Ėjo su naujais lyderiais

1989 metais Sąjūdis tada jau buvo galingiausia organizacija Lietuvoje. TSRS liaudies deputatų rinkimus Sąjūdis laimėjo triuškinamai, nors juose dalyvavo ir vienintelė tuo metu politinė partija, ir profsąjungos.

Klaipėdiečiai atstovauti Lietuvai išrinko Zitą Šličytę, Sigitą Kudarauską ir Vytautą Čepą. Nuo profsąjungų išrinkta buvo Ona Mitalienė.

"Kai pradėjome Klaipėdoje kurti Sąjūdį, pabandėme bendrauti su tremtiniais. Pradžioje mums labai sunkiai sekėsi, daugelis sakė, kad jie savo atkentėjo, dabar esą mes turime kažką daryti. Dionyzas Varkalis su jais aršiai kalbėjo. Politiniai kaliniai elgėsi visai kitaip, jie nepripažino jokių kompromisų, jiems nereikėjo laukti rytojaus. Tada, nors ir buvome skirtingų pažiūrų, bet turėjome veną tikslą", – neslėpė V.Čepas.

Tada, nors ir buvome skirtingų pažiūrų, bet turėjome veną tikslą.

Naujieji uostamiesčio Sąjūdžio lyderiai jautė didžiulį žmonių pasitikėjimą, todėl organizuoti važiavimą į Baltijos kelią nebuvo problemų.

Kelių dešimčių tūkstančių tiražu leistas laikraštis "Mažoji Lietuva" skelbė informaciją, kur ir kada reikėtų rinktis norintiems važiuoti į Baltijos kelią.

V.Čepas prisiminė, kad autobusus skyrė net jūrinės organizacijos, kuriose dominavo rusakalbiai, tuo metu priešiškai nusiteikę Sąjūdžio atžvilgiu.

Kas važiavo savomis mašinomis, ėmė drauge kaimynus, talpinosi ištisos šeimos.

Važiavo ir G.Nausėda

Klaipėdiečiams buvo skirtas ruožas nuo Pasvalio iki Saločių. Paskaičiuota, kad metre kelio turėjo stovėti vienas žmogus.

V.Čepas tądien į Lietuvos šiaurę važiavo iš Vilniaus, mat Akademiniame dramos teatre vyko Sąjūdžio susirinkimas. Po jo teko gerokai skubėti.

Keliai tuo metu buvo kur kas siauresni. Pakelėse jau buvo labai daug mašinų ir žmonių, V.Čepui ir Z.Šličytei ne kartą teko rodyti liaudies deputato pažymėjimą. Nors ir sugaišę kur kas ilgiau, nei tikėjosi, abu per televiziją ne kartą rodyti ir daugeliui iš veido pažįstami klaipėdiečiai pagaliau pasiekė tikslą.

Buvo momentas, kai atrodė, kad žmonių atvažiavo pernelyg mažai. Galiausiai jų susirinko dukart daugiau, nei reikėjo.

"Tai buvo įvairaus amžiaus žmonės: vyresniųjų jau nebėra, tie, kas buvo brandaus amžiaus, dabar – jau senukai. Pamenu, buvo labai daug moterų, žmonės vežėsi ir vaikus. Niekas nesistumdė, nesibrovė į priekį, nesijautė jokio erzelio. Jei kokia mašina neįsijungė, žmonės kone ant rankų ją išnešdavo. Po susikabinimo rankomis niekas neskubėjo skirstytis, degino laužus, dainavo vėliavas iškėlę, kažkas burnelę išgėrė. Po visko mes nuvažiavome į Biržus pas dėdę, pavakarojome, – prisiminė V.Čepas. – Z.Šličytė nuvažiavo į Saločius, pasakojo, kad ten ir Romualdas Ozolas buvo. Pamenu, su klaipėdiečiais važiavo ir dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda, tada jam buvo bene 25-eri. Sakė, kad šį penktadienį jis aplankys klaipėdiečių ruožą."

Tada nebuvo mobiliųjų telefonų, žmonės žinojo, kad susikibti rankomis turės 19 valandą, bet stovėjo taip ne kelias minutes, o gal ketvirtį valandos. V.Čepas juokavo, jei kas būtų paleidęs elektros impulsą, jis būtų nuėjęs iki Talino.

Vadina likimo dovana

Klaipėdoje sunkiausią darbą organizuojant Baltijos kelio dalyvių kelionę atliko Nijolė Laužikienė, kuri tada buvo Sąjūdžio sekretorė, bei Algirdas Grublys – puikus organizatorius. Jis derino maršrutus, rūpinosi autobusais, skaičiavo žmones.

"Mes, labiau prakutę funkcionieriai, buvome, kaip dabar sakoma, renginio veidai", – juokavo V.Čepas.

N.Laužikienė dar pamena, kad klaipėdiečiams buvo skirtas ruožas nuo 41 iki 48 kilometro, bet žmonių buvo tiek daug, kad iš uostamiesčio atvažiavusiems teko stovėti tarp 41 ir 43 kilometro.

Be visų kitų emocijų, N.Laužikienei įsiminė ypatingas jausmas, kad lietuviai savo nepriklausomybės siekyje – ne vieni. Žinojimas, kad to paties nori ir taip pat pasiryžę kovoti yra ir latviai bei estai, vertė pasitikėti vieniems kitais ir turėti vilties.

"Man jausmai, patirti Baltijos kelyje, visas dalyvavimas Sąjūdžio veikloje yra pati didžiausia likimo dovana", – neslėpė N.Laužikienė.

Emocija, likusi už kadro

Išvykdamas į Baltijos kelią, tuometis dienraščio "Tarybinė Klaipėda" vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius, kaip pats pasakojo, pasiėmė spalvotą fotojuostą, "skirtą svarbiems įvykiams", ir fotografavo pro važiuojančio automobilio langą.

