Retsykiais kylančios diskusijos, ar gamtos fotografijos laikytinos meno kūriniais, yra įdomios tik tol, kol svarstoma teoriniu lygmeniu. Vos tik aptarimo objektu tampa konkretus kadras nutyla net atkakliausi konceptualiojo meno šalininkai: toks stiprus yra laukinės gamtos žavesys.

Gamtos fotografija reikalauja ir kūrybinio polėkio, ir įkvėpimo, kartu – ir gerai pažinti mus supančią aplinką, gebėjimo matyti ją kitaip nei dauguma. Šiais visuotinės skaitmenizacijos laikais galima išmokti tobulai fotografuoti boružę ar parko gulbę. Norint įamžinti gamtos sukurtus šedevrus autentiškame kontekste, atskleisti tipinį žvėrių, paukščių elgesį, nepakanka tik gerų technologijos žinių. Reikia labai mylėti gamtą ir būti apdovanotam geležine kantrybe. Kad stokoja kurios nors šių savybių kaunietis Vilius Paškevičius tikrai negali skųstis – tą byloja ir jo fotografijos, kuriose įamžinta laukinė gamta. Ne kokių nors egzotiškų Tolimųjų Rytų ar Aliaskos, bet esanti čia pat – pakaunėje ar gretimoje Latvijoje.

– Kokiu keliu ėjote, kol atradote gamtos fotografiją?

– Visada turėjau tik vieną mėgstamiausią užsiėmimą. Didžiąją gyvenimo dalį tai buvo žvejyba – nuo pat vaikystės iki paauglystės. Vėliau, pradėjus populiarėti kompiuteriams, vienas toks atsirado ir mano namuose. Beveik tuo pačiu metu susipažinau ir su pirmuoju skaitmeniniu fotoaparatu, kuris net nebuvo mano. Domėjimasis nuotraukomis augo, pradėjau gilintis į grafikos redagavimo programas – nuo pačių primityviausių iki tų, kurios vėliau man leido įsidarbinti nuotraukų redagavimo ar spausdinimo srityje. Visa tai greitai nukonkuravo meškeres. Vėliau ilgai turėjau kompaktišką skaitmeninį fotoaparatą, su kuriuo mokiausi fotografijos pagrindų. Tik dvejus pastaruosius metus fotografuoju profesionalia įranga.

Natūraliai išėjo taip, kad fotografavau ten, kur laisvalaikiu dažniausiai būdavau, – gamtoje. Meilę gamtai labiausiai lėmė domėjimasis ja, tai skatino būtent fotografavimas.

– Pagal ką renkatės fotografavimo vietas? Gal turite mėgstamų miškų, vietovių aplink Kauną?

– Fotografavimo vietą dabar dažniausiai renkuosi pagal galimybes, ypač finansines. Labiausiai mėgstama fotografavimo vieta yra miškas. Dažniausiai tenka apsiriboti Kauno rajonu, kur dažnai lankausi, ir visai šalia miesto esančiu Kleboniškio mišku, taip pat savo mėgstamomis miško vietomis netoli Ežerėlio gyvenvietės. Yra ir patrauklesnių šalies miškų ir nebūtinai miškų, bet ten apsilankyti tenka gerokai rečiau. Viena tokių puikių vietų pavasarį yra Nemuno delta, kur telkiasi tūkstančiai migruojančių paukščių.

– Ar norėdamas prisivilioti tam tikrą gyvūną ar paukštį, naudojate maistą kaip masalą, ar laukiate, kol gyvis pats prisiartins?

– Laukiant paukščių yra tekę naudoti lesalą kaip jauką. Tai buvo smulkūs miško paukšteliai, mintantys augaliniu maistu. Niekad nenaudojau kritusio gyvūno kaip jauko. Tikiuosi, kažkada ir tai pabandyti, nes tai yra bene vienintelė reali galimybė nufotografuoti kai kuriuos retus plėšriuosius paukščius.

– Kuriuo kadru labiausiai didžiuojatės? O apie kokį dar svajojate?

– Sunku būtų įvardyti tik vieną konkretų kadrą. Nuotrauka su vaiką nešančia manguto mama yra brangi dėl retos ir unikalios akimirkos, kurią pavyko įamžinti. Tai viena įsimintiniausių mano fotografijų. Yra ir tokių nuotraukų, kurios brangios dėl to, kad įgyvendinti jas labai sudėtinga techniškai, todėl jos yra labai retos. Vieną tokių nuotraukų padariau šiemet su skrendančiu čiurliu. Čiurliai yra nedideli, greičiausiai skraidantys paukščiai pasaulyje.

