Lietuva – rašytojų žemė, ir neatrodo, kad situacija žadėtų keistis. Pernai į Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamą Pirmosios knygos konkursą buvo atnešta 24 poezijos ir 30 prozos rankraščių. Pirmosiomis kovo dienomis istorija kartosis: sąjungos leidykla tradiciškai lauks autorių, nešinų pirmosiomis knygomis.

Kaip jaučiasi rašytojas, nešdamas savo kūrybą į Pirmosios knygos konkursą ir jau išleidęs savo pirmąją knygą? Apie tai – pokalbis su pastarųjų pirmųjų knygų kūrėjais poete Jurgita Jasponytė (J.J.), išleidusia rinkinį "Šaltupė", ir prozininku Tomu Vaiseta (T.V.), knygos "Paukščių miegas" autoriumi.

– Maždaug prieš metus buvote pakeliui į Pirmosios knygos konkursą. Dabar ne tik esate knygos autorius, bet ir spėjote sulaukti gerų įvertinimų. Kaip pasikeitė literatūrinė ir žmogiškoji savijauta per tuos metus?

J.J.: Turbūt išėjus knygai jaučiuosi gerai, nes dar prieš metus, ruošiant rankraštį, buvo kilę klausimų – o gal nereikia? Kitas momentas, susijęs net ne su knyga, su tekstu: jeigu tu jį dedi į knygą, viešini, vadinasi, tu jį leidi interpretuoti taip, kaip kam norisi, rasti tai, kas ko ieško. Ir tai nereiškia, kad skaitytojas būtinai užčiuops būtent tai, ką pasakei tu. Gal ir taip, bet gal ir ne visada.

T.V.: Pasikeitė taip, kaip turbūt pasikeičia kiekvieno žmogaus savijauta, kai jam pasiseka įgyvendinti kokį tikslą. Bet ne daugiau. Ir, aišku, tai sukūrė įvairių smulkių nemalonumų: kažkas sužinojo, kad turiu literatūrinių ambicijų ir dabar žiūri į mane su sunkiai slepiama pašaipa, kitam atrodo, kad kas jau kas, o aš tikrai nevertas būti už tą knygą kaip nors įvertintas, dar iš kitų jaučiu, kad antrajai knygai būtų iškelti dideli lūkesčiai, ir baisu juos nuvilti. O iš viso šito susilipdė supratimas, kad rašymas, toks labai asmeniškas, intymus, vienatvės malonumo kupinas reikalas, turi viešas pasekmes.

– Ar labai svarbu jaunam žmogui išleisti pirmąją knygą? Kaip jums atrodo, kokia grėsmė kyla atmetus gerą rankraštį ir kokia – išleidus blogą rankraštį?

J.J.: Aišku, kad abu variantai – kraštutinumai ir abu jie blogi. Bet jeigu klausi, kuris iš jų blogesnis, tai turėti gerą rankraštį, kuris nebus išleistas. Taip atimama esminė galimybė ir iš knygos, ir iš žmogaus. Nes pirmuoju atveju – jei išleidžiama silpnesnė knyga – iš klaidų galima mokytis, galima kažką keisti... Atskiras klausimas – kaip žmogus sureaguos į aršią pirmosios knygos kritiką. O kad dėl kritikos visai nerašytų – nežinau, ar taip gali būti. Sprendžiu pagal save, nes rašau negalvodama apie publikacijas, kritiką – neturėdama atsakymo į klausimą kodėl. O paskui jau su tekstais atsitinka tai, kas atsitinka, – negi aš juos laikysiu sau, ar man jų reikia? Nebent, kol rašau. Prisimenu, kai prieš keliolika metų dirbau vienoje bibliotekoje ir vedėjai prasitariau, kad rašau, ji iš karto pasakė: tu turi publikuotis, tu turi dalytis. Iki šiol tai prisimenu kaip esminį dalyką. Žodžiu, rankraštis, kad ir silpnesnis, turi būti išleistas.

T.V.: Tiems, kuriems knygos rūpi ir kurie turi ambicijų rašyti, – labai svarbu. Kitų žmonių priimamas sprendimas leisti knygą reiškia, kad tu trumpam išsivaduoji iš ankšto narciziškumo kalėjimo – tai, ką rašai, turi bent minimalią vertę ir kitiems. Aišku, jei knygos išleidimo faktą priimsi neadekvačiai, tuoj pajusi, kad atsidūrei dar ankštesniame narciziškumo kalėjime. Bet tai jau kita istorija. Gero rankraščio atmetimas turi tik vieną grėsmę – bus parašytas dar geresnis rankraštis. Daug daugiau grėsmių kelia blogo rankraščio išleidimas, nes tai gali išleisti grafomanijos džiną iš butelio.

– Amžini ginčai, kokia turi būti literatūra – vienų požiūriu, ji neišvengiamai turi būti visuomeniška, sociali, bendruomeninė. Kiti gi gina dramblio kaulo bokšto teoriją ir sako, kad menas, taigi ir literatūra, – paskutinė individualizmo užuovėja. Kam pritariate jūs, o gal turite ypatingąją nuomonę?

J.J.: Aišku, kad žmogus yra individas, ir aišku, kad jis vis tiek yra visuomenėje, jis negali absoliučiai atsiriboti. Jeigu jau jis atsiriboja, jis ir turi nieko neskelbti, niekam nerodyti, sėdėti apsikabinęs savo tekstus, ir tiek, tik kokia viso to prasmė?

T.V.: Ypatingosios nuomonės neturiu, bet manau, kad literatūra, kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, gali būti ir visuomeniška, ir individualistinė, ir palaikanti vyraujančias kultūrines nuostatas, ir kontrkultūrinė, ir t. t., nes kuria konkretus žmogus, o ne kolektyviniai vienetai, ir tas konkretus žmogus nusprendžia, ką jis nori sukurti. Man patinka socialinės kritikos literatūra, kol ji netampa plikomis deklaracijomis, ir radikaliai estetizuota literatūra, kol pajėgiu suprasti, ką autorius nori pasakyti. Vienintelė sąlyga, kurią kelčiau individualizuotai literatūrai, – tai komunikacijos su kitais būtinybė.

– Jūsų kūryba atvirai individualizuota, atsiribojanti nuo visuomeniškumo idėjų, anot Henriko Radausko, "nestatanti namų, nevedanti tautos". Tačiau skaitytojų tauta jūsų kūrybą sutiko ir priėmė kaip labai savą. Čia daugiau paradokso ar dėsningumo? Kur to šaknys?

J.J.: Mums visiems nuolat norisi galvoti, kokie mes esame išskirtiniai, bet iš tikrųjų – ir taip, ir ne. Kad to, kas parašyta, neatpažintų kitas žmogus, turi būti siaubingai išgalvota, turi būti nesusiję su jokia realybe – ne tik su tavo, rašytojo, asmenine realybe – su jokia... Taip, mano tekstai, kaip minėta, individualizuoti, bet juose skaitytojai daugelį dalykų atpažįsta kaip savo. Taip ir yra, tai – mano, o kartu – ir jų. Manau, kad žmogaus mąstymas, prigimtis yra būtent tokia – būti skirtingiems ir suprasti vieniems kitus. Pažiūrėkim: skirtingose tautose, kurios gyvena skirtinguose kontinentuose, randasi tie patys archetipai. Vadinasi, žmonėms tiesiog būdingas mąstymo panašumas. Ir poezijos suvokimo panašumas, kad ir kokia skirtinga ir individualizuota ji būtų. Ir išėjus knygai aš tarsi gaunu patvirtinimą, kad žmones pasiekia tai, ką galvojau.

