Tai ypatinga galimybė pamatyti šviesaus atminimo E. Nekrošiaus spektaklį „Bado meistras“, sukurtą pagal žymiausio XX amžiaus austrų rašytojo Franzo Kafkos to paties pavadinimo apsakymą. Tai – paskutinis spektaklis, pastatytas ir iki šiol vaidinamas „Meno forte“. Šios unikalios erdvės grindys – kaip paties Bado meistro suaižėjęs skrandis, ši Vilniaus sakrali erdvė liko kaip Bado meistro širdis, plakanti ir šiandien. Kol gyvas spektaklis, kol gyvi prisiminimai, kol spektaklį lanko žiūrovai, gyvas ne tik „Bado meistras“, bet ir pats E. Nekrošius. 

Eimuntas Nekrošius. N. Gultiajevos nuotr. 

Analizuoti E. Nekrošiaus pastatymus buvo ir bus įdomu ir naudinga, nes jis mokė mus būti žmonėmis. Jo sukurtų spektaklių personažai bandydavo įlipti į mus ir įlipdavo. Paprasti, tikintys ir laukiantys. E. Nekrošius, rodos, pačiu paprasčiausiu sceniniu veiksmu tapdavo mistiku, metafiziku, sugebančiu lyg ant delno išdėliotame veiksme užduoti sudėtingiausius būties klausimus. Ir šis mokėjimas kiekvieną kartą iš naujo, it Leonardo da Vinci laboratorijoje, neatsisakant savo braižo, ragino kurti naujas spektaklio lygtis, šis mokėjimas ne žodžiais, o materializuotomis mintimis skatino skaityti sudėtingiausius tekstus, kiekvieną kartą iš naujo skelbė režisieriaus jaunystę.

Žvelgiant iš šios dienos, mąstant apie režisieriaus E. Nekrošiaus fenomeną, kalbėjomės su dvidešimt penkerius metų kartu dirbusiu šviesos dailininku, „Meno forto“ direktoriumi Audriumi Jankausku: „Mano darbo su E.Nekrošiumi patirtis gana didelė. Taip, jis buvo didis menininkas, bet man įsimintiniausia yra jo žmogiškųjų vertybių sistema. Viename žmoguje – ypatingai išgryninta vertybių sistema! E. Nekrošius sakydavo: „Turiu santykį į Dievą, turiu santykį į žmogų.“ Jis pasižymėjo neįtikėtinai gera intuicija. Per visą šį laiką tai paveikė ir mane: daugeliu atveju ši sistema man tapo matu mąstant apie meną, gyvenimiškas situacijas. Objektyviai E. Nekrošių įvertinti kaip menininką – atskirų mokslinių darbų tema. Tuo labiau, kad jo kūryba įvairi. Netgi tuo laikotarpiu, kai aš su juo kartu dirbau, jis labai kito.

D. Matvejev nuotr. 

E. Nekrošius nemėgo, kai šį spektaklį vertino lyg jis būtų sukurtas per jo asmeninę prizmę.

Kalbant apie „Bado meistrą“ (2015), akivaizdu, kad tai nebūdingas jo kūrybai mažo formato darbas. F. Kafkos tekstas – tik šešių puslapių, bet man  atrodo, kad šis spektaklis yra ypatingai nekrošiškas. Tai – visiškas grynuolis. E. Nekrošius nemėgo, kai šį spektaklį vertino lyg jis būtų sukurtas per jo asmeninę prizmę. Bet akivaizdu, kad jis sukurtas būtent per tai, per jo – menininko – išgyvenimų prizmę. Tie, kurie jį pažinojo, sekė jo kūrybą, mato akivaizdžias paraleles.“

Tai, ką sukūrė E. Nekrošius spektaklyje „Bado meistras“, atmintin įsirėžė visam gyvenimui. Teatro meistras teatro priemonėmis parodė pasaulį, kuriame be duonos ir vandens gyvena siela.

Gyvenimas – lyg kambario atspindys. Ant sienos ­– asketiško interjero detalės: simetriškai pakabinti paveiksliukai, ant Thonet stiliaus kėdės sėdinti mergaitė, rūbų kabykla su vienišu skėčiu, nes daugiau nėra ką kabinti... Vienintelis tų identiškų kambarių įveiksminimas – ant vinies pakabintas paveikslo rėmas. Būtent šis rėmas ir priklauso tam gyvenimui, kuris vaidinamas scenoje. E. Nekrošius tapo paveikslą tokį, kokį mato savo gyvenimą. Aktoriai Viktorija Kuodytė, Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadij Virkovskij, atrodytų, neskubriai vaidindami, pasakoja kafkišką Bado meistro istoriją, tačiau netrukus suvoki, jog kiekvienas V. Kuodytės ištartas žodis ar judesys tarytum atskleidžia režisieriaus kuriamo pasaulio potekstes. Mintimis sceninis gyvenimas persikelia į realybę, kur šie atitikmenys leidžia suvokti, jog regime atviras, labai skaudžias ir tuo pačiu šmaikščias improvizacijas režisieriaus asmeninio gyvenimo tema. 

„Kodėl reikia atimti iš jo gyvenimą dar nepasiekus viršūnės? Kodėl norite atimti jam šlovę badauti ilgiau ir taip tapti didžiausiu visų laikų Bado meistru? Toks jis, tikriausiai, jau buvo, bet pranokti save iki nepasiekiamybės. Jis jautė, kad jo badavimo sugebėjimai yra neriboti.“ Po šių žodžių dar ir dar kartą keičiamos Bado meistro kojinės. Jos – kaip švarios, išgrynintos minties pradžia. To mus mokė nuo mažumės – ir kūnu, ir siela išlikti švariam. Bežodes mizanscenas keičia trijų į mus žiūrinčių vyrų sinchroniniai judesiai. Vis priartėdami prie žiūrovų, jie taip pat tampa žiūrovais, „teisiančiais“ ar nepatikliais impresarijų žvilgsniais bandančiais įvertinti veiksmą.

D. Matvejev nuotr. 

Atrodytų, E. Nekrošius teatrą kūrė lengva ranka. Bet tai – genialumo ženklai, pačiam kūrėjui kainavę labai daug – skrupulingą teksto analizę, nemigas, ilgus apmąstymus, kruopštų pasiruošimą repeticijoms, kurių metu buvo surūkoma ne viena dešimtis cigarečių. E. Nekrošiui F. Kafka tiko, nes iš jo galėjo „pasisavinti“ vidines būsenas, kurias rašytojas išgyveno kurdamas savo paskutinį apsakymą „Bado meistras“. Tai asmeniškiausiais F. Kafkos kūrinys, atveriantis pasąmonės gelmes, leidžiančias E. Nekrošiui tai įveiksminti, neregimą pasaulį teatro kalba paversti apčiuopiamu, nujaučiamu, artimu. E. Nekrošiaus pasauliui šis kūrinys svarbus, nes jis tapo atviro ir bekompromisio gyvenimo įrodymu.

F. Kafka prašė savo artimo draugo Maxo Brodo sudeginti visus jo parašytus tekstus, tačiau prašymas liko neįgyvendintas. Be to, jam pasisekė rankraščius išgelbėti nuo nacių, kurie užėmė Prahą 1939 metais.

„Bado meistras“ – egocentriškas spektaklis, net savaip žiaurus. Trapiosios V. Kuodytės judesiai, veido mimika, balso tembras – tvirti, it kirviu viską nukertantys. Jos vaidyba – lyg įtempta violončelės styga. Gal dėl to ir muzika – daugiausia styginių instrumentų. Spektaklyje jungiasi muzikos ir aktorės meistriškumo virtuoziškumas. E. Nekrošius V. Kuodytei sukūrė tvirtą žemę po kojomis, tad beliko preciziškai įveiksminti begalę mizanscenų, kad išryškėtų kūrinio visuma. Režisierius per aktorę ištransliavo F. Kafkos tekstus – frazes, pavienius žodžius, o publika atviromis širdimis priėmė gyvas Meistro emocijas, jo išgyvenamo pasaulio peripetijas. Atrodytų „sunkiasvoris“ F. Kafka scenoje skamba lengvai ir skaidriai.

V. Kuodytės Bado meistras – mylintis gyvenimą ir tikintis juo. Aktorė gali šokinėti, gestikuliuoti, bet ji niekada neišduos savojo Bado meistro: kuo tvirtesni jos judesiai ir tariami žodžiai, tuo greičiau siela atsijungia nuo badaujančio kūno. Badas tampa vienintele kūrybos sąlyga.

„Palikit mane vieną!“ – desperatiškai kelis kartus sušunka Bado meistras. Tai skamba kaip pranašystė. „Kodėl ta minia, kuri žavėjosi Bado meistru, taip mažai turėjo kantrybės?“ Klausimas retorinis. Tikėtina, kad naujoji „Bado meistro“ publika sugebės patirti šią proto ir jausmų išpažintį.

Įpusėjus spektakliui Meistras klausia: „Jeigu Bado meistras būtų ištvėręs badauti dar ilgiau... kodėl jis negalėjo ištverti?“ Šiuos žodžius V. Kuodytė sako jau ne kaip personažas, o kaip aktorė. Jos akys pilnos ašarų, nes ji jau kreipiasi į anapusybę. Šiandien spektaklis įgyja visai kitas prasmes, nei tuomet, kai jis gimė. „Bado meistro“ patirtis – ypatinga, ją būtina išgyventi, kol spektaklis dar toks stiprus, dar visai neišsikvėpęs.     

V. Kuodytės Meistras scenoje dėlioja įvairius sveikinimus, padėkas, apdovanojimų taures, statutėles... Tai – visas gyvenimas, sudėtas į vieną kartotinę dėžę ir virtęs nebylių prisiminimų rėmais. Aukso medalio, ir to neįkąsi. Visas gyvenimas – Bado simbolis. Apdovanojimus galima tik pasikloti ir jais apsikloti. Spektaklyje į pasaulinį pripažinimą riedantis baltas traukinys, pro kurio langelį išlipa Meistras, šlovę menantys gėlių žiedlapiai, kuriuose tenka ir „pasimaudyti“, liūdesio nenumalšina. Pranašiška scena, kai Meistras pagaliau nusprendžia nustebinti pasaulį. Tuomet prasideda jau ne teatras, o cirkas. „Mėšlo kvapas!“ – garsiai kelis kartus sušunka Meistras. Ir vėl grįžtama prie pagrindinės temos: „Badavimo menas. Kas to nejaučia, tam išaiškinti neįmanoma.“

D. Matvejev nuotr. 

Ar ne aiškiaregiškai spektaklyje skamba: „Nieks nežinojo, kokie dideli laimėjimai ir sunkumas slėgė jo širdį“? O pasiekęs meno viršūnę Bado meistras miršta – vienišas, visų užmirštas, cirko užkulisiuose... „Bado meistras buvo palaidotas kartu su savo šiaudais.“

E. Nekrošiaus „Bado meistras“ – išmintingas, subtilus ir jaudinantis. Spektaklio pagrindinis variklis – įtraukianti aktorių vaidyba. Šis E. Nekrošiaus pasakojimas apie Menininką, sugebėjusį ilgai badauti, pasiekusį kūrybos viršūnę, mirusį vienatvėje, sutrauks atviro meno pasiilgusius žiūrovus. E. Nekrošiaus talento neįmanoma suvokti jo neišgyvenus. Spektaklis atviras vizijoms, svajoms, o jam pasibaigus, norisi visa tai pasislėpti, kad šis jausmas taptų ramsčiu stebint kasdienybėje atsirandantį teatrą. 

Kiekvienas ilgiau nevaidintas spektaklis – tolygus premjerai: sudėtingus vaidmenis atliekantys aktoriai išgyvena ypatingus energetinius perkrovimus, kartais pareikalaujančius net daugiau jėgų, nei nuosekliai surepetavus premjerinį spektaklį. 

E. Nekrošiui niekada nereikėjo deginti spektaklių, tačiau teatras pats save sudegina, ir dažnai greičiau, nei mes sugebame tai suprasti. Šiandien išlikęs vienintelis „Meno forto“ spektaklis „Bado meistras“ (kiti sukurti bendradarbiaujant su valstybiniais teatrais) po ilgos pertraukos vėl grąžinamas žiūrovams.

Jau gegužės 31 d. Lietuvos žiūrovams O. Frljićius pristatys spektaklį pagal Franzo Kafkos „Metamorfozę“, kurį stato Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Premjeros išvakarėse – pokalbis su režisieriumi apie F. Kafkos kūrinio aktualumą karo kontekste, tvariais metodais kuriamą scenografiją, pakilią nuotaiką repeticijose.

– Pirmasis sakinys, kurį išgirdau iš aktorių įėjusi į repeticijų salę: „Labai įdomus procesas.“ Kūrinys pesimistiškas, bet aktorių veidai labai skaidrūs. Kaip tai atsitiko?

– Manau, kad viskas priklauso nuo interpretacijos. F. Kafkos „Metamorfozėje“ kalbama apie dehumanizaciją, tačiau ji taip pat žymi narcisistinio antropocentrizmo pabaigą, bent jau literatūros požiūriu. Nors gyvūnai buvo literatūros personažai nuo Ezopo iki George’o Orwello, jie dažniausiai buvo suvokiami kaip žmogaus alegorijos. F. Kafkos gyvūnų tapatybė yra daug sudėtingesnė.

– Jūs statote kūrinį, kurį skaitė dauguma išsilavinusių žmonių. Prieš kurį laiką nemažai lietuvių į Prahą važiuodavo ne tik dėl miesto grožio, bet ir dėl F. Kafkos. Kaip ir kodėl šiandien jums kilo mintis pasirinkti „Metamorfozę“, nevilties sklidiną kūrinį?

– Anksčiau ar vėliau – šiuo metu atrodo, kad greičiau anksčiau, nei vėliau – žmoniją pakeis kokia nors kita rūšis. Galbūt tai nutiks dėl jos pačios susinaikinimo, o gal dėl sparčios dirbtinio intelekto plėtros ar dėl kokio nors kito scenarijaus, kurį numatys posthumanistinė filosofija. Šiuo požiūriu iškalbinga Friedricho Nietzsche’s citata apie „protingus gyvūnus“, apie mus: „Buvo laikai, kai jų nebuvo, o kai jie išnyks, atrodys, kad nieko ir nebuvo buvę.“ Kolektyvinis žmogaus ego – nepaisant visų mus supančių katastrofų – vis dar negali susitaikyti su tuo, kad žmogus nėra evoliucijos pabaiga. „Metamorfozė“, be kita ko, yra pasakojimas apie žmogaus nesugebėjimą mąstyti apie už jį patį svarbesnius dalykus.

– Jūsų visa kūryba išsiskiria aktyvia reakcija į įvairius opius klausimus. Šiandien vyksta mus visus alinantis karas. Akivaizdu, kad ir „Metamorfozė“ pasirinkta siekiant atskleisti dehumanizacijos temą. Kokią įtaką kūryba gali turėti visuomenei, kai vyksta tokio masto nusikaltimas?

– Kadaise tikėjau, kad menas gali daryti didelę įtaką visuomenei. Ši idėja daugelį metų buvo mano kūrybos varomoji jėga. Kroatijoje ir Lenkijoje maniau, kad teatras tikrai gali sukelti tam tikrų socialinių pokyčių. Koks buvau kvailas! Akivaizdu, kad visa tai buvo tik Pyro pergalė. Kita vertus, visa tai man padėjo išmokti susitaikyti su pralaimėjimu. Pavyzdžiui, vokiečių teatras mane nugalėjo, prijaukino – integruodamas ir depolitizuodamas mano kūrybą. Dabar esu vienas iš trofėjų ant šios šalies netikros kultūrinės įvairovės sienos, kuri atspindi daug gilesnį Vokietijos kultūros struktūrinį rasizmą.