– Ar fotografuojate tik Lietuvoje?

– Kol kas esu fotografavęs tik pačiame artimiausiame užsienyje, kur gyvūnija niekuo nesiskiria nuo mūsų, bet galima sakyti, kad fotografuoju tik Lietuvoje. Nepasakyčiau, kad mane traukia kokia egzotika. Ypač nevilioja tarp kitų gamtos fotografų populiarus fotografavimų būdas, kur vykstama fotografuoti su gidais į iš anksto tau paruoštą slėptuvę. Jos yra stacionarios, jose apsilanko dešimtys fotografų, gyvūnai nuolat viliojami maistu, todėl laikosi netoliese. Jei fotografuoji plėšriuosius, tai pasirūpinama ir tavo saugumu. Susimoki pinigus ir turi gerų kadrų. Gyvūnai ir aplinka ten laukiniai, bet visa kita – dirbtina. Į tokią kelionę už dyką nevykčiau, o aplankyti kai kurias pasaulio vietas be gidų norėčiau. Nors kol kas man visiškai užtenka ir to, kas yra Lietuvoje. Niekad neatsitiks taip, kad nufotografuosi čia viską.

– Visą Lietuvą apskriejo jūsų nuotraukos su istorija apie šerniuką, likusį vienišą, veikiausiai, kai dėl kiaulių maro masiškai šaudant šernus buvo sunaikinta ir jo šeima.

– Tokios istorijos, ačiū Dievui, nenutinka dažnai ir po to karto su niekuo panašiu dar nesusidūriau, bet publikuočiau viską, kas, mano supratimu, išeitų į naudą gyvūnams. Žmonės daro didžiulę žalą gyvūnams ar jų aplinkai, išnaudoja dėl finansinių ir kitų dalykų, dar baisiau, kai juos kankina ar žudo dėl malonumo ar mados. Dalis visuomenės tam nepritaria ir tai išreiškia garsiai, vienijasi, kažką veikia, organizuoja ir pasiekia – gimsta gamtosauginės organizacijos, didėja jų narių skaičius, inicijuojamos įstatymų pataisos. Panašios istorijos, iškeltos į viešumą, išjudina ar pagreitina tokius dalykus, keičia supratimą, nuomonę, kažkam padeda praregėti, paskatina keistis ar net veikti. Manau, visa tai pasitarnauja gyvūnų labui.

– Fotografuojate ir plėšriuosius gyvūnus. Ar nebaisu prie plėšrūno būti taip arti? Gal buvo ir nemalonių įvykių? O gal plėšrūnus tik įsivaizduojame visada piktus, puolančius?

– Lietuvoje nėra plėšrių gyvūnų, kurie keltų rimtą pavojų žmogui, ar bent tai nėra tie gyvūnai, apie kuriuos sklando klaidingi mitai. Dauguma mažiau besidominčiųjų gamta įsivaizduoja, kad pavojingiausia mūsų krašte yra sutikti vilką ar lūšį. Realybė yra tokia, kad pirmiausia jų nelabai sutiksi, nes tai reti ir labai atsargūs, žmogaus bijantys ir vengiantys gyvūnai. Vis tik rudenį, kai į miškus pasipila tūkstantinės grybautojų minios, šie plėšrūnai neišvengiamai priartėja prie žmogaus, bet vis tiek tik labai maža dalis jų būna pastebėta, o apie kažkokį net menkiausio užpuolimo atvejį nėra duomenų per pastaruosius šimtą metų ar daugiau. Kiti mūsų plėšrieji yra smulkūs, tai jų bijoti visai nėra ko, nebent tai būtų pasiutlige serganti lapė ar kas nors iš kiauninių, kurių man nėra tekę sutikti. Pavojingesni gali būti visai ne plėšrūs žinduoliai, bet tokie kaip bebras, vaikus ginančios briedžio ar šerno patelės. Perėdami ir kai kurie paukščiai gali elgtis agresyviai, jei priartėsi prie jų lizdų. Tai labiausiai būdinga pelėdoms, kurios nagais gali rimtai sužaloti. Man nėra tekę išgyventi kokio nors nemalonaus įvykio, stengiuosi elgtis apgalvotai, bet nesu nuo to visiškai apdraustas.

