Diskusijų gausa viešojoje erdvėje paskatino jubiliejinių metų išvakarėse Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje surengti parodą „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“, kurioje lankytojai turi galimybę pažvelgti į pačias sudėtingiausias dilemas, iškilusias A. Smetonai. Dilemų per gyvenimą būta įvairių ir daug, tačiau, siekdami pabėgti nuo banalios biografinės parodos, sutelkėme dėmesį į septyniolika pasirinkimų, kuriuos teko priimti A. Smetonai asmeniškai arba kolegialiai.
A. Smetona tapo pagrindine nedidelio lietuvių inteligentų ratelio figūra, kuri dar daugiau svarbos įgijo kryptingai siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
Jaunystės kryžkelės
Ankstyvieji gyvenimo metai A. Smetoną privertė daryti ne vieną asmeninį pasirinkimą. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, jis turėjo daug abejonių rinkdamasis savo gyvenimo kelią. Pirmoji dilema A. Smetonai iškilo jau 1893-iaisiais, kai, pabaigęs Palangos progimnaziją, svarstė, ką daryti toliau: tapti dvasininku ir stoti mokytis į kunigų seminariją Kaune ar rinktis pasauliečio kelią ir stoti į Mintaujos gimnaziją.
Prezidentas: A. Smetonos portretas. Kaunas, 1928 m. Saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Pasirinko gimnaziją, nes pasaulietiškas gyvenimas suteikia daugiau asmeninės laisvės, platesnių galimybių renkantis ateities profesiją. Į gimnaziją jį viliojo ir kur kas liberalesnė aplinka nei kunigų seminarijoje. O kur dar pagunda mokytis kartu su kitais lietuviais ir įsitraukti į tautinę veiklą! Šis jo jaunų dienų pasirinkimas liudija tvirtą patriotinį nusiteikimą. Net ir teisės studijos Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete buvo pasirinktos ne dėl prestižo ar karjeros perspektyvų, o daugiausia todėl, kad tik teisininkams, dvasininkams ir gydytojams buvo leidžiama grįžti dirbti į gimtąją guberniją.
Pasirinkti teisę jį skatino moralinės vertybės, sąžiningumo ir teisingumo siekis, bet labiausiai viliojo galimybė ateityje teisinėmis priemonėmis padėti lietuviams kovoti su Rusijos imperijos prievarta.
Baigęs studijas A. Smetona vėl atsidūrė svarbioje gyvenimo kryžkelėje: likti viengungiu, kurti lietuvišką šeimą, o gal vesti jauną ir turtingą damą iš rusiškų gubernijų? Viengungių lietuvių inteligentų kelias A. Smetonai galėjo atrodyti patrauklus, nes tai jam būtų leidę visą energiją skirti tautiniam darbui ar siekti karjeros. Neturėti šeimos reiškė ir galimybę laisvai judėti – juk nebuvo būtina prisirišti prie vienos gyvenamosios vietos ir galvą apkrauti šeimos ir buities rūpesčiais.
Beje, studijų metais būsimasis prezidentas svarstė ir galimybę vesti merginą iš Sankt Peterburgo. Pasilikti studijų mieste ir vesti vieną iš dukterų jam siūlė garsus advokatas, matęs jo perspektyvų dirbti advokatūroje. Vis dėlto A. Smetona šį pasiūlymą per daug nesisielodamas atmetė, nes galvoje jau sukosi mintys, kurios vedė jį prie altoriaus su patriotiškai nusiteikusia bajoraite Sofija Chodakauskaite.
Taigi, nepaisant kitų pasirinkimo galimybių, jis svajojo apie lietuvišką šeimą ir bendrą su žmona darbą buriant platesnį lietuvių inteligentų ratą ir taip vedant Lietuvą prie trokštamos laisvės. Kaip žinome, šis jo pasirinkimas buvo labai svarbus ne tik asmeninei laimei, bet ir sėkmingai susiklosčiusiai politinei karjerai.
Kodėl liko Vilniuje?
Po vedybų A. Smetona tapo gerokai atsargesnis, nes kiekvienas sprendimas galėjo paveikti ir šeimos padėtį. Viena svarbesnių dilemų šeimai kilo Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, kada reikėjo nuspręsti, ką daryti 1915 m. rugsėjį Vokietijos kariuomenei artėjant prie Vilniaus.
Pradžia: A. Smetona sveikina Didžiosios Britanijos karinės misijos Lietuvoje viršininką plk. H. Rovaną Robinsoną. Kaunas, 1920 m. Saugoma Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.
