Ankstyvoje vaikystėje pradėjusi skambinti fortepijonu, mergina per pastaruosius metus taip pat apgynė du magistro darbus – koncertinių žanrų dainavimo ir fortepijono atlikimo meno, o studijas toliau tęsia mokydamasi groti akordeonu ir gilindamasi į dar nuo paauglystės sužavėjusią teisės specialybę.

Tačiau S. Petkevičiūtė tarp bendraamžių išsiskiria ne tik kūrybiniais talentais ar tuo, kad laisvai kalba šešiomis užsienio kalbomis. Nuo gimimo nerege esanti mergina pasakoja, jog nemaža jos sėkmės dalis priklauso ir nuo atsidavusių, dažnai darbo valandų neskaičiuojančių dėstytojų, dėl gabios pianistės nepabūgusių pakoreguoti įprastų mokymosi metodų.

Tarp muzikos ir teisės

S. Petkevičiūtė prisimena, jog jau būnant trejų metų tėvai jos negalėdavo atitraukti nuo pianino. „Pirmąsias melodijas skambinti fortepijonu mane išmokė tėtis. Kadangi pati tuo metu darželio dar nelankiau, vakarais, kai visi kiti vaikai jau būdavo išėję, ateidavau pasisvečiuoti pas tuo metu naktine budėtoja vaikų darželyje dirbusią močiutę, kur grodavau ten buvusiu pianinu. Skambindavau tai, kas man atrodydavo gražu, nors nepažinojau natų ir nemokėjau jokių kūrinių“, – prisiminimais dalijasi S. Petkevičiūtė. Neilgai trukus šias improvizacijas ji pradėjo dėlioti į kūrinius, kurių pirmasis gimė jai būnant vos ketverių, o pagroti jį galėtų nors ir šiandien.

Kryptis: įvaldžiusi fortepijoną, koncertinį dainavimą mergina nusprendė profesionaliai mokytis ir akordeono atlikimo meno. / J. Petronio nuotr.

Pirmoje klasėje mergaitės talentą pastebėjusi muzikos mokytoja įkalbėjo jos tėvus leisti lankyti muzikos mokyklą. Tačiau tiek S. Petkevičiūtės tėvai, tiek aplinkiniai abejojo šiuo pasirinkimu, siūlė išbandyti ir kitus instrumentus. „Jau tada buvau tiksliai apsisprendusi ir žinojau, kad noriu būti pianistė. Niekas nepasikeitė iki šiol“, – tikina mergina.

Paauglystėje pamačiusi filmą, kurio pagrindinė veikėja studijavo teisę, S. Petkevičiūtė netruko susižavėti ir šia specialybe.

„Žinoma, filmas gali įkvėpti, bet negali nuspėti, ar tokia bus ir realybė. Keletą kartų dalyvavau VDU organizuojamose vasaros mokyklose moksleiviams, kur lankiau teisės paskaitas. Jas vedęs dėstytojas Mindaugas Bilius įvertino, kad man sekasi. Taip įsitikinau, kad mano matytas filmas tikrai atitiko realybę. Tačiau neketinau mesti muzikos, o apie teisę galvojau kaip apie antrą specialybę“, – pripažįsta studentė, ne kartą sulaukusi ir nuogąstavimų, ar nebus per sunku suderinti muziką ir teisę – specialybes, kurios abi yra be galo sunkios ir skirtingos.

Vis dėlto baigusi mokyklą S. Petkevičiūtė įstojo į fortepijono meno studijas. Mergina neslepia turėjusi nemažai abejonių dėl šių studijų sudėtingumo, kurias dar labiau pakurstė aplinkiniai, todėl tuo metu nedrįso rinktis gretutinių teisės studijų.

Turi žinoti, kada pajuokauti, o kada pasakyti kažką rimto, pajusti žiūrovų nuotaiką. Ar publika nusiteikusi geranoriškai, o gal nuobodžiauja ar yra suirzusi, išduoda tam tikri garsai.

„Dabar, studijuodama akordeono atlikimo meną, supratau, kad jei per vienus metus sugebėjau parašyti du magistrinius darbus ir paruošti dvi visavertes egzaminų programas, sugebėsiu įveikti ir nuolatines, ir gretutines studijas. Geriau vėliau, nei niekada “, – kalba VDU Muzikos akademijos studentė, šiemet įgijusi fortepijono atlikimo meno ir koncertinių žanrų dainavimo magistro laipsnius.

Dėstytojų palaikymas

Profesionalios muzikės karjeros siekianti mergina atvira – laikotarpis, kai vienu metu reikėjo studijuoti net dvejose studijų programose, išties buvo sudėtingas.

„Dėl man reikalingos įgarsintos literatūros trūkumo buvo kilę nemažai klausimų, kaip pavyks parašyti baigiamąjį magistro darbą. Todėl galiausiai nusprendžiau imtis kūrybinio projekto, kurio metu tyrinėjau, kaip nemuzikinius fenomenus, pavyzdžiui, eilėraščius, tam tikrus garsus ar simbolius, užkoduoti muzikine kalba be žodžių. Kadangi dešimt metų mokiausi kompozicijos pas šviesaus atminimo kompozitorių Vidmantą Bartulį, sukaupta patirtis padėjo įgyvendinant šį kūrybinį projektą, nelaukiant, kol bus įgarsinta man reikalinga literatūra“, – apie studijuojant patirtus iššūkius užsimena S. Petkevičiūtė, nuo gimimo turinti regos negalią.

Mergina pripažįsta: ją paruošti groti naują kūrinį dėstytojams reikia daug daugiau laiko nei mokant paprastą studentą. Anot muzikantės, pirmiausia ji išmoksta natas, ritmą ir tik tada dėlioja muzikinį planą. Mergina juokauja, kad dėstytoja, kartu su ja mokydamasi kiekvieną naują kūrinį, jaučiasi taip, tarsi dirbti pradėtų su pirmoku, o po kelių pamokų išleistų jau studentą.

„Pirmąsias pamokas tiesiog mokomės groti natas paprastai, be pagarsinimų ar patylinimų. Kai pirštai jau žino savo vietas, mokomės, kur pagroti tyliau ar garsiau. Tai įdomus, tik ilgiau trunkantis procesas. Tačiau, kaip ir visi kiti, turime spėti su terminais. Viskas palengvėjo, kai prieš kelerius metus atradau įgarsintas natas. Tai panašu į garsinę knygą, tik čia įrašytos natos. Taip galiu viena pati, be dėstytojos pagalbos, įrašą atsisukti, pakartoti norimas vietas, o tai gerokai pagreitina visą procesą“, – pasakoja S. Petkevičiūtė.

Jaunosios kūrėjos pastebėjimu, jos, kaip negalią turinčios studentės, mokymosi sėkmę lemia ne vien asmeninės savybės, bet ir dėstytojų geranoriškumas.

„Gretutinėms teisės studijoms reikalingas paskaitas dėstytojai kartais turi perrašyti kompiuteriu rankiniu būdu, nes mano tekstą skaitanti programa gali atpažinti tik tam tikrų formatų dokumentus. Pavyzdžiui, tokius, kuriuose nėra paveikslėlių. Dažnai šį darbą dėstytojai atlieka neskaičiuodami darbo valandų. Jei visi įdėtų šiek tiek papildomų pastangų, rūpindamiesi individualių poreikių turinčiais studentais, universitetui tikrai nieko netrūktų“, – mąsto S. Petkevičiūtė, šalia studijų ir pasiruošimo koncertams, pati neatsisakanti pagelbėti ir kitiems studentams.

Kūrybiškumui valios netrūksta

Tris aukštojo mokslo diplomus įgijusi, pasirodymus Lietuvoje ir kitose šalyse rengianti pianistė ne tik skambina fortepijonu, dainuoja, bet jau spėjo išleisti ir savo poezijos knygą, parašytą trimis kalbomis.

„Muzika turi ritmą, o poezija – rimą. Būtent šie dalykai man labai suderėjo. Taip į knygą nugulė 17 mano eilėraščių lietuvių, anglų ir rusų kalbomis, vienas jų išspausdintas brailio raštu. Į knygą taip pat nusprendėme įdėti ir kompaktinę mano sukurto ir įrašyto septynių kūrinių ciklo fortepijonui plokštelę”, – savo poezijos knygą „Sielos preliudai“ apibūdina jaunoji kūrėja, tačiau tikina, kad fortepijonas – jos pašaukimas ir aistra nuo pat vaikystės.