T.V.: Baimę kelia rašantieji knygas tam, kad vestų tautą. Tautos vedlių kūrybą atskirčiau nuo to, kas, mano supratimu, yra visuomeniška literatūra – kalbėjimas apie svarbius ar, autoriaus nuomone, turinčius būti svarbius visuomenės reiškinius, procesus, idealus, vertybes, jų stoką ar perteklių. Autorius čia kalbasi, ginčijasi, barasi, bamba, virkauja, guodžiasi, bet tik jau ne kviečia eiti paskui jį. Šia prasme nustebau, kad jūs pavadinote tą pirmąją mano knygą "atsiribojanti nuo visuomeniškumo idėjų", nes jei ir turėjau kokį sumanymą, tai tik priešingą. Juk kitu atveju net neturėčiau kaip pateisinti savo sprendimo imtis istorinių siužetų, apeliuoti į bendrą atmintį ir patirtį.Tai galiu daryti tik aiškiai parodydamas, kad priklausau šiai visuomenei ir man rūpi, kas su ja darosi.

– Egzistuoja smagus posakis, kad labiausiai rašytoją atskleidžia ne pirmoji, o antroji knyga. Ar sutinkate?

J.J.: Neturiu atsakymo, nes manau, kad kiekvienas atvejis skirtingas. Gal tai lemia ir rašytojo amžius – tarkim, nuo mokyklinės kūrybos, jeigu ji sugulė į pirmąją knygą, turbūt būtina nueiti tolyn. Pavyzdžiui, man padarė įspūdį Antano Šimkaus antroji knyga, visai kitokia, negu pirmoji, yra ir daugiau tokių atvejų. O mano atveju... Dažnai girdime posakį, kad knyga, ir nebūtinai pirmoji ar antroji, yra tarsi etapas, kurį reikia peržengti ir eiti toliau. Aš to nejaučiu. Išėjus mano knygai, aš nejaučiu, kad norėčiau nuo jos atsiplėšti ir daryti kažką visai kito. Apskritai, atsakymo į klausimą, kaip turėtų būti, nėra. Aš rašau antrą knygą ir nežinau, kaip turi būti, kaip ir nežinojau rašydama pirmą.

T.V.: Lietuvoje (gal ir kitur) tai ne smagus posakis, o tiesiog principas, kurį galėtume pavadinti antrosios knygos dogma arba dar kaip nors. Kiek esu klausęs ir girdėjęs, tai šiuo principu vadovaujasi nemažai literatūrą rašančiųjų, vertinančiųjų ir skaitančiųjų, todėl pats gali kiek nori apsimesti esąs abejingas tam, kad būsi vertinamas tik iš antrosios knygos, bet tai yra tapę gana aiškiu orientyru daugeliui. Kai tik pradedi rašyti tam, kad būtum publikuotas (taigi ir skaitomas, ir vertinamas), iš karto papuoli į tam tikrų rašytų ir nerašytų kultūros taisyklių lauką (net kai garsiai deklaruoji, kad jas laužai). Šia prasme pirmoji knyga paklūsta taisyklei, kad tai yra iniciacija, kaip antroji knyga – tikrojo vertinimo taisyklei. Bet kartu literatūrinis gyvenimas yra toks gaivališkas, kad bet kokios taisyklės tik padeda mums susikurti tvarkos iliuziją, o iš tikrųjų nutinka labai įvairiai: autorius gali būti parašęs dešimt knygų ir niekaip niekur nesiinicijuos, kitas bus parašęs dešimt knygų ir tik tada inicijuosis, trečias atsiskleis tik su ketvirta knyga, o ketvirtas parašys vieną vienintelį šedevrą ir dings amžiams iš skaitytojų akiračio. Juk literatūros istorijoje žinomi visi šie atvejai. Ir būtent šitas žinojimas, nepaisant visų taisyklių, leidžia rašyti toliau, net ir suprantant, kad prieš antrąją knygą yra išaugę lūkesčiai.

– Šį pokalbį skaitys ne vienas jaunas žmogus, turintis rankraštį ir abejojantis: verta ar ne atiduoti leidyklai. Ką jam patartumėte?

J.J.: Jeigu jau žmogus rašo, jeigu turi parengęs rankraštį, aišku, kad jis jį bet kokiu atveju turi nešti. Bet labai gerai ir labai naudinga šalia turėti kokį nors žmogų, kuris patartų – arba sustiprintų, arba patartų palaukti. Kita vertus, pats konkursas irgi yra tam tikras barometras – ten yra komisija, ji perskaitė, ji nusprendė – tavo kūrybą dar kartą kažkas be tavęs patikrino. Šiuo aspektu aš pripažįstu autoritetą: jeigu aš vertinu, ką rašo tas žmogus, vadinasi, jis sugeba pajausti ir suprasti, ką rašau aš. Ir kitas dalykas, kaip jau minėjau atsakydama į kitą klausimą, – laiko faktorius. Parašytas rankraštis turi tapti knyga, antraip gali ir pavėluoti. Viskas turi vykti savo laiku.

T.V.: Jei tik yra noro nešti rankraštį, visada verta. Tave supantys artimieji, draugai, pažįstami niekada nebus tokie sąžiningi kūrybos vertintojai kaip tavęs nepažįstantys ir visą gyvenimą literatūrai atsidavę asmenys, o būtent tokie yra žmonės, dirbantys leidyklose. Tiesa, tik gerose leidyklose. Deja, apsispręsti, kas yra gera leidykla, gali tik kiekvienas asmeniškai ar patarus kam nors autoritetingam.

– Jeigu tiesa, kad pirmoji knyga – dažniau įvykis asmeniniame autoriaus nei viešajame literatūros gyvenime, ar nesureikšminame pirmosios knygos konkurso? Kokia jo vieta literatūros procese?

J.J.: Galvoju, ar galiu išskirti tą konkursą – ar knygos, išėjusios Pirmosios knygos konkurse, yra kitokios, negu kitur išleistos pirmosios knygos. Nežinau, knyga yra knyga.

T.V.: Pirmosios knygos konkursas išleidžiamoms pirmosioms knygoms iš anksto yra sukūręs kitokį vertinimo lauką nei tas, į kurį pakliūna kitų leidyklų išleidžiamos knygos. Joms a priori yra užtikrintas didesnis dėmesys. Be to, nemažai šiuo metu garsių ir pripažintų rašytojų taip pat pirmąją knygą išleido šioje serijoje, todėl natūralu, kad ieškantieji naujų talentų pasidomi konkursu. Nemanau, kad konkursas yra sureikšmintas – yra tam tikra dalis skaitytojų, kuriems literatūra įdomi kaip procesas, o kartu – ir nauji, švieži, dar ne visai susiformavę, todėl viltis ir atlaidumą žadinantys autoriai. Sekdamas pirmąsias knygas, gali šį poreikį bent iš dalies patenkinti. O apskritai ieškoti naujų genijų ir peikti "niekam tikusią" jaunąją kartą yra to paties labai seno kultūrinio žaidimo pusės. Mes jį ir žaidžiame toliau.