– Kiek laiko tenka laukti, kol pavyksta geras kadras planuoto gyvūno ar paukščio?

– Labai įvairiai būna. Pastaruosius keletą metų bandžiau nufotografuoti nedidelį retoką paukštelį – raibają devynbalsę. Geras kadras pavyko tik šiemet. Visą pavasarį ieškojau ir bandžiau nufotografuoti jerubę – tai toks vištinis miško paukštis, bet taip ir neišėjo nė vienas geras kadras, tik iš toli. Neseniai slėptuvėje praleidau apie dvylika valandų, per kurias padariau vieną neblogą briedžio nuotrauką. Prieš porą metų vienoje pamiškės vietoje keletą kartų stebėjau pilkajį kiškį. Prieiti prie jo nebuvo įmanoma, tai suplanavau palaukti. Po valandos laukimo jis pasirodė, buvo jau gerokai patemę, bet išėjo visai neblogų nuotraukų.

– Kiek valandų gali užtrukti fotosesija? Ilgai laukiant ir kojos- bei rankos pradeda tirpti, o juk fotografuojate ir žiemą. Gal kaip nors specialiai treniruojatės ar esate tiesiog ištvermingas žmogus?

– Kiek trunka fotosesija, priklauso nuo situacijos. Standartiškai tai – dvi trys valandos, bet gali būti ir ilgiau ar trumpiau. Ilgiausiai neišlindęs iš palapinės buvau gal apie dvylika valandų – iš vakaro įlendi, fotografuoji ar bent lauki kažko, sutemus miegi ir švintant vėl toliau fotografuoji. Žiemą dar nėra tekę labai daug laukti. Ilgiausiai vieną kartą miegmaišyje gulėjau keturias valandas – prie neužšąlančio Nemuno Kaune fotografavau vandens paukščius, tąkart buvo 10 laipsnių šalčio.

Specialiai tam nepasiruoši. Psichologiškai man visai nesunku laukti ilgesnį laiką, o fiziškai kartais nebūna labai patogu, nusėdi sėdynę, nutirpsta kojos ir pan., bet tai irgi pakeliama. Visada stengiesi įsitaisyti taip, kad būtų vietos kažkiek judėti, kažkiek keisti padėtį, kitu atveju ir fotografuoti būtų labai sudėtinga, stebėjimo kampas būtų labai mažas, jei nebūtų visai vietos pajudėti. Įsitaisyti labai patogiai irgi negerai, nes pradeda labai imti miegas.

– Ar iš gamtos fotografijos įmanoma išgyventi? Ar tenka užsiimti ir kitokia papildoma veikla?

– Tikrai nemanau, kad Lietuvoje tai kam nors būtų įmanoma. Užsienyje geriausi fotografai gyvena iš to. Bet ir jiems neužtektų pragyvenimui vien to, ką nuperka leidiniai. Jie turi leisti knygas, organizuoti parodas, rengti kursus, įrenginėti mano ankščiau minėtas slėptuves ir būti kitų fotografų gidais. Lietuvoje kažin ar kada tai pavyktų. Aš gyvenu iš kitokių veiklų, susijusių su nuotraukomis, ir ten tik nedidelę dalį sudaro gamtos fotografija.

– O linksmų istorijų ar pasitaiko?

– Neprisimenu kažko labai komiško ar ypač linksmo, bet neseniai buvo visai įdomus nutikimas. Sėdėjau pamiškėje, laukdamas išeinančių gyvūnų. Fotoaparatas stovėjo ant neaukštai iškelto trikojo ir ant jų buvo užmestas maskuojamasis tinklas, o aš sėdėjau už viso to "kelmo". Saulei nusileidus, pradėjo greitai temti ir kilo vis tirštesnis rūkas. Toliau pasirodė kelios stirnos, besimaitindamos jos vienos artėjo, kitos tolo. Fotografuoti toli esančius gyvūnus buvo sudėtinga dėl silpnos šviesos ir rūko. Viena stirna priartėjo tiek, kad jau galėjo girdėti mano fotoaparato spragsėjimą. Žiūrėjo ji į mano pusę, bet negalėjo suprasti, kad ten yra žmogus. Kiek pavėpsojusi, panoro apžiūrėti paslaptingą daiktą ar gyvūną iš arčiau. Pradėjo eiti link manęs ir vienu metu buvo tokiu atstumu, kad net galva man į kadrą netilpo. Toliau judėjo jau tuo atstumu, tik ėjo puslankiu, norėdama mane apžiūrėti iš kitos pusės. Aš lėtai sukausi kartu su fotoaparatu, taip visada likau pasislėpęs. Stirna sustojo už kelių metrų ir apie penkias minutes mane tyrinėjo žvilgsniu. Aš fotografavau. Vienu metu jau pradėjau galvoti, ką reikės jai pasakyti, jei ateis visai pas mane, nes pagal elgesį buvo panašu, kad jai tai knietėjo. Vis tik neišdrįso, bet pradėjo čia pat vietoje skabyti žolę, kai aš labiau sujudėjau, stirnaitė nuliuoksėjo kiek toliau. Buvo jau labai tamsu, tai net tada, kai kiek vėliau atsistojau, stirnos neskubėjo išsilakstyti.