Dainavimas S. Petkevičiūtės gyvenime atsirado tada, kai muzikos mokykloje reikėjo rinktis papildomą discipliną. Taip mergina pradėjo lankyti solinio dainavimo užsiėmimus ir tobulinti vokalą, o septyniolikos jau rengė pasirodymus įvairiuose Lietuvos miestuose.

„Buvo nemažai koncertų, kuriuose tik dainuodavau, nes ne visos vietos galėjo man suteikti instrumentus. Fortepijono muzikai reikia specifinės publikos, o dainavimą mėgsta visi“, – pasirinkimą stoti į koncertinių žanrų dainavimo specialybę grindžia studentė, savo muzikinį kelią tęsianti akordeono atlikimo meno studijose.

Jei per vienus metus sugebėjau parašyti du magistrinius darbus ir paruošti dvi visavertes egzaminų programas, sugebėsiu įveikti ir nuolatines, ir gretutines studijas.

Rinktis šį instrumentą ją paskatino VDU Muzikos akademijos studentai iš Kinijos, suteikę akordeonui „nešiojamo fortepijono“ vardą. „Pagalvojau, jog tai puiki mintis! Akordeonas yra puikus išsigelbėjimas, kai nėra galimybės groti fortepijonu. Tai – mechaninis instrumentas, atsiradęs XIX a. pirmoje pusėje, skambantis daug gražiau ir natūraliau nei elektroninis pianinas – tarsi sumažinta fortepijono versija. Be to, akordeonu galima groti tuos pačius kūrinius, kaip ir fortepijonu“, – pasak muzikantės, sprendimas išmokti groti dar vienu instrumentu praplečia jos kaip pianistės galimybių spektrą.

Išskirtinis įvertinimas

Įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje ne vieną koncertą surengusi pianistė dėl gebėjimo prieš pasirodymus suvaldyti kylantį stresą save laiko gimusia po laiminga žvaigžde. Studentės įsitikinimu, jei eidamas į sceną nejauti jaudulio, vadinasi, grojimas tapo darbu, todėl kaip muzikantas esi nepajėgus atskleisti publikai savo emocijų. O jausti ryšį su publika S. Petkevičiūtės, kuriai ne kartą yra tekęs ir koncertų vedėjos vaidmuo, manymu, yra itin svarbu.

„Turi žinoti, kada pajuokauti, o kada pasakyti kažką rimto, pajusti žiūrovų nuotaiką. Ar publika nusiteikusi geranoriškai, o gal nuobodžiauja ar yra suirzusi, išduoda tam tikri garsai“, – patirtimi dalijasi studentė.

Būtent prisiminimai apie išskirtinę publikos reakciją, tačiau jau ne kaip vedėjos, o dalyvės, viename tarptautiniame jaunųjų talentų konkurse, vykusiame Jungtinėje Karalystėje, S. Petkevičiūtės atmintyje gyvi iki šiol. Studentė pasakoja, kad tuomet, dar keturiolikmetei, jai teko galimybė ne tik varžytis su talentingais pianistais iš viso pasaulio, klausytis paskaitų Londono Karališkoje muzikos akademijoje, bet ir patirti nemažai nerimo, sužinojus, kad ji – viena jauniausių iš visų konkurso dalyvių.

„Į sceną žengiau nusiteikusi labai pesimistiškai. Žinojau, kad tikrai neverta tikėtis jokio laimėjimo. Pamenu, kai atlikusi abu savo kūrinius – Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos sonatą“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Preliudą f-moll“ – nukėliau rankas nuo fortepijono ir išgirdau tylą. Niekas neplojo. Nesupratau, kas įvyko, galvojau, kad labai blogai pasirodžiau, nors atrodė, kad tikrai niekur nesuklydau. Tuo labiau publikos tyla visiškai negelbėjo. Pasirodo, visi žiūrovai tiesiog stovėjo. Negalėjau tuo patikėti. Netrukus išgirdau plojimus. Man tai buvo labai didelis publikos įvertinimas, suvokiau, kad žmonėms tikrai patiko”, – pamena S. Petkevičiūtė, kurią komisija  išrinko pirmos vietos nugalėtoja.

Suderinti nesuderinamą

Šiuo metu mergina ne tik mokosi groti nauju instrumentu, bet ir studijuoja išsvajotoje gretutinėje teisės studijų programoje. VDU studentės teigimu, toks skirtingų studijų krypčių derinimas, nors ir nėra lengvas, leidžia geriau suprasti, kuo gyvena universiteto bendruomenė.

„Norint tapti geru teisininku, reikia labai daug laiko skirti skaitymui ir rašymui. Norint tapti geru muzikantu, daug laiko praleidžiama grojant. Turi paskirstyti prioritetus. Negroti negali, nes reikia ruoštis egzaminams, tad natūraliai mažiau laiko skiriu skaitymui. Kažkas visada nukenčia. Tačiau jei turėčiau rinktis tik teisę ir atsisakyti muzikos, viduje jausčiausi tikrai blogai“, – pripažįsta S. Petkevičiūtė, ne tik užsibrėžusi tikslą suderinti abi studijų programas, bet ir rasti laiko kūrybai, kurio, pasak merginos, ne visada lieka.

Ji – tarp Europos intelektualų ir valstybių vadovų, pakviestų į Vytauto Didžiojo universitete vykusį tarptautinį simpoziumą „Europos idėja“.

N. Nougayrede – ne tik pirmoji moteris, užėmusi vadovaujamąsias pareigas vienoje garsiausių Prancūzijos žiniasklaidos organizacijų, bet ir daugiau kaip 30 metų patirtį sukaupusi žurnalistė, per savo karjerą dirbusi tokiuose karštuose taškuose kaip Čečėnija ar Afganistanas. Išsamiau apie darbą karinių konfliktų metu ir kokį vaidmenį karo kontekste vaidina istorija – interviu su pašnekove.

– Savo, kaip reporterės, karjerą pradėjote devintojo dešimtmečio pabaigoje Rytų Europoje, kai griuvo Sovietų Sąjunga. Kas tuo metu jums pasirodė nauja ir neįprasta? Juk įžengėte į visai nepažintą teritoriją.

– Išties mano žurnalistikos kelias sutapo su tuo metu vykusiais monumentaliais pokyčiais Europoje. Mano pačios gyvenime taip pat įvyko keletas kertinių pokyčių. Visų pirma, pradėjau savo, kaip profesionalios žurnalistės, karjerą – įžengiau į naujų atsakomybių kupiną pasaulį. Antra – tapau tuo metu Europoje vykusių nepaprastų įvykių tiesiogine liudininke. Tai buvo itin jaudinantis laikotarpis.

Jei nekovosime už Ukrainą, jei jos neremsime, tikėtina, sužlugsime moraliai.

Žurnalistika man reiškė galimybę, tarsi burtų lazdele pamojus, iš arčiau susipažinti su žmonėmis, įsigilinti į jų istorijas ir jas papasakoti. Atsivėrė naujų galimybių pažinti iki tol neatrastą pasaulį, tačiau tuo pat metu susidūriau su sunkumu jį iš tiesų suprasti. Mano kartos žmonėms Vakarų Europoje buvo sunku įsivaizduoti, kaip tuo metu gyveno jų bendraamžiai Sovietų Sąjungoje. Ir visi šie skirtumai egzistavo tik dėl to, kad augome apsupti skirtingų istorinių, šeiminių patirčių. Būtent ši patirtis padėjo man gana greitai suprasti, kiek daug aš nežinau, – iki tol nesidomėjau skirtingų Europos regionų istorija. Mokykloje mūsų taip pat nemokė apie Rytų Europą. Todėl remdamasi savo patirtimi jauniesiems žurnalistams visada sakau: domėkitės istorija, skaitykite regionų, kuriuos norite aplankyti, literatūrą. Mes, europiečiai, turime domėtis vieni kitų istorija, privalome tam skirti daugiau dėmesio. Mano įsitikinimu, literatūra geriausiai perteikia emocijas ir padeda įsigilinti į aplinkybes, formuojančias kitų žmonių pasaulio suvokimą.