– Labai lengvai repetuojate. Formuojate sudėtingą pasaulį, bet statote lyg pasaką – įvaizdžiai, metaforos randasi lyg iš Biblijos. Nuo ko tai priklauso? Lietuvoje matėme visiškai kitokių jūsų kūrinių.

– Įkvėpimo semiuosi iš dailės, konceptualiojo meno ir muzikos, o ne iš literatūros, kurios tarnu teatras pernelyg dažnai tampa savo noru. Teatras yra erdvinis menas. Jis gali mums pasakoti istorijas, bet tai nėra jo pagrindinė ar vienintelė funkcija. Aš teatrą pirmiausia matau kaip vizualųjį meną. Čia veikia šviesa, daiktai, žmonių ir kiti kūnai, ir jie perteikia savo dramą, kuri vystosi, veikiama žiūrovų žvilgsnių. Tačiau žmonės teatre labai dažnai ignoruoja tai, ką mato. Sofoklio „Oidipe“, be kita ko, pasakoma esminių dalykų, susijusių su teatru: kaip mes, turėdami regėjimo dovaną, pasirenkame būti akli.

Šiame spektaklyje tikrai norėčiau skirti šiek tiek dėmesio Hieronymui Boschui ir jo „Žemiškų malonumų sodui“. Šiame paveiksle keistai ir fantasmagoriškai sugyvena žmonės ir nežmogiški sutvėrimai, tarp jų ir gyvūnai. Jame taip pat pavaizduotos klajojančios būtybės, nebepriklausančios nei žmonių, nei gyvūnų pasauliui. Ir paties F. Kafkos kūryba priartėja prie šio prarasto rojaus. „Metamorfozėje“ tėvo mestas obuolys, kuris įstringa į pasikeitusį sūnaus kūną, parodijuoja biblinį pasakojimą apie pirmuosius žmones, kurie nusidėjo atsikandę vaisiaus nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio ir buvo ištremti iš rojaus. Su obuoliu kūne Zamza galutinai ištremiamas iš žmonijos. Pažinimo simbolis tampa išvarymo įrankiu, įstrigusiu jo kūne, kur jis pradeda pūti. Ši pūvanti figūra mane labiausiai įkvėpė statyti šį kūrinį. Šiame kontekste būtinai turėčiau paminėti Salvadoro Dali paveikslą „Šventojo Antano gundymas“, kurio vaizdinys manęs neapleidžia nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau jo reprodukciją. Čia dramblių kojos virsta vabzdžių kojomis, kurios galiausiai nepajėgia pakelti svorio, kurį dailininkas užkrovė ant jų nugarų.

– Per spektaklio „Metamorfozė“ pristatymą, kuris vyko prieš kelis mėnesius, akcentavote, kad dekoracijos bus parinktos iš nebenaudojamų dekoracijų sandėlio. Tai man padarė didelį įspūdį. Pasaulyje yra šalių, kuriose nurašytų spektaklių ar filmų rekvizitas laikomas sandėliuose, iš kurių dailininkai naujiems spektakliams pasirenka reikalingų daiktų. Veikia rimtos programos, kviečiančios reaguoti į ekologijos klausimus, skatinančios prie šio proceso prisijungti ir teatro žmones. Ar „Metamorfozės“ atvejis – sutapimas, ar jūsų numatytas dekoracijų parinkimas – spektaklio koncepcijos dalis?

– Šiuo metu aišku, kad klimato kaitos sustabdyti negalime. Laiko klausimas, kada gyvenimas šioje planetoje taps tiesiog pragaru. Manau, kad iki tol mums liko visai nedaug. Šį rytą ką tik perskaičiau apie vienu metu kilusius miškų gaisrus ir potvynius Kanados vakaruose. Beprotiška, ar ne? Mano sprendimas naudoti jau esančias dekoracijas nenaujas. Tai dariau ir anksčiau. Tai ne visada buvo susiję su sąmoningu požiūriu į tai, kiek teatras prisideda prie bendros taršos ir kiek anglies dioksido išskiriama vykstant dekoracijų gamybos procesui. Visada įdomiau dirbti su rastais daiktais, su tuo, kas turi istoriją. Deja, kai kurios institucijos neįsivaizduoja, kad galėtų naudoti jau esamas dekoracijas. Jos turi biudžetus, kuriuos reikia išleisti, ir tuo viskas baigiasi.

– Būsimam spektakliui labai svarbus muzikalumas. Repeticijose naudojate daug nuostabios muzikos – Salvadoro Sobralio dainas, Antonio Vivaldi kūrinių ištraukas ir pan. Visą šią muzikinę kompiliaciją sudarote pats. Kodėl tokia įvairovė?

– Muzika yra daug universalesnė kalba už šnekamąją. Šiuo požiūriu muzika naudojuosi tam, kad kalbėčiau ne tik tuo, kas matoma scenoje. Žinoma, ši muzika turi ir įvairių prasminių sluoksnių – ji kuria skirtingus kontekstus, dėl kurių buvo sumanyta ir jau naudojama. Daug ko pasimokiau iš Jeano-Luco Godard’o muzikos ir apskritai garso naudojimo. Jo kūrybai būdingas sudėtingas garso ir vaizdo santykis. Tai akivaizdu beveik visuose jo kūriniams, o šiuo požiūriu norėčiau išskirti jo filmą „Kino istorija(os)“ („Histoire(s) du cinéma“).

– Šiame jūsų spektaklyje, kaip Federico Fellini „Kelyje“, susiformavo nuostabi muzikuojančių aktorių trupė. Kiekvienas iš jų bent jau repeticijų metu su didele meile groja savo instrumentais. Kaip gimė idėja šiame spektaklyje naudoti tiek daug muzikos garsų?

– Instrumentai atsirado šiame spektaklyje, kai nusprendėme jį užbaigti scena, kai aktoriai groja vabzdžiams. Ši situacija, kai žmonės vaidina kitoms gyvybės rūšims, man pasirodė labai įdomi. Paukščiai ir vabzdžiai mums kuria muziką nuo pat žmonijos aušros. Dabar atėjo laikas jiems bent kiek atsilyginti. Be to, kai kurie instrumentai naudojami kaip rekvizitas – pabandėme rasti jiems naujų funkcijų. Prisimenu sceną iš filmo „Andalūzijos šuo“ („Un Chien Andalou“) su dviem fortepijonais, kuriuose buvo negyvi asilai. Idėja, kad šis bene rafinuočiausias instrumentas gali tapti karstu padvėsusiems gyvūnams, yra labai stipri.

– Mizanscenas kuriate lyg gyvus paveikslus. Kartais atrodo, kad reikia fiksuoti sukurtus vaizdinius. Ar negaila bus vėliau atsisakyti šių gražių dalykų?

– Mane visada žavėjo tai, kaip analoginės technologijos laikotarpiu kino juostoje judesio iliuziją sukurdavo nejudančių vaizdų seka. Žmogaus akies ribotumas tapo naujo meno atsiradimo sąlyga. Teatre visada yra judesio, nes teatrą kuria gyvi organizmai. Jie ką nors vaizduoja, bet kartu yra ir patys savimi. Sustabdytų akimirkų kūrimas šiame kontekste gali padėti mums pamatyti tai, ko paprastai nematome. Žiūrovai teatre negali paspausti pauzės mygtuko ir analizuoti to, ką mato, bet mes galime tai padaryti už juos. Pauzės ir gyvieji paveikslai atkreipia dėmesį į vizualinę teatro tapatybę, apie kurią, kaip jau minėjau, dažnai nesusimastome. Žiūriu daug vaizdo įrašuose užfiksuotų spektaklių, nes taip galima juos sustabdyti ir analizuoti mizanscenų kompoziciją.

Patinka kartais pradėti tiesiog nuo nieko – stovėti tuščioje repeticijų salėje su savo vis didėjančiomis baimėmis ir nerimu ir pradėti lėtai kurti apie tai. Kiekvieną kartą vis kitaip.

– Kuo skiriasi konkrečių pjesių sceninės interpretacijos nuo prozos kūrinių adaptacijų, kurios pastaruoju metu dominuoja jūsų kūryboje?

– Stengiuosi nesivadovauti jokiomis formulėmis interpretuodamas konkrečias pjeses ar kūrinius, kuriais remiuosi. Būtų daug lengviau kartoti save naudojant sėkmingas formules ir pateikti žiūrovams ir aktoriams tai, prie ko jie pripratę. Tačiau manau, kad mano užduotis – visada kritiškai ieškoti, kaip praplėsti savo teatrinę kalbą.

Man patinka inscenizuoti prozos kūrinius, nes tai suteikia man prabangą lėtai skaityti – tai literatūros teorija vadina atidžiuoju skaitymu. Maždaug prieš penkiolika metų kūriau Thomo Manno „Mirtį Venecijoje“, nes tai buvo puiki dingstis dar kartą perskaityti jo kūrybą. Tačiau man patinka kartais pradėti tiesiog nuo nieko – stovėti tuščioje repeticijų salėje su savo vis didėjančiomis baimėmis ir nerimu ir pradėti lėtai kurti apie tai. Kiekvieną kartą vis kitaip.

– Kuo lietuvių aktoriai skiriasi nuo kitų šalių aktorių?

– Man sunku kalbėti apie lietuvių aktorius apskritai. Tiesiog tiek daug jų nepažįstu. Tačiau galiu kalbėti apie tuos, su kuriais dirbu šiuo metu. Jie tikrai nuoširdžiai domisi tuo, ką daro. Man patinka, kad jie bando idėjas erdvėje – tik taip galima įsitikinti, kas veikia, o kas – ne.

– Kokias režisūrines tendencijas dabar stebite pasauliniame kontekste?

– Nelabai seku tas tendencijas. Kartkartėmis kyla didelis ažiotažas dėl vieno ar kito režisieriaus, teatro ar temos. Stengiuosi laikytis atokiau nuo viso šito. Mano užduotis – ne patikti, o ieškoti būdų, kaip perteikti tai, kas man atrodo svarbu, tai, ko žiūrovai ir teatras kaip institucija labai dažnai nenori girdėti. Heineris Mülleris sakė, kad turime tarnauti žiūrovų poreikiams, o ne norams. Dažniausiai būna priešingai. Jei galėčiau pasitelkti sporto metaforą, sakyčiau, kad teatras yra ne sprintas, o maratonas. Trumpalaikė sėkmė labai vilioja, bet tikroji darbo prasmė išryškėja tik ilgainiui. Žinoma, pasaulyje, kuriame vyrauja dėmesio deficitas, žiūrovai ir kritikai yra nekantrūs. Jie nori teatrinio greitojo maisto, ir tai jiems dažniausiai patiekiama. Paprasta ir lengvai virškinama – štai sėkmės formulė. Galėčiau tiesiog pasakyti: gero apetito!

– Norėtųsi paklausti apie karą. Kaip jo akivaizdoje turėtume gyventi? Kas yra kūryba, kai viskas taip greitai griaunama? Ar neatrodo, kad meno įtaka šiam procesui tėra mitas?

– Kalbėdamas apie Francisco Goyos „Karo negandas“ ir Pablo Picasso „Gerniką“, britų menininkas Dinosas Chapmanas sakė, kad nė vienas iš jų nesustabdė karo. Menas, jei tai nėra Sun Tzu „Karo menas“, negali paveikti socialinės tikrovės, kurią vadiname karu. Menas, deja, nepajėgus nei sustabdyti karą, nei užkirsti jam kelią.

Daugiau informacijos

Aušra Pociūtė

Komunikacijos projektų koordinatorė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Gedimino pr. 4, Vilnius

Mob.: 8 615 46 843

El. paštas: ausra.pociute@teatras.lt

Dar viena skaudi žinia Lietuvos teatro pasauliui: šiandien mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro veteranė aktorė A. Gregorauskaitė (1938 05 20–2022 07 26). Iki šiol skamba prieš kurį laiką jos pasakyti žodžiai: „Svarbu, net privaloma kūrybą nešti kaip džiaugsmą, o ne kaip naštą ar kryžių“. Tai – beveik pusę amžiaus trukusios jos kūrybos teatre ir kine motto, į kurį turėtų įsiklausyti ir dabartinės aktorių kartos.

Agnė Gregorauskaitė gimė Kaune, ekonomisto Marijono Gregorausko ir aktorės bei režisierės Kazimieros Kymantaitės šeimoje. 1959-aisiais ji baigė Lietuvos konservatoriją (jos mokytojas – režisierius Romualdas Juknevičius) ir buvo priimta į Lietuvos akademinį dramos teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras), kuriame vaidino iki 2005-ųjų.

A. Gregorauskaitė 1958 m. / A. Gregorauskaitės asm. archyvo nuotr.

Bendravę su aktore niekada nepamirš jos optimizmo, pozityvumo, atviro požiūrio į sparčiai besikeičiantį teatrą ir aktoriaus profesijos specifiką: „Teatras šiandien yra gyvas. Jame dedasi labai įdomūs dalykai. Labai gerbiu savo jaunuosius talentinguosius kolegas, kurie dirba. Jie valdo visą psichofiziką. Senais laikais artistams buvo gerokai sunkiau, o jaunieji kolegos valdo ir kūną, ir žodį, yra labai muzikalūs. Matau labai daug talentingų jaunų žmonių. Dėl to žiūrovas sugrįžta į teatrą. Todėl kartais nesuprantu kritikos, nematančios teatre teigiamų reiškinių“ – yra sakiusi aktorė.

Jei esu dar mylima – būčiau laiminga. Jei nesu? Jei nesu, sukandus dantis iškentėsiu.

1989 metų rugpjūčio 20 d. savo dienoraštyje A. Gregorauskaitė įrašė: „Gyventi atipiškai – štai kur laimės pagrindas. Tave nori priversti, kad gyventumei taip, kaip naudinga kitam. Iš dalies tu pasiduodi, bet pasiduoti galima tik iš dalies. Reikia išsaugoti savo suverenitetą (aktuali mintis valstybėms ir žmogui). Reikia išsaugoti tai, kuo skiriesi nuo kitų, kuo tu, būtent tu esi vertingas. Gyvenimas traukiasi kaip šagrenės oda, liko nebedaug, nežinia kiek, tai gyvenk ir ieškok to, kas tau reikalinga. Man šiuo atveju reikalinga gamta, nes ji – susikaupimas, reikalinga galimybė dirbti mėgstamą darbą. Jei esu dar mylima – būčiau laiminga. Jei nesu? Jei nesu, sukandus dantis iškentėsiu“.

C. Hadaravičius ir A. Gregorauskaitė 1962 m. / A. Gregorauskaitės asm. archyvo nuotr.

Aktorės asmenybę ir kūrybą vertino daugelis Lietuvos režisierių. Rimas Tuminas yra sakęs: „Tai ne žmogus, o personažas. Ją pamatęs ar su ja kalbėdamas, negaliu nesišypsoti. Ji – visada išreikšta vidinė šypsena. Ji yra moteriškasis teatro personažas – gyvasties, vilties, paslapties personažas. Ji gali viską“. Olegas Kesminas tvirtino: „Norėčiau, kad aktorė A. Gregorauskaitė būtų visuose mano spektakliuose, net tuose, kur ir vaidmens neatsirastų, nes tiek optimizmo, geranoriškumo, kiek yra sukaupusi Agnė, užtektų uždegti visiems didžiausiems Akademinio dramos teatro skeptikams“. Ramutis Rimeikis prieš kurį laiką kalbėjo: „Ilgus metus būdama Akademinio dramos teatro primadonų šešėlyje, A. Gregorauskaitė sugebėjo išlaikyti gerumo šypseną, atlaidumą klystančiam, pakantumą jaunesniam kolegai. Ne kiekvienas aktorius sugeba branginti gyvenimo scenoje minutę, ne kiekvienas iš autoriaus parašytų nereikšmingų replikų sugeba sukurti įsimenantį vaidmenį. Vertingiausias aktorės bruožas –sugebėjimas pajusti režisieriaus mintį iš pirmo žvilgsnio, iš judesio, iš to, ko žodžiais negali nusakyti. Reta Dievo dovana ne tik aktoriui, bet ir režisieriui“.