– Kokia jūsų svajonė – išleistas albumas, kokiame garsiame žurnale apie gamtą publikuojamos fotografijos?

– Svajonė paprasta – kad galėčiau gamtoje fotografuoti kada noriu ir kiek noriu. Pats veiksmas man svarbiau nei rezultatas. Užtai ir nesižaviu fotografavimu tam skirtuose poligonuose, kur daugybė fotografų pyškina iš to paties taško. Rezultatai ten dažnai būna įspūdingi, bet pats procesas neįdomus. Man labai reikia viso to, ką pamatau ir išgirstu, kol ieškau gyvūnų. O kai darai tai, kas patinka, tai ir rezultato sulauksi.

Dabar neturiu siekiamybės išleisti fotografijų knygą, surengti parodą. Fotografijų albumai man išvis nelabai įdomūs. Įdomiau tiksliniai leidiniai, skirti vienam gyvūnui ar kažkokiai jų grupei su tam tikra informacija apie juos. Patekti į užsienio žurnalus, ar ypač viršelius, būtų tikrai reikšmingas pasiekimas, bet reikia pradėti nuo savos šalies. Tai po truputį ir vyksta. Tai malonu ir skatinama.

2014-ieji – jubiliejiniai Antano Vaičiulaičio premijos už geriausią novelę, išspausdintą "Metų" žurnale, teikimo metai. Kas antri metai teikiamos premijos dešimtmečiui paminėti išleista lietuvių novelės antologija "Debesis ant žolės".

Antologijos stuburas – dvylika dešimties autorių novelių, bet skaitytojas knygoje atras ir kiekvieno konkursą laimėjusio rašytojo esė apie literatūrą bei gyvenimą. Nuo žodžio klasikų iki paskutinio dvidešimtmečio literatūros pievon atneštų: Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Renata Šerelytė, Petras Dirgėla, Danutė Kalinauskaitė, Bitė Vilimaitė, Vidas Morkūnas, Laura Sitinja Černiauskaitė, Valdas Papievis. Įžangos žodį antologijoje tarė Vytautas Martinkus.

Su rašytoja, viena iš novelės klasiko A.Vaičiulaičio premijos laureačių ir antologijos "Debesis ant žolės" sudarytoja D.Kalinauskaite kalbėjome apie novelės žanro išskirtinumą, skaitytojo bei kūrėjo santykį su novele, aptarėme ir kai kuriuos knygos sudarymo niuansus.

– Dar mokykloje ar studijų metais išmoktas novelės apibrėžimas nelabai tinka surinktosioms į "Debesis ant žolės": dažnai nei apimtis menka, anei laiko imtis, veikėjų irgi ne pora... Žinoma, apibrėžimai ir realybė nebūtinai turi sutapti, bet vis dėlto ar novelė iš prigimties nepaiso taisyklių, ar tik šiuolaikinė novelė tas taisykles keičia? Koks šio žanro išskirtinumas?

