Šios spragos pamažu užsiveria, tačiau nepakankamai greitai. Jų lopymas buvo 3SI tikslas nuo pat jos įkūrimo 2015 metais lenkų ir kroatų iniciatyva. Po daugybės susitikimų tai vis dar tėra tik ambicijos. Nesunku suprasti, kodėl. 3SI – ne tarptautinė organizacija. Ji neturi nei teisinės bazės, nei biudžeto, nei sekretoriato. Pirmininkavimas rotuojamas kasmet tarp 13 iniciatyvos narių prezidentų: Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Slovėnijos, Austrijos, Kroatijos, Rumunijos, Graikijos (naujausios narės) ir Bulgarijos.

Tokia struktūra (arba jos nebuvimas) garantuoja nevientisą lyderystę. Skiriasi šalių vadovų charakteris ir efektyvumas. Jų pareigybės svoris varijuoja nuo simbolinio posto (Vengrija ar Graikija) iki realios įtakos (Lietuva). Priklausomai nuo vidaus politikos, prezidentai gali glaudžiai bendradarbiauti su savo vyriausybėmis ar konfliktuoti su jomis. Čekija anksčiau būdavo konflikto tarp šių valdžios šakų pavyzdžiu, o Lenkijoje viskas būdavo sklandu. Dabar viskas atvirkščiai.

Todėl 3SI, nepaisant visų jos užmojų, neišnaudoja savo potencialo. Pastaruosius devynerius metus ji primena nemylimą našlaitį, permetinėjamą iš vienų globėjų kitiems. Kai kurie jų yra nepaprastai meilūs. Kiti – išsiblaškę arba visiškai aplaidūs. Vaikas yra paliegęs ir sutrikęs.

Šiemet viršūnių susitikimą organizavę lietuviai puikiai pasistengė ir per trumpą laiką surengė ne tik įprastą viršūnių susitikimą, bet ir didelę verslo konferenciją (aš pirmininkavau atidarymo sesijai). Prezidentas Gitanas Nausėda priėmė 25 šalių delegacijas, įskaitant 10 šalių vadovų. Japonija tapo nauja „strategine partnere“ ir prisijungė prie šį statusą turinčių Europos Komisijos, Vokietijos ir Jungtinių Valstijų. Prieš pat susitikimą buvo išvengta spąstų: kitais metais vietoj abejonių keliančios Vengrijos susitikimo šeimininke bus Lenkija.

Kinijos komunistų partija vis dar palaiko nerimą keliančius draugiškus ryšius su Vengrijos ir Serbijos politikais, tačiau platesnio masto nuogąstavimai dėl Pekino įtakos regione sumažėjo. Šios pastangos, pradėtos 2012 metais, buvo sutelktos į sistemą, pagal kurią 16 buvusių komunistinių šalių, prie kurių vėliau prisijungė ir Graikija, varžėsi dėl Pekino malonės. Dabar šis Kinijos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių bendradarbiavimas atrodo lyg „popierinis tigras“.

Tačiau esminiai klausimai niekur neišnyko. Kur pinigai? Daugiašalės plėtros organizacijos, tokios kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Europos investicijų bankas ir Šiaurės investicijų bankas, jau atlieka gana gerą darbą ieškodamos tinkamų projektų ir juos remdamos. 3SI nesurinko daug papildomų lėšų. Ji taip pat nesugeneravo naujos politinės valios keisti prioritetus. Neįtraukus ES nepriklausančių šalių, apribojama jos aprėptis ir įtaka.

Karas Ukrainoje, kuri kol kas nėra iniciatyvos narė, suteikia dar daugiau skubos. Prezidentas Volodymyras Zelenskis buvo svarbiausias svečias Vilniuje. Kol konferencijos dalyviai gėrėjosi žydinčiomis sakuromis šalia vietos, kur vyko konferencija, Charkivą ir kitus Ukrainos miestus siaubė bombos ir raketos. Europai atkuriant savo gynybą, jai skubiai reikia geresnės infrastruktūros, didesnio atsparumo ir greitesnio karinio mobilumo 3SI regione. Pagalba Ukrainai ir jos atstatymui po karo suteikia didelių galimybių.

Kitas aukščiausiojo lygio susitikimas Lenkijoje bus svarbus išbandymas, neabejotinai parodysiantis ir Varšuvos entuziazmą šiam projektui. Našlaičiui reikia tinkamų namų.

Tokia reklama, pirmiausia skirta Vokietijos ir Jungtinės Karalystės auditorijai, pradėta rodyti šią savaitę. Tačiau dėl jos jau dabar kilo audra namuose – gyventojai ir ryšių su visuomene ekspertai sako, kad ši kampanija yra įžeidžianti ir gali atsigręžti prieš juos pačius.

Aš esu linkęs užjausti. Vienas puikiausių Europos miestų juk tikrai nusipelno daugiau nei ši sudisnėjinta praeities ir dabarties parodija? Pernelyg gerai prisimenu 10-ojo dešimtmečio pradžios gyvenimo pažeminimus ir nusivylimus, todėl jaučiuosi nejaukiai dėl to, kad tai buvo pavaizduota. Ne kartą kritikavau filmus apie Boratą dėl nejuokingo požiūrio į Kazachstaną kaip į tariamą buvusio komunistinio fanatizmo ir neišmanymo įsikūnijimą. Naudoti tokiam globėjiškam humorui Afriką (prisiminkime „Tintiną Konge“) pelnytai išėjo iš mados prieš daugelį dešimtmečių. Atgaivinti, net ir žaismingai, „Rytų Europos“ idėją, kuri turėtų likti istorijos vadovėliuose, atrodo kaip žingsnis atgal.

Tačiau šiuo atveju scenarijų rašo patys lietuviai, o kvailio vietoje lieka tie, kas vis dar puoselėja klišes. Turizmo plėtros agentūra „Go Vilnius“ nusipelno gėlių, o ne plytgalių. Viena iš priežasčių – kontroversija pritraukia tai, ko reikia mažai šaliai: dėmesį. Ankstesnė kampanija, pradėta 2018 metais ir vis dar tebevykdoma, buvo pavadinta „Europos G taškas“. Ji viliojo lankytojus į Vilnių šūkiu „niekas nežino, kur jis, bet kai jį randa – tai nuostabu“. Ši akcija buvo paleista per Pasaulinę orgazmo dieną (rugpjūčio 8-ąją, jei nežinojote) ir prieš pat popiežiaus vizitą. Ši kampanija sulaukė daug kritikos namuose kaip nejautri, paleista ne laiku ir gėdinga. Tačiau ji pateko į JAV komedijos laidos „Last Week Tonight“ epizodą: tai – milijonų vertės reklama.