Atvirai antilyrinė, pabrėžtinai neornamentuota ir nedekoruota poezija, eilėraštis – intelektinė mįslė, eilėraštis – dėlionė. Tokie ir panašūs epitetai Romo Daugirdo poeziją lydi nuo pat jo pirmosios knygos "Pastabos paraštėse" pasirodymo gūdžiais 1981-aisiais.

Per kažkuriuos muzikinius apdovanojimus teikiamas prizas "Už ištikimybę savajam žanrui" – R.Daugirdas tokio apdovanojimo vertas kaip niekas kitas. Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodė keturioliktoji poeto knyga "Dinozaurų sklaida". Tokia pat provokuojanti, laužanti stereotipus, išlaisvinanti nuo visuotinių klišių ir visuotinų kontekstų. Kas tai – antilyrinė programa, kūrybinis chuliganizmas ar natūraliai atrastas kelias, kuriuo Romas Daugirdas kantriai eina, – ir mėginame išklausti.

– Yra poetų, kurie rašo atskiras knygas, ir yra poetų, kurie rašo vientisą poeziją, einančią iš knygos į knygą. Prie kurių priskirtumėte save?

– Kažkada esu rašęs, kad stilistiškai yra trijų rūšių menininkai: tie, kurie kuria vienu stiliumi, pavyzdžiui, Markas Chagallas; tie, kurie kuria keliais stiliais, pavyzdžiui, Fernando Pessoa, o treti, man atrodo, iš viso stiliaus neturi – pavyzdžiui, Pablo Picasso. Man atrodo, tokie yra ir dauguma lietuvių poetų.

– Jūs čia užvažiavote – P.Picasso neturėjo stiliaus? O jo žydrasis periodas, kubizmas?

– Čia – raidos dalykai, o šiaip jis buvo imlus vyraujančioms madoms: žydrasis periodas, kubizmas, kai ką net su siurrealizmu galima sieti. Bet čia – ne stilius. Tarkim, M.Chagallas – kaip pradėjo savo žydelius ir skraidančias karves varyti, taip ir laikėsi to stiliaus visą gyvenimą.

O jei kalbame apie mano stilių – galima žiūrėti keleriopai. Iš vienos pusės, kūryba yra dalykas, kurį nulemia trys momentai: genetika, aplinka, išsilavinimas. Viso to sintezė gali būti labai įvairi, be to, vėliau atsiranda įvairiausių kitokių veiksnių, kurie stilių ir formuoja. Beje, man mano stilių mėgina pripaišyti nuo pirmosios knygos, nors žmonės nežino, kad aš iki pirmosios knygos rašiau visai kitu stiliumi visai kitus dalykus – rimavau ir t. t. Bet viso to kategoriškai atsisakiau, visus eilėraščius sudeginau. Manau, kad toks rašymas – rimuotas, sklandus pernelyg sureikšmina poeziją. O aš siekiau atsainaus rašymo, rašymo lyg tarp kitko, rašymo kaip žaidimo, neprimetant savęs skaitytojui, neprisiimant pranašo pozos. Aš rašiau, nieko nenorėdamas žmogui primesti, bet norėdamas, kad mano poezijos segmentus jis apsvarstytų, priimtų arba nepriimtų – be apeliacijų ir spaudimo.

– Klausau, ką sakote, ir galvoju: jūsų kartos skiriamasis bruožas – lietuvių poezijos išsišakojimas. Į melodingą lyriką, kuriai priskiriu Antaną A.Jonyną, Donaldą Kajoką, Dalią Saukaitytę, net ir Gintarą Patacką, nors jis į rimo ir ritmo formą įvilko jums artimus dalykus. Ir į intelektualų eilėraštį, kokius rašė Almis Grybauskas, Vytautas Rubavičius. Iš ko mokėsi, kokias tradicijas tęsė pirmoji atšaka – lyg ir aišku, o iš ko galėjote mokytis jūs ?

– Atvirai pasakius, žiūrėdamas į Lietuvos poetinę tradiciją, neturėjau nuo ko atsispirti. Kadangi nuo vaikystės neblogai mokėjau anglų kalbą, man dar paauglystėje didžiulę įtaką padarė Ezra Poundas, Thomas Eliotas, aibė kitų poetų. Kitas dalykas – kadangi aš užaugau Vilniaus senamiestyje, absoliučiai kosmopolitinėje aplinkoje, vaikystėje buvau vienintelis lietuvis visame kieme, man tokie dalykai, kaip, pavyzdžiui, tautosaka, liko visai svetimi. O iš visos lietuvių poezijos – vienintelis, kuris man buvo daugiau ar mažiau priimtinas, – Algimantas Mackus. Iš Lietuvoje gyvenusių ir kūrusių – niekas. Net ir Sigitas Geda, net ir Marcelijus Martinaitis – jie man buvo per daug agrariški.
Vis tiek rašydamas poeziją, kurdamas įvaizdžius remiesi tuo, ką patyrei vaikystėje. O kokie mano įvaizdžiai iš vaikystės? Tarpuvartė, akligatvis, asfaltas, grindinys, griuvėsiai – toks buvo Vilnius. Aš negaliu rašyti apie šulinį ir jo svirtį – tai būtų melas.

– Bet juk nemelavo tą patį Vilnių estetizuodami, sakykim, Edmondas Kelmickas ar Jurgis Kunčinas?

– Yra svarbus skirtumas – ir vienas, ir kitas į Vilnių atvažiavo būdami aštuoniolikos, o tai turi būti kauluose nuo vaikystės. Niekada nerašiau apie Vilnių, išskyrus porą eilėraščių. Gal čia kaltas mano polinkis viską abstrahuoti – aš negalėjau operuoti detalėmis, gatvių pavadinimais, man Vilnius buvo reiškinys, fenomenas, iš dalies – monstras. O skaitydamas tuos pačius J.Kunčiną ar E.Kelmicką, rašančius apie Vilnių, įžvelgiu juose tokį turistinį pradą: atvažiavo, susižavėjo... Tai tinka ir kalbant apie A.A.Jonyną, kurį formavo Alytus, tais laikais buvęs gamtinis, pusiau kurortinis miestelis.

– Vadinasi, iš Vilniaus senamiesčio grindinio ateina pasaulėjauta ir visa tai, kas dabar tavo kūrybai tarsi etiketė kabinama kaip antilyrinė programa?

– Dėl to antilyrinio momento nenorėčiau sutikti – juk lyriką galima kurti iš visko. Ir tos metaforos, kurias aš kuriu, gal išoriškai ir šiurkščios, bet aš ten jaučiu didelį jausmo lūžį, tikrą lyriką. Žodžiai, šiurkšti leksika žmones apgauna – bet tik skaitant paviršutiniškai.

– Ar ne kažkur čia glūdi atsakymas į klausimą, kodėl konkrečiai tavo ir apskritai šios krypties poezija nesulaukė adekvačios kritikos? Neoromantikai turėjo Vytautą Kubilių, modernistai turi Kęstutį Nastopką, o jūs?..