A.Stanevičius fiksavo klaipėdiečius, susirinkusius kelio ruože prie Pasvalio link Saločių. Prisimindamas tą dieną, jis pasakojo, kad ir vaizdas, ir jausmas buvo nerealus, tarsi iš kito pasaulio.

Nežinia, kaip širdis neiššoko iš krūtinės.

"Maldos, dainos, šypsenos, apsikabinimai, aukštyn keliami vaikai, prie kryžių degamos žvakės, dedamos gėlės. Nežinia, kaip širdis neiššoko iš krūtinės. Iš jaudulio drebėjo rankos, sunku buvo fotoaparate nustatyti ryškumą. Ta euforija mane destabilizavo, kas ten vyko, buvo neįtikėtina", – tokie jausmai buvo apėmę žurnalistą ir fotografą A.Stanevičių lygiai prieš 30 metų fiksavusį legendinį Baltijos kelią.

Tądien, anot A.Stanevičiaus, žmonės buvo apimti šoko, nes tokio efekto, tokios emocijos niekas nesitikėjo.

"Tai buvo toks veiksmas, po kurio tapo aišku, jog šitos tautos į konclagerius nebesuvarysi. Žmonės jau buvo nubudę, atgavo savo jėgą. Tą dieną visi netilpo prie Vilniaus–Talino plento. Žmonių buvo tiršta, jų, susikibusių iškeltomis rankomis, būtų užtekę grandinei iki Helsinkio, o gal ir iki Šiaurės ašigalio. Tądien neįvyko nė viena avarija, nors automobilių, autobusų buvo suvažiavusių kaip niekad daug. Tądien milicija nesulaikė nė vieno neblaivaus", – kalbėjo istoriją į nuotraukas sudėjęs A.Stanevičius.

"Už jūsų ir mūsų laisvę"

Prieš 30 metų Baltijos kelyje kartu su lietuviais, latviais ir estais susikibęs rankomis stovėjo ir lakotų genties indėnas, tada 17-metis Tatanka Banks, Pietų Dakotos indėnų aktyvisto ir lyderio kovoje už savo tautiečių laisvę Denniso Banks (1937–2017) sūnus.

Šią istoriją pasakojo klaipėdietis Mindaugas Timinskas, Vinetu indėnų kaimo įkūrėjas. Kai jis viešėjo JAV, viename renginyje susipažino su Tatanka (lakotų kalba – Didysis Bizonas).

Prisistatęs esąs iš Lietuvos Mindaugas tikrai nesitikėjo, kad mūsų valstybę kas nors bus ten girdėjęs.

"Tuomet Tatanka ir sako, aš žinau. Ir ne tik. Kartu su jumis stovėjau Baltijos kelyje. Galite įsivaizduoti mano nustebimą? Jis man papasakojo, kad 1989 m. jis su grupe draugų dalyvavo bėgime už taiką nuo Prancūzijos iki Suomijos. Kaip tik rugpjūčio 23-iąją jie buvo Kaune. Lietuviai bičiuliai juos pakvietė dalyvauti", – teigė M.Timinskas.

Tatanka nė nenutuokė, koks tai renginys, tačiau tik nuvykęs į vietą ir pamatęs tokią gyvąją grandinę suvokė to renginio svarbą Lietuvai.

"Jis man kalbėjo, kad tada mūsų širdys plakė vienu ritmu, stovint kelyje, susikibus rankomis už mūsų laisvę. Teigė, kad Baltijos kelias jam paliko itin stiprų įspūdį. Nes jo tėvas su kitais genčių lyderiais irgi bandė siekti indėnų nepriklausomybės. Tačiau jų siekiai žlugo. Taigi Tatanka tikrai žino, ką reiškia laisvės siekis", – tikino iki šiol su T.Banks bendraujantis M.Timinskas.

Tikslo pasiekti nespėjo

Klaipėdietė Rūta Vildžiūnienė nebepamena, iš kur sužinojo, jog K.Donelaičio aikštėje norinčiųjų važiuoti lauks autobusai.

"Žinau, kad nesvarsčiau, pasiėmiau abu vaikus, kurių vienam tada buvo dešimt, kitam – aštuoneri, ir įlipau į geltoną "Ikarusą". Nepažinojau nė vieno autobuse buvusio žmogaus, tai buvo visiškai nesvarbu. Pamenu, kad nesinorėjo bendrauti, buvome kaip vienas kūnas, apimti tos pačios nuotaikos ir jausmo. Važiavome prilipę prie langų. Ties Šiauliais mūsų autobusas sustojo, keliais buvo nebeįmanoma važiuoti. Nors išvykome prieš pietus, iki vakaro tikslo nepasiekėme. Kai jau artėjo 19 valanda, išlipome, nė nežinodami, kur esame, susikibome už rankų ir stovėjome. Man atrodo, tą dieną visa Lietuva buvo Baltijos kelias, o jei kas būtų iš labai aukštai fotografavęs, žmonių virtinė būtų priminusi žmogaus kraujotakos sistemą su daugybe šakų ir šakelių", – prisiminė tada Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose dėstytoja dirbusi R.Vildžiūnienė.

Taip pastovėję klaipėdiečiai sulipo į autobusą. Vairuotojas nepasuko atgal, jis brovėsi į tą pusę, kurios nespėjo privažiuoti.

"Pakeliui matėme žmones, žvakes, kažkur degė laužai, kažkur dainavo. Visą laiką norėjosi verkti. Kai pasiekėme tą vietą, kur būtume turėję stovėti, buvo jau naktis. Privažiavome Latvijos sieną, apsisukome ir grįžome namo. Tai buvo labai ilga visomis prasmėmis kelionė. Klaipėdą pasiekėme tik paryčiais. Nepakartojamas jausmas, kad visi tie būriai žmonių jaučia tą patį. Ir mintis: "Ar mums pasiseks?" – prisiminimais dalijosi klaipėdietė.

