Ramiais taikos metais, kai kultūros paveldui niekas negresia, tokia kolekcija nebūtų išvežta iš Lvivo, nes muziejų salės liktų pustuštės. Maskolijos agresijos sąlygomis tokios parodos surengimas Lietuvoje yra ir bandymas apsaugoti bendrą europinį paveldą nuo potencialių raketų antpuolių grėsmių ir išskirtinė Lvivo dovana Vilniui, mininčiam jubiliejų.

Primena kolekcijas Lietuvoje

Vakarų Ukrainos rezidencijose išliko nemažai senosios europinės dailės kolekcijų, nes šis kraštas po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų atiteko Austrijos imperijai ir gavo kultūrinę ir politinę autonomiją. Tuo metu Lietuva buvo atsidūrusi carinės Rusijos represijų gniaužtuose, mūsų krašte kauptas paveldas buvo skurdinamas, grobstomas, o nuo carinės valdžios priverstos bėgti kilmingos šeimos ieškojo galimybių išvežti turtą į saugesnes šalis. Todėl ši paroda leidžia prisiminti ir prarastas Lietuvos istorines kolekcijas, kuriose taip pat būta ne vieno parodoje pristatomo dailininko ar jų mokyklų darbų.

XV–XX a. pradžios garsių italų, vokiečių, flamandų, ispanų, austrų, lenkų ir kitų šalių autorių tapybos darbai šiai parodai atrinkti taip, kad chronologiškai (stilistiškai) ir geografiškai atspindėtų itin turtingą Lvivo galerijos kolekciją. Taip pat siekiama, kad Vilniuje būtų galima pamatyti Lietuvos valdovų ir didikų kolekcijose buvusių tų pačių meistrų arba jų mokyklų kūrinius.

Sasosferatas (1609–1685). Madona su Kūdikiu ir šv. Jonu Krikštytoju. / Organizatorių nuotr.

Taigi, daugelis pristatomų šedevrų turi lituanistinį kontekstą, nors ir savaime yra itin vertingi gotikos, renesanso, manierizmo, baroko, klasicizmo, romantizmo ir moderno kūriniai, kurie galėtų papuošti bet kurį pasaulio muziejų.

Pavyzdžiui, parodoje rodomi Martino Schongauerio, Luco Cranacho (vyresniojo) kūriniai – šių meistrų kūryba veikė Lietuvos valdovams ir didikams dirbusius dailininkus. M. Schongauerio piešiniai buvo Alberto Goštauto maldyno iliustracijų pirmavaizdžiai. Pagal Pieterio Coeckes van Aelsto aplinkoje sukurtus kartonus buvo išausti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544 / 1548–1572) gobelenai, užsakyti valdovui reziduojant Vilniuje.

Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir didikų kolekcijose yra buvę Leonardo da Vinci, Tiziano Vecelli, Peterio Paulio Rubenso, Jano Brueghelio (vyresniojo), Sassoferrato, Caravaggio, José de Riberos, kitų renesanso ir ankstyvojo baroko italų, taip pat flamandų, vokiečių, ispanų dailininkų kūrinių. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad šie Jogailaičių ir Vazų dinastijų valdovų rinkiniuose buvę kūriniai, valdovams reziduojant Lietuvos sostinėje, dažnai puošė ir Valdovų rūmų menes. Daugelio šių, taip pat kitų vėlesnio laikotarpio dailininkų kūrinių (pvz., Lucos Giordano) būta Lietuvos didikų (kunigaikščių Čartoriskių, Radvilų, Sanguškų, Sapiegų, grafų Tiškevičių, Tyzenhauzų, Pšezdzeckių ir kt.) dailės kolekcijose.

Parodoje pristatomas Carlas Dolcis tapė Lietuvos šventojo globėjo Kazimiero atvaizdą, Johannas Baptistas von Lampis (vyresnysis) kūrė Lietuvos valdovų ir didikų portretus, Janas Matejko ir Wojciechas Horacy Kossakas įamžino svarbius Lietuvos istorijos įvykius.

