau, receptai gardumynų ir kepinių bei istorijos apie tai, kaip gyventi geriau, apie ypatingus žmones, kurie augina ir gamina tai, ką mes valgome čia, Lietuvoje.

Laida bus apie tai, ką turime geriausio Lietuvoje, kartu su pokalbiais. Turėsime svečių – ir žinomų, ir paprastų žmonių, aš, žinoma, gaminsiu. Iš esmės laidoje bus keletas nuolatinių rubrikų, kurias ateityje keisime. Man pačiai patinka žiūrėti užsienio kulinarines laidas, pati iš jų pasisemiu įkvėpimo, o kadangi mano laida bus rodoma penktadieniais, tai tikiuosi, kad žiūrovai ras įkvėpimo, ką gaminti savaitgalį. Taip pat rodysiu, kaip galima maitintis sveikiau, apie tai kalbėsimės su svečiais, ir, žinoma, bus ir skanumynų. Be to, labai džiaugiuosi, kad pasakosime apie žmones, kurie kuria maistą savo rankomis, rubrikoje „Lietuvos maisto herojus“.

– Juokaujama, kad paprastai moters kulinarinė karjera prasideda po vestuvių. O kokie jūsiškės vingiai?

Valgau sveikai, daug gaminu pati, visada renkuosi kuo daugiau daržovių ir mokausi nesuvalgyti penkių gabalų torto, o pasitenkinti vienu.

– Tikrai? Nesutinku, negi moteris yra tik vyro tarnaitė? Aš visada mėgau gaminti, nuo vaikystės, bet lygiai taip pat mėgstu ir valgyti… Mano vyras juokauja, kad jis mane visko išmokė. Yra dalis tiesos, nes kai pradėjau gyventi tarp Lietuvos ir Londono, iš tiesų rimtai susidomėjau kulinarija, ten buvo labai daug restoranų, produktų ir maisto žiniasklaidos. Anglijoje esu baigusi daug virtuvės mėgėjų kursų, bet ten baigiau ir rimtus kulinarijos mokslus, įgijau kulinarijos meno diplomą Leiths kulinarijos mokykloje.

– Po Lietuvą jau keliavote kulinariniais takais, matyt, nebenustebinsi jūsų nei kanapėmis, nei putino uogomis. Ir visgi – kokiais paskutiniais atradimais džiaugiatės?

– Iš esmės, manau, kad mes Lietuvoje turime labai daug kokybiško maisto. Kelias nuo gamintojo / augintojo iki stalo yra labai trumpas, esame nepraradę ryšio su gamta. Vasarą mano didžiausias džiaugsmas yra daržovės ir vaisiai. Tikrai yra labai daug žmonių, kurie iš tiesų myli savo darbą, jų užaugintas ir su meile sukurtas maistas iš tiesų skanesnis. Man labai patinka lietuviški sūriai ir daržovės.

– Viena pirmųjų laidos viešnių – Nemira Pumprickaitė, kurią vargiai žiūrovai įsivaizduoja su prijuoste. Mestelkite užuominų, ko iš šio susitikimo tikėtis?

– Aš pati likau labai nustebinta susitikimo su Nemira. Ji yra puiki profesionalė, labai mėgstu žiūrėti jos laidą, o pabendravusi maisto ir gyvenimo temomis įsitikinau, kad be pastangų nėra rezultatų. Po interviu su ja likau įkvėpta ir net rašiau savo draugėms, kokia ji stipri moteris. Sužinosite, po kokį parduotuvės skyrių ji vaikšto kaip po muziejų ir kiek kartų per savaitę sportuoja...

Esu gana nuosaiki, turiu didelę šeimą, gyvenu aktyvų gyvenimą, taigi tikrai neturiu laiko praleisti virtuvėje pusę gyvenimo – man svarbu, kad būtų greita ir skanu.

– Laidoje pasakosite istorijas žmonių, kurie pakeitė savo mitybos įpročius. Pasigirkite, kokių nuodėmių atsižadėjote pati?

