Standartai: tikri ir ne
Rašytoja, poetės draugė Petronėlė Orintaitė pasakojo, kad Salomėja, eidama į pasilinksminimus, pobūvius, puotas, niekada nesirūpindavo ir nesijaudindavo, ar madingai pasiūta jos išeiginė suknelė. Nors viena amžininkė pasakojo: "Kambary, kuriame aš gyvenau, buvo didelis veidrodis. Salomėja kartais ateidavo pasitikrinti savo išvaizdos... Ruošėmės į tradicinį gimnazijos vakarą. Ruošėsi ir Salomėja. Apsirengusi naują suknelę, ji atėjo pas mane pasižiūrėti į veidrodį. Ilgai sukinėjosi, nepatenkinta derinosi suknelę. Pagaliau, piktai pratarusi "Stora kaip velnias", trenkė durimis ir išėjo iš kambario. Į pasilinksminimą tą vakarą visai nebeatėjo."
Dėl įsivaizduojamų išvaizdos trūkumų sugesdavo nuotaika, kurios neįstengdavo slėpti, nes poetė buvo įsitikinusi, kad graži mergina – tik liekna, o ji nemanė tokia esanti. Lieknų kūnų mada Lietuvą pasiekė trečiojo dešimtmečio pabaigoje, nors Vakaruose prasidėjo iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Tiesa, Lietuvoje lieknumo garbinimas buvo sutiktas ironiškai, moterys kalbėjo, kad liesos moterys – nemoteriškos. Bet S.Nėries tai nestabdė, todėl kartais slapčia ji gerdavo atskiestą actą.
Dietų pasiūlymai spaudoje atsirado šiek tiek vėliau, o mados pokyčiai gana greitai pasiekdavo Lietuvą. Užsieniečiai sakydavo, kad Kauno ponios nedaug besiskiriančios nuo paryžiečių. Gyvenimas sostinėje – įvairios draugijos, susibūrimai, teatrai, kino teatrai, kavinės, šokiai – S.Nėriai padėjo tapti savarankiškesnei, modernesnei. Tai pastebėjęs kurso draugas Juozas Keliuotis nustebo: "Girdėjau, kad tu net fokstrotą šoki ir net rūkai. Girdėjau, kad tu pasidarei labai savarankiška, pasiliuosavai nuo draugų globos ir t.t. Matyt, labai išdykauti pradėjai."
Kaunas. 1928 m. kovas. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Poetė stengėsi būti madinga, nors tuomet nebuvo džiazo naktų ir maištavimas neprilygo aktorės Clodette's Colbert išdykavimui, tačiau stengėsi neatsilikti: poetė turėjo kremų, pudrų ir vandenėlių, kartais užsukdavo ir į grožio saloną, tuomet vadinamą kosmetikos kabinetu, nešiojosi į knygą įsikišusi mažą veidrodėlį ir, žinoma, dažnokai į jį žvilgčiodavo. Madinga to meto panelė turėjo mokėti šokti, ir Salomėjai tai patiko. Ankstesniais metais tai būdavo fokstrotas, vėliau – tango, anglų valsas. Mokyklos vakaronėse, visiems keldama nuostabą, S.Nėris šokdavo ir su mokiniais. Pobūviuose ji būdavo laisva, linksma ir didžiausią įspūdį paliekanti moteris.
Naujos detalės
Išsikristalizavus socialinėms grupėms, atsirado naujų poreikių. Kauno miesto ponios turėjo skirtis nuo darbininkų žmonų. Ponia turėjo būti madinga. Modernumas buvo suvokiamas žengiant koja kojon su grožio standartais, kurie pasiekdavo Lietuvą iš Paryžiaus ir Holivudo. Manyta, kad moteris gražią išvaizdą gali susikurti pati.
Spaudoje teigta, kad negražių moterų nėra, kad kiekviena savo defektus turi paversti privalumais. Ir moterys stengėsi!.. Studijuodama Salomėja dažnai supintas kasas susukdavo ant ausų ar pakaušio vadinamomis gyvataitėmis arba riestainiais. Nešiojo raudoną studentišką kepuraitę, kartais ją pakeisdama berete. Rengėsi kukliai. Turėjo vilnonę ir aksominę sukneles. Pastarąją derino kartu su apytrumpiu švarkeliu. Poetės draugė P.Orintaitė, prisimindama studenčių garderobą, sarkastiškai sakė, kad studentės turėdavo pusantros suknelės – "vieną apynauję, o kitą šiaip taip besilaikančią".
S.Nėris apie 1930 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Panašiai būdavo ir su apavu – dažna studentė turėjo tik vienus gerus batus ir tai jau būdavo didelis turtas. Batai masiškai pradėti gaminti nuo 1920 m., nes tapo matomi ir išryškėjo prie trumpesnių suknelių. Vakaruose vyravo bateliai su T formos dirželiais, priekyje užsegami sagtimi.
