– Kaip jaučiatės „Kino pavasaryje“? Gal spėjote ir pats keletą filmų pamatyti?

– Labai džiaugiuosi, kad esu čia. Paryžiuje labai daug girdėjau kalbant apie šį festivalį. Deja, laikas spaudžia. Kol kas Vilniuje mačiau tik kino ekranus ir viešbučio kambarį. Bet tikiuosi, kad galėsiu greitai šiek tiek pasivaikščioti po Vilnių.

– Žiuri narė Kathleen McInnis sakė, kad tokie mažesni kino festivaliai, kaip „Kino pavasaris“, yra nukreipti į auditoriją ir tai puiki galimybė kino kūrėjams pasiekti žiūrovą. Žinau, kad dalyvavote susitikime su žiūrovais. Kokios buvo jų reakcijos?

– Po filmo peržiūros vyko diskusija su žiūrovais. Keli žmonės salėje reiškė savo nuomonę, klausinėjo. Įvertinau tai, kad diskusija su žiūrovais buvo aukšto lygio. Mane paveikė būtent tai, kad žiūrovai pajuto labai subtilius filmo niuansus. Kinas yra labai galingas, turi didelę įtaką. Matote, man nepavyksta kalbėti jūsų kalba, jūs nesuprantate mano kalbos, bet vis dėlto per filmą man pavyksta su jumis komunikuoti.

– Kokius niuansus pajuto žiūrovai?

– Visų pirma, nustebau, kad žiūrovai gerai žino Marguerite Duras. Kai kurie netgi geriau nei tam tikra Prancūzijos publika. Man taip pat pasirodė, kad filmo tema – Antrasis pasaulinis karas, deportacija, okupacija – buvo ir dar yra svarbi jūsų žiūrovams.

– Lietuvoje Prancūziją matome kaip labai didelius reikalavimus kultūrai keliančią šalį. Ar sunku įtikti prancūzams savo filmais?

– Dažnai, kalbant apie publiką, kalbama apie masę, bet užmirštama, kad publiką sudaro asmenybės, individualybės. Kalbama apie tos didelės publikos poreikius, bet iš tiesų mes nežinome, kas yra ta masė. Jei kalbėtume atvirai, iš tikrųjų lyderis ir Prancūzijoje yra komercinis kinas, amerikietiški filmai.

Vis dėlto aš niekada nesilioviau vaizduoti savo filmuose labai gilių, subtilių jausmų, galvodamas, kad jei tai man daro poveikį, mane tai veikia, tai kodėl kitam tai neturėtų daryti poveikio. Mase negalima pasitikėti, bet į žmogų, individualybę mes galime sudėti visas viltis. Baigsiu tuo, kad filmas, kuris pasirodė Prancūzijoje sausio pabaigoje, turėjo didelį pasisekimą. Tai ir įrodo, kad dažnai mes masę laikome kažkokiais idiotais, nors taip nėra.

– Ar matote vieną specifinį žiūrovą ir jam kuriate filmą?

– Manau, kad visada kalbame apie kitą „save patį“. Net ir jūs: kai vedate radijo laidas apie kasdienius įvykius, matote visumą, bet tą visumą perteikiate per save.

– Filmas yra pastatytas pagal M. Duras knygą. Kodėl pasirinkote šią istoriją?

– Yra du atsakymai. Pirmas – faktinis, kad man buvo pasiūlytas užsakymas kurti tokį filmą. Bet tikrasis atsakymas tas, kad šią knygą aš skaičiau prieš daugelį metų – man buvo apie dvidešimt metų, kai ji buvo išleista. Knyga mane labai sukrėtė, nes joje atpažinau tai, ką išgyvenau savo vaikystėje. Būtent per santykius su savo tėvu, nes mano tėvas buvo kaip vienas iš M. Duras knygos personažų. Jis buvo būtent tas žmogus, kuris visą savo gyvenimą laukė sugrįžtant savo tėvų ir savo jaunesnio brolio.

Labiausiai stebinantis dalykas, kuris mums atskleidžia, kas yra skausmas, tas, kad net sužinojęs, jog artimieji negrįš, jis toliau jų laukė. Kai pirmą kartą perskaičiau M. Duras „Skausmą“, atpažinau būtent tą jausmą. Kai man pasiūlė adaptuoti romaną kine, buvau sukrėstas ir iš karto sutikau.

– Ar buvo sunku statyti filmą pagal knygą, kuri palietė taip asmeniškai?

– Žinote, nuėję pas psichoterapeutą, kalbate apie savo problemas, jums nuo to palengvėja. Taigi tai yra puiki galimybė, nes ištransliuojate tai į išorę, susikaunate su savo vidiniais demonais.

– Filmas buvo kaip terapija?

– Taip, truputėlį terapija. Bet tai buvo ne pats įdomiausias dalykas, nes filmus mes kuriame ir kitiems.

– Teko skaityti, kad knyga sulaukė kontroversiškų reakcijų. Ar tai tiesa?

– Taip. Prologe M. Duras sako, kad knyga yra jos dienoraštis, kurį ji rašė 1945 m. Vėliau, jį suradusi, nieko nekeitė. Vyko polemika, nes kiti sakė, kad ji 1980 m. viską perrašė. Kadangi tai iš dalies autobiografinis pasakojimas, kilo diskusijos, ar tai tikrai autobiografinė knyga, kiek pakeista, o kiek tikra.

Jei lygintume su tikrąja biografija, ką M. Duras veikė tuo metu, pamatytume didžiulį skirtumą. Tai reiškia, kad jei ji nusprendė kažką sukurti, išgalvoti, vadinasi, norėdama komunikuoti su mumis, skaitytojais, nusprendė pasirinkti fikciją. Būtent per fikciją, per vaizduotę jūs galite pasiekti žmogaus širdį. Tam tikra prasme, norint papasakoti teisybę, kartais yra teisinga meluoti.

– Prieš pradėdamas režisuoti filmą, kiek ieškojote biografinių faktų, kiek gilinotės į šią asmenybę?

– Aš norėjau adaptuoti tai, ką ji parašė, o ne kurti biografinį filmą. Nors turėjau įkūnyti personažus, vis tiek domėjausi jos biografija, ir tie faktai man buvo tarsi galinis veidrodėlis.

– Kas buvo sunkiausia statant filmą pagal romaną?

– Sunkiausia buvo perteikti M. Duras kūrinio muzikos kvapą. Be to, tai labai intymus pasakojimas. Kartu tai ir epinis istorinis pasakojimas. Tam tikra prasme vidinis gyvenimas eina per istorinius sukrėtimus. Sunkiausia ir subtiliausia buvo rasti sąsają tarp vidinio gyvenimo ir to, kas vyko išorėje. Tai – labai intymus filmas ir kartu labai vaizdingas, tarsi spektaklis.

– Tai – ne pirmas jūsų filmas, kuriame vaidina aktorė Melanie Thierry.

– Taip, prieš tai buvau sukūręs vieną filmą su ja. „Skausme“ ji sukūrė išskirtinį vaidmenį. Ji niekada neapgaudinėja, nevaidina – ji tiesiog egzistuoja šiame filme. Režisieriui tai nuostabu, nes jis kartais mintyse turi neįtikėtinų mizanscenų, o M. Thierry – aktorė, kuri viską įgyvendina.

– Ar tai, kad ji anksčiau vaidino jūsų filme, padėjo geriau parengti šį vaidmenį?

– Manau, kad tikrai padėjo. Mes suprasdavome vienas kitą iš žvilgsnio. Užtekdavo tiesiog parodyti nedidelius gestus, ir ji iš karto mane suprasdavo.

– Filmas – apie labai jautrią temą. Veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais. Ar prancūzų režisieriai dažnai renkasi šią temą?

– Tai, kas įvyko Prancūzijoje, išgyventa trauma nesiliovė veikusi daugelio prancūzų kartų. Ir dabar nacių judėjimas gana stipriai reiškiasi Prancūzijoje. Toje epochoje buvusi situacija buvo beveik civilinis karas, nes prancūzai skundė vieni kitus. Tuo metu Prancūziją valdė kraštutiniai dešinieji. Apie tai nebekalbama, nes galvojama, kad tuo metu viską valdė vokiečiai.

Žinote, būtų žuvę ir būtų buvę nužudyta mažiau prancūzų žydų, jei prancūzai nebūtų žudę ir nebūtų kolaboravę su tuometine valdžia. Taip pat buvo išžudyti ir ištisi prancūzų kaimai. Manau, kad mes niekada nesiliovėme apie tai kalbėję. Pažiūrėkite, kiek amerikiečių filmų buvo sukurta apie Vietnamo karą.

– Vadinasi, menininkai kuria filmus apie Antrąjį pasaulinį karą, kad kalbėtų apie tai, apie ką visuomenėje nekalbama?

– Taip. Visur yra ženklų, kurie sako – atsargiai, tai, kas įvyko prieš 80 metų, nėra tik praeitis, tai nėra tik istorijos vadovėliuose. Tai vėl gali tapti realybe, kurią bet kuri tauta gali kitą dieną išgyventi. Deja, ši tema aktuali.