– Karjeros pradžioje dirbote žurnaliste Čečėnijos karo metu. 2019 m. portale „The Guardian“ pasirodė jūsų straipsnis, kuriame teigiate: „Negalime ignoruoti panašumų tarp to, kas vyko Čečėnijoje ir Sirijoje: Rusijos karinės oro pajėgos vykdė tyčinius ligoninių, mokyklų, gyvenamųjų vietovių apšaudymus. Negalime suprasti Putino režimo, jo paties, jo pasaulėžiūros, nei to, kaip visa tai suformavo Rusijos visuomenę, nesuvesdami šių sąsajų.“ Šiuo metu matydami tai, kas vyksta Ukrainoje, taip pat negalime likti abejingi, kad šie panašumai kartojasi. Kodėl, jūsų manymu, žmonėms Europoje, taip pat ir kai kurių valstybių lyderiams, vis dar sunkiai sekasi suvokti, kodėl Rusija užpuolė Ukrainą?

– Išties nelengva atsakyti į šį klausimą. Tarp visų karų, kuriuos Putinas pradėjo, galime rasti gausybę sąsajų. Net tarp karo, šiuo metu vykstančio Ukrainoje, ir tarp Rusijos karo Afganistane. Dalis tuometės sovietų kariuomenės personalo, dalyvavusio Afganistano, vėliau Sirijos kare ar invazijoje į Sakartvelą, iki šių dienų užima aukšto rango pozicijas Rusijos kariuomenėje. Aleksandras Čerkasovas iš organizacijos „Memorial“ yra puikiai įvardijęs, kad Rusijoje jau daugybę metų egzistuoja karo nusikaltėlių nebaudžiamumo grandinė, kuri tęsiasi jau ne vieno karo ar konflikto metu.

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl nesugebėjome atkreipti dėmesio į galimą Rusijos invaziją į Ukrainą, – aplink mus yra labai daug išsiblaškymo. Politiniai lyderiai gyvena vedami trumpalaikių tikslų: nuo vienų rinkimų iki kitų, nuo vienos krizės iki kitos. Gyvename pasaulyje, kuriame vienu metu vyksta kelios krizės. Būtent todėl politikams yra sunku susikoncentruoti vien į tai, kas vyksta Ukrainoje. Vis dėlto, negalime pamiršti, kad gyvename demokratinėse visuomenėse, kuriose nuolat vyksta tam tikrų pokyčių: keičiasi valstybių vadovai, vyksta rinkimai, o tai labai svarbu. Tačiau būtent vienu metu vykstantys daugybė įvykių mus išblaško. Prisiminkime 2008 m. Rusijos invaziją į Sakartvelą ir po jos iškart įvykusią pasaulinę finansų krizę. Manau, kad būtent ši finansų krizė nukreipė didžiosios dalies Vakarų valstybių lyderių dėmesį nuo to, kas iš tiesų įvyko Sakartvele ir kaip šio karo padariniai buvo ignoruojami.

Dar viena priežastis, kodėl laiku nebuvo sureaguota į Rusijos karą Ukrainoje, yra paprasčiausias neišmanymas, kaip veikia Putino sistema ar kokie yra Rusijos santykiai su jos kaimynėmis. Kai esame nepakankamai gerai susipažinę su šiais dalykais, natūralu, kad žvelgiame į juos per anksčiau susikurtas išankstines nuostatas, – atrodo, kad suprantame, kas vyksta, tačiau iki galo nesame pajėgūs suvokti situacijos masto. Ir tai kalbama ne tik apie politikus, bet ir žurnalistus.

Manau, kad dažnai į Rusiją žvelgiame su daugiau vilties, nei turėtume. Prancūzų rašytojas Victoras Hugo yra pasakęs, kad egzistuoja du neišmanymo keliai. Pirmasis – kai tiesiog nežinai. Antrasis – kai pasirenki ignoruoti. Užuot pripažinęs, kad iš tiesų kažko neišmanai, apsimeti, kad žinai. Būtent antrasis pasirinkimas yra labai pavojingas. Mano manymu, tai ir yra viena priežasčių, kodėl nesugebėjome anksčiau įsigilinti į tai, kaip veikia Putino politinė sistema ir kokie masiniai karo nusikaltimai buvo įvykdyti per visą jo vadovavimo šaliai laikotarpį. Nelengva rasti atsakymą, kaip iš tiesų turėtume elgtis su Rusija, tačiau pripažinti Putino įvykdytus karo nusikaltimus, yra vienas iš būdų. Tačiau tai padaryti reikėjo kur kas anksčiau.

– Žvelgdama į tai, kaip karą Ukrainoje nušviečia tarptautinė žiniasklaida, kokių svarbiausių pastebėjimų galėtumėte išskirti? Ar buvo padaryta klaidų, kurių, galbūt derėtų vengti ateityje?

– Bendrąja prasme, šis karas žiniasklaidoje nušviečiamas tikrai gerai. Nors nelaikau savęs karo žurnaliste, tačiau pati rengiau ne vieną reportažą apie anksčiau vykusius karus Čečėnijoje, Kalnų Karabache, Abchazijoje, Afganistane. Žinoma, tai, kaip tarptautinė žiniasklaida kalba apie karą Ukrainoje, labai skiriasi nuo mano ankstesnių patirčių. Visų pirma, Ukraina yra demokratinė valstybė. Galiu drąsiai teigti, kad tai pirmasis karas, kai informacija mus pasiekia akimirksniu, taip pat didelį vaidmenį vaidina ne tik viso pasaulio žiniasklaidos sutelktumas, bet ir pačių Ukrainos žurnalistų kokybiškas darbas.

Vis dėlto žiniasklaidoje dažnai pasigendu gilesnės istorinio konteksto analizės. Žvelgdami į istoriją matome, kad viskas, kas galėjo nutikti blogiausia XX a., nutiko regione tarp Baltijos ir Juodosios jūrų – Ukrainoje, kuri atsidūrė dviejų pasaulinių karų ir kelių žiaurių režimų – nacizmo ir stalinizmo – epicentre. Kai šiame regione vėl, 2022-aisias, vyksta karas, norėtųsi, kad žiniasklaidoje atsirastų reportažų, kuriuose būtų perteikiamos ne vien paskutinės minutės žinios, bet ir gilesnė istorinio konteksto analizė. Istorinės kolektyvinės atminties analizė galėtų padėti mums, kurie nesame pakankamai susipažinę su Ukrainos istorija, geriau įsivaizduoti, ką iš tikrųjų patiria ten esantys žmonės.

Kai dirbdama Maskvoje rengiau reportažus apie Čečėnijoje vykstantį karą, greitai supratau, kad neįmanoma išsamiai papasakoti apie Putino Rusiją, neapsilankant pačioje Čečėnijoje. Todėl neturėdama oficialaus valdžios leidimo kelis kartus per metus lankydavausi ten ir persirengusi vietine čečėnų moterimi kartu keliaudavau su vietiniais – moterimis, šeimomis, su kuriais praleisdavau po kelias savaites. Būtent tuomet supratau, kad neįmanoma perteikti, ką iš tikrųjų išgyvena vietiniai, nesidomint jų kolektyvine atmintimi, jų šeimos narių, Stalino laikais išgyvenusių priverstines deportacijas į Sibirą ir Kazachstaną, istorijomis.

Turbūt paklausite, kodėl tai svarbu? Todėl, kad tai yra žmonių atsiminimai, jų artimųjų patirtys ir išgyvenimai. Šiandien Ukrainos žmonės ne tik išgyvena karą, bet yra ir gyvi istorijos liudytojai. Manau, kad ankstesnės istorinės traumos ir skriaudos, tokios kaip Holodomoras, yra didelė priežastis to, kodėl dabar ukrainiečiai demonstruoja tokį ryžtą ir pasipriešinimą agresoriui. Todėl šios pasipriešinimo dvasios vedami, mes, europiečiai ir visos Vakarų šalys, turėtume palaikyti ukrainiečius. Vos karui prasidėjus, dauguma Vakarų valstybių vadovų turbūt tikėjosi, kad Ukraina ilgai neatsilaikys. Niekas negalvojo, kad rusų armijai nepavyks pasiekti savo tikslų. Todėl būtent ukrainiečių pasipriešinimo dvasia turėtų demokratinio pasaulio lyderius įkvėpti kovoti už Ukrainą. Nes jei nekovosime už Ukrainą, jei jos neremsime, tikėtina, sužlugsime moraliai.

