Ekonomikos šuolis

Per du narystės ES dešimtmečius vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė pailgėjo 3,3 metų, vidutinis neto darbo užmokestis išaugo daugiau kaip penkiskart (nuo 242 iki 1 249 eurų), gyventojų užimtumo lygis – nuo 61,6 iki 73,2 proc., bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui – daugiau nei 4,6 karto ir pernai siekė 25 066 eurus, o nukentėjusių nuo nusikalstamų veikų asmenų sumažėjo du kartus, sėkmės skaičius vardija Valstybės duomenų agentūra (VDA).

Kiek tai lėmė narystė ES? „Lyginamuoju laikotarpiu Europoje nebuvo valstybių – ne ES narių, kurių ilgametis ekonominis augimas būtų pranokęs Lietuvos skaičius“, – konstatuoja Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Minijus Tilindis, vienas iš VU TSPMI parengto mokslo straipsnių rinkinio „Lietuvos narystės ES dvidešimtmetis: pokyčiai ir perspektyvos“ autorių.

Mūsų šuolis įspūdingas: 2023 m. Lietuva pagal BVP vienam gyventojui (atsižvelgus į kainų lygį) buvo šešiolikta tarp 27 ES valstybių, o 2003 m., prieš pat stodama į ES, lenkė tik Latviją ir vėliau įstojusias Bulgariją ir Rumuniją. Darbuotojų produktyvumas siekė vos 23 proc. šiuo metu ES sudarančių 27 šalių vidurkio, o dabar – 54 proc.

Tokią ekonominę sėkmę M. Tilindis visų pirma grindžia prekių ir ypač paslaugų eksporto augimu. Nuo 2012 m. Lietuva eksportavo daugiau, nei importavo, ypač stulbinamai augo automobilių kelių transporto paslaugų eksportas. Lietuvos vežėjai tapo vienais iš Europos pervežimo keliais lyderių, tačiau, atkreipia dėmesį M. Tilindis, tai žemomis darbo sąnaudomis ir maža pridėtine verte pagrįsta verslo šaka. Tolesnis Lietuvos ekonomikos ir visuotinės gerovės augimas priklausys nuo šalies gebėjimo plėsti didesnę pridėtinę vertę generuojantį eksportą.

Pasak kito minėto mokslo straipsnių rinkinio autoriaus – VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP) partnerio ir valdybos pirmininko Klaudijaus Manioko, įspūdingą konvergenciją su ES pagal BVP vienam gyventojui padėjo pasiekti ir ES investicijos. Per ES struktūrinius fondus į Lietuvą investuota daugiau nei 16 mlrd. eurų ir tai sudarė didžiąją dalį Lietuvos viešųjų investicijų. O tai tik dalis ES lėšų – visos finansų krizės metu, 2009 ir 2010 m., Lietuvą pasiekusios investicijos sudarė beveik 5,5 proc. ir 5,6 proc. BVP, o 2005–2019 m. – 4,1 proc. (ESTEP skaičiavimai, remiantis Finansų ministerijos duomenimis).

Būsena:  N. Putinaitės teigimu, jei anksčiau Europą suvokdavome kaip tai, ką turime prisivyti, dabar prisivijimo naratyvas mažesnis, tapatinamės, kad esame Europos dalis. / V. Balkūno / BNS nuotr.

Tačiau, konstatuoja K. Maniokas, tai nepakeitė pagrindinių Lietuvos plėtros modelio ypatybių. Be to, nors europiniai milijardai padidino šalyje teikiamų viešųjų gėrybių apimtį ir taip prisidėjo prie socialinės gerovės, tai nėra tvaru, nes jų upė netrukus išseks – jau kita finansų perspektyva nuo 2028 m. gali būti gerokai skurdesnė. O alternatyvių finansavimo šaltinių Lietuvoje kol kas neatsirado. Mokestinės reformos stringa, bandymai optimizuoti švietimo ir sveikatos sistemas, spręsti skurdo ir socialinės nelygybės problemas labai lėti.

Dešimtuko lyderiai

Ar galėjome pasiekti dar daugiau? Atsakymo į šį klausimą verta ieškoti pasilyginus su kitomis devyniomis valstybėmis, 2004 m. gegužės 1-ąją priimtomis į ES klubą. Pagal vieną pagrindinių gerovės rodiklių – BVP vienam gyventojui (atsižvelgus į kainų lygį) šuolį, Lietuva – absoliuti čempionė. Eurostato duomenimis, prieš 20 metų mes nesiekėme nė pusės ES šalių vidurkio (48 proc.), o dabar vidutinio statistinio Lietuvos gyventojo gerovė prilygsta 87 proc. statistinio europiečio ir yra net 39 procentiniais punktais didesnė nei prieš 20 metų. Kiek mažesnį šuolį padarė Lenkija ir Malta (po 33 proc. punktų), Estija (31), Latvija (28), bet Kipras ir Slovėnija pakilo triskart mažiau (po 13), panašiai tiek ir Vengrija (15).

Žinoma, reikia įvertinti ir tai, kad bendrą valstybės BVP dalijame apie puse milijono mažesniam gyventojų skaičiui nei 2004-aisiais. M. Tilindžio skaičiavimais (remiantis naujausiais skelbiamais Eurostato duomenimis), gyventojų skaičius nuo 2004 m. Lietuvoje sumažėjo net 16,8 proc., kas lėmė 0,9 proc. punkto kasmetinį skirtumą tarp BVP augimo ir BVP gyventojui augimo (t. y., BVP vienam gyventojui augo sparčiau).

Daugiau gyventojų iš aptariamų šalių dešimtuko prarado tik latviai (minus 17,3 proc.), gerokai mažiau Vengrija (5,1 proc.), Lenkija (3,8 proc.), Estijoje gyventojų skaičius toks pats kaip prieš du dešimtmečius, o Slovakijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Maltoje, Kipre jų padaugėjo.

Pastarųjų kelerių metų tendencijos šviesėja: kaip skelbia VDA, 2004 m. iš Lietuvos emigravo 6,8 karto daugiau žmonių nei imigravo, o 2023 m. imigravusiųjų buvo triskart daugiau nei emigravusiųjų ir dauguma jų – sugrįžę Lietuvos piliečiai. Bet, kaip perspėja demografai, didelių ligšiolinių praradimų tiek kalbant apie emigraciją, tiek apie gimstamumą padarinius jausime ir ateityje.

BVP vienam gyventojui rodiklio šuoliui įtakos turėjo ir tai, kad ES jau po dešimtuko papildė dar trys valstybės – Rumunija, Bulgarija ir Kroatija, kurių prastoki ekonominiai rodikliai sumažino ir statistinį visos ES vidurkį.

Be to, besidžiaugiant didžiausiu Lietuvos šuoliu, tenka pripažinti, kad atsispirta nuo daug žemesnės pakopos, nei, stodami į ES, buvo pasiekęs Kipras (82 proc. ES vidurkio), Slovėnija (78), Malta ir Čekija (po 72 proc.). Šio ketvertuko, tik kiek susikeitusio vietomis, BVP vienam gyventojui ir dabar didžiausias tarp narystės ES 20-metį mininčių šalių. Bet Lietuvai pavyko pakilti iš aštuntos į penktą vietą tarp jų, o regresą patyrusiai Vengrijai teko susikeisti su mumis vietomis.

Be ES įtakos – blogiau

VU TSPMI profesorius Gediminas Vitkus, „Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetis: pokyčiai ir perspektyvos“ mokslo straipsnių rinkinio sudarytojas, vardija į jį sudėtas kitų ekspertų įžvalgas. Pavyzdžiui, pasak energetikos eksperto Romo Švedo, ES išgelbėjo Lietuvą iš posovietinės energetikos infrastruktūros spąstų, įgalino Lietuvos tautą eiti energetinės nepriklausomybės keliu, tokiu būdu užtikrindama Lietuvos valstybės ekonominį ir nacionalinį saugumą. ES parengė Lietuvos ir kitų Baltijos jūros ES šalių energetikos jungčių planą ir reikšmingai prisidėjo prie jo finansavimo. Viena Lietuva tokios energetikos infrastruktūros transformacijos nebūtų pasiekusi.

Europos teisingumo teismo teisėjas Irmantas Janukaitis įvertino, kad integracija teisės atžvilgiu veikia, mūsų teisinė sistema prisitaikė prie ES teisės.

O štai VU TSPMI dėstytoja Nerija Putinaitė pasidalijo įžvalgomis, kaip keitėsi mūsų tapatybė: jei anksčiau Europą suvokdavome kaip tai, ką turime prisivyti, tai dabar prisivijimo naratyvas mažesnis, tapatinamės, kad esame Europos dalis.

Per ES struktūrinius fondus į Lietuvą investuota daugiau nei 16 mlrd. eurų ir tai sudarė didžiąją dalį mūsų šalies viešųjų investicijų.

„Norėjome pažiūrėti į skirtingus narystės aspektus, nes tai – daugiabriaunis dalykas. Ne visas svarbias sritis dar ir apėmėme. Bet iš ekspertų analizės akivaizdu, kad ką siūlė ES ir ką darėme, viskas pavyko ir gerai vystosi. Tačiau gaila, kad tose srityse, kurios nėra ES atsakomybėje, to nėra. Pavyzdžiui, koks lig šiol balaganas švietimo srityje. Man norisi daugiau Europos“, – sako G. Vitkus.

Iš tiesų mažiausiai pažangos pasiekėme tose viešosios politikos srityse, kuriose kompetencija priklauso nacionalinėms vyriausybėms, – sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo. Švietimas labiau garsėja nesibaigiančiomis reformomis, sukeliančiomis daugybę skandalų ir protesto mitingų, nei proveržiu. Štai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos PISA penkiolikmečių tarptautiniame tyrime Estija tapo Europos lydere pagal jų matematikos ir gamtos mokslų ir antra – pagal skaitymo gebėjimus. O mes taip ir likome tarp vidutiniokų. Matuojantis su aptariamomis dešimčia šalių, pagal skaitymo ir matematikos pasiekimus esame šešti, pagal gamtos mokslus – dar viena pozicija žemiau.

Per du narystės ES dešimtmečius nepriartėjome prie daugelio kitų ES šalių pagal pasitikėjimą savo valstybės institucijomis. Sociologas Vladas Gaidys vardija: sumažėjo pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, savivaldybėmis, švietimu, sveikatos apsauga ir ypač Bažnyčia, žiniasklaida, bankais, daug labiau pasitikima tik policija.

Vis dar išsiskiriame iš europietiško demokratinių šalių konteksto pagal požiūrį į seksualines mažumas, niekaip nesugebame priimti partnerystės įstatymo. Patys nuo seno būdami emigrantų tauta, savo šalyje imigrantų nepageidaujame.

„Economist“ sudaromame Demokratijos indekse Lietuva yra toje pačioje pozicijoje kaip ir 2006 m. Latviams pavyko pakilti šešiomis vietomis, estams ir lenkams – po penkias vietas. Iš 167-ių valstybių esame 39-i, aptariamame dešimtuke – septinti. Tiesa, kai kurios patyrė ryškų nuosmukį: Vengrija nukrito dvylika pozicijų ir dabar tėra 50-a.

Tapome laimingesni

Vis dėlto ir pagal vadinamuosius „minkštuosius“ rodiklius yra teigiamų pokyčių. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius V. Gaidys primena, kiek daug metų kankinomės aiškindamiesi, kodėl įvairiose apklausose lietuviai – nelaimingiausi europiečiai. Ir štai beveik sensacija: neseniai paskelbtoje Pasaulio laimės ataskaitoje, kasmet JAV mokslininkų rengiamoje pagal Gallupo instituto atliktas apklausas, mūsų jaunimas iki 30 metų – laimingiausias net visame pasaulyje, o skaičiuojant visas amžiaus grupes mes devyniolikti iš 143-ių šalių, nors dar 2017 m. buvome 52-i. Iš dešimtuko, tais pačiais metais įstojusio į ES, aukščiau tik Čekija (18). Slovėnai – 21-i, estai – 34-i, lenkai – 35-i, maltiečiai – 40-i, slovakai – 45-i, latviai – 46-i, kipriečiai – 50-i, vengrai – tik 56-i. Tiesa, pagal vyresnių kaip 60 metų laimingumą Lietuva – tik 44-oje vietoje.

V. Gaidys atkreipia dėmesį į kintantį mūsų požiūrį vartotojų pasitikėjimo tyrime. Eurostato 2024 m. kovo tyrime lietuviai optimistiškiausi ne tik tarp aptariamo dešimtuko, bet ir tarp visų ES šalių. Savo šeimos finansinę situaciją per pastaruosius metus geriau vertina tik lenkai, o pagal lūkesčius ateinantiems metams dešimtuke pirmaujame, o visoje ES nusileidžiame tik švedams.

Vertinant visos valstybės pastarųjų metų finansinę būklę esame šešti tarp dešimties aptariamų ir vienuolikti tarp visų ES šalių, o pagal lūkesčius ateinantiems metams ir vėl esame didžiausi optimistai dešimtuke ir antri po švedų visoje ES.

V. Gaidys primena, kad Lietuva – ir viena labiausiai ES pasitikinčių valstybių: Eurobarometro gruodžio mėnesio duomenimis, esame pirmi tarp dešimties šalių, su kuriomis kartu įstojome į ES, o visoje ES mus lenkia tik švedai ir danai. „Gal dėl ES finansinės paramos, galimybių dirbti ir mokytis ES šalyse, laisvo judėjimo, galimybės keliauti. Lietuviai tai labai vertina ir tuo naudojasi, ypač jaunimas. Tai koreliuoja ir su laimingumo rodikliais. Įsivaizduoju psichologiją: jei tau kas negerai Lietuvoje, visada gali išvažiuoti, tu – savo laimės kalvis“, – mūsų eurooptimizmą aiškina V. Gaidys.

Pasak jo, pagal optimizmo rodiklius artėjame prie Skandinavijos, JAV, protestantiškų šalių, kurių kultūrai nebūdingas skundimasis, pagal laimingumą mūsų jaunimas – laimingiausias pasaulyje, pagal savo šeimos ir visos valstybės finansinės perspektyvos vertinimus ne tik dešimtuke, bet ir visoje ES esame tarp optimistiškiausių, nors su finansine padėtimi ar laimingumu koreliuojantys objektyvūs rodikliai, pavyzdžiui, BVP vienam gyventojui ar gyvenimo trukmė, nepalyginamai geresni Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių.

Štai pagal vieną iš svarbiausių gyvenimo kokybės rodiklių – vidutinę gyvenimo trukmę, Eurostato duomenimis, tarp dešimties aptariamų šalių esame tik aštunti, trumpiau už mus gyvena tik slovakai ir latviai. Nors nuo 2004 m. mūsų gyvenimo trukmė pailgėjo 3,8 metų iki 75,8, bet Estijoje – net 5,7 metų šuolis, jie vidutiniškai gyvena 78,1 metų. Slovėnų gyvenimas pailgėjo 4,1 metų iki 81,3. Maltiečiai gyvena net 82,4, kipriečiai 81,6, ką jau ten lygintis su kitais ES ilgaamžiais.

„Darau prielaidą, kad lietuviai tokie optimistiški, nes mūsų šalies teigiamų pokyčių pagreitis labai didelis, pavyzdžiui, pensijos, atlyginimas, nuo tų, kokie buvo prieš du dešimtmečius, skiriasi ne procentais, o kartais“, – lygina V. Gaidys.

Tinka: V. Gaidys primena, kad Lietuva – ir viena labiausiai ES pasitikinčių valstybių. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Mažėja korupcijos?

Dar vienas, pasak V. Gaidžio, grandiozinis pokytis – korupcijos vertinime.

Specialiųjų tyrimų tarnybos užsakymu nuo 2007 m. „Vilmorus“ daromose apklausose respondentams pateikiamas septyniolikos problemų sąrašas. Korupciją kaip labai rimtą problemą anksčiau išskirdavo 60 proc., o dabar – 34. Teiginiui, kad korupcijos mastai per penkerius metus labai paaugo, pritardavo 42 proc., o dabar – 10, kad per metus ji paaugo, manė 23 proc., o dabar – mažiau nei 4,5 proc. Konstatuodavo per penkerius metus davę kyšį 47 proc., o dabar tokių 20 proc., per metus atitinkamai 28 ir 10 proc. Pavyzdžiui, per penkerius metus susidūrę su kyšininkavimu kelių policijoje 2007 m. buvo 48 proc., o dabar – 2 proc.

„Transparency International“ skelbiamame Korupcijos suvokimo indekse tarp dešimtuko šalių esame antri (34 vieta iš 180), smarkiai atsilikdami nuo Estijos (12-a), bet lenkdami Latviją (36-a), penktame dešimtuke esančias Čekiją, Slovėniją, Lenkiją, Slovakiją ir Kiprą, o Malta – tik 55-a, Vengrija – 76-a.

„Korupcijos mažinimo, laimingumo, finansinis tiek savo šeimos, tiek visos valstybės vertinimai – viskas geryn. Per 20 metų išaugo pasitikėjimas savimi. Vis dėlto kaip pilietis apgailestauju, kad tarp tų dešimties aptariamų šalių sostinių Vilniuje turbūt prasčiausias oro uostas, suprastėjo keliai, kuriais kažkada didžiavomės, griūva tiltai, geležinkelio į Europą nėra, įvažiuojant į Vilnių iš oro uosto ar Kauno pusės – krūmynai, apgriuvę pastatai, įvaizdis – provincijų provincija. Nacionalinio stadiono neturime. Neatsistebiu, kaip ilgai laukiame koncertų salės ant Tauro kalno Vilniuje. Daug kur kažką pradeda, paskui sustoja. Gerai, kad labiau pasitikime savimi, kad iš valdžios mums reikia mažiau, bet vis dėlto dar reikėtų iš jos reikalauti daugiau“, – mano V. Gaidys, pridurdamas, kad Kaune viskas vyksta greičiau: greitai pastatė stadioną, sporto areną, miestą įtraukė į UNESCO sąrašą, universitetų žmonių balsas girdisi kalbant apie miesto vystymą, siūlant idėjas.

Prieš 20 metų pagal BVP gyventojui nesiekėme nė pusės ES šalių vidurkio (48 proc.), o dabar – 87 proc., arba net 39 procentiniais punktais daugiau nei 2004 m.

Nelengvi išbandymai

Vis dėlto neabejotinai galime pasidžiaugti, kad, palyginti su tuo pačiu metu į ES priimtomis šalimis, kai kur padarėme didžiausią šuolį. Kai kur ir darydami pažangą jų neprisivijome, nes daugeliu aspektų pažangą daro visos šalys, o dalies jų ir starto ES pozicijos buvo daug geresnės.

Tačiau ekspertai įspėja, kad kitas laikotarpis nebus lengvas. „Prie įspūdingo mūsų ekonominio spurto daug prisidėjo transporto plėtra ir mūsų geografinė pozicija – tarp Rytų ir Vakarų. Dabartinėje geopolitinėje situacijoje iš ekonominio tilto tampame pasienio tvirtove. Situacija keičiasi, turėtų būti labiau vystoma Šiaurės–Pietų kryptis“, – mano G. Vitkus.

Jis toliau vardija kylančius iššūkius. Prie Lietuvos sėkmės daug prisidėjo ES struktūrinių fondų parama, tačiau ji sumažės. Klausimas, kaip susiklostys geopolitinė situacija. Pagrindinis naujos kadencijos Europos Komisijos darbotvarkės klausimas bus saugumas, gynyba, turbūt atsiras ir naujas eurokomisaras šiems klausimams spręsti. Kelia susirūpinimą klimato kaitos, taršos tendencijos.

„Tarptautinės sistemos nesaugumas nebus palankus atvirų visuomenių plėtrai, o poreikis investuoti į gynybos ir pramonės pajėgumus kurs įtampų su sanglaudos politikos tikslais. Riboti ištekliai ir didelė skola neišvengiamai lems sudėtingus ir dažnai skausmingus pasirinkimus“, – VU TSPMI leidinyje prognozuoja Vyriausybės strateginės analizės centro vyr. politikos analitikas Justinas Mickus.

Lietuvos BVP vienam gyventojui išaugo daugiausia

(ES – 100 proc.; atsižvelgus į kainų lygį)

Valstybė Pokytis nuo 2004 m. 2023 m. rodiklis

Lietuva +39 87

Lenkija +33 80

Malta +33 105

Estija +31 81

Latvija +28 71

Slovakija +21 73

Čekija +19 91

Vengrija +15 76

Kipras +13 95

Slovėnija +13 91

Šaltinis: Eurostatas

Vidutinė gyvenimo trukmė kilo, bet ne daugiausia

Valstybė Pokytis nuo 2004 m. Gyvenimo trukmė 2022 m.

Estija +5,7 78,1

Slovėnija +4,1 81,3

Lietuva +3,8 75,8

Latvija +3,6 74,5

Čekija +3,1 79

Malta +3 82,4

Vengrija +3 76

Kipras +2,5 81,6

Lenkija +2,3 77,2

Slovakija +0,4 74,6

Šaltinis: Eurostatas

Demokratijos indekse – toje pačioje pozicijoje

Valstybė Pokytis nuo 2006 m. Vieta 2023 m.

Latvija -6 37

Estija -5 27

Lenkija -5 41

Lietuva 0 39

Kipras +1 37

Slovakija +3 44

Slovėnija +4 31

Čekija +8 26

Vengrija +12 50

Malta +13 28

Šaltinis: „Economist“

Pretendentai – jaunesni

Kiek daugiau nei 51 metų Vilniuje gyvenantis vyras, pagal išsilavinimą – teisininkas, sukaupęs kelių šimtų tūkstančių eurų vertės turtą ir santaupų, turintis bent kiek politinės patirties, nepartinis, kritikuojantis dabartinę valstybės valdžią, bet pritariantis esminei valstybės euroatlantinei krypčiai. Maždaug taip atrodytų kandidato į prezidentus gegužę vyksiančiuose rinkimuose portretas, jei bandytume jį sudaryti iš rinkimų kovos finišo tiesę pasiekusiųjų biografijų. Tačiau kalbant apie kiekvieną atskirai – tiek politinės biografijos, tiek programinių tezių, yra, švelniai tariant, labai įvairių.