Vertingiausi kūriniai

Šioje parodoje eksponuojami svarbiausi ir neabejotinai vertingiausi dailės eksponatai net iš aštuoniolikos padalinių-muziejų turinčios Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos.

Tarp 33 pristatomų XV–XX a. dailės darbų galima išvysti Sebastiano Ricci kūrinį „Hagara dykumoje“, J. Matejkos „Dailininko vaikų portretą“, Henryko Siemiradzkio paveikslą „Kristus ir samarietė“, L. da Vincio, P. P. Rubenso, J. Breughelio (vyresniojo) dirbtuvių kūrinių.

Daugelis pristatomų šedevrų turi lituanistinį kontekstą, nors ir savaime yra itin vertingi kūriniai, kurie galėtų papuošti bet kurį pasaulio muziejų.

Tai liudija vakarietišką Vidurio ir Rytų Europos regiono kultūros pakraipą. Šią parodą lydi turtinga kultūrinė ir edukacinė programa – lankytojai galės plačiau susipažinti su Lvivo ir Vakarų Ukrainos regionu, jo tapybos tradicijomis, meno apsauga karo paveiktose teritorijose ir kitais Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos ekspozicijos rinkiniais.

Vykstant karui atsivežti meno kūrinius iš kasdien apšaudymus tolimojo nuotolio raketomis patiriančios Ukrainos buvo didelis iššūkis. Muziejaus kolekcijos evakuacijos iš karo siaubiamos šalies sąnaudas finansavo Goetheʼs institutas ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijos fondas „Stabilisation Fund for Culture and Education 2022“.

Parodos kuratoriai – Vydas Dolinskas, Tarasas Vozniakas, Igoris Khomynas, Marijus Uzorka, Daiva Mitrulevičiūtė, Ignas Račickas.

Nacionalinis projektas

Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos ištakos siekia XIX a. antrąją pusę, kai vietos inteligentija ėmė diskutuoti apie poreikį turėti miesto paveikslų galeriją. Tačiau idėjos materializavimas užtruko. XX a. pradžioje geradariai ėmė dovanoti galerijai meno kūrinių, aukoti pinigus, už kuriuos pradėti pirkti amžininkų ir senųjų autorių tapybos darbai.

1907 m. buvo įsigyta didelė verslininko Ivano Jakovičiaus Vakarų Europos tapybos kolekcija, kuri ir tapo Lvivo miesto paveikslų galerijos pagrindu. Tų metų vasario 14 d. laikoma galerijos gimtadieniu.

Kurį laiką galerija neturėjo savo patalpų, o jos ekspozicijos ir parodos glaudėsi kituose Lvivo muziejuose, rotušėje. Pagaliau 1914 m. galerijos reikmėms buvo įsigyti mokslininko, literato ir kolekcininko Władysławo Łozińskio rūmai kartu su jo sukaupta meno kolekcija.

Neramūs buvo Pirmojo pasaulinio karo ir kovų už Ukrainos ir Lenkijos nepriklausomybę metai, tačiau Lvivo miesto paveikslų galerijos pastatas ir rinkiniai buvo apsaugoti. 1919 m. galerijos kolekcijas papildė Bolesławo Orzechowicziaus dovana.

1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lvivo galerija perėmė saugoti sovietų, o vėliau nacių likviduojamų daugelio privačių rinkinių ar kitų institucijų kolekcijas. Tarp jų buvo grafų Dzieduszyckių, grafų Gołuchowskių, kunigaikščių Lubomirskių  Bowarowskių, taip pat Dvasinės seminarijos, Diecezijos muziejaus, Karaliaus Jono III nacionalinio muziejaus, Nacionalinio Osolinskių fondo, Vakarų Ukrainos pilių ir rūmų tapybos, kitų meno vertybių rinkiniai. 1940 m. galerija jau turėjo 6 tūkst. eksponatų. Deja, karo metais dalis vertingų kūrinių dingo.