Atsisveikinimui – aktorės mintys iš keletą metų vykusio pokalbio:

„Mane visada supo kūrybinga aplinka, įdomiausios asmenybės ir autoritetai. Tikrai dažnai prisimenu savo Mamą – režisierę Kazimierą Kymantaitę. Jai be galo svarbu buvo išsilavinimas. Tais metais, kai aš stojau į Konservatoriją, ji įstojo į Vilniaus universitetą, istorijos ir filologijos fakultetą. Mokėsi su mano bendraamžėmis, laikė visus egzaminus, rašė visus reikalingus darbus. Ir kur besimokė, visur rezultatai buvo puikiausi. Taip ir mes su seserimi neturėjom nė mažiausios teisės blogai mokytis. Ne dėl to, kad bausdavo, o dėl to, kad būdavo paprasčiausiai gėda. Joje mačiau didžiausią pavyzdį. Juk namuose niekada nebūdavo jokių intrigų, plepalų, jokių blogų linkėjimų. Atvažiuodavo Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis, Balys Dvarionas. Turėdavau tik pareigą gražiai padengti stalą, o toliau – jų kalbos, kalbos, kalbos... Vėliau aš bėgdavau pas Audronę Girdzijauskaitę, į jos didelę namų biblioteką, susirasdavau namuose apkalbėtą pjesę ir iškart skaitydavau.

Ir įstojus į Konservatoriją mačiau geriausius pavyzdžius. Bet mokytis man nebuvo lengva, savo patirtimi buvau labai jauna. Mano mokytojas Romualdas Juknevičius, kuriam niekas neprilygo, man sakydavo: „Aš nežinau, ką su tuo prakeiktu infantilizmu tau daryti“. Tai nulėmė, kad, iki tol „žmoniškai“ berniuko nebučiavusi, nuolat fotelyje knygas skaičiau... Gaudavau užduotį „su garsu ir išlaikymu“ bučiuoti taip, kaip Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kaltų“ Korinkina, kuri įgūdžių, kaip čia pasakius, tikrai turėjo. Bandau trisdešimt kartų, bučiuojamam Vitalijui Puodžiukaičiui skauda skruostus... Kurso draugai jau iškritę iš juoko, o aš stengiuosi, bet man neišeina arba garsas, arba išlaikymas... Juknevičius buvo ugnis, jis žinojo, ką mes turime savyje, norėdavo tai „ištraukti“, dirbdavo įvairiausiais būdais.

A. Gregorauskaitė ir V. Puodžiukaitis „Be kaltės kalti“ / A. Gregorauskaitės asm. archyvo nuotr.

Pamenu, jog darbo teatre metu nuolat save grauždavau dėl savo netobulumų. Sykį Vytautas Čibiras apie tai gražiai atsiliepė: „Gregorauskaitė tokia savikritiška, kad paskui kritikai nebeturi ką veikti.“ Bet teatras man buvo tikriausia mokykla. Kai šalia buvo pasiaukojantys, disciplinuoti žmonės, mano maksimalizmas buvo labai pagrįstas – visada norėjau siekti aukštumų, o tai toli gražu nėra lengva.

Su aktore Ona Juodyte vienu metu dalinomės stalčiumi grimo kambaryje. Slapta iš jos labai daug ko mokiausi. Nemažai pasako tokia istorija: vyko paskaita apie Darvino teoriją, kurioje buvo teigiama, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Juodytė tuomet tepasakė: „Gal jūs ir iš beždžionės, bet aš – tai nuo Dievo”.

Prisimenu ir tai, jog teatre kūrybą ir jos žmones nuoširdžiai gerbdavome. Simboliška, bet Monikai Mironaitei, prieš pat išėjimą į sceną prašančiai smarkiai įžnybti dėl atsipalaidavimo, man tai padaryti būdavo tiesiog sunku“.

Aktorė Agnė Gregorauskaitė teatre sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų, tarp jų ryškiausi – Ania (A. Čechovo „Vyšnių sodas“, 1960), Veročka (I. Turgenevo „Mėnuo kaime“, 1962 m., 2004), Ketė („Meisteris ir sūnūs“ pagal P. Cvirką, 1965), Tatjana Ivanovna („Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“ pagal F. Dostojevskį, 1971), Magdalena Paukštytė (B. Dauguviečio „Žaldokynė“, 1975), Ponia Hasenroiter (G. Hauptmanno „Žiurkės“, 1988), Megė (S. Shepardo „Proto melas“, 1994), Moteris (B.‑M. Koltèso „Roberto Zucco“, 1998), Dryžienė („Paskendusi vasara“ pagal M. Katiliškį, 2001), Šefo motina (L. Barfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“, 2007), Šventmarė („Šventmarė“ pagal S. Kymantaitę‑Čiurlionienę, 2013). A. Gregorauskaitė sukūrė nemažai charakterinių epizodinių vaidmenų Algimanto Puipos, Šarūno Barto, Almanto Grikevičiaus filmuose, radijuje ir televizijoje vaidino nuo 1946 metų, sukūrė apie du šimtus vaidmenų.

Svarbu buvo įsteigti prizą, kuris būtų ne tik garbingas, bet ir mielas pačiam žmogui: nedidelis ir ne į stalčių padedamas. Tai – nedidelė segė, tinkanti įvairioms progoms ir prie įvairių drabužių stilių. Tai menininko Sauliaus Vaitiekūno sukurtos balto ir tamsinto sidabro sagutės su Lietuvos valstybingumo simboliu vyčiu, o kitoje pusėje – su Kymantaitės ir Juknevičiaus inicialais.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras septynis kartus keitė pavadinimą. Pirmas jo pavadinimas – Vilniaus valstybės (valstybinis) teatras – todėl ženkliukas yra ne tik teatro, bet ir valstybingumo simbolis.

LNDT aktoriai nusprendė nominantus rinkti ne iš spektaklių, sukurtų per kalendorinius metus, bet iš tų, kurių premjeros įvyko nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. kovo 1 d.. LNDT per šį laiką įvyko penkios premjeros: „Kas nužudė mano tėvą“ (rež. Antanas Obcarskas), „Soliaris 4“ (rež. Grzegorz Jarzyna), „Didysis kelias“ (rež. Jonas Vaitkus), „Miegantys“ (rež. Oskaras Koršunovas) ir „Sieros magnolijos“ (rež. Eglė Švedkauskaitė). Aktoriai pasiūlė įtraukti ir „Didįjį kelią“, kurio peržiūra be žiūrovų įvyko pandemijos pradžioje, o pirmą kartą žiūrovams spektaklis parodytas tik 2021 m. spalio mėnesį. Tai – rimtas ir teisingas argumentas.

Laureatus rinks komisija, kurioje yra LNDT trupės aktoriai Neringa Bulotaitė, Dalia Michelevičiūtė, Vytautas Anužis, Arūnas Sakalauskas ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Prizų laimėtojai bus paskelbti Tarptautinės teatro dienos šventėje, kuri įvyks Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Dėl karo Ukrainoje teatras didesnės šventės nerengs.

Kuo svarbūs režisieriai R. Juknevičius ir K. Kymantaitė, kurių monogramos ženklins naujuosius prizus?

Lietuvos nacionalinio dramos teatro istorijoje režisierius R. Juknevičius (1906–1963) užima ypatingą vietą – tai pirmasis teatro meno vadovas, pirmojo šio teatro spektaklio – Hermano Hejermanso dramos „Viltis“ – režisierius. Šio spektaklio simbolis – laivelis – iki šiol puošia teatro uždangą.

Romualdas Juknevičius. / LNDT nuotr.

Didžiojo Lietuvos XX a. teatralo, rašytojo, dramaturgo ir kritiko Balio Sruogos žodžiais tariant, R. Juknevičius buvo režisierius „iš pono Dievo lockos“.

R. Juknevičius atvyko į Vilnių kaip pirmosios profesionalios teatro trupės vadovas, jo veiklą ir tęsia LNDT.

Į mūsų šalies teatro ir LNDT istoriją įrašyta daugybė įsimintinų R. Juknevičiaus spektaklių, tarp kurių – Gerhardo Hauptmanno „Prieš saulėlydį“, Henriko Ibseno „Nora“, Marcelio Pagnolio „Topazas“, Antono Čechovo „Dėdė Vania“, Richardo Billingerio „Gigantas“, Balio Sruogos „Apyaušrio dalia“, Michailo Lermontovo „Maskaradas“.

Teatro pradininkas ir įkūrėjas, neįtikęs sovietinei valdžiai dėl karo metais pasirašyto politinio atsišaukimo, kuriame kalbama apie inscenizuotus rinkimus į Aukščiausiąją tarybą ir ištremtas į Telšius, vėliau dirbęs Klaipėdoje ir Kaune, Juknevičius 1953 m. grįžo į savo įkurtą teatrą Vilniuje ir čia dirbo iki pat mirties, kai 1963 m. patyrė infarktą cenzūrai uždraudus spektaklį „Žalios pirštinės“.

„R. Juknevičius lietuvių teatre iškilo kaip didysis scenos meno realistas, subtiliausio ir dvasingo psichologiškumo neprilygstamas meistras, ypač jautrus dramaturgui, itin dėmesingas artistui, akylas teatro pedagogas. Jis kaip niekas kitas jautė savo laikmetį, todėl jo geriausi spektakliai gimdavo pačiu laiku“, 1998 m. išleistoje monografijoje apie Juknevičių rašė teatrologė Irena Aleksaitė.

K. Kymantaitė (1909–1999) – režisierė, aktorė, viena garsiausių moterų menininkių Lietuvoje. Ji buvo režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko mokinė, R. Juknevičiaus, Algirdo Juškevičiaus bendražygė. Kartu su jais ji kūrė lietuvių profesionalųjį teatrą. K. Kymantaitė paliko ne tik ryškų pėdsaką Lietuvos teatrinėje kultūroje – iki šių dienų ją pažinojusių širdyse išliko jos charakterio stiprybė, drąsa, humoras, meilė žmonėms ir gyvenimui. Pasišventimu teatrui ji žavėjo visus. Atėjusi į sceną iš „Jaunųjų teatro“, visada save priskirdavo „jaunajai kartai“ – neramiai, nepaklusniai, maištaujančiai.

Kazimiera Kymantaitė. / LNDT nuotr.

Didžioji jos meilė – lietuvių literatūra, kurią gerai pažinojo ir labai vertino. Iškiliausi Kymantaitės spektakliai buvo sukurti remiantis lietuvių rašytojų kūriniais: Žemaitės „Marti“, Antano Vienuolio „Paskenduolė“, Justino Marcinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“, Balio Sruogos „Milžino paunksmė“, Šatrijos Raganos „Sename dvare“ ir kiti. 1948 metais jos režisuota Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“ su nedidelėmis pertraukomis buvo vaidinama net šešiasdešimt du metus.

Aktorius Vytautas Dumšaitis (1927–2019) režisierės šimtmečio proga pasakojo: „Kazimiera buvo labai įdomi režisierė, įdomi aktorė. Su ja buvo įdomu dirbti. Nebuvo jokio „tik taip, o ne kitaip“. Ji leisdavo improvizuoti, pati prisitaikydavo. Nepajusdavai, kaip ji iš tavęs išgaudavo tai, ko nori. O paskui sakydavo: „Na va, mes pakalbėjom, ir tu padarei tai, ko aš norėjau, nors iš pradžių ir ožiavaisi.“ Kazimiera nebuvo uzurpatorė, ji gerbė ir dramaturgą, ir aktorius. Jos visi spektakliai buvo liaudiški: ir su humoru, ir su ašara... Ji žinojo, kas yra jausmas, todėl ir žiūrovas priimdavo taip, kaip ji norėjo, taip, kaip mes jos valia visa tai pateikdavom. Tai labai brangu. Eilinis režisierius kartais labai toli nuo tokių dalykų. Kymantaitės spektaklius visi žiūrovai suprasdavo. Su jos spektakliais mes visą Lietuvą po kelis kartus apvažiavom. Žiūrovai į sales netilpdavo.“

Net trisdešimt trejus metus Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) dramos teatro direktoriaus pareigas ėjęs Pranas Treinys K. Kymantaitę prisimena labai ryškiai. Visai neseniai jis papasakojo: „‘Žaldokynės‘ vyko net septynios peržiūros, šio spektaklio politiniai veikėjai vis nepriimdavo. Į paskutinę peržiūrą Kazimieros vyras Viktoras Banaitis (lietuvių muzikas, literatas, kultūros veikėjas – D. Š.) pakvietė ir Antaną Sniečkų (ilgalaikį Lietuvos Komunistų Partijos vadovą – D. Š.) Kymantaitė atėjo išsipusčiusi, ant galvos užsimetusi gražų didelį šalį. Spektaklis vyko Pohuliankos teatre (Basanavičiaus g. 13). Šiame teatre Sniečkus buvo pasodintas į centrinę, vyriausybinę ložę. Kymantaitė taip pat nuėjo į tą ložę, atsisėdo šalia Sniečkaus ir nusitraukė nuo galvos šalį, sakydama: „Kai sodinsite į kalėjimą, bus pigiau, – nereikės manęs apskusti.“ Toks jos elgesys sutrikdė, tačiau spektakliui prasidėjus, žiūrovų reakcijos, nuolat vilnijantis juokas nulėmė sprendimą – spektaklį buvo leista vaidinti.

Kazimierą buvo sunku perkalbėti. Kai bandydavau tai daryti, norėdamas paprieštarauti ar sudrausminti, o buvo už ką, ji visada atšaudavo: „Nesistenk, nepavyks! Esu užkietėjusi žemaitė: jeigu man pačiai nepavyksta savęs perkalbėti, tai tau tuo labiau nepavyks.“

– Na, klok mums viską iš eilės: kaip ir kada gimė ši idėja – „Boksas“ teatre?

– Gyvenime vis dažniau susiduriu su bergždžiomis žmogiškomis pastangomis. O „Bokse“ žmogus atsiduria ribinėje situacijoje. Tai yra terpė, kurioje galima giliai, nuosekliai, tiksliai analizuoti žmogaus atsidavimą savo paties gyvenimui. Jeigu jis ką nors nori padaryti, sakykim, būti geriausias, sukurti geriausią kūrinį, geriausią spektaklį, tapti reikšmingas, žymus, pats įdomiausias – tai savaime nepasidaro. Tam reikia begalės pastangų, ir dažniausiai tos pastangos nueina perniek, nes neretai tų tvirčiausių, geriausių telieka vienetai. „Boksas“ – dviejų žmonių akistata, aplinka, visa ką paaštrinanti priemonė, kurioje žmonės laimi, pralaimi, stengiasi ir kur pastangos dažnai nueina veltui. Čia būna daug vilčių, jos dūžta, pasikeičia, įvyksta išdavystė. „Boksas“ – pati realiausia drama, kokia tiktai įmanoma. Tai yra žmogaus įsiprasminimo drama.

– Su Laurynu Adomaičiu esate teksto bendraautoriai. Kaip kuriate, kaip pasidalinate šį darbą? Kas padės paskutinį teksto tašką?

– Paskutinį tašką padės repeticijos. O tekstą kuriame kolegiškai. Tai reiškia, kad drauge ieškome siužeto vingių, juos išdiskutuojame. Pati istorija sukurta bendraautorystėje. Laurynas didesnį darbą atlieka istorijos įdėjime į personažų lūpas.

– Pagrindinė mintis – fizinės jėgos ir pasąmonės susidūrimas. Kitaip tariant, archetipinės struktūros pagrindiniams herojams diktuoja: „Nenoriu tavęs užmušti, bet turiu tai padaryti“. Kas tai yra filosofiniu požiūriu? Juk mąstantis žmogus turi galimybę išvengti tokio sprendimo.

Kažkas atsitinka, kai žmogus stoja prieš kitą žmogų ringe. Gal būtų galima tai palyginti su scena.