– Ar kalbėdamas apie tai, apie ką visuomenėje nekalbama, nebijote nukentėti?

– Nežinau, kokia situacija pas jus, bet aš sau asmeniškai nekėliau klausimų, kaip būsiu priimtas, ką apie mane žmonės pasakys. Jeigu jaučiu, kad turiu apie tai kalbėti, tai ir sakau. Jei pasigilintumėte į fašistų, nacistų kalbas XX a. 4-ajame dešimtmetyje, pamatytumėte, kad dabartinių kraštutinių radikalių dešiniųjų kalbose – analogiškos frazės. Tai – siaubinga.

Todėl manau, kad viskas, kas gali padėti sukurti jausmą ar mintį žiūrovo sieloje, viskas, kas jam gali duoti ginklų susikurti nuomonei apie savo aplinką, nėra nenaudinga. Priešingai – tai turi reikšmę ir prasmę.

– Pasakojote, kad prancūzų žiūrovai labiau renkasi amerikietišką, komercinį kiną. Ką kuria režisieriai Prancūzijoje?

– Sakiau, kad Prancūzijos publika mėgsta amerikiečių filmus, veiksmo filmus. Vis dėlto Prancūzijoje yra išlikusi salelė, kur autorinis kinas gali pasiekti žiūrovų širdis. Taigi Prancūzijoje dar galima paveikti žmones per subtilius siužetus ir sunkesnes temas. Be to, kitaip aš liaučiausi dirbęs, daryčiau ką kita.

– Išleidote daug knygų vaikams. Iš kur toks produktyvumas?

– Tai mano svajonių darbas – rašyti knygas vaikams. Gal iš noro rašyti ir kyla tas produktyvumas.

– O gal ir skaitytojai neduoda ramybės?

– Būna ir taip. Turiu kelis tokius skaitytojus. Pavyzdžiui, jei prieš savaitę pasirodė nauja „Domo ir Tomo“ knyga, po savaitės jie man rašo ir klausia, kada bus dar naujesnė. Taigi taip, prie to prisideda ir skaitytojai.

– Ar lengvai sukuriate naujas istorijas?

– Lengvai. Turiu tris įkvėpimo šaltinius. Pats svarbiausias – knygų skaitymas. Perskaitytos knygos daro įtaką mano būsimoms knygoms. Svarbus ir bendravimas su skaitytojais per knygų pristatymus, jie suteikia man idėjų. Dar vienas šaltinis – grįžimas mintimis į savo vaikystę. Galvoje turiu laiko mašiną, grįžtų į vaikystę ir pagalvoju, kas man tuo metu patiko – kokios knygos, temos ir pan.

– O kas patiko?

– Man patiko detektyvai. Todėl ir atsirado „Domas ir Tomas“.

– Ar teko kada pritaikyti skaitytojų pasiūlytą idėją?

– Teko. Dar šiais metais, gal rudenį, pasirodys naują knyga, naujausia „Domo ir Tomo“ dalis. Tai skaitytojai man papasakojo, apie ką turi būti ši dalis. Aš pasirinkau tą idėją, ji man tiko.

– Kaip atsirado „Domas ir Tomas“?

– Iš mano vaikystės. Aš ir esu Tomas, tai galima pastebėti pažiūrėjus į viršelį. Knygos veikėjo Tomo sudėjimas – kaip mano. Jei pasisuktų šonu, jo nesimatytų. Domas yra mano trijų vaikystės draugų prototipas. Jie labai gerai mokėsi, o kai su kuriuo nors sėdėdavau viename suole, gerai mokiausi ir aš. Taigi Tomas truputį plevėsa, rašo eilėraščius, o Domas rimtuolis.

– Kodėl nusprendėte rašyti vaikams?

– Nieko naujo nepasakysiu. Visą gyvenimą labai mylėjau vaikus. Augau Palangoje, daug laiko leisdavau su savo pussesere, kuri už mane gerokai jaunesnė. Taip ir atsirado meilė vaikams, kartu skaitydavome knygas, mokykloje vis rašydavau eilėraščius, važinėjau po filologinius konkursus visoje Lietuvoje. Taigi meilė vaikams ir kūryba visada buvo šalia viena kitos.

Vieną kartą mano bičiulis rašytojas Vytautas V. Landsbergis pasiūlė pabandyti ir parašyti vaikams. Aš pabandžiau ir tai buvo mano pirmoji knyga – „Apie raganą Šiokiątokią“. Taip rašiau ir toliau.

– Kai kurie teigia, kad, norint kurti vaikams, reikia rašyti savo vidiniam vaikui. Ar pritariate?

– Iš tiesų, vienam padeda rašymas vidiniam vaikui. Kitas gal rašo skaitytojui, jam taip pat puikiai sekasi. Mano atveju, stengiuosi rašyti šiuolaikiniam vaikui. Dėl to ir skaitau kuo daugiau šiuolaikinės vaikų literatūros.

– Ką jums suteikia rašymas vaikams?

– Rašymas vaikams yra darbas, suteikiantis puikių emocijų, duodantis susitikimus su skaitytojais. Taip pat tai leidžia man pragyventi, išlaikyti šeimą.

– Ko reikia gerai vaikų knygai?

Vaikas neturi būti nei išaukštintas, nei per daug nužeminamas, neva jam galima banaliai eiliuoti.

– Gerai vaikų knygai reikia tinkamo autoriaus požiūrio į vaiką. Vaikas neturi būti nei išaukštintas, nei per daug nužeminamas, neva jam galima banaliai eiliuoti. Mano knygas apie „Domą ir Tomą“ galima pavadinti populiariąja vaikų literatūra, bet manau, kad reikia ir tokių, ypač jei jos derinamos su rimtesne vaikų literatūra.

– O kaip su pamokymais vaikų knygose?

– Nežinau, manau, kad atvira didaktika knygoje vaikui nepatiks. Tos didaktikos jis gauna ir iš kitur – tėvų, senelių, mokykloje ir darželyje. Didaktika knygose galėtų būti užslėpta. Galbūt didaktika galima pavadinti knygos pagrindinę mintį. Kad kai vaikas tokią knygą perskaitytų, jis pasidarytų savo išvadas, prisitaikytų tai savo poelgiams. Didaktika tikrai neturi būti tiesioginė, nes vaikas gali norėti tokią knygą dėti į šalį.

– Ar tenka susidurti su požiūriu, kad vaikų literatūra nėra lygiavertė suaugusiųjų literatūrai?

– Tenka su tuo susidurti. Kas blogiausia, kad tokį požiūrį turi žmonės, patys auginantys vaikus. Tai būtų pateisinama, jei žmogus neturėtų vaikų ir jam pastarųjų pasaulėžiūra būtų svetima. Yra rašytojų, kuriančių suaugusiems, gavusių premijų ir pan., kurie teigia, kad vaikų rašytojui reikia priaugti iki rašymo suaugusiems. Manau, kad yra atvirkščiai ir reikia priaugti iki gebėjimo rašyti vaikams. Gal čia kažkiek iškėliau save, bet ne tik save, o ir visus kitus vaikų rašytojus.

Anot jo, ir Suomijoje, organizuojant šimtmečio minėjimą, buvo daug įtarumo, tačiau galiausiai sprendimus buvo leista priimti patiems piliečiams.

– Knygą „Suomijos istorija“ parašėte 2006-aisiais. Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie Suomijos istoriją – juk istoriniai įvykiai nepasikeitė? Ar norėjote atskleisti kitokį požiūrį?

– Kiekviena karta turi iš naujo parašyti savo istoriją. Atliekami nauji istoriniai tyrimai, todėl istorinė perspektyva, mums labiau žengiant į ateitį, keičiasi. Suomija į Europos Sąjungą (ES) įstojo 1995 m., o visą XX a. išgyvenome kaip nepriklausoma valstybė, todėl buvo daug priežasčių pasižiūrėti į Suomijos istoriją: nuo XII-ojo iki XXI-ojo amžiaus.

– Skaitydama jūsų knygą pastebėjau, kad daug dėmesio skiriate technologiniams Suomijos pasiekimams. Kiek tai įprasta apžvelgiant visą šalies istoriją?

– Tai buvo svarbu. Mano pagrindinė mintis – Suomija susiformavo ir iš vidinių išteklių, ir iš technologijų, ir iš prekybos, o tai leido mūsų šaliai užmegzti ryšius su kitomis šalimis. Technologijų diegimas padėjo Suomijai tapti šiuolaikinės visuomenės dalimi. Ypač technologijos padėjo racionalizuoti ir pagerinti miškų eksploataciją.

– Taip pat telekomunikacijos?

– Žinoma. Telekomunikacijos ir kitos komunikacinės technologijos taip pat labai svarbios. Tai, kaip valstybės vystosi kaip politiniai vienetai, priklauso nuo trijų dalykų. Pirmiausia, nuo politinės kultūros. Tai kultūrinės visuomenės pagrindas. Antra, kokią vietą šalis užima pasaulinėje ekonomikoje. Galiausiai, kokia šalies geopolitinė situacija. Tai puikiai supranta tiek suomiai, tiek lietuviai.