Palyginti su 2019 m. rinkimais, šįsyk rinkimų biuletenyje viena pavarde bus mažiau. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) iškelta ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, kaip ir prieš penkerius metus, bus vienintelė moteris tarp kandidatų. Labai piktintis diskriminacija dėl lyties neverta, nes socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė ir Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pačios atsisakė varžytis dėl šalies vadovo posto.

Amžiaus skirtumas tarp kandidatų – 26 metai. Jauniausias – save išsikėlęs 41-ų Remigijus Žemaitaitis, vyriausias – taip pat save išsikėlęs 67-erių Eduardas Vaitkus. Dauguma – šeši – yra nuo 41-ų iki 50 metų imtinai. Save išsikėlęs einantis pareigas Prezidentas Gitanas Nausėda tarp dviejų rinkimų turų (jei antrojo prireiks) gegužės 19-ąją švęs savo 60-metį.

Kandidatų amžiaus vidurkis – 51 metai ir vienas mėnuo, prieš penkerius metus jie buvo ketveriais metais ir devyniais mėnesiais vyresni.

Šįsyk tarp kandidatų pagal diplomą – trys teisininkai: save išsikėlę advokatas Ignas Vėgėlė, Seimo narys R. Žemaitaitis ir Laisvės partijai atstovaujantis Dainius Žalimas. I. Šimonytė ir G. Nausėda turi ekonomisto diplomą, Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos" atstovaujantis JAV ekspertų grupės „Atlantic Council“ vyriausiasis bendradarbis Giedrimas Jeglinskas JAV baigęs politikos mokslus karo akademijoje, saugumo studijas ir verslo vadybą. Seimo pirmininko pavaduotojas Darbo partijos (DP) iškeltas Andrius Mazuronis pagal diplomą inžinierius, o E. Vaitkus – gydytojas.

Tarp 2019 m. rinkimų kandidatų trys turėjo ekonomisto diplomą, buvo po vieną teisininką, inžinierių, gydytoją, istoriką, politikos mokslų specialistą, architektą.

Keturi dabartiniai kandidatai (D. Žalimas, E. Vaitkus, I. Vėgėlė, G. Nausėda) nurodė turintys daktaro laipsnį.

Norintys tapti valstybės vadovais moka užsienio kalbų. Kai kurie – net po keturias: I. Šimonytė – anglų, rusų, lenkų, švedų, I. Vėgėlė – anglų, rusų, šiek tiek prancūzų, vokiečių, G. Jeglinskas – anglų, rusų, šiek tiek lenkų ir prancūzų. Tačiau tarp 2019 m. kandidatų buvo didesnis poliglotas: Arvydas Juozaitis buvo nurodęs mokantis penkias užsienio kalbas (anglų, latvių, rusų, vokiečių, lenkų).

Vienas buvo kompartijoje

Du iš aštuonių šiemečių kandidatų vadovauja partijoms, tiesa, nė viena iš jų nėra tarp visuomenės apklausų lyderių: A. Mazuronis – DP, o R. Žemaitaitis – ką tik įsteigtai „Nemuno aušrai“. Partijų lyderiai į prezidentus nesiveržė ir 2019 m.: toks buvo vienintelis – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis.

D. Žalimas ir G. Jeglinskas, nors iškelti partijų, jų nariai nėra. Partijoms nepriklauso ir save išsikėlę G. Nausėda, I. Vėgėlė, E. Vaitkus. Panašiai tokia pati nepartinių dalis buvo ir per praėjusius rinkimus.

Atsiradus prievolei deklaruoti narystę kompartijoje, vienintelis tai turėjo padaryti G. Nausėda: jis nurodė 1988–1990 m. priklausęs Sovietų Sąjungos ir Lietuvos komunistų partijoms.

Vienintelis G. Jeglinskas nurodė niekada nepriklausęs jokiai politinei partijai. Dabar nepartiniai D. Žalimas yra priklausęs TS-LKD, I. Vėgėlė – Krikščionims demokratams, o E. Vaitkus – DP ir Nacionaliniam susivienijimui. Atsiradus prievolei deklaruoti narystę kompartijoje, vienintelis tai turėjo padaryti G. Nausėda: jis nurodė 1988–1990 m. priklausęs Sovietų Sąjungos ir Lietuvos komunistų partijoms.

Partijų rekordininkai – du. A. Mazuronis priklausė trims – DP, Liberalų sąjūdžiui, „Tvarkai ir teisingumui“ (TT). Trečioje partijoje ir R. Žemaitaitis: jis buvo TT, o dabar „Nemuno aušroje“.

Matuojant politinę patirtį, politinių pareigų neturėjo tik du šiemečiai kandidatai – I. Vėgėlė ir E. Vaitkus. Panaši situacija buvo ir per praėjusius rinkimus, bet anuomet būtent politikos debiutantas, buvęs SEB banko vyriausiasis ekonomistas G. Nausėda ir laimėjo rinkimus. Dabar tarp kandidatų – nemažai reikšmingą politinę ar profesinę karjerą padariusių asmenų: einantys pareigas Prezidentas G. Nausėda ir premjerė I. Šimonytė, buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas G. Jeglinskas, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas.

2019 m. taip pat kandidatavo asmenys, save išbandę svarbiuose postuose: Saulius Skvernelis tuo metu buvo premjeras, Vytenis Andriukaitis – Europos Komisijos narys.

Programiniai šūkiai

Ne tik formalius reikalavimus, atitikimą kuriems tikrino VRK, bet ir rinkėjų keliamus neformalius – kad kandidatas savo išsilavinimu, reputacija, patirtimi, kalbų mokėjimu ir netgi išvaizda derėtų prie valstybės vadovo posto, atitinka dauguma šiemečių kandidatų.

Svarbiausias klausimas, koks bus Konstitucinio Teismo (KT) verdiktas dėl R. Žemaitaičio ir kada. Jeigu KT konstatuotų, kad Seimo narys savo antisemitiniais pareiškimais šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, parlamentas turėtų balsuoti dėl jo Seimo mandato panaikinimo, bet toks kandidatas netiktų ir į prezidentus.

VRK buvo kilę klausimų ir dėl E. Vaitkaus programos atitikties VRK nustatytiems reikalavimams. Konstatuota, kad joje esama teiginių, nukreiptų prieš Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus, įskaitant jos narystę NATO, valdžia nepagrįstai, be teisinio pagrindo vadinama išdavikais, taip pat siekiama skleisti nepasitikėjimą užsieniečiais. Nutarta programos nespausdinti, bet po teismo verdikto, kad VRK nepakankamai motyvavo priimtą sprendimą ir pažeidė pareiškėjo pasyviąją rinkimų teisę, VRK savo sprendimą pakeitė.

Tad E. Vaitkus kviečia visus Lietuvos piliečius agituoti už laisvą, nepriklausomą ir neutralią Lietuvą, „kuri žino, kas yra savigarba ir socialinė atsakomybė, kurios netrypia užsienio kareivio batai ir kuri nesikiša į kaimynų vidaus reikalus“.

G. Nausėda tęsia per praėjusius rinkimus akcentuotą gerovės valstybės temą.

I. Šimonytė rinkimams pasirinko šūkį „Kad mūsų šalis stiprėtų“. Tai antras dublis, mat su pirmuoju ji labai prašovė: „Stipri prezidentė – stipri šalis“ labai jau priminė tą, su kuriuo Rusijos prezidento rinkimuose 2018-aisiais dalyvavo Vladimiras Putinas, – „Stiprus prezidentas – stipri Rusija”.

I. Vėgėlės moto toks: auganti tauta – taiki demografiškai, ekonomiškai, kultūriškai ir dvasiškai auganti šalis.

G. Jeglinskas į rinkimų kovą eina su šūkiu „Saugi Lietuva, kurioje svarbus kiekvienas“, D. Žalimas – „Prezidentas – teisingas visiems“, A. Mazuronis – „Vizija – sutelkta Lietuva“, R. Žemaitaitis – „Tegu laimi visa Lietuva“.

Turtingiausias – I. Vėgėlė

Dabartiniai kandidatai turtais gerokai lenkia tuos, kurie siekė prezidento posto 2019-aisiais. Anuomet turtais pirmavęs Vytenis Andriukaitis, deklaravęs 321,9 tūkst. eurų vertės privalomą registruoti turtą, beveik 3 tūkst. eurų vertės vertybinių popierių, meno ar juvelyrinių dirbinių ir 170 tūkst. piniginių lėšų, dabar būtų tik trečias.

2019-aisiais turtingiausias kandidatas Vytenis Andriukaitis dabar būtų tik trečias po I. Vėgėlės (1,86 mln. eurų turto ir pajamų) ir R. Žemaitaičio (844 tūkst. turto ir santaupų).

Dabar pagal sukauptus turtus tarp kandidatų pirmauja I. Vėgėlė, jis – vienintelis milijonierius (šeima turi 1,86 mln. eurų turto ir pajamų).

R. Žemaitaičio šeima turi 844 tūkst. eurų turto ir santaupų, jis yra paėmęs per 166 tūkst. eurų paskolą.

E. Vaitkus valdo 431 tūkst. eurų turto ir santaupų.

G. Nausėda su sutuoktine valdo beveik 360 tūkst. eurų vertės turtą, turi apie 21 tūkst. santaupų ir 27 tūkst. paskolą. Beje, per kadenciją prezidento poste jis kiek praturtėjo: 2019 m. rinkimuose skelbtose deklaracijose jis nurodė turįs per 335 tūkst. eurų vertės turto ir beveik 36 tūkst. piniginių lėšų.

I. Šimonytės turtas dabar taip pat didesnis, nei jai kandidatuojant pirmą kartą. Dabar jis vertas 316 tūkst. eurų, ji turi 13 tūkst. santaupų ir 46 tūkst. paskolą. 2019 m. ji nurodė turinti 80,5 tūkst. vertės turto, beveik 54 tūkst. santaupų ir suteikusi 1 tūkst. paskolą.

A. Mazuronis deklaravo su šeima turintis turto už 230 tūkst. eurų, 19 tūkst. santaupų, beveik 31 tūkst. dydžio paskolą. G. Jeglinsko turtas vertas 125 tūkst. eurų, jis turi apie 206 tūkst. santaupų ir 65 tūkst. paskolą. Mažiausiai turtų turi D. Žalimo šeima (41 tūkst. eurų). Tačiau tai daugiau, nei 2019 m. nurodė turį anuometis kandidatas į prezidentus A. Juozaitis – vos 1,8 tūkst. eurų santaupų.

Ir kulinarija, ir joga

Kaip paprastai, dauguma kandidatų dabar gyvena sostinėje, tik E. Vaitkus – Kaune. Vilnius – gimtasis miestas I. Šimonytei, D. Žalimui, I. Vėgėlei, Kaunas – G. Jeglinskui ir E. Vaitkui, Klaipėda – G. Nausėdai, A. Mazuronis gimęs Šiauliuose, o R. Žemaitaitis – Šilutėje.

Tarp aštuonių kandidatų – šeši vedę.

Kai kurie kandidatai įsitraukę į visuomeninę veiklą, pavyzdžiui, I. Šimonytė – Šaulių sąjungos narė. D. Žalimas – aktyvus Konstitucijos ir žmogaus teisių gynėjas, Venecijos komisijos narys, padeda Ukrainos savigynai ir euroatlantinei integracijai: organizuoja ir veža paramą Ukrainos kariams, prisidėjo prie Ukrainos Konstitucijos pataisų, įtvirtinančių narystės ES ir NATO siekį, prisideda ir prie tarptautinio teisingumo įgyvendinimo – specialių tribunolų agresijai prieš Ukrainą ir Aliaksandro Lukašenkos režimui iniciatyvų, pagalbos nusikaltimų žmoniškumui Baltarusijoje aukoms. Jis – Lietuvos–Taivano forumo narys. I. Vėgėlė – Advokatų Garbės teismo, Europos Advokatūrų tarybos (CCBE) finansų komiteto narys. E. Vaitkus nurodė kovojantis su mobingu, korupcija sveikatos apsaugos sistemoje.

Kandidatai mėgsta skaityti ir keliauti, bet turi ir įvairių kitokių pomėgių.

I. Šimonytė laisvalaikį skiria muzikai, sodininkystei, dėlionėms, I. Vėgėlė – sportui, muzikai, žvejybai. G. Nausėdos pomėgiai – šachmatai, lituanistinių leidinių kolekcionavimas, sportas. Beje, 2019 m. jis buvo nurodęs dar vieną – dainavimą, bet gal prezidento poste tam nebeliko laiko ar praėjo noras dainuoti.

D. Žalimas laisvalaikiu skaito knygas istorijos tematika, rašo teisines knygas ir straipsnius socialiniams tinklams. Jis laisvalaikį skiria ir šuns Bellos priežiūrai, pasivaikščiojimams su šeima, o nuo paauglystės aistra ir tuomečio protesto prieš okupaciją forma – futbolas.

G. Jeglinskas laisvalaikį skiria sportui. A. Mazuronis žaidžia lauko tenisą, eina į žygius pėsčiomis, mėgsta važinėti motociklu. R. Žemaitaičio pomėgiai – žvejyba, kulinarija, o E. Vaitkaus – joga.

Kaip tapti populiariam

Du iš kandidatų (I. Šimonytė ir D. Žalimas) atstovauja valdančiosios daugumos partijoms, trys – opozicijos, trys išsikėlė patys. Tačiau, kaip ir per ankstesnius rinkimus, didžioji dalis orientuojasi į tai, kad dalies rinkėjų ausiai maloniausios populistinės kalbos apie tai, kokia bloga esama valdžia ir jos sprendimai. Ir šįsyk toks rinkėjas turės didžiausią pasirinkimą.

Tad nors kai kurie kandidatai atrodytų labai tinkami eiti prezidento pareigas, tarp „tinka“ ir „patinka“ – didžiulis skirtumas. Pavyzdžiui, dabartinėmis sudėtingomis geopolitinėmis aplinkybėmis, kai visai šalia vyksta karas, atrodytų, kas geriau, jei ne NATO vadovybėje dirbęs G. Jeglinskas tiktų valstybės vadovo, o kartu ir valstybės ginkluotųjų pajėgų vado postui. Tačiau jis – apklausų dugne ir nenuostabu, nes iki prezidentinės rinkimų kampanijos buvo žinomas tik mažai daliai visuomenės. Jei demokratai dėl jo kandidatūros būtų apsisprendę gerokai anksčiau ir bandę jį pristatyti visuomenei, šiandien rezultatas būtų kitoks. Ko gero, skirtųsi tik šiek tiek, nes tapti prezidentu įmanoma, jei tave palaiko ne kurios nors partijos ar vienos kitos visuomenės grupės, o daugiau kaip pusė rinkėjų. Tai pasiekti nelengva.

Taip, populiariam galima tapti ir per vieną dieną, kaip kad I. Vėgėlė po savo garsiosios kalbos advokatų susirinkime, kurioje su žeme sumaišė valdžios politiką tuo metu jautriausiu klausimu – dėl apribojimų COVID-19 pandemijos metu. Tačiau taip išgarsėti reikia labai išsiskiriančių ar skandalingų tezių ar veiksmų, o gerai apgalvoti tokie paprastai nebūna. Štai ir pats I. Vėgėlė dvi kadencijas buvo Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas, Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas, tačiau ar daug kas buvo bent girdėjęs jo pavardę?

Tad, jei nenutiks kokio politinio žemės drebėjimo, didžiausia intriga šiemečiuose prezidento rinkimuose – kas šalia akivaizdaus favorito G. Nausėdos pateks į antrą turą. Politikos orakulai ir visuomenės apklausos galimybes teikia dviem – I. Vėgėlei ir I. Šimonytei, tačiau vieni prioritetą teikia vienam, kiti – kitam. Toliau – D. Žalimas, R. Žemaitaitis, E. Vaitkus, o A. Mazuroniui ir G. Jeglinskui simpatijų prognozuojama dar mažiau.

Aštuoni, iš kurių rinksimės prezidentą

L. Balandžio/ BNS nuotr. 

Giedrimas Jeglinskas, 44 metų; išsilavinimas – verslo vadyba, politikos mokslai JAV karo akademijoje; politinė patirtis – buvęs krašto apsaugos viceministras, NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas; iškeltas DSVL.

P. Peleckio / BNS nuotr. 

Andrius Mazuronis, 44 metų; pagal išsilavinimą – inžinierius; politinė patirtis – su pertrauka trečia kadencija Seimo narys; DP pirmininkas; iškeltas DP.

P. Peleckio / BNS nuotr. 

Gitanas Nausėda, 59 metų; dabartinis Prezidentas; pagal išsilavinimą – ekonomistas; politinė patirtis – penkeri metai prezidento poste; pats išsikėlęs.

L. Balandžio / BNS nuotr. 

Ingrida Šimonytė, 49 metų; pagal išsilavinimą – ekonomistė; politinė patirtis – Seimo narė nuo 2016 m., premjerė nuo 2020 m., buvusi finansų ministrė; iškelta TS-LKD.

J. Kalinsko / BNS nuotr. 

Eduardas Vaitkus, 67 metų; pagal išsilavinimą – gydytojas; išsikėlė pats.

I. Gelūno / BNS nuotr. 

Ignas Vėgėlė, 48 metų; pagal išsilavinimą – teisininkas; jis dvi kadencijas buvo Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas; išsikėlė pats.

P. Peleckio / BNS nuotr. 

Dainius Žalimas, 50 metų; pagal išsilavinimą – teisininkas; politinė patirtis – 2001–2003 m. Vilniaus m. tarybos narys; jis – buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas; iškeltas LP.

I. Gelūno / BNS nuotr. 

Remigijus Žemaitaitis, 41 metų; pagal išsilavinimą – teisininkas; politinė patirtis – nuo 2009 m. Seimo narys, buvęs partijų „Tvarka ir teisingumas“, „Laisvė ir teisingumas“, dabar – „Nemuno aušra“ pirmininkas; išsikėlė pats.

Šiemet, rinkimų maratono metais, partijoms ypač svarbu turėti gerą lyderį, nes nuo gero vedlio nemažai priklauso rinkimų rezultatai, o nuo jų – partijos pozicija ateinančių kelerių metų politiniame cikle, o kartu ir valstybės dotacijos dydis.

Tačiau prezidento rinkimuose – nė vienos visuomenės apklausose tarp trijų keturių lyderių patenkančios partijos lyderio, o joms atstovauja nepartiniai kandidatai. Seimo, Europos Parlamento (EP) rinkimuose daugėja partijų sąrašų nepartinių vedlių. Ar partijoms vadovauja nepopuliarūs ir neambicingi politikai? Gal jose stinga vidinės demokratijos, kuri leistų iškilti naujiems lyderiams?

Apie tai – „Kauno dienos“ interviu su Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Mindaugu Jurkynu, ką tik su kolege Ingrida Unikaite-Jakuntavičiene išleidusiu mokslo studiją „Politinės partijos Lietuvoje: rinkimai, lyderiai ir finansavimas“.

Vidinė demokratija

– Šiuo metu oficialiai registruotos 24 partijos, jos savo lyderius renka skirtingai, o kai kurios, jūsų žodžiais tariant, tik „karūnuoja“. Ar partijos pirmininko rinkimo metodas atspindi demokratijos lygį partijos viduje?

– Politinės jėgos pasirinkta taktika dėl jos demokratiškumo lyderio rinkimuose savaime nėra nei pliusas, nei minusas – tai būdas, kaip veikia politinė organizacija, kurios tikslas – patekti į valdžią ir laimėti rinkimus. Pavyzdžiui, priešpaskutiniai Socialdemokratų partijos (LSDP) lyderio rinkimai 2021 m., kuriuose laimėjo Vilija Blinkevičiūtė, pasižymėjo dideliu atvirumu, demokratija, karštais ginčais, net vidiniais pykčiais, tiesioginiai rinkimai vyko net kelias dienas. Kitoje skalės pusėje – Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai (TS-LKD), kur demokratija buvo tik menama – 2021 m. tiesiog paliktas tas pats pirmininkas.

Kartais partijos remiasi ribotu modeliu, kai pirmininkas renkamas suvažiavime, į kurį deleguojami atstovai iš partijos skyrių ir kitų partinių struktūrų, o modelis kitoje spektro pusėje – kai už lyderį gali balsuoti ne tik visi partijos nariai, bet ir kiti asmenys. Modelis parenkamas siekiant geresnio partijos įvaizdžio, o jis reikalingas geresniems rezultatams nacionaliniuose ar savivaldos rinkimuose pasiekti.

Tačiau įvaizdis nebūtinai pagerės arba suprastės nuo to, ar partija viduje demokratiška, ar ne, renkasi iš vieno kandidato ar kelių. Pavyzdžiui, ji turi vieną populiarų politiką, nutarė jį išsirinkti lyderiu, niekas jam pirštinės nemetė. Rinkėjų akyse tai nebūtinai atrodys kaip partijos silpnybė. Partija, kuri rinks vieną iš vieno, gal atrodys konsoliduota, pasižyminti tvarka, o kurioje dėl lyderio posto demokratiškai kaunasi keli kandidatai, – susiskaldžiusi.

Vertinimas gali būti skirtingas, tad pats partijos demokratiškumas nėra garantas, kad partija rinkėjų bus gerai vertinama. Tačiau jei išsirinkus pirmininką iš vieno kandidato ji prastai pasirodo rinkimuose ar blogiau atrodo visuomenės apklausose, vadinasi, toks lyderio rinkimų būdas nėra tas, kurį vertina rinkėjai, ir jis turėtų būti keičiamas.

Svarbu, ir kiek partijos „viršūnėlės“, arba vadinamoji „oligarchija“, kontroliuoja rinkimų procesą, ar kas trukdo iškilti konkurentams, o gal tie, kurie remia tik lyderį, tam mobilizuoja visus resursus.

Pusiausvyra: pasak M. Jurkyno, pastarieji keleri prezidento rinkimai rodo, kad žmonės linkę orientuotis į atsvarų mechanizmą: nepartinis prezidentas yra tarsi atsvara nepopuliarioms partijoms. / M. Morkevičiaus / ELTA nuotr.