– Tikrai nepasakyčiau, kad kuris nors iš šios antologijos tekstų perlaužia stuburą "novelei pagal apibrėžimą" ir šiuo požiūriu krečia kokias nors drastiškas išdaigas. Tai kaip tik, manau, labai noveliškos novelės. Jos visos gal net kiek per jaukiai mūsų laikui sukasi tradicinės vaičiulaitiškos novelės orbitoje. O kad šiuolaikinė novelė, jei kalbėtume apskritai, "keičia taisykles", – tai taip. Ji laužo kanoną. Kartais vaisingai ir kokybiškai, o kartais nelabai – neigia tradiciją. Siekia atsinaujinti, tarp atsinaujinimo būdų – ir kūrybos nusakralinimas, kai rašymas kaip "šventas aktas" prilyginamas paprasčiausiems įrašams "kaire koja" socialiniuose tinkluose, "Facebook` e", vadinamiesiems postams. O dar prisiminkime esė suklestėjimo laikotarpį, kai esė pasirodė esanti mobilesnė, lankstesnė, adekvačiau reaguojanti į mūsų laikmetį ir žmogaus psichikos virpesius, ir kanoninė novelė nugravitavo jos link... Šiandien ginčijamasi dėl esė įtėkmių į novelę: novelės jos paskui ar jau eseistika. Sigitas Parulskis rinktinės "Nuogi drabužiai" laikotarpiu apie savo eseistinius tekstus sakė: kuo tai ne šiuolaikinė, digresijų paženklinta novelė, ir taip sakydamas turbūt nebuvo neteisus.

– Novelė Jums pačiai artima, tad įdomus ir kūrėjo santykis su šiuo žanru. Gal yra jausmas rašant "tai bus novelė", o gal rašytojas kurdamas nelaužo galvos apie būsimo kūrinio žanrą – tiesiog pasiduoda procesui? Kuo toliau, tuo labiau vieni žanrai įgauna kitų bruožų, visa persipina – kaip manote kodėl?

– Rašydama visai nesuku galvos dėl žanro. Gal tik intuityviai vengiu citatų, nes taip labiau kuriama esė nei novelė. Teksto gyvybė, nervas, paveikumas, detalių autentika, kad jos nebūtų nuvalkiotos, tik mano išgriebtos, gerai sukalta struktūra, kai pabaigoje viskas susiveria ant adatos smaigalio, pasakojimo virtuoziškumas, stiliaus registrų kaitaliojimas, laikymas skaitytoją nežinioje iki pat finišo – rašydama galvoji tik apie tai. Pagaliau jei ir laužyčiau galvą dėl to žanro, kas iš to, iš novelės perbėgčiau nebent vėl į novelę. Neturiu daug galimybių rinktis, romanui reikia kitokių blauzdų ir raumenų. Mėgstu mažas formas, kaustytas blusas, ir jei bus mažas romanas, tai jis bus mano atsitiktinumas, o ne taisyklė.

Dėl ko viskas susipina – klausimas proto guzams, literatūrologijos mokslų daktarams, o aš tik seselė. Užklausti jie turbūt kalbėtų apie lūžius, virsmus, procesų dinamiką, ardančią bet kokį prieraišumą prie ko nors vientiso, gryno...

– Europos ir pasaulio novelių kontekste, kas Jus žavi lietuviškojoje? Kuo mūsų, šiaurietiška, dažnai, rodos, gūdoko siužeto novelė galėtų būti patraukli ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio skaitytojui?

– Man sunku kalbėti, kuo mane pačią žavi lietuviškoji novelė, nes žvelgiu iš jos vidaus, čia gal geriau pasisakytų koks danas arba uzbekas. Bet, išgirdusi Jūsų klausimą, supratau, kad turiu patikslinti vieną atsakymą į panašų klausimą. Sakydama, kad "Debesis ant žolės" yra mūsų pastarųjų dešimtmečių lietuvių novelistikos vaizdas miniatiūroje, nesu visai tiksli ir pasakau tik dalį tiesos, nes už šios antologijos ribų ir laureatų pasilieka daug kitų puikių rašytojų (ir laureatų) bei kiek kitokios linkmės mažoji proza: Kęstutis Navakas, Giedra Radvilavičiūtė, Sigitas Parulskis, Rolandas Rastauskas, Herkus Kunčius, Alvydas Šlepikas, Jurga Tumasonytė, Ieva Toleikytė ir kiti, kurių pavardės šią minutę tiesiog neatėjo į galvą dėl mano atminties problemų, o ne todėl, kad jie neverti minėti. Jie visi rašo meistrišką, energetišką, intriguojančią, intelektualią prozą, beveik visi moka juokauti, supranta humorą, ir visais čia išvardytais bruožais galėtų būti ir yra patrauklūs pasauliui. Taigi apie gūdoką siužetą ir šiaurietiškumą kalbėti neišeina, tarkim, H.Kunčius savo literatūriniu temperamentu yra, sakyčiau, net labai pietietis.