– Oi, labai kovoju su savo pomėgiu pavalgyti vakarais, ypač saldumynų. Kažkaip dabar, kai praleidau daug laiko namie ir tikrai esu labai rami ir laiminga, nustojau triauškinti saldainiukus, pastebėjau vieną dalyką: jei esu pavargusi ir atidavusi daug energijos, tai iš karto noriu saldumynų… O šiaip, valgau sveikai, daug gaminu pati, visada renkuosi kuo daugiau daržovių ir mokausi nesuvalgyti penkių gabalų torto, o pasitenkinti vienu. Maistas yra malonumas, juo reikia mėgautis, bet viskas su saiku.

– O kokioms pagundoms imuniteto neturite?

– Šokoladiniams saldainiams, man yra „šakės“ liaudiškai tariant, esu visiška jų fanė nuo vaikystės, ypač visokių retro saldainių, pvz., „Sostinė“, „Paukščių pienas“, „Veliuona“ ar „Ananasiniai“. Taip pat labai mėgstu gerą šokoladą, ypač su riešutais. Tai yra mano silpnybė.

– Kalbėsite apie lengvesnį gyvenimą. Ar pati esate išmėginusi?

– Oi, esu, žinoma, bet nebetikiu jomis, nėra tokio dalyko kaip trumpas kažkoks kelias – reikia keisti gyvenimo būdą ir kiekvieną dieną nugyventi taip, kaip norėtumei nugyventi visą likusį gyvenimą. Įrodyta, kad dietos ir trumpi rezultatai yra tik trumpi rezultatai. Dar viena paslaptis yra sportas ir gera vidinė būsena – tai svarbiau už bet kokias dietas.

– Maitinančios mamos prisiklauso mitų iš visų pašalių. Kaip šis ypatingas etapas įtakoja jūsų valgiaraštį?

– Visiškai niekaip. Gal pradžioje, kai tik gimė Haris, labai pamėgau košę – valgydavau visokias ir visaip, dabar valgau įvairų maistą. Galbūt daugiau pamėgau pieno produktus, labai mėgstu jogurtą ir sūrį.

– Jokia paslaptis, kad saviguodai neretai pasitelkiamas antistresinis pyragėlis. Kuo jį siūlytumėte pakeisti, kad ir malonumo būtų ne mažiau, ir kūnui ne taip grėsminga?

– Oi, istorija iš mano gyvenimo. Pasakysiu taip: aš stengiuosi namie nelaikyti jokių didelių pagundų – jei yra tortas, tai suvalgau gabalėlį su uogomis ir dideliu malonumu. Jei jo nėra, tai išsiverdu avižinės košės su bananu, uogomis ir cinamonu – puikiausiai atstoja pyragėlį.

– Jūsų svetainė – išsigelbėjimas pritrūkus kulinarinių idėjų. O jums pačiai iškyla klausimas, ką šiandien gaminti? O gal pasiduodate „negaminadieniui“?

– Tikrai mėgaujuos „negaminadieniu“, tikrai tikrai – nesu išprotėjus fanatė, labai mėgstu eiti į restoranus, taigi, jei nenenoriu gaminti, tai ir negaminu, tada tai daro mano vyras arba einame į miestą valgyti.

– Jūsų receptai giriami ir todėl, kad patiekalas praktiškai visada pavyksta. O kokios nesėkmės įrašytos jūsų virtuvės CV?

– Štai neseniai TV laidai bandžiau įdarytų cukinijų receptą, panaudojau vienas naujas kruopas, tai visai nepavyko rezultatas, teko išmesti, bet retai taip būna. O mano patiekalai pavyksta todėl, kad ir mano knygose, ir žurnale receptai būna išbandomi arba užrašomi gaminant. Man svarbu, kad pavyktų ir kitiems.

– Kokio produkto, prieskonio nemėgstate ar vengiate?

– Žalių svogūnų nemėgstu ir nevalgau.

– Kalbėdama apie gyvenimo pokyčius esate sakiusi, kad paprastai gailiesi ne to, ką padarei, o to, ko niekada neišdrįsai padaryti. Ar tai taikote ir virtuvėje: ragaujate egzotiškus produktus, neįprastus gyvius, gaminate tai, kas atrodo „aukštoji matematika“?