Apavas jau suvokiamas kaip mados aksesuaras ir renkamas labai kruopščiai. Aukščiausias kulniukas buvo maždaug 5 cm ir tokie vyravo iki 1930 m., kol netapo žemesni pagal kubietiškąjį, arba sportinį, stilių. Tada jie labai išpopuliarėjo, tapo madingi, o iki tol, nors ir nešioti, neakcentuoti kaip mados detalė.
Salomėjai patikdavo avėti batelius su 4–5 cm aukščio pakulniu ir draugės sakydavo, kad tai batukai su "nepaprastai aukštomis kulnimis". Poetė mėgo ir sportinio tipo batelius – avėdavo tokius poilsiaudama, laisvalaikiu, dažnai – prie suknelės.
Holivudas ir aukštuomenė darė neįtikimą įtaką madai. Filmų žvaigždės įsiliejo į aukštuomenės gretas, pradėta garbinti mados simbolius. Moterys norėjo atrodyti būtent taip, kaip jų dievaitės iš ekrano, šukavosi, dažėsi, rengėsi kaip jų mėgstamiausios žvaigždės.
Poetės transformacijos
Po vienų vasaros atostogų Austrijoje S.Nėris grįžo pasikeitusi. Buvę mokiniai iškart pastebėjo, kad plaukai nukirpti vadinamuoju bubikopf stiliumi, apsirengusi tamsiai mėlyna šilkine suknele, ant pečių – didžiulė skara, ant piršto – žiedas su didele žalia akimi, o nuo pro šalį praėjusios mokytojos padvelkdavo švelnus kvepalų aromatas... Tokia mokytoja nustebino savo mokinius, kurie manė, kad poetė yra ir liks kukli.
Ekskursijoje po Vilniaus kraštą. 1939 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Nuolat būdama viešumoje jauna populiarėjanti poetė buvo visų stebima, tad mėgo būti gražiai apsirengusi, įdomi.
Tuomet S.Nėris mėgo rūkyti papirosus, tiesa, ji pati gėdydavosi mažame Lazdijų miestelyje, kuriame mokytojavo, eiti pirkti rūkalų. Rūkymas tuomet buvo svarbus madingos moters atributas, Lietuvoje išryškėjęs ypač nuo 1930 m.
Vakarui S.Nėris rinkdavosi ilgą suknelę, kuri vizualiai tartum didino jos ūgį ir kartu teikė iškilmingumo. Mėgo šalikus, šalikėlius, seges, gintarinius ar perlinius karolius, o norėdama išsiskirti ar atrodyti ypatingiau, prie vakarui skirtos suknutės įsisegdavo rožę.
Vartant S.Nėries nuotraukas akys dažnai kliūva už skarų, kurias ji dėvėdavo apsigobusi pečius – skirtingo rašto ar spalvos, didelėmis skaromis, pasirišusi "kaimiškai" ar visa susisupusi į didelę skarą.
Pirmame viešame moterų literatūros vakare S.Nėris vilkėjo tamsią suknelę, bet buvo apsigobusi didelę baltą skarą. Taip pasipuošusi jautėsi pakiliai, visus žavėjo, spinduliavo poetiškumu, atrodė efemeriškai lengva ir apsupta visuotinės meilės. Nuolat būdama viešumoje jauna populiarėjanti poetė buvo visų stebima, tad mėgo būti gražiai apsirengusi, įdomi.
1930–1932 m. Vakarų mados naujienos skelbė, kad kakta, kuri buvo slepiama po skrybėlaite, dabar atskleidžiama ir puošiama, ryškinama plokščiomis skrybėlaitėmis. Plaukai švelnesni, gražesnės šukuosenos. Daugelis skrybėlių ir kepuraičių nešiojamos pakreiptos į vieną šoną.
Trakai. 1939 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Stiliaus pajauta
Tų metų nuotraukose S.Nėrį galime pamatyti dėvint stilingas sukneles, kurios pabrėžė liemenį, ilgis – žemiau kelių, o rankovės vasarinių suknelių buvo būtent tokios, kokios vyravo tais metais Vakarų madų žurnaluose. S.Nėris, gyvendama Panevėžyje ir dirbdama Valstybinėje mergaičių gimnazijoje, į pamokas eidavo apsirengusi tamsiai mėlyna languota ar tamsiai raudona, vienspalve ruda suknele.
Laisvalaikiu šaltu oru dėvėjo megztinius, švarkelius, tamsius drabužius aukštu kaklu. Vasarą rinkosi šviesias ilgas lengvas, kartais pūstomis rankovėmis, kartais languotas sukneles, puošėsi karoliais, mūvėjo vasarines pirštinaites.