Lietuvių antologijų į užsienio kalbas sudarinėtojai skundžiasi, koks tai prakeiktai sunkus darbas: tenka draskytis tarp to, kas galėtų patraukti kitakalbį skaitytoją, ir to, ką turime vertingo, istoriškai tiesiog neapeinamo, ir šie du dalykai ne visada sutampa. Kita problema – ar yra daug aukštos klasės meistrų vertėjų, kurie galėtų kokybiškai pateikti tą mūsų literatūrą pasauliui, juk žinome, kad, verčiant į kitą kalbą, verčiamas ne tik tekstas, bet ir į kitą kultūrą – kultūra. Koks nors žodis, konkretybė, realija, kuri mums reiškia ištisą epochą, pavyzdžiui, sovietinę patirtį, kitakalbiui gali nereikšti visai nieko. Užtat jam tikrai ką nors reikš universali struktūra. Mąstau, kodėl mane persekioja ir naktį miegoti neduoda Julio Cortazaro novelė "Parkų begalybė". Nes tame dviejų puslapių tekste pasakytas, tiksliau, išreikštas esminis literatūros dalykas, ir tai yra suprantama bet kokia kalba.

– Įžanginiame straipsnyje aptariama prof. Alberto Zalatoriaus novelės analizės svarba – ar "Debesis ant žolės" knygos leidybos procese nebuvo svarstoma galimybė įtraukti ir kritikos straipsnių, komentarų apie pateikiamas noveles? Kodėl pasirinkta sudaryti būtent antologiją?

– Viskas labai paprasta: sukako 20 metų, kai egzistuoja A.Vaičiulaičio premija, per tą laiką susirinko dešimties autorių novelės ir jas visas nutarta sudėti į antologiją. Apie kritikos straipsnius nebuvo net kalbos, užtat šalia novelių čia spausdinamos visų autorių esė – refleksija apie laiką, literatūrą, santykį su tradicija. Kai kurios jų nenusileidžia geriausioms novelėms. Pavyzdžiui, R.Granausko "Rakto ieškojimas" yra taip pat, sakytum, universali struktūra – toks subendrintas iš valties išgriuvusio, ne tik batą, akinius, bet ir orientyrus pametusio, maurais apkibusio kūrėjo paveikslas. Šis tekstas rašytas 1995 m., kai pasklido egzodo literatūra, kai jau galėjai skaityti nebe po kaldra, ir mūsų rašytojų gyvenime bei kūryboje daug kas ne per maloniausiai pasikoregavo.

– Ar ši antologija – tai jubiliejinis A.Vaičiulaičio premijos leidinys, tiksliau – ar laukti ir kitų tomų?

– Taip, tai jubiliejinis leidinys. Ar bus kitų tomų, priklausys, ar bus kiti gyvenimo tomai, t. y. ar Vaičiulaičių šeima, dukros ir jų vaikai toliau mecenuos lietuvių novelę bei šią premiją. Įsipareigojimą pasižadėjo tęsti karta į kartą, tad tikėkimės...

Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) muzikantai dar gyvena nuotaika, tvyrojusia per įrašų sesiją su vienu geriausių šių dienų tenoru Aleksandru Antonenka ir puikiu Europos scenų sopranu Dinara Alijeva.

Darbas, kurio rezultatas – jau ketvirtoji JAV bendrovės "Delos Music" Kaune įrašyta kompaktinė plokštelė, Kauno valstybinėje filharmonijoje virė praėjusią savaitę.

"Pirmąkart atvykau čia ir, galiu pasakyti, esu nustebintas itin aukšto pasirengimo lygio orkestro muzikantų. Iš dalies suprantu kodėl – orkestras dažnai dirba su nemažai atvykstančių atlikėjų, rengia įrašus", – apie darbą su kauniečių kolektyvu sakė "Metropolitan Opera", "Covent Garden" ir kitų garsių teatrų pažiba A.Antonenka.

Garsusis latvis neatmetė galimybės, kad jo kūrybiniame maršrute Kaunas vėl bus minimas: "Kol kas koncertų Kaune neplanuoju, bet tik todėl, kad šiuo metu esu labai užimtas. Pasitarsime su orkestro vadovu – manau, ateityje drauge rengsime ir koncertus."

Pagiriamųjų žodžių orkestrui negailėjo ir soprano balso savininkė D.Alijeva. "Su šiuo nuostabiu orkestru įrašinėjo daug garsių muzikantų iš viso pasaulio. Orkestras labai profesionalus – įrašinėjama sklandžiai, nereikia kūrinio dalių vis kartoti iš naujo. Dėl to esu labai laiminga įrašinėdama Kaune", – vos kvėptelėjusi po įrašo emocingai mintimis dalijosi D.Alijeva.