Rusams dovanojo gėlių

P.Bielskis į Baltijos kelią važiavo mamos dovanotais žiguliukais. Nuotraukoje A.Stanevičius jį užfiksavo sakantį emocingą kalbą. Kokius žodžius tada tarė, profesorius dabar nebeprisimena.

"Turbūt nesakiau nieko ypatingo. Kažką apie laisvę, vienybę, tai, ką visi tuo metu jautėme. Pamenu, lekiame per Lietuvą, mašinos gal trimis eilėmis juda, kažkurios – pievomis, pakelėmis, ražienomis. Kažkur ant tilto per upę dvi mašinėlės susidūrė. Žmonės išlipo, numojo ranka ir nuvažiavo toliau nieko vienas kitam nepasakę blogo. Kai jau stovėjome eilėje, pro šalį važiavo kažkokia didelė mašina rusiškais numeriais. Matėme be galo išsigandusius veidus. Žmonės jiems mojavo, kišo gėles, ragino nebijoti, niekas jiems nieko blogo nedarys. Aš įsivaizduoju, kaip jie bijojo, kaip jautėsi. Bet mes buvome visiškai taikūs ir geranoriški", – prisiminė P.Bielskis.

Klaipėdietė mokytoja Dalia Palkuvienė rugpjūčio 23-iąją su broliu ir tėvais važiavo iš Talino, kur jos mama lankėsi pas gydytojus.

Šeima važiavo tuo pačiu keliu, kur vakare susijungė keli milijonai rankų.

Iš Estijos sostinės šeima pajudėjo anksti ryte, bet pakeliui ir Estijoje, ir Latvijoje jau rinkosi žmonės.

"Mes nesupratome kalbos, bet to ir nereikėjo. Iš žvilgsnių ir šypsenų buvo aišku, kad visi jautėme tą patį. Mums tada ne gėlės rūpėjo, jautėme vieningumą ir kartu įtampą. Juk dar nebuvome laisvi. Tvyrojo tokia džiaugsmo dėl vienybės, bet kartu ir kovos nuotaika. Jautėmės darantys tai, ką tuo metu galėjome padaryti", – prisiminimais dalijosi D.Palkuvienė.

Lietuvą ji pasiekė jau vakare ir skubėjo ten, kur labiausiai galėjo trūkti žmonių.

Klaipėdiečiai laukė žinių

Į Latvijos pasienį tądien galėjo važiuoti ne visi. Klaipėdietės mokytojos Aurelijos Bajorienės vaikai tebebuvo visiškai maži, todėl į Baltijos kelią ji išleido vyrą važiuoti vieną. Bet moteriai buvo neramu, ji laukė žinių, nebuvo kaip jų gauti. Pasiėmusi abu mažylius klaipėdietė nuskubėjo į Girulius.

Panašiai elgėsi daugelis kitų miestiečių. Būriavosi ir prie savivaldybės, laukė informacijos, norėjo bendrauti.

"Laukėme žinių per televiziją, klausėmės radijo. Dabar teigiama, kad visi labai džiaugėsi, o aš prisimenu įtampą. Norėjome būti su kitais žmonėmis kartu, gal kas ką girdėjo, žino, kaip ten mūsiškiams sekėsi", – pasakojo mokytoja.

Į Baltijos kelią išvažiavo ir dauguma Klaipėdos ekskursijų biuro gidų. Tiems, kas liko Klaipėdoje, teko vienu metu dirbti su keliomis grupėmis. Tuo metu didžioji dauguma turistų, apsilankančių mūsų mieste, buvo atvykę iš tarybinių respublikų.

Atvykėliai stebėjosi, kad miestas atrodė ištuštėjęs, o išgirdę, kodėl nėra pakankamai gidų, bandė piktintis. Kai išgirdo apie neeilinę akciją, ne vienas suabejojo, ar jiems saugu likti šiame mieste, klausinėjo negalėdami suprasti, kas lietuviams, latviams ir estams nepatinka Sąjungoje.

Ko gero, daugeliui jų tai buvo pirmas kartas, kai jie išgirdo apie Baltijos tautų ryžtą gyventi kitaip.

Atrodo, kad tada nė vienas darbdavys nereiškė pretenzijų dėl pravaikštų Baltijos kelio dalyviams.

Įamžino koplytstulpiu

Vėliau, po ketvirčio amžiaus, ten, kur Baltijos kelyje stovėjo klaipėdiečiai, V.Čepas ir A.Grublys pastatė atminimo stulpą, primenantį tą, kuris pastatytas prie Klaipėdos savivaldybės ir primena apie Sausio 13-osios įvykius.

Gal už šešių kilometrų stovi V.Čepo brolio Jono koplytstulpis.

J.Čepas prisiminė tada iš ąžuolo atminimo ženklą išdrožęs vos per porą savaičių. Vyrai atvažiavo gerokai anksčiau ir pastatė ties sankryža, kur vienas kelias suka į Latviją, kitas – į Biržus.

Baltijos kelias buvo įrašytas į UNESCO pasaulio atminties sąrašą, kartu saugomas tapo ir J.Čepo kūrinys.

Kelerius metus visai šalia šio atminimo ženklo buvo ariama. O vieną kartą nuvažiavęs autorius rado kažkieno padarytą tvorelę ir pasidžiaugė, kad visiškai nepažįstami žmonės brangina neeilinio įvykio atminimą.

Per kelis dešimtmečius medinis koplytstulpis truputį "pavargo". Pernai Klaipėdos rajono valdžia skyrė tris tūkstančius eurų šiam koplytstulpiui atnaujinti.