Dar viena priežastis, dėl kurios verta pagirti naujausią darbą, yra ta, kad jame pateikiamas svarbus istorinis kontekstas. Svečiai, kurie neprisimena sovietmečio (šiais laikais tokių yra dauguma), ne visada supranta, kiek kūrybiškumo ir ryžto reikėjo praeities šlovei atkurti ir šiuolaikiniams malonumams sukurti. Praeities dvelksmas daro dabartį saldesnę.

Visoms priešakinėms valstybėms nuo Baltijos iki Juodosios jūros kyla svarbesnis klausimas, kaip pavaizduoti savo saugumo padėtį. NATO užtikrina neprilygstamą saugumą, tačiau Rusijos grėsmė auga ir yra apčiuopiama. „Apsilankykite pas mus, kol dar galite“ gali pritraukti įspūdžių ieškotojus, bet šis šūkis skamba pernelyg pesimistiškai.

Devintajame dešimtmetyje dirbau ir studijavau Vakarų Berlyne. Tai buvo menkai saugomas Vakarų forpostas grėsmingoje kaimynystėje, kariniu požiūriu neapginamas. Karo atveju visi būtume buvę pasmerkti. Bet kol jo nėra, kodėl nepasilinksminus? Laisvės skonis buvo dar gardesnis dėl kontrasto su sovietų okupuota „Rytų“ Vokietija. Tai padėjo pritraukti turistus, tarp jų ir JAV prezidentus Johną F. Kennedy („Ich bin ein Berliner“) bei Ronaldą Reaganą („Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną“).

Tai būtų dalinis pavyzdys Lietuvai ir kitoms Rusijos šešėlyje esančioms šalims. Jos gali pasiūlyti lankytojams įprastus šiuolaikinius patogumus, taip pat istoriją, nuo niūrios iki šlovingos, papildytą nepraleistina geopolitinio dvelksmo doze. Suplanuokite savo kelionę dabar.

Tai pakankamai baugu. Tačiau Kinijos komunistų partijos (KKP) keliama grėsmė yra kur kas didesnė. Rusija pirmiausia siekia atkurti įtakos sferą savo kaimynystėje. Ji taip pat gali sukelti problemų toli už jos ribų, ypač Užsachario Afrikoje. Tačiau, kitaip nei jos pirmtakė, ji nesiekia pasaulinio dominavimo. Sovietų Sąjungos nuolatinis nesaugumas, didybės iliuzijos ir pripažinimo troškimas skatino jos pasaulinės galios siekį (apie tai rašoma greitai pasirodysiančioje istoriko Sergejaus Radčenkos knygoje). Rusijai, turinčiai 140 mln. gyventojų ir bendrąjį vidaus produktą, prilygstantį Italijos BVP (2 trln. JAV dolerių), tokie užmojai būtų neįtikėtini.

KKP vadovybė, kaip ir Kremlius, labiau už viską nori išlikti valdžioje. Ji įnirtingai ir sistemingai kovoja su vidinėmis grėsmėmis savo valdžiai, pasitelkdama neprilygstamų pajėgumų stebėjimą. Kaip ir Kremlius, ji taip pat siekia kovoti su išorės grėsmėmis. Tačiau ji tai daro kur kas didesniu mastu. Rusijai yra pasisekę kukliai išnaudoti savo diasporas, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje. Tačiau KKP per savo Vieningojo fronto darbo departamentą siekia kontroliuoti visą diasporos veiklą visur. Be to, naudodamasi milžiniškais asmeninės informacijos klodais, kuriuos dirbtinis intelektas persijoja ir surūšiuoja, kad išryškintų dėsningumus ir anomalijas, Kinija įgyja nepaprastų įžvalgų apie Vakarų visuomenes. Jokia demokratinės šalies nacionalinė vyriausybinė agentūra negalėtų to padaryti su mūsų asmens duomenimis: politiniai, teisiniai ir parlamentiniai apribojimai yra per dideli. Tačiau KKP gali ir tai daro.

KKP taip pat daug labiau nei Kremlius orientuojasi į sprendimų priėmimą vyriausybėje ir už jos ribų. Tiesa, Rusija vykdo dezinformacijos kampanijas, siekia didinti socialinį ir kitokį susiskaldymą, remia privilegijuotus politikus ir partijas ir siekia atgrasyti Vakarų šalis nuo paramos Ukrainai. Tačiau ji nesistengia daryti įtakos tam, kaip universitetuose dėstomi ir tyrinėjami Rusijos klausimai, nebaugina leidyklų, kad šios vengtų temų, kurioms ji nepritaria, ir nesistengia kontroliuoti viešojo meno demonstravimo. KKP daro visa tai ir dar daugiau. Ji gali tai daryti dėl savo dydžio: 1,4 mlrd. žmonių ir 18 trln. JAV dolerių BVP – tai antra pagal dydį pasaulio ekonomika.

Kinija taip pat patenka į atskirą kategoriją, kai kalbama apie mokslinę ir technologinę konkurenciją su Vakarais (įskaitant intelektinės nuosavybės vagystes). Sunku įsivaizduoti kokią nors sritį, kurioje Rusija būtų pasaulinio lygio mokslo galybė. Ji taip pat neturi įtakos jokiai svarbiai pasaulinės tiekimo grandinės daliai. Kinija, priešingai, pretenduoja į pranašumą dirbtinio intelekto, kvantinės kompiuterijos, medžiagų mokslo, nanotechnologijų ir daugelyje kitų sričių. Jos įtaka akumuliatorių technologijoms, svarbiausioms iškasenoms, saulės baterijoms ir elektromobiliams (tai tik keli pavyzdžiai) yra savaime suprantama. Kibernetiniai pavojaus signalai taip pat netyli: įsilaužėlių grupė „Volt Typhoon“ įsiskverbė į Vakarų ypatingos svarbos infrastruktūros sistemas, o tai gali turėti katastrofiškų pasekmių.

Norėdami įveikti šias Kinijos partinės valstybės grėsmes, Vakarai turės daug gilintis. Reikia siekti politinės vienybės Atlanto ir Ramiojo vandenynų regionuose, priimti ilgalaikius sprendimus abiejų JAV partijų lygmeniu, kur kas labiau rizikuoti ir sukurti tvirtą saugumo kultūrą tarp valdžios ir visuomenės.