Matydamas, kaip tūkstančiai lietuvių evakuojasi į Rusijos gilumą, A. Smetona taip pat svarstė, kad nesaugu kartu su šeima likti karinių veiksmų zonoje. Jį, kaip ir visus vilniečius, pasiekė gandai, kad vokiečiai negailestingai elgiasi su okupuotų kraštų gyventojais. Taip pat suvokė, kad išvykęs į Rusiją galėtų lengvai prisitaikyti prie jau žinomų gyvenimo sąlygų. Vis dėlto svaresni buvo argumentai, kurie skatino likti Vilniuje: evakuotis perpildytais traukiniais buvo pavojinga, o mažamečiams vaikams, ypač dvejų metų sūneliui Juliui, kelionė lengvai galėjo baigtis mirtimi dėl traukiniuose siautėjusių ligų ir prastų kelionės sąlygų.
Be to, A. Smetona juto atsakomybę už Vilniuje liekančius lietuvius ir lietuvių draugijų turtą, todėl mąstė, kad kaip Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vicepirmininkas turėtų pasilikti. Drąsos suteikė geras vokiečių kalbos mokėjimas ir nusiteikimas, kad bus įmanoma prisitaikyti ir prie naujos okupacinės valdžios.
Taip iš pažiūros asmeninis pasirinkimas ilgainiui virto svarbia politine aplinkybe – pasilikdamas Vilniuje A. Smetona tapo pagrindine nedidelio lietuvių inteligentų ratelio figūra, kuri dar daugiau svarbos įgijo besibaigiant karui ir lietuviams kryptingai siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
Į prezidentus nesiveržė
Kaip A. Smetona tapo vienu svarbiausių Lietuvos didžiosios politikos veikėjų? Kas padėjo jam tapti pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu?
Dažnai Prezidentas A. Smetona tapatinamas tik su autoritarizmu ir vadinamas Tautos Vadu, tačiau pamirštama, kad 1919 m. pavasarį Lietuvos Valstybės Tarybos nariams teko siųsti telegramą A. Smetonai į Daniją ir prašyti kuo greičiau baigti vizitą Skandinavijos šalyse ir atvykti į laikinąja sostine tapusį Kauną.
Istorija: Noimano ir Zaso bylos teismo procesas kariuomenės teisme. Kaunas, 1935 m. sausio 26 d. V. Brazaičio nuotr., saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve.
Vykdamas į Kauną A. Smetona nežinojo, kad jo laukia pasiūlymas tapti valstybės galva – pirmuoju prezidentu. 1919 m. balandžio pirmosiomis dienomis A. Smetona svarstė, ar priimti pasiūlymą kandidatuoti į Lietuvos Valstybės Prezidento pareigas.
Apsispręsti buvo sunku: didelė atsakomybės našta, reikėtų vadovauti karo sąlygomis, nes šalis nepriklausomybę gina ginkluota kova. Situaciją sunkino ir nuomonių skirtumai: jis žinojo, kad bus sunku konsoliduoti skirtingas politines jėgas valstybei išgyvenant kritinį laikotarpį.
Jaunam šeimos tėvui buvo neramu ir dėl neapibrėžtų ir ilgų darbo valandų, daug nepageidaujamo dėmesio ne tik jam, bet ir visai šeimai. Tačiau, kita vertus, savimeilę glostė pasiūlymas, kuris rodė didelį kitų autoritetingų politikos veikėjų pasitikėjimą, tad A. Smetona linko manyti, kad šis postas padės ne tik sustiprinti politinį autoritetą, bet ir reikšmingai prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo.
Svarbu buvo ir noras pagerinti karo metų ir okupacijos sąlygų nualintos šeimos gyvenimo sąlygas. Taip 1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Prezidentu.
Šeima: A. Smetona su žmona Sofija, sūnumi Juliumi, dukterimi Marija ir žentu Aloyzu Valušiu. Kaunas, 1934 m. Saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Šiek tiek ilgiau nei metus jis tinkamai vykdė prezidento pareigas, sustiprino šalies vadovo autoritetą visuomenėje. Šeima įsikūrė Prezidentui skirtuose buvusiuose Kauno gubernatoriaus namuose, kurie tapo Prezidento rūmais. A. Smetonos kadencija tęsėsi iki 1920 m. birželio 19 d., kai, susirinkus Steigiamajam Seimui ir išrinkus Steigiamojo Seimo pirmininką, A. Smetona savo įgaliojimus perdavė Aleksandrui Stulginskiui.
Valdžios kritika ir kalėjimas
Dažnai nutinka, kad po didelio karjeros šuolio tenka patirti skausmingą kritimą. Prezidentas A. Smetona su savo vadovaujama Tautos pažangos partija į Steigiamąjį Seimą nepateko, tad teko grįžti prie publicistikos ir laikraščių leidybos ir vėl po truputį auginti politinį populiarumą visuomenėje.