KMSO vadovas Algimantas Treikauskas neslepia: per ilgus darbo metus sukaupti asmeniniai ryšiai visame pasaulyje labai pasitarnauja į Kauną kviečiant žymius atlikėjus.

Traukos centru tapęs ir dabartinis orkestro dirigentas, armėnų kilmės JAV maestro Konstantinas Orbelianas. "Šie metai yra dešimtieji orkestro gyvavimo. Per dešimtmetį su orkestru nuveikėme didžiulių darbų. Visada Kaune buvo gerų muzikantų, yra ir dabar", – į svečių pagyras santūriai reagavo vadovas.

Skeptikams, manantiems, kad užsienio bendrovės Kauną įrašams pasirenka pirmiausia dėl palankių orkestro įkainių, A.Treikauskas atsako: "Orkestro įkainiai nieko nelemia. Žmonės čia atvažiuoja kurtis istorijos – dabar visi atvykstantys svečiai geriausios formos, didžiausios Europos ir pasaulio scenos jų laukia. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie tokių žmonių asmeninės istorijos kūrimo."

Orkestras jau kurį laiką bendradarbiauja ir su ilgamečiu "Metropolitan Opera" dirigentu bei vokalo pedagogu Johnu Fisheriu. Per šiuose įrašus J.Fisheris taip pat lydėjo muzikantus.

Iš dviejų sostinės galerijų pavogti paveikslai. Naujausia vagystė įvyko praėjusį ketvirtadienį – iš galerijos "Arka" buvo pavogtas žinomos tapytojos Miglės Kosinskaitės paveikslas "Pilnatis".

Kiek anksčiau šią vasarą nukentėjo ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) galerija, esanti pačiame sostinės centre, Vokiečių g.: liepos 8 d. buvo pavogtas dailininko, senosios aliejinės tapybos meistro Petro Kostino paveikslas "Trapioji lygsvara" (2012 m., drobė, aliejus, 40x50 cm).

"Iš mūsų galerijos niekada anksčiau nedingo tokie dideli darbai – "Pilnatis" beveik kvadratinio metro dydžio. Paveikslai nebuvo apdrausti. Rugpjūtį planuojame laikinai uždaryti galeriją ir įrengti stebėjimo kameras", – sakė "Arkos" direktorė Dovilė Tomkutė-Veleckienė.

Ji mano, kad vagystė buvo suplanuota iš anksto. Pasakoja, kad vagys pasirinko laiką prieš pat galerijos uždarymą – apie 18.45 val. Žmogus, saugojęs paveikslus, lipo į antrą aukštą gesinti šviesų, vėliau leidosi rakinti galerijos durų. Tuo metu, kai jis buvo antrame aukšte, vagys įbėgo ir čiupo paveikslą. Ir "Arkos", ir LDS galerijoje pavogti paveikslai buvo prie pat išėjimo.

"Iškart po vagystės iš mūsų galerijos išbėgome į gatvę, puolėme klausinėti aplink įsikūrusių restoranų lankytojų, barmenų, aplinkinių parduotuvių kamerų įrašus žiūrėjome. Beje, labai prasta situacija su Vilniaus miesto kameromis. Kur jos ir yra, tai arba muliažinės, arba nukreiptos tik į tam tikrų parduotuvių duris, arba tik rodo vaizdą, bet neįrašo. Kažkas sakė, kad lyg matė stovinčią porelę su uždengtu dideliu paveikslu. Porelė buvo pastebėta ir po vagystės iš LDS", – prielaidas dėstė galerijos direktorė.

Ji viliasi, kad kuo daugiau informacijos apie vogtus paveikslus bus viešinama, tuo mažesnė jų realizavimo šalyje galimybė. Dėl pardavimo užsienyje galimybės mažinimo paveikslų nuotraukos perduotos Kultūros apsaugos departamentui – jie seks informaciją ir rūpinsis, kad paveikslai neatsidurtų užsienio meno rinkoje.

"M.Kosinskaitės paveikslas buvo įkainotas 3,5 tūkst. litų, pardavimo galerijoje kaina siekė 5 tūkst. litų. Neįsivaizduoju, kiek paveikslas kainuotų juodojoje rinkoje – gal tūkstantį ar pusantro. Šiaip jau menininkė populiari, komerciškai sėkminga. Kaip galima parduoti paveikslą iš po skverno?" – svarstė galerininkė, pastebėjusi, kad nuo darbo "Arkos" galerijoje pradžios 2008 m. pirmą kartą susidūrė su tokia įžūlia vagyste.