– Man atrodo, čia yra kelios formalios priežastys. Visi žinome, kad geriausia, kai kritikas ateina iš tos pačios kartos, tos pačios pasaulėjautos, užaugęs skaitydamas tuos pačius ženklus. Dauguma mano kartos kritikų kilę iš kaimo. O kai aš į redakcijas nešdavau savo pirmuosius tekstus, man sakydavo: tu iš principo negali būti poetas – išaugai ant asfalto, neturi šaknų, tai kokia čia poezija?

– Bet, tarkim, Tomas Venclova, kaip kažkas pasakė, užaugo knygų spintoje – bet jo nekaltino šaknų neturėjimu.

– T.Venclovos stiprybė buvo ta, kad jis puikiai sugebėjo apžaisti antrinę kultūrą, be to, nuo pat pradžių naudojo klasikinę eilėdarą – taip jis daug ką apgavo. Ir gyveno labai sterilioje aplinkoje. O aš, nepaisant to, kad buvau iš labai inteligentiškos šeimos, patyriau labai didelę gatvės įtaką. Ir tai nėra vien negatyvas, nes man gatvė visada asocijavosi ne tik su grėsme, bet ir su laisve. Gatvė man buvo kanalas išeiti į empiriką, kuri yra gyva, reali, organiška, už knygų ribų. Nors buvau toks pats knygų berniukas, kaip ir T.Venclova – nuo kokių aštuonerių metų iki aštuoniolikos skaičiau nesustodamas, ir mokykla mane nervino dėl to, kad ten mane klausinėdavo ir trukdydavo skaityti. Tas skaitymas, kaip ir geras mokymasis, buvo savigyna. Seno raugo mokytojos mane paauglystės metais pradėjo terorizuoti kaltindamos, kad vaikausi originalumo – būtent toks ir buvo kaltinimas. Bet aš gi nebuvau kaltas, kad buvau kitoks.

– O kodėl pasirinkote ne filologijos studijas, o psichologiją ?

– Buvo ir dar kita pasirinkimo galimybė – matematika. Aš mokiausi mokykloje, kur buvo sustiprintas matematikos dėstymas, laimėdavau olimpiadose, perėjau aukštąją matematiką, tikimybių teoriją, matematinę statistiką ir dar velniai žino ką, mums dėstė universiteto profesoriai Vytautas Statulevičius, Jonas Kubilius, kiti. Ir tos matematikos man buvo jau per daug, aš į ją žiūrėjau atsainiai. Literatūros mokytoja, kuri dėstė ir universitete, jeigu neklystu, pavardė – Katinienė, sakė: "Romai, nestudijuok filologijos. Turi į viską savo požiūrį, o filologijos studijos tave privers viską vertinti štampais – tada tu priešinsiesi, kils nereikalingų konfliktų, žodžiu, gerai nebus." Kadangi seniai domėjausi filosofija, galvojau – ją ir studijuosiu. Vilniuje ji nebuvo dėstoma, tik Maskvoje, ten po mokyklos ir mėginau stoti. Bet manęs nepraleido antroji mandatinė komisija dėl to, kad mano senelis buvo lageryje. Lietuvoje mandatinė komisija tikrindavo žmogaus patikimumą, peržiūrėdama vieną jo giminių kartą, o Maskva tikrindavo jau dvi kartas – ta antra komisija manęs ir nepraleido. Beliko psichologija, juo labiau kad nuo kažkurio kurso galėjau rinktis filosofiją kaip specializaciją.

– Ir baigęs studijas, aštuonerius metus padirbęs Mokslų akademijos institute, pasirinkote į žurnalistiką...

– Oi, čia vėl atskira istorija. Aš gi Piteryje baigiau aspirantūrą. Jau buvau parašęs disertaciją – rašiau iš man primestos temos, sukandęs dantis, nes žinojau, kad būdamas mokslų kandidatas gausiu 100 rublių daugiau. O jau buvau vedęs, turėjau vaiką – žodžiu, reikėjo gyventi. Būdamas aspirantas, gaudavau 70 rublių, iš kurių pusę siųsdavau šeimai į Vilnių, iš likusios pusės mėgindavau išgyventi. Baigėsi tuo, kad susirgau skorbutu – liga, kuria žmonės sirgdavo per Leningrado blokadą – man pradėjo kraujuoti dantenos, iškilo grėsmė, turint visus sveikus dantis, juos visus prarasti. Taigi, jau buvau apsigynęs disertaciją katedroje, buvo likęs paskutinis etapas, ir mano darbo vadovas staiga išvažiavo į Izraelį. Jis išvažiavo ir išvažiavo, ką tu jam padarysi, o devyniems jo aspirantams (aš buvau vienas iš jų) panaikino temas. Visas darbas nuėjo velniop. Man pasiūlė imtis naujos temos, rašyti naują darbą, pasakiau – chebra, sukandęs dantis rašiau tokį š..., bet daugiau – ne, šiai veiklai dedu kryželį. Tada grįžau į Vilnių, formaliai dirbau institute, bet žinojau, kad tas darbas neturint kandidatinės nežada nei pinigų, nei perspektyvų. Ir tokios būsenos vieną naktį sėdėjau, skaičiau savo archyvus, senus eilėraščius, skaičiau ir juokiausi. O paskui pagalvojau – kažin, kaip man rašytųsi su dabartine patirtimi... Pamėginau – ir užsikabinau už poezijos iš naujo: pradėjau intensyviai rašyti, suformulavau stilių, kuriuo su nedideliais pokyčiais rašau iki dabar. Bandau keisti formas, ieškau kitų dalykų, bet yra branduolys, iš esmės rašau vieną ir tą patį eilėraštį, kurio negalėčiau iki galo suformuluoti, bet jame koncentruojasi visas mano pasaulio suvokimas, mano jausenos ir t. t.

– Ir visa tai yra pabrėžtinai iškontekstinta, atsieta nuo aplinkos, eilėraštis – pats sau kontekstas...

– Visada jaučiau ir jaučiu didelę alergiją bet kokioms banalybės apraiškoms. Ir svarstydamas apie bet kokį reiškinį visada matau jo reliatyvumą, visą laiką galiu jį tris – keturis kartus apversti. Ir visą laiką noriu jį iškontekstinti, atplėšti nuo įprastų ryšių, parodyti, kaip jis galėtų kaboti beorėje erdvėje, ir kokios visos sąsajos, šaknys, visi tie ryšiai tariami. Pažiūrėkime į tą pačią filosofiją, jos istoriją – daugybė sąvokų nuo antikos laikų kelis kartus smarkiai keitė savo reikšmę...

– Bet jeigu bandote išplauti bet kokias atramas ir ribas, nepalikdamas orientyrų nei atskaitos taškų, kas lieka – šizofrenija?

– Ne, aš nesiūlau viso to atsisakyti, nes daug kas, taip pat ir poezija, galioja tam tikrose tariamose ribose. Tas ribas išplaudamas, eini link totalinės begalybės, kuri pavojinga, nes tave veda prie šizofrenijos, bet iš kitos pusės – tai tau suteikia laisvę. Tai pagavęs, tu gali be prietarų, be išankstinio užsiangažavimo tą laisvę gerti. Reikalinga bendroji metodologija, bet ne kaip štampų, o kaip rekomendacijų, galimybių ar tikimybių rinkinys – ji išlaisvina. Juk bet koks menininkas turi išsaugoti šviežią žvilgsnį į aplinką, tarsi matytų ją pirmą kartą. Tai praradęs, nesugebi matyti pasaulio amžinoje kaitoje, amžinam vyksme.