Pats autorius nuvažiavo į Biržų rajoną, išsikasė stulpą ir parsivežė jį į Klaipėdą. Teko padirbėti, kad jis atrodytų kaip prieš 30 metų. Šį kartą medinis stulpas buvo sutvirtintas metaliniais strypais ir įmūrytas į betono pamatą.

Pamiršo verčiausius

Baltijos kelias visuomet išliks tuo laiku gyvenusiųjų atmintyje kaip unikalus šių laikų istorijos reiškinys, kuris pademonstravo Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių pasiryžimą siekti nepriklausomybės ir atkreipė pasaulio dėmesį į šią taikią kovą už laisvę.

Stovėjusiems Baltijos kelyje pasisekė. Tokius reiškinius patirti tenka ne kiekvienai kartai.

Tai buvo savotiškas stebuklas, po kurio nebebuvo jokių kalbų, kad gal nereikia nepriklausomybės.

"Tai buvo savotiškas stebuklas, po kurio nebebuvo jokių kalbų, kad gal nereikia nepriklausomybės, gal palaukime ar eikime "step by step". Man labai gaila, kad pirmieji, aktyviausi sąjūdiečai, ypač rajonuose, buvo užuiti, išvyti iš darbų, jų verslai žlugdomi. Pamenu Kęstą Miniotą, vieną aktyviausių Klaipėdos Sąjūdžio žmonių, kuris buvo sužlugdytas vien todėl, kad buvo sąjūdietis. Jį ne tik finansiškai gniuždė, bet ir fiziškai sumušė taip, kad jis nebegalėjo atsitiesti. Panašiai atsitiko ir Sigitui Petkevičiui, aktyviam miesto tarybos nariui, – neslėpė apmaudo V.Čepas. – Nė vienas negavome net padėkos, viskas teko tik Vilniui. Sostinėje pjaunasi, kas ką gaus, kas su juosta, kas tik kryžių, bet jie nesuvokia, kad, jei ne provincijos žmonės, ten nieko nebūtų buvę."

V.Čepas prisiminė Sąjūdžio bendražygį Artūrą Grumadą, kuris atliko sunkiausią darbą organizuojant Baltijos kelią. Šis vyras per 30 metų buvo visiškai užmirštas, pasiligojo, kažkurį laiką neturėjo darbo. Tik neseniai jį prisiminė žurnalistai.

"Per 30 metų nė vienas mūsų prezidentas nebuvo Baltijos kelyje. Algirdas Brazauskas trispalvę pavadino skuduru ir pareikalavo nuimti, tuo metu jis buvo ne mūsų žmogus, tik paskui prisitaikė. Valdas Adamkus dar tebebuvo už vandenyno, jam tas kelias žinomas tik iš pasakojimų, jis tos dvasios pakylėjimo liko nepajutęs. Dalia Grybauskaitė su Mykolu Burokevičiumi kakavą gėrė ir svajojo apie Lietuvą didžiosios Rusijos sudėtyje. Per 30 metų dvasinių vertybių neliko. Dabar svarbūs merkantiliniai tikslai, noras išstumti kitus, apsistatyti savais, partijos neturi jokių idėjų, vien varinėja bizniuką", – rėžė V.Čepas.

Duobė prie 26 namo atsirado maždaug tuo pat metu, kai bendrovės "Gensera" darbininkai ėmėsi keisti lietaus nuotekų kanalizaciją prie gretimo J.Janonio gatvės 28-ojo namo.

Šios įmonės žmonės dirbo sparčiai, per porą dienų iškasė tranšėjas ir, pakeitę vamzdžius, jas užkasė.

Paklaustas apie ilgai nejudinamą duobę, prie kurios darbininkai vis negrįžta, "Genseros" projektų vadovas Linas Špiegis patikino, kad šiuo klausimu reikėtų bendrauti su bendrovės "Klaipėdos vanduo" darbuotojais.

Šios įmonės dispečerinės vadovas Matas Grikšas patikino, jog darbininkai iškasė duobę šalia lietaus nuotekų šulinio, mat čia susidarė įgriuva.

Darbininkai ne kartą šioje vietoje nerado nutekėjimo vamzdžio. Jiems teko pakartoti paieškas. Galiausiai problema išaiškinta ir sutvarkyta.

"Ten buvo neįprasta vieta, todėl viskas užsitęsė. Brėžiniai rodė vienaip, o realybė buvo visiškai kita. Artimiausiomis dienomis viskas bus sutvarkyta, gerovė bus atkurta", – patikino M.Grikšas.

Vadinamajame J.Janonio gatvės apendikse gyvenantys klaipėdiečiai viliasi, kad po lietaus nuotekų vamzdžių pakeitimo bus iš naujo išasfaltuotas šios gatvės ruožas palei jų namus ir kiemas sutvarkytas taip, kad atsirastų vietų automobiliams.

Žvalus bei guvus Prezidento tėvas ir sulaukęs garbaus amžiaus nesėdi rankų sudėjęs, tad nežinia, ar šiandien bus nusiteikęs vien tik švęsti.

"Tikrai rasiu progą įteikti gėlytę, paspausti ranką. Juo labiau kad mes gražiai susidraugavome per šiuos metus. Sveikinsiu asmeniškai nuo savęs. Kadangi jubiliatas yra labai paprastas, kuklus ir nuoširdus žmogus, nemanau, kad rodyti jam pagarbą vien todėl, kad sūnus yra šalies vadovas, pačiam tėvukui būtų labai smagu. Nepaisant to, kad tai yra Prezidento tėvas, su visa pagarba jo asmenybei, jis turėtų būti lygiai taip pat pagerbtas, kaip kiekvienas klaipėdietis, sulaukęs tokio garbaus amžiaus. Gerbti žmogų reikia ne dėl jo ar jo sūnaus statuso. Gerbti reikia kaip istorinę asmenybę, kaip iškilų klaipėdietį. Manau, kad tokių žmonių mūsų mieste yra tikrai daug", – kalbėjo V.Grubliauskas.