– Tai, kad paminėjote istorinio konteksto ir kolektyvinės atminties trūkumą, kalbant apie šį karą, rezonuoja su šią savaitę Kaune vyksiančio simpoziumo „Europos idėja“ tematika, kuriame ir bus siekiama išsiaiškinti, kokia gi yra ta Europos idėja. Iš dalies Europos idėja kinta šiuo metu, Ukrainoje vykstant karui. O kokia yra jūsų Europos idėja? Ką jums reiškia būti europiete?

– Man atrodo, kad šį aspektą turėtume nuolat kvestionuoti. Europos sąvoka apima gebėjimą sujungti įvairialypius ir skirtingus žmones į vieną visuomenę. Apie siekį ginti esminius humanistinius principus buvo kalbama dar Apšvietos amžiuje, taip pat ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Tačiau čia svarbus klausimas, kaip tai padaryti? Rengti simpoziumą pavadinimu „Europos idėja“ yra kaip niekad svarbu, kaip ir svarbu nuolat toliau remti ukrainiečius, kovojančius su totalitarinio, imperialistinio režimo išpuoliu.

Žvelgdama į šio simpoziumo pavadinimą „Europos idėja”, iškart prisimenu profesoriaus ir intelektualo George’o Steinerio esė tokiu pat pavadinimu. Šioje esė jis apibrėžia, kas yra Europa, akcentuodamas kelias pagrindines idėjas. Viena iš jų nusako tai, kad Europa yra lengvai apeinama. Tai reiškia, kad Europa yra tankiai apgyvendintas žemynas, kuriame gali miestus ar valstybes pasiekti pėsčiomis. Šiuo palyginimu bandoma nusakyti, kad esame vieni su kitais labai glaudžiai susiję. Gyvename apsupti istorinės atminties: mūsų miestų gatvės ar aikštės pavadintos žymių rašytojų, politinių veikėjų vardais. Ši atmintis gali būti labai pozityvi ir pakili, tačiau kartu priminti ir apie tragiškus įvykius.

Dar vienas Europą apibūdinantis dalykas – kavinių kultūra, kurią asocijuojame su galimybe diskutuoti, kurti dialogą ir diskutuoti. Tai dar vienas Apšvietos epochos palikimas. G. Steineris taip pat sako, kad Europa turi dvigubą kilmę. Iš vienos pusės ją formavo Senovės Graikijos idėjos ir filosofija, iš kitos – judaizmo ir krikščionybės religijos. Pridurčiau ir islamą, kuris Europoje egzistuoja jau daugybę amžių. Galiausiai G. Steineris akcentuoja, kad Europa yra apsėsta savo pačios pabaigos. Mes gyvename patirdami nuolatinį egzistencinį nerimą, kad viskas gali sugriūti. Puikiai žinome, kad išties viskas gali sugriūti, nes tai jau patyrėme XX a., kai Europoje įvyko net dvi kolektyvinės savižudybės.

Europa taip pat nebėra ta vieta, kurioje vyrautų taika. Karas šiuo metu vyksta Ukrainoje, pačioje Europos širdyje. Man didžiausią viltį teikia tikėjimas, kad šiuolaikiniai jauni žmonės, turėdami dabartinį informacinį prieinamumą, neignoruos šio karo. Viliuosi, kad tai paskatins jų susidomėjimą savo regionu. Neįmanoma ignoruoti to, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje. Iš dalies šis įvykis mus visus vėl sujungė. Tikiuosi, kad naujai įgytos žinios ir suvokimas apie tai, kas vyksta, turės teigiamų pasekmių, kurių pirmoji, žinoma, turėtų būti visiškas Putino armijos pralaimėjimas. Tačiau ne mes, paprasti piliečiai, tuo turėtume rūpintis, o mūsų valstybių lyderiai.

– Simpoziumo metu dalyvausite diskusijoje apie Europos ateitį. Kokia, jūsų manymu, yra Europos ateitis? Kokiems dar iššūkiams, mes, europiečiai, turėtume būti pasiruošę?

– Manau, turėtume būti atsargūs pateikdami išankstines prognozes. Niekas nesitikėjo, kad Rusija užpuls Ukrainą, tad kas žino, kas dar gali įvykti? Tačiau išskirčiau keletą akcentų, kuriuos turėtume apmąstyti kalbėdami apie Europos ateitį. Viena vertus, mus skiria lingvistiniai skirtumai, tačiau kartu jie mus ir jungia. Štai jūs ir aš bendraujame anglų kalba. Vis dėlto, ar gerai mes iš tiesų vieni kitus pažįstame? Kaip tai gali padėti išspręsti mūsų bendras problemas? Būtent domėjimasis vieni kitais ir bandymas vienas kitą suprasti gali mums padėti geriau pasiruošti ateityje kilsiantiems iššūkiams.

Galiausiai manau, kad šis karas sugrąžina mus prie gebėjimo prisiimti atsakomybę kiekvienam individualiai. Čia vėl prisimenu buvusio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo kreipimąsi pavadinimu „Europa kaip užduotis“, kuriame jis teigia, kad Europa, XX a. išgyvenusi dvi didžiules tragedijas, vis dar mokosi su tuo susigyventi. Ši unikali skaudi patirtis turėtų mums padėti geriau pasiruošti neleisti tokioms tragedijoms pasikartoti. Tačiau, pasak V. Havelo, nors mes turime dalytis savo patirtimi, negalime kitiems nurodinėti, ką šie turėtų daryti. ES yra puikus pavyzdys, kaip galima kolektyviai rasti atsakymą didelėms problemoms spręsti. Nors šis projektas netobulas, tačiau tai tikrai nepaprastas eksperimentas. Taigi mūsų vertybių pagrindu turėtų tapti asmeninė atsakomybė ir humanistiniai principai. Jei jų neturėsime, neverta stengtis dėl šio projekto (ES – aut. past.).

Nuo šių metų vasario 24-osios turbūt daugelis ėmėme kvestionuoti savo vaidmenį ir atsakomybes esant šioms aplinkybėms. Kai kurie iš mūsų savo namuose priėmėme karo pabėgėlius, kiti prisidėjome finansinėmis aukomis. Manau, kad gebėjimas prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus, kartu išsaugant kolektyvinę tapatybę, ir yra atsakymas, kaip sukurti geresnę ateitį ir bendrystę Europoje.

Europa patyrė tiek daug krizių, tačiau tiek ES, tiek Europos Taryba, NATO ir kitos organizacijos, kiekviena jų turi savų pranašumų ir trūkumų, bet, nepaisant kylančių konfliktų, šios organizacijos, įsteigtos po Antrojo pasaulinio karo, vis dar veikia ir užima svarbią vietą formuojant mūsų žemyno politiką. Ir tai yra labai svarbu. Juk puikiai žinome, kaip praeityje šie dalykai yra labai lengvai žlugę. Turėdami šias institucijas ir struktūras, galime patobulinti ir išspręsti tam tikrus dalykus.

Taip, mes ir toliau susidursime su naujomis krizėmis, tačiau privalome išmokti būti joms atsparūs. Turime optimistiškai žvelgti į mūsų žemyno ateitį. Šis karas privertė mus susitelkti efektyviau ir konstruktyviau veikti dėl bendro tikslo.

Neribotos galimybės

Paieškos sistemoje "Google" įvedus užklausą "skaitytos knygos", jau pirmieji rezultatai nukreipia į puslapius, bylojančius, kad čia galima įsigyti knygų "iš antrų rankų".

Vaisinga ir analogiška paieška socialiniame tinkle "Facebook": gausu pagal principą "pirk–parduok" veikiančių atvirų ar uždarų grupių. Jose vartotojas, vos tik gavęs veiklą administruojančio asmens sutikimą, turi teisę parduoti, pirkti ar mainyti norimas knygas. Tiesa, geriau panaršęs pamatai, kad ir čia egzistuoja tam tikros vidinės taisyklės, kaip antai, populiariausi "prekybininkai" – didžiausią pasiūlą siūlantys ir netingintys atskiram vartotojui asmeniškai paaiškinti, apie ką jo siūloma knyga.