Politiniai raumenys vystosi su praktika. Susidorojimas su Kremliaus imperializmu bus geriausias būdas šiems gebėjimams įgyti. Trumpai tariant, Ukraina ne atitraukia dėmesį nuo Kinijos keliamos grėsmės, bet papildo ir sustiprina daug didesnes pastangas, kurių reikia norint susidoroti su Pekino partine valstybe.

Šių išpuolių sukelta persmelkianti panika per kelias savaites smarkiai išaugino griežtakalbio V. Putino populiarumą. Iš pradžių tai užgožė pagrįstus klausimus apie tai, kas iš tikrųjų įvyko. Daugelis tų, kurie bandė aiškintis sprogimų paslaptis, atsidūrė kalėjime arba yra negyvi. Tačiau nepatogūs klausimai dėl atakų laiko, prieštaringų ir per ankstyvų viešų pareiškimų, menkų įrodymų ir motyvacijos taip ir liko neatsakyti. Teorija, kad Kremlius prisidėjo prie daugiau kaip 300 žmonių nužudymo arba jį apskritai sumanė, nors ir neįrodyta, dabar yra laikoma pagrindine.

Neabejotina, kad V. Putino populiarumas grindžiamas jo demonstruojamu griežtumu: teroristai turi tikėtis negailestingo atpildo, o ne nuolaidų. Iš tikrųjų Rusija niekada nesikalba su teroristais, išskyrus tuos atvejus, kai tai daro. 2001 metų lapkritį V. Putino pasiuntinys Viktoras Kazancevas Maskvos oro uoste kalbėjosi su Achmedu Zakajevu, užsienyje gyvenančiu nepriklausomybę remiančio čečėnų lyderio Aslano Maschadovo atstovu. Šios diskusijos – galiausiai bevaisės – tęsėsi vyriausybiniuose svečių namuose.

Tačiau apskritai Rusijos atsakas į terorizmą V. Putino valdymo metais yra kone performatyviai žiaurus, įskaitant pražūtingą dujų panaudojimą įkaitų pilname Maskvos teatre 2002 spalį ir Ingušijoje esančios Beslano mokyklos šturmą panaudojant sunkiąją ginkluotę 2004 metais. Daugybė šimtų žmonių žuvo, kad būtų pagerintas Kremliaus įvaizdis.

Kremlius taip pat negailestingai reaguoja į kritikus, vykdydamas žudikiškas represijas namuose ir užsienyje.

Kremlius taip pat negailestingai reaguoja į kritikus, vykdydamas žudikiškas represijas namuose ir užsienyje. Kituose kontekstuose radioaktyvaus polonio (2006 metais Londone) ir nervus paralyžiuojančios medžiagos „Novičiok“ (2018 metais Britanijos Solsberio mieste) panaudojimas būtų laikomi teroristiniais išpuoliais, kaip ir 2014 metais įvykdyti sprogdinimai ginklų sandėliuose Vrbetice Čekijoje. Taip pat būtų traktuojami ir įprastesni Kremliaus kritikų nužudymai Berlyne 2019-aisiais ir Ispanijoje praėjusį mėnesį. Išpuoliai prieš Ukrainos civilinę infrastruktūrą – pastaruoju metu Charkive – taip pat būtų laikomi karo nusikaltimais: tam tikra terorizmo rūšimi.

Tam tikra prasme tai veikia. Skleidžiama žinia, kad priešinimasis V. Putinui kenkia sveikatai. Jei būsite sugauti, būsite kankinami ir nužudyti (o pirmiausia galbūt priversti suvalgyti nupjautą savo ausį; toks likimas ištiko vieną iš įtariamųjų dėl praėjusią savaitę įvykdyto kruvino išpuolio koncertų salėje „Crocus City Hall“ Maskvos priemiestyje).

Tačiau kita prasme taip nėra. Jei net ir itin žiaurus elgesys nesulaiko pasipriešinimo, atgrasomasis poveikis susilpnėja. Ukrainos kančios nepaskatino tokių šalių kaip Estija, Latvija ir Lietuva siekti suartėjimo su Kremliumi. Priešingai, jos stiprina savo ginkluotąsias pajėgas ir stato įtvirtinimus. Jos pasirengusios kovoti ir mirti už savo laisvę, net ir prieš didžiulę jėgą. Tai stiprina ir kitų šalių stuburą.

Tas pats pasakytina ir apie Rusiją. Tariamai visagalė FSB nesugebėjo užkirsti kelio naujausiam teroristiniam išpuoliui. Kaip neseniai paskelbtame straipsnyje dienraštyje „The Guardian“ pabrėžė mano kolega iš CEPA  Andrejus Soldatovas, išplitęs nepasitikėjimas turi ardantį poveikį. Saugumiečiai negali pasakyti tiesos valdžiai. O įsibaiminę gyventojai neatskleis naudingos informacijos.

Šios klaidos mažina FSB patikimumą visais lygmenimis. Taip pat represijų atmosfera nesustabdo kai kurių pasipriešinimo elementų. Rusija nesiekia Šiaurės Korėjos politinės, socialinės ir kultūrinės kontrolės lygio. Vietoj to plinta sąmokslo teorijos. Jos apima mintį, kad valdžios institucijos galbūt sudarė sąlygas teroristiniam išpuoliui, kad sukurtų pretekstą dar didesnėms represijoms, mobilizacijai ar kokiam nors kitam politiniam triukui.

Tokia problema, kai negailestingumas tampa jūsų skiriamuoju bruožu. Tai veikia jūsų reputaciją.

Praėjusį mėnesį E. Macronas numetė „bombą“, sakydamas, kad Rusijos pralaimėjimas yra „būtinas“ Europos stabilumui ir saugumui ir kad Prancūzija darys „viską, ko reikia tol, kol reikės“. Jis neatmetė sausumos karių siuntimo į Ukrainą galimybės. Tai akimirksniu sulaukė šaltakraujiškai nusiteikusių priešakinių šalių, tokių kaip Lietuva, palaikymo, tačiau pareiškimas pakurstė diplomatinį nesutarimą su Vokietijos vyriausybe, kuri pataikauja gyventojams, bijantiems karo iki neurozės. Ji taip pat seniai prarado kantrybę dėl E. Macrono pozavimo. Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas atkirto, kad tikros bombos gali būti naudingesnės nei retorinės. Vokietija yra antra pagal dydį Ukrainos donorė, nors kancleris Olafas Scholzas dvejoja dėl gyvybiškai svarbių ilgojo nuotolio raketų „Taurus“ tiekimo. Iki sausio vidurio Vokietija skyrė 17,7 mlrd. eurų, o Prancūzija – tik 640 mln. eurų. E. Macronas į tai atsakė netiesiogine kritika, kad Vokietija elgiasi „bailiai“.