Uostamiestyje yra nemažas būrys 90-ąjį gimtadienį perkopusių klaipėdiečių.

Anksčiau buvo tradicija miesto vadovui sveikinti kiekvieną 100-metį klaipėdietį. Pastaruoju metu taip nebesielgiama.

Klaipėdoje gyvena 110 metų šį pavasarį sulaukusi ir vis dar savarankiška bei gyvybinga Juzė Mauricienė. Senolė buitimi dalijasi su dukra ir anūke, kuri yra pagrindinė jų prižiūrėtoja.

Meras atviravo girdėjęs apie ją ir net rengęsis važiuoti jos pasveikinti, bet turėjęs žinių, kad šeima nelabai nori viešumos. Jei tik su šios moters šeimos nariais pavyks suderinti, V.Grubliauskas norėtų aplankyti ir ją.

Senolės anūkė tikino, kad niekas iš miesto valdžios jos nė neklausė, ar galima pasveikinti jos močiutę.

Pirmadienį vakare į policiją paskambinusi kretingiškė pranešė, kad jos 16-metis sūnus neblaivus išvažiavo mašina.

Netrukus pareigūnai sustabdė apibūdintą automobilį ir patikrino paauglio blaivumą. Alkoholio matuoklis parodė 0,98 prom.

Nepilnametis bus baudžiamas už tai, kad vairavo neįgijęs vairuotojo pažymėjimo ir darė tai būdamas neblaivus. Abiem atvejais pradėta administracinė teisena, jo kaltės klausimą svarstyti ir baudos dydį nustatyti gali tik teismas. Kaltininkui dar nesulaukus pilnametystės bus skiriama pusė įstatymo numatytos baudos.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos viršininkas Mindaugas Džermeika tikino, kad 16 metų asmuo jau yra pasiekęs dalinės pilnametystės ribą ir už minėtus veiksmus turės atsakyti pats, tai yra pats mokės baudą.

Jeigu paauglys neturi savų pinigų, baudą gali sumokėti tėvai, jei ne, savo darbo imtųsi antstoliai.

„Savivaldybės administracijos direktorius dar surašys protokolą nepilnamečio tėvams už vaiko nepriežiūrą. Taip numato įstatymas. Mama turės teisę įrodinėti, kad tinkamai auklėjo sūnų, tik jis jos neklausė“, – paaiškino M. Džermeika.

Rugpjūčio 14-ąją Kretingos rajono policijos pareigūnams vietos savivaldybės administracijos direktorė pranešė, kad išvakarėse Kvecių kaime prie žydų žudynių ir užkasimo vietos paminklo seniūnas pamatė, kad kažkoks piktavalis apsilankė šioje vietoje ir paliko savo įrašą.

Šioje vietoje prie paminklo balandžio viduryje buvo sumontuota informacinė lentutė. Metalinis kiek pasviręs skydelis sumontuotas ant kojelės. Jame lietuvių kalba bei Brailio raštu įrašyta informacija apie istorinius įvykius, kurie įamžinti paminklu.

Tarpelyje tarp šių dvejų užrašų, kažkas, veikiausiai, metaliniu daiktu smarkiai spaudžiant įrašyta: „Žydai tai jūs ir darėte“.

Pareigūnai neįžvelgė šiame veiksme nei antisemitizmo apraiškų, nei viešosios tvarkos pažeidimo. Sugadinta plokštė kainavo 907 eurus.

Kada atsirado įrašas, niekas nežino, kol kas nenustatyta, ar kas matė šį įrašą padariusius asmenis.

Policijai patektos nuotraukos, visi reikiami daikto vertinimo dokumentai.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto sugadinimo.

„Nemanome, kad čia kažkoks ypatingas neapykantos reiškimas. Kažkam lankantis šioje vietoje šovė į galvą tokia idėja ir tai padarė. Kažkas rūpinasi atminimo įamžinimu, o kažkas taip va paima ir pasielgia neapgalvotai“, – kalbėjo Kretingos rajono policijos komisariato viršininkas Arūnas Pužauskas.

Šį kartą vienas apvogtas automobilis stovėjo Sporto, kitas – Užkanavės gatvėje. Pirmojo automobilio savininkas nurodė, kad lupdami priekinius žibintus vagys apgadino priekinį automobilio bamperį. Patirtą žalą jis įvertino 4 tūkst. eurų.

Užkanavės gatvėje nusikaltėliai įsibrovė į 2016 metais pagamintą automobilį, jo durelių dėtuvėje rado „Yves Saint Lauren“ prekės ženklu pažymėtus akinius nuo saulės, vertus 500 eurų. Bet ne akiniai buvo jų tikslas. Vagys išlupo „Porsche Cayenne“ vairo saugos oro pagalvę ir priekinius žibintus. Automobilio savininkas policininkams teigė žalą patikslinsiąs vėliau.

Tai buvo 12-tas šios markės automobilis, apvogtas šiais metais Palangoje. Didžioji jų dauguma buvo „Porsche Cayenne“, kiti taip pat – visureigiai. Visos vagystės įvykdytos nakties metu.

Visi šių brangių automobilių savininkai – mūsų šalies piliečiai.

Interneto portalai byloja, kad panašių automobilių žibintai parduodami maždaug po 1,3 tūkst. eurų už vienetą, o jų pasiūla – itin menka. Galima spėti, kad vagis už porą tokių žibintų gauna iš supirkėjo pusę pirkėjo mokamos sumos.