Politinėje Lietuvos arenoje atmosfera buvo įkaitusi: Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir kitos politinės jėgos konkuravo tarpusavyje, siekdamos ne tik laimėti aukščiausius postus valstybėje, bet ir pasirodyti visuomenėje. A. Smetonai su politiniais bendražygiais taip pat teko stoti į šią konkurencinę kovą ir kartais dėl stipresnio efekto priimti drąsesnius sprendimus.
1922 m. gruodžio 20 d. Kauno miesto ir apskrities karo komendantui paskelbus įsakymą, draudžiantį publikuoti straipsnius, skatinančius visuomenę nepasitikėti Seimu, valdžia ir mažinančius valdžios autoritetą, buvo nustatytos griežtos bausmės redaktoriams ir leidėjams už jo nesilaikymą: piniginė bauda iki 5 000 litų ir kalėjimas iki trijų mėnesių. Būdamas visuomenės, politikos, literatūros, dailės ir mokslo laikraščio „Vairas“ redaktorius, A. Smetona turėjo laviruoti ir stengtis neperžengti įsakymo numatytos ribos. Tačiau tai padaryti buvo sunku, nes A. Smetona kartu su bendražygiu Augustinu Voldemaru nuolat kritikavo Vyriausybės užsienio politiką Klaipėdos ir Vilniaus krašto klausimu.
1923 m. A. Smetona jau buvo ne kartą baustas už kritinius straipsnius. 1923 m. spalį redakcija gavo A. Voldemaro straipsnį „Katruo keliu“, kuriame ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas buvo apkaltintas Lietuvos interesų išdavyste ir slaptomis derybomis su lenkais.
Suprantama, kad, perskaitęs straipsnį, iš kritiškos A. Voldemaro retorikos A. Smetona galėjo numanyti gresiančius padarinius. Vis dėlto tuo metu jis jautėsi valdančiųjų sluoksnių išstumtas iš didžiosios politikos ir tik retkarčiais panaudojamas tarsi gelbėjimo ratas, kai Vyriausybė įstrigdavo tarptautinių derybų procese ir pasikviesdavo teisininką A. Smetoną kaip patyrusį derybininką.
Taigi 1923 m. spalį A. Smetonai iškilo dilema, kaip pasielgti su A. Voldemaro straipsniu. Galvoje sukosi mintys, kad redakciją ir vėl užguls didelė bauda, o konfrontacija su valdžia sukels problemų ir atims daug laiko, be to, bus griaunama jo, kaip redaktoriaus, reputacija. Tačiau tuo metu jis tikėjo, kad kritikuoti valdžią nėra nusikaltimas, kad visuomenė turi teisę į nuomonių įvairovę ir, galiausiai, kad jam asmeniškai svarbu laikytis savo vertybių ir politinių principų, net ir rizikuojant pažeisti įsakymą. Taigi A. Smetona nutarė spausdinti straipsnį „Katruo keliu“ ir jis išėjo „Vaire“ 1923 m. spalio 25 d. numeryje.
Kaip ir reikėjo tikėtis, straipsnis turėjo rimtų padarinių: redaktoriui buvo skirta 2 000 litų bauda arba dviejų mėnesių areštas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Sužinojęs apie baudą, A. Smetona tarėsi su politiniais bendražygiais ir kartu nusprendė, kad nepasiduos spaudimui ir verčiau sės į kalėjimą, nei rinks aukas baudai sumokėti.
Lapkričio 10 d. 23 val. A. Smetona buvo suimtas, o jo išvežimas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą tapo tikra sensacija, kurią keletą dienų aptarinėjo visuomenė. Rašytojas, kunigas, artimas A. Smetonos bičiulis ir autoritetingas visuomenės veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas bandė ieškoti užtarimo ir spektaklio Valstybės teatre pertraukos metu viešai kreipėsi į Prezidentą A. Stulginskį, prašydamas paleisti iš kalėjimo buvusį prezidentą. Tačiau prašymas nebuvo išgirstas ir A. Smetona iš kalėjimo buvo paleistas tik po keturių dienų, kai visuomenė surinko 2 000 litų baudai sumokėti.
Sugrįžimo intriga
Galiausiai aktyvi politinė veikla ir bandymai sugrįžti į valdžią pavyko tik 1926 m. gruodį. A. Smetona priėmė sprendimą, dėl kurio jam šiandien bene labiausiai priekaištaujama: jis sutiko su karinio valstybės perversmo organizatorių pasiūlymu vėl tapti prezidentu.