Vis dėlto kai kurie iš šių elektroninių knygynų yra įsteigę ir savo filialus ne vien virtualioje erdvėje. Daugelis jų taiko knygų atidavimo principą, t.y. asmuo knygyno tinklalapyje susikuria anketą, o knygas atneša į knygyną. Tokiu atveju pinigai už knygas pardavėjui atitenka tada, kai ji nuperkama, – komiso būdu arba galima tiesiog atėjus į knygyną (arba internete) už tą pačią sumą įsigyti kitų parduodamų knygų.

Asmeninė patirtis

Vienas tokių perskaitytų knygų knygynų įsikūręs Kauno senamiestyje. Čia knygos superkamos komiso principu, t.y. pinigus pirkėjai atgauna tada, kai prekė nuperkama, bet patys nekantriausi turi galimybę pinigus gauti iš karto.

Saulėtą penktadienio popietę nusprendusi užsukti į šį knygyną, patekau tuo momentu, kai nebuvo nė vieno lankytojo. Prie kompiuterio palinkusi pardavėja tvarkė dokumentus ir neatrodė itin susidomėjusi mano vizitu. Tačiau vos tik užsiminiau, kad noriu parduoti knygas, mergina kiek atsitokėjo ir vis dar abejingu žvilgsniu paėmusi iš manęs knygas informavo, jog nelabai tikėtina, kad jas kas nors nupirks artimiausiu metu, mat vasarą labai sumažėja čia užsukančių žmonių.

Pasivaikščiojusi po knygyno patalpas, įsitikinau, kad jis mažai kuo skiriasi nuo bet kurio kito, prekiaujančio naujomis knygomis. Literatūra suskirstyta pagal žanrus, autorių pavardes abėcėlės tvarka ar taikomas akcijas. Be abejo, kainos čia mažesnės nei įprastose parduotuvėse, tačiau tai nereiškia, kad dominuoja vien seniau išleistos knygos nublukusiais viršeliais bei neįskaitomais pavadinimais. Neilgai trukus akys užkliūva ir už kūrinių, išleistų pernai ar šiemet, tiesa, jų ir kainos gerokai didesnės. Be grožinės ar mokslinės literatūros, komise galima rasti ir kitų leidinių – žurnalų, vinilinių plokštelių.

Ilgainiui knygyne atsirado ir vienas kitas lankytojas. Rodėsi, vieni čia užėję pirmą kartą dar nedrąsiai dairėsi aplinkui, kiti aiškiai ieškojo konkrečių kūrinių. Už gerokai mažesnę sumą, nei pirkau prieš keletą metų pardavusi kelias knygas, likusias nusprendžiau parduoti kitu būdu.

"Facebook" galia

Pasidairius po socialiniame tinkle "Facebook" populiarėjančios "perku–parduodu–dovanoju–keičiu" grupes, akivaizdu: daugiausia šiuo "verslu" užsiima moterys, dažnai ir vyresnio amžiaus, siūlančios įvairiausio pobūdžio knygas nuo vaikų literatūros iki mokslinių leidinių.

Norėdama įstoti į kelias tokias grupes, turėjau išsiųsti prašymo užklausas, o gauti patvirtinimą užtruko daugiau nei parą. Vis dėlto, pabandžiusi parduoti keletą nebereikalingų knygų, entuziazmo nesulaukiau. Matyt, net ir "Facebooke" pradedantysis verslininkas yra pradedantysis – norint pagauti stambią žuvį, reikia ilgai ir kantriai laukti.

Laimikis – vienoje tokioje grupėje užkalbintos Viktorijos patirtis. "Knygos, kurias gaunu iš draugų ar giminaičių, bei specifiniai leidiniai (vaikiškos pasakos, paauglių romanai, vadovėliai) ne visada domina mane ar kitus artimuosius, todėl neturiu kam jų atiduoti", – tradicinius motyvus aiškino ji.

Viktorija prisipažino, kad siūlyti parduoti savo knygas socialiniame tinkle pradėjo neseniai. Iš gausos elektroninių knygynų išbandžiusi keletą tinklalapių, ji pastebėjo – procedūros gerokai užtrunka.

"Norint įkelti savo skelbimą, reikia pereiti keletą etapų: registraciją, duomenų patvirtinimą ir atskirą skelbimo informacijos pildymą. Proceso trukmė priklauso nuo knygų kiekio ir kruopštumo / nuoseklumo aprašant, fiksuojant defektus. Šiuo metu bandau knygas pardavinėti per "Facebooką", nes, manau, kad visas procesas vyks sparčiau", – vylėsi ji.

Pasiteiravus, ar merginai yra tekę knygas ne tik pardavinėti, bet ir pirkti, Viktorija prasitaria visada mylėjusi dailės kūrinių albumus, kurie knygynuose kainuoja labai daug, todėl skaitytos knygos – idealus pasirinkimas. "Tokio tipo knygynuose pardavėjai galėjo patarti, padėti išsirinkti tinkamiausią leidinį ir net darė nuolaidas perkant daugiau prekių, žinoma, visada galima ir dėl kainos pasiderėti", – sakė ji.

Elektroninę prekybą išbandžiusi mergina prisipažino, kad dauguma parduodamų / parduotų knygų populiarios, bet knygynuose sunkiai randamos. "Pardavinėjau įvairiausias knygas: biografijas, klasikinius romanus, fotografijos albumus, vadovėlius ir mokymuisi skirtą literatūrą. Tiesa, skaitytojai, kurie ieško daugybę metų mylėtų, seniai išleistų knygų, dažniau renkasi muges, sendaikčių parduotuves, gerai žinomas vietas. Norėdama parduoti šiandien, dėl laiko kreipčiausi į komisą / supirktuvę", – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Bestseleriai ir retenybės

Išbandžius kitus būdus, liko dar viena galimybė – elektroninis knygynas knygos.lt, kuriame galima ne tik įsigyti naują, bet ir pirkti bei parduoti skaitytą knygą.

Įmonės vadovė Kamilė Paulikienė patikino: perskaitytų knygų pardavimo sistema veikia labai paprastai – klientui užtenka atvykti su parduodamomis knygomis į knygos.lt sandėlį.

"Patartina prieš pristatant knygas užpildyti knygos.lt pateikiamą sutartį ir surašyti, kokios knygos parduodamos. Taip pat nurodyti pageidaujamą kiekvienos knygos kainą ir preliminarų kokybės įvertinimą. Tačiau tai gali padaryti ir darbuotojai", – užsiminė pašnekovė.

Žmonių, norinčių parduoti knygas, sulaukiame kasdien.

O kas, jei ir čia nepavyks parduoti savo knygų? Knygyno limitas – pusė metų. "Jei per tą laiką knyga neparduodama arba jei žmogus apsigalvoja ir nori knygą susigrąžinti, pritaikomas knygų sandėliavimo mokestis už visą laikotarpį", – aiškino K.Paulikienė.

Paspartinti pirkimo procesą, regis, nebūtų sudėtinga: prisijungęs prie savo paskyros, gali bet kada gali pakeisti parduodamų knygų kainas."

"Ar greitai knygą nupirks, priklauso nuo kainos, kokybės ir knygos retumo. Populiarios pasibaigusių tiražų knygos, kurių nebėra knygynuose, – tokios knygos gali būti nuperkamos dar tą pačią dieną. Tarp parduodamų perskaitytų knygų pasitaiko ir tikrų bibliografinių retenybių, kurių ieškantys išskirtinių leidinių skaitytojai negali rasti niekur kitur. Pavyzdžiui, visai neseniai gavome 1942 m. išleistą "Don Kichotą" ir 1948 m. išėjusias knygas "Iliada" ir "Odisėja", – pardavimo subtilybes vardijo K.Paulikienė.

Ne katė maiše

Kalbėdama apie ketinamų parduoti knygų kokybę, pašnekovė pabrėžė ir pagrindinius kriterijus, į kuriuos atsižvelgę darbuotojai sprendžia, ar tokią prekę galima įtraukti į rinką. "Užlankstyti, įplyšę ar pageltę puslapiai, susibraižęs viršelis. Pasitaiko ir labai prastos kokybės knygų, jei kokybė itin bloga – tokių nepriimame. Visos knygos įvertinamos pagal penkiabalę sistemą: nuo 5 – knyga puikios kokybės, kaip nauja – iki 1", – perskaitytų knygų pirkėjams palankias aplinkybes aiškino K.Paulikienė.