– Būtent – ir visiems to linkiu. Jei tikrai turi vidinį norą kažkam – pabandyk. O dėl bandymų virtuvėje, aš esu gana nuosaiki, turiu didelę šeimą, gyvenu aktyvų gyvenimą, taigi tikrai neturiu laiko praleisti virtuvėje pusę gyvenimo – man svarbu, kad būtų greita ir skanu. Tikrai esu linkusi išbandyti naujus dalykus, bet ne gyvius – jokiu būdu. Pvz., kai praėjusią vasarą viešėjome Azijoje, paprašiau nuvykti į turgų ir ten valgiau gatvės maistą, salotas, kurias tau pardavėja sumaišo rankomis. Mano vyras buvo pakraupęs, o aš jas valgiau ir man buvo skanu.

– Šventėms dažnai dovanojamos skanios, vartojamos dovanos. Ką kraunate mylimiems žmonėms ir norėtumėte pati rasti savo krepšelyje?

– Manau, visada svarbu saikas, labai smagu padovanoti ir gauti kažką suvalgomo. Tinka ir sūris, ir uogienė, tik, svarbiausia, ne per daug. Aš gaunu labai daug maisto kaip dovanas, tai kartais jo būna per daug, tada man skauda širdį, jei kas nesunaudojama. Saikas visada yra gerai, kaip ir alkis – visada geriausias prieskonis.

– Koks patiekalas, produktas jums yra laimės sinonimas?

– Braškės, mėlynės, pomidorai, burokėliai, grybai ir dar bulvės. Kalbu su jumis ir užsimaniau cepelinų (juokiasi).

Vizijoje – milijardas

Iki lyderės pozijos Turkijai nebe taip ir toli – „Eurodata“ duomenimis, 36 proc. pasaulyje importuojamų serialų yra amerikietiški, o turkiškų „gaminių“ – jau 32 proc., kai tuo tarpu bronzinėje pozijoje esanti Pietų Korėja teturi saujoje 13 proc.

Jei dar prieš penkerius metus šalių, kuriose Turkija platino savo produkciją, tebuvo apie 50, tai šiandien šis skaičius perkopė 140. Jei prieš kelerius metus pajamos iš melodramų eksporto siekė pirmą šimtą milijonų JAV dolerių, tai dabar taupyklė per metus pasipildo 350 mln. dolerių ir nebeslepiamas užmojis iki 2023-ųjų nugriebti viso milijardo putą.

Bene labiausiai žavimasi serialuose akcentuojamomis šeimos vertybėmis, brolystės ryšiais, pagarba tėvams ir apskritai vyresniam žmogui.

Turkiški serialai užkariavo Balkanus, dalį Europos, Artimuosius Rytus, Centrinę Aziją ir tvirtai įsiveržė į tokių senų serialų kalyklų, kaip Lotynų Amerika ir Indija, rinką. Per pastaruosius metus turkiškų serialų Bolivude pagausėjo nuo...1 iki visų 7. Stebėtina ir tai, kad Lotynų Amerikoje tarp 15 didžiausią auditoriją turinčių programų – net keturi turkų serialai.

„Tūkstantis ir viena naktis“, „Uždrausta meilė“, „Didingasis amžius“, „Meilė ir bausmė“, „Be kaltės kalta“, „Ponia Dila“, „Gyvenimo šukės“, „Ugnis ir ledas“ – neaprėpsi, kiek turkiškų saldumynų Lietuvos žiūrovams pažėrė televizijos, kurios dar ne vieną dešimtmetį skendo Meksikos, Argentinos ar Kolumbijos muilo burbuluose. Ir dabar LNK sukasi „Amžina meilė“, TV3 kviečia „Pamilti vėl“, BTV pristato „Savą žmogų“, TV1 siūlo populiariausiųjų kartojimą.