– Suomija švenčia savo šimtąsias nepriklausomybės metines. Kokie šio šimtmečio įvykiai ir pasiekimai jums atrodo svarbiausi?

– Kalbant apie pasiekimus, stipriai pabrėžčiau demokratijos svarbą. Suomija 1919 m. priėmė demokratinę konstituciją ir tapo viena iš nedaugelio Europos šalių, kuri sugebėjo išlaikyti šią konstituciją per visą XX a. Galite klausti apie Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos demokratijas. Jų piliečiai kolonijose neturėjo teisės balsuoti. Tik mažuma Europos šalių išlaikė demokratinę konstituciją.

Jeigu kalbėtume apie svarbiausius XX a. Suomijos įvykius, turime paminėti ir tuos 600 metų, kai Suomija buvo Švedijos karalystės dalis. Tai lėmė, kokia susiformavo Suomijos visuomenė. Vėliau, 1809 m., Suomiją prisijungė Rusijos imperija.

Tai buvo europietiškiausias Rusijos istorijos laikotarpis – Suomijai buvo leista pasilikti švediškus įstatymus, liuteronų tikėjimą. Tai reiškė, kad Suomija XIX a. susiformavo kaip valstybė valstybėje, o vėliau, Rusijoje vykstant revoliucijai, galėjome paskelbti savo nepriklausomybę. Dėl sėkmingų atsitiktinumų ir dėl geopolitinės Suomijos padėties išvengėme Sovietų okupacijos Antrojo pasaulinio karo metais.

– Dėl sėkmingų atsitiktinumų?

– Iš dalies, taip. Labiau dėl Suomijos padėties žemėlapyje. Suomija – periferijoje, nėra įsprausta tarp Vokietijos ir Rusijos, kaip dauguma kitų tuomet naujų šalių.

Kita svarbi priežastis, kodėl Suomija išvengė sovietų okupacijos, – Suomija apsigynė Žiemos kare, o paskui sudarė karinę sąjungą su Vokietija. Žinoma, moralinė šio sprendimo pusė Suomijoje sukėlė daug diskusijų. Tačiau, kaip istorikas, klausiu – ar būtų buvę geriau, jei būtume atsisakę vokiečių sąjungos ir leidę Raudonajai armijai okupuoti Suomiją? Nemanau, kad toks sprendimas būtų buvęs pats išmintingiausias.

– Kalbant apie Suomijos šimtmečio pasiekimus, į galvą ateina švietimo sistema, kurią pastaruoju metu lietuviai naudoja kaip pavyzdį, kokia turėtų tapti mūsų švietimo sistema. Kas lėmė tokią sėkmę?

– Švietimas (kaip ir liaudies švietimas) visada užėmė ir iki šiol užima svarbią vietą liuteronų tikėjime. Kiekvienas narys turi mokėti skaityti Bibliją ir suprasti, ką per mišias sako dvasininkas. Kita priežastis – XIX a. švietimas tapo labai svarbiu įrankiu, stiprinant nacionalinį Suomijos identitetą. Nuo 1860-ųjų Suomijos tautiškumas susiformavo per mokyklų sistemą. Kartu tai buvo ir būdas išvengti rusifikacijos, kai Suomija buvo Rusijos Imperijos dalis.

XX a. švietimas tapo įrankiu siekiant sumažinti socialinę nelygybę. 1968 m. priėmėme valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų įstatymą, kuris garantuoja, kad kiekvienas vaikas ir jaunuolis Suomijoje mokysis pagal tą pačią švietimo sistemą. Suomijoje nėra dviejų ar trijų skirtingų mokyklų sistemų kaip, pavyzdžiui, Centrinėje Europoje. Tai dar labiau sustiprino idėją, kad išsilavinimas skirtas visiems. Iš esmės beveik visi suomiai gali siekti aukščiausių pozicijų visuomenėje.

– O ką patys suomiai mano apie tokią sistemą?

– Sakyčiau, suomiai yra visai patenkinti. Vienas labai konkretus to pavyzdys – tiek pradinių, tiek vidurinių mokyklų mokytojų statusas gana aukštas, nors jų algos ir nėra tokios didelės, lyginant su kitomis šalimis. Šis įsišaknijęs statusas tai pat turėjo teigiamos įtakos tėvų ir vaikų požiūriui į mokytojus.

– Kitas dalykas, kuriuo gali didžiuotis Suomija – šios šalies moterys pirmosios Europoje gavo teisę balsuoti ir dalyvauti vietos rinkimuose. Lietuvoje moterys tokią teisę gavo 1918-aisias, tačiau kai kurie lyčių lygybės specialistai, aktyvistai sako, kad nuo to meto Lietuvoje niekas nepasikeitė. Kokia dabar lyčių lygybės padėtis Suomijoje?

– Sakyčiau, situacija pamažu, nors ir per lėtai, pagerėjo. Mūsų parlamente moterys sudaro apie 45 proc. Nemažai moterų ir mūsų vyriausybėje. Tačiau versle ir privačiame sektoriuje padėtis keblesnė. Įvairios struktūros apsunkina galimybes moterims siekti karjeros ir geresnio gyvenimo taip lengvai, kaip to siekia vyrai. Dėl šio vadinamojo stiklinio stogo Suomijoje vis dar diskutuojama.

– O kas daroma? Priimami nauji įstatymai?

– Yra įstatymų, kuriuos norima priimti, tačiau, mano nuomone, svarbiausios problemos parlamente nėra aptariamos. Pavyzdžiui, vaikų priežiūros klausimas – jį dabar svarsto vyriausybė. Jį priėmus, sumažėtų galimybės moterims vaikus iki trejų metų prižiūrėti namuose. Yra nuomonių, kad tai trukdo moterims grįžti į darbą, kiti svarsto, kad tai būdas apsaugoti šeimą ir vaikų ugdymą. Šiuo klausimu mes diskutuojame.

– Sakiau, kad Suomija įvairiose srityse yra geras pavyzdys. O kokie didžiausi dabartiniai Suomijos iššūkiai?

– Mūsų amžiaus rodikliai prasti, mažas gimstamumas. Mums reikia naujos darbo jėgos, tačiau požiūris į imigrantus Suomijoje gana ksenofobiškas. Be to, mums reikia inovacijų, naujų rinkų, naujos produkcijos, kuri galėtų aprūpinti ištekliais, kad šalis galėtų palaikyti savo socialinės apsaugos sistemą. Tai iššūkis visoms Europos šalims, bet tai ypač svarbu toms, kurios suformavo daug išteklių reikalaujančias socialinės apsaugos sistemas.

– Suomiją ir Lietuvą sieja dramatiška istorija su Rusija. Tarp Lietuvos ir Rusijos tvyro įtampa, ji dar labiau padidėjo po to, kai Rusija 2014 m. okupavo Krymą. Kokie Suomijos santykiai su Rusija?

– Suomija prisideda prie sankcijų Rusijai kaip ir visos kitos Europos šalys. Turint omenyje mūsų patirtį per Antrąjį pasaulinį karą, mūsų komunikacija su Rusija kiek kitokia negu Baltijos šalių. Mes tikime, kad rusai supranta, jog išmintingiau yra išspręsti klausimus ir problemas, kurių gali kilti, palaikant tarpusavio ryšį. Manau, Suomijos santykiai su Rusija truputį geresni negu Rusijos ir kitų kaimynių šalių. Taip yra todėl, kad Suomija niekada nebuvo okupuota Raudonosios armijos, todėl požiūris į rusus Suomijoje kitoks.

Kartais pavartoju metaforą, kad tai – lyg gyvenimas ugnikalnio šlaite. Reikia būti pasiruošusiems, kad ugnikalnis kada nors išsiverš. Nereikia būti emocingiems, reikia būti pasiruošusiems.

– Turite omenyje politinį ar visuomenės požiūrį?

– Žinoma, dėl karų įsišaknijęs ganėtinai santūrus požiūris į Rusiją. Tai neišvengiama. Nereikėtų to neigti. Tačiau manau, kad pas mus mažiau kategoriško požiūrio į Rusiją. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Suomijoje mes nesistebime tuo, kaip Rusijoje viskas klostosi pastarąjį laikotarpį.

– Kodėl?

– Rusija, kaip didelę galią, turi įgyvendinamąją politiką. Nekalbu kaip žmogus, atstovaujantis mūsų vyriausybei. Kartais pavartoju metaforą, kad tai – lyg gyvenimas ugnikalnio šlaite. Reikia būti pasiruošusiems, kad ugnikalnis kada nors išsiverš. Nereikia būti emocingiems, reikia būti pasiruošusiems.