Perskaitytų literatūros kūrinių daugumą sudaro grožinė literatūra, išleista po 2005 m. "Tačiau sulaukiame nemažai asmenybės tobulėjimo, vaikiškų knygų. Priimame knygas ir anglų kalba, tačiau tik tuo atveju, jei knyga išties vertinga ir nėra labai sena", – pastebi ji.

Pasiteiravus, ar egzistuoja tam tikras vienu metu norimų parduoti knygų limitas, K.Paulikienė užsimena, kad yra pasitaikę atvejų, kai žmonės atveža parduoti ir po keliasdešimt knygų, bet dažniausiai tai būna viena dėžė ar maišas.

"Žmonių, norinčių parduoti knygas, sulaukiame kasdien. Matome daug potencialo, todėl netrukus pradėsime tobulinti šią sritį: automatizuosime procesus, supaprastinsime ir pagreitinsime skaitytų knygų patekimą į knygos.lt. Įdiegę patobulinimus, tikimės sulaukti dar didesnio susidomėjimo", – elektroninio knygyno pranašumus vardija jo vadovė.

Jaunas rašytojas, kurio naujasis romanas "Mano tėvas, mano sūnus" neseniai pasiekė knygynų lentynas, su "Santaka" dalijosi asmeniniais literatūriniais įpročiais ir įžvalgomis apie nūdienos rašančiuosius bei skaitančiuosius.

– Kodėl rašote? Kada supratote, kad norite rašyti ne vien sau, bet savo kūryba dalytis ir su kitais?

– Nuo tada, kai išmokau skaityti ir rašyti, nuolat tai vienaip ar kitaip darydavau. Manau, kad rašymas man yra savęs realizavimo priemonė, kurią naudodamas jaučiuosi patogiausiai. Kaip kiti mėgsta krapštytis prie automobilių ar žvejoti, man taip pat patinka rašyti. Be to, manau, kad rašymas yra gera terapinė priemonė. Tiesa, pastebėjau, kad kartais ilgai galiu visai nieko nerašyti ir jaustis vis tiek gerai. Todėl man rašymas susijęs su tam tikromis konfliktinėmis situacijomis, ir būtent rašydamas aš bandau sau tas situacijas ir problemas išspręsti. O dalijimasis savo kūryba su kitais ar noras būti skaitomam yra natūralus noras, pažįstamas ne tik rašantiesiems, bet visiems žmonėms apskritai – žvejai irgi fotografuoja savo laimikius, o automobilių mėgėjai irgi džiaugiasi, kai kažkas pagiria jų automobilius.

– Ar turite rašymo ritualų?

– Rašymo ritualų neturiu. Dažniausiai rašau vakarais, kai būnu ramus arba kankina nerimas. Taip pat svarbu, kad aplink būtų tylu. Aš ne iš tų, kurie galėtų rašyti kavinėse ar baruose. Kai rašau romaną, iš pradžių pasidarau tam tikrą romano struktūros planą, pagal kurį vėliau bandau sukonstruoti vientisą pasakojimą. Abu romanus pradėjau konstruoti tik turėdamas aiškų jų planą. Planas man toks svarbus, kad kartais mėnesį galiu vaikščioti apie jį galvodamas, ir tuo metu visai nieko nerašau. Tik kai atsiranda daugmaž aiškus struktūros planas, tada prisėdu rašyti. Rašymas nėra sudėtingas procesas, kai žinai, kur tavo pasakojimas turi nuvesti.

– Kas padarė didžiausią įtaką jūsų literatūrinei kalbai ir rašymo stiliui?

– Nežinau, ar galiu atsakyti į šį klausimą. Manau, kad kiekvienas rašantis žmogus turi savo vidinį balsą, kurį bando perteikti raštu. Kas tą vidinį balsą ir jo intonacijas suformuoja, nežinau – gal asmeninės savybės, charakterio būdas, kompleksai, trauminės patirtys, skaitoma literatūra, galų gale – žmonės, su kuriais leidi daug laiko. Turbūt tai yra visa ko mišinys.

– Kaip tobulinate savo rašymą? Ar tikite kūrybinio rašymo kursų galia?

– Nesiimu jokių specialių pratimų ar būdų, kurie galėtų tobulinti mano rašymą. Rašau, kaip išeina, ir tiek. Tiesa, stengiuosi dažnai skaityti, nes manau, kad kūrinių, turinčių didesnę meninę vertę skaitymas yra vienintelis būdas, galintis kažkiek padėti tobulinti rašymą. O kalbant apie kūrinio rašymo kursus, kartą juose dalyvavau, ir tada Sigitas Parulskis apkaltino mane Bohumilo Hrabalo plagijavimu – tiek iš tų kursų ir pamenu.

– Ką manote apie literatūros nuvertėjimą? Ar pritartumėte teiginiui, kad visi taip išdrąsėjo rašyti, kad knygynų lentynos tiesiog lūžta nuo lietuviškų knygų gausos, tačiau jų vertė toli gražu ne visada aukšta?

– Manau, kad knygų gausa atitinka įvarios literatūros paklausą. Mane visai žavi jaunų žmonių drąsūs bandymai rašyti, publikuotis, užsiimti savilaida, net jei jų rašymo rezultatų kokybė būna abejotina. Tačiau kaskart, kai pagaunu save burnojantį prieš kažkieno kūrybą, turiu priminti sau, kad pats geriausiu atveju esu rašytojas mėgėjas, kuriam tiesiog pasisekė, kad jo kūriniai buvo išleisti, todėl kas aš toks, kad teisčiau kitų kūrybą? Knygų gausa man neatrodo kaip blogybė, tiesiog kartais skaitytojui reikia įdėti daugiau pastangų bandant išsirinkti tai, ką jam vertėtų skaityti.

– Kuo vadovaujatės pirkdamas naujas knygas? Duodate valią intuicijai ar viską racionaliai apgalvojate?

– Turiu susidaręs norimų perskaityti knygų sąrašą, juo ir vadovaujuosi rinkdamasis knygas. Dažniausiai renkuosi mėgstamų autorių knygas, taip pat knygas, kurias rekomendavo žmonės, su kuriais mūsų literatūriniai skoniai kažkiek sutampa. Mėgstu skaityti knygų recenzijas kultūrinėje spaudoje, todėl jos yra dar vienas šaltinis, iš kurio gaunu informacijos apie knygas, kurios anksčiau ar vėliau atsiduria mano rankose. Nors visada smagiausia yra nueiti į knygyną, atsiversti akį patraukusią knygą ir tiesiog, paskaičius kelis puslapius, nuspręsti, pirkti ją ar nepirkti.

– Kokios tautos verstinę literatūrą skaitote daugiausia?

– Nors kažkada buvau itin susidomėjęs skandinavų literatūra, jau daug metų neskiriu dėmesio, kokių tautų verstinę literatūrą skaitau.

– Ar knygos fizinis būvis turi jums didelę reikšmę? Pirmenybę teikiate popieriniam knygos variantui ar naudojatės ir e. skaitykle?

– Esu įpročių žmogus – pripratau skaityti knygas spausdintu formatu, todėl neskaitau jų per išmanųjį telefoną, o e.skaityklės irgi nenoriu. Tiesa, pastebiu, kad bėgant metams vis daugiau atsiranda knygų ir joms jau trūksta vietos, todėl pastaruoju metu stengiuosi skaityti knygas iš bibliotekų.

– Jūsų pirmasis romanas "Ko negalima sakyti merginai bare" dienos šviesą išvydo kiek daugiau nei prieš pusmetį, o antrasis išleistas šių metų birželio pradžioje. Ar jau spėjote sulaukti atsiliepimų iš skaitytojų apie antrąjį savo kūrinį "Mano tėvas, mano sūnus"?

– Spėjau sulaukti ir recenzijų, ir skaitytojų atsiliepimų. Visur daugiausia minima pagrindinė romano tema – disfunkcinė, išsiskyrusi, nesutarianti šeima ir toje šeimoje augančio vaiko patiriami išgyvenimai. Manau, kad daugelis žmonių vienu ar kitu metu yra išgyvenę romane aprašomus įvykius, todėl gali nesunkiai bent trumpam susitapatinti su romane minimais veikėjais.