Progresyvus konservatyvumas

Kokia turkiškų serialų sėkmė ir iš kur tas žiūrovų apsėdimas, galvą suka ne vienos šalies televizijos kritikai ir žiniasklaida. Kad musulmoniškose šalyse jie sulaukia populiarumo, nenuostabu. Stambulo Galatasaray universiteto profesorė, sociologė Ipek Merçil mano, kad dauguma turkiškus serialus perkančių šalių turi bendrą bruožą – Osmanų imperijos praeitį ar tiesiog islamo-Viduržemio jūros kultūrą. Pastarosioms šalims serialuose regimas Turkijos paveikslas neretai atrodo gana konservatyvus.

„Šiuose serialuose priešingų lyčių santykiai nėra aptarinėjami, centre – vis dar patriarchatas. Herojė dažniausiai yra monogamiška moteris. Ji palaiko meilės ryšius, bet seksualumas nėra perteikiamas, o jei parodomas, tai su vienu vyru. Net jei ir nėra maldos scenų, akivaizdu, kad serialuose dominuoja tradiciniai lyčių santykiai ir musulmoniška turkų kultūra“, – teigia I.Merçil.

Tačiau tai, kas atrodo konservatyvu, pvz., Maroke, arabų šalyse gali būti traktuojama kaip labai progresyvu. Tarkime, jau vairuojanti moteris ten yra neįprasta, ką jau kalbėti apie vakarietiškas madas, palaidus plaukus ar bučinius be santuokos antspaudo. Būtent toks konservatyvumo ir progesyvumo kokteilis paperka musulmoniškąją auditoriją.

Riteriška meilė

Romantiškos meilės paveikslėlis taipogi yra stipri turkiškų serialų korta. Skirtingai nuo rėksmingai karštų Meksikos mačo, musulmonai vyrai pasižymi riteriškumu ir ryškia romantika. „Kitas patrauklus serialų bruožas yra romantiška meilė. Matyti ypatingas meilės vertinimas, o vyrai daro viską, kad suviliotų moteris“, – aiškina I.Merçil.

Be to, priduria, kad tokie dalykai kaip paauglių santuokos ar poligamija serialuose paprastai parodoma neigiamame kontekste. „Nėra laimingos poligamijos šiuose serialuose. Turkijoje poligamija uždrausta, o ją pasirinkęs personažas pabaigoje visuomet būna nubaustas. Jis ar antroji žmona“, – sakė profesorė.

Turkų meilės kerus puikiai pažįsta ir lietuvės, kurių atostogų kryptis ties šia šalimi ir baigiasi. Kad vyras – turkas musulmonas, dažnos tai nebaido, greičiau tai laikoma pranašumu prieš tautietį, pasididžiuojantį išgertų bokalų ar „paturėtų“ moterų skaičiumi, pamirštantį pasirūpinti savo „prekine“ išvaizda, bet antrajai pusei keliantį reikalavimus tokius, lyg pats būtų mažų mažiausiai Bradas Pittas savo piko metais.

Kad išsilavinęs turkas uždarys į narvelį, irgi mažai tikėtina – provincijoje išties griežtai laikomasi tradicijų, papročių, lankstomasi vyrų pasauliui, tačiau mieste moterys sėkmingai siekia karjeros, derina ją su šeima, vyras ne į čadrą suka, o į žymių prekių ženklų drabužius.

Pasiilgtos vertybės

Moderni Turkija, puoselėjanti musulmoniškas vertybes, įkvepia svajonėms arabų moteris. Kaip ir leidžia laisve pulsuojančio pasaulio moterims patikėti, kad čia yra vietos tradicinėms vertybėms.

Krikščioniškuose kraštuose, kaip ir Lietuvoje, gausu turkiškų serialų gerbėjų forumų. Bene labiausiai žavimasi serialuose akcentuojamomis šeimos vertybėmis, brolystės ryšiais, pagarba tėvams ir apskritai vyresniam žmogui. Pasaulyje, kur gyvą pokalbį pakeičia feisbukas ir trumposios žinutės, apsiribojama susitikimais kavinėse, kur giminaičiai dažniau sutinkami per laidotuves nei per šventes, su tėvais drįstama nutraukti ryšius, o su broliu – kautis dėl žemės sklypo, kur plačiai šaukiama apie susvetimėjimą, itin jaučiamas bendruomeniškumo stygius ir poreikis.