– Kalbant apie Suomijos ryšius su Baltijos šalimis, skaičiau jūsų knygoje, kad Suomija bandė tokius ryšius megzti trečiojo dešimtmečio pačioje pradžioje, tačiau bandymas nebuvo sėkmingas. Vėliau, 1990-aisiais, kai Baltijos šalys siekė nepriklausomybės, Suomijos prezidentas Mauno Koivisto laikėsi neutralumo ir vengė viešai palaikyti Baltijos šalis, dėl to jų buvo kritikuojamas. Kaip jūs apibūdintumėte Suomijos ryšius su Baltijos šalimis dabar?

– Ekonomiškai, jie labai svarbūs. Suomijos ir Estijos ryšiai, taip pat ryšiai su kitomis Baltijos šalimis, yra artimi, o Suomija gana aktyviai investuoja Baltijos šalyse. Be to, šalys nemažai bendradarbiauja politikos lygmeniu ES.

Su saugumo politika jau šiek tiek kitaip. Suomija nėra NATO narė, todėl neatlieka tokio paties vaidmens Europos saugumo sistemoje kaip Baltijos šalys. Tačiau suomių bendradarbiavimas ir sinchronizacija su NATO per trumpą laiką pasistūmėjo į priekį. 2014 m. suomių vyriausybė su NATO pasirašė susitarimą, kuris leido lengviau bendradarbiauti su NATO pajėgomis tais atvejais, kai karinės pajėgos turi būti transportuojamos Šiaurės Europoje.

– Vadinasi, Suomija jaučia poreikį būti apsaugota?

– Taip, bet tai ne toks pat poreikis, kokį jaučia Baltijos šalys, Lenkija ir kitos vadinamosios naujosios Europos šalys. Mes turime įvedę karo prievolę, mūsų kariuomenė santykinai yra viena stipriausių Europoje, bent jau kalbant apie karių skaičių.

Turime labai ilgą rytų sieną, 1340 km, su Rusija, o tai reiškia, kad Suomijoje nėra tokio neaiškumo jausmo. Turime aiškią gynybos strategiją, kaip elgtumėmės esant galimai krizinei situacijai, sistemiškai bendradarbiaujama su ES ir NATO. Tačiau turime apsvarstyti ir patį blogiausią scenarijų, kad nesulauksime pagalbos. Tokiu atveju turėsime stovėti ant savo kojų.

– Pasikalbėkime apie Suomiją ir ES. „Brexit“, kažkas panašaus į „Brexit“ vos neįvyko Prancūzijoje, kai į rinkimus ėjo Marine Le Pen, Nyderlanduose tokia situacija su Geertu Wildersu. Kaip manote, kodėl tai vyksta ir ar ES vis dar aktuali?

– Manau, ES labai aktuali. Ne tik Suomijai, bet ir kitoms mažoms valstybėms, kaip Lietuva. Žinoma, ES šiandien kyla daug iššūkių. Bet galima matyti aiškių ženklų, kad Sąjunga ekonomiškai atsigauna, o tai – esminis dalykas. Jeigu ES auga ekonomika, didėja galimybės pasiekti kompromisus, sutarti dėl naujų sprendimų.

Žmonės pamiršta, kad ES vystosi iš dalies dėl to, kaip vystosi ekonomika, bet ir dėl išorinio spaudimo, nukreipto prieš Sąjungą. Kartais ES žengia į priekį priimdama su integracija susijusius sprendimus dėl išorinio spaudimo, o kartais tai vyksta todėl, kad ekonomikos augimas teikė vilčių.

– Minėjote, kad Suomija neprisijungė prie NATO, bet įstojo į ES. Kodėl? Ko tikėjosi Suomija iš ES?

– Suomija įstojo į ES kartu su Švedija ir Austrija 1995-aisiais. Pagrindinė priežastis – saugumo politika. Suskilus Sovietų Sąjungai visoje Europoje, ypač palei buvusios Sovietų Sąjungos sieną, buvo daug nežinomybės.

Linkiu tęsti šį daug žadantį kelią, kuriuo einate pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Jūs stulbinančiai daug pasiekėte.

Todėl, kai suomiai nubalsavo už prisijungimą prie ES, pirmiausia tai buvo poreikis prisijungti prie Vakarų civilizacijos, sustiprinti šį ryšį, kuris mus siejo dėl mūsų liuteronų tikėjimo ir kapitalistinės sistemos. Tai – vienas konkretus pavyzdys, kaip ES vystosi kaip geopolitinių pokyčių pasekmė.

– Suomija švenčia šimtąsias nepriklausomybės metines. Kai Lietuva pradėjo ruoštis savo šimtmečio minėjimui, buvo labai daug nežinomybės. Ankstesnė valdžia parengė vieną planą, kaip švęsime šimtmetį, tada valdžia pasikeitė ir nusprendė, kad tą planą reikia keisti. Galiausiai niekas nesuprato, kodėl ir kaip mes tą šimtmetį minėsime. Kas vyko Suomijoje? Ar šimtmečio šventė iš tiesų nuoširdžiai rūpi suomiams?

– Taip, ši šventė nuoširdžiai svarbi suomiams. Kaip ir Lietuvoje, buvo daug įtarumo, kaip šventė bus organizuojama. Tačiau nuo 2008 iki 2017 m. vykusi recesija paskatino valdžią leisti piliečiams patiems nuspręsti, ką daryti. Pagrindinis šūkis skelbė „Kartu“. Juo valdžia norėjo pabrėžti, kad Suomija – sukurta ir palaikoma jos piliečių.

Taip visuomenės grupės ėmėsi įvairiausių veiklų. Buvo suorganizuota daug renginių, svarbių diskusijų apie Suomijos dabartį ir ateitį. Tai buvo stulbinančiai pozityvi patirtis. Drįsčiau teigti, jeigu paaiškėja, kad jūs neturite vieningos nuomonės, kaip švęsti šimtmetį, tai – demokratinės visuomenės požymis. Manau, tai – pozityvus ženklas.

– Ar Suomija turi nacionalinę idėją, viziją, kaip ji turėtų atrodyti ar ką turėtų pasiekti per kitus šimtą metų?

– Mano idėja tokia: esminis dalykas – surasti pakankamai išteklių ir juos užtikrinti, kad išlaikytume savo demokratinę politinę santvarką. Taip pat rasti būdų, kaip toliau būti gerovės valstybe. Šie dalykai tarpusavyje susiję – jei nėra stiprios nacionalinės valstybės, negali išlaikyti demokratijos, o be demokratijos negali išlaikyti gerovės valstybės.

– Savo knygoje užmetate akį į ateitį ir sakote, kad pesimistai spėja, jog globalizacija sugriaus nacionalinę kultūrą ir kitas gėrybes. Kokia jūsų nuomonė?

– Aš – istorikas, o ne ateities spėjikas. Manau, Suomija vis dar priskirtina prie tų šalių, kurios turi daugiau šansų išlaikyti tam tikrus nacionalinius bruožus. Tačiau visa tai priklauso nuo to, kaip nacionalinė valstybė gali finansuoti savo veiklą. Čia ir kyla iššūkis, nes vyksta laisvas kapitalo ir idėjų judėjimas.

– Ko palinkėtumėte Lietuvai mūsų šimtmečio proga?

– Linkiu tęsti šį daug žadantį kelią, kuriuo einate pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Jūs stulbinančiai daug pasiekėte. Linkiu jums didžiausios sėkmės ateityje.

– Kodėl savo kirpyklą pavadinote „Nebūk pudelis“?

– Kadangi pati auginu pudelį ir jis apkirptas pagal visus veislės standartus – su burbuliukais, išskutinėjimais ir pan., dažniausiai, kai vedu jį gatve, sulaukiu klausimų, kas čia per veislė. Kai žmogus vedasi kokį kudlotą debesiuką, tai visiems aišku, kad čia pudelis. Todėl ir atsirado „nebūk pudelis“ – nebūk tuo kudlotu šuniuku, bet būk tikru pudeliu.

– Vadinasi, kirpimas gali atskleisti tikrąjį veislės grožį?

– Taip, kartais iš tokio debesėlio galima padaryti visiškai naują šunį.

– Ar Lietuvoje visada buvo populiaru taip rūpintis šunų stiliumi?

– Su laiku klientų vis daugėja. Žmonės vis labiau rūpinasi savo gyvūnais. Kadangi gyvename mieste, šunys su mumis absoliučiai visur: miega su mumis, kartu keliauja, todėl norisi, kad šuo atrodytų tvarkingai, kvepėtų, nesišertų, jį būtų malonu glostyti.  Dažnai pasitaiko, kad šeimininkas ir šuo labai supanašėja ir šukuosena, ir išvaizda, ir elgesiu.

– Šunys kerpami tik dėl grožio ar ir dėl sveikatos?

– Kirpėjai ne tik kerpa, bet dažnai pastebi pirmus augintinių negalavimų, ligų požymius. Tada patariame šeimininkams apsilankyti pas veterinarus.

– Nuo ko priklauso, ar šunį reikia kirpti, ar ne?

– Trumpaplaukiai šunys dažniausiai nekerpami, bet jie irgi apsilanko kirpyklose, kad būtų išmaudyti, iššukuotas poplaukis, sutvarkyti nagai, išvalytos ausys. Taigi kad būtų švarūs ir kvepėtų.