Už eilėraščių rinkinį "Diemedžiu žydėsiu" 1938 m. S.Nėris buvo apdovanota Valstybine literatūros premija. Per įteikimą buvo pasipuošusi ilga tamsia sunkaus šilko suknele, kurios tuomet buvo itin madingos ir, nors visos ponios puošdavosi skrybėlaitėmis, tą vakarą buvo vienplaukė.
Poetė savo garderobą papildydavo šį bei tą pasisiūdama ne tik sau, bet ir savo namų darbininkei. 1939 m. vasarą su mokytojų grupe keliavo po senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. Drauge keliavusieji pastebėjo, kad ji turi savo individualų skonį – dėvi kukliai. Kelionėje buvo apsirengusi sportiška pačios siūta suknele, stipriai per liemenį suveržta plačiu diržu. Turėjo pasiėmusi languotos gelumbės apsiaustą. P.Orintaitė pasakojo, kad jos sesuo poetei padovanojusi vilnonės languotos medžiagos, skirtos paltui, kurį turėjus pati pasisiūti. S.Nėris tą medžiagą gavo išmainiusi rudą guminį lietpaltį, pirktą Paryžiuje.
Rūpinosi įvaizdžiu
Kai S.Nėris dirbo Kauno III valstybinėje gimnazijoje mokytoja, plaukus šukavo lygiai, glotniai, elegantiškai susukdama kuodelį. Tuomet Vakaruose buvo išryškinamas moteriškumas ir ilgesni, iki pečių, plaukai. Kartais poetė plaukus slėpdavo po balta berete. Vakaruose kepuraitės virto aukštomis skrybėlaitėmis, jos būdavo dirbtinai aukštinamos.
Prie Nemuno. Kaunas. Apie 1933 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
Poetė kepuraičių mados kruopščiai nesekė, tačiau ruošdamasi į Maskvą skrupulingai rinkosi. Michalina Meškauskienė pasakojo: "Įsiminė tas skrybėlaičių rinkimasis. Pamačiau, kokia Salomėja moteriška, išranki ir kaip ji nori gražiai apsirengti, net kiek pikantiškai išsipuošti. (...) Matavosi, dėjosi ant galvos kone visas ateljė esamas skrybėles ir skrybėlaites. Žiūrėjo į veidrodį iš arti, ėjo tolyn ir vis mane klausė: "Kaip šita, kuri geriau tinka?" Išsirinko puošnią, kasdienai nelabai tinkančią skrybėlaitę. Tada draugė patarė pirkti dvi: rimtesnę, kad tiktų prie kostiumo ar palto, ir lengvą – prie puošnios suknelės. Taip poetė ir padarė. Kelionei rinkosi šviesią skrybėlaitę, kuklią tamsios spalvos suknelę ir apsiaustą.
Aš apsivilkau švariais baltiniais ir apygere suknele. Taip nenusirengusi paskui išbuvau lygiai dvi savaites.
Per Antrąjį pasaulinį karą S.Nėris dienoraštyje užrašė: "Niekad nepamiršiu birželio 22-osios sekmadienio. Nutraukė miegą sprogimo smūgiai, sudrebinę mūsų namą. Pirmas pabudo Tėtukas. Atsargiai mane pažadino ir liepė apsirengti. Aš apsivilkau švariais baltiniais ir apygere suknele. Taip nenusirengusi paskui išbuvau lygiai dvi savaites."
Dienoraštyje niekur daugiau neminima, iš kur gaudavo vieną ar kitą drabužėlį sau ir sūneliui Sauliukui, ką vilkėdavo gyvendama Rusijoje – Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Tik atskiros žmonių pasakojimo detalės ir nuotraukos gali nusakyti bendrą vaizdą. Amžininkai pamena, kad poetė drabužiais buvo šelpiama... Tačiau ji stengėsi atrodyti tvarkingai.
Poetė naudojo veido kremą, pudrą, ryškino lūpas. Ne ką daugiau kosmetikos priemonių turėjo amerikietės. Apie tą laikotarpį rašoma, kad kosmetikos buvo naudojama minimaliai. Jei pasklysdavo gandų apie lūpdažių atsargas su gerai žinomomis etiketėmis, nors pagamintų vietinių chemikų, ir tokie būdavo išperkami per valandą.
Dažnam kyla klausimų apie kasdienybę. Kaip poetė atrodė namuose? Ne vienas amžininkas pastebėjęs, kad dažnai savo artimiems draugams duris praverdavo vilkėdama paprastu chalatėliu ar su prijuoste, taigi specialiai nesidabindavo priimdama savus, artimus žmones. Pasakotojai pabrėždavo, kad poetė buvo labai moteriška, žavi, elegantiška, kukli, įsidėmėdavo ją apsisiautus skara arba dėvint languotą drabužį. Poetė gal ne visada turėjo iš ko įsigyti ką nors madingo, tačiau aprangos stilius, įvaizdžio kultūra jai tikrai buvo svarbūs.