Kiek mūsų šiandien drįsta be įspėjimo užsukti pas draugus ar gimines į svečius? O Turkijoje namai be svečių – tikras skurdas. Ištiktam bėdos „vakariečiui“ pakišamas lapelis su pagalbos linijų kontaktais ar tabletė, o turkiškame seriale regi, kaip rankas tiesia visas kaimas, taikyti susivaidijusius sutuoktinius puola būrys artimųjų, o penktos eilės tetos paprašiusi pažiūrėti kūdikį pervargusi moteris nelaikoma nevykėle ir dar užglostoma, kad pailsėtų.

Kad ir kaip žiūri, turkiško serialo koncepcija yra būtent toks variantas, kuris daugumai krenta į širdį kartu parodydamas, kad modernumas, atvirumas kuo puikiausiai dera su islamo vertybėmis, perteikia musulmonų bendruomenės įvairovę: dėvinti hidžabą ar pasipuošusi pagal naujausią madą, pamaldi ar nelabai, išsilavinusi ar kukli, rafinuota ar provinciali, blondinė ar tamsiaplaukė... Tokia moderni Turkija, puoselėjanti musulmoniškas vertybes, įkvepia svajonėms arabų moteris. Kaip ir leidžia laisve pulsuojančio pasaulio moterims patikėti, kad čia yra vietos tradicinėms vertybėms.

Belieka pajuokauti, kad jei Osmanų imperijai nepavyko užkariauti pasaulio, tai žygį sėkmingai tęsia turkiški serialai.

Kad M. Kalendra – balsingas ir artistiškas, praėjusį sezoną galėjo įsitikinti LNK antrininkų projekto „Mes – vieno kraujo“ gerbėjai, o dabar, pasiryžęs rimtai įsitvirtinti muzikos pasaulyje, jis pasibeldė į „Lietuvos balsą“.

„Tai ne mano vienkartinis įgeidis, o didžiausia svajonė. Anksčiau bijojau ją įgyvendinti, o dabar esu tam pasirengęs ir žinau, kad manęs niekas nesužlugdys“, – „TV dienai“ dėstė M. Kalendra.

– Kas sporto trenerį veja į „Lietuvos balsą“?

Man visad kildavo jausmas, kad repetuoju gyvenimą. Pajutau galvojantis, kad veikti pradėsiu ryt, poryt, po metų, bet juk niekas taip nepasikeis.

– Sena svajonė būti atlikėju. Visada norėjau juo būti, bet bijojau, o kai galvojau, kur panaudoti balsą, pasukau į televiziją, studijavau žurnalistiką. Visgi tie septyneri metai LNK buvo laikotarpis, kuomet pajutau, kad be muzikos gyventi negaliu. Vis būdavau šalia scenos: vesdavau renginius, dainuodavau, kurdavau dainas. Ilgainiui subrendau kaip asmenybė, sportas atėjo į mano gyvenimą, be to, artėjo 30-metis, kuomet žmonės permąsto savo prioritetus, supranta, kad gyvenimas trumpas ir reikia daryti, ką iš tiesų nori. Man Dievas davė balsą, absoliučią klausą, muzikos pojūtį, gebėjimą kurti, groti. Tuomet susimąsčiau, kodėl turėčiau tai slėpti ir nedaryti to, ko norėčiau.

O į „Lietuvos balsą“ einu, nes tai profesionaliausias muzikinis projektas Lietuvoje. Kartais žmonės net pajuokauja, kad jau esu „Lietuvos balsas“ – kad ir kur nueinu, vis užklausia: „Kur aš jus girdėjau?“ Kadangi mano balsą jau atpažįsta, reikia parodyti ir tai, kad sugebu gerai dainuoti. „Mes – vieno kraujo“ buvo artistiškesnis projektas, savotiškas apšilimas, o „Lietuvos balse“ noriu formuoti save kaip rimtą atlikėją, prisistatyti ir parodyti Lietuvai, kad Martas nusiteikęs rimtai dainuoti, koncertuoti.