– Kandidatų tinkamumo būti partijos pirmininku formalūs kriterijai nedideli – kai kur reikalaujama dvejų, kitur – ketverių metų narystės joje stažo, kitur nėra nė to. Štai konservatoriai 2015 m. išsirinko debiutantą partijoje Gabrielių Landsbergį, daug kas piktinosi, kad tik dėl pavardės. Tačiau partijos reitingams tai nepakenkė, o netrukus jie net ėmė kilti. Ar žmonėms tikrai visai nesvarbus partijos, už kurią jie balsuoja, vidinis demokratijos lygis?

– Nežinau, ar G. Landsbergis pakėlė konservatorių reitingus. Tiesiog jie dvi kadencijas buvo opozicijoje. LSDP ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) valdymas pastatė konservatorius į poziciją tų, kurie neatsakingi už dviejų kadencijų sprendimus, ir jie tapo natūralia valdžios alternatyva. Tad nesiečiau G. Landsbergio atėjimo į partijos lyderius su jos populiarumo pakilimu. Gal tai kažkiek ir prisidėjo, bet tikrai nemanau, kad buvo svarbiausias veiksnys.

Partijos populiarumą veikia daug dalykų. Jei ji valdžioje, įtakos turi jos veiklos rezultatai, ekonomikos kilimas arba kritimas, pažadų įgyvendinimas, vienodų standartų laikymasis, skandalai, daugybė kitų dalykų. Opozicijai reikalavimai mažesni. Žinoma, svarbu ir lyderio patrauklumas. Bet tai, kaip partija jį renka, rinkėjams nedaro didelio poveikio, tai svarbiau partijos viduje, kaip jos nariai patenkinti naryste partijoje ir jos rezultatais.

Ryškūs skirtumai

– Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus padaugėjo lyderio rinkimų iš vieno kandidato, ką anksčiau priskirdavome sovietmečio palikimui. Taip rinko ir socialdemokratai, ir Laisvės partija, konservatoriai tą patį pirmininką tik patvirtino. Gal tikrai neverta imituoti demokratijos, jei lyderis akivaizdus?

– Pavyzdžiui, socialdemokratai perrenka partijos pirmininką kas dveji metai. Priešpaskutiniuose rinkimuose nugalėjo V. Blinkevičiūtė. Artėja Seimo, EP rinkimai, kam keisti lyderį, jei partija gerai pasirodė savivaldybių rinkimuose, gerai vertinama apklausose. Tokiomis aplinkybėmis kaip ir nekyla klausimo, kad reiktų vėl organizuoti pirmininko rinkimus, kuriuose kautųsi keli kandidatai.

Kai kurių rinkėjų akyse partija, kuri rinks vieną iš vieno, gal atrodys konsoliduota, o kurioje dėl lyderio posto demokratiškai kaunasi keli kandidatai, – susiskaldžiusi.

Tačiau būna situacijų, kai partija pralaimi rinkimus ir tada reikia keisti lyderį. Bet to seniai nebuvo. Prisiminkime TS-LKD. Kiek kartų jie, pralaimėję rinkimus, keitė lyderius? Arba Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Waldemaras Tomaszevskis. Jis yra ilgiausiai, net nuo 1999 m., Lietuvoje partijai vadovaujantis asmuo, nepaisant, kad partija ir nepatekdavo į Seimą. Tokia situacija pirmiausia turėtų sukelti nepasitenkinimą pačios partijos viduje: jei lyderis neištempia partijos, turėtų būti kritikos, kad jis blogai vadovauja, atsirasti konkurencija dėl lyderio posto.

– Vis dėlto kiek lyderio populiarumas ar, atvirkščiai, nepopuliarumas daro įtakos visos partijos reitingams? Štai V. Blinkevičiūtė – viena populiariausių tarp politikų, pakėlė LSDP reitingus, o TS-LKD visuomenės apklausose ir pagal rinkimų rezultatus būdavo prie lyderių, bet jų pirmininkai, ir ne tik G. Landsbergis, dažnai atsidurdavo tarp nemėgstamiausių.

– Manau, daro įtaką. V. Blinkevičiūtė populiari, ir tai prisideda prie socialdemokratų populiarumo. Bet, mano manymu, dar svarbiau tai, kad jie nebuvo valdžioje aštuonerius metus, o tai, kad jie neatsakingi už valdžios veiksmus, gali pridėti populiarumo.

Būna, ateina populiarus lyderis ir pakelia partijos reitingus. Taip Rolandas Paksas, išėjęs iš konservatorių į Liberalų sąjungą, 2000 m. ją pakėlė. Arba Artūras Paulauskas Naująją sąjungą sukūrė 1998 m., kai per plauką pralaimėjo Valdui Adamkui prezidento rinkimuose, ir partija patyrė sėkmę. Taip Saulius Skvernelis sustiprino LVŽS ir buvo vienas iš jos sėkmės faktorių 2016 m. Seimo rinkimuose. Populiarios asmenybės turi patrauklumo aspektą, kuris tempia ir visą partiją.

– Praktiškai bet kas iš partiečių gali varžytis dėl lyderio posto, bet socialdemokratas Liutauras Gudžinskas kol kas vienintelis, kuris 2021 m. rinkimuose išsikėlė pats. Ar toks pavyzdys sektinas?

– Viskas priklauso nuo partijos statuto, ar leidžiama save kelti. Tačiau bet kuris kandidatas vis tiek turi turėti paramą. L. Gudžinskas vėliau iš rinkimų kovos pasitraukė, kaip ir Vitalijus Mitrofanovas, kuris turėjo tik Akmenės rajono socialdemokratų paramą.

– Ar renkant partijų pirmininkus galioja tai, kas daliai rinkėjų yra svarbu prezidento rinkimuose – kad kandidatas būtų aukštas ir gražus, o jo įsitikinimai mažiau svarbūs? Štai Gintautas Paluckas žadėjo grąžinti socialdemokratams tikrąsias jų vertybes, bet, nors dukart buvo išrinktas LSDP pirmininku, didelio populiarumo nei partijoje, nei visuomenėje nesusilaukė.

– Taip, G. Paluckas nė karto nelaimėjo Seimo rinkimų vienmandatėje apygardoje. Bet norint išsiaiškinti balsavimo motyvus, reiktų surengti apklausą.

Savotiška atsvara

– Ar baigėsi partinių UAB’ų – vieno asmens partijų laikas? Neliko R. Pakso „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) vadovybėje – neliko ir partijos. Darbiečių pakilimai ir nesėkmės susiję su Viktoro Uspaskicho, kurio, tikėtina, daugiau nebus, tai išėjimu iš lyderių, tai sugrįžimu.

– Tokia likusi LLRA-KŠS. Kitur lyderiai pasikeitę ir ne vieną kartą. Net ir TT pirmininku juk buvo Remigijus Žemaitaitis. Darbo partijoje V. Uspaskichas išeidavo, grįždavo, vėl išeidavo, vėl grįždavo, bet buvo ir kitų pirmininkų – ir Mazuronis vyresnysis, ir Mazuronis jaunesnysis.

– Ar amžinieji partijų vadovai karaliaus, kol patys to norės? W. Tomaszevskis LLRA-KŠS pirmininkauja nuo 1999 m., Ramūnas Karbauskis LVŽS su viena aštuonerių metų pertrauka – nuo 1997-ųjų.

– Ateitis – ne mokslo objektas, nespėliosiu.

– Vis dėlto net konkurencingi vidiniai partijos pirmininko rinkimai, kad ir LSDP, nelabai atskleidė naujų politinių lyderių. Jų neturėdamos partijos prezidento rinkimuose kelia nepartinius kandidatus, Seimo, EP rinkimuose vis dažniau partijų sąrašus veda nepartiniai kandidatai, turėjome du nepartinius premjerus iš eilės (tiesa, I. Šimonytė vėliau įstojo į TS-LKD). Mūsų politika gana smarkiai personalizuota, tačiau partijos neišsiugdo patrauklių lyderių. Kaip joms reiktų juos ugdytis?

– Partijos turi lyderius, kitas klausimas, kiek jos iškelia savo kandidatų. Jų iškėlimas gali būti susijęs su asmeninėmis priežastimis. Pavyzdžiui, Algirdas Mykolas Brazauskas būdamas prezidentu pasakė, kad jis norėtų būti premjeru. Kiti nemato perspektyvų prieš populiaresnius kandidatus, tad šiųmečiuose prezidento rinkimuose socialdemokratai kandidato nekėlė.

Tai, kaip partija renka lyderį, rinkėjams nedaro didelio poveikio, tai svarbiau partijos viduje, kaip jos nariai patenkinti naryste partijoje ir jos rezultatais.

Kaip rodo mano tyrimai, iki dabartinių rinkimų tik 28 proc. partijų, kurios yra peržengusios 5 proc. Seimo rinkimų barjerą, kėlė kandidatus į prezidento rinkimus, tik pusės rinkimus laimėjusių partijų lyderiai buvo premjerais – po 1992 m. buvo keturiolika Vyriausybių, ir tik septynioms vadovavo partijų pirmininkai. Ir tai tęsiasi nuo seniai. Pavyzdžiui, kai 1992 m. rinkimus laimėjo Demokratinė darbo partija, premjeru tapo Bronislovas Lubys, kuris nebuvo partijos pirmininkas. Tad premjerais buvo tik pusė rinkimus laimėjusios partijos pirmininkų, į prezidentus kandidatavo tik 28 proc. parlamentinių partijų lyderių, o laimėjo tik du – A. M. Brazauskas ir R. Paksas.

– Tai gal partijų lyderiai – nelabai kokie lyderiai?

Mano hipotezė, kad į prezidentus jie neina, nes, jei prisiminsime Konstituciją, prezidento pozicija nėra politiškai galinga. Sprendimas priklauso ir nuo to, ar partija yra valdančioji, ar opozicinė, nes esant pozicijoje laimėti prezidento postą dar sunkiau.

Pastarieji keleri prezidento rinkimai rodo, kad žmonės linkę orientuotis į atsvarų mechanizmą: nepartinis prezidentas yra tarsi atsvara nepopuliarioms partijoms. Šiųmečiuose rinkimuose, panašu, antrame ture gali būti ir du nepartiniai kandidatai.

Siekiantiems tapti prezidentu  šis antradienis buvo paskutinė diena persigalvoti. Tokiu atveju jie gali atgauti ir sumokėtą tikrai nemenką 8 995 eurų rinkimų užstatą. Kiti jį po rinkimų atgaus tik surinkę ne mažiau kaip 7 proc. balsų.

Trys iš rinkimų kovos pasitraukė piliečių valia: jiems nepavyko rasti bent 20 tūkst. žmonių, kurie paremtų jų kandidatavimą.

Praėjusio ketvirtadienio vakarą pasibaigus terminui tai padaryti, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) konstatavo, kad Gintautą Kniukštą parėmė vos 766, Arūną Rimkų – 1 030, o Valdui Tutkui pritrūko nedaug – jis surinko 19 303 parašus.

Iš viso prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviais buvo registruota penkiolika, bet trys iki parašų rinkimo etapo nė nepriėjo. Kęstutis Macevičius vienos dienos vakarą buvo registruotas, tačiau per naktį persigalvojo ir rytą pranešė pakeitęs savo sprendimą. Žilvinas Treigys užregistruotas pretendentu į valstybės vadovus likus vos aštuonioms valandoms iki išsenkant tam skirtam terminui, tačiau po dviejų savaičių sprendimą pakeitė. Iš rinkimų kovos iškrito ir reikalingų dokumentų laiku nepateikęs Zenonas Andrulėnas.

Kokiu tikslu asmenys paskelbia sieksiantys prezidento posto, nors paskui persigalvoja ar nesugeba rasti nė 20 tūkst. norinčių juos matyti valdant valstybę, jų pačių teirautis neverta, nes jie ir taip sulaukė nelabai užsitarnautos reklamos. Beje, šiemečiai rinkimai nėra išimtis: iki finišo paprastai ateina apie pusė pretendentų.

Tačiau netikėta, kad šįsyk persigalvojo ir viena partija. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pirmoji iškėlė savo kandidatą į prezidentus – Aurelijų Verygą, jis surinko 36 786 parašus, o pinigų rinkimams suma toli lenkė konkurentus (222 291 euras, tiesa, iš jų tik 1 291 gavo iš fizinių asmenų, kitus skyrė partija). Iš rinkimų kovos A. Veryga patrauktas LVŽS nutarus remti kitą kandidatą – Igną Vėgėlę. „Suprantame, kad situacija klostosi taip, kad konservatorių kandidatė Ingrida Šimonytė nepateks į antrąjį turą, jei I. Vėgėlė surinks pakankamai balsų. Todėl būtinas A. Verygos pasitraukimas iš rinkimų kampanijos“, – argumentavo LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis.

Šeima: maksimaliomis leistinomis sumomis (17 990 eurų) I.Vėgėlę palaikė jo šeimos nariai – brolis ir tėvas, mama skyrė 3 770 eurų. Pretendentas prie savo rinkimų kampanijos prisidėjo ir asmeniniu 10 tūkst. eurų įnašu. / I. Gelūno, P. Peleckio, L. Balandžio / BNS nuotr.

Daugiausia – G. Nausėdai

Taigi liko aštuoni. Tiesa, VRK pagal Gyventojų registro duomenis per dešimt dienų dar turi patikrinti, ar už kandidatus pasirašė tik turintys teisę balsuoti rinkimuose. Tačiau net dalį parašų išbrokavus, rezervo, kiek aštuntukas turi per 20 tūkst., turėtų užtekti.

Daugiausia rėmėjų sutelkė Prezidentas Gitanas Nausėda – net 38 430, nedaug atsiliko ir advokatas I. Vėgėlė – 36 137. Premjerė I. Šimonytė trečia – 33 722 parašai, bet juos ji surinko per kelias dienas ir, turėdama pakankamą rezervą, jų rinkimą sustabdė. Jau pačią pirmą parašų rinkimų dieną po 16 val. ji turėjo reikalingus 20 tūkst. parašų, beje, juos rinko tik elektroniniu būdu. „2019 m. užtrukome iki „Panoramos“, o šįmet – iki anksčiau darbą baigiančių darbo pabaigos. Ačiū visiems ir kiekvienam“, – feisbuke rašė I. Šimonytė.

Arčiausiai favoritų priartėjo Seimo narys Remigijus Žemaitaitis (32 606) ir medikas Eduardas Vaitkus (31 818). Giedrimą Jeglinską parėmė 26 326, Andrių Mazuronį – 25 927, Dainių Žalimą – 22 285.

Žinoma, šie skaičiai rodo ne tik rinkėjų palankumą, bet ir kandidatų, jų komandos aktyvumą. Vis dėlto tai jau šioks toks lakmuso popierėlis, ko kas gali tikėtis rinkimuose.

Bepigu partijų remiamiems kandidatams – iš valstybės dotacijų jos dosniai remia kandidatus. Save išsikėlusiems kandidatams pinigus rinkimams tenka susirinkti patiems.

Priima tik mažas aukas

Ne pinigų maišas garantuoja, kad rinkimuose pasiseks, bet be jų nepasivaržysi, o aukos rinkimų kampanijai taip pat šiek tiek parodo, kiek ir kas remia pretenduojančius valdyti valstybę.

Tiesa, A. Veryga, šio antradienio VRK skelbiamais duomenimis, absoliutus lyderis pagal rinkimų piniginės storį – sąskaitoje turėjęs net 222 291 eurą, iš rinkimų kovos jau pasitraukė.

Likusių kovoti aštuntuke kol kas daugiausia finansinės paramos sulaukė I. Šimonytė – 153 043 eurus. 150 tūkst. rinkimams skyrė ją iškėlusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), dar kiek per 3 tūkst. ji surinko iš mažųjų aukų.

„Pasitarę su kolegomis nutarėme apsiriboti tik mažomis aukomis. Jau treti metai dauguma mūsų (dalis ir dar ilgiau) įvairiais būdais remia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, pilietinę visuomenę, gyvūnus ir viską, kas reikalauja nuolatinio dėmesio. Ir toliau taip darysime. Tiek, kiek reikės. Be to, dirbant Vyriausybėje itin nesinorėtų įtarinėjimų dėl interesų konfliktų, kai kokia didesnė auka būtų bandoma sieti su kokiu nors aktualiu kur nors Vyriausybėje svarstomu klausimu, apie kurį galiu net nežinoti. Galiausiai mažos aukos nesukelia pareigos davėjui būti deklaravus turtą ir pajamas, o mums – tai tikrinti“, – kodėl nepriims didelių aukų, feisbuko įraše motyvavo I. Šimonytė.

Kaip priminė VRK, jei rinkėjas nėra Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravęs pajamų, jis gali paaukoti iki 50 eurų. Kas deklaravę pajamas, vienam politinės kampanijos dalyviui gali paaukoti ne daugiau kaip dešimt vidutinių darbo užmokesčio dydžių (17 990 eurų), o bendra visų aukotojo aukų suma per metus negali viršyti 10 proc. jo deklaruotų pajamų. Juridiniams asmenims (išskyrus kandidatus remiančias politines organizacijas) nuo 2012 m. aukoti draudžiama.

Pozicija: kol kas daugiausia finansinės paramos sulaukė I. Šimonytė – 153 043 eurų. Kad nekiltų įtarimų dėl interesų konfliktų, ji nutarė apsiriboti tik mažomis aukomis ir partijos parama. / I. Gelūno, P. Peleckio, L. Balandžio / BNS nuotr.

Dosniausios – partijos

Partijos – didžiausios savo kandidatų rėmėjos. Pasitraukus A. Verygai, kuris iš LVŽS buvo gavęs net 221 tūkst. eurų, pagal dosnumą savo kandidatui pirmauja TS-LKD, I. Šimonytei skyrę 150 tūkst. Kitų indėlis kol kas daug kuklesnis. G. Jeglinską Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ (DSVL) parėmė 55 tūkst. D. Žalimui Laisvės partija (LP) atseikėjo 27,5 tūkst., jį gana dosniai parėmė ir fiziniai asmenys: iš mažų aukų susidarė 2 044 eurai, o didesnių – 19 500. A. Mazuroniui Darbo partija skyrė 2 tūkst., o fiziniai asmenys – tik 650.

Bepigu partijų remiamiems kandidatams – iš valstybės dotacijų jos dosniai remia kandidatus. Save išsikėlusiems kandidatams pinigus rinkimams tenka susirinkti patiems. I. Vėgėlė, antradienį skelbtais duomenimis, jau turi 128 078 eurus ir pagal sumą nusileidžia tik I. Šimonytei.

E. Vaitkui pavyko surinkti 36 064 eurus ir didžiausia to dalis (33 695 eurai) – iš mažų aukų. Jam paaukojusių asmenų skaičius jau artėja prie 1 tūkst.

Fizinių rėmėjų suaukotomis sumomis jis lenkia konkurentus: gerokai per 0,5 tūkst. žmonių jam paaukojo iki 50 eurų ir dar arti 60 – didesnes sumas. Jam pavyko surinkti didžiausią sumą iš stambesnių rėmėjų (97 664 eurus) ir tik nuo E. Vaitkaus atsiliko pagal mažas aukas (20 414). Tiesa, maksimaliomis leistinomis sumomis (17 990 eurų) I. Vėgėlę palaikė jo šeimos nariai – brolis, tėvas, o mama skyrė 3 770 eurų, dar keliolika tūkstančių iš jos nepriimta. Iš viso šio pretendento į prezidentus nepriimtų aukų suma siekia net 59 399 eurus.

I. Vėgėlė prie savo rinkimų kampanijos prisidėjo ir asmeniniu 10 tūkst. eurų įnašu. Kandidatai į prezidentus gali skirti iki 35 980 eurų. O R. Žemaitaitis sau skyrė 2 000 eurų sumą, kuri, antradienio duomenimis, buvo vienintelė jo rinkimų sąskaitoje.

Trečias pagal sąskaitos dydį – G. Jeglinskas (56 456 eurai, iš jų – fizinių asmenų 1 145).

Parėmė verslininkai

G. Nausėdos sąskaitoje antradienį buvo 51 233 eurai. Iš mažų aukų susidarė tik 190 eurų, bet iš didesnių – net 51 043. Dabartinį Prezidentą dosniai parėmė garsūs verslininkai. Maksimalią 17 990 eurų sumą jam skyrė daiktų interneto prietaisus kuriančios įmonių grupės „Teltonika“ įkūrėjas ir vadovas Arvydas Paukštys. 11 tūkst. eurų jį parėmė „Rokiškio sūrio“ vadovas Dalius Trumpa, 8,5 tūkst. – šios įmonės valdybos pirmininkas Antanas Trumpa. D. Trumpa 6 tūkst. eurų skyrė ir D. Žalimui.

Beje, D. ir A. Trumpos G. Nausėdą rėmė ir 2019 m. rinkimuose: tuomet jie jam skyrė po 8,5 tūkst. eurų (anuomet maksimali leistina fizinio asmens auka buvo 8 850 eurų). Jie parėmė ir I. Šimonytę.

E. Vaitkui pavyko surinkti 36 064 eurus ir didžiausia to dalis (33 695 eurai) – iš mažų aukų. Jam paaukojusių asmenų skaičius jau artėja prie 1 tūkst. ir tai didžiausias pasiekimas tarp aštuonių varžovų. Tikėtina, aukotojų skaičius konvertuosis ir į balsus rinkimuose.

Beje, mažiausios aukos rekordas priklauso G. Nausėdos rėmėjams: jo rinkimų sąskaitoje įregistruotas ir 1 centas. Vis dėlto gal taip koks asmuo tik tikrinosi, ar tikrai paaukoti pinigai patenka į sąskaitą, nei norėjo tik tiek skirti kandidato rinkimų kampanijai.

Stambu: G. Nausėdos sąskaitoje – 51 233 eurai. Iš mažų aukų susidarė tik 190, bet iš didesnių – net 51 043. Dabartinį Prezidentą dosniai parėmė garsūs stambūs verslininkai. / I. Gelūno, P. Peleckio, L. Balandžio / BNS nuotr.