– Tai jums ir filosofijos raštus skaityti turėjo būti sunku? Juk daugybė filosofų – atvirai literatūriški ir atvirai užsidarę savajame požiūryje...

– Literatūriška filosofija turi vieną gerą dalyką: tie tekstai yra labai metaforiški. O metafora suteikia gylį, nuveda tave nuo formulių. Pavyzdžiui, koks Arthuras Schopenhaueris – jis gi nepriklauso jokiai krypčiai, bet kokios gilios jo gyvenimo įžvalgos. Ir man tai daug svarbiau negu filosofai, kurie kūrė formules ar prisidėjo prie filosofijos raidos, kažką paėmė iš antikos, kažką pratęsė, kažką pridėjo... Tokie kaip A.Schopenhaueris, sintetindami informaciją ir viso gyvenimo patyrimą, sugebėjo sukurti įžvalgas, kurios yra netiesmukiškos.

– Intelektinė-kūrybinė virtuvė, labai artima jūsų poezijai ?

– Ilgai galvojau, ar man rašyti filosofinius tekstus, ar poetinius. Pasirinkau poeziją, nes ji duoda daugiau laisvės. Bet nuo filosofijos nepabėgau ir toje pačioje poezijoje, man poezija be metafizikos – skalbyklė, ne daugiau.

– Bet suprantate, kad esate savotiškai pasmerktas – jūsų poezija niekada nebus deklamuojama, dainuojama...

– Buvo tokių idiotų, kurie bandė. Neprisimenu grupės pavadinimo, bet esu gavęs pinigų. Grupė buvo susikūrusi Kaune, išvažiavo į Vokietiją ir dainavo angliškai mano tekstus. Jie su mano poezija elgėsi labai laisvai – kažką keitė, ištisus gabalus išmesdavo... Ir Kęstutis Antanėlis bandė pagal mano tekstus rašyti – kankino mane gal pusę metų. Pribaigdavo, kai duodavo schemą ta-ta-ta ta-ta-ta ir sakydavo: padaryk tekstą pagal ją. Aš padarau, žiūriu – atsirado nereikalingų žodžių. Arba tai, kas man labai svarbu, kompozitorius liepia išmesti. Ir aš apie tą darbą pasakiau: velniop, nebegaliu, netinka mano poezija tam reikalui! Iš esmės aš jaučiu ritmą ir pagal metronomą sudėlioti tekstą galėčiau, bet taip dirbant praradimų patiriu daug daugiau, o ir pasirašyti nelabai noriu – tai ne mano.

– Žodžiu, esate atvirai asocialus ir egoistas?

– Kiekvienas menininkas turi būti egocentriškas, kitaip nieko nepadarys. Nors ir čia būna išlygų – kai gimė mano pirma duktė, aš save iš karto nustūmiau į kažkelintą planą, o pirmame plane buvo ji ir jos rūpesčiai, taigi, nesu absoliučiai egocentriškas. O dėl asocialumo – pati literatūra asocialumo požiūriu yra dvejopa. Literato instrumentas yra žodis, ir tas žodis atėjęs iš sociumo kaip bendravimo įrankis. Vadinasi, poezija, kad ir kaip sunkiai derintum tuos du žodžius, yra socialinės prigimties. O yra tas vulgarusis socialumas, kaip aš vadinu, sociologinė poezija, kuri paprastai įsigali totalitarizmo apimtose šalyse. Bet tai – kenksminga poezijai, poezija turi kalbėti apie esmę, prasmę, Dievą – tik ne ta siaurąja, vulgariąja prasme.

– Tai norite pasakyti, kad, pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus atvirai socialiai angažuota poezija nekalba apie esmę, prasmę ir dievoiešką?

– Turime pripažinti, kad J.Marcinkevičius yra prirašęs ir daug konjunktūrinio politinio š... Kitas dalykas – negalime atsiskirti nuo konkretaus laikotarpio. Tie dalykai, apie kuriuos klausi, buvo naudingi tautai – tame etape, toje situacijoje, okupacijos sąlygomis. Bet man jis visada buvo toks naivus, taikomasis ir pernelyg saldus. Aišku, tai – mano problemos, aš jo neneigiu ir kai kurias eilutes daugybę metų prisimenu.

Čia ir patirties dalykai. Aš nuo ankstyvos paauglystės neapkenčiau tarybų valdžios ir tos situacijos, kuri mane supo, – man aplinka asocijavosi su kažkokiu silpnapročių optimizmu. Norom nenorom ta neapykanta prasiveržė ir į tekstus, kuriuose nuo pat pradžių buvo daug socialinio negatyvizmo. Juozas Macevičius juokdamasis aiškino, kad mes abu – socialiniai poetai, tik su skirtingais ženklais: jis – už sovietus, aš – prieš. Priverstinis poezijos sociologizavimas man labai nepatiko, ir aš labai gerai pasijutau, kai atkrito ta būtinybė, ir galėjau galvoti, apie tai, kas man iš tikrųjų rūpi.

Be to, yra ir dar vienas dalykas: poezijos kaip socialinės tribūnos sureikšminimas yra pavojingas. Pavyzdys – Levas Tolstojus: jis savo kūryba ontologiškai ir estetiškai išvalė kelią bolševizmui. Nukirto tiek daug galimų visuomenės atramų, kad ji prarado atsparumą tiesmukai ir vulgariai bolševizmo idėjų invazijai. Socialinių pervartų metu emocingi poetai yra pavojingi, nes jie labai suprimityvina situaciją, nemato visumos, gali net pražudyti daug žmonių.

– Grįžtame prie šviesesnių dalykų. Jeigu žmogus, turintis gerų norų, skaito R.Daugirdo poeziją, nuoširdžiai stengiasi suprasti ir nuoširdžiai sako: nesuprantu. Kaip jam gali padėti autorius?

– Pirmiausia man, kalbant apie poeziją, nelabai tinka dichotomija "suprantu – nesuprantu". Kadangi poezija, man atrodo, yra arčiau muzikos ar tapybos, aš poeziją suvokiu kaip raidą detalės, įvaizdžio, kuris turi palikti tam tikrą emocinį šleifą, asociacijų šleifą ir t. t. Kažkas iš mūsų poetų mėgsta sakyti: jeigu aš supratau, ką aš parašiau, vadinasi, aš blogai parašiau. Dėl tos pačios priežasties aš nesu tokios gausios aprašomosios poezijos gerbėjas. Poezija aplinką turi ne aprašyti, o pjauti jos skerspjūvį, metaforiškai parodyti naujus situacijos aspektus, gelmę.

– Laikydamasis tokios nuostatos daug metų mūsų poezijoje buvote išskirtinis vienišius. O vėliau jaunesnėse kartose neatradote sąšaukų su savo stiliumi, savo metodika ?
– Valdas Kukulas kažkada narstė šitą situaciją. Kai aš buvau jaunas ir išleidau pirmą knygą, buvo aibė pasekėjų, redakcijas pasiekdavo krūvos rankraščių su panašia poezija. Tada Algimantas Baltakis pasakė: užtenka Daugirdo – jį išleidžiame, parodome spaudos laisvę, ir gana. Taip tie mano pasekėjai buvo nupjauti – o gaila, juk galėjo susiformuoti kryptis, galėjo atsirasti žmonių, kurie būtų atsistūmę nuo manęs, nuėję velniai žino kur ir padarę kažką įdomaus.