Pokariu Lvivo miesto paveikslų galerijos rinkinius labiausiai papildė ekspedicijose sukauptos vertybės, kurios tuomečio direktoriaus B. Voznyckio ir daugelio kitų galerijos darbuotojų buvo didvyriškai gelbėjamos iš apleistų, uždarytų Lvivo ir visos Vakarų Ukrainos bažnyčių, cerkvių, griūvančių rūmų. Po kelių dešimtmečių galerija jau saugojo daugiau kaip 12 tūkst. eksponatų.

Anthony van Dyckas. Francio van der Ei portretas (kairėje). Janas Brueghelis (vyresnysis). Natiurmortas su gėlėmis (dešinėje). / Organizatorių nuotr.

Glaudūs ryšiai

Šiandien Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija yra vienas didžiausių ir turtingiausių Ukrainos muziejų, saugančių ir rodančių neįkainojamą visos Europos ir Ukrainos dailės paveldą. Galerija turi net 21 ekspozicinį padalinį. Rinkiniuose yra daugiau nei 64 tūkst. vertingų eksponatų nuo Antikos iki šių dienų. Tai bene garsiausias pasaulyje Ukrainos muziejus. Galerijoje saugomos vertingos Vakarų ir Vidurio Europos senosios tapybos, Baroko epochos skulptūrų, XVI–XIX a. ATR istorinių asmenybių ir jų palikuonių portretų, lenkų ir austrų dailininkų paveikslų, ikonų, baldų ir kitų taikomosios dailės kūrinių kolekcijos.

Daug galerijoje saugomų vertybių yra svarbios ir lituanistiniu požiūriu. Todėl reta tarptautinė teminė paroda, rengiama Valdovų rūmų muziejuje Vilniuje, apsieina be Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos skolinamų eksponatų. 2012 m. Vilniuje buvo surengta didžiulė su Lietuva susijusių istorinių asmenybių portretų paroda, kurios pagrindą sudarė galerijos kūriniai, o 2022 m. Valdovų rūmų muziejaus lankytojai galėjo pasigrožėti Baroko skulptūros genijaus Johanno Georgo Pinselio ir jo aplinkos kūriniais. J. G. Pinzelio „Madona“ įkūnijo  Ukrainos kančią.

Išvežta iš karo zonos

2022 m. prasidėjus Maskvos agresijai, Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos vertybės buvo paimtos iš ekspozicijų ir padėtos saugoti į specialias saugyklas, kurios priglaudė ir kitų Rytų ir Vidurio Ukrainos muziejų svarbiausius rinkinius.

Lvivo apylinkėse esantys kai kurie galerijos padaliniai nukentėjo nuo barbariškų maskolių bombardavimų, saugyklose saugomoms vertybėms kenkia dažni ir ilgai trunkantys elektros energijos pertrūkiai. Nuolat dingstant elektrai buvo pakuojami ir kelionei į Lietuvą rengiami paveikslai.

Valdovų rūmų Parodų ir leidybos skyriaus vedėjas Marijus Uzorka paveikslų kelionę į Lietuvą vadino išskirtine: reikėjo surasti vežėją, draudimo bendrovę, kuri apdraustų kūrinius.

„Viskas buvo surasta ir suorganizuota. Daugybė partnerių, draugų, bičiulių prisidėjo, kad kelionė būtų kuo sklandesnė. Pačioje Ukrainoje taip pat buvo ginkluota palyda... Tai paslaptis, bet laikėmės saugumo procedūrų. Padėjo viena netikėta detalė – kai Lvove buvo pakuojami darbai, vyko Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos prezidentų susitikimas. Galima sakyti, kad bent jau tuo metu dangus virš Lvivo miesto ir jo apylinkių buvo uždarytas! Mes to nežinojome, bet tą dieną vyko susitikimas, kuris užtikrino papildomą saugumą“, – lithuania.postsen.com citavo M. Uzorką.