Didesnioji dalis žibintus parduodančiųjų nė neskelbia kainų.

Šiuo metu Klaipėdos apskrities policijos komisariato pareigūnai bando sisteminti visus šiuos nusikaltimus, ieškoti bendrų bruožų ir tokių, kurie padėtų susekti vagis.

Tik viena šių mašinų stovėjo vaizdo stebėjimo kamerų zonoje. Kamera užfiksavo du vyrus, kurie veidus slėpė užsimaukšlinę gobtuvus. Todėl atpažinti juos bus labai sunku.

Visi kiti apvogti automobiliai laikyti prie poilsio namų, aikštėse, neapšviestose gatvėse ar panašiose nesaugiose vietose. Pareigūnų teigimu, visų jų savini kai buvo apsidraudę KASCO draudimu.

Vieną gegužės naktį pareigūnai važinėjo po kurortą policijos ženklais nepažymėta mašina ir nusikaltimo vietoje atsirado praėjus vos po kelioms minutėms nuo žibintų vagystės.

Nors policininkai blokavo visas aplinkines gatves ir ėmėsi kitų tik jiems žinomų priemonių, nusikaltėlių sulaikyti nepavyko.

Dar vienas vagių taikinys – BMW markės automobiliai, kurių multimedijos įranga ir vairai labiausiai vilioja vagis.

„Palangoje yra kelios mokamos ir gerai saugomis automobilių aikštelės. Jose dirba sargas, kuris išleidžia automobilius, tik įsitikinęs, kad vairuoja savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Kol kas vagysčių tokiose aikštelėse neturėjome. Mano nuomone, tokių brangi automobilių savininkai, apsidraudę KASCO draudimu, turėtų prisiimti kažkiek atsakomybės. Savo turtą kiekvienas stengiasi saugoti. Bet čia mano asmeninė nuomonė, – komentavo Palangos policijos vadovas. – Mūsų pareigūnai stengiasi padaryti viską, ką gali ir, tikėtina, vėliau ar anksčiau vis tiek išaiškins šiuos nusikaltimus. Manau, tik laiko klausimas, kada kaltieji bus nubausti“.

Apie tai, kad "Land Rover" negali pats judėti, byloja nuleistos visos keturios jo padangos ir po mašina pakišti ratai.

"Tokius automobilius privalu išgabenti net iš daugiabučių namų kiemų. O čia – pajūris. Ar čia kažkas šventesnis už visus šventuosius savivaliauja, ar mes kažko nesuprantame, – svarstė vieną rugpjūčio vakarą visureigį apžiūrinėję vyrai. – Maža to, kad konteineriai darko pajūrio vaizdą, dar ir senas kledaras atsirado. Vaizdas į klaipėdiečių ir miesto svečių pamėgtą pasivaikščiojimo vietą – molą, švelniai tariant, bjaurus. Už vielinės tvoros riogso bet kaip išmėtyti žvejų rakandai. Nesvarbu, kad tai privati teritorija, ji darko vaizdą."

Informacija apie nevažiuojantį automobilį vakar pasiekė Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vadovę Kristiną Vintilaitę. Jos pavaldiniai apsilankė minėtoje vietoje ir užfiksavo ne tik važiuoti negalinčią mašiną, bet ir kitą automobilį, kuriuo kažkas atvažiavo iki pat konteinerių.

Valdininkai pradėjo tyrimą, ar nusižengta Administracinių teisės pažeidimų kodekso reikalavimams.

"Mašina ir konteineriai – labai skirtingas turtas. Kadangi teritorija nėra aptverta, nepažymėta ženklais, nurodančiais, kad ji valdoma kokio nors juridinio asmens, kas pageidauja, gali įvažiuoti. Todėl teritorija vadintina vieša. Pradėta administracinės bylos teisena. Aiškinsimės, kas jo savininkas. Aiškinsimės, ar ši teritorija teisiniu požiūriu yra tinkama automobilių statymui ir važinėjimui. Jei paaiškės, kad šioje vietoje negalime nei važinėti, nei statyti mašinas, policija ir mes patys imsimės prieš savininką teisinių veiksmų. Tiesiog viską reikia išsiaiškinti. Dar tikslinsimės, ar teritorija rinkliavinė", – komentavo K.Vintilaitė.

Valdininkė aiškino, jei teritorija, kurioje stovėjo abu automobiliai, priklauso juridiniam asmeniui, tokia teritorija rinkliava neapmokestinama.

Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai žadėjo per kelias dienas išsiaiškinti, kas yra teisus.

Kol kas nelabai aišku, koks statusas yra tos vietos, kuria prie konteinerių įvažiavo automobiliai: ar tai yra įvaža, ar gatvė? Čia nėra jokių eismo ženklų, nors visiems akivaizdu, kad šiuo taku intensyviai važinėjama.

Tiesą atskleidė įrašas

Šią savaitę sukaks pusmetis, kai Genutės sutuoktinis Vytautas vasario 22-ąją išėjo žvejoti stintų ir negrįžo. Tą rytą moteris išskubėjo jo ieškoti, bet ant krantinės rado tik dailiai sudėtas meškeres ir kai kuriuos sutuoktinio daiktus. Paties vyro šalia jų nebuvo.

Genutė apibėgo sutuoktinio draugus. Nė vienas bičiulis jo nebuvo matęs, tad moteris kreipėsi į policiją.

Po poros dienų atvažiavo narai, jie išžvalgė marių dugną ties vieta, kur rasti pražuvėlio daiktai.

Kas jam atsitiko, paaiškėjo peržiūrėjus vaizdo stebėjimo kameras, kurios nepaliko jokių abejonių.

Žiūrėti šį įrašą žmonai neužteko dvasios stiprybės.