Išleido daugiau

Daugelis kandidatų į prezidentus pinigų rinkimams jau nemažai ir išleidę. Išlaidžiausias – I. Vėgėlė, jau panaudojęs 108 190 eurų. I. Šimonytė išleido 86 430, G. Jeglinskas – 71 008. Vienas didžiausių favoritų – G. Nausėda – kol kas prie mažiau išlaidžių: jis panaudojo 36 587 eurus.

Taupiausias – A. Mazuronis (1 428 eurai), bet ir jo sąskaita kol kas kukloka. Du iš aštuntuko išleido daugiau lėšų, nei yra gavę: G. Jeglinskas gavo 56 456 eurus, išleido 71 008, E. Vaitkus atitinkamai 36 064 ir 37 280 eurų.

Pinigai ir balsai

Vis dėlto tiesiogiai eurai ar surinkti rėmėjų parašai rinkėjų balsais netampa. 2019 m. rinkimuose I. Šimonytei labai gerai sekėsi rinkti parašus, o per politinę kampaniją ji surinko beveik 693 tūkst. eurų – dvigubai daugiau nei G. Nausėda

(291 tūkst.), tačiau liko antra. Anuomet premjeras, LVŽS kandidatas Saulius Skvernelis disponavo beveik 595 tūkst. eurų suma, bet liko trečias.

Tiesa, Valentinas Mazuronis rinkimams surinko vos 6,4 tūkst. eurų, iš kurių net 6,3 tūkst. buvo jo asmeninės lėšos, paskutinis jis liko ir pagal gautus rinkėjų balsus. Dar mažiau – 875 eurus – surinkęs Lietuvos centro partijos keltas Naglis Puteikis buvo priešpaskutinis, bet jis pora dienų iki rinkimų pareiškė pasitraukiantis iš kovos Arvydo Juozaičio ir S. Skvernelio naudai.

Žinoma, pinigai rinkimuose svarbūs, o rėmėjų parašų ar finansinių aukų skaičius rodo besivaržančių politinius raumenis. Kas taps tikruoju varžytuvių dėl valstybės vadovo posto nugalėtoju, žinosime, ko gero, tik gegužės 26-ąją – po antrojo rinkimų turo.

„Panirau į darbus, buvo daug susitikimų, reikėjo duoti tempą kai kuriomis prioritetinėmis kryptimis, dalyvavau NATO 20-mečio renginiuose“, – apie pirmą darbo savaitę pasakoja naujasis krašto apsaugos ministras L. Kasčiūnas.

Tempo naujasis ministras nežada mažinti, nes darbų, kuriuos nori atlikti ar juose pasiekti proveržio, daug, o laiko šiai Vyriausybei belikę apie aštuonis mėnesius.

Komanda suformuota

– Kaip jus sutiko KAM? Kai kas prognozavo, kad po jūsų kritikos ministerijai galite sulaukti gal ne viešo, bet nemažo vidinio pasipriešinimo.

– Sutiko draugiškai, darbingai ir dalykiškai. Pradėjau nuo savo prioritetų pristatymo politinei komandai. Dabar galiu jau tvirtai pasakyti, kad pasilieku du viceministrus.

Žilvinas Tomkus – atsakingas už visuotinės gynybos klausimus, komendantūrų formavimą. Su juo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) būdavo ir karštesnių diskusijų, nes jis buvo pagrindinis šios ministerijos viceministras, kuris dėl kai kurių jos darbų turėjo atlaikyti komiteto presingą, mano manymu, pozityvų, bet kartu atsirado ir abipusė pagarba, nes dirbame dėl bendro reikalo.

Renius Pleškys – atsargos karininkas. Jį matau kaip viceministrą infrastruktūrai, visų pirma, pasirengimui priimti Vokietijos brigadą. Jis gerai įsigilinęs į šiuos klausimus.

Su kita politine komanda sutarėme, kad laikinai dirbame, o rezultatai rodys, ar tai laikina, o gal ir iki kadencijos pabaigos, nes pirmos dienos su visa politine komanda man tikrai patiko.

Aiškumas: norime solidarumo ir daugiau resursų gynybai, bet turime labai aiškiai pasakyti, ką už juos papildomai galime sukurti, kad valstybė būtų stipresnė. / G. Skaraitienės / BNS nuotr.

– Ketvirto viceministro neprašysite?

– Turiu minčių. Ši ministerija tokio neturėjo. Jei matysiu, kad trūksta žmogaus, kuris galėtų akceleruoti procesus dar kokioje konkrečioje srityje, kurioje norime pasiekti proveržį, prašysiu ir ketvirto.

– Ar pasikeitė patarėjų komanda?

– Taip. Mano komandoje – žmonės, su kuriais kartu dirbome Seime. Emilė Balodytė kuruos daugiausia komunikacinius klausimus, Simonas Klimanskis – teisėkūrą, santykius su Seimu, Jolanta Bizaitė atsakinga už istorinę atmintį, tai irgi labai svarbu. Labai džiaugiuosi, kad į mano komandą grįžta Vilniaus miesto tarybos narė Kamilė Šeraitė-Gogelienė, dirbusi ir Arvydo Anušausko komandoje. Ji išmano sistemą, dirbs su pilietinio pasipriešinimo paketu, palaikys santykius su nevyriausybinėmis organizacijomis, atsargos kariais, o tam teiksiu labai daug dėmesio. Stengsiuosi kurti sąveikos modelį, kad atsargos kariai galėtų būti neformalūs patarėjai, būtų integruoti į karinio rezervo rengimą. Pavyzdžiui, Suomijoje yra nevyriausybinė atsargos karių organizacija, jie veda kursus kariniam rezervui.

Komandinis darbas su opozicija

– Esate sakęs: jei būsite paskirtas ministru, darbą pradėsite nuo opozicijos grąžinimo į diskusijas apie gynybos finansavimą. Ko jau ėmėtės, kaip ir kada tikitės pasiekti rezultato? Tiesa, pirmiausia būtų gerai opoziciją susigrąžinti į NSGK. Kaip dirbsite, kai komiteto veikla paralyžiuota?

– Stebiu įvykius man brangiame komitete. KAM pasakiau: pagarba parlamentui turi būti visada ir visur. Jei NSGK nariai važiuoja į vizitus užsienyje, mūsų gynybos atašė turi juos šefuoti, jei jie nori pamatyti dalinius, turime būti tam pasirengę. Tik kartu galime daug pasiekti.

Kalbėjausi su opozicijos atstovais NSGK. Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) jau paskelbė, kad jokio ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos nėra, jų išvadą dar turi patvirtinti Generalinė prokuratūra, nes jos vadovė ir inicijavo informacijos patikrinimą. Manau, šiomis dienomis ji pareikš savo poziciją. Tada bus padėtas taškas šioje istorijoje ir, kiek žinau, NSGK nariai, atstovaujantys opozicijai, grįš į komitetą. Tikiuosi, trečiadienį jau galėtų išrinkti ir pirmininką, kuriuo turėtų tapti Arvydas Pocius. Jis turi didžiulės patirties šioje srityje, su juo puikiai dirbome, mūsų prioritetai sutampa. Manau, dirbsime kaip komanda.

Tada bus galima pradėti kalbėtis platesniu kontekstu dėl gynybos finansavimo. Iš kai kurių opozicinių jėgų jaučiu, kad jos nelinkusios to daryti, destruktyviai žiūri į šį procesą, kai kas išstojo ir iš susitarimo dėl gynybos. Bandysiu kalbėtis su visais, bet kai kurie gali būti nusistatę rinkimų strategiją nesitarti, ir nieko čia nepadarysi.

Noriu pagirti verslo ir pramonininkų asociacijas, nes jie sako: gerai, pradėkite nuo mūsų, tik neperlenkite lazdos. Jie pasirengę papildomai mokėti 1 procentiniu punktu didesnį pelno mokestį, ir tai geras signalas.

Su kitomis opozicinėmis jėgomis kalbėsimės, jie ne kartą minėjo, kad pritarų siūlomoms finansavimo didinimo idėjoms, tik klausimas dėl siūlomų mokestinių sprendimų kompozicijos. Galima diskutuoti dėl visokių variantų. Nepaisant skirtingų požiūrių į daugelį dalykų, NSGK išsiugdėme komandinį darbą kalbant apie gynybą ir saugumą ir, manau, šią tradiciją reikia tęsti. Čia tikiuosi Dovilės Šakalienės lyderystės Socialdemokratų partijoje, visada valstybiškai gynybos ir saugumo klausimais mąsto buvęs premjeras Saulius Skvernelis, su juo ir jo Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ galima kalbėtis. Per porą savaičių jau turėsime pirmuosius algoritmus.

– Kokią dėmenų didinti finansavimą gynybai kompoziciją matytumėte jūs?

– Dabar nesileisiu į detales, bet pelno mokestis toje kompozicijoje neišvengiamai bus, klausimas – kiek jį didinti. Noriu pagirti verslo ir pramonininkų asociacijas, nes jie sako: gerai, pradėkite nuo mūsų, tik neperlenkite lazdos. Jie pasirengę papildomai mokėti 1 procentiniu punktu didesnį pelno mokestį, ir tai geras signalas. Verslas inicijavo akciją „4 procentai“ gynybai, labai vertinu jų lyderystę. Po premjerės gynybos finansavimo modelių siūlymų pristatymo jie net suformavo pusiau trišalį formatą su profsąjungomis, kalbasi, kokia galėtų būti kompozicija, gal iš jie dar pasiūlys kokį variantą. Kalbėsiu su asociacijų vadovais.

Kas bus dar, negaliu pasakyti, yra įvairiausių variantų: gal plius 1 proc. punktas PVM, gal kiti sprendimai, gal koks vidinis perskirstymas valstybės viduje, gal kai kurių lengvatų atsisakymas. Pateikti keturi galimi šaltiniai, meniu įvairus. Svarbu, kad tai duotų efektą – 400–500 mln. papildomų eurų.

Labai svarbu ne tik pasakyti, kad gynybai pinigų niekada nebus per daug ir ačiū už juos. Norime solidarumo ir daugiau resursų gynybai, bet turime labai aiškiai pasakyti, ką už juos papildomai galime sukurti, kad valstybė būtų stipresnė: ar juos skirsime tankų batalionui, ar oro gynybos sistemoms, ar kariniam rezervui rengti, ar visuotiniam šaukimui, ar dar kam. Pavyzdžiui, pasakyti, jei skirsite tiek pinigų daugiau, pirksime oro gynybos sistemas, kad ir vidutinio nuotolio, nes ilgo labai brangios mūsų nacionalinėms pajėgoms. Arba apsaugosime Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos oro uostus ir dalinai didžiuosius miestus. Tada žmonės žinos, kam jie skirs daugiau pinigų. Jei kuri politinė jėga sakytų: štai duodame 30 balsų už kažkurį mokestinį pakeitimą, bet norime, kad būtų vystomi dronų pajėgumai, žinoma, viską darysime pagal karinį planavimą, bet turėsime ir į tai atsižvelgti.

– Kaip jūs išdėstytumėte tą prioritetų seką, jei sprendimas būtų jūsų rankose?

– Šiuo metu, be abejonės, pirmiausia – mūsų pasirengimas priimti Vokietijos brigadą. Birželio 8 d. į Lietuvą atvyksta pirmoji jos dalis, vadinamoji pasirengimo komanda, planuoju sutikti juos Vilniaus oro uoste. Tai pirmas žingsnis, o jau iki rudens atvyks dar daugiau. Turime būti pasirengę, kad brigada 2027 m. būtų pasirengusi Lietuvoje būti visų operacinių pajėgumų. Tai labai svarbi NATO gynybos planavimo ir atgrasymo dalis.

Antra, lėšos visuotinio šaukimo reformoms. Projektas, orientuotas į didesnį šaukiamųjų skaičių mažinant išimtis, plečiant galimybes atlikti pareigą tėvynei ir gauti karinį mokymą, yra Seime. Tam reikės papildomų resursų, bet jie nedramatiški, jų rasime. Tačiau galvojant apie universalų visuotinį privalomą šaukimą, kad iš karto po mokyklos visi vaikinai eitų tarnauti (be abejo tam reikės pereinamojo laikotarpio), prireiks daugiau resursų, todėl reikia sutarti tarp politinių jėgų. Dėl tos pirmos reformos, manau, balsų bus, o dėl visuotino privalomo šaukimo dar reikės įrodinėti, kad mums to reikia.

Trečia – lietuviška divizija. Ji ir dabar kuriasi, plėtojasi, visi esami mūsų pajėgumai yra jos integrali dalis. Be abejo, svarbus sprendimas dėl tankų bataliono, vyksta preliminarios derybos, kol kas nėra jokių teisiškai įpareigojančių dokumentų. Rudenį, matyt, turėsime aiškesnį vaizdą. Girdžiu siūlymų, kad diviziją būtų galima stiprinti ir oro gynybos pajėgumais. Reikia ir to, ir to, bet tam reikės ir papildomų lėšų. Apie visa tai diskutuosime.

Labai svarbus karinio rezervo rengimas. Tiek profesionalios kariuomenės karius, tiek rezervą reikia apginkluoti modernia ginkluote ir ekipuote, o to paketas vienam kariui kainuoja apie 25 tūkst. eurų. Mūsų kariuomenė juda to link, planuojame visuomenei parodyti, koks buvo mūsų kario pajėgumas prieš penkerius metus ir dabar. Nuo reguliariosios kariuomenės reikia judėti ir į rezervą, visų pirma, aktyvųjį, kuris dabar jau dažniau kviečiamas į pratybas, o jose reikėtų dalyvauti su kuo modernesne ekipuote ir ginkluote.

Antikorupcinė darbotvarkė

– Tebesitęsia jūsų pirmtako A. Anušausko įžiebtas skandalas dėl pirkimų krašto apsaugos srityje skaidrumo. STT atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, bet Prezidentas perspėjo, kad prie jo dar gali būti sugrįžta, jei paaiškės naujų aplinkybių. Gal kokį tyrimą vykdo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie ministerijos?

– Dabar pasakysiu tiek: laukiame Generalinės prokuratūros galutinio patvirtinimo, bet aš jau šią savaitę planuoju padaryti kai kuriuos veiksmus, susijusius su antikorupcine darbotvarke. Susitiksiu su atsakingais už pirkimus ministerijoje, pakalbėsime, kokia dabar sukurta antikorupcinė sistema, kaip ji funkcionuoja. Tarsiuosi dėl susitikimo su STT vadovu, generaline prokurore, kurie gal irgi turės pasiūlymų. Kalbėsiu su Valstybės kontrole, gal jie dėl kai kurių dalykų pateiks rekomendacijų, kokią idėją dėl audito, kad išblaškytume interpretacijų likučius. Šioje srityje veiksiu aktyviai ir gal rasime dar kokių sprendimų, kad sukurtume didesnį sistemos atsparumą korupciniams dalykams.

– Ar nematote reikalo keisti bendravimą su verslu, norinčiu ką nors pasiūlyti mūsų gynybai? Dabar įspūdis, kad jie kreipiasi į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, ši siunčia į KAM, bet ten jiems durys buvo uždarytos.

– Tikrai taip. Jau per pirmas dvi mano darbo KAM dienas su mūsų ministerijos komanda ir Vyriausybės kanclere sutarėme dėl gynybos pramonės įstatymo, jau rasta formuluočių, kurios atvers visai kitų galimybių gaminti Lietuvoje, kad būtume mažiau priklausomi nuo tiekimo grandinių, pirkimai galėtų būti tiesiogiai iš lietuviškos pramonės. Turime suprasti, kad ji turi būti integrali mūsų gynybos politikos dalis, neturėtume žiūrėti į mūsų verslininkus kaip į kažkokius akiplėšas, kurie nori apvogti, tai yra visiška nesąmonė. Reikia įvertinti, ko valstybei reikia, ką galima pasigaminti čia vietoje, už kuo mažesnę kainą ir kuo greičiau. Tai daro visos save gerbiančios valstybės.

Šalia viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimų, taip pat supaprastinsiančių pirkimus iš lietuviškų įmonių, manau, per Seimo pavasario sesiją sukursime visai kitą teisinę bazę lietuviškai pramonei plėtotis, tikrai bus ir visai kitas bendravimo su verslu modelis. Tikrai nematau jokių problemų, kad įvairios kompanijos – lietuviškos ar galingos užsienio, mūsų sąjungininkų, kurios nori čia investuoti, siūlyti kokią nors ginkluotę, būtų išklausytos, o mes turime įsivertinti mūsų galimybes ir poreikius. Planuoju, kad ir per šį trumpą laiką čia atversime naują puslapį.

Laiko stygius negąsdina

– Prieš patvirtinant jus ministru sakėte, per mėnesį atsiras komendantūrų. Ar realu? Galų gale, ar tai tikrai dabar aktualiausias dalykas, o gal tik parodomoji akcija, koks jūs greitas, palyginti su pirmtaku?

– Šio proceso startą pažadėjau per mėnesį ir laikausi duoto žodžio. Iki šiol nesuprantu, kodėl to negalėjome padaryti per trejus su puse metų. Šalia to, kad paskirti komendantai, labai paprastas dalykas sukurti aiškią struktūrą, kad norintys prisidėti prie valstybės gynybos sistemos formavimo turėtų kur kreiptis. Pirmiausia tam savivaldybėse, bent jau didžiosiose, turėtų atsirasti nuolat veikiančių komendantinių struktūrų, kurios būtų to koordinatorės, padėtų komendantui.

Pirma, tai galėtų būti parengtas rezervas, bandysime su jais susisiekti ir paklausti, ar norėtų atlikti komendantinę funkciją – pradėti treniruotis, įgyti įgūdžių, žinių būti savo krašto gynėjais, kovoti su diversinėmis grupėmis, saugoti svarbius objektus, struktūras.

Antra grupė – tie, kurie komendantinėms funkcijoms geriausiai pasirengę, – šauliai. Šiuo metu yra per 1,5 tūkst. komendantūrinių šaulių, jų bus dar daugiau. Jie turi savo treniravimosi ciklus, bet tai daro tik savo organizacijos viduje. Pagal gyvenamąją vietą juos reikia integruoti į komendantinius vienetus visoje Lietuvoje.

Trečias srautas potencialiai pats didžiausias, bet pažiūrėsime, kiek jų bus. Tai visi pilietiški žmonės, kurie norės prisidėti, nebūtinai su ginklu, bet, žinoma, pirmiausia – ginklų šeimininkai, medžiotojai, puikiai išmanantys vietos specifiką. Žinoma, ir kiti, kurie norės prisidėti savo medicinos žiniomis, organizuoti paramą ir kita.

Per mėnesį bus paskelbta, kad komendantūros kaip realus dalykas startuoja, nurodyti kontaktai, kur registruotis per tam tikrą terminą, gal iki rugsėjo, tam bus surengta vieša kampanija. Rugsėjį pasakysime, kiek žmonių pasirengę vykdyti komendantines funkcijas. Tai bus puiki visuotinės gynybos platforma.

– Kokių dar konkrečių darbų ketinate padaryti per likusius šiai Vyriausybei maždaug aštuonis mėnesius, kad pasakytumėte – vertėjo eiti į ministrus kad ir tokiam trumpam laikui.

– Pirma, duoti startą komendantūroms ir pažiūrėti jų progresą. Antra, užkurti lietuviškų dronų pramonę. Trečia, karinis rezervas, akceleruoti jo rengimą. Taip pat inovatyvūs sprendimai prie pasienio – kontrmobilumas ir fortifikavimas. Pilietinio pasipriešinimo kryptyje turiu idėją padaryti patarimų sąvadą gyventojams. Pavyzdžiui, švedai kasmet atnaujina ir išsiunčia visiems namų ūkiams patarimų, ką daryti mobilizacijos atveju, ką – karo atveju, kad šeimos daugiau žinotų, kaip elgtis, turėtų kontaktus, kur kreiptis.

Krašto apsaugos sistema suvienyta, ir aš garantuoju, kad bus ginami visi Lietuvos piliečiai, nepaisant jų pažiūrų.

Saugumo klausimais išvien

– Tokio aršaus už ir prieš kaip dėl jūsų kandidatūros į ministrus dar nėra buvę. Kai kuriuos jūsų ankstesnės politinės veiklos epizodus jums primena ir dar primins. Pavyzdžiui, kad jaunystėje buvote neonacių bendražygis, dalyvavote akcijose prieš narystę ES, net jau būdamas brandesnis politikas reiškėte simpatijas Donaldui Trumpui, Viktorui Orbanui, pakvietėte į Lietuvą atvykti Vokietijos radikalios dešinės atstovus. Kai ką jūs pats pripažinote buvus jaunystės klaida ar skubotu sprendimu. Esate gana impulsyvus. Ar tokiame poste, kaip krašto apsaugos ministro, tai nebus problema, ar nepulsite priimti skubotų sprendimų?

– Aš gal vadinčiau ne impulsyvumu, o energija, kuri leis pajudinti kai kuriuos dalykus. Tikrai žinau, kur atėjau, suprantu atsakomybę ir žinau, kad turiu tuos mėnesius atidirbti iš visų jėgų, kad būtume stipresni, kad būčiau ministras, kuris reaguoja, kuris 24/7 yra pasirengęs. Impulsyvumo niuansai, kurie kai kam gali kelti klausimų, patikėkite, supakuoti į dėžutes ir padėti į stalčių vėlesniems laikams.

– Vieni jums prikiša, kiti jus palaiko dėl požiūrio į žmogaus teises. Pavyzdžiui, į partnerystės įstatymą, Stambulo konvenciją, dėl kategoriškos pozicijos migrantų atžvilgiu, o pastatyta siena ties Baltarusija net vadinama kasčiūnke. Kaip tai vertinate?

– Dabar kalbame, ar gali konservatyvus žmogus būti krašto apsaugos ministras, ar gali juo būti žmogus, turintis savo pažiūras, kurios kai kam nepatinka. Krašto apsaugos sistema suvienyta, ir aš garantuoju, kad bus ginami visi Lietuvos piliečiai, nepaisant jų pažiūrų. Jei ateis despotas iš Rytų, jis savo kruvinomis rankomis naikins ir liberalus, ir konservatorius, ir socialistus. Mūsų vidiniai debatai būtų juokas, palyginti su tuo, kokį iššūkį turėtume įveikti. Noriu turėti galimybę ir manau, kad esu pajėgus tai padaryti, kad dėl mūsų valstybės saugumo ir labai liberalus žmogus galėtų rasti bendrą kalbą su konservatyviu žmogumi. Tai galime padaryti, o ideologiniai debatai yra demokratijos apraiška.