– Kiek veislė lemia kirpimo stilių?

– Dauguma veislių turi savo kirpimo formas ir standartus, pavyzdžiui, ir pudeliams, ir Jorkšyro terjerams yra atskiri standartai parodoms, o namams – jau visiškai kitos šukuosenos.

– LRT RADIJO klausytoja nori sužinoti, kokios paskutinės mados tendencijos amerikietiškiems kokerspanieliams?

– Taip, įvairių veislių kirpimo formos ir stiliai ateina ir išeina iš mados. Kadangi spanieliai – šunys, kurie daug laiko praleidžia gamtoje, tarp žolių, prie vandens, kirpimas dažniausiai būna kuo trumpesnis, kad priežiūra būtų minimali, kad šuo kuo ilgiau išliktų švarus, o paįvairinti kirpimą galima įvairiausiai akcentais. Pavyzdžiui, galima palikti kuoduką, ant uodegytės – bumbuliuką. Galima išskusti kokią nors šuns vardo raidę, žaibą ar žvaigždę ir tokiu būdu suteikti kirpimui kažkokio išskirtinumo.

– Anksčiau buvo madinga išskutinėti garsių mados ženklų pavadinimus ar ženklus.

– Vis dar yra šis būdas... Nesakyčiau, kad ant bangos, bet pasitaiko klientų, kurie to nori. Dabar dažniausiai išskutinėjamas pėdutės, žvaigždutės, o noras pasirodyti su kažkokiais prekės ženklais jau menksta.

– Ar tuos prekės ženklus skutinėja „rožiniams“ šuniukams?

– Taip, bet dėl to, kad visi jorkšyriukai, maltukai ir turi vardus Gučis, Zara, Prada ir pan.

– Klausytojas domisi, ar šunims plaukų pešimas toks pats skausmingas, kaip ir žmogui?

– Ne, šiurkščiaplaukėms veislėms, pavyzdžiui, terjerams, plaukas auga stadijomis. Kai jis pasiekia maksimalų ilgį, plauko svogūnėlis apmiršta ir plaukas daug lengviau pašalinamas. Su laiku, kai jau perauga, kailis pats iškrinta.

– Tai net ir šukuojant galima tuos plaukus pašalinti?

– Taip, negyvas plaukas pasišalina. Kad būtų išlaikytas gražus ilgis, kad šuo atrodytų gražiai, reikia šukuoti tuo metu, kai plaukas vos laikosi, nes jo vietoje atauga naujas.

– Mačiau, kad yra šunų kirpimų mados žurnalai.

– Kol kas Lietuvoje savo žurnalų dar neturime, bet didesnėse Vakarų, Azijos šalyse leidžiami katalogai su įvairiausiomis šukuosenomis, stiliais. Todėl žmonės, atėję į mūsų kirpyklą, dažniausiai atsineša su savimi nuotrauką, išsaugotą telefone, ir parodo. Dažniausiai Vakarų ir Rytų šalys diktuoja madas.

– Kokios tos madų tendencijos?

– Mano specializacija – pudeliai, todėl apie juos ir papasakosiu. Anksčiau buvo madinga skusti pudeliukų pėdutes, snukučius. Dabar iš Rytų atėjo mada, kad pudeliukai atrodytų kaip maži šuniukai, meškiukai. Jie turi būti plaukuotu, apvaliu snukučiu, atrodyti kaip žaisliniai.

– Ar šunims dažomi plaukai?

– Asmeniškai nedažau, bet tai daroma. Yra netgi specialūs konkursai – ant šuns padaroma visa skulptūra, kažkoks paveikslas. Lietuvoje yra kirpyklų, kurios tuo užsiima, bet kol kas pas mus tai dar nėra taip populiaru. Dažniausiai nudažomi tik uodegyčių, ausyčių galiukai. Tai kaip kirpimo akcentas.

– Kokie būna šunų kirpimo čempionatai? Kokios jų taisyklės?

– Dažniausiai kiekviena šalis, kurioje yra šunų kirpimo asociacija, bent kartą per metus rengia savo šalies čempionatą. Vyksta ir Europos, ir pasaulio čempionatai. Juose dar neteko apsilankyti, bet teko aplankyti nemažai šalių. Pagrindinė taisyklė – atvažiuoji su apaugusiu šuniu. Jis turi būti iššukuotas, išmaudytas, išdžiovintas, paruoštas kirpti. Tada pagal tam tikras veisles skiriamas tam tikras laikas. Yra teisėjų komisija, kuri įvertina šunį prieš kirpimą. Tada stebi tavo darbą ir įvertina rezultatą.

– O jei šuo pradeda muistytis kerpamas, ar už tai gali būti atimami taškai?

– Ne, taškai neatimami, bet stebima, kaip kirpėjas susitvarko su ta situacija. Kadangi šunys neretai labiau patyrę nei patys kirpėjai, jie nuostabiai elgiasi, stovi kaip statulėlės. Tokį šunį kirpti – vienas malonumas.

– Jūs į konkursus keliaujate su savo pudeliu. Ar šunų kirpėjai į tokius konkursus ir važiuoja su savo augintiniais?

– Dažniausiai taip. Kirpėjai yra maniakai – jie turi ne vieną šuniuką, o daug. Dažniausiai kirpėjai, dalyvaujantys konkursuose, turi įvairių veislių šuniukų, kad galėtų nuolat kažkur važiuoti, nuolat dalyvauti.

Kirpėjai ne tik kerpa, bet dažnai pastebi pirmus augintinių negalavimų, ligų požymius. Tada patariame šeimininkams apsilankyti pas veterinarus.

– Žinau, kad turite ir dar vieną šunį.

– Taip, prieš kelis mėnesius įsigijau šiurkščiaplaukį foksterjerą. Kol kas jis visai mažiukas. Nuo kitų metų galbūt bandysime ir jį pratinti prie konkursų.

– Žmonės neretai bijo šunų. Kiek šunų stilistas turi gebėti susibendrauti su šunimi?

– Tai jis privalo išmokti, bet viskas ateina su praktika. Reikia mokėti pajusti, kada šuo ima nervintis, kada reikėtų duoti porą minučių pailsėti, kada reikia su juo pasikalbėti, pajuokauti, kada geriau palikti jį ramybėje. Su metais imi jausti, kai šuo geranoriškai į tave reaguoja, o kada geriau viską atlikti greitai, tyliai ir jį paleisti. Nuspėti, kaip šuo elgiasi, būtina išmokti. Tai darbo saugumo garantas, kad rankos būtų nenukandžiotos, neapdraskytos ir pan.

– Seriale „Draugai“ buvo epizodas, kai mergina pasisiūlo apkirpti vieną iš veikėjų, nes yra kirpusi šunis. Ar šunų kirpėjai gali kirpti ir žmones?

– Manau, kad gali (juokiasi). Juokingas faktas – apkerpu ir savo draugą. Įrankiais pasidaliname ir tarp šunų, ir tarp žmonių. Kai reikia palyginti plaukų galiukus – laisvai.

– Ar šeimininkams reikia palaikyti šunų šukuoseną?

– Kai apkerpi šunį, padarai gražią šukuoseną ir ji išlieka iki kito kirpimo – tai gero šunų kirpėjo kokybės įvertinimas. Plaukai nesukrinta bet kaip, matyti, kad šuo buvo apkirptas būtent taip.

– Ar matosi, kai patys šeimininkai ką nors patobulina?

– Deja, taip. Dažnai būna, kad, atvedus šuniuką po pusės metų, matyti, kad bandyta palyginti, pakirpti, nes per tiek laiko šuo jau nemato, kur eiti, kas nors įsivelia į plaukus, o iššukuoti nepavyksta. Todėl visada prašome šeimininkų – kai tik kas blogai, geriau ateikite pas mus ir mes gražiai viską sutvarkysime, kad paskui nebūtų pliko lopo ant šuns.

– Kas kiek laiko reikėtų lankytis pas šunų kirpėją?

– Rekomenduojama kas šešias aštuonias savaites, kad šuo nuolat gražiai atrodytų. Jei užleidžiama iki trijų ar keturių mėnesių, ateina avinėlis, kuriam šukuoseną reikia kurti nuo nulio.

– Gal tada kaip tik įdomiau?

– Kirpėjui visai įdomu, žinoma, jei šuo visą laiką buvo prižiūrimas. Bet dažnai šuo atvedamas po keturių mėnesių, šeimininkai prašo tos pačios šukuosenos, o vienintelė išeitis – šuniuką nukirpti labai trumpai.

– Kaip šunį reikėtų prižiūrėti nuo vieno kirpimo iki kito namuose?

–  Pagrindinis tikslas – kad šuniukas nesusiveltų. Jei kailis iššukuotas ir prižiūrėtas, galima padaryti beveik bet kokį kirpimą, kurio užsigeidžia šeimininkai. Pagrindinės taisyklės, prižiūrint kailį, nešukuoti sauso kailio. Būtina naudotis purškiamus kondicionierius ar kailio drėkiklius. Šuniuką taip pat reikia dažniau pamaudyti, nes tik švarus kailis nesivelia.