Cinikai įžvelgė oportunizmą. Amerikai atsidūrus aklavietėje, Vokietijai susiskaldžius, o Britanijai nedalyvaujant, Prancūzija įžvelgė lyderystės vakuumą. Be turinio, tai tik dar vienas nepagydomai tuščiagarbio ir savimi besirūpinančio Prancūzijos lyderio pasipuikavimas. Turėdamas keletą savaičių, jis dar ims ir išskris į Maskvą, tikėdamasis susitarti dėl paliaubų. Kiti kritikai baiminasi, kad prancūzų lyderis pasmerkė svarbias idėjas nepasisekimui, nes jas išsakė netinkamu būdu.

Praėjusią savaitę įvykęs Veimaro trikampio (Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos) aukščiausiojo lygio susitikimas suteikė progą užglaistyti nesutarimus, sinchronizuojant daugiakalbius įrašus socialiniuose tinkluose ir smagiai fotografuojantis. Grįždamas namo, E. Macronas viename interviu lėktuve toliau dėstė savo idėjas: „Galbūt kada nors – aš to nenoriu ir neinicijuosiu – mums teks vykdyti operacijas sausumoje, kad ir kokios jos būtų, kad pasipriešintume Rusijos pajėgoms. Prancūzijos stiprybė yra ta, kad mes galime tai padaryti.“

Aišku? Gal ir ne. Tačiau E. Macronas naudingai sulaužė tabu dėl to, ko reikia, kad Ukraina laimėtų. Ukrainos pralaimėjimo, kurio padariniai Europai būtų katastrofiški, grėsmės iškėlimas sutelkia protus, ne tik šalies viduje. Jo kraštutinių dešiniųjų varžovė prezidento rinkimuose Marine Le Pen peržengė savo ankstesnę prokremlišką liniją girdama Ukrainą ir peikdama Rusiją. Panašiai ir vienas iš pagrindinių kairiųjų pažiūrų prancūzų veikėjų Francois Ruffinas kritikavo prezidentą už zigzagus, bet ne už principinę paramą Ukrainai ir pasipriešinimą Rusijai. 

Svarbiausia auditorija visam tam yra Kremliuje. Rusijos pergalės teorija numato Vakarų susiskaldymą ir silpnumą. Remiantis ja, nepaisant savo ekonominės galios, Vakarų šalys neturi politinių raumenų, kad išliktų ryžtingos ir vieningos. Jos nesugebėsią aprūpinti Ukrainos ginklais ir pinigais, kurių jai reikia. Ir jos bijančios eskalacijos. Arba Ukraina būsianti sutriuškinta iki pasidavimo, arba Vakarų šalys įkalbėsiančios ją susitarti.

Atrodė, kad JAV, Vokietijos ir kai kurių kitų šalių neveiklumas patvirtina šias prielaidas, tačiau E. Macrono pozicija jas paneigia. Dabartiniai Ukrainos sunkumai reikalauja didesnės paramos, o ne pralaimėjimo nuotaikų. Jis nebijo eskalacijos; iš tiesų jis viešai apie tai svarsto. Dažai gali šiek tiek taškytis, tačiau plataus masto potėpiai yra daug veiksmingesni nei Vašingtone nubrėžtos raudonos linijos, kurios iki šiol taip smarkiai ribojo Vakarų atsaką.

Suomija, kuri visada buvo gerai pasirengusi net ir iliuzijų kupinais dešimtmečiais po 1991-ųjų, 2022 metais padidino savo karinį ir civilinį pasirengimą. Estija, Latvija ir Lietuva stato įtvirtinimus prie savo rytinės sienos. Lenkija dvigubina savo kariuomenės gretas. Visos šios šalys augina savo išlaidas gynybai, gerokai viršydamos NATO nustatytą 2 proc. BVP kriterijų. Pagal pasirengimą ir informuotumą joms ant kulnų lipa Švedija, toliau seka Danija ir Norvegija.

Kitame spektro gale yra tie, kurie jokiais būdais neketina kovoti. Jiems priklauso už bendrą gėrį vengiančiųjų mokėti, bet norinčiųjų juo naudotis stovykla (Airija) ir iš bendro „lovio“ besisemiantieji, neskiriantys pakankamai lėšų gynybai (Austrija), taip pat tie, kurių lyderiai dėl oportunistinių ar savanaudiškų priežasčių nusprendė susibičiuliauti su Kremliumi. Vengrija yra geriausias pastarųjų pavyzdys. Tokios šalys sąveikauja su Rusija ir (Vengrijos atveju) aktyviai griauna Aljanso vienybę.

Dauguma Europos šalių yra per vidurį. Jos dalyvauja NATO pratybose, pavyzdžiui, šiuo metu vykstančiose „Steadfast Defender“ – didžiausiuose Aljanso kariniuose manevruose nuo Šaltojo karo pabaigos. Jos didina savo išlaidas gynybai, nors ir nenoriai, pavėluotai ir lėtai.

Krizės metu šis viduriukas tampa destabilizuojantis. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, aštrią Rusijos provokaciją prieš Baltijos šalis arba Lenkiją. Galbūt nedidelį žemės užgrobimą, kurį įvykdytų tariami savanoriai ir kurį lydėtų kibernetinės atakos, įsiveržimai į oro erdvę, sabotažas ir kitoks aukšto lygio bauginimas.

Nukentėjusieji ir jų sąjungininkai tai teisingai supras kaip egzistencinę grėsmę. Į provokaciją reikia reaguoti ryžtingai ir skausmingai (Rusijai), bet kokia kaina. Priešingu atveju atgrasymui ir gynybai bus padaryta lemtinga žala. Kitas puolimas ir pralaimėjimas tampa neišvengiami.

Tačiau kitos Europos šalys taip nemanys, ypač jei jos bus apsvaigintos ir įbaugintos Rusijos grasinimų ir išsišokimų. Jos ragins elgtis atsargiai, diplomatiškai ir palaikyti dialogą. Kam rizikuoti branduoliniu Europos miestų sunaikinimu dėl kelių laukų Rytų Europoje? Tačiau tai nebus tik žodžiai. Šios šalys (tarkime, Vokietija ar Belgija) galėtų neleisti iš vakarų į rytus vykstančiam pastiprinimui naudotis jų geležinkelių sistema, keliais ar oro erdve. Tai nėra hipotetinis dalykas: Vokietija taip pasielgė su Ukraina 2021 metais.