Dėl migrantų – aš buvau mūsų nacionalinio saugumo pusėje, mūsų sprendimai buvo tam svarbūs, reikalingi ir teisingi. Priekaištai – tai tik mano darbo įvertinimas.

– Kokių turite tolesnių politinių ambicijų partijoje ir plačiau?

– Jau girdėjau tam tikrų interpretacijų, bet galiu pasakyti, kad esu komandos žmogus, mes su premjere dabar esame komanda ir dirbsime kartu. Negalvoju net apie rinkimus, o tik kaip produktyviai dirbti visą šį laiką, kad pasiektume maksimalų rezultatą. Šiemet neplanuoju atostogų, kai kuriuos vizitus į dalinius rengsiu savaitgaliais, nes kitaip nespėsiu, būtinai bus ir užsienio vizitų, kurie reikalingi mūsų valstybei. Kad būtume stipresni ir atgrasytume priešą – tik apie tai dabar galvoju.

Milijonierės – trys

Trys Lietuvos partijos Lietuvoje, galima sakyti, milijonierės – pernai į jų sąskaitas įkrito per 1 mln. eurų pajamų, o į absoliučios lyderės – netgi daugiau kaip 2,5 mln., rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) skelbiamos partijų 2023 m. finansinės ataskaitos. Jas privaloma pateikti kasmet iki kovo vidurio.

Turtingiausi – Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai (TS-LKD), pernai gavę 2 650 603 eurus lėšų. Antra – Socialdemokratų partija (LSDP) jiems neprilygsta nė iš tolo: jų sąskaitą pernai papildė 1 498 461 euras – per 1 mln. mažiau nei konservatorių. Į turtingiausiųjų trejetuką patekusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) gavo 1 260 403 eurus.

Kitų, net ir gana gausių parlamentinių partijų biudžetai – jau visai kitos lygos:

Liberalų sąjūdžiui (LS) pavyko gauti 712 200 eurų, Laisvės partijai (LP) – 619 739, Darbo (DP) – 540 235, tik kiek mažiau Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“ – 539 191 eurą. 0,5 mln. ribą dar peržengė ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) – 519 177 eurų.

Kai kurių partijų piniginės labai kuklios: „Kartu su Vyčiu“ gavo 909 eurus, Liaudies partija – 616 eurų.

Nauja: net parlamentines partijas aplenkė Nacionalinis susivienijimas, į kurio biudžetą iš gyventojų pajamų mokesčio pernai įkrito net 109 518 eurų. / R. Lukoševičiaus nuotr.

Priklausomos nuo dotacijų

Turtus partijoms krauna rinkėjai – valstybės dotacijų dosnumas ir, apskritai, ar jas gauna, priklauso nuo gauto rinkėjų balsų skaičiaus rinkimuose. Dabar jos skiriamos per praėjusius Seimo, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento rinkimus 2 proc. barjerą perkopusioms partijoms. Vienas šiuose rinkimuose gautas balsas partijai atnešė kiek daugiau nei 0,5 euro.

Valstybė pernai partijoms iš viso skyrė 5,8 mln. Konservatoriai gavo net per 27 proc. visos šios sumos – 1 592 766 eurus, „valstiečiai“ – 997 060, socialdemokratai – 812 946. Kitos partijos turėjo tenkintis kuklesniu įnašu iš bendros mokesčių mokėtojų piniginės: liberalai – 474 432 eurais, „darbiečiai“ – 434 622 eurais, o tik po savivaldybių rinkimų įgijusi tokią teisę Žaliųjų partija sulaukė 62 560 eurų.

Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros docentės dr. Ingridos Unikaitės-Jakuntavičienės skaičiavimu, Lietuvoje valstybės dalis partijų biudžetuose santykinai didėja, dotacijos vidutiniškai sudaro net 77 proc. partijų biudžeto. Kaip matyti iš ataskaitų, kai kurios ypač priklausomos nuo valstybės dotacijų, pavyzdžiui, Tautos ir teisingumo sąjungos piniginėje jos sudarė 86,7 proc., DP – 80,5, LVŽS – 79, o, pavyzdžiui, „laisviečių“ – 51 proc., socialdemokratų – 54.

Iš viso valstybės dotacijas pernai gavo dvylika partijų iš tuo metu įregistruotų 23, vadinasi, beveik kas antra turėjo suktis be tokios pagalbos. Akivaizdu, kad mažoms ir naujoms partijoms sunkiau konkuruoti su didesnėmis ir jau įsitvirtinusiomis, kurios turi stabilų valstybės finansavimą. Antra vertus, ir naujokai, kaip kad „laisviečiai“ 2020-ųjų Seimo rinkimuose, jei rinkėjams pateikia juos patraukiančių idėjų, gali laimėti daug rinkėjų balsų, kartu ir valstybės dotaciją.

Ką remia gyventojai

Labai svarbi, ypač šiemet, kai laukia net treji rinkimai, lėšų eilutė – savanoriškai gyventojų skirtos metinio pajamų mokesčio dalies suma. Pagal tai partijos gali bandyti modeliuoti, kurioje yra vietoje pagal rėmėjų skaičių. Pasak I. Unikaitės-Jakuntavičienės, vidutiniškai tai sudaro 11,8 proc. visų pajamų. Žinoma, ši suma atspindi ne tik tendencijas, kiek kurią politinę jėgą remia gyventojai, bet ir turtingesnė ar skurdesnė visuomenės grupė, mat pervedama jų gautų pajamų mokesčio dalis.

Čia ir vėl neprilygstami lyderiai – konservatoriai, pernai iš gyventojų gavę net 623 229 eurus. Į antrą vietą išsiveržusių „laisviečių“ gauta suma beveik pustrečio karto mažesnė – 264 679 eurai. Socialdemokratai iš gyventojų sulaukė 205 519 eurų, liberalai – 171 609, LLRA-KŠS – 159 959 eurų. LVŽS tepelnė 67 419, demokratai – 64 343, „darbiečiai“ – 37 338 eurus.

Net parlamentines partijas gyventojų finansine parama aplenkė Nacionalinis susivienijimas, į kurio biudžetą iš gyventojų pajamų mokesčio pernai įkrito net 109 518 eurų.

Kukliai paremtos ir „Kartu su Vyčiu“ (619 eurų), Liaudies (610) partijos, „Lietuva – visų“ (502). Kai kurioms partijoms („Lietuvos sąrašui“ – 4 829 eurai, Profesinių sąjungų centrui – 1 859, „Jaunajai Lietuvai“ – 1 581) tai buvo vienintelės gautos lėšos.

Pinigai – ne vienintelis faktorius, nulemiantis rinkimų rezultatus, bet tikrai vienas iš svarbesnių. Ypač jie turi įtakos rinkimuose, kuriuose daugiau besivaržančiųjų.

Nario mokestis

Atrodo, kad tik socialdemokratai linkę kiek žymiau prisidėti prie savo partijos finansinių išteklių didinimo – jie pernai sumokėjo 303 880 eurų. Žinoma, tai ir gausiausia, metų pabaigoje 13 250 narių jungusi partija. Tačiau 10 397 TS-LKD nariai sumokėjo tik 75 992 eurus. Vadinasi, vienas socialdemokratas savo partijai skyrė vidutiniškai beveik 23 eurus, o konservatorius – vos 7,3.

Liberalai nario mokesčio surinko 59 899 eurus, demokratai – 41 905, LLRA-KŠS – 38 362, Regionų – 13 064, LVŽS – 11 315, LP – 11 106, DP – vos 8 718, vadinasi, mažiau nei po 93 centus.

Tiesa, tai ne antirekordas: Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai), kuri deklaruoja turinti 6 768 narius, surinko 178 eurus nario mokesčio, t. y. vidutiniškai 0,03 cento iš kiekvieno, Žemaičių partijos biudžete nario mokestis sudarė 50 eurų, Liaudies – 6 eurus, o „Jaunosios Lietuvos“, „Lietuvos sąrašo“, „Drąsos kelio“, Profesinių sąjungų centro – nulį.

I. Unikaitės-Jakuntavičienės skaičiavimu, nario mokestis vidutiniškai sudaro tik 7 proc. visų partijų gaunamų lėšų.

Dar vidutiniškai apie 4,3 proc. lėšų partijos užsidirba iš turimo nekilnojamojo turto nuomos, leidybos, kitų veiklų. Pavyzdžiui, LSDP pernai gavo 27 847 eurus iš nuosavybės teise priklausančio turto, o LP 6 153 eurus – iš politinių ir kultūrinių renginių organizavimo.

Partijų sąskaitas pernai papildė ir sugrąžintos nemenkos ankstesniais metais sumokėto rinkimų užstato sumos.

Dar viena ataskaitų eilutė – „Kiti finansavimo šaltiniai“. Čia kai kurios partijos nurodo gana solidžias sumas, tačiau aiškinamajame rašte jų kilmės nepaaiškina.

Biudžetuose neišsiteko

Daug ar mažai lėšų gauna partijos – išlaidauti mėgsta daugelis. Beveik kas antra išleido daugiau, nei gavo. Tiesa, DP ir LS tai teko padaryti ne savo noru: vadinamojoje „MG Baltic“ byloje teismas „darbiečiams“ skyrė 301,3 tūkst., liberalams – 376,6 tūkst. eurų baudą. Tad DP išlaidos pernai viršijo gautą sumą 307,3 tūkst. eurų, LS – 256,9 tūkst.

Neišsiteko su gautomis sumomis ir daug kitų partijų: LLRA-KŠS išleido 422,7 tūkst. daugiau, nei gavo, LVŽS – net 362,4 tūkst., LSDP – 107,1 tūkst. Politikai pinigų netaupė, pavyzdžiui, LLRA-KŠS net 22 880 eurų skyrė savo sąskrydžiui organizuoti, kitiems partijos renginiams – dar 24 448 eurus.

Net ir tos, apie kurių veiklą kaip ir negirdėti, sugeba išleisti daugiau, nei gauna lėšų, pavyzdžiui, Liaudies partija gavo 616 eurų, o išleido 1 994 eurus, „Drąsos kelias“ gavo 3 031 eurą, išleido 5 274 eurus.

Kukliausios yra Profesinių sąjungų centro išlaidos – vos 33,44 euro.

Daugiausia partijos išleido savivaldybių tarybų ir merų rinkimams, reklamai juose apmokėti.

Pasak I. Unikaitės-Jakuntavičienės, apie 70 proc. ir daugiau išlaidų tenka reklamai ir agitacijai politinių kampanijų metu. Kitkas – partijos aparatui išlaikyti, ūkio išlaidoms.

Daugelis partijų turi etatinių darbuotojų: 2023 m. pabaigoje konservatoriai jų turėjo 20, socialdemokratai – 17, valstiečiai – 15, „darbiečiai“ – devynis, „laisviečiai“ ir LLRA-KŠS – po aštuonis, liberalai – šešis, kiti tenkinasi su mažiau ar visai jų neturi.

Komitetai – iš įnašų

Pareiga pateikti finansines ataskaitas šiemet galioja ne tik partijoms, bet ir politiniams komitetams. Žinoma, keliasdešimt ar kelis šimtus jungiantiems komitetams sunku finansiškai konkuruoti su didesnėmis partijomis. Pagrindinis komitetų pajamų šaltinis – nario mokesčiai, nes jie negauna nei valstybės dotacijų, nei gyventojų savanoriškai skiriamos pajamų mokesčio dalies.

Tačia kai kurių komitetų piniginė didesnė nei oficialiai įregistruotų (tam reikia turėti ne mažiau kaip 2 tūkst. narių), tačiau gyvybės nerodančių partijų.

Štai 361 kaunietį jungiantis „Vieningas Kaunas“ nario mokesčio pernai surinko 6 772 eurus, tai sudarė žymią jų pajamų dalį. Tačiau išlaidos, kurių liūto dalis teko rinkimų kampanijai, gerokai viršijo pajamas: pernai komitetas iš viso gavo 9 052 eurų lėšų, o išleido 19 606.

219 klaipėdiečių jungiantis komitetas „Ištikimi Klaipėdai“ pernai išleido 29 693 eurus, o surinko 21 403, iš jų nario mokestis sudaro 19 805 eurus.

Rinkimai brangsta

„Pinigai – ne vienintelis faktorius, nulemiantis rinkimų rezultatus, bet tikrai vienas svarbesnių. Ypač jie turi įtakos rinkimuose, kuriuose  daugiau besivaržančiųjų“, – sako I. Unikaitė-Jakuntavičienė ir priduria, kad, remiantis dabartinėmis tendencijomis pasaulyje, rinkimai vis brangsta.

VRK skelbtais duomenimis, 2020 m. Seimo rinkimų kampanijos dalyviai išleido per 9,1 mln. eurų, 2016 m. – beveik 8 mln. Kiekvieni rinkimai vis brangesni, ir ne tik infliacijos procentu. O būtent jiems partijos ir išleidžia didžiausią dalį savo biudžeto.

Pasak politologės, valstybės bando suvaldyti rinkimų kampanijų brangimą tam tikrais reklamų apribojimais, reglamentuoja jų įkainius vykstant rinkimų kampanijai. Tačiau nereikia ir persistengti: jos įsitikinimu, reikia gerai apgalvoti, kas tikrai nereikalinga, nes reklama reikalinga dėl informacijos sklaidos.

Žinoma, ir partijoms, ypač nemažą dalį lėšų gaunančių iš mokesčių mokėtojų piniginės, nevalia mėtyti dešimtimis tūkstančių savo sąskrydžiams ar išlaidauti kokiems nebūtiniems politinei veiklai pirkiniams.

Gavo lėšų (iš viso, eurais)

Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai 2 650 603

Socialdemokratų partija 1 498 461

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga 1 260 403

….

„Kartu su Vyčiu“ 909

Liaudies partija 616

Didžiausios valstybės dotacijos (eurais)

Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai 1 592 766

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga 997 060

Socialdemokratų partija 812 946

Gavo iš gyventojų pajamų mokesčio (eurais)

Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai 623 229

Laisvės partija 264 679

Socialdemokratų partija 205 519

….

„Kartu su Vyčiu“ 619

Liaudies partija 610

„Lietuva – visų“ 502

Kiek surinko nario mokesčio (eurais)

Socialdemokratų partija 303 880

Tėvynės sąjunga-Krikščionys demokratai 75 992

Liberalų sąjunga 59 899

Išleido daugiau, nei gavo (eurais)

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga 422 682

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 362 437

Darbo partija 307 343

Šaltinis: VRK, partijų 2023 m. finansinės ataskaitos

Kovo 29-ąją jau bus 20 metų, kai Lietuva tapo visateise NATO nare.  Kaip Lietuva pasiekė tai, kuo Vakaruose anuomet mažai kas tikėjo, ir ar dabar kartu su sąjungininkais elgiamės taip, kaip derėtų karo sąlygomis, – „Kauno dienos“ interviu su Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje L. Linkevičiumi, prieš kelis dešimtmečius aktyviai dalyvavusiu Lietuvos integracijos į NATO procesuose. 1992–1993 m. jis buvo parlamentinės delegacijos NATO vadovas, 1993–1996 ir 2000–2004 m. – krašto apsaugos ministras. 1997 m., įsteigus Lietuvos misiją prie NATO, – jos vadovas iki 2000 m., 2005–2011 m. – Lietuvos nuolatinis atstovas prie NATO.

Siekis atrodė nerealus

– Prisimenu, anuomet laukimas, kada sulauksime tikros narystės NATO, atrodė ilgas, nes to siekėme nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Ar galėjo toji diena ateiti dar anksčiau?

– Jei visiškai atvirai, galėjome NATO nariais ir visai netapti. Kad pavyks, tikėjo labai nedaug kas. 1994 m. sausio 4 d. prezidentas Algirdas Brazauskas parašė laišką tuomečiam NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Verneriui. Tai buvo neįprastas būdas pareikšti norą stoti į NATO. Paprastai tokios paraiškos neteikiamos, bet tai buvo ženklas pasauliui, tiesą sakant, ir Lietuvai, kad bendru sutarimu visos politinės jėgos parlamente sieksime šio tikslo kaip prioriteto.

Tuo metu valstybė dar tik stojosi ant kojų, kariuomenės dydis buvo kuklus, ginkluotė – skurdi. NATO nėra nei labdaros organizacija, nei diskusijų klubas, tai labai rimta gynybos organizacija ir į ją reikia stoti prisidedant prie jos pajėgumų savais, o ne didinant galvos skausmą jos nariams. Tad XX a. pabaigoje tik su tokiais kaip Lietuvos pajėgumais prašytis į stipriausią pasaulio istorijoje karinį aljansą kai kam atrodė naivu ir nerealu. Ir ne tik 1994-aisiais.

Dar ir 2000-aisiais, kai buvau Lietuvos ambasadorius prie NATO, būsimi sąjungininkai neoficialiuose pokalbiuose tiesiai į akis sakė: jūs niekada nebūsite NATO nariai. Tokių „padrąsinimų“ esu girdėjęs ne kartą.

Kad tai įvyko, sutapo ir aplinkybės, suveikė daug faktorių. Vienas jų – kad tikrai vieningai to siekėme. Daugeliu klausimų politinės jėgos ginčijosi, bet dėl gynybos, saugumo, integracijos į NATO, ES buvo visiškas sutarimas. Bandymai atbaidyti mus nuo tokio, kai kieno nuomone, nerealaus tikslo nė kiek nepakeitė nei mūsų politikos, nei veiksmų. Ėmėmės kiekvienos priemonės, kuri mums buvo suteikta. Vieni pirmųjų pradėdome dalyvauti programoje „Partnerystė taikos labui“. Vieni pirmųjų pradėjome vykdyti Narystės veiksmų planą, kuris dabar gana opus klausimas Ukrainai, Sakartvelui, nes NATO šalys niekaip nesutaria jiems jo suteikti. Atidarėme misiją prie NATO – iki tol NATO reikalais rūpinosi Lietuvos ambasada Belgijoje. Man teko garbė 1997 m. lapkričio 12 d. įteikti skiriamuosius raštus tuomečiam NATO generaliniam sekretoriui Javierui Solanai.

Ta istorinė diena atėjo po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių. Daryčiau prielaidą, kad pirmiausia apsisprendė JAV ir prezidento George’o Busho administracija, kai visus kvietė į kovą su terorizmu, kai pirmą kartą istorijoje buvo aktyvuotas NATO sutarties 5-asis straipsnis. JAV buvo suprasta, kad reikalinga koalicija šalių, nepaisant jų dydžio, ekonominio ir karinio potencialo, – svarbu, kad jos išpažįsta tas pačias vertybes, taip pat supranta riziką. Matyt, pirmiausia už Atlanto buvo apsispręsta ginti Baltijos šalis esant krizei ar grėsmei. Tai G. Bushas pasakė atvykęs į Lietuvą 2002 m. iš karto po Prahos viršūnių susitikimo, kur buvo priimtas sprendimas pakviesti septynias valstybes, tarp jų ir Lietuvą, pradėti derybas dėl narystės NATO. G. Bushas Lietuvoje pasakė garsiąją kalbą, kurios žodžiai dabar yra iškalti jo vizitui atminti skirtoje lentoje ant Vilniaus rotušės.

Galima sakyti, tam tikra prasme įvyko mažas stebuklas, kurio galėjo ir nebūti, bet kadangi to nuosekliai siekėme, jis ir įvyko.

Svarbu: L. Linkevičiaus teigimu, dabar turime būti teisingos istorijos pusėje, neleisti Rusijai laimėti, išnaudoti visas galimybes ir visas priemones, kad sėkmė lydėtų Ukrainą. / P. Peleckio / BNS nuotr.

– Anuomet Briuselyje tekdavo girdėti ir neoficialių versijų, kad Lietuva niekada netaps NATO nare, nes tokiu atveju Rusijos teritorijos dalis – Kaliningrado sritis – bus apsupta Aljanso valstybių.

– Daugiau buvo kalbama, kad taip kėsinamasi į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją ir būtų provokacija Rusijos atžvilgiu. Daug kam tai atrodė tabu ir raudonoji linija.

Dabar žodis „provokacija“ vėl tampa toksiškas, kenksmingas veiksmuose ir politikoje dėl pagalbos Ukrainai. Labai stebina, kad ir dabar kai kurių mūsų sąjungininkų pozicija Sakartvelo, Ukrainos atžvilgiu, švelniai tariant, rezervuota. Anuomet tekdavo neoficialiuose pokalbiuose girdėti: taip, jūsų laisvės kova labai įspūdinga, jūsų istorija verta pagarbos, bet būkite realistai, jūs netapsite NATO nariais, nes tam nėra nei sąlygų, nei galimybių, negalime dar labiau eskaluoti įtampą, nes tikslas – kad įtampa kaip tik būtų sumažinta. Buvo išsakomi tokie argumentai.

Veikia lig šiol

– Kaip prieš 20 metų, kai buvome priimti į NATO, atrodė mūsų kariuomenė?

– Lyginti su dabartine situacija nėra ką – diena ir naktis. Anuomet kariuomenė tik kūrėsi visomis prasmėmis: nebuvo nei ginkluotės, nei technikos, o iš valstybės biudžeto nelabai galėjome kažko tikėtis. Ir dešinioji, ir kairioji Vyriausybės didelio entuziazmo skirti daug lėšų krašto apsaugai neturėjo, nes nebuvo įsivaizduojama, kad bus karas, buvo sakoma, kad lėšos gynybai – ne pirminis poreikis. Suvokimas, kad tai būtina, atėjo negreitai.

Tačiau mums labai daug padėjo partneriai. Siūlydavo karinės technikos, transporto priemonių, radarų. Mes su viskuo sutikdavome, nes visko trūko. Tačiau paskui apsižiūrėjome, kad yra apie 100 rūšių transporto priemonių, kurių logistiškai aptarnauti, remontuoti neįmanoma. Supratome, kad ne tik patys turime nustatyti poreikių prioritetus, bet ir mūsų donorai, kurie mus palaiko, turi koordinuotis. Taip atsirado garsūs visame pasaulyje, pavyzdžiu visiems teikiami projektai. Pavyzdžiui, jei JAV prezidentas Billas Clintonas apie Baltijos šalis kur pasakydavo porą sakinių, vienas iš jų būdavo apie Baltijos batalioną, kuris buvo sukurtas 1994 m.