– Gyvenime žmonės yra kaip broliai ir sesės. Šią istoriją statome ir grindžiame Kaino ir Abelio problematika, kuri amžina. Treneris, mūsų atveju bokso klube, yra tėvas. Ir tas tėvas turi savo numylėtinius. Vieniems tenka daugiau jo malonės, kitiems – mažiau. Tas, kuriam tenka mažiau, lieka nuskriaustas, bet kaltina ne tėvą, o tą, kuris gavo tą malonę, nors pats to net nenorėjo. Tam, kad užimtum brolio vietą, tu nenori jo užmušti, bet turi tai padaryti.

– Repeticijoms pasiruošta labai rimtai: aktoriai supažinti su papildoma medžiaga. Vaizdai ir tekstai susiję su boksu. Gal pats svajojai apie profesionalų boksą? Ką jis Tau reiškia?

– Šiek tiek stojau į ringą, vaikščiojau į treniruotes, stebėjau, sekiau ir bendravau su boksininkais. Ir supratau, kad tai yra nepakeliamai sunki profesija. Kažkas atsitinka, kai žmogus stoja prieš kitą žmogų ringe. Gal būtų galima tai palyginti su scena. Tik tiek, kad čia nėra žodžių, bet turi kažkaip parodyti, jog esi stipresnis už kitą. Tuo metu žmonės visiškai pasikeičia.

D. Matvejevo nuotr.

Niekada nesvajojau tapti boksininku. Man atrodo, kad vienas sunkiausių darbų – tapti profesionaliu boksininku, nes tai nėra gyvenimas. Tai – vien darbas. Valgai – galvoji apie sportą, miegi – galvoji apie sportą, nuolat treniruojiesi ir niekada negali atsipalaiduoti, nes bet koks atsipalaidavimas įspėja, kad tavo oponentas bus už tave greitesnis, o kai tu atsiliksi, būsi įveiktas.

– Pirmasis repeticijų etapas – skaitymas – vyko tikrame bokso klube „Cityboxing“, vėliau – kelionė į Meksiką, dar viena kelionė dėl karantino neįvyko. Tik ką važiavote į pajūrį, skridote į Vokietiją... Kokią įtaką šios intriguojančios patirtys turės spektakliui?

– Taip, kelionės yra egzotiškoji šio proceso dalis. Jos įvyko dėl to, kad pasirodė reikalingos istorijai. Tokia tendencija yra tarp didelių bokso žvaigždžių ir apskritai sporto atletų, kad jų gyvenimuose įvyksta lūžiai, po kurių jie ieško visokiausių ribinių patirčių. Ar tai būtų kokios nors psichodelinės patirtys, ar religija, ar kitoks gyvenimo būdo pasikeitimas. Tas pats atsitiko su mūsų personažais: po neišsprendžiamų konfliktų jie turėjo iš naujo sukonstruoti savo asmenį. Ir tas asmens konstravimas, viena vertus, vieną herojų nubloškė į Meksiką, kur jis patyrė psichodelines patirtis su rupūžės nuodais. Ir tai yra reali patirtis, kurią turėjo Mike’as Tysonas. Žmonės, kurie buvo didieji ringo „žvėrys“, ieškojo būdų nebebūti jais. Ir kartais tai padaroma per narkotines patirtis. Kartais per meditaciją. Egzotiką diktavo siužetas. Nes kai kurios siužeto detalės, motyvai surinkti iš realaus gyvenimo.

– Savo asmeninėje paskyroje rašei: „Piramidės, stipri aistra ir meilė, magiški rupūžės nuodai, Gvadalupė, margaritos, treniruotės su čempionais“. Gal galėtum plačiau nusakyti šias patirtis?

– Tikrai tokią slinktį į gylį turėjo tiek Gedimino Rimeikos, tiek Giedriaus Savicko personažai. Trumpai truko ta mūsų kelionė, ir kiekviena diena buvo neįtikėtinai intensyvi. Kai kurių scenų filmavimams mes ruošėmės dar Lietuvoje, bet kai pamatėme Gvadalupės Mergelės gobeleną (ši Švenčiausioji Mergelė – viena labiausiai pasaulyje žinomų religinių ikonų, svarbus Meksikos katalikų simbolis), atsigėrėme margaritų (iš esmės tai yra tekila ir žaliosios citrinos sultys), kai nuėjome į buvusio pasaulio bokso čempiono treniruotę viename baisiausių Meksiko rajonų (Tepito), tai aktoriams jų vaidinamos scenos klostėsi pačios.

Antanas Obcarskas. / D.Matvejevo nuotr.

– Pastebėjau, kad kai kurie menininkai įvairiuose kontekstuose sako: „Aš nekovoju, aš tiesiog nepasiduodu“. Ar ne baisu, kad „Boksas“ gali būti nesuprastas?

– Kurdami dramaturgiją, supratome, kad bokso neužteks. Tai yra daugiau fonas žmonių dramoms. Tarkim, boksas ir apskritai sportas kine labai populiarus, o teatre ši tema labai mažai paliesta. Taip, teatro scenoje vien sporto neužtenka. Tam reikalinga gera istorija, stiprūs personažai ir kažkas tokio bendražmogiško. Manau, kad ir pavadinimas „Boksas“ – tai už ringo, labiau gyvenime vykstantis procesas. Raundas po raundo tu gauni tą nokautą, keliesi, vėl eini... Kai kas labiau sekasi, kai kas blogiau, bet... Kiek mes esame patyrę sukrėtimų, bet prisikeliame, o oponentas tai nesikeičia. Oponentas, baisiausias varžovas, esi tu pats. Ir tai yra svarbiausia.

Niekada nesvajojau tapti boksininku. Man atrodo, kad vienas sunkiausių darbų – tapti profesionaliu boksininku, nes tai nėra gyvenimas.

– Kaip suformavai „Bokso“ kūrybinę komandą? Kas lėmė pasirenkant kūrėjus?

– Pirmiausia tai pakviečiau aktorių Marių Repšį. Jis yra ilgametis sportininkas ir įvairių kovos menų profesionalas. Jis išmano sambo, Tai Či, kikboksą, pankrationą ir kitus kovos menus. Boksas jam ne naujiena, tad buvo aišku, kad jam puikiai tiks trenerio vaidmuo. Gediminas Rimeika taip pat praėjęs kovos menų kelią: nuo vienuolikos iki septyniolikos metų jis turėjo nemažai kovų, bet vėliau nutarė, kad jam užteks tą galvą daužyti. Giedrius Savickas yra vienas geriausių ir išmintingiausių aktorių Lietuvoje, su juo dirbu jau trečią kartą. O visus kitus aktorius atsirinkau kastingo būdu.

Komandą subūriau pagal spektaklio pobūdį. Viena vertus, spektakliui reikia dokumentinio tikslumo, kita vertus, jis turi būti ir siurrealus.

– Jau kelintame spektaklyje dirbate kartu su scenografe Lauryna Liepaite, kuri nuosekliai dalyvauja visame kūrybiniame procese. Kuo svarbus Tau jos kaip scenografės ir kaip žmogaus dalyvavimas?

– Labai vertinu jos atsidavimą ir tikėjimą idėja, net tada, kai ta idėja yra embriono stadijoje. Lauryna labai puikiai tame dalyvauja, ji įsiklauso ir supranta tai, ko reikės spektakliui. Jos sukurta scenografija atrodo ir realiai, ir siurrealiai. Joje boksininkų kūnai turėtų atrodyti labai herojiški ir gražūs.

D. Matvejevo nuotr.

– Kuo svarbus kostiumų dailininko Juozo Valentos indėlis į bendrą spektaklio koncepciją?

– Juozas yra ypač šiuolaikiškas ir turintis puikią nuojautą esamoms ir būsimoms mados tendencijoms. Viena vertus, „Bokse“ jam teko labai paprasta užduotis (bokso klubas, treneriai, boksininkai, atletai), kita vertus, kai spektaklis vystosi, personažai keičiasi, tampa svarbu kostiumu atverti personažo nueitą kelią. Trečiame veiksme personažai pasirodys su visai kitokiais, jų dvasią atspindinčiais kostiumais, kurie bus visiškai netikėti. Todėl Juozo indėlis išties didžiulis.

– Komanda išskirtinai vyriška. Ar taip buvo sumanyta nuo pat pradžių? Juk yra ir moterų boksas.

– Juk sakoma: tą diena susitiko vyrai. Kitą dieną gal susitiks moterys.

Siužetas yra. Aš žinau, kas mirs.

– Repeticijoms naudoji įtampą kuriančius muzikinius garsus. Spektaklio kompozitorius – Rolandas Venckys. Ką reiškia muzika šiame kovų lauke?

– Muzika man yra labai svarbi. Rolando patirtis kuriant elektroninę simfoniją – būtina. Be šios muzikos nebūtų spektaklio. Mes ilgai ieškojome paprasto, bet labai šiuolaikiško skambesio, kuris galėtų kelti įtampą, bet tuo pačiu kurtų iliuziją.

– Spektaklyje labai svarbi kino „akis“. Ar tai yra viso spektaklio koncepcijos dalis?

– Yra keli lygmenys. Scenos prasme norisi praplėsti planų skaičių, dokumentikos prasme norisi praplėsti sceną – iš scenos persikelti į realų pasaulį ir po to vėl grįžti atgal. „Bokse“ vyksta geografinė, platumų kelionė.

– Finalas gims paskiausiai. Kodėl nusprendėte kai kuriuos sprendimus pasilikti paskutinėms minutėms?

– Siužetas yra. Aš žinau, kas mirs. Trečioji dalis, jos eiga yra labiau fizinė, nei tekstinė. Finalas turi savo pavidalą. Šioje istorijoje be mirčių neapsieisime. Šįkart boksas yra žūtbūtinė kova.

– Kas vis dėlto sunkiausia kuriant „Boksą“?

– Sunkiausia ne tai, kad vyriška kompanija, o dėl to, kad aktoriai – vien vyrai. Ir dar visi iki vieno ypač talentingi aktoriai. Kartais mes tampame lyg mokyklos draugai: visi juokiamės, vienas kitą traukiam per dantį, netrukus giriam ir tik po to „einam į pamoką“. Kaip ten bebūtų, bet vyrai aktoriai labai lengvai gali grįžti į savo berniukiškus pavidalus.

Spektaklio „Boksas“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks kovo 3, 4, 5, 6 dienomis.

Tai – vienas iš nedaugelio aktorių, kuris savo teatrinę karjerą nuo pat studijų laikų sieja su Lietuvos nacionaliniu (iki 1998 – valstybiniu akademiniu) dramos teatru. 1973 baigęs studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Aktorinio meistriškumo katedroje (vadovai – Henrikas Vancevičius ir Algė Savickaitė), jis iškart prisijungė prie to meto įdomios, galingos aktorių trupės ir nuo pat pirmų metų buvo įvestas į kai kuriuos spektaklius ir lygiagrečiai kūrė naujus vaidmenis.

Aktoriaus biografijoje – apie šimtas vaidmenų, iš kurių svarbiausi: Glumovas A. Ostrovskio komedijoje „Kiekvienam gudruoliui pakanka paprastumo“ (rež. Henrikas Vancevičius), Pijus J. Grušo dramoje „Pijus nebuvo protingas“ (rež. Irena Bučienė), Sidabras B. Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė“ (rež. Kazimiera Kymantaitė), XX S. Mrożeko „Emigrantuose“, Dulitlis B. Show „Pigmalione“ (abiejų rež. I. Bučienė), Starbakas R. Nasho „Lietaus pardavėjuje“ (rež. Algirdas Lapėnas), Žygimantas Augustas J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“ (rež. I. Bučienė), Hercogas Klarensas W. Shakespeare’o tragedijoje „Ričardas III“ (rež. Rimas Tuminas), Harpagonas Molière’o komedijoje „Šykštuolis“ (rež. I. Bučienė), Bazilijus P. Calderóno poetinėje dramoje „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gintaras Varnas), Krepas S. Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“ (rež. Rokas Ramanauskas), Klaudijus W. Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“, Generolas Ivolginas F. Dostojevskio „Idiote“ (abiejų rež. Eimuntas Nekrošius), Rudolfas G. Flaubert’o „Madam Bovari“, Robertas Dadlis F. Schillerio „Marija Stiuart“, Stepanas Verchovenskis F. Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“ (visų trijų rež. Jonas Vaitkus), Ignacijus Glembajus M. Krležos „Elitas“ (rež. Ivica Buljan), Velnias, seras Lamorakas T. Dorsto „Nusiaubtoje šalyje“, Teiresijas Euripido „Bakchantėse“ (abiejų rež. G. Varnas). Nuo 1977 m. V. Rumšas kuria vaidmenis televizijos spektakliuose, serialuose, taip pat yra režisavęs nemažai spektaklių.

Buvęs ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys apie V. Rumšą sakė: „Vytautas yra psichologinio teatro vaikas. Jis – ne „performatyvus“ aktorius, jis vaidmenį „perleidžia“ per save, siekia, kad vaidmuo taptų jo nuosavybe. Mano akyse kūrė ypatingai talentingų aktorių karta. Ir kiek gi jos liko šiandien? Vytautas – vienas iš nedaugelio. Akivaizdu, kad šiandien virsmas vyksta ne tik teatro statybose, bet ir tokiuose aktoriuose, kaip jis.“

Prieš pat Nepriklausomybės atkūrimą Irena Bučienė pastatė Sławomiro Mrożeko dramą „Emigrantai“ (premjera – 1989 11 17). Kurti vaidmenis spektaklyje režisierė pakvietė du savo mylimiausius aktorius – Regimantą Adomaitį ir V. Rumšą. Anot jų, vaidindami jie „maudėsi geroje dramaturgijoje“. Ir nors tuomet laikas buvo sudėtingas, Rumšas savo vaidmeniu išreiškė tvirtą poziciją – visišką prisirišimą prie Lietuvos, o tuo pačiu ir prie teatro: „Tie, kuriuos mes vaidiname, yra lyg išvaryti iš savo tėvynės. Ir neduokite, kad šiandien Lietuva mane varytų lauk iš Lietuvos.“

Vytautas Rumšas. / D. Matvejevo nuotr.

Rumšo ištikimybė Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui atsispindėjo tuomet, kai jam vadovavo Rimas Tuminas. Kai prasidėjo šio režisieriaus pirmosios ilgesnės kelionės į Maskvą, dažnai vadovauti teatrui jis patikėdavo Rumšui. Tad neatsitiktinai po kurio laiko, 2000–2005 metais jis tapo ir tikruoju Lietuvos nacionalinio dramos teatro generaliniu direktoriumi. Jam vadovaujant teatro repertuarą papildė tokie unikalūs spektakliai, kaip P. Calderóno de la Barca’os „Gyvenimas – tai sapnas“, Molière’o „Šykštuolis“, B. Frielo „Lugnazado šventės šokiai“, P. Handke’s „Publikos išplūdimas“, H. Barkerio „Europiečiai“, F. Dostojevskio „Nuolankioji“ ir „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, J. Meko „Pati pradžios pradžia“, G. Flaubert’o „Madam Bovari“, I. Villqisto „Helverio naktis“ ir daugelis kitų. Tuo metu pagrindinį teatro uždavinį – repertuaro formavimą – jis dalinosi su meno vadovu šviesaus atminimo teatro kritiku Egmontu Jansonu. Teatre liūdna nebuvo: jeigu Jansonas turėjo derėtis su ministerijos klapčiukais ir su seimūnais, kuriuos vadino „zoologijos sodu“, kurį privalu laikyti atokiau nuo žmonių, tai Rumšas per visą savo kadenciją davė gal vieną ar du interviu. Jis į teatrą žiūrėjo tik kaip į meno instituciją, tad užtikęs užsibuvusius teatre, visus ragindavo namo, sakydamas, kad „būtina įkvėpti gryno oro“. Mes visi tuomet teatre žinojome apie vandens galią žmogaus kūnui ir natūralias gydomąsias česnako ir samanės galias. Kurį Rumšo vaidmenį beprisimintum, visi puikiai išlikę atmintyje. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Harpagonas „Šykštuolyje“ (2000). Šį vaidmenį aktorius taip pat labai mylėjo. Harpagonas – vienas universaliausių Molière’o sukurtų charakterių. Jis ypatingas tuo, kad šykšti sau pačiam. Šykštuolio šykštumą režisierė I. Bučienė „padovanojo“ būtent Rumšui, kuris, būdamas švelnių bruožų, savąjį personažą nuspalvino pastelinėmis spalvomis. Jo šykštuolis tapo nei šykštus, nei baisus. Tai tipas, kurio gyvenimo būdas yra šykštėti. Tai aklas žmogus, besimurkdantis savo pragmatiškų išvedžiojimų gausybėje, tačiau pilnas šmaikštumo, gudrumo ir apsukrumo. Jis tiesiog triumfavo savo meilėje šykštumui. Plastiškais, impulsyviais judesiais aktorius sukūrė savo partneriams tinkamą lauką. Kad Rumšas tapo Harpagonu – ne atsitiktinumas. Akivaizdu, kad dėl jo ir buvo sukurtas šis spektaklis.