– Kaip dažnai reikėtų maudyti? Kartą per savaitę?

– Taip, naudojant profesionalias priemones, galima maudyti kas savaitę. Seniau, kai šunims skirtų priemonių nebuvo, šunys buvo maudomi daug rečiau. Žinoma, svarbus ir šukavimas. Reikia nepatingėti prabraukti, patikrinti, ar nėra kažkur susivėlimų.

– Ar būna šunų, kuriems visa tai – didžiausia kankynė, o ne išvyka į SPA?

– Didžioji dalis šeimininkų, atėję į kirpyklą, sako – mes negalime jo iššukuoti namie. Šuo nesileidžia, cypia, inkščia, draskosi, kandžiojasi. Kai pastatome tą šuniuką ant kirpimo stalo, jis gražiausiai iškenčia visas procedūras. Šeimininkai klausia, kaip taip įmanoma. Dažniausiai taip yra dėl to, kad šuniukai namie jaučiasi šeimininkais. Jie parodo, kad nenori būti šukuojami ir šeimininkas sako – vargeli mano, gerai bėk, nuvesime į kirpyklą ir ten tave sutvarkys. Kirpykloje nėra kitos išeities – šuo turi būti sutvarkytas, jis žino, kad niekur nepabėgs, todėl gražiai atkenčia.

 – Vis dažniau žiniasklaidoje kalbama apie gyvūnų teises, bet dar ir dabar kur ne kur rastume prie būdos pririštą šunį. Kaip keičiasi mūsų požiūris į augintinius? Ar mes labiau pradedame rūpintis savo šunimis?

– Taip, manau, kad situacija po truputį gerėja, mes daugiau dėmesio skiriame savo augintiniams, ypač sveikatos klausimais. Vis dažniau šeimininkai pastebi, kad, pavyzdžiui, ant šuns dantų susidaro apnašos, todėl reikia eiti pas veterinarą ir tvarkyti šią problemą.

Šeimininkai vis dažniau pastebi, jei šuniui pasireiškia kažkokia alergija. Vis daugiau šeimininkų žino, kad reikia naudoti profesionalią kosmetiką, o ne žmonių šampūną, kad reikia atrinkti tinkamą maistą – gal reikia maisto, kuris tinkamas kastruotiems, ar turintiems alergija, ar viršsvorį šunims.

Visi jau žino, kad negalima išleisti trumpai nukirpto šuns žiemą į lauką, reikia jį aprengti. Visi žino, kad reikia pėdutes patepti vašku, kad jos neskilinėtų. Šunys tampa beveik lygiaverčiais šeimos nariais. Priežiūra yra beveik identiška vaikų priežiūrai – geras maistas, rūbeliai – viskas kaip vaikui.

Galiausiai atsiranda net privatūs šunų „Facebook“ ar „Instagram“ puslapiai, kur keliamos išvykų, kelionių, viešbučių, šunų SPA procedūrų nuotraukos.

Anot jo, Lietuvoje nėra gyvūnų, kurių reikėtų bijoti, todėl gaila, kad iš baimės žmonės ima elgtis neadekvačiai.

– Ar turite daug informatorių, pranešančių jums, kad kažkurioje vietoje prabėgo barsukas ar praskrido peteliškė?

– Yra ir informatorių, ir kolegų, su kuriais dažnai keičiamės informacija. Tos informacijos yra daug, negali pats visko žinoti. Prieš važiuodamas į kokį nors mišką, paskambinu kolegoms, girininkams, miškininkams ir paklausiu, kur dabar vyksta judėjimas, kur verta važiuoti ir pan.

Socialiniame tinkle „Facebook“ kasdien gaunu po kelias žinutes su informacija, kur koks paukštis, gervė ar barsukas. Žinoma, viską atsirenku. Man ne visada įdomus objektas. Įdomiau, kokioje aplinkoje jis yra. Pavyzdžiui, noriu nufotografuoti stirną aguonų lauke, tačiau dar nesiseka.

– Galvojate ne apie gyvūną, o tai, kokioje jis aplinkoje?

– Taip, mąstau apie bendrą vaizdą, pačią nuotrauką. Tai jau kitas fotografijos etapas. Kai pradedi fotografuoti, ieškai gyvūnų ir fotografuoji juos bet kokia kaina, nesvarbu, kaip ten kas bus. Vėliau supranti, kad gyvūnų nuotraukų ir taip daug, jos vertės neturi. Tuomet ir imi galvoti, kaip gyvūnas gali gražiau atrodyti. Tam reikia šviesos ir gražios aplinkos. Gamtos fotografo tikslas – suvesti tai į vieną.

– Kur rasti tą gražią aplinką? Lietuvoje juk nėra, pavyzdžiui, kalnų.

– Lietuvos peizažai gražūs, bet juos sunku nufotografuoti, nėra erdvės, sunku ją pagauti ir perteikti nuotraukoje. Tačiau peizažai čia fantastiški ir gražūs. Tai pateikti – jau iššūkis fotografams.

– Atrodo, kad gamtos fotografija reikalauja labai daug kantrybės. Kiek reikia kantrybės, o kiek – spontaniškumo?

– Kai pasakoju apie gamtos fotografiją, išdėstau punktus, ko reikia norint būti gamtos fotografu. Punktų yra aštuoni, kantrybė – paskutinis iš jų. Jos reikia, jei nori slinkti prie žvėries tris valandas, nes reikia judėti sraigės žingsniu, kad tavęs nepastebėtų. Tuomet tikrai reikia kantrybės tai iškęsti, nesujudėti, net jei tave ėda uodai.

Sėdint slėptuvėje 10–11 valandų taip pat reikia trupučio kantrybės. Bet tai nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia yra žinoti, mokėti. Net sėkmė yra svarbesnis dalykas.

– Viskas labiau priklauso nuo sėkmės?

– Taip, be to, yra telefonas, žaidimai, kuriuos gali žaisti. Žaidžiau „Angry Birds“, esu laimėjęs visus lygius, kurie buvo.

– Ar yra buvę, kad žaidžiate ir pro jus prabėga briedis?

– Taip, daug kartų buvo, kad pražiopsojau kokį briedį per tuos „Angry Birds“. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabar nežaidžiu ir ištryniau visus žaidimus.

– Ar būna situacijų, kad neturite fotoaparato, bet matote tobulą kadrą?

– Kiekvieną dieną. Nebūna dienos, kad nematyčiau tobulo kadro. Kartais žinau, kad jo padaryti net neįmanoma. Dažniausiai važiuoju automobiliu, matau, kaip skrenda kažkoks paukštis, šviesa būna ypatinga, tokie momentai tikrai įspūdingi. Supranti, kad būtų nepaprastas kadras, bet jo padaryti neįmanoma. Tačiau tai lieka mintyse, gal kada nors bus proga ir jį dar bus galima padaryti. O fotoaparatą turiu beveik visada.

– Apskritai, kodėl pasirinkote laukinės gamtos fotografiją?

– Nes esu biologas.

– Norėjote tai susieti su pomėgiu?

– Su broliu pradėjome daryti nuotraukas dar vaikystėje. Viskas galbūt prasidėjo nuo mamos brolio, kuris buvo fotografas ir turėjo visokios įrangos. Mano broliui patiko visi techniniai dalykai – kaip reikia daryti nuotraukas, kaip jos pavyksta. Man labiau patiko pats vaizdas ir tai, kaip reikia jį užfiksuoti.

Mes pradėjome „terliotis“ su nuotraukomis, tai buvo vaikiška, bet pomėgis išliko. Brolis nutolo, o aš toliau fotografavau. Mane visą gyvenimą lydėjo gamta. Vėliau prisidėjo biologijos mokslai, mano sritis – ornitologija. Visiškai natūralu, kad pradėjau fotografuoti paukščius.

– Skaičiau jūsų interviu, kuriame sakėte, kad nesate žmonių fotografas, nes tai daryti daug sunkiau. Kodėl žmones fotografuoti sunkiau nei gyvūnus?

– Nepasakyčiau, kad daug sunkiau. Kiekviena sritis reikalauja savų žinių. Jei fotografuoji žvėris, negali imti ir taip pat fotografuoti žmonių. Kad būtum geras žmonių fotografas, turi žinoti aibę dalykų, darbas su žmonėmis visiškai kitoks.

– Miesto žmonės dažnai bijo gyvūnų. Kaip jūs pats?

– Aš džiaugiuosi, kad žmonės bijo gyvūnų. Bet iki tam tikros ribos. Nes jei žmonės bijo per daug, ima neadekvačiai elgtis, mušti gyvūnus ir pan. Tokias bandau išguiti per švietimą. Lietuvoje visiškai nėra gyvūnų, kurių reikia bijoti.

– Dar yra patarlė „Bijai vilko – neik į mišką“.