Pirmieji iš Baltijos šalių pradėjome dalyvauti taikos palaikymo misijose NATO kariuomenės sudėtyje, mūsų būrys buvo Danijos bataliono sudėtyje. Jau tada mokėmės NATO standartų, sėmėmės patirties. Mūsų partnerių dėka atsirado su mokymais susijusių projektų, pavyzdžiui, Baltijos gynybos koledžas, tapęs NATO mokymų sistemos dalimi. Jis ir dabar veikia Tartu. Buvo įsteigta trijų Baltijos šalių oro kontrolės sistema BALTNET, kurią parėmė JAV, taip pat Norvegija. Centras buvo Karmėlavoje, jis, žinoma, išplėtotas, smarkiai techniškai pasikeitęs, ir dabar tarnauja oro policijos tikslams. Jūrų pajėgų bendradarbiavimo projekto centras buvo Taline, tas bendradarbiavimas, tik jau kitokios kokybės ir fazės, išliko lig šiol. Taigi tai, kur buvo anuomet investuota, išliko ir naudojama ir dabar.

Beje apie 1 000 civilių ir kariškių siuntėme į įvairius ilgalaikius ir trumpalaikius mokymus, koledžus, sąjungininkai mums padengė tokių mokymų išlaidas. Įvairių specialybių žmonės išvažiavo, gerai išmoko anglų kalbą ir, kadangi tikrai buvo nusiteikę patriotiškai, idealistai, dauguma grįžo į krašto apsaugos sistemą, o ne nuėjo į kokias privačias kompanijas, kuriose būtų mielai priimti, nes specialistų tada trūko. Tai taip pat labai sustiprino kariuomenę.

Lėšų, kurių negavome iš valstybės biudžeto, pridėjo Šiaurės šalys, JAV, Jungtinė Karalystė. Tai mums padėjo tobulėti ir eiti į priekį. Nors tai buvo nepriteklių ir trūkumų laikotarpis, bet, kiek tai įmanoma, buvo išnaudojamas maksimaliai ruoštis narystei NATO, nors ja Vakaruose ir mažai kas tikėjo. Tuo tikinčių atsirado tik prieš pat finišą.

– Ar, jūsų vertinimu, šiandien einame teisinga kryptimi bandydami stiprinti savo pajėgumus? Kaip vertinate diskusijas – tankai ar dronai?

– Man apskritai keistai atrodo, kad televizijos laidose diskutuojama, kokios mums reikia ginkluotės, kokią reikėtų tiekti Ukrainai. Reikėtų labiau pasitikėti kariuomene, specialistais.

Manau, tai vyksta gera kryptimi, juo labiau kad ir finansavimas pagerėjęs.

Kurdami modernias nacionalines ginkluotąsias pajėgas turime siekti maksimaliai užpildyti tas spragas, kurių dabar yra mūsų pajėgumuose, ypač tai susiję su oro gynyba. Mūsų tarptautinių partnerių – Vokietijos brigados – buvimas Lietuvoje bus ir tiesioginis, ir netiesioginis saugumo garantas: jie atvyks su šeimomis, vaikais, vadinasi, bus ir civilinė infrastruktūra, tai sukurs netiesiogines saugumo garantijas. Tai  prioritetai, ta kryptimi ir dirbama. Tiesiog reikia nepanikuoti, pernelyg nesibaiminti, pasitikėti NATO, kuriai priklausome jau 20 metų, ir daryti savo darbą, kad mūsų pajėgumai prisidėtų prie bendrų NATO pajėgumų, o tai dabar ir vyksta mūsų regione, ypač po Suomijos ir Švedijos tapimo NATO narėmis. Yra labai gerų tendencijų, tik reikia jas maksimaliai išnaudoti.

– Svarbu savo sąjungininkams būti patikimais partneriais. Ar keistos formos krašto apsaugos ministrų pakeitimu nepadarėme sau reputacinės žalos, ar tai nepakenks pradėtiems projektams, kaip kad kai kurie politikai Lietuvoje nuogąstauja?

– Visose šalyse, visos demokratijose būna pokyčių Vyriausybėse, jie vyksta nuolat ir bet kuriuo metu. Kalbant apie gynybą yra sutarimas mūsų visuomenėje, visi supranta ir palaiko tuos projektus, kurie vyksta. Jie gali ir turėtų vykti greičiau. Tačiau nemanau, kad ministrų kaita turės kažkokios įtakos – reputacinės ar kitokios. Manau, procesai eis į priekį, nes laikas nelaukia.

Dabar – dar saugiau

– Ar dabar, patvirtinus Aljanso naujus gynybos planus, tikrai nebelieka pagrindo abejonėms, kad realiai suveiktų NATO 5-asis straipsnis ir, jei prireiktų, nuo pirmų minučių sulauktume pagalbos?

– Dėl to ir įstojome į Aljansą. Po pastarojo NATO viršūnių susitikimo iš esmės pakeisti gynybos planai, kad nebūtų kalbama apie leidimą okupuoti, o paskui atkovojimą. NATO šalių teritorija turi būti ginama nuo pat pradžių. Tam yra ir žvalgybos pajėgumai, karinei vadovybei suteikti didesni įgaliojimai priimti tam tikrus sprendimus dislokuojant papildomas pajėgas, nes NATO sprendimai priimami sutarimu, tai gali užtrukti, o situacijai kaistant ar dinamiškai besivystant neįmanoma aprobuoti kiekvieno žingsnio politiškai.

Kolektyvinės NATO pastangos vyksta pagal planą, bet labai svarbūs ir dvišaliai įsipareigojimai, kad ir nedideli, bet nuolatiniai pajėgumai taip pat sukuria atgrasymo momentą.

Jei visiškai atvirai, galėjome NATO nariais ir visai netapti. Kad pavyks, tikėjo labai nedaug kas.

Reikia suprasti ir tai, kad NATO kontekste rengiant gynybos planus Baltijos šalys ir Lenkija yra kaip vienas regionas. Taip, yra tokių vietų kaip Suvalkų koridorius, bet ir jos tampa nebe tokios jautrios prie NATO prisijungus Suomijai, Švedijai, kai Baltijos jūra tapo NATO jūra ir atsivėrė didesnių galimybių čia dislokuoti gynybos pajėgumus. Tai, kad dabar NATO supa Rusijos teritorijos dalį – Kaliningrado sritį, iš tikrųjų tapo realybe, ir tai pati Rusija padarė savo politika.

NATO tikslas – ne ką nors atakuoti, kariauti, kaip bando pateikti Rusija, o veikti taip, kad niekas nemėgintų kėsintis į NATO. Rusija nepajėgi nugalėti NATO. Apie tai turime ne tik aiškiai kalbėti, bet ir tam ruoštis. Dėl gynybos išlaidų didinimo Aljanse apsispręsta. Vis dėlto dabar iš 32 NATO narių tik keliolika, tarp jų ir Lietuva, skyrė gynybai lig tol sutartus 2 proc. BVP. Visi kolektyviai turime žymiai rimčiau žiūrėti į savo gynybą, nei tai darėme anksčiau, nes laikas nelaukia, agresoriai greičiau priima sprendimus net ir krizės atveju, nepaisant sankcijų, kurios nėra visapusės ir gniuždančios, kaip buvo grasinama, sugeba pasigaminti ginkluotės ir amunicijos daugiau nei Europos šalys kartu sudėjus.

Turime daryti išvadas ir išmokti pamokas, kurių visi kolektyviai neišmokome. Po Sakartvelo okupacijos, Krymo aneksijos visos mūsų reakcijos buvo gana juokingos, ir tai agresorių paskatino veikti. Dabar jis sustos tik tada, kai bus sustabdytas. Po truputėlį, vėlai, bet geriau nei niekada, šalys supranta, kaip su agresoriumi reikia elgtis.

Raudonosios linijos

– Kaip vertinate Prancūzijos prezidento idėją, kad NATO šalys galėtų siųsti į Ukrainą ne tik karinę pagalbą, bet ir karius?

– Kartais ne visai suprantame, kad, jei mes patys nekariaujame, tai nereiškia, kad negyvename karo sąlygomis. Tokiomis sąlygomis sprendimai turi būti priimami greičiau, nei kad jie dabar priimami. Maža to, Vakarai patys sau prisibraižo raudonųjų linijų, kai ribojame savo pačių paramą Ukrainai netiekdami toliašaudės artilerijos, kurios jai būtinai reikia, arba vis dar tėra pažadai dėl šiuolaikinių modernių naikintuvų, nors bet koks mūšis be palaikymo iš oro pasmerktas žlugti, o ukrainiečiai ne tik dar laikosi, bet netgi sugeba kartais pasiekti fronte tam tikros sėkmės.

Dabar vyksta ginčas, ar galima paramai Ukrainai panaudoti Vakaruose įšaldytas Rusijos lėšas, ar pelną iš jų, nors tai akivaizdūs dalykai karo sąlygomis. Kalbame apie sankcijas agresoriui, kuris Ukrainai beatodairiškai kala bet kur, o mes tebesugebame svarstyti, kad galbūt ukrainiečiams reikėtų atakuoti ne visus objektus Rusijoje. Šie jautrumai visai nepateisinami ir nesuprantami. Karo sąlygomis sau, o ne jiems brėžti raudonąsias linijas tiesiog nemoralu. Raudonąsias linijas reikia nubrėžti Rusijai. Ji turi suprasti, kad neišvengs teisinės atsakomybės už tai, ką padarė, privalės finansiškai kompensuoti žalą, kurią padarė, ir turės apleisti tas teritorijas, kurias okupavo ir aneksavo. Rusai neturi tikėtis, kad čia bus kokių nors nuolaidų arba jie, neva siekdami taikos, galės užfiksuoti, ką užgrobė, ir kad bus nurašyta į nuostolius tai, ką jie sunaikino.

Gal nustebino kai kurios mūsų sąjungininkų reakcijos į Prancūzijos prezidento žodžius, nes jis nepasakė, kad rytoj reikia siųsti karius į Ukrainą. Jis tiesiog pasakė, kad nereikia atmesti jokių variantų galimybės. Jis sukūrė tam tikra prasme neapibrėžtumą, ir labai gerai, nes tas neapibrėžtumas visą laiką buvo iš Rusijos pusės, o dabar ji turi galvoti, ką tai galėtų reikšti. Kaip, komentuodami Emmanuelio Macrono žodžius, sakė Prancūzijos pareigūnai, turime būti teisingos istorijos pusėje, neleisti Rusijai laimėti, išnaudoti visas galimybes ir visas priemones, kad sėkmė būtų Ukrainos pusėje, tad negalime atmesti tikimybės, jog ateityje mūsų kariai gali būti Ukrainos teritorijoje.

Tikiuosi, rimtai kalbame apie Ukrainos narystę NATO, nors kada tai bus, sunku pasakyti, matyt, dar užtruks, bet, kai tai nutiks, Aljanso kariai bus Ukrainos teritorijoje. Jei dabar jie vyks į kokias mokymo misijas, kur čia problema? Gal norima nuraminti, kad neįsivelsime į karą, bet niekas nesirengia į jį veltis, tik norima pasakyti, kad, kai kalbame apie paramą Ukrainai, turime išnaudoti visas galimybes ir jų neatmesti. Manau, prezidentas E. Macronas visiškai teisus.

– Ar įsivaizduojate NATO be JAV, kaip kad yra grasinęs Donaldas Trumpas?

– Labai sunku būtų įsivaizduoti. Kai kada NATO neoficialiuose pokalbiuose net pavadinama amerikiečių aljansu, jų liūto dalis – ir išlaidų, su jų žvalgybos pajėgumais sunku susilyginti. Tačiau neskubėčiau kabinti juodų vėliavų, kad jie pasitrauks. Jie labai daug į tai investavo. Žinant JAV politinių partijų nusistatymą, nors prezidento pozicija čia ir labai svarbi, nenoriu tikėti, kad viskas taip greitai galėtų sugriūti.

Tiesiog reikia mažiau dairytis į šalis ir patiems dirbti savo darbą. Europoje reikia pasitempti, kad išlaidos gynybai būtų padidintos, kariniai pajėgumai, gamybos apimtis būtų didesni ir Europos indėlis į Aljansą būtų reikšmingesnis.

Aljansas susikūrė po Antrojo pasaulinio karo tam, kad nekiltų kitas karas. Ši misija niekur nepasitraukė, ją reikia tęsti, pasiekti, kad stipriausias istorijoje Aljansas ir ateityje toks išliktų.

– Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje tapote kaip tik tuo metu, kai ši šalis tapo naujausia, 32-ąja, NATO nare. Ar po ilgus metus trukusios neprisijungimo politikos švedų visuomenė šią žinią sutiko taip pat džiaugsmingai kaip oficialusis Stokholmas?

– Daugiau kaip po 200 metų nuoseklios Švedijos neprisijungimo politikos lūžis įvyko dėl Rusijos agresijos. Agresorius – netoli Švedijos, jis neprognozuojamas ir jam reikia duoti atkirtį. Švedijos ir viso regiono saugumui tai svarbu, ir švedai narystę NATO priima kaip neišvengiamą būtinybę. Sutarimas yra ir visuomenėje, ir Vyriausybėje, ir pozicijoje, ir opozicijoje, kelią į NATO pradėjo socialdemokratų Vyriausybė, dabar pabaigė – dešiniųjų.

Beje, nežinau kitos tokios sostinės Europoje kaip Stokholmo, kur kiekvieną pirmadienį vyksta palaikymo Ukrainai mitingai. Juose dalyvaujame ir mes, Lietuvos ambasados darbuotojai. Per 90 proc. švedų – tai labai didelė dalis – yra už paramą Ukrainai.

Įstodami į Aljansą, švedai, žinoma, užsitikrino ir savo saugumą, bet kartu sustiprino ir NATO, ypač Baltijos regiono, saugumą.

Šalis pasaulio akimis

„Pernai visame pasaulyje populiariausia naujiena apie Lietuvą buvo tai, kad laimėjome krepšinio rungtynes prieš JAV. Vadinasi, pagrindinė žinia apie mūsų valstybę – kad atsitiktinį kartą per dešimt metų pavyko įmesti kamuolį į krepšį ir kažką laimėti. Pagrindinės žinios iš Estijos – apie verslą, ir jos sistemingos: apie startuolius, apie naujai įsisteigusias ar dar tik ketinamas steigti bendroves, kaip gerai šioje šalyje gyventi“, – lygino duomenų analizės bendrovės „Repsense“ vadovas ir vienas įkūrėjų Mykolas Katkus, ISM Vadybos ir ekonomikos universitete pristatydamas didžiausią iki šiol šalyje atliktą komunikacijos tyrimą.

Šios bendrovės sukurta dirbtinio intelekto pagrindu veikianti priemonė „Adler“ leidžia įvairiais pjūviais analizuoti tekstus internete, įvertinti jų kokybę, patikimumą, tipologiją, nustatyti įtaką jų herojų – asmenų, institucijų ar valstybių – įvaizdžiui. Tai galėtų nustatyti ir žmogus, bet „Adler“ pranašumas – ji gali labai greitai išanalizuoti šimtus tūkstančių tekstų visomis pasaulio kalbomis. Galimybė labai greitai gauti tokią informaciją leidžia operatyviai priimti sprendimus gerinant situaciją.

„Repsense“ tyrime išanalizavus 39 pasaulio šalyse pernai internete publikuotus 150 tūkst. tekstų apie Lietuvą, Latviją ir Estiją nustatyta, kokios temos ir naratyvai vyravo, kiek jie sudomino žmones skirtingose šalyse ir ką jie apie mus sužinojo.

Prieš pasakodamas apie tyrimo atradimus M. Katkus įspėjo: „Tai, ką matysite, ne visuomet bus malonu, o kai kas mane ir šokiravo. Tai tam tikras įspėjimas, kad reikia labiau rūpintis Lietuvos įvaizdžiu ir reputacija, kurie pernai kristelėjo žemyn.“

Reikia turėti omenyje, kad JAV, JK yra daug mūsų išeivijos, tad ir tai padidina domėjimosi skaičius. Stebina, kad penkta pagal susidomėjimą Lietuva – Indija, septinta – Japonija.

Kam mes įdomūs?

„Mes savo mylimą Lietuvą dažnai matome taip: tai istorija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas ir, žinoma, kaipgi be mūsų garsiųjų lazerių... Tačiau, kaip atskleidė tyrimas, skirtinguose pasaulio regionuose ji matoma iš skirtingų ir kitokių, nei mes matome, kampų, o pagrindinės temos ne visuomet yra mūsų lazeriai ir Gedimino pilis“, – lygina „Repsense“ duomenų analizės vadovė Rugilė Ereminaitė.

Liūdna žinia, kad pernai pasauliui buvome mažiau įdomūs nei 2022 m., kai Lietuva, neišsigandusi Kinijos, leido Vilniuje atidaryti Taivaniečių atstovybę ir kai išskirtinai daug kuo rėmė Rusijos užpultą Ukrainą. Gūglo paieškose pernai daugiausia ieškota Estijos, mes kiek atsilikome, o latviai pasauliui buvo beveik pusantro karto mažiau įdomūs nei estai. Tyrime užgriebti ir pagrindiniai socialiniai tinklai – juose tendencija tokia pati kaip ir kituose šaltiniuose.

Gerai matomi tiek Estijos, tiek Lietuvos vadovai. Vidutiniškai per mėnesį pernai Lietuvos Prezidento ieškota 4 840 kartų, Estijos – 4 470, o Latvijos – 3 300. Tačiau, lyginant premjerų paieškas, Estijos Vyriausybės galva minėta 3 200 kartų per mėnesį, o Lietuvos – vos 210, net mažiau už Latvijos (340), bet tai rodo ir tam tikrą valdžios galių pasiskirstymą.

Tyrimas atskleidė, kad mumis domisi ne tik mūsų strateginiai partneriai, bet ir mažiau su Lietuva siejamos šalys. Daugiausia užklausų apie Lietuvą internete buvo JAV, antroje vietoje – Vokietija, toliau – Jungtinė Karalystė (JK), Lenkija.

„Reikia turėti omenyje, kad JAV, JK yra daug mūsų išeivijos, tad ir tai didina domėjimosi skaičius. Stebina, kad penkta pagal susidomėjimą Lietuva – Indija, septinta – Japonija. Geografiškai tai nuo mūsų nutolusios šalys, su jomis tarsi neturime didelių ryšių. Tačiau čia matyti ir mūsų Vyriausybės užsienio politikos įdirbis, indus, japonus domina investavimo, studijų sąlygos Lietuvoje“, – sako R. Ereminaitė.

Beje, nors Latvija ir Estija labiausiai besidominčių šalių seka panaši kaip ir Lietuvos, tai galioja ne visais atvejais. Nors kiek krito Taivano susidomėjimas mumis, bet jis dešimtkart didesnis nei latviais ar estais, vadinasi, įdirbis veikia. Brazilams įdomi Lietuva, o Estija ir Latvija – daug mažiau. Arba štai italai interneto paieškose per mėnesį apie 300 kartų įveda žodį „lietuviai“, bet „estai“ ar „latviai“ – daug rečiau.

Ką apie mus perskaito?

Ką žmonės pasaulyje randa apie Lietuvą, kai pagūglina? Krepšinis tebėra Lietuvos prekės ženklas. 8 proc. visų apie Lietuvą pernai publikuotų tekstų – apie sportą, po 7 proc. – imigracijos ir Vokietijos kariuomenės Lietuvoje temomis.

„Vyrauja sportas, Jonas Valančiūnas – trečias pagal populiarumą lietuvis pasaulyje po Prezidento Gitano Nausėdos ir Gabrieliaus Landsbergio. Gerai tai ar blogai? O gal norėtume, kad koks kitas naratyvas pirmautų?“ – retoriškai klausia „Repsense“ dirbtinio intelekto pagrindu sukurtos priemonės vienas kūrėjų Alfredas Chmieliauskas.

Suklasifikavus turinį pagal pagrindines temų grupes pirmauja valdymas ir imigracija, ir tai natūralu, nes į šią sąvoką įeina geopolitinė situacija. „Imigracija – labai neigiamą įtaką Lietuvos įvaizdžiui turintis naratyvas. Vokietijos kariuomenė – ypač populiari tema Vokietijoje, apie tai ten rašoma teigiamai, o kuo toliau nuo Lietuvos – tuo dviprasmiškiau. Priklausomai nuo informacijos gausos ir šaltinių priešiškumo tie patys naratyvai skirtingose šalyse pasukami kitu kampu, pavyzdžiui, kalbant apie imigraciją“, – atkreipia dėmesį A. Chmieliauskas.

Prioritetai: Jonas Valančiūnas – trečias pagal populiarumą lietuvis pasaulyje po prezidento Gitano Nausėdos ir Gabrieliaus Landsbergio. Irmanto Gelūno, Eriko Ovčarenko, Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Teigiamiausiai vertinama tema tekstuose apie Lietuvą – turizmas, tačiau informacijos apie tai nelabai daug.

Liūdna, kad nematyti tikslinių paieškų apie investicijas. Gal investuotojai ir gūglina ieškodami, kur čia jiems padėti milijonus, bet, pasak M. Katkaus, šalies reputacija, pasitikėjimas ja svarbus ir, kaip rodo tyrimai, prieš priimdami sprendimą investicijų srityje, apie 88 proc. ieško tokios informacijos internete.

Tačiau nelabai ką randa, jei ir ieško. Apie užsienio investicijas Lietuvoje galima rasti Pasaulio banko, „Wikipedia“ nuorodas. „Yra ir Lietuvos banko nuoroda, bet ten – sausa statistika. Gūglas bando iškelti į aukštas paieškos pozicijas mūsų Vyriausybės kanalus, deja, paspaudus Ekonomikos ir inovacijų ministerijos nuorodą apie užsienio investicijas, paaiškėjo, kad ji neveikia, nurodoma „Klaida 404. Puslapis nerastas“, – apgailestauja R. Ereminaitė.