Rumšo sukurti personažai išsiskiria savo nevienareikšmiškais charakteriais, jų nenuspėjami gestai, intonacijos ir jausmai. Aktorius keliais potėpiais charakterizuoja savo būsenas. Kartais užtenka mažiausių judesių, kad galėtum suprasti vaidmens dinamiką. Vienu atveju jis puikiai pagrindžia spektaklio komediškumą, kitu – tragizmą. Ir kiekvienąkart aktorius prisitaiko prie situacijos, nors tam sąlygos nebūna palankiausios. Rumšas – Didžiosios scenos meistras. Nors joje vaidina daugelis aktorių, tačiau ją suvaldo tik nedidelė dalis. Vytautas – išskirtinis šios erdvės karalius.

D. Matvejevo nuotr.

Šiandien viename iš sudėtingiausių Augusto Strindbergo kūrinių „Didysis kelias“ pagrindinį Jėgerio vaidmenį kuria būtent Rumšas. Labai simboliška jubiliejų pasitikti kartu su švedų dramaturgo pasiūlyta kelione į savo atmintį, kai kiekvienoje stotelėje dramos protagonistas regi savo paties personažą bei kitas alegorines pasakojimo figūras – Keleivį, Vaiką, Gundytoją ar Žudiką. „Didysis kelias“ yra alegorinis pasakojimas, tai ne tik dramaturgo, bet ir aktoriaus viso gyvenimo minčių apibendrinimas. V. Rumšas apie tai sako: „Koks tas kiekvieno Didysis kelias, kuriuo mes einame dabar? Aišku, jie skirtingi. Žvyrkelis, pereinantis į grindinį, ar, atvirkščiai, asfaltas ir betonas, siauras takelis, o gal autostrada? Eiti gera, kai saulė, kai šilta. O kai lietus, šalta ir dar naktis – sustoti, grįžti? Pakelėse visko: pievos, miškai ir lygumos, šiukšlynai, kalnai, keliukai į dešinę ir į kairę – akligatviai, kurie vilioja tave. Jau daug ko būta ir... gal dar bus. O kelio gale laukia sąskaitos ar sąskaitėlės, o gal tik trys, keturi žodžiai. Bet tai tavo Didysis kelias, kuriame tu bandai nugalėti agresiją, melą, prievartą, nepasitikėjimą, netikėjimą ir dar daugiau, kurį tu nutiesei sau ir kitiems.“

Aktoriai Rumšą gerbia ir mielai sutinka vaidinti jo režisuojamuose spektakliuose. Amžinybėn iškeliavus Irenai Bučienei, V. Grigoliui, Rumšas tęsia istorinių pastatymų tradiciją. Spektakliai ruošiami Mindauginėms, vaidinami prie Kauno pilies, juose mielai vaidina pačių įvairiausių kartų aktoriai. Taip pat jis yra pastatęs du spektaklius pagal Ingmaro Bergmano kūrinius, o šiuo metu repetuoja trečią – kaip pats sako, nori pastatyti Bergmano trilogiją.

Teatro kelionė V. Rumšo akimis „Kitiems gali atrodyti, kad aktoriumi tapau atsitiktinai, bet su tokia mintimi kategoriškai nesutikčiau, nes paprasčiausiai neįsivaizduoju savęs be teatro.

1967 m. į Plungės kultūros namus atvažiavo gastroliuoti Vilniaus jaunimo teatras. Tada mokiausi devintoje klasėje. Teatras atvežė J. Osborno „Atsigręžk rūstybėje“ (režisierius V. Čibiras). Prie durų bilietus tikrino šviesaus atminimo aktorius Rolandas Butkevičius. Jis buvo puikiai nusiteikęs, šypsojosi. Tada pagalvojau: palauk, negi jis jau nebe aktorius, o tik kontrolierius? Bet prasidėjus spektakliui, pamačiau jį scenoje šalia Eugenijos Pleškytės, Antano Šurnos. Puikus spektaklis, jie visi buvo nuostabūs, aistringi ir nuoširdūs.

D. Matvejevo nuotr.

Keistas tada pasirodė Butkevičiaus stovėjimas prie durų. Dabar suprantu, kad teatras, matyt, taupė pinigus, o gal aktoriai dirbo kelis darbus, kad prisidurtų prie tos menkos aktoriaus algos.

Beje, nieko juokingo čia nėra: aktorius – vienas žingsnis iki kunigo. Jo neturėtų matyti kiti žmonės valgančio, išgėrusio. Iš kažkur atplaukę žodžiai, kad aktorius – toks pat žmogus, kaip ir visi, nėra teisingi. Kaip dabar šioje profesijoje išlaikyti tą ankstesnį kokybės ženklą? Manau, kad kelionė į save nebūtų žalinga. O be to, tikiu, kad Peteris Laurensas teisus, sakydamas: optimistams išsipildo jų svajonės, o pesimistams – košmarai. 1968 m. mano literatūros mokytojas nuvežė mus į Panevėžio dramos teatrą. Ten žiūrėjom V. Borcherto „Lauke už durų“ (režisierius Juozas Miltinis). Scenoje – Donatas Banionis, Bronius Babkauskas. Nuostabu. Ir mano galvoje teatras šviečia kaip bažnyčia. Iš kur tai? Didelė spektaklio energetika? Mintis, dinamika, disciplina? Negaliu paaiškinti ir dabar, bet šventumo, didingumo fluidai sklido iš visur.

Tada žiūrovai po spektaklio nesulaukė artistų nusilenkimo. Anuomet ir dabar tai man visiškai priimtina ir netgi būtina. Tas nenusakomas aktoriaus ir žiūrovo kontaktas, o gal net sueitis, kuri retsykiais įvyksta spektaklyje, sukuria didžiąją paslaptį, vienovės pajautimą, kuri sušildo, bet kartu ir baugina mus.

Teatras yra tai, ko tu nei išanalizuoti, nei išskaičiuoti, nei paaiškinti negali. O ir nereikia. Tai tylus džiaugsmas. Visiems suprantamas ir žinomas. Juk visi jaučia, kur tikras daiktas, o kur, kaip mes sakom, plastmasė. Visi jaučia didžiosios paslapties gimimą, nesvarbu, kad ir kur tai būtų, ar scenoje, ar architektūroje, muzikoje, dailėje. Tokie paslapties skleidėjai man buvo tie, kuriuos mačiau scenoje – Stasys Jukna, Monika Mironaitė, Henrikas Kurauskas, Jevgenijus Lebedevas ir Sergejus Jurskis. Taip, tikėjimo kelias veda pro aukštus vartus.

Pasirodo, kad daugiausiai išliko ne dėstytojų perteiktos žinios, datos, o jų buvimas, jų spinduliavimas. Juos prisimeni kaip kokį žaižaruojantį spektaklį. Kas ką sakė, darė – nelabai įstrigo, bet tavyje liko atmosfera, emocijų spalvos. Perkūnas žino – keisti burtai. Ir jie lieka su tavim ilgam.

D. Matvejevo nuotr.

Pirma taisyklė – žinoti, ko nori scenoje, ko į ją lipi. Ir metams bėgant supranti, kad tai yra svarbiausia. Na o paskui galima pridėti visko: ir šokio, dainavimo, ir grojimo – visko, ką tik moki... Gal todėl lengva buvo dirbti ir su vyresniais, mano gerbiamais Juozu Meškausku, Laimonu Noreika, Algirdu Zalansku, taip pat su Arnu Rosenu, Audriu Chadaravičiumi, Vytautu Tomkumi, Vaiva Mainelyte ir mano kartos aktoriais – Egle Gabrėnaite, Juozu Kisieliumi, Regina Arbačiauskaite, dar jaunesniais. Niekada nejaučiau skirtumo...

Tai, kas žeidžia, skaudina, – reikia pamiršti. Reikia dirbti savo darbą. Dabar. Aš taip stengiuosi „nukenksminti“ blogą akį. O ji yra visur – ne tik teatre, bet ir gatvėj...

Žmogus yra sutvertas džiaugtis. Nesvarbu, kokiame dugne atsidūrė, jis turi turėti viltį iš jo išsikapstyti. Jei mes tik burbuliuosim tą juodą žmogaus gyvenimo istoriją, nebus geriau nei tam, kuris kalba, nei tam, kuris klauso. Ir dar vienas paprastas dalykas: kad ir kur tu būtum – scenoje, radijuje, televizijoje, turi žinoti, kam tari savo žodžius. Dievui, velniui, angelui, tėvui, mamai, konkrečiam žmogui – tam, kurį matai ir kuriam nori ką nors pasakyti.

Teatre mane renkasi jis ar ji, o ne aš. Jaučiat skirtumą? Ne tu, o tave. Ir laimė, jeigu tau pavyksta patirti pasitenkinimą. Kada yra pasitenkinimas, yra ir rojus. Bet prieš tai tu turi pamilti, pasitikėti, atsiduoti besąlygiškai. Nuoširdžiai. Tada visiems gerai. O paskui tavęs nieks nesulaikys, nes viskas tavo valioj, nes tu valdovas. Teatras – vanduo, tyras, drumzlinas, judantis, krintantis lašas. Teatras – vynas – jaunas, išlaikytas, nepakartojamas. Teatras – vynas permatomoje žaižaruojančioje taurėje. Teatras – vanduo porcelianiniame inde, aliumininiame puodelyje. Vis tiek tau teks troškulį numalšinti. Amžinatilsį Kazimiera Kymantaitė sakė, kad mes niekur nepabėgsime nuo lietuviškos dramaturgijos, be jos mes negalime būti savimi. Bet visi į tai reaguoja „pro pirštus“. Tą patį kalbėjo režisierė Irena Bučienė. Praėjo dar kiek metų – tą patį sakau ir aš.

D. Matvejevo nuotr.

Apskritai blogio anatomijos esmė, manyčiau, glūdi ydingai suvokiamoje netobulybėje: nusivylusią širdį užplūsta tokie jausmai, iš kurių gimsta – net ne Baudelaire’o „Piktybės gėlės“, o tiesiog piktybė, tai yra blogis kaip socialinis fenomenas. Vaidindamas Klaudijų jutau tą meninės erdvės palankumą, idealiąją sceninio egzistavimo samplaiką. Beje, aktorystės aspektu kur kas lengviau vaidinti piktadarį nei geradarį.

O vienatvės aš nebijau: ji būtina žmogaus kelyje į savo sielos centrą – nuo kraštutinumų, su laikinų ir žemiškų aistrų ženklais. Gyvenimas taip sukurtas, kad norom nenorom tam tikrą dieną sutinki būtent tą žmogų, kurį tau seniai magėjo sutikti“.

Kolegų žodžiai apie V. Rumšą

Aktorė Rimantė Valiukaitė: „Vytautas – ilgametis scenos partneris: ir vyras, ir tėvas, ir mylimasis, ir kas tik nori... Mes tikrai nemažai kartu esame kūrę. Jis – puikus partneris, todėl visada džiaugiuosi, dirbdama su juo. Vytautas – aktorius-viesulas. Metai jo nekeičia: jis visada pilnas ir fizinės, ir dvasinės jėgos, jam visi gali tik pavydėti.“

Jis niekada neparodys, kaip jam sunku. Jis – vienas iš tų, kuris pasakys tau gerą žodį.

Dalia Michelevičiūtė: „Vytautas yra savo kartos ir epochos – XX a. pabaigos–XXI a. pradžios – viena ryškiausių scenos asmenybių. Jo organiškumas, prigimtinis žavesys, vyriška jėga yra tiesiog pribloškiantys ir unikalūs. Gal kai kas ir sakytų, kad kai kuriuose vaidmenyse jis kartojasi, bet taip yra dėl to, kad juose dominuoja jo paties asmuo, nes jis turi prigimtinę charizmą. Eidami į teatrą žavėtis Rumšo vaidmenimis, gal ne tiek ieškome to persikūnijimo stebuklo, bet visada žavimės gerai atliktu darbu, dikcija, raiška ir vyrišku žavesiu. Su V. Rumšu scenoje susidūriau dar būdama antro kurso studentė, kai šviesaus atminimo režisieriaus Algirdo Lapėno buvau pakviesta vaidinti N. Richardo Nasho dramoje „Lietaus pardavėjas“ (1993). Išties tą darbą labai branginu, nes tai buvo dar vienas studijų etapas, be to, susidūriau su visiškai kitokiu teatru, nei iki tol buvau pažinusi studijuodama pas Joną Vaitkų. Tai buvo visiškai kitokia darbo metodika. Iki šiol su didele meile ir pagarba prisimenu šį darbą. Spektaklyje vaidino V. Rumšas, Juozas Rygertas, Audris Chadaravičius... Man tai buvo didelė mokykla, nes vaidinau vieną iš pagrindinių vaidmenų – Lizi Keri, o Rumšas vaidino patį Lietaus pardavėją – Bilą Starbaką. Ir buvo žavingas. Nuo to laiko man visada smagu su juo dirbti, nes jis visada akcentuoja sceninius santykius. Juk iš tiesų, labai svarbu išsiaiškinti partnerių santykius. Vėliau susidūrėme Eimunto Nekrošiaus režisuotose Antono Čechovo „Trijose seseryse“, kur Rumšas buvo ypatingas (Gimnazijos mokytojas Fiodoras Iljičius Kulyginas; 1995). Visoje Nekrošiaus stilistikoje jis taip pat išsiskyrė savo tam tikru akademizmu. Ir aišku, didžiausias darbas, džiaugsmas ir iššūkis buvo vaidinti Elzbietą I Friedricho Shillerio „Marijoje Stiuart“ (rež. Jonas Vaitkus; 2004), kur Vytautas vaidino Elzbietos meilužį Grafą Lesterį. Su Rumšu dirbti – didelis džiaugsmas, nes jis visada į repeticijas ateina pasiruošęs. Kartais tenka su juo pasiginčyti, nes, kaip ir visos stiprios asmenybės, jis gali dominuoti. Ir tai partnerį skatina pasitempti. Tada scenoje gali įvykti tam tikra menininkų dvikova, o tai spektakliui suteikia meninės kokybės. Buvo metas, kai Vytautas vaidino ypač daug pagrindinių vaidmenų. Manau, kad jo profesinis gyvenimas yra išsiskleidęs visais galimais žiedais. Naujausias jo vaidmuo Vaitkaus režisuotame „Didžiajame kelyje“ – Jėgeris. Mes esame tik jo vidinio pasaulio prisiminimai, gyvenimo pamėklės, kurios pasirodo, primindamos jo buvusį gyvenimą. Rumšas bet ką gali vaidinti, ir jis visada bus tikras. Toks buvo šviesaus atminimo Antanas Šurna. Tai – aktoriai iš prigimties, „reaktyviniai“, perkūniškai imlūs ir organiški. Jų vaidmens perteikimo sugestija yra labai natūrali ir kupina vyriškos jėgos. Įsivaizduoju, kad su tokia ryškia asmenybe kolegoms ir režisieriams nėra labai lengva dirbti. Gal Vytautui būtų didesnis iššūkis suvaidinti trapų, pažeidžiamą personažą. Jis tikrai gali būti visoks.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Aktorius Saulius Balandis: „Vytautas yra žemaitis. Kažkada iš Žemaitijos jis atvažiavo į Vilnių, ir nemanau, kad jam kas nors padėjo; jis pats savo darbu, užsispyrimu, uolumu viską pasiekė. Jį matau kaip žirgą žemaituką, kuris pakelia neįmanomus krūvius. Dirbant su juo, būnant šalia, jis niekada neparodys, kaip jam sunku. Jis – vienas iš tų, kuris pasakys tau gerą žodį. Dėka savo kruopštumo, atsidavimo ir tam tikro žemaitiško užsispyrimo jis yra tas, kas yra dabar – visų gerbiamas ir mylimas, jis yra persona.“

Ilgiausių metų, mielas V. Rumšai!