Užfiksuota, kad Vytautas pasėdėjo ant kibiriuko, paskui kažkiek laiko gulėjo, gal snūduriavo, po to staiga pakilo, susvyravo, neišlaikė pusiausvyros, persivertė per krantinės bortelį ir įkrito į vandenį.

"Į žvejybą išsiruošė blaivutėlis. Pati jį nuvežiau. 17.30 val. nuvažiavome, po valandos palikau jį ant kranto, vaizdo kameros rodo, kad 20.30 val. jis jau įkrito", – prisiminė Genutė.

Vyras įkrito į marias nuo ilgojo Nidos molo. Vėliau jo žmona pasitikslino – būtent tuo metu pūtė šiaurės vakarų vėjas, tačiau žvejai tikino, kad jau plaukė ledai ir marių srovė į jūros pusę buvusi be galo stipri.

Su daugybe vietos gyventojų bendravusi moteris girdėjo pasakojimą, kad kartą ties Nida nuskendusį žmogų srovės nunešė iki Ventspilio.

Narai ir radaras neaptiko

Vyras buvo labai šiltai apsirengęs, vilkėjo kelis sluoksnius rūbų: ne vienerius marškinius, megztinį, kombinezoną ir šiltą striukę. Galima įsivaizduoti, kad sumirkę drabužiai tapo tikru inkaru.

"Narai jo ieškojo čia pat, palei molą, antroje marių pusėje nesižvalgė. Kai nuskendo Romaldas Adomavičius, buvo mestos didžiulės pajėgos, jį aptiko labai greitai. Turėjau vilčių, kad, ieškodami kurėno kapitono, ras ir mano vyrą. Nerado. Pradžioje man niekas nesakė, kad buvo didelė srovė, kad ledai ėjo. Paieškojo ir paaiškino, kad reikia laukti, kol oras atšils, tikėjosi, jog kūnas iškils į paviršių. Kai jo neaptiko mariose, pradėjo kalbėti, kad srovė jį galėjo išnešti į jūrą. Prieš Jonines dar kartą žvalgėsi nuo marių ir iš dangaus. Plaukė iki Preilos, žiūrėjo anoje pusėje, bet iki pat Klaipėdos nežiūrėjo. Kartą vienas vyras iš priešgaisrinės pareiškė man, kad jie nebeieškos, esą aš pati turiu prisidėti. Ne kartą prašiau mero pagalbos. Jis vis duodavo nurodymą gelbėtojams, gal jau įkyrėjau su tais savo prašymais", – vilčių rasti sutuoktinio kūną nepraranda našlė.

Neringos meras Darius Jasaitis jau nebepamena, kiek kartų ieškota nidiškio Vytauto. Pasak mero, plaukiodami mariomis pasieniečiai kasdien žvalgosi – bene pamatys skenduolį.

Kuršių mariose žmonių ieško ir jiems pagalbą suteikia Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba bei pasieniečiai. D.Jasaitis galėjo šių tarnybų žmones tik prašyti pagalbos ieškant žmogaus.

Tikėtasi, kad skenduolį padės rasti specialų radarą turintis specialistas. Turėta duomenų, kad juo Trakų ežere žmogaus palaikus pavyko aptikti po bene 12 metų.

Neringos savivaldybės prašymu tokį prietaisą turintis žmogus taip pat ieškojo dingusiojo prie Nidos krantinės, tiesa, nesėkmingai. Didžiules marias išžvalgyti radaru neįmanoma.

Dabar jau niekuo nebegalime tai moteriai padėti. Galime tik užjausti, palaikyti ją psichologiškai.

"Dabar jau niekuo nebegalime tai moteriai padėti. Galime tik užjausti, palaikyti ją psichologiškai. Mano žiniomis, narai žvalgė dugną tris ar daugiau kartų. Ne kartą pajusdavau nerimą ir dar kartą kviesdavau gelbėtojus. Būtų žiauru, jei paaiškėtų, kad žmogus yra ten pat, kur įkrito. Žvejai man pasakojo, kad būtent tą vakarą ir naktį buvo didžiulė srovė, ledai plaukė į jūrą. Kiek atsimenu, visi nuskendusieji po pusmečio ar dar ilgesnio laiko atsirasdavo. Šis atvejis – mistiškas. Pats žiūrėjau filmuotą medžiagą ir mačiau, kad žmogus tikrai įkrito, tai yra užfiksuota. Man susidarė įspūdis, kad jis buvo prisnūdęs. Ilgoką laiką buvo pasirėmęs ir nejudėjo. Gal suskambo telefonas ar jis šiaip kažką susapnavo, staiga pašoko ir persivertė per tą bortą", – kalbėjo D.Jasaitis.

Sudomino žinutė

Gegužės mėnesį Genutei nušvito viltis pagaliau palaidoti vyro kūną. Dienraštyje "Klaipėda" ji perskaitė žinutę apie Klaipėdos priemiestyje, netoli Kairių, marių krante rastą neatpažintą vyro lavoną.

Iš perskaityto teksto ji suprato, kad žmogus galėjo būti miręs seniai, nes buvo apsirengęs keliais sluoksniais šiltų rūbų. Kai kurie paminėti velionio drabužiai moteriai pasirodė besą panašūs į jos vyro paskutinį vakarą vilkėtus.

Kūną aptiko romantiškai nusiteikęs žmogus. Važiuodamas keliu jis pamatė toliau nuo gatvės žiedais apsipylusią obelaitę ir nusprendė ją nufotografuoti.

Sukinėdamasis apie medelį žmogus pajuto nė su kuo nesupainiojamą yrančio žmogaus kūno tvaiką.

Sekdamas šį kvapą vyras nuėjo iki marių kranto ir netoli jo aptiko negyvėlį.