– Pagrindinis jūsų knygos "Ko negalima sakyti merginai bare" veikėjas – jau suaugęs, tačiau vis dar savęs ieškantis plevėsa. Kuo skiriasi antrajame jūsų romane "Mano tėvas, mano sūnus" veikiantis Tomas?

– Iš esmės tai yra tas pats veikėjas, tačiau antrasis romanas nerutulioja pirmojo romano istorijos ar veikėjo prototipo. Pirmajame romane "Ko negalima sakyti merginai bare" veikėjas yra tyčia sukurtas toks, kad paliktų plevėsos įspūdį, o romane "Mano tėvas, mano sūnus" veikiantis Tomas yra vaizduojamas visai kitoks – jis pasakoja savo traumines patirtis, sudaro rimto, šalto, viską logiškai apskaičiuojančio ir slepiančio savo kaltę žmogaus įspūdį.

Man atrodo svarbu ne tai, ką jaunas žmogus skaito, o tai, kad jis išvis skaito.

– Jūsų kūriniuose plėtojamas siužetas labiau artimas jaunesnės kartos skaitytojui. Kaip manote, jei jums pačiam būnant paaugliu į rankas patektų knyga pavadinimu "Ko negalima sakyti merginai bare", kokį įspūdį ji būtų palikusi?

– Nors knyga vizualiai atrodo kaip nerimta ir skirta paaugliams, aš nerekomenduočiau jos skaityti paaugliams, nes nemanau, kad jie galėtų tinkamai suprasti knygoje perteikiamą nevilties ir vienatvės jausmą. Galbūt šitos temos nėra dažnai akcentuojamos ar aiškiai pastebimos dėl plevėsiško, tragikomiško rašymo stiliaus, kuriuo yra parašytas romanas "Ko negalima sakyti merginai bare", tačiau aš dažnai būtent iš jau suaugusių žmonių išgirstu, kad ši knyga jiems patiko būtent dėl šių temų.

– Kokias penkias knygas yra pravartu perskaityti kiekvienam jaunam žmogui?

– Man atrodo svarbu ne tai, ką jaunas žmogus skaito, o tai, kad jis išvis skaito. Ir net jei tai bus Paulo Coelho, tebūnie – svarbu, kad skaitytų. Jokia literatūra savaime nėra bloga, todėl, jei žmogui patinka tai, ką jis skaito, mes turėtume tuo džiaugtis.

– Kokios paauglystėje perskaitytos knygos jums pačiam yra palikusios giliausią įspūdį?

– Man sunku pasakyti, kur prasidėjo ir kada baigėsi mano paauglystė, jei ji išvis baigėsi. Sunkiai pamenu, ką skaičiau būdamas paauglys, bet didžiąją dalį skaitomų knygų sudarė fantastinė leidyklų "Eridanas" ir "Tyrai" literatūra. Jau vėlyvoje paauglystėje, prieš baigiant mokyklą, didelį įspūdį paliko Bruno K.Öijerio eilėraščių rinktinė "Kol nuodai veikia", taip pat Charles'o Bukowskio eilėraščiai, Sauliaus Tomo Kondroto "Žalčio žvilgsnis", Jeano Paulio Sartre'o apsakymų rinkinys "Siena". Dėl man nesuprantamų priežasčių labai įstrigo ir Francoise Sagan "Sveikas, liūdesy" – neseniai skaičiau šį kūrinį antrą kartą, tai likau nesupratęs, kuo jis mane taip sužavėjo paauglystėje.

– Kokius didžiausius skirtumus pastebite tarp savo kartos ir šiuolaikinių paauglių literatūrinių įpročių?

– Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes nieko nenutuokiu apie dabartinių paauglių literatūrą.

– Pirmąjį ir antrąjį romanus skiria kiek daugiau nei pusė metų. Ar artimiausiu metu skaitytojai gali tikėtis ir trečiojo jūsų romano?

– Parašęs antrąjį romaną iškart ėmiausi rašyti detektyvą, tačiau greitai nustojau jį rašęs ir dabar rašau tik tinklaraštį http://arsonistsprayers.wordpress.com. Turiu įvairių idėjų kitam romanui, tačiau šiuo metu nieko aktyvaus ta linkme nedarau, tam tikra prasme ilsiuosi ir kaupiuosi naujam rašymo etapui.

Vertinantiesiems unikalumą

Pastaraisiais metais Kauno senamiestyje gyvenimas verda ne tik kavinėse ir baruose. Vis dažniau šioje miesto dalyje steigiasi ne tik įvairūs jaunų dizainerių mados namai, bet ir savotiška atsvara jiems – vintažinės dėvėtų drabužių parduotuvės, kuriose prieglobstį randa išskirtinių apdarų už prieinamą kainą ieškantis jaunimas.

Parduotuvė "Humana Vintage" iš išorės nedaug kuo skiriasi nuo kitų šio tinklo prekyviečių. Tiesa, vos įėjęs vidun iškart supranti, kuo ši vieta išskirtinė. Dėmesį patraukia ne vien išmoningai sukabintos skrybėlaitės ar skaros, bet ir čia pat įrengtas jaukus kampelis pasėdėti.

Savitumo šiai vietai suteikia ir 6-ojo, 7-ojo dešimtmečių muzika. Rodos, ideali vieta vyresnio amžiaus žmonėms prisiminti jaunystės laikus. Tačiau, anot pardavėjų, dažniausiai čia galima sutikti jaunų žmonių, ieškančių, kaip galėtų savo ir taip unikalų stilių papildyti išskirtiniais drabužiais ar aksesuarais.

Sulaukia padėkų

"Humana Vintage" dirbančios Rimantė ir Evelina pasakoja, kad čia apsilankantis jaunimas ne tik į parduotuvę ateina jau iš anksto žinodamas, ką norėtų įsigyti, bet ir įvardija ją kaip jaukią vietą smagiai praleisti laiką.

"Štai anądien nugirdau kelis jaunuolius tarpusavyje šnekant, kad čia jie jaučiasi kaip antruosiuose namuose", – pasakoja Evelina. Jos kolegė Rimantė pamini, kad užsukę vyresni žmonės atkreipia dėmesį ir į muzikinį foną, džiaugiasi girdėdami savo jaunystės laikų grupes.

Pardavėjomis-konsultantėmis dirbančios merginos tikina, kad joms labai retai tenka patarinėti užsukantiems klientams: "Pastebime, kad merginos iškart traukia į vyrų skyrių, kur ieško įvairių, šiuo metu ypač madingų kiek per didelių džinsinių švarkų ar sportinių drabužių. Aksesuarai ar avalynė nėra labai populiarios prekės, tačiau žmonės vis vien domisi, ar turime, ieško tokių prekės ženklų kaip "Converse", "Nike Air Max" sportinių batų.

Kolegės sakosi sulaukiančios pagyrimų iš pirkėjų už parduotuvėje vyraujančią visumą – tiek tarpusavyje derančią drabužių stilistiką, tiek muzikinį garso takelį.

Nebijoti eksperimentuoti

Būsimosios studentės Miglė ir Viktorija, dažniausiai apsiperkančios vintažinių dėvėtų drabužių parduotuvėse, užtikrintai sako, kad šias vietas renkasi ne vien dėl įvairesnės pasiūlos, bet ir dėl jaukios aplinkos.

"Jose labai maloni atmosfera, palyginti su didžiaisiais prekybos centrais. Labai smagus aptarnavimas, tikrai galima visada paprašyti pagalbos, jeigu jos reikia. Gausus drabužių pasirinkimas – gali surasti kažką kiekvienam stiliui – nuo itin modernaus iki minimalistinio.  Didelis pranašumas, kad drabužis čia kainuoja pigiau ir esi tikras, kad tikrai niekas kitas neturės ko nors panašaus", – teigia tapybą besiruošianti studijuoti Viktorija.

Būsimoji iliustratorė Miglė pastebi, kad išsirinkti tinkamus vintažinius drabužius yra gana sudėtinga: "Vaikščioti po vintažines parduotuves yra darbas ir tikrai kartais tos paieškos užtrunka, išvargina. Kiekvieną drabužį turi matuotis, nebijoti eksperimentuoti."