Spektaklis, kurį režisuoja LNDT meno vadovas Oskaras Koršunovas, žiūrovus nukelia į 2109 metų Maskvą. Dėl globalaus atšilimo ir didelės populiacijos ėmus stigti gėlo vandens, vienas po kito įvyko du Pasauliniai Vandens karai, gyventojų pertekliaus problema sprendžiama pasitelkiant genetikos atradimus – žmonės gyvena dviem pamainomis: viena pamaina dešimt metų miega, o kita valdo pasaulį. Spektaklio veiksmas prasideda, kai iš miego prabunda trys seserys: Nastia, Maja ir Marija.

Daiva Šabasevičienė kalbina dramaturgą Marių Ivaškevičių.

– Kas įkvėpė parašyti šį kūrinį?

– Sapnas įkvėpė. Kažkada, labai seniai susapnavau tokią realybę, tokią ateitį, kurioje žmonės gyvena dviem pamainom. Vieni miega dešimt metų, kiti yra budrūs, ir kas dešimt metų jie keičiasi. Kurį laiką nešiojausi tą sapną, nežinodamas, ką su juo veikti. Paskui Latvijos nacionalinis dramos teatras norėjo bendradarbiauti su Kirilu Serebrenikovu (su juo bendradarbiavo ir iki tol) ir su manimi. Jie norėjo, kad aš parašyčiau pjesę, o Kirilas ją pastatytų. Ir tada iš savo atminties stalčiaus ištraukiau šitą sapną, jį šiek tie „apipavidalinau“ Rusijos ir pasaulio tuometine situacija. Buvo maždaug 2015 metai, kai pradėjau ją rašyti. Bet aš esu lėtas rašytojas, o Rygoje buvo aiškūs terminai, aiški premjeros data. Kai supratau, kad nespėsiu, Kirilas pasiūlė perrašyti pjesę „Artimas miestas“, kuri jam labai patiko ir kurią jis net ruošėsi Maskvoje statyti. Naująją pjesę numatėme statyti ateityje. Mes netgi jau buvome pakviesti statyti šią pjesę Magdeburgo teatre. Bet Serebrenikovą Maskvoje areštavo, jam buvo skirtas pusantrų metų namų areštas. Ta pjesė liko gulėti, ir aš ją buvau beveik palaidojęs. Prieš daugiau nei metus prasidėjo karantinas ir man paskambino rusų prodiuserė Jevgenija Šermeniova, gyvenanti Latvijoje, ir pasiūlė padaryti šios pjesės „Zoom“ skaitymą. Pjesė buvo parašyta rusiškai, kad suprastų režisierius. Surinkome iš viso pasaulio garsius ir labai garsius rusakalbius arba rusiškai mokančius aktorius ir padarėme viešą „Zoom“ skaitymą, pakvietėme Oskarą Koršunovą ją surežisuoti. Oskaras užsikabino, ačiū Dievui, ir nutarė ją realizuoti, pastatyti spektaklį.

D. Matvejevo nuotr.

– Kokios pagrindinės temos jame gvildenamos?

– Tai yra dviejų pasaulių susidūrimas, tai, kas nuolat ir vyksta žmonijos istorijoje. Tai yra laisvo, demokratiško ir totalitarinio pasaulio susidūrimas arba bandymas sugyventi, koegzistuoti, būnant šalia. Tie pasauliai yra atskirti, vienas miega, kitas – budrus. Ir tas budrus, tas laisvasis pasaulis, supratęs, kad anas, miegantis, yra tapęs pavojingas, iš esmės grasina jį sunaikinti, nebežino, ko imtis. Jis negali virsti blogiu, kad sunaikintų aną blogį. Tam tikra prasme tai yra mūsų situacija, kai mes susiduriame su blogiu, totalitarizmu, nelaisve. Dažniausiai, ką mes darome – tiesiog stengiamės saugiai tartis, kad mūsų tai nepaliestų. Taip buvo ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai demokratinės šalys bandė laviruoti su Hitleriu, vėliau – su Stalinu ir taip toliau. Ir taip vyksta iki šių dienų. Tai – amžina dilema. Tai – šio spektaklio politinė potemė.

Pjesėje daug temų, kalbančių iš esmės apie tai, kur mes atsidūrėme šiandien. Apie pasaulį, kuris gyvena šiek tiek uždarytas tarp savo keturių sienų ir bendrauja neišeidamas iš namų. Tuo ši pjesė ne tik Oskarui, bet ir kitiems pasirodė aktuali. Ji staiga aktualizavosi šios pandemijos fone.

– „Miegančius“ „Zoom“ platformoje skaitė rusų aktorės Lija Achedžakova, Ksenija Rapoport, latvė Guna Zarinia, ukrainietis Grigorijus Gladijus, satyrikas, politikos apžvalgininkas Viktoras Šenderovičius ir kt. Ar įsivaizdavai, kad spektaklis kada nors bus pastatytas Lietuvoje?

– Svajojau. Kaip ir dėl visų savo pjesių, nes Lietuva yra mano namai. Tai yra terpė, kurioje aš užaugau ir kaip žmogus, ir kaip teatralas, kur susiformavo mano skonis. Ir, aišku, man visada Lietuvos žiūrovų reakcija pati svarbiausia. Nesvarbu, kad premjeros kartais vyksta kažkur kitur, bet čia yra ta super erdvė.

D. Matvejevo nuotr.

– Ar rašydamas vieną ar kitą pjesę regi konkrečius savo personažų prototipus?

– Labai geras klausimas. Kartais personažus regiu, ypač kai rašau istorinę pjesę, turinčią realų pagrindą. Šiuo atveju, formuodamas visą idėją, supratau, kad neturiu į ką atsispirti, nes neturiu jokio įsivaizdavimo nei tų moterų – tų trijų seserų, nei motinos, nei kitų žmonių. Tai aš ilgam savaitgaliui nuvažiavau į Rygą ir ėjau į visus Latvijos nacionalinio teatro spektaklius. Stebėjau viską toje aplinkoje, kur buvo suplanuotas pirmasis šio kūrinio pastatymas. Tiesiog žiūrėjau į aktorius, pamažu juos gramzdindamas į savo personažus. Tiesą sakant, dalis realių vardų taip ir liko pjesėje, taip man buvo lengviau juos identifikuoti, įsivaizduoti konkretų žmogų: konkrečią jo fiziką, kalbėjimo manierą ir panašiai.

– Ar nebaisu, kad gali dingti svarbūs teksto akcentai ir tam tikri dalykai liks tik rašytiniame tekste?

– Visada taip būna: pamažu viskas gromuliuojama, o po kurio laiko aktoriai vaidindami tas prasmes atranda. Ir savaip jiems spektaklis suteikia malonumo, kiekvieną kartą jie patys ką nors naujo atranda.

– Spektaklis ne visada atitinka dramaturgo įsivaizdavimą. Ar turėjai šio spektaklio viziją žanro, stiliaus požiūriu?

– Ne, rašydamas pjeses, niekada neturiu spektaklio vizijos. Neseniai miręs garsus rusų scenografas Sergejus Barchinas, kuris Maskvos Majakovskio teatre buvo trijų mano ten pastatytų pjesių dailininkas, po „Rusiško romano“ skaitymo paklausė, ar aš įsivaizduoju, kaip tai galėtų atrodyti scenoje. Aš jam pasakiau, kad niekada neįsivaizduoju, nes rašau dažniausiai matydamas stambius planus, sukdamas galvoje kiną, tarsi su kamera judėdamas nuo vieno personažo prie kito. Ir dėl to man visada įdomu, kaip vienas ar kitas tekstas bus realizuotas teatre.

– Ar vykstant repeticijoms dalyvauji ieškant režisūrinių sprendimų?

– Neperšu jokių režisūrinių sprendimų, tam yra režisierius. Ačiū Dievui, turiu laimės dirbti su tikrai stipriais režisieriais, kuriems mano pagalbos nelabai reikia. Bet taip jau atsitiko, kad mano tekstuose būna išrašyti tam tikri režisūriniai sprendimai ir jų kartais būna nemažai, ir kartais juos būna sunku pajudinti, nes pajudinus subyra visas karkasas. Ir režisieriams kartais būna dilema – ar tais sprendimais sekti, ar juos laužyti ir kurti kažką savo. Nežinau, kodėl taip sugalvoju. Tiesiog norisi visa tai įforminti, jau tekste atskleisti savo režisūrinę viziją, o paskui režisieriui leisti laisvai su tuo elgtis.

– Ar dalyvavai šio spektaklio aktorių atrankoje?

– Taip, dalyvavau, ir labai aktyviai.

– Ką reiškia būti dramaturgu? Kuo ypatingas šis literatūrinis žanras?

– Tai kaip ir kiekvienas amatas, profesija ar talentas: jį reikia įsisavinti ir suprasti, pasąmoningai atskirti nuo gretimų žanrų – kino scenarijaus ar prozos rašymo. Žmonės net gana dažnai painioja žodžius „pjesė“ ir „scenarijus“.

Tiesą sakant, tik tada, kai mano pjesės atsidūrė teatre, pradėjau suprasti dramaturgijos specifiką ir augti kaip dramaturgas. Iš tikrųjų, labai svarbu, kad teatrinis tekstas būtų lengvai skaitomas, bet gerai skambėtų teatre. Nežinau, kaip paaiškinti šį skirtumą, bet jis yra. Jį įvaldyti gali tik rašydamas. Ir režisieriai, ir skaitytojai dažnai man sako, kad mano pjeses sunku skaityti. Tam tikra prasme jos atsidaro teatre po ilgo režisieriaus ir aktorių darbo. Man tai yra didžiausias komplimentas.

D. Matvejevo nuotr.

– Kūrinys – ir linksmas, ir liūdnas tuo pat metu. Kiekvienas personažas tarytum balansuoja ant skustuvo ašmenų. Ypač skaudu, kai prabyli apie grubumą, apie pasaulį, kuris kartu su žmonėmis tampa grubus.

– Be abejo, pasaulis mus formuoja. Politinė sistema, kurioje mes gyvenome. Puikiai atsimenu dešimtojo dešimtmečio pradžią, kai pas mus pradėjo atskristi pirmieji užsieniečiai ir mes žiūrėdavome į tuos naivius, besišypsančius veidus kaip į visiškus ufonautus. Ir, ačiū Dievui, tie trisdešimt metų gyvenimo, kokį mes turėjome, pakeitė žmogų. Ir tikrai – dabar kur kas mažiau agresijos, žmonės ne tokie pikti. Atsiranda tegul kartais ir paviršutiniško meilumo, švelnumo, bet tai geriau negu susiraukęs veidas, žiūrintis į tave ir viduje besikeikiantis.

Žmogus keičia pasaulį, o tada pasaulis keičia žmogų. Labai įdomu stebėti, kaip daugelis žmonių, kurie buvo mūsų Nepriklausomybės vedliai, Sąjūdžio lyderiai, kokie jie šiandien yra vertybiškai nusenę, tapę beveik stabdžiais tos laisvės, kurios nori naujoji karta. Kai kurie iš jų net tapę politiniais Lietuvos radikalais. Tai yra tas pavyzdys, kai žmonės pakeitė pasaulį, nesitikėdami, kad tas pasaulis pradės keisti visą jų aplinką taip, kaip jie neplanavo

– O. Koršunovas per repeticijas aktoriams yra sakęs, kad Tavo pjesių personažai – atskiros mikroląstelės. Ir tai būdinga visoms Tavo pjesėms. Klasikai rašė naudodami daug žodžių, o naujoji drama viską slepia savyje. Ir tai aktoriai privalo plėtoti. Kitaip sakant, kiekvienas turi nuveikti nemažai „namų darbų“. Ar galvojai kada nors apie istoriškai kintančią dramaturgiją?

– Aišku, dramaturgija kinta, kaip ir visi kiti meno žanrai – kinas, literatūra. Kinta tiek, kiek kinta žmogus, jos vartotojas. Kuo žmogus buvo naivesnis, tuo tekstai ar vaizdai buvo naivesni, paduodami ant lėkštutės. Kuo tas žmogus buvo daugiau patyręs, gudresnis, tuo reikėjo gudriau pataikyti į tą estetinį, intelektualinį dirgiklį. Svarbu buvo tą žmogų sudirginti. Dramaturgija šiuo atveju neišsiskiria iš kitų menų, nes dramaturgas irgi yra savo laiko žmogus. Iš tikrųjų, tokio informacijos kiekio, tokio reginių kiekio – ir smurto, ir atvirumo, sekso atžvilgiu – turbūt jokioje epochoje niekas nebuvo regėjęs, kiek mes dabar matome. Todėl atitinkamai ir rašai būtent tokiam žmogui. Ir galvoji, kuo dar galėtum jį sukrėsti ir sudirginti.

„Miegančių“ premjera LNDT Naujojoje salėje įvyks lapkričio 4–7 dienomis. 

– Pastaraisiais metais Jūsų vaidmenys išsiskiria didele mobilizacija, energijos ir žodžio derme, bet svarbu ir tai, kad juose labai daug teksto. Ne kiekvienam aktoriui duotas gebėjimas mintinai išmokti tiek žodžių – suprantama, kad tam reikia didžiulių jūsų pastangų. Paprastai Jūs didiesiems vaidmenims ruošiatės vasarą. Režisieriai labai džiaugiasi tokiu jūsų pasirengimu, bet kaip Jums pačiam sekasi organizuoti savo individualų darbą?

– Daug kas netiki, kad teksto mokymasis – tai naujos kalbos mokymasis. Bet, mano supratimu, nelabai išmintingas žmogus mokosi svetimos kalbos neįleisdamas į save tos kultūros, kurios dalimi toji kalba yra. Ar tai būtų Shakespeare‘as, ar Strindbergas, tu įsileidi šių autorių pasaulį ir mokaisi tą kalbą per viską: per kitą ideologiją, būdą, epochą, istoriją, kaip dabar mėgsta sakyti, – visumiškai, holistiškai. Iš tikrųjų, tas kalbos mokymasis – visa apimantis procesas. Tai vaidmens kūrimas.

Sakai sudėtingiausią ir ilgiausią Lyro monologą ir tuo pačiu galvoji, kiek „Maximoj“ kainuoja apelsinų kilogramas... Yra toks periodas, kai mokydamasis tekstą, specialiai galvoju apie kitką.