– Ko bijojot?

– Esu kilęs iš Skuodo, o kai augi mažame miestelyje, nežinai, kokia ateitis tavęs laukia. Bijojau, kad baigęs muzikos mokslus neturėsiu pinigų, taip pat susiduri su negatyvia nuomone: „Būsi muzikantas – gerai. O ką dirbsi, o kokia bus tavo profesija?“ Tai dažnai nužudo žmonių talentus, svajones, ir pradedi daryti tai, ko visai nenori, tik galvoji, kaip uždirbti pinigų, pasiimti paskolą, nusipirkti butą, toliau dirbti, pareiti į namus ir tiesiog gyventi kaip visi. Bet gal mano tėvų genetika lemia, kad nepasiduodu šiai srovei ir kovoju už tai, ko noriu. Mano vidinis menininkas visada šaukė, o dabar nebebijau juo sekti.

– Susidursite, o gal jau susidūrėte su požiūriu, ar ne per vėlu į sceną lipti?

– Tiems žmonėms atsakau taip: įsivaizduokite, kad man 18 metų, atvažiuoju į Vilnių ir pradedu naują gyvenimą. Koks skirtumas, kada – ar yra riba, kad galima atlikėju tapti 18 metų ar 40-ies. Gal pradėjęs 18-os aš karjerą būčiau baigęs 25-erių. O pradėjęs 30-metis baigsiu 60-ies ar sulaukęs 80-mečio. Jaunas žmogus paprastai dar ieško savęs, be to, scena skirta tik stiprioms asmenybėms, o nepasirengusius jai jaunuolius dažnai sulaužo. Dabar jaučiu, kad mano balsas gerai paruoštas tobulėti, o ir asmenybė jau susiformavusi, turiu, ką ant scenos pasakyti. 20-metis dar gyvenimo nematęs – ką kiti liepia, tą pasako, kokią dainą duoda, tokią dainuoja. Aš jau jaučiuosi tvirtai, einu į sceną ne parodyti, kad moku pavinguriuoti balsą, o atiduoti žmonėms save, kaip asmenybę.

– Jums pažįstamas jausmas, kad inertiškai stumiatės per gyvenimą, bet gyventi pradedate po darbo?

Džiugina, kai žmogus sako, kad išgirdęs mano istoriją pats galutinai pasiryžo pokyčiams. Gera tapti įkvėpimu kitiems.

– Taip ir buvo. Aš stengdavausi atsiimti po darbo – būti šalia muzikos, priliesti, tegu ir ne pats tai daryti. Bet supratau, kad Dievas spardo užpakalį žmogui, kuriam davė viską, ko reikia muzikantui, o jis eina į darbą, kuris nepatinka, dirba nuo 9 iki 17 val. Ir kas iš to? Man visad kildavo jausmas, kad repetuoju gyvenimą. Pajutau galvojantis, kad veikti pradėsiu ryt, poryt, po metų, bet juk niekas taip nepasikeis – neateis niekas ir nepaklaus, ar nenoriu būti dainininkas, neatneš laimingo bilieto, – pats turi pajudinti užpakalį ir siekti to.

– Kaip tobulinate balsą, ruošiatės scenai?

– Visapusiškai: lankau vokalo pamokas pas operos solistą, pradėjau mokytis groti fortepijonu, „Lietuvos balsas“ taip pat yra galimybė labai patobulėti per trumpą laiką.

– Dėl grojimo fortepijonu tikrai kyla klausimas – ar ne per vėlu?

– Tai visada buvo mano svajonė. Bet viskam ateina savas laikas. Mano vokalo dėstytojas – pianistas, ir kai prisipažinau, kad noriu groti, jis tik paklausė: „O ko mes laukiam?“ Mokėdamas groti visapusiškai lavini klausą, girdi akompanimentą, nekopijuoji kitų atlikėjų balsų, „ausis“ aštrėja. Pradėjau mokytis prieš kelis mėnesius ir labai greitai tobulėju.