Buvo akivaizdu, kad žmogus miręs jau seniai, kūnas buvo gerokai apiręs. Tikėtina, kad mirtis jį ištiko dar žiemą.

Tuo metu mirusiojo asmenybė buvo nežinoma.

Paskaičiusi minėtą žinutę laikraštyje Genutė nuėjo pas jos vyro dingimo aplinkybes tiriančią pareigūnę. Paklausė, kas naujo. Išgirdusi atsakymą, kad naujienų nėra, ėmė klausinėti apie Kairiuose rastą kūną.

Nepaliko vilties

"Tyrėja sukruto, ieškojo, klausinėjo. Tas vyras buvo su striuke, kai kurie aprašyti rūbai kaip ir būtų atitikę mano vyro apibūdinimą, bet rastasis nevilkėjo kombinezono. O maniškis po striuke tokį rūbą turėjo. Rastasis avėjo skirtingus batus, mano vyras iš namų išėjo su ilgais užvarstomais batais. Pati juos pirkau prieš Kalėdas. Policininkė aiškino, kad kitame krante rastas vyras nepanašus į paskenduolį. Minėjo, kad jis buvo su ruda barzda ir tokios pat spalvos plaukais. Maniškio plaukai buvo tokie pilkšvi, tikrai ne raudonplaukis, be to, vasario pradžioje buvau jį trumpai nuskutusi. Man net buvo kilusi mintis važiuoti jo apžiūrėti", – svarstė Genutė.

Policininkė po kiek laiko nidiškę patikino, kad netoli Klaipėdos rastas negyvas vyras – ne jos sutuoktinis.

Uostamiesčio pareigūnai paaiškino, kad Kairiuose aptiktas kūnas buvo identifikuotas. 99 proc. tikimybės, kad tai buvo senokai be žinios dingęs namų neturėjęs klaipėdietis.

Jokio kito neatpažinto lavono šiuo metu Klaipėdos policijos komisariatas nebando identifikuoti. Visi rasti kūnai – atpažinti.

Nidos policijos komisariatui vadovaujantis Viktoras Freigofas informavo, kad ikiteisminis tyrimas dėl Nidoje į marias įkritusio vyro dingimo – nutrauktas. Pareigūnai įsitikino, kad jis tikrai žuvo. Nutarimą nutraukti tyrimą pasirašė prokuroras Kazys Grigaitis.

Nori klausti aiškiaregių

"Aš jau galvoju, gal man pas kokį ekstrasensą kreiptis. Suprantu, kad vyro gyvo nebėra, bet gal kas nors pasakys, kur jo ieškoti. Kelis kartus sapnavau. Jis man sakė, kad yra netoli, kad išsigelbėjo, todėl ir manau, gal reikia nendrynus atidžiau apžiūrėti. O gal po pačiu molu srovė panešė, – svarstė moteris. – Žinau, kad nebepareis, bet vis neramu. Būtų palaidotas, galėčiau apsiraminti. Negera ant širdies. Tikiuosi, kad dukra taip skaudžiai neišgyvena, jai savų rūpesčių užtenka, vaikai maži, nėra laiko kada galvoti."

Daugybė paieškų, policijos nutarimas nutraukti tyrimą ir vaizdo įrašas nepaliko vilties rasti Vytauto gyvo.

Sutuoktinio dingimas užklupo moterį labai netikėtai. Kaip elgtis, kur jo ieškoti, ruoštis laidotuvėms ar ne. Šie ir kiti kausimai sujaukė jos gyvenimą.

Maža to, ją ištiko dar vienas netikėtumas – paaiškėjo, kad bankas, kuriame vyras buvo apsidraudęs, vis dar nuskaičiuoja įmokas.

Bankui – vis dar gyvas

Moteris kreipėsi į banką, pateikė policijos dokumentą apie sutuoktinio paiešką ir paprašė sustabdyti įmokų nuskaitymą, bet sulaukė neigiamo atsakymo.

Juk vaizdo įrašas nepalieka abejonių, kad jis įkrito į marias ir žuvo.

"Banko darbuotojams nunešiau policijos išduotą dokumentą, kuriame užfiksuota, kad vyras dingo be žinios. Išgirdau abejonę, esą jis dar gali atsirasti, – pasakojo našlė. – Kai banko darbuotojams nusakiau situaciją, pažymėjau, kad jie man draudimo išmokos gali ir nemokėti, svarbu, kad sustabdytų įmokų nuskaitymą. Juk vaizdo įrašas nepalieka abejonių, kad jis įkrito į marias ir žuvo."

Bendrovės "Swedbank" atstovas spaudai Saulius Abraškevičius paaiškino, kad dėl duomenų apsaugos reglamentavimo neturi galimybių atskleisti jokios su klientais susijusios informacijos.

"Komentuojant bendrąją tokiais atvejais galiojančią tvarką, reikia pasakyti, kad pagrindas sustabdyti draudimo sutarties įmokų mokėjimą atsiranda tuomet, kai draudimo bendrovė gauna dokumentą, patvirtinantį asmens, sudariusio gyvybės draudimo sutartį, mirtį. Tokio dokumento negavus gyvybės draudimo sutartis yra galiojanti ir pagrindo vienašališkai stabdyti draudimo įmokų nėra", – paaiškino banko atstovas.

Tik po pusmečio nuo dingimo dienos Genutė įgis teisę kreiptis į teismą, kad sutuoktinis būtų pripažintas mirusiu. Po kiek laiko nuo jos kreipimosi teismas išnagrinės jos prašymą, dar nežinia.

Tuo metu, kai net valdiškos institucijos konstatuoja, kad žmogaus nebėra tarp gyvųjų, bankas vis dar laiko jį savo klientu ir išskaičiuoja gyvybės draudimo išmokas.