Dar visai neseniai toks scenarijus būtų atrodęs pernelyg šiurpus ir neįtikėtinas, kad apie jį būtų galima pagalvoti. NATO egzistuoja greitas ir vieningas sprendimų priėmimas krizės metu. Tačiau NATO varomoji jėga yra Amerikos valios galia. O ji, kaip ukrainiečiai savo kailiu įsitikino, dabar įjungiama tik su pertrūkiais. Kaip Amerikos branduolinis skėtis yra gyvybiškai svarbus Europos atgrasymui, taip Amerikos spaudimas yra gyvybiškai svarbus žemyno vienybei. Europoje pasitikėjimui JAV labai pakenkė Kongreso išsisukinėjimai dėl pagalbos paketo Ukrainai. Rezultatai jau matomi.

Britanija dėl „Brexito“ negali užpildyti sprendimų priėmimo spragos. Prancūzija dėl politinių ir prezidentinių ypatumų nėra visiškai pasitikima Europos rytuose. Vokietija teoriškai galėtų atlikti tokį vaidmenį, bet ne greitai ir ne lengvai. Taigi lieka Europos institucijos, visų pirma Europos Komisija. Praeityje iš jos buvo daug šaipomasi, tačiau dabar ji yra geriausia (nors ir labai menka) viltis koordinuoti žemyno gynybą. Dėl naujos Europos gynybos komisaro pareigybės – užsienio politikos vyriausiojo įgaliotinio kolegos – dar nesusitarta, o ką jau kalbėti apie jos užpildymą. Tačiau ant naujojo pareigūno stalo jau kaupiasi problemos.

Vienas iš argumentų prieš tokį žingsnį yra tas, kad tarptautinė finansų sistema priklauso nuo pasitikėjimo. Ji neturėtų priklausyti nuo politinių užgaidų. Kitų šalių suverenaus turto konfiskavimas prieštarauja įstatymams. Jei Vakarai tiki nuosavybės teisėmis, jie turi praktikuoti tai, apie ką kalba. Kitas argumentas – turto konfiskavimas yra korta, kuria geriausia žaisti vėliau, derybose dėl žalos atlyginimo po karo. Trečias argumentas – šis žingsnis yra beprecedentis, todėl blogas.

Tačiau Rusija negali tikėtis apsaugos iš tarptautinių taisyklių, kurias ji pati sugriovė užpuldama kitą šalį, naikindama jos infrastruktūrą, žudydama jos žmones ir užgrobdama jos teritoriją. Jei įstatymas neleidžia konfiskuoti kitos šalies centrinio banko atsargų, atsakymas paprastas: pakeiskite įstatymą. Estijos parlamentarai taip ir daro, o JAV senatoriai taip pat parėmė naują teisės aktą. Vakarų šalys taip pasielgė su oligarchų turtu. Jos gali tai padaryti ir su paties Kremliaus pinigais.

Rusija neabejotinai atsakys. Gali būti areštuotas Rusijoje tebeveikiančių Vakarų bendrovių likęs turtas. Sunku. Niekas jų nevertė užsiimti verslu gangsteriškoje valstybėje. Jos pasirinko tai daryti, nes buvo naivios, ciniškos, godžios arba kvailos. Jos turi išmokti, kad už šiuos trūkumus tenka mokėti.

Kiti režimai, ypač tie, kurie svarsto įsiveržti į kaimynines šalis, gali nuspręsti, kad jų pinigai bus saugesni Maskvoje ar Pekine (arba Teherane, Karakase ar Pchenjane). Sėkmės jiems. Vakarų finansų sistema ištvers. Doleriai, eurai ir svarai yra populiarūs ne veltui.

Rusijos turto konfiskavimas yra teisingas moraliniu, politiniu, teisiniu ir strateginiu požiūriais.

Pastarųjų dvejų metų pamoka – sankcijos, kurių niekas nemanė esant įmanomomis, iš tiesų yra įgyvendinamos. Net ir Rusijos centrinio banko turto įšaldymas būtų palaikytas beprotiškai drąsiu. Mes tai padarėme Rusijos plataus masto karo pradžioje. Tai pasiteisino. Tas pats nutiko ir su daugumos Rusijos bankų pašalinimu iš mokėjimų tinklo SWIFT.

Kaip neseniai „Financial Times“ teigė buvęs Pasaulio banko vadovas Bobas Zoellickas, jei Vakarų šalys pakankamai drąsiai siunčia ginklus, nuo kurių žūsta Rusijos kariai, keista laikyti Rusijos turto perdavimą Ukrainos aukoms pernelyg rizikingu. Kad nuomonė būtų ne tokia kategoriška, dalis įšaldytų pinigų galėtų būti skirta kompensacijoms neturtingoms šalims, nukentėjusioms nuo maisto ir energijos kainų didėjimo, siūlo jis.

Koalicija, remianti turto konfiskavimą, plečiasi. Buvęs Maskvos finansininkas Billas Browderis, tapęs Kremliaus kritiku, su šia kampanija atvyko į Davosą – kasmetinį plutokratų susibūrimą Šveicarijoje. Tai turėtų kelti nerimą Putino režimui: B. Browderis pirmasis inicijavo Magnitskio sankcijas, pavadintas jo nužudyto advokato vardu ir nukreiptas prieš Rusijos stambius veikėjus. Daugelį metų tariamai kompetentingi žmonės tokias priemones atmetė kaip nerimtas. Dabar jos tapo valstybės arsenalo dalimi. Davose taip pat buvo Britanijos ekspremjeras, o dabar – užsienio reikalų sekretorius Davidas Cameronas, kuris yra atgimęs Putino režimo priešas. Jis sakė, kad geriau konfiskuoti Rusijos turtą dabar, nei vėliau grumtis dėl žalos atlyginimo.

Tačiau iki šiol Vakarų šalys dažniausiai apeidavo šią temą, skelbdamos tuščius politinius pareiškimus arba siūlydamos pusines priemones, pavyzdžiui, nukreipti pelną, gautą iš Rusijos turimų akcijų, bet ne patį turtą. Estijos žavi iniciatyva parengti reikiamus teisės aktus bent jau kol kas nesulaukė atgarsio net kitose priešakinėse valstybėse.

Ar šie sprendimų priėmėjai mano, kad už neryžtingumą gaus taškų? Rusijos turto konfiskavimas yra teisingas moraliniu, politiniu, teisiniu ir strateginiu požiūriais. Tai trikdo Putino režimą ir stiprina Vakarų patikimumą. Kuo greičiau tai padarysime, tuo geriau.