– Gal tai ir geras dalykas. Kuo mažiau miške žmonių, tuo geriau, ypač grybavimo sezonu. Dabar į mišką eiti nėra galimybių – visi žvėrys išvaikyti, pasislėpę, nes grybautojų ten pilna jau nuo penktos valandos ryto.

Kalbant apie vilką, tai mažiausiai pavojingas iš visų gyvūnų. Vilkas užuodžia žmogų per kelis kilometrus, jis žino, kas atėjo į mišką – moteris ar vyras. Žino, ar eiti prie jo, ar ne. Jei vilkas norės sužinoti, kas jūs toks, eis iš paskos, bet jis neturi tikslo jūsų pulti. Jau nebe tie laikai, kai gyvenome urvuose ir turėjome muštis dėl stirnos kąsnio su vilku.

– Esate biologas, bet ar reikėjo priprasti prie gyvūnų, kovoti su jauduliu prie jų žengiant?

– Tai labiau ne baimė, o adrenalinas ir džiaugsmas. Ir jaudulys, bet jis tarsi pirmykščio žmogaus, kuris medžioja ir žino, kad už kelių minučių valgys visa šeima. Žinoma, šiek tiek jaudulio yra, nes esi prie žvėries, kuris jutimine prasme tobulesnis – geriau užuodžia, daug geriau mato, geriau girdi. Kai sugebi prie jo prieiti, esi visai šalia, o jis nesupranta, kad arti yra didžiausias priešas, jaudulys labai fainas.

– O jei atsidurtumėte džiunglėse ir tektų fotografuoti leopardus?

– To nenorėčiau. O jei norėčiau, turėtų praeiti daug laiko, kol apie juos sužinočiau viską – kad agali pulti, kada negali, kokios ten sąlygos ir pan. Dabar daugiausia faktų žinome iš filmų ir pasakų, o tai labai mažai susiję su realybe.

Visgi manau, kad tai visi gyvūnai bijo žmonių, bent jau didžioji dauguma. Tačiau niekad nelįsčiau prie begemoto, negaudyčiau dramblio už uodegos, negulėčiau su krokodilu.

– Kodėl gastrolės buvo surengtos taip toli – Kinijoje?

– Į Kiniją skridau pirmą kartą. Kiek žinau, tai Kinijos kultūros ministerijos vykdomas dalykas. Tokiu būdu jie pažindina savo žiūrovus su europietiško, vakarietiško teatro tradicija. Tai tarsi vakarietiško teatro injekcija.

– Kodėl jiems tai svarbu?

– Sunku kalbėti apibendrinai, nes kinų labai daug, jau 1,4 mlrd. Kaip tauta, jie labai imlūs. Kinai ilgai gyveno izoliacijoje, tai darė įtaką jų kalbai, jos struktūrai, mąstymo būdui. Tai, kaip jie rašo ir konstruoja kalbą, tiesiogiai veikia mąstymą.

Jie nedifirencijuoja žiūrovo – nėra spektaklio, skirto tik suaugusiesiems ar vaikams. Spektaklius suaugusiesiems žiūri net žindomi vaikai.

Dėl to likusiam pasauliui ilgai buvo sunku bendrauti su kinais, mentalitetas visiškai kitoks. Kitoks mąstymas, tad ką jau kalbėti apie įpročius. Sakoma, kad įprotis – antroji natūra. Kinijoje viskas ilgai formavosi nejuntant Vakarų įtakos. Todėl dabar, šiame vystymosi etape, Kinija pasiruošusi permainoms.

– Kaip pasirenkami spektakliai gastrolėms?

– Gastrolių organizavime nedalyvavau, bet, kiek žinau, spektaklių pasirinkimą lemia daug veiksnių. Tai ir transportabilumas – ar sudėtinga, ar lengva gabenti dekoracijas. Svarbu ir tai, kaip dekoracijos pritaikomos erdvei, kiek žmonių vaidina, kiek aptarnaujamojo personalo.

Gastrolės reikalauja didelių logistinių ir fizinių sąnaudų. Mūsų atveju, manau, kad spektaklis „Motina“ pasirinktas dėl gilaus dvasinio užtaiso, aktualumo. Šeima, ypač kinų kultūroje, turi didelę reikšmę. Vien dėdė jų kalboje gali būti nusakomas keturiais žodžiais.

Jei į Kiniją būtų vežamas spektaklis „Dėdė Vania“, reikėtų žinoti, kelintos eilės tai dėdė, kokio amžiaus. Spektaklis „Motina“ – apie šeimos vertybes, dvasingumą ir materialumą, tai, kas pelninga ar nuostolinga. Pati stilistika yra suprantama ir universali.

– Ar publika suprato spektaklius?

– Negaliu komentuoti kaip dėl spektaklio „Savižudis“, nekalbėjau su žiūrovais, kurie lankėsi. Tačiau kolegos sakė, kad žiūrėjo ir reagavo. Kas įdomu dėl „Savižudžio“, tai yra satyra. O kinai ir humoro jausmas – atskira tema. Didžioji dalis kinų humoro paremta žodžių žaismu ir prasminiais deriniais tarp hieroglifų.

Vienas hieroglifas turi keturis ištarimo būdus. Hieroglifų bazė, kurią reikia mokėti norint susikalbėti, – keturi tūkstančiai. Padauginus iš keturių garsų, turime 16 tūkst. Tie, kurie kinų kalbą moka puikiai, sako, kad yra apie 46 tūkst. hieroglifų.

Kinų humoras konstruojamas per sugretinimus. Kitaip panaudotas garsas suteikia kitą reikšmę tam pačiam hieroglifui. Todėl nežinau, kaip jie supranta anekdotus ir pan. Tačiau tai, kas susiję su „Motina“, jie suprato, buvo tikrai gerų atsiliepimų.

Malonu ir tai, kad į spektaklį jie ėjo šeimyniniais būriais. Galima buvo išvysti močiutę, mamą, tėtį, gražiai aprengtą berniuką ar mergaitę. Jie nedifirencijuoja žiūrovo – nėra spektaklio, skirto tik suaugusiesiems ar vaikams. Spektaklius suaugusiesiems žiūri net žindomi vaikai.

– Kaip reikia transformuoti gastrolėse rodomą spektaklį?

– Kiek žinau, spektaklyje „Savižudis“ buvo keičiami anekdotai, vienas veikėjas prabilo kinų kalba. Daugiau negaliu pasakyti, nes stengiuosi į kolegų režisierių repeticijas nelįsti dėl tam tikros etikos. O ką mes darėme „Motinoje“? Pirmiausia, turi būti scenografinės pusės pritaikymas. „Motina“ kurtas kaip kamerinis spektaklis, o salės Kinijoje didelės. Dėl to įdomu montuoti dekoracijas. Režisierius ir scenos darbininkai ateina į salę ir viskas adaptuojama.

Vėliau vyksta prasminis pritaikymas. Aktorių prašoma atsisakyti tam tikrų išraiškų, niuansų, kurie suprantami mums, bet kinus priverstų tik eikvoti dėmesį. Juk dėmesys teatre – pagrindinis dalykas. Gyvame mene dėmesys išlaikomas tik žmogaus pagalba. Šabloniškas, bet 100 proc. veikiantis ėjimas – personažui suteikti kelias frazes kinų kalba.

– Kas yra makaronizmas ir kodėl jis taip keistai vadinamas?

– Makaronizmas – skolinys, paimamas, perkeliamas į mūsų kalbą ir vartojamas jo nepakeičiant, neadaptuojant. Man regis, istoriškai makaronizmais vadinosi italų vulgariosios kalbos žodžiai, patekę į lotynų kalbą. Lotynų kalba visada buvo laikoma išpuoselėta, aukštąja kalba, bet štai prancūzai, italai ar kiti ėmė ir įterpė savo žodį.

– Kuo makaronizmai skiriasi nuo tarptautinių žodžių?

– Sakyčiau, kad labai nesiskiria. Dažniausiai tarptautinius žodžius traktuojame kaip vartojamus visame pasaulyje ar bent jau daugelyje vietų. Pavyzdžiui, žodis „sakura“ – japoniškas, vartojamas visame pasaulyje. Lygiai taip pat ir „tabu“ – maorių kalbos žodis.

Makaronizmas gali būti žodis, perkeliamas iš vienos kalbos į kitą, kai kontaktai yra tik tarp dviejų šalių, žodis po pasaulį nepaplitęs. Tačiau šiaip makaronizmas yra emociškai konotuotas. Galima sakyti, kad tai tiesiog skolinys.

– Kokią funkciją makaronizmas ar skolinys atlieka mūsų kalboje?

– Sakyčiau, čia yra du dalykai. Požiūris gali priklausyti nuo mūsų kalbos ideologijos. Jei manome, kad kalba yra tiesiog komunikacijos priemonė, vertinsime vienaip. Jei sakysime, kad kalba – vertybė, tapatybės dalis ir pan., požiūris gali būti visiškai kitoks.