Vėliau, bėgant metams, pastebėjau, kad kai kurie jauni žmonės kai kurias mano detales paėmę, suvirškinę, susintetinę ir t. t. Būdavo tokių blyksnių, kartais net metafora beveik sutapdavo. Kai kas ateina iki pat dabartinio jaunimo, bet labiau išsklaidytais pavidalais.

– Tai teisingiausia sakyti, kad labiausiai R.Daugirdą tęsia R.Daugirdas? Čia – ir apie naujausią knygą "Dinozaurų sklaida"...

– "Dinozaurų sklaidos" ištakos yra mano septintoji knyga "Suklijuotos gegutės" – toks pavadinimas, aš iki šiol nežinau, ką jis reiškia. Ten aš pirmą kartą pamėginau rašyti tokias tarsi miniatiūras, tik nieko bendro su Rytų poezija – man jos statika visai svetima, aš – grynai europietiškos tradicijos atstovas. Rašiau-balansavau ir ant aforizmo ribos – nors mano santykis su aforizmu irgi dvejopas: negaliu pakęsti, kai aforizmas yra racionalus, racionalumas man – banalybės sinonimas. Bet aforizmą gali išgelbėti metafora arba paradoksas. Aš ir bandžiau aforizmus iš dalies paradoksinti, iš dalies – metaforizuoti. Bet vėlgi – yra ištarų, kurios neturi nieko bendro su vaizdu, nors nuo vaikystės esu linkęs į dailę ir sapnuoju ne eilėraščius, o paveikslus, domiuosi jais, kolekcionuoju ir apskritai man vizualizacija labai svarbi, aš niekur nuo jos negaliu dėtis, taip Dievo duota. Bet kartais randasi tokios visiškai nevizualios paradoksalios nesąmonės, kurios kažką reiškia. "Karvė atrajoja laiko gabalus ir jais apsivelia." "Jeigu lyja, vadinasi, sninga" – kas čia?

Kas čia – nežinau, bet tų dalykų "Suklijuotose gegutėse" aš neišbaigiau, o "Dinozaurų sklaidoje" pabandžiau pratęsti, sąmoningai interpretuodamas seniai žinomus nuvalkiotus dalykus, abstrakcijas.

– Bet jūs apgaudinėjate skaitytojus: stereotipiškai mąstantis žmogus pamato diptiką ir tikisi, kad viena dalis iškels klausimą, kita – atsakys, o atsakymo nėra.

– Jeigu mes prisiminsime literatūros istoriją, universalias situacijas – yra Miguelio de Cervanteso "Don Kichotas", Fiodoro Dostojevskio "Idiotas", L.Tolstojaus "Gyvas lavonas" – visa tai yra žmogaus situacija konkrečioje epochoje. Epochos keičiasi, atsakymo į bendriausius klausimus nėra, bet kiekviena epocha keičia klausimo formą ir dekoracijas. Viskas, visos knygos apie tą patį.

– Tiek paguodos. Ačiū už pokalbį.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido Rimvydo Stankevičiaus eseistikos knygą "Betliejaus avytė". Knygoje autorius kalba apie literatūrą, gamtą, dievoiešką, atsiskleidžia susirūpinimas dabartinės visuomenės moraline sveikata ir kultūrine branda, svarbios idealizmo ir patriotizmo temos.

Tai – antroji rašytojo knyga, sudaryta iš spaudoje skelbtų publicistikos skilčių (pratęsia anksčiau išėjusią "Diktantai sielai"), ir aštuntoji autoriaus knyga apskritai. Apie naujausią knygą – pokalbis su R.Stankevičiumi.

– Šią, knygą, kaip ir jos dvynę sesę "Diktantai sielai", išleistą 2008 m., jungia viena savybė: knygos tikrai turi publicistikos grūdą, bet tai – ne publicistika. Jų tekstai tikrai poetiški, bet tai – tikrai ne poezija. Atsakyk kaip filologijos magistras, koks jų žanras?

– Jeigu būčiau dvasininkas, atsakyti į šitą klausimą būtų labai lengva – sakyčiau: pamokslai. Bet esu pasaulietis, tai gal arčiausias žodis būtų – postilės...

– Na taip, punktai sakymų...

– Kad ir punktai sakymų. Knyga sutartinai vadinama eseistika, bet man tai – net ne eseistika, palyginti su tekstais, kuriuos rašo žmonės, norėdami ką nors apsvarstyti. O mano knygoje ir atsiminimai svarbūs. Toks ir žanras – kažkas tarp atsiminimų ir noro sau sudėlioti esminius, vertybinius taškus. Jeigu sutiksime su mintimi, kad šiais laikais eseistika pripažįstama viskas, kas neturi griežtos apibrėžties, tada ir čia – eseistika.

– Bet su lietuviškąja eseistikos tradicija, su Gintaro Beresnevičiaus, Jurgio Kunčino, Donaldo Kajoko, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės, Laimanto Jonušio, kitų stipriųjų eseistų nužymėtu traukos lauku tai nesutampa. Rašai kitus dalykus ir rašai kitaip.

– Kad rašyčiau taip, kaip rašo D.Kajokas, man trūksta ir amžiaus, ir išminties. Kad rašyčiau taip, kaip rašo G.Radvilavičiūtė, man ir apsiskaitymo trūksta, ir motyvo – aš nesu tas, kuris gali taip solidžiai kalbėti apie kultūrinius ir ne tik kultūrinius dalykus. Rašyti kaip rašo Aidas Marčėnas – vėlgi ne mano charakterio žmogui, neturiu vidinio motyvo.

O jeigu vis dėlto palygintume mano rašymus su lietuvių eseistų, tai kūrėjas, kurio esu arčiausiai ir iš kurio mokiausi rašydamas, yra Julius Sasnauskas. Jis yra dvasininkas – jam rūpi Dievas, ir visų jo rašinių dominantė yra būtent tokia. Bet man gražu ir kiti jo dalykai – tai, kaip jis stebi Vilnių: štai, čia kitados buvo kažkoks gamybinis kooperatyvas, paskui buvo baras, paskui – mados salonas, paskui keitėsi laikai, atėjo krizė, apie kurią šiandien byloja nuogas manekenas ir užrašas "Uždaryta". Tai yra žmogus, stebintis pasaulį – jį matantis ir mąstantis.

– O tu savo eseistikoje – daugiau stebintis ir matantis ar daugiau mąstantis ir išmąstantis?

– Man visada atrodo, kad aš esu stebintis ir kad visada aprašau tai, kas iš tikrųjų įvyko. Bet paprastai visi mano draugai ir visi, kas mane skaito, mano atvirkščiai – kad tikrovė nelabai panaši į mano aprašymus. Bet specialiai aš nieko nedarau. Galbūt yra tokių žmonių, kurie tik mato, ir viskas. Pavyzdžiui, mano žmona Žaneta sako: šeštą kartą klausau tos pačios tavo istorijos ir stebiuosi, nes kiekvieną kartą tavo pasakojime atsiranda įspūdingų naujų detalių. O aš nejaučiu, aš to specialiai nekuriu.