Galerijos direktorė viliasi, kad pavogtas darbas bus rastas: "O jei ne, teks mums atsiskaitinėti su autoriais. Galbūt siūlysime nemokamai surengti didelę parodą arba teks atsiskaityti pinigais."

Prašo pagelbėti

Dėl abiejų įvykių pradėtas ikiteisminis tyrimas. Galerijų administracija prašo visus, ką nors žinančius apie pavogtus kūrinius, pranešti "Arkos" galerijai (tel.: 8 5 212 13 19; 8 5 212 13 19; 8 688 268 75; 8 612 310 65), Dailininkų sąjungos galerijai (tel.: 8 5 261 95 16; 8 677 835 51) arba Vilniaus policijai (tel. 112). Už vertingą informaciją bus atlyginta.

Prisiekusiems knygiams sunku įsivaizduoti vasarą be knygų. Kai savos jau perskaitytos ar per planuojamas atostogas bibliotekos šalia nebus, skaitymais galima pasirūpinti iš anksto.
Knygų mainai – Kauno apskrities viešosios bibliotekos (KAVB) projektas, siūlantis atnaujinti savo biblioteką, sykiu prisidėdi ir prie miesto knygų namų gerovės.

KAVB tinklalapyje jau keliolika metų kas mėnesį skelbiamas mainomų leidinių sąrašas. KAVB Komplektavimo skyriaus mainų fondo grupė siūlo knygas, kuriomis norėtų pasidalyti su skaitytojais, mainais norėdami gauti bibliotekai reikalingų leidinių.

"Mainų fondo darbuotojai, kas mėnesį gavę naujų knygų iš dovanotų, nurašytų, perteklinių arba dubletinių egzempliorių, sudaro vis naują mėnesinį sąrašą", – paklausta, kaip sudaromas mainytinų leidinių sąrašas, sako  Komplektavimo skyriaus vedėja Rita Miškinytė.

KAVB leidinių mainų bičiuliai – ne tik fiziniai asmenys, bet ir kitos bibliotekos, įvairios institucijos. "Pagrindiniai mūsų mainų partneriai – Nacionalinė Mažvydo biblioteka, apskričių ir savivaldybių bibliotekos, fiziniai asmenys", – ilgametę knygų mainų istoriją pasakoja fondo vadovė Birutė Veteikienė.

Liepos 1-osios duomenimis, mainų fonde buvo daugiau nei 72 tūkst. leidinių. "Nenorime, kad jis taptų nereikalingų leidinių saugykla, todėl vykdome atranką ir formuojame jį aktualų ir naudingą skaitytojams", – anot pašnekovės, leidiniai, ilgesnį laiką išbūnantys mainų fondo lentynose, atiduodami neatlygintinai – pvz., vaikų dienos centrams.

Iš šiųmečiame birželio sąraše pateiktų 16 knygų, Mainų fondo vadovės B.Veteikienės teigimu, buvo susidomėta keturiomis. Su pageidavimus knygoms gauti išreiškusiais skaitytojais dar vyksta derybos dėl bibliotekai mainais dovanojamų leidinių. Liepos mėnesio mainų sąrašas KAVB tinklalapio skyriaus "Paslaugos" skiltyje "Leidiniai mainams" atsiras jau netrukus. Ką daryti, jei kuri knyga patrauks dėmesį? Geidžiamą knygą gausite greičiau, jei susisiekę su biblioteka atsiųsite ir savą siūlomų knygų sąrašą.

Skaitytojai gali kreiptis į mainų skyrių ir ieškodami įvairių specifinės, profesinės literatūros leidinių. "Deja, laiko, per kurį leidinys atsiras, negalime numatyti. Tai priklausys nuo to, kada kas jį padovanos ar kokiu kitu keliu leidinys atsiras mūsų skyriuje", – aktyvaus skaitytojų įsitraukimo į mainų procesą svarbą pabrėžia fondo vedėja.

Norėdami paskatinti kauniečius aktyviau įsitraukti į knygų mainus, KAVB darbuotojai rengia knygų blusų turgų. Liepos 9 d. 15–18 val. prie centrinio KAVB įėjimo mainais ar už simbolinę kainą bus galima įsigyti knygų ir jų aksesuarų.