Viktorija priduria, kad, nepaisant sugaišto laiko, vintažinėse galima rasti įvairesnių dydžių, kirpimų, proporcijų drabužių, kurių nėra įprastose parduotuvėse, kur tiesiog drabužiai masiškai gaminami pagal panašų siluetą.

Įkvepia savitą stilių

Paklausus, ar merginos visada lieka patenkintos savo pirkiniais, įsigytais vintažinių dėvėtų drabužių parduotuvėse, Viktorija pastebi, kad, net jei drabužis ir tobulai netinka tavo figūrai, jį visada galima modifikuoti persiuvant ar tiesiog pritaikyti savaip.

"Arba tiesiog dėvėti drabužį tokį, koks jis yra, ir parodyti, kad štai toks mano stilius. Blogiau būna, kai drabužiai per maži, tada skausmingiau, jei reikia išsiskirti, nors drabužis ir labai patinka",  – įsiterpia Miglė. Būsimosios studentės apgailestauja, kad tokio tipo parduotuvėse sunku rasti aksesuarų ar batų, kurie būtų be defektų.

Kalbindama šias stilingas merginas negaliu nepasidomėti, kaip jos pačios formuoja savo stilių.

"Mano stilius yra tiesiogiai įkvėptas pačios vintažinės mados, tų senesnių laikotarpių. Stengiuosi rengtis moteriškai, net ir į kasdienę savo aprangą įterpti moteriškumo, bandau vis dažniau atsisakyti kelnių, džinsų ir juos pakeisti sijonais, suknelėmis. Taip rengdamasi jaučiuosi visada labai gerai, labiau pasitikiu savimi. Įkvėpimo semiuosi iš Holivudo klasikų, to laiko stiliaus ikonų. Iš dabartinių man labai patinka, kaip rengiasi aktorė, šokėja Dita Von Teese. Dar "Vogue" žurnalas – ypač septintojo dešimtmečio, taip pat trečiojo dešimtmečio, Erté iliustracijos", – pasakoja Viktorija.

Stengiuosi rengtis moteriškai, net ir į kasdienę savo aprangą įterpti moteriškumo, bandau vis dažniau atsisakyti kelnių, džinsų ir juos pakeisti sijonais, suknelėmis. Taip rengdamasi jaučiuosi visada labai gerai, labiau pasitikiu savimi.

Miglė savo stilių įvardija kaip praktišką ir patogų: "Nors būna dienų, kai užsivelki ką nors puošnesnio arba tiesiog įdedi daugiau pastangų kurdamas įvaizdį. Didžiausią įtaką man daro aplinka, senesnių laikų filmai, Japonijos ir Korėjos gatvių mada – ten žmonės atrodo labai kūrybingai, nes naudoja daug daugiasluoksniškumo įvaizdžiui sukurti. Jie yra geras įkvėpimo šaltinis."

Kasdien kas nors naujo

Galiausiai pasiteirauju šių vintažinę madą mėgstančių merginų, kodėl ir kiti jauni žmonės turėtų dažniau į savo lankomų vietų sąrašą įtraukti praėjusių dešimtmečių stiliaus drabužiais prekiaujančias vietas.

"Čia kiekvieną dieną papildomas asortimentas, jeigu užeisi kasdien, vis atrasi kažką naujo", – išgirdau atsakymą.

"Kuo dažniau lankaisi tokiose parduotuvėse, tuo labiau išsiugdai akį ir lengviau gali pamatyti tam tikrą kirpimą, iškart žinai, kad tau jis patinka", – vintažinių pranašumus vardija Viktorija. Jos draugė Miglė čia pat paantrina: "Sumažėja lyčių skirtumai, nesi apribotas vieno skyriaus, gali eiti į vyrų skyrių ir rasti sau tinkantį drabužį. Tai labai palanku turint nedidelį biudžetą."

Draugėmis tapusios klientės

Netoliese Senamiestyje veikianti parduotuvėlė išskirtiniu pavadinimu "Rich Witch House" (liet. "Turtingos raganos namai") stebina ne tik kruopščiai atrinktais vintažiniais drabužiais, bet ir gausia savininkės rankomis pasiūtų 5-ojo, 6-ojo dešimtmečių suknelių kolekcija.

Anot jau ketverius metus veikiančio vintažinių drabužių salono savininkės Karolinos Tamošiūnės, daugumai praeivių ant palangių išdėlioti senoviniai daiktai tarsi sufleruoja, kad užėję vidun ras antikvariatą, tačiau patenka visai ne ten, kur galvojo.

"Štai šiandien buvo užėjusi moteris, kuri sakė, kad čia pamato vis kažką naujo ir nori vis ilgiau pabūti", – džiaugėsi K.Tamošiūnė. Paklausta apie parduotuvėje apsilankančius žmones, savininkė juokiasi, kad daugumą pirmųjų klienčių dabar vadina draugėmis: "Kartais tiesiog užsuka paplepėti. Turiu keletą draugių, kurios rengiasi vien tik šeštojo dešimtmečio stiliaus drabužiais, jei ieškodama prekių randu suknelių iš to laiko, dažniausiai jos joms ir atitenka. Labai smagu, kai tuos klientus pažįsti, sužinai jų skonį, stilių. Net ieškodama drabužių jau žinai, kad ši suknelė tiks konkrečiai moteriai ar merginai."

Parduotuvėje vyraujantys moteriški apdarai tarsi išduoda, kokia pagrindinė publika čia lankosi. Ponia Karolina sako, kad renkant prekes jai tiesiog nėra įdomu ieškoti vyriškų apdarų: "Kaip moteris, tu ieškai sau ir moteriškus drabužius apžiūri pirmiausia, o jeigu lieka laiko, tada jau eini vyriškų žiūrėti. Aišku, jei randu gerus batus ar vyrišką švarką, tai visada paimu."

Keičiasi populiarūs dešimtmečiai

K.Tamošiūnė sako, kad vidutinį jos klientų ratą sudaro 35 metų ir vyresni pirkėjai, nors vis dažniau užsuka ir jaunimas: "Jaunų žmonių stilių ir poreikius apibūdinčiau taip: "Kaip vėjas papučia – taip." Negalvoja apie rytojų. Nesvarbu, pagal figūros tipą tinka ar netinka, jis jaunas, jam ne taip svarbu. Jaunas žmogus mažiau žiūri į etiketes, kokia drabužio sudėtis – jam svarbu efektas ir kaip jis atrodys."

Vintažinių drabužių salono "Rich Witch House" savininkė atkreipia dėmesį, kad ant podiumų ar gatvėje vyraujančios mados tendencijos neaplenkia ir jos parduotuvės: "Prieš ketverius metus, kai tik atsidarėme, dešimtasis dešimtmetis buvo ypač garbinamas – ir  vis dar yra. Madingiausi šį sezoną džinsai paaukštintu liemeniu, bomber stiliaus švarkai-striukės tiek vyrams, tiek moterims, džinsiniai švarkai, ypač – kuo didesnis, tuo geriau."

"Pernai, – aiškina ponia Karolina, –  buvo populiarus septintojo,  aštuntojo dešimtmečių stilius – plataus silueto suknelės, varpelio formos sijonai, gėlių raštai, hipiškas stilius. Prieš porą metų buvo madingos 6-ojo dešimtmečio įliemenuotos suknelės, kliošiniai sijonai."

Vis dažniau tampa retenybe

"Kai randi nuostabių daiktų, supranti, kad nori jų turėti daugiau, o turėti pilną parduotuvę tokių daiktų išvis yra nuostabu", – sako ponia K.Tamošiūnė, jau nuo studijų laikų svajojusi apie vintažinių drabužių saloną.

Tiesa, moteris apgailestauja, kad vintažinių drabužių, ypač iš septintojo ar aštuntojo dešimtmečių sekasi rasti vis mažiau: "Gaila, kad tuos dalykus, kuriuos kažkada nelabai vertinome, taip lengvai išdalijome, kažkur išdėliojome, o dabar nėra kur gauti."

Vis dėlto ponia Karolina džiaugiasi, kad daugumą parduotuvėje apsilankiusių klienčių vienija betarpiškas bendravimo procesas, gimstantis iš noro pasitarti, kuris drabužių derinys tinka labiau, ar tiesiog moteriškai tarpusavyje paplepėti.