– Bet jeigu tu stebi ir užrašai, ką matai, ar tavo tekstų gyvenimas ne per daug harmoningas, teisingas ir tvarkingas? Ar tau nepritrūksta gaveliškos ar kunčiniškos realybės – su gyvais žmonėmis, jų kompleksais, kiauromis kojinėmis, purvinomis panagėmis, pagiriomis?

– Iš dalies tai sąmoningas apsisprendimas. Jeigu tu kalbi apie nepasaldintą tikrovę, kurioje mes gyvename ir kuri kartais pati prabyla ir kaip poezija, ir kaip eseistika, ir kaip filosofija, tai tuos vaizdus aš matau. Jeigu atkreipei dėmesį į tekstą "Pokalbis pirštais", – tai yra ėjimas iki pat dugno. Bet mano sąmoningas apsisprendimas yra ties dugnu nepabaigti. Be to, čia dar veikia du skirtingi mano rašymo laukai: vienas – poezija, kur aš rašau žmonėms, kuriais iš anksto pasitikiu, kurie yra įgudę skaityti eilėraščius, kuriems nereikia nepasaldintos tikrovės įvilkimo į gražius filosofinius rėmus ar abstrakcijas. Poezijoje aš galiu tai daryti, nes tai – kita mano auditorija.

Eseistikoje – kas kita. Vienas motyvų, kai ėmiausi ją rašyti, buvo: kad patiktų ir mano mamai. Tai labai svarbu. Mano mama verlibrą poezijoje nelabai gliaudo ir nesistengia suprasti – jai tokioje poezijoje tiesiog per mažai muzikalumo. Ir tai būdinga turbūt visai jos kartai ar didžiajai jos daliai – jiems artimiausi dalykai yra Salomėja Nėris, silabotonika ir t. t. Jai tinka paprastas kalbėjimas su dovana skaitytojui – šilumos doze, jaukumo doze. Kad literatūra kartu ir stiprintų, ir guostų. Tokia mintis rašyti eseistiką ir buvo: tebūnie tai žmonėms, kurie galbūt neišgliaudo manęs iš poezijos. Laukai tie patys, bet kalbėjimas paprastesnis, be to, vengiu pabaigti disonansu.

– Kiek tau dabar metų?

– 41-i.

– Tau tik 41-i metai. Nei tu esi kunigas, nei sėdėjęs, nei kariavęs, nei tu gyvenimo matęs, o imiesi pamokslauti savo tėvų kartai. Ir ką gi tu gali jiems pasakyti, jei gyvenimo pažįsti daug mažiau, o ir tą – iš knygų?

– Manau, kad turiu ką pasakyti tai kartai. Pirmiausia tiems žmonėms reikia liudijimo, kad jų visą gyvenimą nešta sėkla dygsta. Jiems labai svarbu, kad yra išliekančių patirčių ir vertybių – juos tai ramina. Kitas dalykas – aš noriu vyresniajai kartai papasakoti apie tą patirtį, kurios kaip tik ji ir neturi. Aš gyvenau po jų, gyvenau tame pasaulyje, kuris jiems yra svetimas. Manau, jiems labai įdomu, kaip į tuos pačius dalykus žiūri kitos epochos žmogus – ar visai kitaip, ar kažkuo panašiai.

Bet būkime atviri iki galo – labiausiai autorius rašo ne norėdamas patikti skaitytojui, o norėdamas išspręsti savo dvasines problemas. Pirmiausia – jis pats sau skaitytojas, nes bet kokiame dialoge, net ir tiesiog kalbėdamasis su žmogumi, dažnai pagalvoji apie dalykus, apie kuriuos vienas nepagalvotum. Čia prasideda ir formulavimo menas: rašydamas savo padrikas mintis pirmą kartą jas suformuluoji išbaigtai, pats perskaitai, ir tai tavy įsitvirtina. Yra toks momentas – kalbėjimasis su savimi. O tikrovė – ką aš kalbėjau apie prisiminimus – man atrodo, yra svarbi tiek vyresniajai kartai, tiek jaunesniajai, ir čia jau reiškiasi tiesiog kiekvieno rašytojo užduotis: liudyti laikotarpį. Čia išryškėja ir socialinės realijos, ir politiniai virsmai, krizės, pakilimai, pinigų klausimas...

– Tu labai atviru tekstu ne vienoje novelėje rašai, kad reikėtų atsiriboti nuo šitų dalykų – pinigų, politikos, net valstybės ar visuomenės, nes tai – praeinanti tuštybė, ir ne daugiau. Ir tu nuvertini šitą gyvenimo pusę su visa jos problematika ir visa realybe, prasmę palikdamas tik dvasiniam gyvenimui.

– Čia ne tiek klausimas, kiek priekaištas, ir jis visai pagrįstas. Taip, yra dalykų, kurių aš neapimu. Ir kai tu sakai, kad aš juos nuvertinu, iš tikrųjų aš jų nenuvertinu – aš apie juos nekalbu. Manau, ir taip pakanka knygų, kurios gilinasi vien į tai. Pagaliau vien į šituos kontekstus gilinasi laikraščiai, televizija, internetas, ir viso šito, tarp mūsų šnekant, man ir taip per daug. Gal tu matei filmą "Didžioji žuvis"?

– Nemačiau.

– Ten gyvena žmogus, kurdamas savo biografiją jo nepažinojusiam sūnui. Tėvas pradeda pasakoti, kad kai vaikas gimė, išlėkė iš motinos tokiu greičiu, kad jį vos pagavo už dviejų palatų. Ir tokių nesąmonių pripumpuotas vaikas gyveno, žavėjosi jomis, o supratęs, kad viskas išgalvota, ant savo tėvo labai užpyko. Bet kai pradėjo medžioti faktinę tikrovę, ėmė galvoti: kaip būtų buvę gerai, jeigu aš būčiau žinojęs tik savo tėvo versiją.

– Vadinasi, čia tavo sąmoningas ėjimas.

– Taip – sąmoningas ėjimas, sąmoningas noras rodyti švaresnį pasaulį, negu jis yra. Bet visa tai gal dar ir dėl to, kad aš noriu paduoti šią knygą ir moksleiviams.

– Tai, apie ką čia kalbėjai, – suprantama ir priimama vyresniosios kartos: pasakojai, kad moterys renka ir komplektuoja iškarpas su tavo parašytomis skiltimis. Bet kaip tu įsivaizduoji, kuo gali būti įdomus mokiniams – atvira didaktika, atviru moralizavimu, pamokslavimu ir kvietimu dievop? Jaunimas tokiems dalykams dažniausiai jaučia pačią didžiausią alergiją ir kratosi tiek diktato, tiek diktanto.

– O, tai labai svarbu. Diktantas kaip pamokų dalis atriboja vaiko sąmonę nuo galimybės priešintis tekstui. Tada vaikas nesijaučia tiesioginis to teksto adresatas – jis tik rašo diktantą. O tiesos krenta tiesiai į jo sąmonę. Grįžtant prie klausimo apie žanrą, labai tiksli šitos knygos apibrėžtis būtų "rašinėliai". Tie patys rašinėliai laisva tema, kuriuos rašydavome mokykloje. Apskritai – nukrypstu, bet man tai labai svarbu – man visą gyvenimą trūksta kai kurių dalykų, kurių išmokė mokykla: tai – rašinėlių; aš ilgai ieškojau terpės, kur man juos rašyti, kur jie tiktų, ir būtent taip radosi ta mano eseistika ir abi jos knygos.