Kas? Paroda „Lvivas sveikina Vilnių. Europos tapybos šedevrai iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos“.

Kur? Nacionaliniame muziejuje Valdovų rūmuose.

Kada? Veikia iki gegužės 28 d.

Istorinis kontekstas

Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) valdžiusios lietuvių kilmės Gediminaičių dinastijos pagrindinės šakos atstovai Jogailaičiai, įsitvirtinę Lenkijos Karalystėje, buvo užėmę Čekijos ir Vengrijos karalių sostus, taip įsigalėdami visoje Vidurio ir Rytų Europoje. XV a. pirmoje pusėje Lenkijos ir Vengrijos karaliumi buvo paskelbtas Jogailos ir Sofijos Alšėniškės sūnus Vladislovas Varnietis – jis tragiškai žuvo kovose su turkais prie Varnos 1444 m. ir tapo istorine legenda.

Jo sūnėnas, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnus Vladislovas Jogailaitis 1471 m. tapo Čekijos, o 1490 m. – ir Vengrijos karaliumi. Abi šias valstybes jis valdė iki savo mirties 1516 m.

Vladislovo Jogailaičio tėvai, o vėliau Lenkijos ir Lietuvos sostus paveldėjęs jaunesnysis brolis Aleksandras Jogailaitis tikėjosi, kad Vladislovas pirmiausia susilauks sūnaus, kuris leis Jogailaičių dinastijai išlaikyti ir įtvirtinti valdžią Čekijoje ir Vengrijoje. Tik su trečiąja žmona, prancūzų didike Anna de Foix, Vladislovas Jogailaitis susilaukė dviejų vaikų – dukters Onos ir sūnaus Liudviko.

Dar prieš gimstant vaikams iš Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elžbietos Habsburgaitės kanceliarijos jos vardu į Vengriją buvo išsiųstas pamokymas sūnui Vladislovui Jogailaičiui, kaip tinkamai užauginti, kaip tikėtasi, gimsiantį sosto įpėdinį.

Šiame pedagoginiu traktatu laikomame tekste aptartos įvairios vaiko priežiūros ir auklėjimo temos, pradedant kūdikio žindymu ir baigiant ugdytinomis vertybėmis – moralumu, mandagumu, nuolankumu. Spėjama, kad šio teksto pati Elžbieta ne tik nediktavo, bet greičiausiai ir nematė. Laiško autorystė nenustatyta. Tačiau šiais patarimais Čekijos ir Vengrijos valdovas Vladislovas Jogailaitis iš karto negalėjo pasinaudoti, nes 1503 m. jam pirmiausia gimė dukra Ona. Po trejų metų, 1506 m., pagaliau gimė ir berniukas – sosto įpėdinis Liudvikas, tačiau gimdydama mirė jo motina ir Vladislovo Jogailaičio žmona Ana.

Sukūrimo aplinkybės

Paveiksle vaizduojamas šv. Vladislovas, Vengrijos globėjas, kuris patiki Švč. Mergelės Marijos globai Čekijos ir Vengrijos karalių Vladislovą Jogailaitį ir jo vaikus Liudviką ir Oną. Šį paveikslą sukūrė iš Memingeno dailininkų giminės kilęs garsus to meto vokiečių dailininkas Bernhardas Strigelis, kurį Šventosios Romos imperatorius Maksimilianas I Habsburgas pasirinko savo dvaro dailininku.

Tai buvo vieni ankstyviausių tikroviškų portretų, kurie turėjo didelę įtaką paties portreto žanro tolesnei raidai Vidurio Europoje. Taigi Vladislovo Jogailaičio ir jo vaikų Onos ir Liudviko portretą sukūręs menininkas buvo vienas geriausių to meto Europos dailininkų, dirbęs pačiam imperatoriui.