Jei žiūrime į kalbą kaip į komunikacijos priemonę, skoliniai yra nieko blogo. Turime begalę įvairių skolinių, tarp jų ir senųjų – stiklas, vynas. Jie niekam nekliūva. Vėlesni skoliniai, tarp kurių daugybė ligų pavadinimų, taip pat neužkliuvo. Žodis „kompiuteris“ irgi neužkliuvo. Tai visiškai normalus, įprastas dalykas.

Visą laiką, per visų kalbų istoriją vyko tai, kas susiję su kalbų ir kultūrų komunikacija, technologiniais mainais. Prieš kokius keturis tūkstančius metų į šią teritoriją atjojo mūsų protėviai arijai – indoeuropiečiai.

Atjojo, matyt, arkliais. Jie žinojo, kas yra ratas, atsigabeno gausybę žemės ūkio padargų. Čia jau gyveno finai, kurie buvo rinkėjai, nieko neturėjo, buvo varguoliai. Koks nors stiprus mūsų protėvis indoeuropietis, pasičiupęs dabartinio esto protėvį, sudavė jam nestipriai su kirvio pentimi kaktą ir pasakė – tai yra kirvis, supranti, kirvis, imk ir neškis tą daiktą. Ką daro esto ir suomio protėvis? Jis ima tą daiktą į rankas ir sako – kirvis, kirvis. Kaip dabar suomiškai kirvis? Kirves. Tas pats žodis išlikęs kelis tūkstančius metų.

Prieš 25 metus atvyko amerikiečiai. Padavė daiktą, kurį vadino „Apple“, sako – kompiuteris, kompiuteris. Mes paėmėme jį į rankas ir sakome – kompiuteris, kompiuteris. Ir štai žodis „kompiuteris“ atėjo į mūsų kalbą. Vokiečiai šio žodžio nesako, o mes sakome. Kartais skoliniai yra sunkiai pakeičiami. Lietuviai linkę dalį svetimžodžių keisti savais žodžiais. Islandai tai daro gana nuožmiai – keičia viską, ką gali. Galbūt jie gali sau tai leisti. Galiausiai, tokia jų kalbos politika.

Yra žodžių, kurie prigijo, kuriems neturime pakaitalo. Pavyzdžiui, kam varyti lauk žodį „dyzelis“? Tebūnie. Prigijo ir žodis „bestseleris“. Yra žodžių, kurie emociniu požiūriu neturi atitikmens, pavyzdžiui, sąvoka „super“. Kuo galime tą „super“ pakeisti? Galima keisti į „ypatingai“, bet tai neturi tokios emocinės galios, kaip „super“. Tad ir vartokime pastarąjį, jokios problemos čia nėra.

Kalba yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir tapatybės dalis. Žmonės kaišioja įvairius užsienietiškus žodžius į savo kalbą ne tik dėl to, kad nežino, kaip tai pasakyti lietuviškai. Įvairios mūsų visuomenės grupės, būdamos kultūros visuomenės dalimi, nori turėti savo specifiką, savastį, tapatybę.

Jei jaunimas nori būti kitoks, vartoja kitokius žodžius. Taip buvo visada. Sovietiniais laikais kaišiodavome į kalbą rusiškus žodelius, kaip pasiutę keikdavomės rusiškai. Kaip jaunimas nori išsiskirti drabužiais, taip ir kalba, tai visiškai suprantamas dalykas. Yra tokie lindihopo šokėjai, galbūt jie turi savo kalbą. Yra kovos menų sporto šakos ušu, karatė... Ten vėl įterpiami specifiniai žodžiai.

Jei pasiimame kitos kalbos žodį, kalba turi tą žodį suvirškinti, žodis turi tapti mūsų kalbos dalimi. Tai nenutinka iš karto, tam reikia laiko. Labai gerai prisimenu vieną dalyką. 1988 m. į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą atvežė pirmąjį Lietuvoje „Apple“ kompiuterį. Jį vos ne pirmą visoje Tarybų Sąjungoje dovanojo Amerikos lietuvis Aleksandras Pakalniškis.

A. Pakalniškis su kompiuteriu atvežė ir daug naujų žodžių. Daiktas, kuris spausdina, iki tol buvo „printeris“, o A. Pakalniškis visą laiką sakė – tai spaustuvėlė. Tačiau šis žodis neprilipo, nors mes visi aplinkui filologai ir, sakytume, kad spaustuvėlė yra gerai.

Apie dėžutę su klavišais, kuri laidu prijungta prie klaviatūros, A. Pakalniškis sakė „pelė“. Mes taip pat sakėme „pelė“. Tačiau tuo metu užsukau į Matematikos institutą, kuriame dirbo mano bičiulis. Ten jau buvo kažkokie IBM kompiuteriai, tuo metu prastesni nei „Apple“. Taigi jie vartojo ne žodį „pelė“, o „mauzeris“. Dabar Mauzeris – tik Sūrskis ir Mauzeris. Žodis „pelė“ per vieną dieną neprigijo, reikėjo kelerių metų, kad pradėtume žodį vartoti patogiai.

Gali būti taip, kad ir jaunimo žodžiai, ir profesinis žargonas turi suleisti šaknis į mūsų kalbą. Turime apsiprasti, apsitrinti su tuo žodžiu. Manau, kad visi tie svetimžodžiai, nepriimtini kalbininkams, Kalbos komisijai ar kitiems autoritetams, nėra blogis ir nekenkia lietuvių kalbai. Leksika apskritai negriauna kalbos.

Kalbą ardo kitos sintaksės perėmimas, fonetika, tokių pokyčių mes turime. Tačiau leksiką kalbą ardo labai menkai. Dėl to neverta baimintis. Be to, gal reikia manyti, kad tai, kas ateina iš kitų kalbų, visų pirma yra dovana. Tačiau, imant žodžius iš kitų kalbų, reikia jausti saiką. Jokie ekspertai nepasakys, kur ta riba. Manau, turi būti kalbos jausmas.

– Skolinių ir makaronizmų vartojimas – tarsi būdas vienai grupei atsiskirti nuo kitos. Man į galvą ateina mūsų emigrantai, kurie pabūna, pavyzdžiui, Londone, padirba ir pradeda vartoti tokius žodžius kaip „Londė“, „menedžeris“, „teamlyderis“ ir kt. Tokie žodžiai sukelia priešiškumą. Ar mes nepriimame jų kalbos, ar jų kultūros?

– Galbūt toks mūsų požiūris, atmetimo reakcija. Man, kaip filologui, kalbos požiūriu emigrantai yra džiūstanti šaka. Jų vaikai lietuviškai kalbės mažai, anūkai praktiškai nekalbės. Jie mums įdomūs, mes dabar aprašome, kaip jie tą kalbą iškreipia, išdarko. Toks požiūris gali būti, jis profesionalus.

Tačiau palyginkime dabartinius emigrantus ir senąją emigraciją, kuri buvo priversta iš Lietuvos bėgti daugiausia į JAV ir Pietų Ameriką. Jų kalba puiki. Mes galime mokytis iš jų gražios kalbos. Tai yra socialinio statuso dalykas. Dabartiniai emigrantai yra aukso trupinio ir gličios sriubos šaukšto emigrantai. Dauguma jų yra vargo emigrantai, žemesnio socialinio sluoksnio.

Nuo senų laikų žinoma, kad reikia kalbėti pono kalba. Lietuvis baudžiauninkas žinojo, kad reikia laužyti liežuvį lenkiškai, nes tai yra ponų kalba. Dabar ponų kalba mums yra anglų kalba. Ir tai baudžiauninko sindromas. Anglų kalbos statusas yra aukštesnis, todėl žmogus mano, kad jei vis kaišios angliškus žodžius (kurie dažnai visiškai nereikalingi), neva jo socialinis statusas bus aukštesnis.

Tai atrodo komiškai, dažniausiai taip nėra. Socialinio statuso atotrūkis būdingas ne tik lietuvių ir anglų kalbų santykiui, bet ir Lietuvoje, tarp dialektų. Jaunimo kalbinių įpročių tyrimai yra parodę, kad Vilniaus tarmė – tarsi kietesnis kalbėjimas. Jei jaunimo būryje vienas, kuris kalba kaip vilnietis, tai „kietas reikalas“, tarsi aukštesnis socialinis statusas.

– Ar neoficialioje, šnekamojoje kalboje vartojate makaronizmus?

– Žinoma, vartoju. Taip pat ir darbe. Namuose, kai katė pradeda rodyti kaprizus, elgtis kaip tikra grynakraujė anglų trumpaplaukė, sakome, kad ji elgiasi kaip „truecat`as“. Vartojame tokius makaronizmus, jų yra ir daugiau.

Kartais būna ir šeimos vidaus kalbos kodas – net ne makaronizmai, ne skoliniai, o lietuviški žodžiai. Tai labai ypatinga. Taip išreiškiame specifinius dalykus, kuriuos suprantame tik mes ar mažas mūsų ratas. Nemanau, kad tai kalbą griaunantys dalykai. Tikrai nemanau, kad tai yra blogis.