Čia gal ir sąsaja su "Diktantų" ir "Avytės" turiniu – aš nesistengiu skleisti visuotinių tiesų, aš deklaruoju tas vertybes, kurios man svarbios, kurios many prigijo ir kurias aš atsinešiau ne iš kur kitur, o iš mokyklos. Kai kalbi tai, ką kalbėjo mokytojai, iš pradžių tai labai nepopuliaru. Vajėzau, tik ne tai! Bet praeina laikas, per kurį pasaulis suvalgo, ištirpina ir išbarsto tavąją kartą. Kartos nebelieka, kalbančiojo taip, kaip kalbėjo mokytojai, nebelieka, ir dauguma suvokia, kad tai, ką kadaise girdėjo iš mokytojų, vis dėlto buvo ir yra išmintinga. Apsisuka ratas.
Kita vertus, aišku, kad ne viskas, ką aš rašau, jauniems žmonėms patiks, ir ne viskas patinka. Aišku, kad visos tos didaktikos jiems – per tiesmukos, ir jie natūraliai kelia ragus. Bet yra dalykų, kurie jiems patinka ir kuriems jie pasiduoda. Pavyzdžiui, jie per jauni suprasti Fiodoro Dostojevskio filosofijos ar teologijos idėjas – o aš jiems viską pateikiu nekoduotai. Ir darau išvadą, kad tai veikia, nes randu citatų iš savo knygų jų tinklaraščiuose, komentaruose. Randu ištraukų iš "Diktantų" ten, kur jie nediktuojami. Esmė ta, kad jie, būdami jauni, daug jaučia, bet dar nemoka suformuluoti, ir man kartais pavyksta pasakyti už juos. Čia svarbu: ne jiems, o už juos.

– Skaitydamas tavo knygą susidariau įspūdį, kad viską statai ant trijų vertybinių banginių: išminties, patirties ir tikėjimo. Bet išmintį kiekvienas ugdo ir auginasi savaip, patirtis irgi kiekvienam unikali, tikėjimų ar netikėjimų asortimentas irgi – didžiulis. Taigi, viskas labai reliatyvu – o kur tavo tiesos ar tiesų ribos?

– Tie trys dalykai – tai ne tik šitos knygos, tai yra ir mano gyvenimo, mano domesių kertiniai akmenys. Tai sritys, kuriose ir mokausi, ir stengiuosi save realizuoti. Kalbant apie išmintį – dėl Dievo meilės, kad tik būtų oponuojančių, kad vieniems patiktų, o kitiems sukeltų pasipriešinimą – gal kas nors parašys visai priešingą esė, išjuokiantį Stankevičiaus požiūrį. Aš matau vertę, kad pasiūliau galvoti apie tai – apie dalykus, apie kuriuos mūsų plėšrioje pinigingoje tikrovėje apskritai atprasta galvoti. Aš pasiūlau temą, į kurią gilindamasis ir pats žmogus darosi gilesnis. Ir jeigu jis bent kartą per dieną užduoda sau vienu klausimu be atsako daugiau, jaučiuosi laimėjęs.

Antras punktas – patirtys. Neseniai atradau tiesą, kad skaitytojui įdomios tik tos patirtys, kurios giminiškos su jo, skaitytojo, asmeninėmis patirtimis. Visiškai nebuvęs tame patirties lauke, apie kurį tu rašai, žmogus tikrai neras bendrų taškų, jam nebus įdomu, jam nepatiks. Tai būtų tolygu kalbėjimui apie pasaulį sąvokomis, kurių atitikmens čia nėra. Patirčių išliekamumas svarbiausia. Juk kiekviena karta išgyvena esmines patirtis – meilę, neapykantą, skurdą, ateities baimę ir t. t. Ir visi šie grynieji jausmai aplimpa laiko detalėmis, kurios yra labai autentiškos, skirtingos. Bet tai leidžia kalbėtis kartoms ir daro pokalbį įdomų – tai leidžia suprasti aštuoniasdešimtmečiui dvidešimtmetį, ir atvirkščiai. Tai irgi – ir literatūros, ir apskritai minties žaidimų laukas.

O tikėjimo link stengiuosi labai įkyriai nekviesti. Pats buvau vaikas ir jaunuolis, ir žinau, kad įkyrus grūmojimas pirštu ir valdingas kvietimas Dievo link visada sulauks tik neigiamų padarinių. Todėl aš tiesiog pasakoju, kaip buvo man. Galbūt tai irgi veiksmas su tomis išliekančiomis patirtimis, galbūt mano religinius išgyvenimus priims ir pasiims tas, kuris yra net ne to paties tikėjimo. Prisimename gi, kaip Jonas Paulius II susitikdavo su Dalai Lama ir sutardavo, kad žmonės neskirstomi į konfesijas, žmonės skirstomi į tikinčiuosius ir netikinčiuosius.

– Ir vėl labai gražu ir teisinga. Vis dėlto, kai apie tavo tekstus sako, kad tu pasaulį vaizduoji ne tokį, koks jis yra, o tokį, koks turėtų būti, – tai tau kritika ar komplimentas?

– Man – komplimentas. Juk ir Astrida Lindgren tokį pasaulį vaizdavo.

– Išsisukai – pasislėpei už vargšės A.Lindgren. Bet grįžkime prie realybės: laikraštyje, kuriame dirbi, vyksta permainos, ir neliks prievartos kas savaitę parašyti po eseistikos skiltį. Tai ir nerašysi?

– Pirmiausia noriu pasakyti, kad tai – paskutinė mano eseistikos knyga. Laikraštinės prievartos nelieka, ir ačiū Dievui, nes aš jau pastebėjau, kad Kalėdos ir Velykos kartojasi kasmet...

– Čia taikliai pastebėjai...

– Ir kasmet vis sunkiau parašyti tai, ko dar nesi parašęs. O rašyti vien iš prievartos ir vien iš žurnalistinės pareigos būtų ir melas, ir kančia. O jeigu tos skiltys viena ar kita forma vis tiek tęstųsi, aš trečios knygos jau nesudarinėčiau. Dominantės išsakytos, o kitais žodžiais vėl ir vėl apžaisti tą patį aš jau nebenorėčiau. Tai, ką aš norėjau iš šitų rašinėlių pasiimti sau ir ką norėjau atiduoti skaitytojui, – išsėmiau iki dugno. Viskas. Sako "niekada nesakyk niekada" – gal kada nors senatvėje, gal visai kitokios eseistikos knygų atsiras, bet va tokių rašinėlių, postilių, pamokslų jau nebebus. Kas norės, po mano mirties galės susirinkti trečią knygą iš to, ko nesudėjau į pirmas dvi.

– Sakai, po mirties... Teko matyti paminklą, ant kurio parašyta maždaug taip: "Čia guli žmogus, kuris nė vienos dienos negyveno taip, kaip visą gyvenimą mokė gyventi kitus." Nebijai, kad ir tau taip bus?

– Gal ir visai smagu būtų – gražus užrašas. Bet labiau aš sau palinkėčiau tokio užrašo, kaip ant Freddy Mercury paminklo...

– O kas ten parašyta?

– "Čia guli žmogus, kuris tobulai atliko savo darbą."