Kontrastas tarp gražiai papuoštų, ramių Lietuvos sostinės gatvių ir nuniokotų miestų ir miestelių, į kuriuos grįš Ukrainos delegacija, buvo ryškus. Dėl Ukrainos padėties Baltijos šalyse, kurios per savo istoriją patyrė panašių kančių, labai išgyvenama. Aną savaitgalį trys milijonai lietuvių minėjo 1991 metų sovietų žudynių – kruviniausio kovos už nepriklausomybę epizodo – metines. Vilnių nuo sienos su Baltarusija, artimiausia Rusijos karine sąjungininke, skiria vos trys dešimtys kilometrų kelio neįtvirtinta kalvota kaimiškąja teritorija.

Skaičiuojant vienam gyventojui tenkančią sumą, Lietuva padėjo kariaujančiai Ukrainai daugiau nei bet kuri kita šalis. Per V. Zelenskio vizitą ji pažadėjo padaryti dar daugiau. Tačiau šis nepaprastas dosnumas ir solidarumas negali kompensuoti Berlyno neryžtingumo, Paryžiaus taupumo ir Vašingtono šaltumo. Kas bus, jei Ukrainai pritrūks karių, amunicijos, oro gynybos priemonių, ginklų ir pinigų? Karinės žvalgybos vertinimais, Rusija, kurios karo ekonomika veikia visu pajėgumu, vos per dvejus metus būtų pasirengusi vėl kariauti.

Kalbant apie kitą Kremliaus agresijos etapą, NATO turėtų būti bauginantis taikinys. Bet, tiesą sakant, jis yra viliojantis.

Teoriškai Lietuvai, kaip ir jos kaimynėms Latvijai ir Estijai, galioja galingos Aljanso kolektyvinio saugumo garantijos. Tačiau kol kas daugiausia remiamasi tripwire pajėgomis (tai tarsi laidas, perspėjantis, kai kas nors įvyksta – BNS): britais Estijoje, kanadiečiais Latvijoje, amerikiečiais visur. Naujojoje bazėje Lietuvoje bus nuolat dislokuota sustiprinta vokiečių brigada; šiuo metu vyksta statybos, kurių metu bus įrengtos prabangios (pagal vietos standartus) apgyvendinimo patalpos, vaikų darželis ir kiti atvykstantiesiems reikalingi objektai.

Tačiau kas atsitinka, jei perspėjimo „laidas“ nukertamas? Saugumo konferencijoje Vilniuje, kurioje dalyvavau, diskusijos buvo išblaivinančios. Regioninės gynybos planai vis dar kuriami, jiems reikia pinigų ir politinės valios. Kol kas logistika yra netolygi, atsargos menkos, pajėgų trūksta. Nemaloni tiesa ta, kad NATO didžiąja dalimi priklauso nuo JAV. Tačiau Ukrainos pamoka yra ta, kad Joe Bideno administracija labiau nerimauja dėl branduolinės eskalacijos, o ne dėl konfrontacijos su Kremliumi ar jo suvaržymo. O Donaldo Trumpo administracija bus dar mažiau patikima.

Visapusiškas Rusijos ginkluotas puolimas prieš NATO šalį tikriausiai aktyvuotų Aljanso 5-ojo straipsnio kolektyvinės gynybos sąlygą ir rimtą karinį atsaką. Tačiau labiau tikėtina ir didesnį nerimą kelia tai, kad Kremlius bando šio slenksčio nesiekiančius dalykus. O mes jau leidome, kad Rusijos provokacijos palaipsniui mažintų mūsų atgrasymo svorį. Žmogžudystės. Įsiveržimai į oro erdvę. Sabotažas. Raketos, praskrendančios ar net nukrentančios NATO teritorijoje – visa tai pastaraisiais metais liko nenubausta. Panašų poveikį daro ir nuovargis nuo Ukrainos karo. Išsekindamas mūsų dėmesį V. Putinas taip pat mažina mūsų patikimumą.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad kitąmet Rusija numuš lėktuvą, (vėl) atakuos ypatingos svarbos infrastruktūrą arba surengs nedidelį reidą į kitą valstybę (galbūt pasitelkdama įgaliotinius baltarusius). Prezidentas D. Trumpas pažadinamas vidury nakties, bet piktai pasako savo patarėjams, kad europiečiai patys turėtų spręsti savo problemas, ir vėl atsigula miegoti. Po kelių valandų Šiaurės Atlanto Taryba, svarbiausias NATO sprendimus priimantis organas, susirenka apsvarstyti Aljanso atsako – tik tam, kad išgirstų JAV nuolatinio atstovo pranešimą, kad jie negavo jokių nurodymų iš Vašingtono. Tai reikštų NATO pabaigą vos per kelias minutes, taigi, kur kas didesnį prizą V. Putinui nei Moldovos, Kazachstano, Sakartvelo ar kokio nors kito, atrodytų, labiau pažeidžiamo taikinio užpuolimas.

Užkulisiuose Šiaurės Europos šalys stengiasi užpildyti šią spragą. Viena iš galimybių – Jungtinės ekspedicinės pajėgos (Joint Expeditionary Force, JEF), dešimties šalių karinis projektas, kuriam vadovauja Jungtinė Karalystė. Į jį įeina trys Baltijos šalys, penkios Šiaurės šalys ir Nyderlandai, kurių bendras BVP ir gynybos biudžetas yra didesnis nei Rusijos. Pagal 5-ąjį straipsnį atskiros šalys, atsakydamos į ginkluotą užpuolimą, gali veikti savo iniciatyva. Tačiau atvirai plėtojant tokias vadinamąsias „mažos apimties“ sistemas kyla pavojus, kad bus pakenkta NATO pažadui „visi už vieną, vienas už visus“. Ir šie nauji susitarimai dar nėra parengti veikti. Atgrasymui ir gynybai reikia planų, pratybų, amunicijos atsargų ir gerai sustyguoto, greito politinių sprendimo priėmimo. Kol kas jų beveik nėra. Lenkija, neabejotinai didžiausia regiono karinė jėga, nėra JEF narė.

Lietuviai sunkiai dirba, kad sustiprintų savo gynybą. Karinės išlaidos sudaro beveik 3 proc. BVP. Horizonte matyti visuotinis šaukimas į kariuomenę. Lietuva pelnė svarbių taškų į Kiniją susikoncentravusiame Vašingtone dėl savo drąsios politikos Taivano atžvilgiu, apimančios aukšto lygio politinius kontaktus ir taivaniečių atstovybės atidarymą Vilniuje. Tai sukėlė įnirtingą Kinijos valdžios, kuri nori, kad Taivanas būtų laikomas diplomatiniu pariju ir kad jam būtų klijuojama tik „Taibėjaus“ etiketė, reakciją. Tačiau iš sąjungininkų panašaus požiūrio laikosi tik tvirtieji čekai. Europos solidarumas Pekino rūstybės akivaizdoje buvo, švelniai tariant, netolygus.