Trijų Jogailaičių portretas sukurtas 1515 m., kai Vladislovas Jogailaitis su vaikais ir broliu Žygimantu Jogailaičiu, Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, lankėsi Vienoje – dalyvavo vadinamųjų dvigubų Jogailaičių ir Habsburgų jungtuvių iškilmėse Šv. Stepono katedroje.

Imperatorius Maksimilianas I su Vladislovu Jogailaičiu sutarė, kad šio duktė Ona ištekės už paties imperatoriaus arba už vieno iš jo anūkų – būsimųjų imperatorių Karolio arba Ferdinando, o sūnus Liudvikas ves imperatoriaus anūkę Mariją Habsburgaitę. Galiausiai Ona Jogailaitė tapo Ferdinando Habsburgo (nuo 1526–1527 m. Vengrijos ir Čekijos karaliaus, o nuo 1558 m. Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando I) žmona.

Šios dvigubos dinastinės Jogailaičių ir Habsburgų vedybos turėjo garantuoti abiem giminėms sklandų karališkųjų sostų paveldėjimą Vidurio Europoje, jei viena iš dinastijų išmirtų. Kaip parodė istorija, susitarimas ir likimas buvo palankesnis Habsburgams. Jogailaičių ir Habsburgų sąjunga, pagrįsta dvigubomis dinastinėmis vedybomis, kartu turėjo izoliuoti ir jau tuomet agresyviais veiksmais pasižymėjusią ir tarptautines intrigas rezgusią Maskvos kunigaikštystę.

Ikonografinė svarba

Manoma, kad Jogailaičių portretą 1515 m. užsakė pats Vladislovas Jogailaitis. Portretas laikomas votyviniu, t. y. tokiu meno kūriniu, kuris paliudija užsakovo padėką arba prašymą. Iš tikrųjų paveiksle vaizduojamas klūpantis šv. Vladislovas, XI a. Vengrijos karalius ir šios karalystės šventasis globėjas. Šventasis pristato Čekijos ir Vengrijos karalių Vladislovą Jogailaitį ir jo vaikus Liudviką ir Oną Švč. Mergelei Marijai ir paveda visą Jogailaičių šeimą Dievo Motinos globai.

Nors paveikslas buvo pažeistas ir restauruotas, šv. Vladislovo atvaizde galima įžvelgti paties tuo metu pagyvenusio ir barzdoto Vladislovo Jogailaičio veido bruožų. 1515 m. jis buvo sulaukęs 59 metų amžiaus ir kankinamas ligų, beveik nebevaikščiojo ir praėjus metams mirė, tačiau pats Vladislovas Jogailaitis pavaizduotas gerokai jaunesnis – idealus, energingas, jaunas valdovas.

Jo klūpantys vaikai Liudvikas ir Ona nutapyti tėvo ir šventojo globėjo užnugaryje. Liudvikui tuo metu buvo devyneri metai, Onai – dvylika. Atrodo, jųdviejų veidų atvaizdai buvo labiau pažeisti laiko ir daugiau restauruoti.

Portrete nėra Vladislovo Jogailaičio žmonos ir jo vaikų motinos Anos de Fua, nes ji buvo mirusi prieš devynerius metus. Paveikslo kairėje pusėje, po audiniu drapiruotu baldakimu, įkomponuotas tuščias karališkasis sostas. Šis atributas patvirtina, kad Švč. Mergelės Marijos maldaujama Dievo Motinos globos jauniesiems Jogailaičiams, netekusiems savo žemiškosios motinos, padėti saugiai žengti gyvenimo keliu ir sklandžiai paveldėti karališkuosius sostus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis paveikslas yra vienas ankstyviausių tapybos darbų, kuriame vaizduojami net kelių Jogailaičių dinastijos atstovų portretai. Todėl kūrinys, be kita ko, yra svarbus istorinių asmenybių portretų ikonografijos šaltinis.