Tai nebuvo lengvas sprendimas. Galvoje sukosi dvejonės: juk, atėjus į valdžią padedant kariuomenei, visą laiką reikės rūpintis jos palankumu, be to, sunku prognozuoti, kokia bus nuverstos valdžios, jos šalininkų ir tarptautinė reakcija į įvykusį valstybės perversmą. Kitas iššūkis – sprendimų derinimas su veikiančiu Seimu. O kur dar naujos įtampos šeimos gyvenime!
Lyderiai: Tautos šventėje Kaune 1929 m. rugpjūčio 15 d. Iš kairės: A.Voldemaras, A. Smetona, ant balto žirgo – Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Petras Kubiliūnas. Saugoma Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.
Tačiau sutikti su šiuo pasiūlymu skatino mintys apie tai, kad valstybei šiuo metu reikia tvirtos rankos ir didelę politinę patirtį turinčio vadovo.
A. Smetona tai suvokė ir kaip puikią progą kartu su bendražygiais Lietuvių tautininkų sąjungos nariais įgyvendinti tautinės valstybės idėją.
Visais sprendimų priėmimų atvejais svarbu įvertinti ir žmogiškąjį faktorių: šešerius metus iš valdančiųjų patyręs daug nuoskaudų, A. Smetona pagaliau sulaukė tinkamo momento, kada vėl galės sugrįžti į Prezidentūrą ir atsiskaityti su politiniais oponentais. Taigi, 1926 m. gruodžio 19 d. A. Smetona vėl stojo prie valstybės vairo.
Istorinis teismas
Per tuos keturiolika metų valdžios viršūnėje priimta daugybė sunkių sprendimų. Teisingi buvo jie ar ne, ginčijamasi iki šiol. Tačiau vieną sprendimą ir šiandien galime išskirti kaip drąsų ir toliaregišką. 1933 m. Prezidentui teko nuspręsti, ar ginti Lietuvos interesus Klaipėdos krašte ir nuteisti prieš Lietuvą veikiančių nacistinių organizacijų narius, ar ir toliau stengtis palaikyti draugiškus santykius su svarbiausia ekonomine partnere Vokietija, užmerkti akis prieš antilietuvišką veiklą.
Nuo 1918 m. Vokietija buvo pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir valstybė, su kuria buvo stengiamasi palaikyti glaudžius politinius ryšius. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė beveik 51 proc., o importas iš Vokietijos – 81 proc. viso Lietuvos importo. Pagal 1923 m. pasirašytą prekybos sutartį lietuviams Vokietijoje buvo taikomas didžiausio palankumo principas laivininkystės, pramonės ir prekybos srityse. Tačiau Lietuvos ir Vokietijos santykiai smarkiai pašlijo 1933 m. Vokietijos vadovu tapus Adolfui Hitleriui, pradėjusiam revanšistinę politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu.
Nuo 1933 m. suaktyvėję nacistinių organizacijų veiksmai Klaipėdos krašte – steigiami smogikų būriai, išpuoliai prieš lietuvius ir žydus, antilietuviška propaganda ir rengiami planai ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos – kėlė didžiulį susirūpinimą A. Smetonai. 1934 m. vasario 8 d. pasirašęs įstatymą „Tautai ir valstybei saugoti“, jis suteikė pagrindą valstybei pradėti didžiulio masto teismo procesą prieš Klaipėdos krašto nacistines organizacijas, istorijoje žinomą kaip Noimano ir Zaso byla (Theodor von Sass ir Ernst Neumann – red. past.).
Atlikus kratas nacistinių organizacijų būstinėse, buvo suimti jų vadovai ir 1934 m. gruodžio 14 d. prasidėjo teismo procesas, sulaukęs didžiulio dėmesio, jį stebėjo iš įvairių šalių atvykę korespondentai, o minios smalsuolių stengėsi įsigyti bilietus ir savo akimis pamatyti teisiamus hitlerininkus. Teismo procesas truko keletą mėnesių, buvo atskleistas siekis ginkluotu sukilimu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti prie Vokietijos. Šis teismo procesas vertas būti pavadintas Pirmuoju Niurnbergu, nes tuo metu Lietuva pirmoji Europoje surengė didžiulio masto nacistų ardomosios veiklos teismą.
Kalbant apie kitus svarbius valstybei sprendimus, šiandien vis pasigirsta bravūriškų teiginių, kad reikėjo atmesti visus ultimatumus, priešintis, o Prezidentui pasilikti su tauta šalį okupuojant sovietams. Parodoje „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“ į šiuos dalykus pažvelgta plačiau ir giliau, remiantis svariais argumentais, o parodos lankytojai kviečiami daryti savo pasirinkimus ir lyginti juos su parodos herojaus sprendimais.
Kas: Paroda „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“.
Kur: Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.
Kada: Veikia iki 2024 m. birželio 14 d.