Vilniuje ar kaimyninėse sostinėse niekas nepanikuoja. Gyvenimas Rusijos šešėlyje nervus labiau užgrūdina, o ne pakerta. Ilgus dešimtmečius Baltijos šalių perspėjimai apie imperialistinę agresiją iš Rytų buvo negirdimi. Dabar jos jaučiasi įrodžiusios savo teisumą, tačiau vis dar pažeidžiamos. Paradoksas tas, kad pabrėžiant sunkią jų saugumo padėtį, ji gali dar labiau pablogėti.

„Atsisakome būti kur nors išsikviečiami Rusijos. Čekija netarnaus melu apnuodytai agresorės propagandai. Kai Rusija norės aptarti savo okupacinių pajėgų išvedimą, [...] mielai atvyksime“, – socialiniame tinkle „X“ parašė čekų užsienio reikalų ministras Janas Lipavsky. D. Polanskis savo ruožtu apkaltino čekus „bailumu ir trumparegiškumu“ už tai, kad atsisakė atvykti. (Toks keistas šio drąsaus sprendimo apibūdinimas verčia mane nerimauti, kad kažkur prapuolė D. Polanskio žodynas. Jei kas jį rastumėt, gražinkit adresu Rytų 67-oji gatvė 136, Niujorkas.)

J. Lipavsky kolega Varšuvoje Radekas Sikorskis, neseniai pradėjęs savo antrą kadenciją Lenkijos diplomatijos vadovo poste, nieko nelaukdamas praėjusį mėnesį surengė savo pirmąjį užsienio vizitą į Kyjivą. „Europos imperijų metas jau praeityje“, – ten pareiškė jis ir pavadino Rusijos agresiją Ukrainoje „paskutiniu kolonijiniu karu Europoje“. Lenkijos politikai sutaria, kad „Rusija turėtų pralaimėti, o Ukraina – laimėti“.

Tuo metu Lietuvoje Gabrielius Landsbergis užėmė panašią poziciją, smerkdamas Vakarus dėl jų įpročio laikyti Rusiją ne šiandienos, o rytojaus problema. „Beveik 25-erius metus mėginome sulaikyti Putino imperializmą dialogu ir diplomatija, o jis ir toliau ignoruoja sienas ir lygina su žeme miestus“, – pareiškė Lietuvos užsienio reikalų ministras griežtai suformuluotame pranešime socialiniuose tinkluose.

Šios trys šalys yra pačios patyrusios Kremliaus imperializmą: okupaciją, aneksiją, padalijimą. Tačiau jos nebijo drąsiai kalbėti. Išties, dėl savo istorijos jos puikiai suvokia gresiančius pavojus. Jei Ukraina bus sutriuškinta, Kremliaus apetitas ne sumažės, o tik padidės. Kaip sako G. Landsbergis, nesugebėjimas nugalėti Rusijos reikš, kad renkamės vėliau „patirti neįsivaizduojamų ir nereikalingų nuostolių“.

Šių „Trijų muškietininkų“ drąsūs žodžiai yra ryškus kontrastas bailumui ir beviltiškumui, pastarosiomis savaitėmis persmelkiantiems kai kurias Vakarų kanceliarijas.

Šių „Trijų muškietininkų“ drąsūs žodžiai yra ryškus kontrastas bailumui ir beviltiškumui, pastarosiomis savaitėmis persmelkiantiems kai kurias Vakarų kanceliarijas. Tiesa, kai kurie politikai kalba drąsius ir protingus dalykus. Paminėjimo nusipelno kadenciją baigiančio Suomijos prezidento Sauli Niinisto naujametinė žinutė. Rumunija, kažkada laikyta nelabai patikima, dabar yra viena patikimiausių rytinio flango šalių. Britų politikai tvirtai laikosi savo šalies griežtos žinutės. Tačiau būtų sunku įsivaizduoti tokius muškietininko žodžius sklindant iš Baltųjų rūmų, Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo biuro ar iš Emmanuelio Macrono Eliziejaus rūmų.

Šis minkštumas užkrečiamas. Daugumos didžiųjų Vakarų sąjungininkių nesugebėjimas išlaikyti tvirto retorinio spaudimo Rusijai skatina mažesnes šalis sekti jų pavyzdžiu. Tokiose šalyse kaip Nyderlandai, Danija, Norvegija ir Švedija užsienio politikos mąstymas yra tiksliai (galbūt pernelyg tiksliai) suderintas su Vašingtonu. Kitur Europoje ritmą diktuoja Prancūzija ir Vokietija.

Kol kas tai yra svyravimas, o ne kurso keitimas. Tačiau vis dėlto tai grėsminga. Kadangi 2024 metais Ukrainos mūšio lauke laukia sunkumai, o po JAV prezidento rinkimų transatlantinio saugumo srityje gali kilti katastrofiškų sukrėtimų, Europos šalys turėtų daugiau, o ne mažiau dėmesio skirti joms gresiantiems pavojams.

Joms gali ir nerūpėti (nors turėtų), kad ukrainiečiai moka krauju, ašaromis ir griuvėsiais už jų neryžtingumą. Tačiau bent jau jų pačių saugumas turėtų sutelkti jų mintis. Kur D'Artanjanas?

Pastarosiomis dienomis Estijos, Lietuvos ir Latvijos mokykloms buvo išsiuntinėta šimtai melagingų grasinimų susprogdinti: tokią pat taktiką 2019 metais rusai panaudojo prieš 700 Lenkijos mokyklų. Tiesioginis šio piktavališko elgesio pilkojoje zonoje, žemiau atviro konflikto slenksčio, poveikis yra psichologinis: „nerimą keliantis“, kaip sako vienas aukšto rango latvių pareigūnas.

Kitas taikinys – povandeninė infrastruktūra, jungianti Baltijos šalis su likusia Europos dalimi. Po incidento šį mėnesį buvo išjungtas dujotiekis tarp Estijos ir Suomijos; jis neveiks iki balandžio. Nelaimingas atsitikimas? Mažai tikėtina: du povandeniniai duomenų perdavimo kabeliai – vienas į Suomiją, kitas į Švediją – taip pat nukentėjo. Tyrėjai daugiausia dėmesio skiria neįprastam Rusijos laivo ir su Kinijos vėliava plaukiojančio kito laivo judėjimui. Privačiai pareigūnai teigia, kad Kremliaus dalyvavimo įrodymai yra neginčijami. Tad kodėl to nepasakyti? „Nes tada turėtume ką nors daryti“, – atsako jie.