Liudviko Jogailaičio dalia

Tais pačiais 1515 m. imperatorius Maksimilianas I savo rūmų dailininkui B. Strigeliui užsakė ir savo artimųjų portretą, kuriame greta imperatoriaus pavaizduoti ir jo šeimos nariai – sūnus Pilypas Puikusis, žmona Marija Burgundietė, anūkai Ferdinandas ir Karolis ir įsūnis su anūkės vyru Liudviku Jogailaičiu.

Šiame paveiksle vaizduojamas imperatoriaus šeimos susitikimas, kuris iš tiesų niekada neįvyko, nes 1515 m. Pilypas Puikusis ir Marija Burgundietė jau buvo mirę, o Ferdinandas vis dar gyveno Ispanijoje. Įdomu, kad Liudvikas Jogailaitis šiame kolektyviniame Habsburgų portrete pavaizduotas kaip imperatoriaus šeimos narys.

Nepaisant 1515 m. dvigubų vedybų teiktų dinastinių vilčių ir politinių perspektyvų, Liudviko Jogailaičio likimas susiklostė tragiškai. 1516 m. mirus tėvui, vos dešimties sulaukęs Liudvikas paveldėjo Vengrijos ir Čekijos karalių sostus, tačiau abi šalis realiai valdė regentai ir globėjai.

Liudvikui sulaukus pilnametystės, jam valdyti pakrikusius kraštus ir priešintis turkų agresijai padėjo sumani žmona Marija Habsburgaitė, bet 1526 m. Liudvikas Jogailaitis tapo kovos su turkais prie Mohačo auka.

Įdomu, kad Liudvikas Jogailaitis ir jo senelio brolis Vladislovas Varnietis žuvo kovose su turkais, tesulaukę 20-ies. Liudviko Jogailaičio našlė Marija Habsburgaitė netrukus paliko Vengriją ir Čekiją, persikėlė į ispaniškuosius Nyderlandus ir buvo ilgametė jų valdytoja.

Onos Jogailaitės likimas

1515 m. dvigubų Vienos vedybų susitarimo pagrindu sukurta Ferdinando I Habsburgo ir Onos Jogailaitės šeima sulaukė laimingesnio likimo. Remiantis šia vedybų sutartimi, žuvus Liudvikui Jogailaičiui, Vengrijos ir Čekijos karalių sostus perėmė jo įbrolis Ferdinandas I Habsburgas, 1531 m. tapęs Vokietijos ir Romos karaliumi, o 1558–1564 m. buvęs Šventosios Romos imperatoriumi.

Su savo žmona Ona Jogailaite Ferdinandas I susilaukė net penkiolikos vaikų ir abu jie tapo iki šiol gyvos Austrijos Habsburgų dinastijos šakos protėviais.

Dvi jųdviejų dukras – Elžbietą ir Kotryną – buvo vedęs Onos Jogailaitės pusbrolis Žygimantas Augustas, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Ferdinando I ir Onos Jogailaitės atminimas tiek jiems gyviems esant, tiek po jų mirties buvo saugomas ne tik jų valdytuose kraštuose – Austrijoje, Vengrijoje, Čekijoje, bet ir Lenkijoje, ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, vadinamieji Valdovų rūmai Kaune (Senieji Kauno kunigaikščių rūmai, Muitinės g. 2 – red. past.) buvo papuošti terakotiniais langų apvadais su Ferdinando I ir Onos Jogailaitės portretais.

Taigi nedidelis (43 x 30,8 cm), ant liepos lentos aliejumi ir tempera dailininko B. Strigelio nutapytas paveikslas, šiandien saugomas Budapešto dailės muziejuje (Szépművészeti Múzeum), gali papasakoti net kelias painias Vidurio ir Rytų Europos valstybių raidai labai svarbias istorijas, supažindinti su valdovų vaikystės ir jaunystės gyvenimo vingiais, atskleisti intriguojančius dinastinių ryšių ir sostų paveldėjimo užtikrinimo mechanizmus, dažnai tragiškus valdovų likimus.