Tik neigiamos žinios?

Pasauliui įdomu daug kas – kad Kaune buvo atšauktas LP koncertas, mūsų santykiai su baltarusiais, „Fintech“, bet tematika skiriasi, priklausomai nuo šalies. Pasak R. Ereminaitės, galima nuspėti, ką apie mus rašo rusai, o ką – amerikiečiai, vokiečiai ar lenkai.

Kultūriškai labiau nuo mūsų nutolusios šalys nelabai supranta, kodėl Lietuva griauna sovietinius paminklus ar, jų manymu, netinkamai elgiasi su sovietų karių kapinėmis. Egipte Lietuvą lygina su Taivanu kaip mažą valstybę, kuri išsivadavo iš sovietų gniaužtų, lietuviai prilyginami kovotojams, nuskriaustiems kaip kad dabar taivaniečiai, nors mes jau norėtume save pozicionuoti naujai. Japonija nesupranta, kodėl Lietuva kaip ežys šiaušiasi prieš Kiniją. Kinijos komunistų partijos didžiausias portalas užsieniečiams „Xinhua“ žinias apie Lietuvą pateikia labai specifiškai – rašo apie šviesų festivalį, Kaziuko mugę, bet apie politiką – nieko.

Meksikoje, kur tekstų apie Lietuvą daug, pasakojama ir apie Lietuvos sportą, ir apie migraciją, rašoma, kad tai viena geresnių šalių, kur galima gauti darbo vizą. Labai mažai apie mus rašoma Kirgizijoje, Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), Vengrijoje. Kai turinio mažai, nėra daug konkurencijos, lengviau juo manipuliuoti, prastumti savo istorijas, klaidinti žmones.

Anglakalbių valstybių vartotojai randa kokybiškiausią turinį apie Lietuvą, nes jis – iš tarptautinės žiniasklaidos, Lietuvos komunikacijos šaltinių. Tačiau regionuose, kurie neanglakalbiai ar labiau nutolę nuo Lietuvos, mažiau informacijos tomis kalbomis, mažiau mumis ir domimasi. Pasak R. Ereminaitės, žmonės susiformuoja tokį Lietuvos įvaizdį, kokią informaciją savo kalba randa. Pavyzdžiui, Serbijoje rašyta apie CŽV kalėjimą Lietuvoje, o geros naujienos iš mūsų šalies jų nesudomino. Kirgizijoje vyrauja rusiški informacijos kanalai, tad apie Lietuvą sunku rasti ką nors pozityvaus.

A. Chmieliauskas atkreipia dėmesį, kad kai kurie šaltiniai Lietuvą piešia tik tamsiomis spalvomis. Gana gerą reputaciją turintis „Amnesty International“ sistemingai rašo tik neigiamai – kad Baltarusijos pasienyje miršta imigrantai, pasienio tarnybos juos skriaudžia, muša, apmėto akmenimis.

Labiausiai neigiamai Lietuvos atžvilgiu nusiteikęs šaltinis ES – „Euronews“ – Lietuvą pristato vien neigiamomis žinutėmis: kad įstatymas dėl automatinių ginklų prives prie masinių žudynių, Europos rusai – nesuprasta mažuma, rašyta apie toksiškas daleles Vilniuje, pelenų spalvos žemę per sausrą. Kodėl šis gana aukštos reputacijos kanalas, prieš 20 metų įsteigtas susivienijus kai kurioms Europos šalių agentūroms, dabar taip skeptiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu? A. Chmieliauskas primena, kad 2022 m. jis parduotas fondui, kurio vadovai bičiuliaujasi su Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu, atleisti lig tol ten dirbę žurnalistai.

PAR apie Lietuvą dažniausiai rašo leidinys „Jewish Report“. Tekstuose vyrauja vienas naratyvas: dabartinė Lietuvos imigracijos politika primena įvykius per Antrąjį pasaulinį karą. A. Chmieliauskas atkreipia dėmesį, kaip skiriasi požiūriai: Vakarų demokratinėse šalyse kalbant apie imigraciją sakoma, kad veržiasi nelegalūs migrantai ir reikia stiprinti sieną, o PAR publikuojamuose tekstuose šie procesai lyginami su visai kita situacija.

Skirtingose pasaulio regionuose ji matoma iš skirtingų ir kitokių, nei mes matome, kampų, o pagrindinės temos ne visuomet yra mūsų lazeriai ir Gedimino pilis.

Ieškoti draugų

„Ieškojome Lietuvos įvaizdžio kaip prekės ženklo, bet daugiau radome ne jo, o informacinio karo šešėlių. Paieškų apie Lietuvą pernai sumažėjo, estai vėl pirmauja. Jei ne visame pasaulyje buvusi populiariausia naujiena apie mus – kad Lietuva laimėjo krepšinio rungtynes prieš JAV, situacija būtų dar blogesnė. Mūsų įsivaizdavimas, kad esame lazerių, interneto ir verslo vienaragių šalis, nepasitvirtina“, – tyrimo išvadas vardija M. Katkus.

Pagrindinė naujiena pasaulyje apie mus vis dar priklauso nuo to, ar atsitiktinį kartą per dešimt metų kažką pavyks laimėti krepšinio aikštelėje, o estų – apie startuolius, kokios naujos bendrovės įsisteigė ar dar tik ketina įsisteigti, kaip gerai šioje šalyje gyventi, ir tai ne atsitiktinė, o sisteminė linija. Žinutėse apie Lietuvą verslas – kokioje devynioliktoje vietoje.

Didelė problema ne tik tai, kad nesugebame skleisti gerų naujienų, bet ir neduodame atsako negatyvioms. Pasak A. Chmieliausko, naratyvų apie Lietuvą analizė atskleidė dvi pagrindines problemas: „Kai mažai žinių, nėra informacijos konkurencijos, tada kaip neprižiūrimame sode ima vešėti piktžolės. Kai niekas to Lietuvos įvaizdžio sodo neprižiūri, atsiranda, kas tokia situacija pasinaudoja, – tą trūkumą užpildo sisteminė propaganda. Kita strategija – pasinaudoti populiariu šaltiniu ir kurį nors susidomėjimą turintį naratyvą iškreipti, tikslingai kuriant neigiamą šalies įvaizdį. Čia jau reikia ir strateginio atsako, ne tik sodininko žirklių.“

M. Katkus prisipažįsta, kad jį jau 20 metų siutina (išskyrus užpernai, kai pasaulį sudominome Taivano palaikymu), jog estai mus lenkia. „Lietuva pernai turėjo daug daugiau nei estai pasiekimų ekonomikos srityje, daugiau naujų įmonių, geriausią universitetą, tačiau estų, kurie net yra turėję nacių Vyriausybėje, įvaizdis pasaulyje geresnis“, – konstatuoja M. Katkus.

Svarbu: pasak M. Katkaus, jei norime, kad šalis būtų saugi ir prireikus NATO valstybės, ir ne tik, mus palaikytų, reikia rūpintis, ką mes jose komunikuojame. V. Balkūno / BNS nuotr.

Šalies įvaizdis – svarbus jos sėkmės dėmuo, jos reputacija neabejotinai veikia ir politiką, ir turizmą, ir investicijų klimatą. Kaip pristatant tyrimą sakė diplomatė Lina Antanavičienė, mums dar reikia rimtesnio suvokimo, kad komunikacija – strateginė priemonė. Tačiau, pasak jos, kankliuojame, kaip mokame, apie šaltibarščius ir paukščiukus, o reikėtų komunikuoti apie valstybės saugumą.

Visų pirma, Lietuvos įvaizdį formuoja oficialios institucijos. Jų daug, o jose – daug komunikacijos specialistų, kurie turėtų sistemingai platinti tikslines žinutes, bet reikia sutarti, kokios jos turėtų būti. Taip, turime pasitvirtinę valstybės įvaizdžio strategiją (tiesa, ji kurta esant kitokiam nei dabar geopolitiniam kontekstui, o, pasak M. Katkaus, dabar svarbiausia ne turizmas, o Baltarusijos siena ir NATO kariai). Pasak „Repsense“ tyrimo pristatyme dalyvavusių rinkodaros ekspertų, negalima teigti, kad ji visai neveikia: yra nustatyti prioritetai, pagerėjo koordinacija tarp įvairių institucijų.

Vizijos geros, bet, pabrėžia M. Katkus, jei yra tikslas, jam įgyvendinti reikia strateginės drausmės, kad ką sutarėme, tą ir darome, ir resursų, žmonių, kurie nuo ryto iki vakaro galvotų, kodėl kai kur vyrauja tokios neigiamos temos apie Lietuvą ir kaip tai pakeisti. Tam reikia pinigų.

Estai taip pat skundžiasi mažais tam skiriamais biudžetais, nors jų maži biudžetai nepalyginti didesni nei mūsų, ten taip pat šioje srityje yra problemų. Tačiau, pasak M. Katkaus, Estijoje nėra abejonės, kad tai reikia daryti. „Estai prieš devynerius metus suformulavo savo komunikacijos tikslą: mes – maža tauta, vieni išgyventi negalime, todėl mūsų komunikacija skirta tam, kad taptume svarbūs pasauliui, kad būtų daugiau žmonių, kurie norėtų mus ginti, jei mus užpuls rusai. Tam skirta ir Estijos e. pilietybė, ir kitos priemonės. Mums irgi strategiškai svarbu turėti simpatiją savo pusėje“, – akcentuoja M. Katkus.

Taip, įvaizdis – dar ne viskas. Esi ne tik tai, ką apie tave žmonės girdi. Vis dėlto, pabrėžia jis, mums reikia suvokti, kad dabar informacinio karo frontas – ne Rusijoje, nes ten mes jau pralaimėjome, ir ne pačioje Lietuvoje, nes čia mes laimėjome. Informacinio karo frontas yra Vakaruose. „Jei norime, kad būtume saugi šalis ir prireikus NATO valstybės, ir ne tik, mus palaikytų, reikia rūpintis, ką mes jose komunikuojame. Kitų šalių valia mus ginti yra ne mažiau svarbu nei įsigyti tankų, nors to, žinoma, irgi reikia“, – neabejoja M. Katkus.

Premjerės tyla

Įvykių siužetas – vertas politinio trilerio. Penktadienį tuoj po 16 val. žurnalistas Edmundas Jakilaitis feisbuke trumpai ir aiškiai išdėsto pokyčius Vyriausybėje: „Ačiū Arvydui Anušauskui. Pažiūrėsime, kaip seksis Laurynui Kasčiūnui.“

Porą valandų, kol viešojoje erdvėje įsisiūbuoja spėlionės, kas vyksta, – spengianti tyla oficialiuosiuose valdžios informaciniuose šaltiniuose, nors tai ne tas atvejis ir nelaikas tylėti. Kai karas pašonėje ir valdantieji konservatoriai nuolat kartoja apie Lietuvai gresiantį pavojų, o dar ir padidintas budrumas, nes šalyje agresorėje kaip tik šiomis dienomis vyksta prezidento pseudorinkimai, staigus ne kurio kito, o krašto apsaugos ministro pakeitimas gali reikšti velniai žino ką.

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė nė neketina raminti, kad padidinto pavojaus Lietuvos saugumui nekilo, dėl ko būtų reikėję žaibiškai persiorientuoti nuo taikos meto krašto apsaugos ministro prie labiau tinkamo naujoms aplinkybėms.

Pagaliau Vyriausybė po 18 val. patvirtina: taip, gautas A. Anušausko atsistatydinimo prašymas. Premjerė tai pakomentuosianti pirmadienį. Suprask, darbo valandos baigėsi, o šventą dieną dirbti – nuodėmė?

Prezidentūra paviešina, kad šeštadienį A. Anušauskas pasiprašė priėmimo pas Prezidentą.

Kai kas piktinasi A. Anušausku, kad šis ne laiku ir ne vietoje atsistatydino, nebent nutiko kas, ko dar nežinome. Be to, jis dar ir pažeidžia valstybėje galiojančią procedūrą: ministras pirmininkas turi atnešti prezidentui teikimą atleisti ministrą iš pareigų, o ne pats ministras turi eiti pas prezidentą prašytis būti atleidžiamas.

Antra vertus, jei premjerė, bent jau taip galima manyti, neinformavo Prezidento apie gautą ne kurio kito, o krašto apsaugos ministro atsistatydinimo pareiškimą, tai bent jau jis pats negali Prezidento, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, kelioms dienoms palikti nežinioje.

Spėlionių maratonas tęsiasi visą penktadienio vakarą: premjerė ir A. Anušauskas tyli, į viešumą ištraukti Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovai tik spėlioja, nors Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas LRT ištaria vėliau kartosimą leitmotyvą apie didesnio tempo šioje srityje būtinybę esant tokiai įtemptai geopolitinei situacijai.

Valdančiosios koalicijos partneriai prisipažįsta nieko nežinoję apie tokias permainas, opozicija piktinasi.

Susitikimas: I. Šimonytė aiškino, kad krašto apsaugos ministras keičiamas siekiant šioje srityje veikti maksimaliai efektyviai per maksimaliai trumpą laiką, o G. Nausėda ragino nekelti santa barbarų į viešumą ir pasakyti Lietuvos žmonėms, ar valdantieji pajėgūs toliau dirbti.  / L. Balandžio / BNS nuotr.

Įtarimai korupcija

Šeštadienio rytas dar labiau įkaitina politinę situaciją valstybėje. Pagaliau amą atgauna I. Šimonytė. Feisbuke ji pareiškia, kad Lietuvos saugumo labui krašto apsaugos srityje reikia padaryti „dar daugiau ir greičiau“, o iš krašto apsaugos ministro šiuo metu tikimasi „maksimalaus įsitraukimo“. Pagaliau ji nuramina visuomenę, kad ministro pasitraukimas nesusijęs su „kaip nors staiga pakitusia Lietuvos nacionalinio saugumo būkle, pasikeitusiomis grėsmėmis ar kokiomis nors neigiamomis žiniomis apie ministerijos veiklą“.

Dar priduria apgailestaujanti, kad „šios informacijos nutekėjimas sukėlė įvairių spekuliacijų, kurių galėjo ir nebūti ir dalis kurių yra tiesiog išsigalvojimai“.

Žinoma, ir tai konservatoriams garbės nedaro, bet jei Vyriausybė būtų tą informaciją paskelbusi laiku, o premjerė pakomentavusi, jos pačios žodžiais tariant, įvairių spekuliacijų būtų išvengta.

Po susitikimo su Prezidentu A. Anušauskas perskaitė iš anksto pasirengtą tekstą, kuriame atskleidė tris naujus aspektus. Pirma, ačiū Dievui, valstybėje nekilę kokių naujų saugumo pavojų. Antra, ne jis pats sumanė atsistatydinti tokiu netinkamu momentu, o premjerė pasiūlė jam susikeisti su Seimo komiteto pirmininku (nesunku atspėti, kurio) postais. Tokios rokiruotės jis atsisakė. Tačiau į klausimą, ar premjerė nori, kad jis atsistatydintų, gavęs teigiamą atsakymą ir pasiūlymą tai padaryti nuo kitos savaitės, nedelsė, nors jokių priekaištų iki tol dėl kokių nors neįgyvendintų Vyriausybės programos punktų jam ir nebuvo išsakyta.

Reikia tikėtis, kad naujo ministro skyrimas netaps dar vienu premjerės ir Prezidento galių pasimatavimu, o pats ministras bus geresnis nei pirmtakas.

Tačiau, trečia, sprogimo efektą sukėlė A. Anušausko tezės, kad jis kovoja su korupcija, bet tokie Seime ne visi: jam „teko uždaryti duris kompanijoms“, kurios mėgino papirkinėti krašto apsaugos sistemos darbuotojus, tačiau jos „rado atviras duris pas kitus politikus“, o su kai kuriais ypač grubaus kišimosi į viešuosius pirkimus atvejais jam teko supažindinti ir teisėsaugą.

Sukonkretinti A. Anušauskas atsisakė. Tačiau į jo tezes sureagavusi Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pranešė šios Vyriausybės kadencijos metais nepradėjusi jokių tyrimų dėl galimai neskaidriai vykdytų viešųjų pirkimų Krašto apsaugos ministerijoje (KAM) ir iš jos negavusi jokios informacijos apie bandymus papirkti ministerijos darbuotojus, organizuojančius viešuosius pirkimus, ar jiems daromą spaudimą.

STT tėra iš KAM gavusi vieną informacinio pobūdžio raštą apie Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nario liberalo Raimundo Lopatos pateiktus klausimus ministerijai dėl organizuojamų viešųjų pirkimų, jis yra vertinamas.

Pats R. Lopata neneigia KAM teiravęsis dėl antidroninių sistemų tiekimo Ukrainai, nes jam kilo įtarimų, ar čia viskas skaidru. Apie tai jis yra paskelbęs ir viešai.

Pagaliau pirmiausia iš Prezidento patarėjo, o paskui ir paties Prezidento lūpų šeštadienį tapo aišku, kad A. Anušausko atleidimui prieštarauta nebus. Tačiau, pasak Gitano Nausėdos, Seimo NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas – tik „vienas iš kandidatų“ jį pakeisti.

Papiktino ir opoziciją

Ir sugebėk taip lygioje vietoje valstybės mastu sukelti chaosą. Reikia tikėtis, kad naujo ministro skyrimas netaps dar vienu premjerės ir Prezidento galių pasimatavimu, o pats ministras bus geresnis nei pirmtakas.

Tačiau nevykusi krašto apsaugos ministro rotacija jau padarė didžiulę žalą. Lietuvos visuomenės, tarptautinių partnerių ir mūsų valstybės nedraugų akyse pademonstruota, kad valstybės saugumo paslaptis turintys saugoti asmenys nemoka laikyti liežuvio už dantų, sukeltos abejonės dėl milijardus kainuojančių pirkimų krašto apsaugai skaidrumo ir apskritai dėl mūsų valstybės valdančiųjų gebėjimo deramai bendradarbiauti priimant svarbius sprendimus.

Padariniai pasireiškė jau pirmadienį: premjerė buvo pakvietusi partijų lyderius, verslo, profsąjungų atstovus į antrąjį susitikimą dėl gynybos finansavimo. Tačiau opozicija pranešė susitikime nedalyvausianti, nes krašto apsaugos ministro nėra, o, svarbiausia, neaišku, ar tie pinigai panaudojami skaidriai.

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga pareiškė pasitraukianti iš partijų susitarimo dėl gynybos, o partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis pridūrė, kad arba I. Šimonytė turi įrodyti, kad A. Anušauskas sakė netiesą, arba trauktis pati su visa Vyriausybe.

Socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė piktinosi, kad konservatoriai savo vidines kovas pavertė valstybės problema.

Tačiau piktinosi ir savi. Laisvės partija pareikalavo skubiai sušaukti koalicinę tarybą, nes, pasak jos pirmininkės Aušrinės Armonaitės, tai bendra Vyriausybė, tad ir atsakomybė bendra. Šios partijos atstovas, Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas feisbuke parašė: „Lietuvos saugumas tapo santykių aiškinimosi aikštele. Premjerės konfliktiškumas, įsisenėję Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko ir ministro nekalbadieniai ir net patyčios vainikavosi šios dienos įvykiais.“

Pirmadienį popietę paskelbtas ir TS-LKD frakcijos nuotolinis posėdis.

G. Nausėda taip pat pareiškė nerimaujantis dėl Vyriausybę pastaruoju metu ištikusio „emocinio nestabilumo“, susikirtimų tarp atskirų Vyriausybės narių, nesitarimo su koalicijos partneriais. „Manau, kad tai pirmiausia jų pačių interesas išsiaiškinti neaiškumus tarpusavyje, nekelti šitų santa barbarų į viešumą ir pasakyti Lietuvos žmonėms, ar jie pajėgūs toliau dirbti“, – pareiškė Prezidentas. Jo nuomone, dabar, kai liko keli mėnesiai iki Seimo rinkimų, ne laikas drastiškiems pokyčiams, bet, pasak jo, „tikrai nesame suinteresuoti naujomis emocinėmis bangomis kiekvieną savaitę“.

Prezidentas patikino ketinąs gilintis ir į A. Anušausko įtarimus dėl pirkimų krašto apsaugai skaidrumo, nors apgailestavo, kad šis pasidalijo savo abejonėmis tik dabar, o galėjo tą padaryti ir anksčiau.

Pirmas: dar kadencijos pradžioje konservatoriai ministro poste matė L. Kasčiūną. Tačiau, neoficialiomis žiniomis, jis netiko Prezidentui. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Koks buvo ministras?

Dėl nevykusios ministro atstatydinimo formos pasimetė ir esminis klausimas: ar A. Anušauskas – prastas krašto apsaugos ministras ir jį reikia keisti? Pirmadienį susitikusi su Prezidentu, I. Šimonytė pokyčių priežastimi nurodė, kad „dabar esame kitame etape, kai finansai kaip mana iš dangaus ant KAM nebekris“, o ambicijas saugumo srityje reikia įgyvendinti „maksimaliai efektyviai per maksimaliai trumpą laiką“. Ji pareiškė, kad viename svarbiausių darbų Seimo pavasario sesijoje – šaukimo į kariuomenę pertvarkoje, bandant sutelkti paramą – jai pritrūko A. Anušausko aktyvumo. Tokių pastangų reikia ir kuriant diviziją, kitais klausimais.

Verta prisiminti, kad A. Anušauskas nebuvo konservatorių pirmasis pasirinkimas ir formuojant Vyriausybę 2020-aisiais. Ir anuomet šiame poste jie matė L. Kasčiūną. Tačiau, neoficialiomis žiniomis, G. Nausėdai jo kandidatūra netiko, taip pat ir dėl to, kad jis kažkada buvo, švelniai tariant, ne ES entuziastas.

A. Anušausko vertinimai visuomenės ir kai kurių krašto apsaugos ekspertų, taip pat ir politikų akimis – kardinaliai skirtingi. Visuomenės apklausose jis – populiariausias valdančiosios daugumos atstovas, net patenkantis į populiariausių politikų trejetuką. Tačiau, primena visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius sociologas Vladas Gaidys, ir anksčiau krašto apsaugos ministrai buvo vertinami geriausiai. Kadencijoms einant į pabaigą, iš visų Vyriausybių šios srities ministrų tik Rasa Juknevičienė ir Juozas Olekas turėjo neigiamą vertinimų balansą. Beje, šis postas ir vienas stabiliausių Vyriausybėje.