Šiame procese yra ir mechanikos, ir technikos, – tai, kas kyla iš profesinio muštro. Mūsuose jau neliko daug žodžių, nes neliko ir jų pirminių sąvokų. Muštras neva yra blogai. O mano supratimu, muštras – nepaprastai efektinga priemonė ugdymui ir saviugdai. Jeigu nėra smegenų muštro, jos aptingsta, ir čia nieko naujo aš nepasakau. Jeigu nėra smegenų mankštos, gresia silpnaprotystė. Bet mankštintis tai mes nemėgstam. O pasakyti, kad mankšta irgi yra tam tikras muštras, nedrįstam, nes žodis sukompromituotas. Muštravoju save mokydamasis tekstą. Ir tampu laimingu, kai suprantu, kad tekstą jau išmokau, – svarbus etapas jau įveiktas! Bet ko išmokus, džiaugiesi. O jeigu dar visa tai lydi tam tikras pažinimas – laiko, epochos, idėjų, – tai ne paprasta laimė. Drauge tai yra lavinimosi būdas.

Visi didieji tekstai, apie kuriuos kalbu, išmuša iš laiko, kuriame gyvenu. Nesu laimingas, gyvendamas šiame laike. Jis man neteikia džiaugsmo. Be abejonės, kiekvienas laikas turi ir tai, kas yra gera. Ir tai tampa universalu. Meilė, pasiaukojimas, atgaila, dėkingumas, – tai teikia džiaugsmo, už tai esi dėkingas Dievui, kad gali tai patirti ir pažinti.

Sokratas sakė: žmogaus negalima teisti vien už jo poelgius. Tai susišaukia su Gottholdo Ephraimo Lessingo Natano Išmintingojo tolerancija. Žmogaus negalima smerkti dėl to, kad iš jo kylantis blogis yra iš nežinojimo. Nes žmogaus dorybė yra vienintelė – žinojimas. Baisiausia, kai žmogus nenori turėti tų žinių ir lieka savo nemokšiškume, kuris labai kliudo žmogaus savivokai.

Kai dialoge apie teisingumą Trasimachas klausia Sokrato: „Kokią tu bausmę pasiskirsi, jeigu aš pasakysiu geresnį teisingumo apibrėžimą?“ Sokratas vienareikšmiškai atsako: „Tokį, koks pritinka nemokšai. Mokytis!“

Tik ką su žmona Velta grįžome iš Rygos, kur buvo pristatyta knyga apie mūsų parengtą latvių aktorių kursą (2006–2010). Dešimtmečio proga manęs paprašė pasakyti palinkėjimą jauniems žmonėms. Suprasdamas, kad iškilmingomis progomis žmogus dažnai pradeda nuobodžiai kalbėti, aš pasakiau du žodžius: „Mokykitės istorijos“. Atrodytų, kad žmonija serga silpnaprotystės liga – atminties netekimu. Klaidos lipa ant tų pačių klaidų, žmonės vėl kenčia, darydami tas pačias klaidas.

Už visus savo didžiuosius tekstus esu dėkingas Dievui ir laikui, už tai, kad man duota ši kančia.

Mano vaidmenų tekstų yra virš šimto. Aišku, ne visi tokie didžiuliai, bet aš juos visus turiu. Aš jų niekam niekada neatiduosiu, nes, kurdamas vaidmenį, tiek daug visko esu prirašęs – tai pastabos ir įžvalgos apie man brangius, intymius atradimus. Galiu išsitraukti 1996 metų tekstą ir jį sakyti. Man reikia tik užmesti akį. Sakykim, reiktų „Kelionės į Damaską“ – duokit vieną dieną, ir tekstas būtų atkurtas. Bet nuostabiausias dalykas, kad tai sugrąžina tave į vaidmenį, ir anaiptol ne teksto mokėjimo lygmenyje.

Sakai sudėtingiausią ir ilgiausią Lyro monologą ir tuo pačiu galvoji, kiek „Maximoj“ kainuoja apelsinų kilogramas... Yra toks periodas, kai mokydamasis tekstą, specialiai galvoju apie kitką, – tai yra muštras, ir jokios metafizikos. Aukštoji vaidyba prasideda, kai gali „kalbėtis su idėja“. Gali, kai tekstas iš svetimos kalbos tampa gimtąja.

– O kaip jūs tuos tekstus išlaikote galvoje, ypač tuomet, kai jie gana retai vaidinami?

– Jie lieka manyje. Nepriklausomai nuo mano valios. Gal dėl to jie aktyvūs, nes sąmonėje savo herojus mėgstu perkelti į kitą laiką ir keisti jų vertinimus bei santykius su pasauliu, – atimu iš jų organiką.

Neapkenčiu organikos, nes ji yra aktoriaus laisvės žudikė, nes ji cenzūruoja aktorių ir neleidžia jam būti laisvam, kai „kalbamasi“ su idėja. Yra kriterijai vaidmeniui ir tiesai, kurie daug vertesni už organikos pasiekimą. Organika yra vaidybos kurso trečio semestro reikalavimas. Jau tada studentas tikrai turi mokėti „būti organišku“. Artistai, iš kurių mokausi ir kuriais gėriuosi, – „neorganiški“, bet jie pasiekė tokias aukštumas, dėl kurių verta rinktis šią profesiją.

– Jūsų personažas Sokratas sako Agatonui: „Tu su tiesa negali ginčytis, o su Sokratu – visai nesunku“. Iš kokių paradoksų kuriate šį spektaklį?

– „Aš žinau, kad nieko nežinau, bet kiti nežino ir šito“, – tai vienas iš žinomiausių Sokrato posakių. Arba: „Geriau didvyriškai numirti, nei gyventi gėdoje.“ Jų labai daug. Sokrato motina buvo pribuvėja. Sokratas apie ją sakė: ji kūnus priiminėja – gimdo, o aš gimdau mintis. Žinoma, kad Sokratas nieko nepaliko rašytinio, o apie jį daug paliko jo mokiniai Platonas ir Ksenofontas. Ir tuose tekstuose – nemažai prieštaravimų.

Ksenofontas buvo ir karvedys, jis liudijo, kad Sokratas pateisino blogio darymą kaip gynybą, o Platonas „Dialoguose“ kitokį jį vaizdavo: daryti bloga – nesvarbu, kam – neišmintinga. Sokratas buvo puikus karys. Pradžioje buvo skulptorius, kaip ir jo tėvas. Šeima buvo pakankamai turtinga. Apie tai liudija jo pirmas žygis į Spartos karą. Sokratas turėjo labai turtingą ekipiruotę. Tai, kad jisai kovėsi, ne legenda, o tikras faktas: su kuoka jis išvaikė visą Spartos falangą. Kokia didelė jo vidinė galia! Toks filosofas, mokytojas, pedagogas, išminčius ir tuo pačiu – karys. Jis – ne kažkoks užsisėdėjęs ir filosofuojantis žmogus. Išlikę liudijimai apie Sokrato biografiją – karys, asketas, žmogus, apšmeižtas ir išjuoktas Aristofano „Paukščiuose“ ir „Varlėse“. O Aristofaną rėmė Anitas – didžiausias Sokrato priešas.

Paskutinėje teismo kalboje Sokratas prisipažįsta, kad jam nebuvo neskaudu, – jis pamini šį faktą. Sokratą priskyrė prie sofistų, nors jis nebuvo joks sofistas. Sofistai už mokymą ėmė pinigus, Sokratas pinigų neėmė. Bet čia taip pat paradoksas: patys mokiniai šmeiždavo Sokratą, sakydami: „Tu juk turi pinigų“. Sokratas prie žinių aukaviečių patarnavo, ir kiek už tai gaudavo, tiek jam ir užtekdavo. Jis buvo ir herojus, ir kankinys.

Buvo tokia dviejų bausmių sistema. Papuolęs į vieną kategoriją, tu gali už savo nusikaltimą pasiūlyti bausmę ir išpirką. Bausmę gali pasiūlyti ir kaltinamasis, ir kaltintojas. Kaltinamasis visuomet stengdavosi pasiūlyti kiek galima didesnę bausmę, kad pranoktų kaltintoją.

Nes jeigu kaltintojo pasiūlyta bausmė bus didesnė, tuomet teismas ją gali ir įvykdyti. Sokratas atsisakė šio pasirinkimo, ir kaip laisvam žmogui jam buvo leista išgerti nuodų trisdešimt dienų po nuosprendžio paskelbimo. Iš pradžių už nežmoniškai didelius pinigus draugai siūlė išpirką, vėliau siūlė bėgti. Sokratas atsisakė bėgti, klausdamas: „Ar jūs žinote vietą už Atėnų, kur nėra mirties?“ Apie pačią mirtį teisėjams jis labai išmintingai pasakė: „Bet ir jūs, teisėjai, žiūrėkite į mirtį su gera viltimi, jei tik sutinkate su ta tiesa, kad gero žmogaus neištiks jokia nelaimė nei gyvo, nei mirusio, ir kad dievai neliks abejingi jo likimui.“

– Kuo ypatingas Platonas, lyginant su anksčiau analizuotais, vaidintais autoriais?

– „Dialoguose“ Platonas save pavadina dramaturgu. Lyginant su sudėtingiausiais tekstais, tenka pripažinti, kad ir Platono tekstai labai sunkūs. Dialoge viens kitą seka žodžiai: „reikalingas, naudingas, tinkamas, teisingas“. Tik sukeisi juos vietomis, ir viskas žlunga, nelieka sekančio išėjimo, to, kuriuo tu gali logiškai įrodyti tiesą, apie kurią kalba Sokratas. Aišku, „Dialoguose“ įprastinės dramaturgijos nėra, mes patys ieškome atraminių taškų. Platonas siūlo „klausimų-atsakymų“ formą.

Didžiausia dovana – kai gali susidurti su tokio grožio tekstu. Toks tekstas tave labai smarkiai paveikia ir daugiau tu nieko nenori. Tai yra kaip tam tikra religija ar malda. Kai tuo „užsikreti“, negali priimti kitko.

– Menininką domina aistrų logika, kas vyksta su Jumis repetuojant šią medžiagą?

– Sokrato proto dinamikoje nuolat išryškėja kareivis. Yra ir „aistros, vardan tiesos“, kai jis pratrūksta. Man nepaprastai gražu, kai jis kalba apie retoriką: „Sakai esąs retorikos žinovas ir kitą galėtum padaryti retoriumi. Na, pasakyk, kas šito meno esmė? <...> Ar tos kalbos, kurios nurodo ligoniams, kaip gyvendami jie būtų sveiki.“ Jam atsako – „ne“. „Tai reiškia, kad retorika – tai ne visos kalbos. Ji tik daro žmones gebančius kalbėti?“ Labai įdomus Sokrato, Gorgijo ir Polo dialogas. Vystosi, ir kaip aistringai!

Patristikos atstovai Sokratą lygino su Kristumi. Jis mokė tikėti ne į tuos dievus, kuriuos garbino šalis, bet mokė tikėti kitais. O tas kitas dievas – tai demonas globėjas. Kitaip tariant, angelas sargas, kuris visą laiką gyveno su juo.

– Šiuolaikinis menas mažiau imituoja, ypač lyginant su nesena praeitimi, tuo pačiu, jis vis labiau tolsta nuo klasikinio paveldo. Gal tai apskritai susiję su kūrybos prigimtimi?

– Manau, kad turi praeiti nevaisingas, dirbtinai tręšiamas, puoselėjamas laikas. Svarbu neprarasti senosios kalbos įgūdžių. Aš apskritai netikiu progresu mene ir nemanau, kad nauja – tai būtinai yra gera.

– Repetuojate su debiutuojančiu režisieriumi Motiejumi Ivanausku. Kokia patirtis?

– Motiejus turi švarią sielą ir dvasią. Amato išmokti galima, o švarios sielos – neišmokstama. Visi kiti dalykai, nuo kurių priklauso režisieriaus profesija, gali ugdytis, jeigu tik bus noro. Didieji režisieriai įvaldo profesiją, bet jų vertė ne tik tame. Visada svarbu, kad režisierius būtų išsilavinęs mąstytojas, kad būtų stipri asmenybė. Režisierius turi būti filosofas, suvokiantis save, pasaulį, būtį, – čia yra vertybė, o amatas lieka amatu.

Ir Platono joks režisierius taip lengvai nepasirinktų, – tik suvokiantis medžiagą gali bandyti ją perkelti į sceną.

– Ar sunku būti Anužiu, kiekvieną kartą iš naujo atsiduodant maksimaliai? Ar užtenka aplinkos, iš kurios Jūs galėtumėte taip pat semtis, pasipildyti?

– Vakar nudžiugau internetu gavęs pasiūlymą įsigyti Simono Sebago Montefiores knygą „Jeruzalė. Miesto biografija“. Nepaprasta knyga. Dabar jau nereikės dėl jos vaikščioti į biblioteką. Tokią knygą skaitant gali visiškai neblogai gyventi. Aišku, ir gerą žuvį pagavęs, gali neblogai praturtėti.

– Esate Juozo Miltinio mokinys. Ar tai tik faktinis dėmuo, ar turi įtakos kiekvieną kartą iš naujo repetuojant vaidmenis?

– Jis man buvo ir išliko didžiausias teatro mokytojas. Svarbu ir tai, kad miltiniškas teatro supratimas į mane įkrito, kai man buvo šešiolika metų. Šviesaus atminimo mano Tėvas sakydavo: „Vaiką reikia auklėti iki trijų metų, po to – viskas, tu jau viską pražiopsojai, kaltink pats save“. Lygiai taip, savo pačiame gležnume, aš patekau pas Miltinį ir buvau smarkiai veikiamas, visa tai nedingo ir dabar.

Miltinis buvo žmogus, paskyręs savo gyvenimą teatro suvokimui – per žmonijos istoriją, per pasaulio istoriją, per užsienio kalbas, kurių jis mokėsi ir džiūgaudavo. Gaudavo graikų kalbos vadovėlį ir statydamas „Karalių Edipą“ šūkaliojo, kad dabar galintis pats graikiškai skaityti, ir dėl to galintis kvestionuoti ir vertimą, ir viską... Tai buvo žmogus, kuris gyveno teatre. Jis troško pažinti žmogų ir tuo troškuliu užkrėsti kitus. Ar daug tokių galima sutikti šiandien?

– Kaip jaučiatės besiblaškydamas po skirtingas erdves – tiek repetuojant, tiek vaidinant anksčiau sukurtus vaidmenis?

– Tai labai veikia. Kai kurios erdvės tiesiog yra antiteatrinės, jose sunku vaidinti, repetuoti. Kartais dėl tokių netinkamų erdvių ir spektakliai žlunga. Kažkada taip nutiko spektakliui „Kelyje į Damaską“, kuris buvo perkeltas į Klaipėdos žvejų rūmus, į antiteatrinę patalpą. Gal dabar pastatas ir aptvarkytas, bet anuomet...

– Ką stebite aplinkoje, kas pastaruoju metu Jus labiausiai jaudina?

– Kažkada, kai mano tėvas, kurį be galo mylėjau, išėjo į gražesnį pasaulį, artimieji man pasakė: „Tai likai tu“. Man tuomet šis „vaidmuo“ visiškai nepatiko. Prieš kelias dienas šį pasaulį paliko mano brangioji mokytoja Romualda Merkienė. Ir dabar aš dar labiau jaučiu, kad esu tas, kuris neturi į ką atsiremti. Tai buvo vokiečių kalbos mokytoja, germanistė, kuri mane mokė, mylėjo, auklėjo, savo pavyzdžiu rodė, koks gali būti mokytojas ir kiek daug gero gali duoti. Ačiū Dievui, suspėjau atsisveikinti. Šiuo metu man viską nustelbė ši netektis.

Spektaklio „Dialogai“ premjera įvyks rugsėjo 25 d. LNDT Studijoje (įėjimas iš Gedimino pr. 4), Vytautas Anužis taip pat ruošiasi ir kitai LNDT premjerai – spektakliui „Alisa“, kuris įvyks spalio 23, 24 d.

– Pirmiausia noriu pasveikinti ir padėkoti už pjesę „Julija“. Iš pradžių atrodo, kad Tu per daug „badaisi“, bet po to labai stipriai prisijaukini. Pavergia Tavo viso konteksto išmanymas, sugebėjimas operuoti įvairiomis aplinkybėmis. To kartais pasiekia tik rimti literatūrologai savo monografijose. O Tu to pasiekei palyginus glaustoje formoje – pjesėje.