– Būsite sau akomponuojantis atlikėjas?

– Taip, sau akomponuojantis, gebantis sukurti savo dainos melodiją, parašyti natas, kad įrašų studijoje galėčiau parodyti, kaip turi skambėti mano kūrinys. Manau, kad geras atlikėjas turi ne tik dainuoti, bet ir kurti dainas, muziką, o ne atlikti tik svetimus kūrinius. Toks jau esu: pradėjau dirbti LNK „Žiniose“, tai iš esmės – baigiau žurnalistiką, jei noriu būti treneris – baigiu trenerio mokymus, jei noriu būti dainininkas, tobulinu viską, kas susiję su muzika.

– Kokio stiliaus dainas kuriate?

– Nors visiems atrodau labai linksmas ir pozityvus, aš esu melancholiškas romantikas, tokia ir mano kūryba – lyrinė, soul stiliaus. Kartais juokais sakau, kad būčiau vyriška Jazzu versija. Nesakau, kad visos dainos būtų liūdnos, būtų ir linksmesnių, bet kūryba tokia jau yra – kokia mūza prieina, tokia daina ir išeina. Ne vieną dainą turiu skynioje, kurią tapęs dainininku kada nors atversiu. Orientuojuosi į kokybišką muziką, ne timba limba.

– Jaučiate, kad jums kiti labiausiai pavydės ne karjeros, veiklumo ar fizinio grožio, bet ryžto keisti savo gyvenimą?

– Jaučiu, kad žmonės ne pavydi, o didžiuojasi manimi, sako, kad esu jiems pavyzdys, kaip galima pakeisti savo gyvenimą. Džiugina, kai žmogus sako, kad išgirdęs mano istoriją pats galutinai pasiryžo pokyčiams. Gera tapti įkvėpimu kitiems.

– O kas įkvepia jus?

– Tikėjimas. Esu krikščionis ir sakau, kad turiu savo Dievą, kuris visada yra su manimi, mane saugo, kaip ir angelai sargai. Tai man padeda eiti į priekį. Kartais atsisėdu ir pagalvoju: „Martai, iš kur tu turi tiek drąsos eiti nežinodamas, kas tavęs laukia?“ Bet einu neatsigręždamas, padėkoju Dievui, kad esu šioje žemėje, galimybę siekti svajonių, padėkoju už talentus ir sakau, kad už juos atidirbsiu.

– Ar jūsų gyvenime liks vieta sportui, žurnalistikai?

– Artistas būna visapusiškas. Žinios niekur nedingsta, be to, manau, kad viską galima suderinti. Dar nesu dainininkas, todėl didžiąją mano darbo dalį sudaro moterų treniravimas, o žurnalistika yra mano išsilavinimas – jei taip susiklostytų, kad tapčiau televizijos laidos vedėju, tai labai pasitarnautų.

– Taip ir prisiprašysit laidų kūrėjų dėmesio...

– Galbūt! Galiu pasakyti tiek, kad dalyvavimui projektuose labai padeda faktas, kad esu žurnalistas. Galiu atlaikyti laviną klausimų, numatyti juos, neretai pats perimu valdymą.

– Manote, būdamas aštuoniasdešimties tebestovėsite scenoje?

– Mano seneliai ilgaamžiai, prosenelė mirė sulaukusi 103-ejų. Jei Dievas duos ilgą gyvenimą ir man, tikrai nesustosiu – visada būsiu scenoje, nebent mane išneš iš ten.

– Ar esate pasirengęs nesėkmei?

– Mano gyvenime buvo daug nesėkmių. Kita vertus, sakau, kad jei tai įvyko, vadinasi, taip turėjo būti. Žiūriu pozityviai – po to eis tik geryn. Nesu tobulas, man gali nesisekti, tai ir žmonėms bandau perteikti – gali nesisekti, bet svarbu nesustoti, nes gyvenimas nesibaigia nei šiandien, nei rytoj, o viena klaida nieko nekeičia.