A. Anušausko populiarumą dar padidino tai, kad kilus karui Ukrainoje krašto apsaugos ministras tapo matomiausiu. Dalį visuomenės žavi ir A. Anušausko aktyvumas socialiniuose tinkluose, nors kartais tai balansuoja net ant valstybės paslapties išdavimo ar bent jau politinės nuovokos ribos. Pavyzdžiui, pernai, kai po Valstybės gynimo tarybos posėdžio jis ištrimitavo Lietuvos ketinimus pirkti tankų, Generalinė prokuratūra net buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą, ar jis neišdavė įslaptintos informacijos. Nors verdiktas buvo jam palankus, bet ministrui patikimumo tokie atvejai neprideda. Drąsa nepavadinsi ir to, kad apie, jo manymu, galimai neskaidrius politikų užmojus krašto apsaugos pirkimuose jis prabilo tik stumiamas iš posto.

Nuolat išlįsdavusius nesutarimus su TS-LKD lyderiais dėl saugumo situacijos vertinimo A. Anušauskas labai aiškiai įvardijo ir savo kalboje po susitikimo su Prezidentu, pareiškęs, kad „visuomenei reikia ne institucinių kovų, įkyraus tarškėjimo apie „pasaulio pabaigos“ geopolitiką, bet realių veiksmų stiprinant mūsų valstybės gynybinę galią, tą pačią kariuomenę“.

Ne vienas komentatorius išsakė ir tokią poziciją: keisti krašto apsaugos ministrą – teisingas, bet pavėluotas sprendimas. Tačiau kažin ar labai racionalus premjerės siūlymas jam vietoj ministro posto siūlyti Seimo NSGK pirmininko kėdę. Jei ji taps laisva, t. y. jei L. Kasčiūnas taps ministru, net viešumoje matomi jųdviejų nesutarimai kažin ar padėtų siekti sprendimų greičio, nurodomo kaip oficiali ministro keitimo priežastis.

Vis dėlto įsukę tokį politinį šaršalą konservatoriai eilinį kartą įrodė, kad iš savo klaidų nepasimoko.

Ar L. Kasčiūnas, jei bus paskirtas, geriau vadovaus krašto apsaugai? Tikėtina, būtų greitesnis sprendimuose, iniciatyvesnis, geriau angliškai susišnekantis su NATO partneriais, o išmanymo šioje srityje vadovaudamas NSGK jis tikrai turi. Kai šiai Vyriausybei belikę aštuoni devyni mėnesiai, ko gero, logiškiausia ministrą pakeisti NSGK pirmininku ar kuriuo iš viceministrų.

Pats L. Kasčiūnas šeštadienį tikino su premjere šio klausimo neaptaręs, bet, jei sulauksiąs kvietimo užimti šias pareigas, tam pasiruošęs. Jei taptų ministru, savo esminiu tikslu jis įvardijo plačios visuotinės gynybos vizijos įtvirtinimą.

Sau įsimušti įvartį

Vis dėlto įsukę tokį politinį šaršalą konservatoriai eilinį kartą įrodė, kad iš savo klaidų nepasimoko. Pernai jie sukėlė chaosą, kai kilus savivaldybių čekiukų skandalui I. Šimonytė, užuot atsisakius su juo susijusių trijų ministrų, pareiškė, kad atsistatydins visa Vyriausybė, imta siūlyti net naujus Seimo rinkimus. Tačiau užmojai subliuško, premjerė persigalvojo.

I. Šimonytė kryžiumi guldavo už ministrus, net kilus skandalui bet kokia kaina juos stengdavosi išsaugoti, bet iš A. Anušausko nutarė atimti portfelį be didelių priekaištų jam ir įtikinamų argumentų. Jis bus antras po švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės, kuri pernai atsistatydino po čekiukų skandalo, pasikeitęs Vyriausybės narys.

Pagarbiai skaitytis su koalicijos partneriais ir po daugybės lėkščių daužymo, atrodo, konservatoriai taip ir neišmoks. Kaip ir viešosios komunikacijos, nes viena yra demonstruoti sąmojį feisbuke, kita – profesionaliai informuoti visuomenę. Kodėl konservatoriai arba neturi, arba neklauso šios srities specialistų, taip ir lieka mįslė.

Dar vienas klausimas: ar krašto apsaugos ministro pakeitimas – pokyčių visų laikų pačioje tvariausioje Vyriausybėje pabaiga? G. Nausėda šeštadienį pareiškė, kad padarė klaidą paskirdamas G. Jakštą švietimo, mokslo ir sporto ministru. Premjerė patvirtino, kad kritikos dėl vienuoliktokų tarpinių patikrinimų sulaukęs ministras penktadienį jai įteikė atsistatydinimo prašymą. Tačiau, pasak jos, prie šio klausimo bus grįžta vėliau, o sprendimas priklausys nuo to, kaip jam pavyks susitvarkyti su šia situacija.

Rinkimai brangsta

Kaip suvaldyti procesus, kad konkuruotų idėjos, o ne vis brangstantys pinigai? O gal, atvirkščiai, jau viskas taip suvaržyta, kad nematyti, jog vyksta rinkimai?

Atsakymų „Kauno diena“ ieško su Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros docente dr. Ingrida Unikaite-Jakuntavičiene, ką tik su kolega Mindaugu Jurkynu išleidusia mokslo studiją „Politinės partijos Lietuvoje: rinkimai, lyderiai ir finansavimas“.

– Ar galima šiandien laimėti rinkimus be didelių pinigų, su kelių tūkstančių eurų biudžetu?

– Pinigai nėra vienintelis faktorius, nulemiantis rinkimų rezultatus, bet tikrai vienas iš svarbesnių. Ypač jie turi įtakos rinkimuose, kuriuose yra daugiau besivaržančiųjų, be to, priklauso ir nuo institucijos ar pareigybės, dėl kurios konkuruojama.

Pavyzdžiui, savivaldos rinkimuose pastebimas didelis perrenkamumas, merai ilgalaikiai, valdančios daugumos tarybose taip pat neretai užsibūna ilgesnį laiką. Čia politikai arčiausiai žmonių, jie pažįstami rinkėjams, be to, vietos valdžia sprendžia daug ūkinių klausimų, tad savivaldybių rinkimuose gyventojai vertina konkretų žmogų, jo nuveiktus darbus. Šiuose rinkimuose pinigai ne patys svarbiausi. Bet tai savivaldos specifika.

Nacionaliniuose rinkimuose, kur konkurencija dažnu atveju didesnė, o valdžia toliau nuo rinkėjo, kandidatai mažiau pažįstami rinkėjams, jau vien tam, kad būtum pamatytas, reikia lėšų, ypač šiuo metu, kai persikraustome iš tiesioginės bendravimo erdvės į nuotolinę, įvairius medijos ir kitus kanalus. Sukurti ir pagaminti reklaminę medžiagą pinigų reikia daugiau, nei surengti tiesioginius susitikimus, kurių taip pat vyksta, tik rečiau nei anksčiau.

Sunku pasakyti, kiek eurų minimaliai reikia pasiekti gerų rezultatų rinkimuose, nes galima išsiversti su mažesne suma, jei užimi tam tikras pareigas, kuriose esi labiau matomas, tad pinigų reikia konkrečių rinkiminių idėjų sklaidai, bet ne pačiam prisistatyti. Su mažesnėmis išlaidomis lengviau laimėti rinkimus gali ir žinomi žmonės ar išpopuliarėję kokiose sudėtingose situacijose.

Faktas: pasak I. Unikaitės-Jakuntavičienės, Lietuva atitinka partijų finansavimo pasaulines demokratinių šalių tendencijas: einama kontrolės, įvairių ribojimų griežtinimo pusėn. / J. Petronio nuotr.

– Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, 2020 m. Seimo rinkimų kampanijos dalyviai išleido per 9,1 mln. eurų, 2016 m. – beveik 8 mln. Kiekvieni rinkimai vis brangesni ir ne tik infliacijos procentu. Kaip suvaldyti rinkimų brangimą, kad konkuruotų idėjos, o ne pinigai?

– Pinigų poreikis labai priklauso nuo partijos dydžio, požiūrio, ko jos norėtų ir kiek galėtų sau leisti. Tarprinkiminiu laikotarpiu jos išleidžia mažiau – lėšų reikia organizaciniam aparatui išlaikyti, palaikyti ryšius tarp skyrių. O bet kurių rinkimų metais ir jiems artėjant atsiranda daug parengiamųjų veiklų, kai kurių viešai nė nesimato. Pavyzdžiui, rengiantis rinkimams vyksta konsultacijos, mokymai.

Žinoma, didėja ir reklamos, kitų prekių ir paslaugų kainos. Bet ir galimybės partijoms suteikiamos vis didesnės, nes kiekvienais metais leidžiamos politinei kampanijai aukoti sumos auga. Pavyzdžiui, 2015 m. maksimali fizinio asmens auka galėjo būti 7 150 eurų, o šiemet – 20 180, leistinas kandidato aukos savo politinei kampanijai finansuoti dydis paaugo nuo 14 300 iki 40 360 eurų.

Valstybės bando suvaldyti rinkiminių kampanijų brangimą tam tikrais reklamų apribojimais, reglamentuoja jų įkainius rinkimų kampanijos metu. Kai kur ribojami kažkurie reklamos kanalai, ypač reikalaujantys didesnių išlaidų, pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse būdavo leidžiama skelbti tik tam tikrą kiekį reklamos televizijoje.

– O kaip bandoma suvaldyti rinkimų kampanijos išlaidų augimą Lietuvoje?

– Tai irgi bandoma daryti. Pavyzdžiui, uždrausta teikti dovanas rinkėjams. Nors suvenyrai būdavo ir nedideli, bet ko tik nedovanodavo partijos, ir taip didėjo išlaidos. Anksčiau politikai rinkimų kampanijos metu organizuodavo didelius renginius, susibūrimus su koncertais, vaišėmis po jų. Paskui ir teismuose aiškintasi, kas kam kiek sumokėjo, kas ne.

Buvo ir keistų apribojimų: vienu laikotarpiu apribota išorinė reklama, draudžiami tam tikri jos formatai ar vietos, kur ji gali būti skelbiama, nors ji ir mažiau kainuoja nei, pavyzdžiui, televizijoje. Bet paskui susivokta, kad kai jau tiek viskas apribota, nelabai matyti, kad vyksta rinkimai, o reklama suaktyvina tą laikotarpį, suteikia rinkėjams galimybių bent jau atpažinti kandidatus. Žmonės sako, kad kai daugiau juos matai, net jei tik veidus ir pavardes, tai paskatina pasidomėti, kas čia siekia būti išrinkti, ką jie siūlo.

Tad nors išlaidų rinkimams augimą bandoma kiek sumažinti per reklamos priemonių ribojimus, reikia apgalvoti, kas tikrai nereikalinga, nes reklamos reikia dėl informacijos sklaidos.

77 proc. lėšų – iš valstybės

– Tai ar, jūsų vertinimu, partijų ir rinkiminių kampanijų finansavimo reglamentavimą reiktų griežtinti, ar laisvinti?

– Manau, einame griežtesnio modelio link. Reglamentavimų kaip ir nemažai, ypač dėl paramos skaidrumo, stebima, iš kokių šaltinių ateina lėšos.

Bet partijos atranda, kaip ribojimus apeiti. Pavyzdžiui, kai buvo uždrausta juridiniams asmenims remti partijas, kai kuriuose aukotojų lapuose visos fizinių asmenų aukos būdavo vienodos – siekiančios tą maksimalią leistiną sumą, kai dar nereikia identifikuoti aukotojo. Bet vis atsiranda nauji patikrinimai ir ribojimai, tad apeinant reikalavimus bandomas gauti lėšas legalizuoti vis sudėtingiau.

Laisvinti galiojančią tvarką vertėtų nebent tam, kad atsirastų įvairesnių galimybių. Politinės partijos atsirado, kad skatintų daugiau žmonių dalyvauti politiniuose procesuose per narystę jose ar savanorystę. Vertinant iš demokratijos perspektyvos, žiūrint į partijas kaip į žmones atstovaujančias institucijas, dabartinės tendencijos, ir ne tik Lietuvoje, nėra ta kryptimi. Susirūpinus dėl finansavimo skaidrumo partijas uždrausta remti juridiniams asmenims, bet jos gauna nuolatinę paramą iš valstybės biudžeto per subsidijas. Tačiau tada jos pradeda mažiau rūpintis savo narių gausinimu, rėmėjų tinklu. Mažiau paskatų ir eiliniams nariams dalyvauti regioninėse veiklose, nes partijos tampa labiau centralizuotos, daugiau veiksmų vyksta jų centriniuose organuose, jie įgyja daugiau galios. O dėmesys artimesniam santykiui su rėmėjais mažėja.

Anksčiau politikai rinkimų kampanijos metu organizuodavo didelius renginius su koncertais, vaišėmis po jų. Paskui ir teismuose aiškintasi, kas kam kiek sumokėjo, kas ne.

Tai trūkumas, bet čia lemia, kam teiksime prioritetą: ar mums svarbiau skaidrumas, bandyti sukurti kiek įmanoma efektyvesnius kontrolės ir ribojimų mechanizmus, ar skatinti glaudesnį partijų ryšį su žmonėmis.

Ir kitose šalyse tendencijos tokios pačios: kai gauna nuolatinę paramą iš valstybės, partijos tampa uždaresnės. Dar vienas trūkumas – naujoms partijoms sunkiau konkuruoti su senesnėmis, turinčiomis stabilų valstybės finansavimą.

– Valstybė pernai partijoms skyrė 5,8 mln. Mokslo studijoje teigiate, kad šios dotacijos sudaro net 77 proc. partijų biudžeto, iš gyventojų savanoriškai skiriamos 1 proc. dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalies susidaro dar 11,8 proc. ir tik 7 proc. – nario mokestis, 4,3 – kitos partijų užsidirbtos lėšos. Ar tokia didelė valstybės lėšų proporcija yra gerai?

– Lietuvoje valstybės dalis partijų biudžetuose santykinai didėja. Kitose šalyse yra įvairiausių finansavimo variantų: kai kur skiriama lėšų daugiau, kai kur – tik rinkimų kampanijų laikotarpiu, kai kur nemažą dalį sudaro nario mokesčiai, leidžiama kad ir nedidelė juridinių asmenų parama. Daug metų veikiančios partijos Vakarų valstybėse turi ir kitokių pajamų šaltinių, pavyzdžiui, iš turimo nekilnojamojo turto ar kitų veiklų, tarkim, leidybos.

– Ar reiktų mažinti kartelę, nuo kurios partijoms skiriamos dotacijos? Dabar jos skiriamos per praėjusius Seimo, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento (EP) rinkimus 2 proc. barjerą perkopusioms partijoms. Vienas šiuose rinkimuose gautas balsas partijai atnešė kiek daugiau nei pusę euro. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pernai iš valstybės gavo beveik 1,6 mln. eurų, o vienuolika iš 23 tuomet registruotų partijų – nė euro. Ar tai nediskriminuoja mažesnių partijų? Antra vertus, kaip pastebite studijoje, naujos partijos sugeba net būti tarp rinkimų favoritų.

– Manau, slenkstis parinktas gerai. Jei partija sugeba surinkti bent tokį procentą balsų, vadinasi, yra gyvybingesnė nei tos, kurios ir to nepelno.

O prie naujų partijų sėkmės Lietuvoje prisideda ne tik pinigai, bet ir rinkėjų įprotis balsuoti už naujas politines jėgas. Pirmą nepriklausomybės dešimtmetį pakaitomis balsavę už dvi didžiąsias kairės ir dešinės jėgas, maždaug nuo 2000-ųjų, kai atsirado naujos į politinį centrą orientuotos partijos, rinkėjai pamėgo naujus gelbėtojus ar naujas politines jėgas, yra gana daug nepastovių balsuotojų, kurie kiekvienus rinkimus renkasi vis kitas. Taip išrenkamos visiškai naujos ar ligi tol paraštėse buvusios partijos, sugebėjusios pritraukti žinomesnius asmenis, pasiūlyti idėjų, kurios žmonėms surezonuoja, atitinka jų lūkestį ar viltį, kad bus kas naujo. Štai pastaruosiuose Seimo rinkimuose jaunimas atrado Laisvės partiją, kuri patraukė ir savo moderniomis komunikacinėmis priemonėmis.

Daugiausia – reklamai

– Kam partijos daugiausia leidžia pinigus? Pavyzdžiui, skelbta, kad iš 9,1 mln. eurų 7,7 mln. praėjusiuose Seimo rinkimuose partijos išleido reklamai.

– Apie 70 proc. ir daugiau lėšų tenka reklamai ir agitacijai politinių kampanijų metu. Kitkas – partijos aparato išlaikymui, ūkio išlaidoms.

– Partijos disponuoja nemažomis sumomis. Gal tarp rinkimų jas investuoja, kad dar kiek paaugintų?

– Pastebėjau, kad partijos turi daugiau paskolų, nei investuoja turimas lėšas.

– Ar atskirų partijų finansų valdymas skiriasi tik sumomis, ar yra kokių specifinių skirtumų?

– Nors partijos turi skirtingas pinigų sumas, bet proporciškai išlaidų tendencijos panašios. O mažos partijos praktiškai visai nieko neturi.

– Tai kuri Lietuvos partija turtingiausia?

– Tai keičiasi priklausomai nuo to, kuri laimi rinkimus ir gauna didžiausias valstybės dotacijas.

Reiktų griežtesnės kontrolės?

– 2011 m. juridiniams asmenims uždraudus remti partijas baimintasi, kad tai bus daroma nelegaliai. Taip, nutiko didžiulis „MG Baltic“ politinės korupcijos skandalas, bet masiškai, kaip kad buvo prognozuota, tokie dalykai nevyksta. Ar, jūsų manymu, dar reiktų ką padaryti partijų finansavimo kontrolei sugriežtinti?

– Gal ir nėra didelių bėdų dėl kontrolės. Ar dar yra landų? Pavyzdžiui, partijų negali remti įmonės, bet būna, kad kaip fiziniai asmenys jas pakankamai nemažomis sumomis remia įmonių vadovai, svarbesnes pareigas užimantys asmenys.

Po kiekvieno pakeitimo partijos atrasdavo, kaip jį apeiti, ir vėl kildavo poreikis keisti reguliavimą.

Po kiekvieno pakeitimo partijos atrasdavo, kaip jį apeiti, ir vėl kildavo poreikis keisti reguliavimą. Iš pradžių buvo sudėtingiau kontroliuoti lėšų apskaitymą, o dabar, kai viskas daugiau elektroninėje erdvėje, geriau ir greičiau galima įžvelgti kokius neatitikimus, pavyzdžiui, labai lengvai galima palyginti reklamos įkainius.

– Ar įmanoma misija sukontroliuoti naujas politinės reklamos formas beribiuose socialiniuose tinkluose? Vieniems koks įrašas atrodo reklama, kitiems – ne.

– Tai probleminė sritis. Bet galbūt yra ir technologijos, mechanizmai, kaip stebėti šiuos procesus.

– Baimintasi, kad partijoms leisti steigti analitiniai centrai gali tapti landa finansuoti partijas apeinant reikalavimus.

– Taip, partijos jau pristeigė tokių centrų. Bet jie taip pat turi teikti finansines ataskaitas, tad bus matyti, ar viskas daroma tinkamai.

– Dabar savivaldybių, EP rinkimuose dalyvauja ir politiniai komitetai. Ar, kaip kai kas kritikuoja, jų finansavimo ir kontrolės modelis nėra diskriminacinis partijų atžvilgiu?

– Daromais pakeitimais stengiamasi suvienodinti sąlygas.

– Ar Lietuva kuriose nors srityse iškrenta iš partijų finansavimo europinių, pasaulinių demokratinių šalių tendencijų?

– Manau, jas atitinkame ir einame ta pačia linkme – kontrolės, įvairių ribojimų griežtinimo.

Kažkada pradėjome kurti savo sistemą stebėdami, kaip tai reglamentuota Kanadoje, dabar pasižiūrime, kur yra sėkmingų pavyzdžių, ir vis padarome pakeitimų.

– Tai kiek kainuos rinkimai dar po dešimties, penkiolikos metų?

– Atsiranda naujų galimybių, ieškoma profesionalesnių sprendimų, naudojamasi marketingu, duomenų analize, o tada atsiranda poreikis apklausoms, ir visa tai kainuoja. Bet dažnai partijos deklaruoja, kad turi specialistų iš vidaus, ir jei jie atliks šį darbą, tai gali sumažinti išlaidas.

Vis dėlto JAV, kitose šalyse rinkimai tik brangsta. Tad, manau, ir Lietuvoje jie gali ir dar brangti.

Partijų pinigai

• 2020 m. Seimo rinkimų kampanijos dalyviai išleido per 9,1 mln. eurų, 2016 m. – beveik 8 mln.

• Valstybės dotacijos sudaro net 77 proc. partijų pajamų, iš gyventojų savanoriškai skiriamos 1 proc. dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalies susidaro dar 11,8 proc. ir tik 7 proc. – nario mokestis, 4,3 proc. – kitos partijų užsidirbtos lėšos.

• Apie 70 proc. ir daugiau lėšų tenka reklamai ir agitacijai politinių kampanijų metu. Kitkas – partijos aparato išlaikymui, ūkio išlaidoms.

• Valstybė pernai partijoms skyrė 5,8 mln. TS-LKD gavo beveik 1,6 mln. eurų, o vienuolika iš 23 tuomet registruotų partijų – nė euro.

• 2015 m. maksimali fizinio asmens auka galėjo būti 7 150 eurų, o šiemet – 20 180, leistinas kandidato aukos savo politinei kampanijai finansuoti dydis paaugo nuo 14 300 iki 40 360 eurų.

Šaltinis: I. Unikaitės-Jakuntavičienės ir VRK duomenys