Pjesėje puikiai suderintas Žemaitės laikas su esamuoju, įvairūs politiniai, socialiniai aspektai. Tekstas skaidrus ir prisodrintas poteksčių. („Laukiniai ir pusiau laukiniai gali turėti tik tėviškę, ir ilga kelionė laukia kultūros takais, kad tauta sudarytų sau valstybę.“) Kartais atrodo, kad esi visiškoj dabarty, bet netrukus pajauti Tavo pagarbą būtent Žemaitės dalykams. Labai įdomu skaityti.

Kokia buvo pradžia? Kaip supratau, Tu pjesių „į stalčių“ nerašai. Tik žinodamas ir aptaręs konkrečias aplinkybes. Kas Tave suviliojo šį kartą?

– Viskas labai paprasta, Jolanta norėjo suvaidinti Žemaitę, pasiūlė man rašyti pjesę. Sutikau, nes pasiilgau teatro.

– Šįmet švęsime Žemaitės 175-ių metų jubiliejų, kitais metais bus jos mirties šimtmetis. Žemaitė labai glaudžiai susijusi su lietuvių kultūra. Ką ji Tau reiškia?

– Su lietuvių klasikais mūsų santykis dažniausiai komplikuotas. Kažkodėl mokykla išmoko jų nekęsti, paskui retai prie jų besugrįžtame. Man Žemaitė įdomi kaip rašytoja, tai yra, be jos mūsų ir taip jau skystoje XIX amžiaus pabaigos literatūros istorijoje žiojėtų skylė. Nors Žemaitė labiausiai minima kaip rašytoja, prakalbusi apie moters gyvenimą, bet man stipriausias, įdomiausias jos kūrinys ne „Marti“, o „Petras Kurmelis“ dėl stipraus, sakyčiau, šekspyriško pagrindinį personažą draskančio vidinio konflikto.

– Kuo rėmeisi, rašydamas „Juliją“? Ar turėjo įtakos Adolfo Sprindžio „Žemaitė“, Donato Saukos „Žemaitės stebuklas“, Aldonos Ruseckaitės „Žemaitės paslaptis“, Viktorijos Daujotytės „Žemaitė: gyvenimo gramatika“?

– Daugiausia apie ją sužinojau iš jos laiškų. Mūsų literatūros tyrinėtojai labai idealizuoja senuosius autorius, viena vertus, nedaug jų turime, kita vertus, jie neprilygsta Vakarų kultūrose išaugusiems rašytojams, taigi idealizavimas tarsi kompensuoja realaus svorio trūkumą.

– Pjesės nepavadinai „Žemaitė“, tarytum atsitraukdamas nuo pavadinimo tiesmukiškumo. Kaip gimė pavadinimas „Julija“?

– Na, taip, Žemaitė labai jau nuvalkiota emblema. O Julija – tai ir mirusios mergaitės, Dorotėjos dukters vardas. Man ši sąsaja irgi svarbi.

– Ką Tu laikytum šio kūrinio epicentru? Kaip apskritai suformavai veikėjų kompaniją?

– Centras – moteris, kuri siekia tapti žmogumi. Ši pjesė ne apie emancipaciją, ne apie feminizmą, bet apie norą. Šiuo atveju, Dora nori susigrąžinti asmenybę (būti ne tik žmona ir motina ir pan.), o Žemaitė nori rašyti, tai yra, būti daugiau nei tik motina ir gyvulius auginanti sodietė.

Johno Maxwello Coetzee‘s knygoje „Boyhood“ yra toks epizodas. Veiksmas vyksta Pietų Afrikoje, po Antrojo pasaulinio karo. Mama nusiperka dviratį, nors nemoka juo važiuoti. Tėvas sako: moterys nevažinėja dviračiais, o mama atkerta: tu manęs neįkalinsi šiuose namuose, aš būsiu laisva.

Taigi rašymas buvo Žemaitės dviratis. Aktorystė – Dorotėjos dviratis. Mums visiems reikalingas vienoks ar kitoks dviratis. O jeigu jo neįmanoma nusipirkti, galima pačiam išrasti. Nes laisvė – ne tuščias žodis.

– Žemaitė – bajorė, rengėsi sodietiškai, rašė lietuviškai. Labai stipri asmenybė. Kaip manai, iš kur visa tai?

– Jos bajorystė labai nominali. Prisimenu savo išgėrusį tėvą, kuris aiškindavo esąs bajoras. Manau, kas antras lietuvis (ypač išgėręs) aiškina turįs bajoriškų šaknų. Tiesa, esu matęs mūsų giminės genealoginį medį, kurio šaknys užkabina garsiąją Giedraičių giminę. Ar tai tiesa, nežinau. Nesvarbu, kokia tavo etiketė, svarbu, ką tu veiki, kaip elgiesi, ko vertas esi dabar, nes mėšlo negali pridengti nei herbu, nei vėliava. Beje, pati Julija apie tai sako – bajoras nuo mužiko niekuo nesiskiria, ir tarp vienų, ir tarp kitų yra gerų ir netikusių žmonių. Na, o jos motina net rašyti nemokėjo, skaitė lenkiškas maldaknyges ir aukštino lenkų kalbą, tai ko verta tokia bajorystė?

– Pastebėjau, kad tie, kas ištaria žodį Žemaitė, tuoj pat ją tarytum gina, bet iš jos nieks niekada juk nesišaipė, bent man neteko girdėti. Vilniuje ją labiausiai įžeidė balandžiai, apdergę galvą. Pjesėje Dora klausia: „Ką manai apie Žemaitę?“ Laurynas, mėgindamas atsiminti, sako: „Boba su skarele... Ar ji dar tebesėdi prospekte balandžių apšikta galva?“ Be konteksto už tokią dialogo ištrauką, neabejoju, Tau klius. Tu tarytum tai esi numatęs?

– Regis, Josifas Brodskis yra sakęs, kad mums senovė egzistuoja, o mes jai – ne. Taigi mes turime pranašumo prieš mirusiuosius. Mes galime apie juos kalbėti, jie apie mus – ne. Bet mes dažnai nesuprantame priežastingumo ryšių, nežinome faktų ir detalių, kurie paaiškintų, kodėl jie elgėsi vienaip ar kitaip, vertiname iš savo laiko, ir toks vertinimas visiškai neadekvatus.

Ko gero, lietuviams koją pakiša didelis pseudopatriotizmo laipsnis – dėl to mūsų klasika retai perskaitoma be nuolaidų ir išlygų.

Kita vertus, toks klasikų likimas – kartais juos garbiname, kartais šaipomės. Manau, tai normalu. Nesveikas, perdėtas garbinimas, dievinimas visuomet išsigimsta į dar didesnę neapykantą. Ko gero, lietuviams koją pakiša didelis pseudopatriotizmo laipsnis – dėl to mūsų klasika retai perskaitoma be nuolaidų ir išlygų. Nors literatūros istorija komplikuotas reiškinys. Dydžiai ir svoriai joje dažnai labai santykiniai, priklauso nuo įvairių kontekstų.

– Įdomu tai, kad ir Barborą Radvilaitę, ir Joną Basanavičių, ir dabar – Žemaitę Tu tarytum nuimi nuo pjedestalo ir tik vėliau užkeli, visai kitu keliu atskleisdamas jų unikalumą. Bet kelias labai sudėtingas. Kai rašai, pirmiausia galvoji apie pjesės konstrukciją ar apie turinį?

– Pirmiausia man rūpi forma, tai yra, struktūra ir stilius. Jeigu tai atrandu, tada galima bet kokį kūrinį rašyti. Jeigu ne – net ir labai prašmatnus turinys neišgelbės.

– Galvodamas apie Žemaitę, apie jos sukurtus personažus, ar susidūrei su mintimi, kad tai būdinga tik moterims?

– Kadangi rašytojai dažnai jausmingi žmonės, tai suprasti moteris jiems lengviau nei labai tradicinio mąstymo vyrams.

– Kokios Žemaitės savybės Tau pasirodė įdomiausios?

– Turbūt atkaklumas. Iš jos šaipydavosi, ir vyras sakė, kad liautųsi su piemenimis knygeles skaičiusi, ir šiaip kaimiečiai šaipėsi, kad sena boba kažką rašinėja, bet ji numodavo ranka ir skaitydavo, rašydavo. Kažkurį tekstą ji perskaitė nedidelėje draugijoje, sulaukė kritikos, tai sėdo ir per naktį perrašė. Stiprus žmogus.

– Tu – ne žemaitis, bet kaip ir kiek Tau svarbi Žemaitės kalba? Kas imponuoja fonetine ir morfologine prasme?

– Mano tėvas iš Žemaitijos. Ne, kalba šiuo atveju man nesvarbi. Bet, šiaip ar taip, visa Žemaitės kūryba yra „išversta“ iš žemaičių į bendrinę kalbą. Kaip ir, pavyzdžiui, Baranauskas – iš aukštaičių į bendrinę. Tarmės ir literatūra – atskira tema, nenoriu į ją leistis.

– Pjesėje atsisakai žemaitiškų „peizažų“. Kiek Tau svarbi vizualinė aplinka, kokią Tu ją formuoji?

– Turiu minimaliai įsivaizduoti, kur vysta veiksmas. Kartais pasitelkiu kokius nors instrumentus, daiktus, nes gyvenime mus nuolatos supa daiktai, todėl jie tampa ir mūsų veiksmų, elgesio, netgi kalbos dalimi. Teatro scena – sąlyginė erdvė, joje daiktai dažniausiai virsta simboliais, suvokiami metaforiškai ar metonimiškai. Ir, žinoma, tuos daiktus dažniausiai pasirenka režisierius.

– Kokios Žemaitės savybės Tau naujai atsivėrė rašant dramą „Julija“?

– Skaitydamas jos laiškus negalėjau atsistebėti, kad ji tokia jausminga.

– Skaitant susidaro įspūdis, kad išleisti nieko negalima. Itin svarbi kiekviena remarka. Teatras – žiaurus. Jis niekada pažodžiui nestato pjesės. Kaip Tu su tuo susitaikai?

– Stengiuosi nežiūrėti spektaklių pagal mano tekstus. Na, vieną kartą per premjerą iškenčiu pragarą, paskui... Teatras – kolektyvinė kūryba, nieko nepadarysi. Kita vertus, teatras interpretuoja tekstą, ir tos interpretacijos kartais būna labai įdomios. Nemaloniausias dalykas yra tai, kad bet kokia nesąmonė, kurią sugalvoja režisierius arba aktorius, paskui pasakoma mano vardu. Bet koks mėšlas – viskas mano vardu! Tai tiesiog pasibjaurėtina, nesąžininga, bet su tuo kovoti neįmanoma. Ne, nebent nerašyti teatrui apskritai.

– Kuo skiriasi Žemaitės ir Tavo meilės samprata?

– Nežinau, nemėgstu žmonių, viešai samprotaujančių apie meilę. Iš esmės, tai juk kalba apie seksą, o tai jau intymu ir privatu. O Žemaitė... Minėjau jos jausmingumą, bet man įdomesnis derinys, kuris jai būdingas – viena vertus, jausmingumas, ir čia pat – rupus, šiurkštus kalbos audinys. Stiprus, ryškus kontrastas, man tai labai patinka, tuo man ji artima. Pacituosiu iš laiško gerokai jaunesniam mylimajam: „Viskas gerai, tik širdelėj tuštuma! Ilgu! ilgu! ilgu! kodėl, kodėl Tavęs čia nėra? Spaudžiu prie širdies mylimąją galvelę, bučiuoju akeles ir būk geros mislės, linksmas smagus, skirkis mergas ir, ir... (prierašas puslapio krašte) Kaip tik gausiu pinigus, tuoj pirksiu kaliošus, dabar kiauri, kaip tik pro duris, ir šlapia koja.“

Sentimentalistinis ir natūralistinis stiliai visai greta, ir tai įdomu.

– Jūs su Žemaite panašūs – esate matomi visai tautai. Ar Tu kaip rašytojas jauti atsakomybę tautai?

– Ne. Manęs niekas neišrinko atstovauti tautai, o dėl atsakomybės... jeigu ir jaučiu ją, tai tik savo netobulai žmogiškumo, sąmoningumo sampratai.

– Turi puikų humoro jausmą. Kaip Tau pačiam atrodo, ar tai susiję su intelektu, ar Tu sąmoningai jį tobulini, kad skaitytojai, vėliau ir žiūrovai, „neužsiliūliuotų“?

– Ačiū už komplimentą, bet humoro jausmą žmonės turi arba ne, na, o tobulinti, puoselėti galima beveik viską. Aš nenaudoju humoro kaip tam tikrų skatinamųjų vaistų... Tai atsiranda natūraliai. Nors šiek tiek mąstantis žmogus negali neturėti ironijos, o juo labiau – autoironijos. Labai rimti, pamokslaujantys žmonės man kelia šiurpą.

– Žemaitė kėlė ir sprendė savo meto klausimus. Ar galėtum palyginti, kas pasikeitė? Ką tu, kaip rašytojas, šiandiena sprendi, kas Tau aktualu?

– Per daugiau nei šimtą metų nemažai kas pasikeitė. Žemaitės laikais rašanti moteris buvo retenybė, dabar virėjos ir kirpėjos rašo knygas ir, beje, parduoda jas kur kas pelningiau nei rašytojai. Bet yra ir panašumų. Pavyzdžiui, Žemaitė rašo apie lietuvišką antisemitizmą... Deja, šis reiškinys vis dar gyvas. Ir apskritai, žmogaus kvailumas, tamsumas, godumas, polinkis garbinti stabus – jis nesikeičia tūkstančius metų.

– Žemaitės kūrinius mėgsta ir teatre: interpretuoja nuolat – ir saviveiklininkai, ir profesionalai. Kur jų universalumas?

– Klasika universali, nes padeda mums suprasti, iš kur atėjome. Mūsų šiuolaikinis, ypač vyresniosios kartos verslininkas nedaug nutolęs nuo Petro Kurmelio – jam rūpi tik pinigai, o jeigu kas nors nesiseka, paguodos ieško alkoholyje.

Jaunimas jau kitokie. Jie ir Žemaitę skaitys kitaip. Jeigu apskritai skaitys.

– Tai, kas susiję su teatru, tarytum visada palaikoma. Ir vien dėl to neanalizuojamas teatras kaip neveiksnios dramaturgijos būstinė. O spektaklio dramaturgijos nesukursi neturėdamas stiprios dramos. Dėl to „sėda“ spektakliai, teatras tampa lėkštu. Suprantu, kad tai atskira tema, bet kaip Tu įvertintum šiuolaikinės grafomanijos tendenciją slėptis būtent teatre?

– Tiesą sakant, pastaruoju metu mažai domėjausi, kas vyksta teatre, negaliu nieko įdomaus pasakyti. Taip, grafomanijos daugėja visur. Bet tai, matyt, natūralus virsmas, evoliucija ar revoliucija, lūžis, kuris baisus atrodo tik mums, pagyvenusiems žmonėms, kurių pažiūros ir skoniai jau susiformavę ir nebegali taip greitai keistis, kaip keičiasi tikrovė.

– Kaip manai, kuo svarbi teatro publika? Kaip veikia jos „mechanizmas“? Ar Tu kada nors galvojai, kas paveikesnis – literatūra ar teatras?

Aš nežinau, kas ta teatro publika. Manau, jokios specifinės publikos nebėra, o jeigu ir yra, tai ji labai nedidelė. Didžioji masė eina į teatrą tiesiog norėdami prasiblaškyti, ieškodami pramogų. Ir tai nėra blogai, tik pramogos būna ne vien lėkštos, būna juk ir intelektualių, subtilių (tai nereiškia – nuobodžių!) pramogų. To aš teatre labiausiai ir pasiilgstu.

– Labai Tau ačiū!