Mes taip pat turėtume. Kažkas vyksta prie Didžiosios Britanijos krantų, kur Karališkasis karinis laivynas ir kiti NATO karo laivai susitelkė prie milžiniško jūros vėjo jėgainių parko „East Anglia One“, taip pat netoli gyvybiškai svarbios dujų jungties, jungiančios mus su žemynu. Gynybos ministerija man pasakė tik tiek, kad ji nuolat stebi veiklą, siekdama „atremti ir atgrasyti potencialias grėsmes“. Tačiau gynybos srities žinovai sako, kad Rusija ir Kinija gerokai lenkia mus giliavandenio šnipinėjimo ir sabotažo srityje. NATO tai vadina realia ir besivystančia grėsme.

Mes jaučiame ilgalaikės painiavos ir silpnumo pasekmes. Daugelį metų Kremlius stengėsi pakirsti demokratiją papirkinėdamas politikus, kišdamasis į rinkimus ir skleisdamas gąsdinančias istorijas. 2007 metais Rusija surengė kibernetinę ataką prieš NATO narę Estiją. 2015 metais ji iš eterio išjungė vieną Prancūzijos televizijos kanalą, o 2016 metais Juodkalnijoje suorganizavo perversmą. Ji sistemingai bandė nužudyti kritikus ir bėglius: pavyzdžiui, Berlyne 2019 metais, Londone 2006 metais, Solsberyje 2018-aisiais, Vienoje 2020-aisiais ir Vašingtone 2016-aisiais. Rusijos agentai susprogdino ginklų sandėlius Bulgarijoje 2011 metais ir Čekijoje 2014-aisiais; dėl to žuvo ir buvo sunkiai sužeista žmonių, kilo skerdynių pavojus.

Diplomatiniai protestai, baudžiamasis persekiojimas, diplomatų išsiuntimas ir kitos sankcijos nedavė rezultatų. Nuo karo Ukrainoje paaštrėjimo Rumunijoje nukrito Rusijos dronų nuolaužų, o rugpjūtį Lenkijos oro erdvę pažeidė du kariniai sraigtasparniai iš Baltarusijos, Kremliaus sąjungininkės. O dabar – povandeninis sabotažas. Kiekvienas epizodas, už kurį liko nenubausta, tirpdo mūsų patikimumą ir atgrasymo priemones.

Rusija gal ir įstrigusi Ukrainoje, bet tai nereiškia, kad ji negali kelti problemų ir kitur, pažymi Latvijos prezidentas Edgaras Rinkevičius. Atrodo, kad daugiausia dėmesio ji skiria infrastruktūrai, kuri jungia Estiją, Latviją ir Lietuvą su likusia Europos dalimi. Priežastis gali būti tai, kad trys Baltijos šalys pagaliau atsijungia nuo Rusijos elektros energijos sistemos – paskutinio fizinio sovietinės okupacijos palikimo. Tai reiškia daugiau priklausomybės nuo elektros ir dujų linijų, nutiestų po Baltijos jūra.

Išpuolius prieš infrastruktūrą galėtume traktuoti kaip karo veiksmus, aktyvuodami NATO kolektyvinės gynybos straipsnius. Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas kalba apie ryžtingą atsaką, jei bus įrodyta, kad incidentas Baltijos jūroje buvo tyčinis išpuolis. NATO šalys (ir Aljanso laukiamajame įstrigusi Švedija) galėtų apriboti Rusijos laivybą ar net uždrausti jai naudotis Baltijos jūra. Šią idėją praėjusios savaitės konferencijoje savo kalboje iškėlė prezidentas E. Rinkevičius.

„Turime būti labai rimti“, – sakė jis man, paminėdamas veiksmus, kurių JAV ėmėsi prieš sovietų planus 1962 metais Kuboje dislokuoti branduolines raketas. Kai kurie NATO sąjungininkai gali nelaikyti šio epizodo, kai balansuota ties pavojinga riba, idealiu istoriniu precedentu. Tačiau nesugebėjimas atgrasyti Rusijos nuo tolesnių pilkosios zonos atakų mažina ir mūsų pagrindinės karinio atgrasymo priemonės patikimumą.

Šiais metais su kolegomis iš Vašingtone įsikūrusio Europos politikos analizės centro (angl. Centre for European Policy Analysis) rengiau ataskaitą apie Šiaurės ir Baltijos šalių regiono saugumą „Sea Change“. Viena iš rekomendacijų – atviriau kalbėti apie žemesnio lygio išpuolius. Vakarų pareigūnai dažnai juos slepia, klaidingai tikėdamiesi apsaugoti nuotaikas. Iš tikrųjų tyla rodo silpnumą ir skatina gandus. Geresnis visuomenės budrumas gali padėti pastebėti įtartiną elgesį. Švedijos karinis jūrų laivynas jau paprašė jūroje esančių ir paplūdimiuose laiką leidžiančių piliečių dairytis netinkamai besielgiančių Rusijos laivų ir povandeninių laivų: kaip švediškai pasakyti „Pamatyk, pasakyk, nuskandink“? (Se det, Säg det, Sänk det).

Kita priemonė – didinti atsparumą, infrastruktūrą laikant nacionalinio saugumo klausimu, stiprinant fizinę įrangą, didinant priežiūrą ir plečiant atsarginius pajėgumus. Estija turi devynis telekomunikacijų kabelius, jungiančius ją su likusiu pasauliu, todėl dviejų kabelių praradimas yra suvaldomas. Taip pat reikia geresnių mokymų ir pratybų, paremtų įslaptintais ir neįslaptintais grėsmių vertinimais, apimančiais puolimą iš kitos valstybės ir gynybą pilkojoje zonoje. Fizinis ir psichologinis atsparumas yra tam tikra atgrasymo priemonė: užpuolimas yra beprasmis, jei jo kaina ir rizika nepadarys pastebimos žalos ir neužgaus nervų.

Mūsų sąjungininkės Šiaurės ir Baltijos šalys bent jau pradėjo šiuos pasirengimo darbus. Britanija yra didesnė ir stipresnė, bet vis dar gerokai atsilieka. Pagrindinė problema yra ta, kad įprastas laisvos visuomenės gyvenimas su visu savo sudėtingu pažeidžiamumu yra didelis taikinys mūsų priešams. „Jie apie tai nė nepagalvotų“, – sakome sau. Tačiau jie galvoja.